29 Kai savo veidą paslepi, jie sunerimsta.

Kai atimi jiems dvasią, krinta ir į dulkes grįžta.+

 4 Jo dvasia išeina,* sugrįžta jis į žemę.+

Tą dieną mintys jo pražūva.+

7 Tada dulkės sugrįš į žemę,+ kurioje ir buvo, o dvasia* – pas Dievą, kuris ją davė.+