10 Širdgėlos apimta Ona meldėsi Jehovai+ ir graudžiai verkė. 11 Ji davė įžadą: „O Jehova, kareivijų Viešpatie, jei pažvelgsi į savo tarnaitės kančią ir mane prisiminsi, jei nepamirši savo tarnaitės ir dovanosi savo tarnaitei sūnų,+ tai aš atiduosiu jį Jehovai, kad tarnautų jam per visas savo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos.“+

11 Abišajui ir visiems savo tarnams Dovydas kalbėjo: „Mano sūnus, mano paties kūnas, kėsinasi į mano gyvybę.+ Ko tad norėti iš šio benjamino!+ Palikite jį ramybėje. Tegul mane keikia, nes Jehova jam taip liepė. 12 Gal Jehova pažvelgs į mano nelaimę,+ gal Jehova atlygins man geru už šiandieninius jo keiksmus.“+

9 Štai žodžiai, kuriuos Judo karalius Ezekijas parašė susirgęs ir paskui išgijęs iš savo ligos.