3 Kai žvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą,

į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu padarei,+ –

 4 kas tas mirtingasis, kad jį prisimeni,

kas tas žmogaus sūnus, kad tu juo rūpiniesi?+

22 Jo buveinė – virš žemės apskritos*,+

jam lyg žiogai atrodo jos gyventojai.

Dangų tarsi skraistę jis ištiesia,

kaip gyvenamą palapinę išskleidžia.+