22 Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas, kaip jo sūnūs elgiasi su visais izraelitais+ ir kad jie sugula su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo Palapinę,+ 23 jiems priekaištaudavo: „Kodėl darote tokius dalykus? Iš visų žmonių girdžiu apie jūsų blogus darbus. 24 Taip negalima, mano sūnūs. Negeros kalbos apie jus sklinda Jehovos tautoje. 25 Jeigu žmogus nusideda žmogui, kas nors dar gali už jį melstis Jehovai*. Bet jei žmogus nusideda pačiam Jehovai,+ kas begalės už jį melstis?“ Tačiau sūnūs neklausė tėvo, mat Jehova buvo nusprendęs atiduoti juos mirčiai.+

15 Jehova, jų protėvių Dievas, gailėjo savo tautos ir savo buveinės, todėl vis siuntė pasiuntinius, kad žmones įspėtų. 16 Bet žmonės Dievo pasiuntinius išjuokdavo.+ Jo žodžius jie niekino,+ šaipėsi iš jo pranašų,+ ir kai nebeliko vilties, kad tauta bus pagydyta, ant jų išsiliejo Jehovos rūstybė.+