17 Jėzus tarė: „O netikinti ir pikta karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį čia, pas mane.“ 18 Tada Jėzus sudraudė demoną, ir demonas iš jo išėjo. Tą pačią valandą berniukas pasveiko.+

19 Jėzus tarė: „O netikinti karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį pas mane.“+ 20 Jie atvedė berniuką pas jį. Pamačiusi Jėzų, dvasia tuojau ėmė vaiką tąsyti. Tas parkrito ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi. 21 Jėzus paklausė vaiko tėvą: „Kiek seniai jam taip darosi?“ Tėvas atsakė: „Nuo pat mažens. 22 Ji dažnai bloškia jį tai į ugnį, tai į vandenį, norėdama pražudyti. Jei ką nors gali, pagailėk mūsų ir padėk.“ 23 Jėzus jam tarė: „‘Jei gali’?! Tikintis gali viską.“+ 24 Berniuko tėvas tuojau sušuko: „Tikiu! Padėk man tikėti tvirčiau!“+

25 Matydamas atskubančią minią, Jėzus paliepė netyrajai dvasiai: „Nebylumo ir kurtumo dvasia, įsakau tau iš jo išeiti ir daugiau negrįžti!“+ 26 Klykdama ir smarkiai berniuką tąsydama, dvasia išėjo, ir jis liko gulėti tarsi negyvas. Daugelis sakė: „Jis mirė!“ 27 Bet Jėzus paėmęs už rankos berniuką pakėlė, ir jis atsistojo.