Patarlių
7 Mano sūnau, laikykis mano priesakų
ir brangink mano įsakymus.+
2 Paisyk mano įsakų, ir gyvensi,+
saugok mano pamokymus tarsi savo akies vyzdį.
3 Užsirišk juos sau ant pirštų,
įrėžk į širdį tarsi į plokštę.+
4 Sakyk išminčiai: „Tu mano sesuo“,
tark supratimui: „Mudu giminaičiai.“
6 Kartą žiūrėjau namuose pro langą,
žvelgiau pro pinučius žemyn
7 ir stebėdamas nepatyrusius* jaunuolius
pamačiau tarp jų vaikiną, visai neturintį nuovokos.+
8 Žiūriu, jis pėdina pro jos skersgatvį,
žingsniuoja jos namų link.
9 Diena jau blėsta, vakarėja,
artinasi nakties tamsa.+
10 Ir štai prieš jį išeina viliotoja,
apsirengusi kaip parsiduodanti moteris,+ klastingos širdies.
11 Ji nerimsta, ji įžūli,+
namuose nenusėdi,
12 tai gatvėje, tai aikštėje,
tai prie kokio kampo tyko aukos.+
13 Ji pasičiumpa tą vaikiną, bučiuoja
ir begėdiškai kalba:
14 „Turėjau atnašauti bendrystės auką+
ir šiandien savo įžadą įvykdžiau.
15 Todėl ir išėjau tavęs pasitikti,
ieškojau tavęs ir suradau.
16 Savo guolį išklojau puikiausiomis antklodėmis,
spalvingomis lino drobėmis iš Egipto.+
17 Mano patalas kvepia mira, agarmedžiu, cinamonu.+
18 Eime, svaiginkimės meile iki paryčių,
mėgaukimės aistringomis glamonėmis.
19 Mano vyro nėra namie,
jis išvyko į tolimą kelionę.
20 Pasiėmė maišelį pinigų,
tad nesugrįš, iki stos pilnatis.“
21 Ji suvedžioja jį gudria šneka,+
lipšniais žodžiais suvilioja.
22 Ir tas štai eina paskui ją lyg jautis į skerdyklą,
lyg koks kvailys, nenuvokdamas, kad bausmės pančiai* jo laukia,+
23 nenumanydamas, kad strėlė pervers jam kepenis.
Jis lekia į spąstus it paukštis, neįtardamas, kad tai kainuos gyvybę.+
24 Užtat, mano sūnūs, klausykitės manęs,
dėmėkitės mano žodžius.
25 Neleiskite savo širdžiai sukti į viliotojos kelius,
nenuklyskite į jos takus.+
27 Jos namai – kelias į kapą*,
kelias, vedantis žemyn, į mirties buveines.