Psalmynas
TREČIA KNYGA
(73–89 psalmės)
Asafo+ psalmė.
73 Koks geras Dievas Izraeliui – tiems, kurių širdis tyra!+
2 O mano žingsniai buvo jau bemaž paklydę,
vos nepaslydo mano kojos.+
3 Ėmiau aš pagyrūnams pavydėti,
matydamas, kaip sekasi nedorėliams.+
5 Jie kaip kiti mirtingieji nevargsta,+
nesikamuoja kaip kiti,+
6 todėl puikybė jiems – lyg vėrinys ant kaklo,+
smurtu jie vilki tartum drabužiu.
7 Jų akys nuo riebumo net išsprogusios,
ir įnorius širdies pranoksta jų gerovė.
8 Šaipūnai jie, jų šnekos piktos,+
jie įžūliai grasina engti,+
9 jie kalba taip, lyg būtų iš dangaus aukštybių,
ir jų liežuvis išdidžiai po žemę vaikšto.
10 Net Dievo žmonės linksta į jų pusę,
iš jų gausingų vandenų ateina atsigerti.
11 Jie sako: „Ką tas Dievas žino?+
Nejau Aukščiausiasis išmano viską?“
13 Tad veltui saugojau aš savo širdį tyrą
ir ploviausi rankas nekaltume,+
14 kentėjau vargą visą dieną+
ir gaudavau drausmės kas rytą.+
15 Bet jeigu būčiau apie tai kitiems kalbėjęs,
išdavęs būčiau tavo tautą*.
16 Nors stengiaus visa tai suprasti,
man buvo per sunku.
17 Ir tik tada, kai į šventovę Dievo įžengiau,
suvokiau, kas laukia nedorų žmonių.
19 Ir taip akimirksniu jie žlunga.+
Kokia staigi jų prapultis ir koks baisus jų galas!
20 Kaip sapną nugena žmogus pabudęs iš miegų, Jehova,
taip tu pakilęs juos šalin nuvysi.
22 Aš kvailas, neišmanėlis buvau,
tavo akivaizdoj – lyg neprotingas gyvulys.
23 Tačiau nuo šiol aš visad su tavim,
o tu laikai mane už dešinės,+
24 savo pamokymais vedi,+
kol nuvedi į garbę.+
25 Ir ką gi kitą danguje turiu?
Tave turėdamas, jau nieko žemėj nebetrokštu.+
26 Nors mano kūnas ir širdis nusilptų,
Dievas bus mana širdies uola, manasis paveldas per amžius.+
27 Juk tie, kurie nutolę nuo tavęs, pražus.