TEISĖJŲ KNYGA

1 Jozuei mirus,+ izraelitai Jehovos teiravosi:+ „Kas iš mūsų pirmas žygiuos į kovą prieš kanaaniečius?“ – 2 „Judas žygiuos,+ – atsakė Jehova, – atiduodu kraštą į jo rankas.“ 3 Tada Judo giminė kreipėsi į savo brolius iš Simeono giminės: „Eime kartu į mums atitekusią žemę+ kovoti prieš kanaaniečius, paskui žygiuosime su jumis į jums atitekusią žemę.“ Ir Simeono giminė išžygiavo kartu su jais.

4 Taigi Judo giminė leidosi į žygį. Jehova atidavė kanaaniečius ir perizus į jų rankas+ ir Bezeke jie nukovė 10 000 vyrų. 5 Kovodami prieš kanaaniečius+ ir perizus,+ izraelitai Bezeke susirėmė su Adoni Bezeku. 6 Adoni Bezekas pabėgo, bet izraelitai puolė jo vytis. Paviję nukirto jam rankų ir kojų nykščius. 7 Adoni Bezekas tarė: „Tie 70 karalių, kuriems buvau nukirtęs rankų ir kojų nykščius, rankiojo maistą po mano stalu. Kaip aš dariau, taip Dievas man padarė.“ Adoni Bezekas buvo nuvestas į Jeruzalę.+ Ten jis ir mirė.

8 Judo giminės žmonės kovojo ir su Jeruzale.+ Ją užėmę, gyventojus atidavė kalavijui ir miestą padegė. 9 Paskui Judo žmonės išžygiavo kovoti su kanaaniečiais, gyvenančiais aukštumose, Negebe ir Šefeloje.+ 10 Jie leidosi į žygį prieš kanaaniečius, gyvenančius Hebrone (tuo metu Hebronas vadinosi Kirjat Arba), ir nugalėjo Šešają, Ahimaną ir Talmają.+

11 Iš tenai jie išžygiavo prieš Debyro+ gyventojus (Debyras seniau buvo vadinamas Kirjat Seferu).+ 12 Kalebas+ tarė: „Kas puls ir užims Kirjat Seferą, tam duosiu į žmonas savo dukterį Achsą.“+ 13 Miestą užėmė Kalebo jaunesniojo brolio Kenazo sūnus Otnielis,+ tad jam Kalebas ir atidavė į žmonas savo dukterį Achsą. 14 Pakeliui namo ji ragino Otnielį, kad šis paprašytų jos tėvą dirbamos žemės. Achsa nulipo nuo asilo* ir Kalebas paklausė: „Ko norėtum?“ 15 Ši atsakė: „Noriu paprašyti dovanos*. Tu davei man Negebo* kraštą, duok ir Gulot Maimus*.“ Ir Kalebas dovanojo jai Aukštutinį Gulotą ir Žemutinį Gulotą.

16 Kenito, Mozės uošvio,+ palikuoniai+ kartu su Judo žmonėmis išžygiavo iš palmių miesto*+ į Judo dykumą, esančią į pietus nuo Arado.+ Atžygiavę jie įsikūrė tarp ten gyvenančių žmonių.+ 17 Judo giminė kartu su savo broliais, Simeono gimine, žygiavo toliau. Jie užpuolė kanaaniečius, gyvenančius Cefate. Miestą jie sunaikino+ ir pervadino Horma*.+ 18 Paskui Judas užėmė Gazą+ su jos žemėmis, Aškeloną+ su jo žemėmis ir Ekroną+ su jo žemėmis. 19 Jehova buvo su Judo žmonėmis. Jie užėmė aukštumas, bet negalėjo išvaryti lygumų gyventojų, nes anie turėjo kovos vežimų su pjautuvais*.+ 20 Hebroną pagal Mozės pažadą jie atidavė Kalebui.+ Kalebas iš ten išvarė tris Anako sūnus.+

21 Tačiau benjaminai neišvarė jebusiečių, Jeruzalės gyventojų, todėl jebusiečiai gyvena su benjaminais Jeruzalėje iki šiol.+

22 Tuo tarpu Juozapo palikuoniai+ leidosi žygin prieš Betelį ir Jehova buvo su jais.+ 23 Į Betelį (tuo metu miestas vadinosi Lūzas)+ Juozapo palikuoniai išsiuntė žvalgus. 24 Sutikę iš miesto einantį žmogų, žvalgai jam tarė: „Parodyk mums, kaip įsigauti į miestą, ir mes tavęs pasigailėsime*.“ 25 Ir vyras parodė. Izraelitai atidavė miestą kalavijui, o tą žmogų ir jo šeimą paleido.+ 26 Jis nukeliavo į hetitų kraštą, įkūrė ten miestą ir pavadino jį Lūzu. Tas miestas taip vadinamas iki šiol.

27 Manasas neįveikė Bet Šeano su aplinkiniais miesteliais, Taanacho+ su aplinkiniais miesteliais, Doro gyventojų su aplinkiniais miesteliais, Ibleamo gyventojų su aplinkiniais miesteliais ir Megido gyventojų su aplinkiniais miesteliais.+ Kanaaniečiai atkakliai jam priešinosi ir liko gyventi tame krašte. 28 Izraelis sustiprėjęs uždėjo kanaaniečiams darbo prievolę,+ bet jų neišvarė.+

29 Efraimas neišvarė kanaaniečių, gyvenančių Gezere. Kanaaniečiai ir toliau ten gyveno tarp efraimų.+

30 Zabulonas neišvarė Kitrono gyventojų ir Nahalolo+ gyventojų. Kanaaniečiai toliau gyveno tarp zabulonų ir jiems buvo uždėta darbo prievolė.+

31 Ašeras neišvarė Akojo, Sidono,+ Achlabo, Achzibo,+ Helbos, Afiko+ ir Rehobo+ gyventojų. 32 Ašerai ir toliau gyveno krašte tarp kanaaniečių, nes nebuvo jų išvarę.

33 Naftalis neišvarė Bet Šemešo ir Bet Anato+ gyventojų. Naftalio sūnūs įsikūrė krašte tarp kanaaniečių.+ Bet Šemešo ir Bet Anato gyventojams jie uždėjo darbo prievolę.

34 Amoritai sulaikė Dano giminės žmones aukštumose, nusileisti į lygumą jiems neleido.+ 35 Amoritai ir toliau gyveno prie Hereso kalno, Ajalone+ ir Šaalbimuose.+ Tačiau kai Juozapo palikuoniai sustiprėjo*, jie uždėjo amoritams darbo prievolę. 36 Amoritų žemės driekėsi nuo Akrabimų įkalnės+ ir nuo Selos kilo aukštyn.

2 Jehovos angelas+ atėjo iš Gilgalo+ į Bochimus ir tarė: „Aš išvedžiau jus iš Egipto žemės į kraštą, kurį buvau prisiekęs atiduoti jūsų protėviams.+ Sakiau: ‘Niekada nesulaužysiu sandoros, kurią su jumis esu sudaręs.+ 2 O jūs nesudarysite sandoros su šio krašto gyventojais+ ir jų aukurus nugriausite.’+ Tačiau mano balso jūs neklausėte.+ Kodėl taip darėte? 3 Dėl to, kaip ir buvau sakęs, iš jūsų akivaizdos jų neišvarysiu.+ Jie įvilios jus į spąstus,+ jų dievai atitrauks jus nuo manęs.’“+

4 Kai Jehovos angelas pasakė tuos žodžius, visa Izraelio tauta ėmė garsiai verkti. 5 Todėl tą vietą jie pavadino Bochimais* ir tenai aukojo Jehovai.

6 Jozuė paleido žmones, ir jie nuėjo užimti krašto, nuėjo kiekvienas į savo paveldą.+ 7 Izraelitai tarnavo Jehovai per visas Jozuės dienas, o Jozuei mirus – per visas dienas seniūnų, mačiusių darbus, kuriuos Jehova darė Izraelio labui.+ 8 Nūno sūnus Jozuė, Jehovos tarnas, mirė sulaukęs 110 metų.+ 9 Jis buvo palaidotas savo paveldo žemėje Timnat Herese,+ kuris yra Efraimo aukštumose, į šiaurę nuo Gaašo kalno.+ 10 Visa ta karta nuėjo ten, kur protėviai,* o po jos atėjusi karta Jehovos nepažinojo ir nebuvo mačiusi, ką jis padarė dėl Izraelio.

11 Izraelitai darė, kas bloga Jehovos akyse, ir garbino baalus.+ 12 Jie paliko Jehovą, savo tėvų Dievą, kuris išvedė juos iš Egipto žemės.+ Izraelitai ėjo paskui kitus dievus, aplinkinių tautų dievus,+ lenkėsi jiems ir taip Jehovą skaudino.+ 13 Jie atsimetė nuo Jehovos ir garbino Baalą ir Astartės atvaizdus.+ 14 Jehova užsidegė pykčiu ant Izraelio, todėl paliko jį plėšikams ir tie jį apiplėšinėjo.+ Jis atidavė* izraelitus aplinkui gyvenančioms tautoms į rankas,+ ir izraelitai nebeįstengė prieš jas atsilaikyti.+ 15 Kad ir ką izraelitai darydavo, Jehova prieš juos pakildavo ir užtraukdavo nelaimę,+ – kaip Jehova buvo sakęs, taip ir darydavo, Jehova laikėsi savo priesaikos.+ Izraelitai tuomet baisiai vargdavo,+ 16 ir Jehova pašaukdavo jiems teisėjų, kad šie gelbėtų juos nuo plėšikų rankos.+

17 Bet izraelitai neklausė netgi teisėjų – garbino kitus dievus* ir jiems lenkėsi. Jie netrukdavo pasukti į klystkelį, elgėsi kitaip nei jų protėviai – tie, kurie Jehovos įstatymų klausė.+ 18 Kai Jehova pašaukdavo izraelitams teisėją,+ per visas to teisėjo gyvenimo dienas Jehova būdavo su juo ir gelbėdavo izraelitus nuo priešų rankos. Mat Jehova pagailėdavo izraelitų,+ regėdamas, kad tie aimanuoja ir kenčia nuo engėjų ir skriaudėjų.+

19 Tačiau teisėjui mirus jie vėl nupuldavo – eidavo paskui kitus dievus, juos garbindavo ir jiems lenkdavosi.+ Izraelitai elgėsi blogiau už savo tėvus – buvo užsispyrę ir toliau darė savo darbus. 20 Jehova užsidegė pykčiu ant Izraelio+ ir pasakė: „Ši tauta sulaužė mano sandorą,+ kurios laikytis buvau įsakęs jų protėviams. Manęs ji neklausė,+ 21 todėl neišvarysiu nė vienos iš tautų, kurios Jozuei mirus liko neišvarytos.+ 22 Taip izraelitus išmėginsiu, ar jie laikysis Jehovos nurodyto kelio,+ ar juo eis, kaip jų protėviai ėjo.“ 23 Taigi Jehova leido toms tautoms likti – iš karto jų neišvarė ir Jozuei į rankas jų neatidavė.

3 Štai tautos, kurių Jehova neišvarė, kad išmėgintų izraelitus, nemačiusius karų Kanaane+ 2 (jis paliko jas tam, kad karų nepatyrusios būsimos izraelitų kartos žinotų, ką reiškia kariauti): 3 penki filistinų+ valdovai, visi kanaaniečiai, taip pat sidoniečiai+ ir hivai,+ gyvenantys prie Libano kalno+ – krašte nuo Baal Hermono kalno iki Lebo Hamato*.+ 4 Jie liko ten gyventi, kad izraelitai būtų išmėginti – kad taptų aišku, ar jie klausys Jehovos įsakymų, kuriuos jis buvo davęs jų protėviams per Mozę.+ 5 Taigi izraelitai gyveno tarp kanaaniečių,+ hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių. 6 Jie ėmė jų dukteris sau į žmonas, leido savo dukteris už jų sūnų ir tarnavo jų dievams.+

7 Izraelitai darė, kas bloga Jehovos akyse. Jie užmiršo savo Dievą Jehovą ir garbino baalus+ ir Ašeros stulpus*.+ 8 Todėl Jehova užsidegė pykčiu ant izraelitų ir atidavė juos į rankas Mesopotamijos* karaliui Kušan Rišataimui. Izraelitai Kušan Rišataimui buvo pavaldūs aštuonerius metus. 9 Jie šaukėsi Jehovos,+ ir Jehova siuntė gelbėtoją – jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnų Otnielį,+ – kad izraelitus išvaduotų.+ 10 Ant jo nusileido Jehovos dvasia+ ir jis tapo Izraelio teisėju. Otnielis išžygiavo į mūšį ir Jehova atidavė Mesopotamijos* karalių Kušan Rišataimą į jo rankas. Otnielis nugalėjo Kušan Rišataimą 11 ir krašte 40 metų buvo ramu. Tada Kenazo sūnus Otnielis mirė.

12 Izraelitai vėl ėmė daryti, kas bloga Jehovos akyse.+ Kadangi darė, kas bloga Jehovos akyse, Jehova leido juos nugalėti Moabo+ karaliui Eglonui. 13 Eglonas sutelkė prieš juos amonitus+ ir amalekiečius.+ Jie užpuolė Izraelį ir užėmė palmių miestą*.+ 14 Izraelitai Moabo karaliui Eglonui buvo pavaldūs 18 metų.+ 15 Jie šaukėsi Jehovos,+ ir Jehova siuntė jiems gelbėtoją+ – Geros sūnų Ehudą,+ kairiarankį+ vyrą iš Benjamino giminės.+ Buvo taip, kad izraelitai siuntė jį nugabenti Moabo karaliui Eglonui duoklės. 16 Ehudas nusikaldino dviašmenį uolekties* ilgio kalaviją ir prisirišo po drabužiu prie dešinės šlaunies. 17 Tada nuvyko su duokle pas Moabo karalių Egloną. O Eglonas buvo labai nutukęs vyras.

18 Pristatęs duoklę, Ehudas kartu su ją atgabenusiais vyrais patraukė atgal, 19 bet, nuėjęs iki stabų, stovinčių prie Gilgalo,*+ sugrįžo pas Egloną. Ehudas tarė jam: „Turiu tau slaptą žinią, karaliau.“ Karalius tarė: „Tyliau!“ Tada visi tarnai išėjo. 20 Ehudas priėjo prie Eglono (šis sėdėjo vienas savo vėsiajame kambaryje ant stogo) ir tarė: „Turiu tau žinią nuo Dievo.“ Karaliui pakilus nuo sosto*, 21 Ehudas kaire ranka išsitraukė kalaviją, pririštą prie dešinės šlaunies, ir suvarė jam į pilvą – 22 net rankena kartu su geležte prasmego taukuose (Ehudas kalavijo iš pilvo neištraukė), ir laukan išėjo nešvarumai. 23 Ehudas, uždaręs kambario duris ir jas užrakinęs, pabėgo pro prieangį*. 24 Jam pasišalinus, tarnai sugrįžo ir pamatė, kad kambarys ant stogo užrakintas. „Jis, matyt, lengvinasi* vėsiajame kambaryje“, – sakė jie. 25 Nesulaukdami, kol karalius atidarys duris, tarnai ėmė nerimauti. Jie paėmė raktą, atrakino duris ir apstulbo – jų valdovas guli negyvas ant žemės!

26 Kol jie tenai lūkuriavo, Ehudas jau buvo pasprukęs. Jis prabėgo pro stabus*+ ir pasiekė Seyrą. 27 Tenai, Efraimo aukštumose,+ jis pradėjo pūsti ragą+ ir izraelitai pasileido paskui jį nuo aukštumų. 28 Ehudas kvietė žmones: „Paskui mane! Jehova atidavė jūsų priešus moabitus jums į rankas.“ Tad jie nusekė jį ir užėmė Jordano brastas, taip užkirsdami moabitams kelią ir neleisdami niekam jų pereiti. 29 Tąkart jie išguldė apie 10 000 moabitų,+ stiprių ir narsių vyrų. Neištrūko nė vienas.+ 30 Nuo tos dienos Moabas tapo pavaldus Izraeliui. Ir krašte 80 metų buvo ramu.+

31 Po Ehudo Izraelį gelbėjo Anatos sūnus Šamgaras.+ Gyvulių varovo lazda+ jis nukovė 600 filistinų.+

4 Ehudui mirus, izraelitai vėl ėmė daryti, kas bloga Jehovos akyse.+ 2 Tada Jehova atidavė juos į rankas Kanaano karaliui Jabinui,+ kuris valdė Hacore. Jabino kariuomenės vadas buvo vardu Sisera, jis gyveno Harošet ha Goimuose*.+ 3 Izraelitai šaukėsi Jehovos,+ nes Jabinas turėjo 900 kovos vežimų su pjautuvais*+ ir negailestingai engė izraelitus+ 20 metų.

4 Anuomet Dievo sprendimus izraelitams perduodavo* Lapidoto žmona pranašė+ Debora. 5 Ji sėdėdavo po Deboros palme tarp Ramos+ ir Betelio,+ Efraimo aukštumose. Izraelitai eidavo pas ją sužinoti Dievo sprendimų. 6 Debora siuntė Abinoamo sūnui Barakui+ į Kedešą Naftalyje+ tokią žinią: „Jehova, Izraelio Dievas, įsako: ‘Eik, pasiimk 10 000 Naftalio ir Zabulono vyrų ir žygiuok prie* Taboro kalno. 7 Aš atvesiu prieš tave Jabino kariuomenės vadą Siserą su visais kovos vežimais ir pulkais prie Kišono upelio*+ ir atiduosiu jį tau į rankas.’“+

8 Barakas Deborai atsakė: „Jei eisi su manimi – eisiu, jei neisi – neisiu.“ 9 Ji tarė: „Eisiu su tavimi. Bet žygyje, į kurį leisiesi, nepelnysi garbės – Siserą Jehova atiduos į moters rankas.“+ Taigi Debora išsiruošė eiti su Baraku į Kedešą.+ 10 Barakas į Kedešą sušaukė Zabuloną ir Naftalį.+ Su juo žygin leidosi 10 000 vyrų, Debora irgi ėjo kartu.

11 Buvo taip, kad kenitas Heberas atsiskyrė nuo kitų kenitų,+ Mozės uošvio Hobabo+ palikuonių, ir pasistatė palapinę prie didelio medžio Caananime, netoli Kedešo.

12 Siserai buvo pranešta, kad Abinoamo sūnus Barakas traukia link Taboro kalno,+ 13 tad jis sutelkė visus savo kovos vežimus – 900 kovos vežimų su pjautuvais* – ir visus savo karius iš Harošet ha Goimų žygiuoti prie Kišono upelio*.+ 14 Debora tarė Barakui: „Kilk į kovą, nes šiandien Jehova atiduos Siserą tau į rankas. Juk Jehova žygiuoja pirma tavęs.“ Ir Barakas su 10 000 vyrų pasileido nuo Taboro kalno. 15 Siserai, jo pulkams su kovos vežimais ir visai kariuomenei Jehova sukėlė siaubą,+ jie išsigando Barako kalavijo. Iššokęs iš kovos vežimo, Sisera leidosi bėgti. 16 Barakas vijosi kovos vežimus ir kariuomenę iki Harošet ha Goimų. Visa Siseros kariuomenė krito nuo kalavijo, nė vieno kovotojo neliko gyvo.+

17 Sisera atbėgo prie kenito Hebero+ žmonos Jaelės palapinės,+ mat tarp Hacoro karaliaus Jabino+ ir kenito Hebero namų buvo taika. 18 Išėjusi Siseros pasitikti, Jaelė tarė: „Užeik, mano viešpatie, užeik vidun, nebijok.“ Sisera įėjo į palapinę ir moteris jį užklojo antklode. 19 „Ar galėtum duoti man vandens, esu ištroškęs“, – paprašė Sisera Jaelės. Atrišusi pienmaišį, Jaelė davė jam gerti,+ tada vėl užklojo. 20 Sisera tarė jai: „Stovėk prie palapinės įėjimo. Jei kas atėjęs paklaustų, ar yra čia koks vyras, sakyk, kad nėra.“

21 Tačiau Hebero žmona Jaelė, paėmusi palapinės kuoliuką ir plaktuką, tylomis priėjo prie Siseros (šis iš nuovargio buvo kietai įmigęs) ir sukalė tą kuoliuką jam per smilkinius – kiaurai ligi pat žemės. Taip Sisera mirė.+

22 Tada paskui Siserą atskubėjo Barakas. Išėjusi jo pasitikti, Jaelė tarė: „Užeik, parodysiu tau vyrą, kurio ieškai.“ Tas užėjo su ja vidun ir pamatė Siserą, gulintį su palapinės kuoliuku smilkinyje.

23 Tą dieną Dievas suteikė izraelitams pergalę prieš Kanaano karalių Jabiną.+ 24 Izraelitų ranka vis labiau slėgė Kanaano karalių Jabiną,+ kol jį sunaikino.+

5 Tą dieną Debora+ su Abinoamo sūnumi Baraku+ giedojo tokią giesmę:+

 3 Paklausykite, karaliai! Sukluskite, valdovai!

Šlovinkite Jehovą!

Tada Jehovos tauta susibūrė prie vartų.

12 Pabuski, Debora,+ pabusk!

Pabusk, pabusk, giedoki giesmę!+

Pakilk, Barakai!+ Veskis belaisvius, Abinoamo sūnau!

Jį siuntė žemyn į slėnį.+

O Rubeno giminė leidosi į širdies svarstymus.

Rubeno giminė leidosi į širdies svarstymus.

17 Gileadas nenorėjo keltis per Jordaną.+

Ir kodėl Danas nesitraukė nuo savo laivų?+

Galinguosius, mano siela, tu sutrypei.

27 Tas susmuko jai prie kojų – sukniubo ir nebeatsikėlė.

‘Kodėl užtrunka jo vežimas? – klausė ji. –

Kodėl nesigirdi kanopų ir ratų bildesio?’+

Nuo tada krašte 40 metų buvo ramu.+

6 Bet izraelitai vėl darė, kas bloga Jehovos akyse,+ todėl Jehova septyneriems metams atidavė juos Midjanui į rankas.+ 2 Midjaniečių ranka slėgė Izraelį,+ todėl izraelitai įsirengė slėptuvių* kalnuose, olose ir sunkiai prieinamose vietose.+ 3 Jei izraelitai ką nors pasėdavo, midjaniečiai, amalekiečiai+ ir rytiečiai+ užpuldavo kraštą. 4 Jie įkurdavo stovyklas ir nusiaubdavo derlių iki pat Gazos – Izraelį palikdavo be maisto, avių, galvijų ir asilų.+ 5 Midjaniečiai ateidavo su savo gyvuliais, su palapinėmis. Jų atkeliaudavo visa daugybė,+ tarsi kokių skėrių (nei jų pačių, nei jų kupranugarių nebuvo galima suskaičiuoti),+ ir jie nusiaubdavo kraštą. 6 Per Midjaną Izraelis labai nuskurdo, todėl žmonės meldė Jehovą padėti.+

7 Izraelitams meldžiant Jehovą gelbėti nuo Midjano,+ 8 Jehova siuntė jiems pranašą. Pranašas izraelitams tarė: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Išvedžiau jus iš Egipto, iš jūsų vergystės krašto.+ 9 Išvadavau jus iš egiptiečių, iš visų engėjų, nuvariau jums nuo kelio jūsų priešus ir jų kraštą jums atidaviau.+ 10 Sakiau: „Aš esu Jehova, jūsų Dievas.+ Nesilenksite dievams amoritų, kurių krašte gyvenate.“+ Bet jūs mano balso neklausėte.’“+

11 Jehovos angelas atėjo+ ir atsisėdo Ofroje po dideliu medžiu, kuris priklausė abiezerui Jehoašui.+ Šio sūnus Gideonas+ vyno spaudykloje kūlė kviečius, slėpdamasis nuo midjaniečių. 12 Tada Jehovos angelas pasirodė jam ir tarė: „Jehova yra su tavimi,+ narsusis galiūne.“ 13 Gideonas jam atsakė: „Dovanok, mano viešpatie, bet jei Jehova yra su mumis, kodėl tuomet mums taip nutiko?+ Kur tie visi jo įstabūs darbai, apie kuriuos tėvai mums kalbėjo,+ apie kuriuos sakė: ‘Argi Jehova neišvedė mūsų iš Egipto?’+ Jehova apleido mus+ ir atidavė Midjanui į rankas.“ 14 Pažvelgęs į jį, Jehova tarė: „Sukaupk jėgas ir eik, tu išgelbėsi Izraelį iš Midjano rankų.+ Juk tai aš tave siunčiu.“ 15 Gideonas atsakė: „Dovanok, Jehova, bet kaip aš išgelbėsiu Izraelį? Mano kiltis* menkiausia Manase, o aš savo tėvo namuose visai nežymus.“ 16 Bet Jehova jam tarė: „Aš būsiu su tavimi,+ ir tu paguldysi midjaniečius tarsi vieną vyrą.“

17 Tada Gideonas paprašė: „Jei tavo akyse radau malonę, parodyk man ženklą, kad tai tu kalbiesi su manimi, o ne kas kitas. 18 Meldžiu, palauk čia, kol grįšiu su dovana ir padėsiu ją tavo akivaizdoje.“+ Jis atsakė: „Būsiu čia, kol sugrįši.“ 19 Gideonas įėjo vidun, paruošė ožiuką ir iš efos* miltų iškepė neraugintos duonos.+ Sudėjęs mėsą į krepšį ir įpylęs į puodą sultinio, atnešė jam po dideliu medžiu ir patiekė.

20 Dievo angelas tarė Gideonui: „Paimk mėsą su nerauginta duona, padėk čia ant uolos ir išpilk sultinį.“ Gideonas taip ir padarė. 21 Jehovos angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, palietė jos galu mėsą su nerauginta duona ir iš uolos plykstelėjo liepsna. Ji prarijo mėsą su nerauginta duona,+ ir Jehovos angelas pradingo jam iš akių. 22 Tada Gideonas suprato, kad tai buvo Jehovos angelas.+

„Vargas man, visavaldi Jehova! – sušuko Gideonas. – Aš regėjau savo akimis Jehovos angelą!“+ 23 Bet Jehova tarė: „Būk ramus. Nebijok,+ tu nemirsi.“ 24 Tada Gideonas pastatė ten Jehovai aukurą ir jis iki pat šiol vadinamas „Jehova yra ramybė“*.+ Aukuras tebestovi abiezerų mieste Ofroje.

25 Tą naktį Jehova Gideonui liepė: „Paimk savo tėvo jautuką – antrąjį, tą septynerių metų, nugriauk tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsk greta stovintį Ašeros stulpą*.+ 26 Ant šitos aukštos tvirtumos sukrauk eilėmis iš akmenų aukurą savo Dievui Jehovai. Tada paimk tą antrąjį jautuką ir paaukok kaip deginamąją auką ant malkų, kurių prikaposi nukirtęs Ašeros stulpą.“ 27 Tada Gideonas pasišaukė dešimt tarnų ir įvykdė visa, ką Jehova jam liepė. Tačiau, bijodamas savo tėvo šeimynos ir miesto vyrų, padarė tai ne dieną, o naktį.

28 Kitądien atsikėlę ankstų rytą miesto vyrai pamatė, kad Baalo aukuras nugriautas, Ašeros stulpas greta jo – nukirstas, kad pastatytas naujas aukuras ir ant jo paaukotas antrasis jautukas. 29 Vienas kitą jie klausinėjo: „Kieno tai darbas?“ Jie ėmėsi reikalą tirti ir galiausiai paaiškėjo, kad tai padarė Jehoašo sūnus Gideonas. 30 „Išvesk savo sūnų! – sakė miesto vyrai Jehoašui. – Jis turi mirti, nes tai jis nugriovė Baalo aukurą ir nukirto greta stovėjusį Ašeros stulpą!“ 31 Jehoašas+ atsakė visiems jį užsipuolusiems vyrams: „Argi jums reikia ginti Baalą? Argi reikia jį gelbėti? Kas stos jo ginti, dar šįryt bus nužudytas.+ Jeigu Baalas yra dievas, tegu pats ir ginasi,+ juk kažkas nugriovė jo aukurą.“ 32 Tądien jis praminė Gideoną Jerubaalu*, sakydamas: „Tegu Baalas pats ginasi, mat kažkas nugriovė jo aukurą.“

33 Visi midjaniečiai,+ amalekiečiai+ ir rytiečiai suvieniję pajėgas+ persikėlė per upę į Jezreelio slėnį ir įkūrė ten stovyklą. 34 Gideoną apėmė Jehovos dvasia.+ Jis papūtė ragą+ ir abiezerai+ susibūrė eiti su juo. 35 Gideonas išsiuntė pasiuntinius ir į visas Manaso žemes, tad Manaso žmonės irgi telkėsi prie jo. Taip pat Gideonas išsiuntė pasiuntinius į Ašerą, Zabuloną ir Naftalį, ir tie išėjo jo pasitikti.

36 Gideonas tarė Dievui: „Jei ketini išgelbėti Izraelį per mane, kaip pažadėjai,+ 37 parodyk man ženklą. Štai ant grendymo padedu gabalą avikailio. Jeigu kailis taps rasotas, o žemė aplink liks sausa, suprasiu, kad Izraelį išgelbėsi per mane, kaip esi pažadėjęs.“ 38 Taip ir atsitiko. Kitą dieną anksti atsikėlęs Gideonas išgręžė kailį ir vandens jame buvo tiek, kiek telpa dideliame dubenyje. 39 Tada Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis ant manęs, jei darsyk prašysiu. Meldžiu leisti man dar kartą pabandyti ir pažiūrėti, kas nutiks su avikailiu. Tebūna dabar tik kailis sausas, o žemė visur – rasota.“ 40 Tą naktį Dievas taip ir padarė: avikailis liko sausas, o žemė visur buvo rasota.

7 Jerubaalas, tai yra Gideonas,+ ir visi su juo esantys kariai pabudo anksti ir įsirengė stovyklą prie Harodo šaltinio. Midjaniečių stovykla buvo į šiaurę nuo jo – slėnyje prie Morės kalvos. 2 Jehova Gideonui tarė: „Karių su tavimi yra per daug, kad atiduočiau Midjaną jiems į rankas.+ Juk Izraelis galėtų girtis prieš mane ir sakyti: ‘Savo paties jėgomis išsigelbėjau.’+ 3 Todėl dabar kariams prašau paskelbti: ‘Kas dreba iš baimės, tegu grįžta namo.’“+ Ir Gideonas tais žodžiais juos išmėgino. 22 000 karių grįžo namo, o 10 000 pasiliko.

4 Bet Jehova Gideonui sakė: „Vis tiek karių per daug. Tegu leidžiasi prie vandens, tenai juos tau atrinksiu. Jei tarsiu: ‘Šitas eis su tavimi’, jis eis su tavimi, o jei sakysiu: ‘Šitas su tavimi neis’, jis ir neis.“ 5 Taigi Gideonas nusivedė karius prie vandens.

Jehova tarė Gideonui: „Atskirk tuos, kurie geria vandenį iš delno,* nuo tų, kurie geria atsiklaupę.“ 6 Karių, kurie gėrė vandenį iš delno, buvo 300, kiti gėrė atsiklaupę.

7 Tada Jehova tarė Gideonui: „Išgelbėsiu jus pasitelkęs tuos 300 vyrų, kurie gėrė iš delno, atiduosiu Midjaną tau į rankas.+ Visi kiti tekeliauja namo.“ 8 Taigi jie paėmė iš kitų Izraelio karių maisto atsargas ir ragus ir Gideonas išsiuntė juos namo, pasiliko tik anuos 300 vyrų. Midjano stovykla buvo apačioje, slėnyje.+

9 Tą naktį Jehova liepė Gideonui: „Kelkis, pulk stovyklą, nes esu atidavęs ją tau į rankas.+ 10 O jei pulti bijai, nusileisk žemyn su savo padėjėju Pura į stovyklą 11 ir pasiklausyk, ką jie kalba. Tada įgausi drąsos* stovyklą užpulti.“ Ir Gideonas su savo padėjėju Pura nusileido iki pat stovyklos pakraščio.

12 Midjaniečiai, amalekiečiai ir rytiečiai+ atrodė tarsi koks skėrių spiečius, apdengęs slėnį, jų kupranugarių buvo be skaičiaus+ – tiek, kiek pajūrio smilčių. 13 Taigi, atėjęs prie stovyklos, Gideonas nugirdo, kaip vienas vyras pasakojo bičiuliui savo sapną. „Sapnavau tokį sapną, – sakė jis. – Mačiau miežinės duonos paplotį, riedantį į Midjano stovyklą. Atriedėjęs prie palapinės jis taip į ją trenkėsi, kad ši nuvirto.+ Jis apvertė palapinę ir palapinė sugriuvo.“ 14 Jo bičiulis tarė: „Tai ne kas kita kaip izraelito Gideono, Jehoašo sūnaus, kalavijas.+ Matyt, Dievas bus atidavęs Midjaną ir visą stovyklą jam į rankas.“+

15 Išgirdęs ano vyro sapną ir sapno aiškinimą,+ Gideonas nusilenkė ir pagarbino Dievą. Jis sugrįžo į Izraelio stovyklą ir sušuko: „Pakilkite! Jehova yra atidavęs Midjano stovyklą jums į rankas!“ 16 Gideonas padalijo savo 300 vyrų į tris būrius, visiems davė po ragą,+ po tuščią ąsotį su deglu kiekviename iš jų 17 ir pasakė: „Žiūrėkite į mane ir visa darykite taip, kaip aš darysiu. Kai tik prisiartinsiu prie stovyklos, turėsite daryti, kaip aš darau. 18 Man ir su manimi esantiems vyrams pradėjus pūsti ragus, jūs irgi apsupę stovyklą turite pūsti ragus ir šaukti: ‘Už Jehovą ir Gideoną!’“

19 Gideonas su 100 vyrų atėjo prie stovyklos stojus vidurnakčio sargybai*, kai sargybiniai jau buvo užėmę savo vietas. Jie ėmė pūsti ragus+ ir daužyti į šipulius ąsočius, kuriuos laikė rankose.+ 20 Ragus pūtė ir ąsočius daužė visi trys būriai. Deglą laikydami kairėje rankoje, o ragą – dešinėje, jie šaukė: „Jehovos ir Gideono kalavijas!“ 21 (Visą tą laiką stovyklą apsupę vyrai stovėjo savo vietose.) Visi stovyklos kariai puolė bėgti ir šaukti.+ 22 Tiems 300 vyrų pučiant ragus, Jehova padarė taip, kad stovyklos kariai pakėlė kalaviją vienas prieš kitą.+ Kariuomenė bėgo iki Bet Šitos, iki Cereros ir iki pat Abel Meholos+ paribio netoli Tabato.

23 Tada buvo sutelkti Izraelio vyrai iš Naftalio, Ašero ir Manaso,+ ir jie vijosi midjaniečius. 24 Gideonas siuntė pasiuntinius į visas Efraimo aukštumas su tokia žinia: „Leiskitės žemyn pulti Midjano, užkirskite prieigas prie vandenų iki Bet Baros, taip pat prie Jordano brastų.“ Taigi Efraimo vyrai susitelkė ir užėmė prieigas prie vandenų iki pat Bet Baros, taip pat prie Jordano brastų. 25 Jie paėmė nelaisvėn du Midjano didžiūnus – Orebą ir Zeebą. Orebą jie nužudė prie Orebo uolos,+ o Zeebą – prie Zeebo vyno spaudyklos. Taip jie vijo midjaniečius+ iš krašto. Orebo ir Zeebo galvas jie atnešė Gideonui į pajordanę.

8 Efraimo vyrai Gideonui tarė: „Kodėl taip padarei? Kodėl nepašaukei mūsų, kai leidaisi į žygį prieš Midjaną?“+ Ir jie piktai jam priekaištavo.+ 2 Tačiau Gideonas atsakė: „Ką palyginti su jumis nuveikiau? Argi Efraimo surinkti derliaus likučiai nėra geriau už visą Abiezero+ vynuogių derlių?+ 3 Juk tai jums į rankas Dievas atidavė Midjano didžiūnus Orebą ir Zeebą,+ tad ką palyginti su jumis nuveikiau aš?“ Taip jam kalbant, jie nusiramino.

4 Gideonas atžygiavo prie Jordano ir per jį persikėlė. Jis pats ir 300 jo vyrų buvo išvargę, bet vis tiek toliau vijosi priešą. 5 Jis kreipėsi į Sukotų žmones: „Prašyčiau duoti mano vyrams duonos, nes jie išvargę. Aš vejuosi midjaniečių karalius Zebachą ir Calmuną.“ 6 Bet Sukotų didžiūnai atkirto: „Ar Zebachas ir Calmuna jau tavo rankose, kad turėtume duoti duonos tavo kariams?“ 7 Gideonas tarė: „Jeigu taip, tai nuplaksiu jus dagiais ir tyrų dygiažolėmis, kai Jehova bus atidavęs Zebachą ir Calmuną man į rankas.“+ 8 Iš ten jis atžygiavo į Penuelį ir paprašė to paties, tačiau Penuelio žmonės jam atsakė kaip ir žmonės Sukotuose. 9 Tad Gideonas ir Penuelio žmonėms pasakė: „Kai grįšiu su pergale, šitą bokštą nugriausiu.“+

10 Zebachas ir Calmuna buvo Karkore su savo kariais, apie 15 000 vyrų iš rytiečių kariuomenės+ – visais, kurie liko gyvi (120 000 kalavijais ginkluotų vyrų buvo kritę). 11 Gideonas toliau traukė klajoklių keliu į rytus nuo Nobacho ir Jogbohos+ ir užklupo priešų stovyklą tiems nesitikint. 12 Zebachas ir Calmuna spruko, tačiau Gideonas puolė vytis. Abu Midjano karalius, Zebachą ir Calmuną, jis sučiupo ir visą stovyklą apėmė klaikas.

13 Jehoašo sūnus Gideonas iš karo grįžo perėja, vedančia aukštyn į Heresą. 14 Pakeliui jis pasigavo jaunuolį iš Sukotų ir jį iškvotė. Jaunuolis surašė Gideonui vardais Sukotų didžiūnus ir seniūnus – iš viso 77 vyrus. 15 Tada Gideonas atėjo pas Sukotų vyrus ir tarė: „Štai Zebachas ir Calmuna, dėl kurių šaipėtės iš manęs sakydami: ‘Ar Zebachas ir Calmuna jau tavo rankose, kad turėtume duoti duonos tavo pavargusiems kariams?’“+ 16 Taigi miesto seniūnus Gideonas nuplakdino dagiais ir tyrų dygiažolėmis ir taip juos pamokė.+ 17 Taip pat jis nugriovė Penuelio bokštą+ ir išžudė miesto vyrus.

18 Gideonas kreipėsi į Zebachą ir Calmuną: „Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos nužudėte Tabore?“ – „Jie buvo kaip tu, – atsakė juodu, – visi atrodė kaip karaliaus sūnūs.“ 19 Gideonas tarė: „Jie buvo mano broliai, mano motinos sūnūs. Kaip gyvas Jehova, – jei būtumėte jų pagailėję, nežudyčiau jūsų.“ 20 Tada jis liepė Jeterui, savo pirmagimiui: „Eik ir nugalabyk juos.“ Bet Jeteras kalavijo neišsitraukė, mat buvo dar jaunas ir bijojo. 21 Zebachas ir Calmuna tarė: „Eikš ir pats mus nužudyk. Koks vyras, tokia ir jo jėga.“ Tad Gideonas nužudė Zebachą ir Calmuną.+ Jis pasiėmė pusmėnulius, kuriais buvo papuošti jų kupranugarių kaklai.

22 Tada Izraelio žmonės tarė Gideonui: „Valdyk mus – tu, tavo sūnus ir tavo vaikaitis, – nes išgelbėjai mus iš Midjano rankų.“+ 23 Gideonas atsakė: „Nevaldysiu jūsų, nevaldys ir mano sūnus. Jehova yra tas, kuris jus valdys.“+ 24 Ir dar pridūrė: „Noriu paprašyti jus vieno dalyko: kiekvienas iš savo grobio teduoda man po nosies žiedą.“ (Priešai nešiojo nosyje žiedą, nes buvo izmaelitai.+) 25 Tie atsakė: „Gerai, duosime.“ Jie išskleidė drabužį ir kiekvienas iš savo grobio metė po nosies žiedą. 26 Iš viso tie auksiniai žiedai svėrė 1700 aukso šekelių*. Be jų, Gideonas dar gavo pusmėnulių, pakabučių, purpurinės vilnos apdarų, kuriuos vilkėjo Midjano karaliai, ir vėrinių, puošusių kupranugarių kaklus.+

27 Gideonas padirbo iš to aukso efodą*+ ir išstatė jį viešai savo mieste Ofroje.+ Visas Izraelis tenai jį garbino*,+ Gideonui ir jo namiškiams jis tapo spąstais.+

28 Taip Midjanas+ tapo pavaldus izraelitams ir galvos daugiau nebekėlė. Gideono dienomis krašte 40 metų buvo ramu.+

29 Jehoašo sūnus Jerubaalas+ grįžo į savo namus ir tenai pasiliko.

30 Gideonui gimė 70 sūnų, nes jis turėjo daug žmonų. 31 Jo sugulovė Sicheme irgi pagimdė jam sūnų ir jis pavadino jį Abimelechu.+ 32 Jehoašo sūnus Gideonas mirė sulaukęs senyvo amžiaus ir buvo palaidotas abiezerų mieste Ofroje, savo tėvo Jehoašo kape.+

33 Gideonui mirus, izraelitai vėl ėmė garbinti baalus*.+ Savo dievu jie pasirinko Baal Beritą.+ 34 Izraelitai užmiršo savo Dievą Jehovą,+ kuris buvo išgelbėjęs juos iš visų aplink gyvenančių priešų rankų.+ 35 Jie nebuvo ištikimi ir Jerubaalo, tai yra Gideono, namams, nors šis dėl jų buvo padaręs daug gera.+

9 Jerubaalo sūnus Abimelechas+ nuėjo pas savo motinos brolius į Sichemą. Jiems ir visai savo senelio kilčiai* jis sakė: 2 „Paklauskite visų Sichemo vadų*: ‘Kas jums geriau: ar kad 70 Jerubaalo sūnų+ jus valdytų, ar kad vienas? Ir nepamirškite, aš esu jūsų giminaitis*.’“

3 Jo motinos broliai perdavė tuos žodžius visiems Sichemo vadams ir jų širdys palinko prie Abimelecho. „Jis mūsų brolis“, – kalbėjo jie. 4 Jie davė jam 70 sidabrinių iš Baal Berito+ šventyklos* ir Abimelechas už juos pasisamdė dykaduonių, įžūlių vyrų, kad jį visur lydėtų. 5 Nuėjęs į savo tėvo namus Ofroje,+ jis ant vieno akmens nužudė savo brolius,+ Jerubaalo sūnus – visus 70 vyrų, išskyrus Jerubaalo jauniausiąjį sūnų Jotamą. Šis spėjo pasislėpti ir liko gyvas.

6 Tada visi Sichemo vadai ir visas Bet Milojas susirinko Sicheme prie didžiojo medžio, prie ten esančio stulpo, ir paskelbė Abimelechą karaliumi.+

7 Apie tai sužinojęs, Jotamas užlipo ant Garizimo kalno+ viršūnės ir atsistojęs garsiai į juos kreipėsi: „Išklausykite mane, Sichemo vadai, ir tada Dievas klausysis jūsų!

8 Kartą susirinko medžiai patepti sau karaliaus. Jie tarė alyvmedžiui: ‘Valdyk mus.’+ 9 Bet alyvmedis atsakė: ‘Nejau, užuot davęs aliejų*, kuriuo ir Dievas, ir žmogus pagerbiami, turėčiau eiti siūbuoti aukščiau kitų medžių?’ 10 Tada medžiai pasiūlė figmedžiui: ‘Eikš, valdyk mus.’ 11 Bet figmedis atsakė: ‘Nejau, užuot davęs saldžių gerų vaisių, turėčiau eiti siūbuoti aukščiau kitų medžių?’ 12 Tada medžiai kreipėsi į vynmedį: ‘Eikš, valdyk mus.’ 13 Vynmedis atsakė: ‘Nejau, užuot davęs jauną vyną, kuris džiugina ir Dievą, ir žmogų, turėčiau eiti siūbuoti aukščiau kitų medžių?’ 14 Galiausiai medžiai tarė dygiakrūmiui: ‘Eikš, valdyk mus.’+ 15 Dygiakrūmis medžiams atsakė: ‘Jei iš tiesų norite, kad jus valdyčiau, ateikite, glauskitės mano šešėlyje, bet jei ne, teišeina iš dygiakrūmio ugnis ir tesuryja Libano kedrus.’

16 Taigi ar teisingai ir garbingai pasielgėte padarydami Abimelechą karaliumi?+ Ar parodėte gerumą Jerubaalui ir jo namiškiams? Ar atlyginote jam tuo, ko buvo vertas? 17 Mano tėvas negailėdamas gyvybės* už jus kovojo,+ kad išgelbėtų iš Midjano rankų.+ 18 O jūs šiandien sukilote prieš mano tėvo šeimyną ir ant vieno akmens nužudėte jo sūnus – 70 vyrų.+ Tada padarėte jo vergės sūnų Abimelechą+ Sichemo vadų karaliumi tik dėl to, kad jis – jūsų brolis. 19 Jei šiandien su Jerubaalu ir jo šeimyna pasielgėte teisingai ir garbingai, džiaukitės Abimelechu ir jis tesidžiaugia jumis, 20 bet jei ne, teišeis ugnis iš Abimelecho ir tepraris Sichemo vadus ir Bet Miloją,+ ir teišeis ugnis iš Sichemo vadų ir Bet Milojo ir tepraris Abimelechą.“+

21 Tada Jotamas+ spruko ir pabėgo į Beerą. Jis apsigyveno tenai, nes bijojo savo brolio Abimelecho.

22 Abimelechas valdė Izraelį trejus metus. 23 Tada Dievas tarp Abimelecho ir Sichemo vadų sukėlė nesantaiką*, ir tie vadai susimokė prieš Abimelechą, 24 mat turėjo būti atkeršyta už 70 Jerubaalo sūnų nužudymą. Jų broliui Abimelechui turėjo būti atmokėta už jų kraują,+ o Sichemo vadams – už tai, kad padėjo juos išžudyti. 25 Sichemo vadai siuntė vyrų į pasalą kalnų viršūnėse ir tie apiplėšinėjo visus, kas tik eidavo pro šalį. Apie tai buvo pranešta Abimelechui.

26 Į Sichemą+ atkeliavo Ebedo sūnus Gaalas su savo broliais, ir jis pelnė Sichemo vadų pasitikėjimą. 27 Jie nuėjo į savo vynuogynus, skynė vynuoges, mynė jas ir linksminosi. Paskui patraukė į savo dievo namus,+ tenai valgė, gėrė ir keikė Abimelechą. 28 Tada Ebedo sūnus Gaalas tarė: „Kas tasai Abimelechas, tas Jerubaalo+ sūnus? Ir kas tas Zebulas, jo paskirtas valdyti Sichemo, kad turėtume jam tarnauti? Tarnaukite Sichemo tėvo Hamoro vyrams! Kodėl turėtume tarnauti Abimelechui? 29 Jei tik tie žmonės manęs klausytų, pašalinčiau Abimelechą.“ Tada jis pasišaipė iš Abimelecho: „Tegu telkia daugiau karių ir stoja į kovą su manimi.“

30 Miesto valdytojas Zebulas, išgirdęs tokius Ebedo sūnaus Gaalo žodžius, užsidegė pykčiu. 31 Jis slapčiomis išsiuntė pasiuntinius, kad perduotų Abimelechui tokią žinią: „Ebedo sūnus Gaalas ir jo broliai dabar yra Sicheme. Jie kursto prieš tave visą miestą. 32 Ateik su savo vyrais naktį ir pasislėpk laukuose. 33 Ryte, saulei tekant, kelkis ir pulk miestą. Kai jis ir jo vyrai išeis prieš tave, daryk viską, kad juos nugalėtum.“

34 Taigi Abimelechas su visais savo vyrais atsikėlė nakčia, atžygiavo prie Sichemo ir, pasidaliję į keturis būrius, laukė. 35 Kai Ebedo sūnus Gaalas išėjęs atsistojo miesto vartų prieigose, Abimelechas su savo vyrais pakilo iš pasalos. 36 Pamatęs juos, Gaalas tarė Zebului: „Žiūrėk, nuo kalnų viršūnių leidžiasi žmonės.“ Bet Zebulas atsakė: „Tai kalnų šešėliai tau atrodo kaip žmonės.“

37 Po kurio laiko Gaalas vėl sakė: „Žiūrėk, žmonės ateina iš krašto gilumos, o vienas būrys artinasi nuo didžiojo Meonenimų medžio.“ 38 Zebulas jam atsakė: „Ar pamiršai, kaip gyreisi: ‘Kas tas Abimelechas, kad turėtume jam tarnauti?’+ Argi ne šituos žmones tu niekinai? Dabar eik ir kovok su jais.“

39 Taigi Gaalas išėjo ir Sichemo vadų priešakyje kovojo su Abimelechu. 40 Abimelechas vijosi Gaalą ir tasai nuo jo bėgo. Daugelis žuvo ir jų lavonų buvo iki pat miesto vartų.

41 Abimelechas grįžo gyventi į Arumą, o Zebulas+ išvarė Gaalą ir jo brolius iš Sichemo. 42 Kitą dieną žmonės ėmė eiti iš miesto ir Abimelechui buvo apie tai pranešta. 43 Sutelkęs vyrus, jis padalijo juos į tris būrius ir laukuose surengė pasalą. Pamatęs iš miesto ateinančius žmones, jis puolė juos ir išžudė. 44 Abimelechas su savo vyrais veržėsi priekin ir užėmė miesto vartus, tuo tarpu kiti du būriai kovėsi su tais, kurie buvo laukuose, ir juos išžudė. 45 Visą dieną Abimelechas kovojo su miestu ir jį paėmė. Gyventojus jis išžudė, o patį miestą sugriovė+ ir apibarstė druska.

46 Kai Sichemo bokšte gyvenantys vadai apie tai išgirdo, tuojau subėgo į El Berito+ šventyklos* požemį. 47 Sužinojęs, kad ten susirinkę visi vadai iš Sichemo bokšto, 48 Abimelechas su savo vyrais užlipo į Calmono kalną. Paėmęs kirvį, jis nusikirto medžio šaką, užsidėjo ant peties ir tarė vyrams: „Skubėkite, darykite, kaip aš darau!“ 49 Taigi visi vyrai nusikirto po šaką ir nusekė paskui Abimelechą. Šakas jie sukrovė aplink požemį ir padegė. Taip žuvo ir visi Sichemo bokšto žmonės – apie 1000 vyrų ir moterų.

50 Tada Abimelechas nužygiavo į Tebecą, įkūrė prie jo stovyklą ir miestą paėmė. 51 Miesto vidury stovėjo tvirtas bokštas. Visi vyrai, moterys ir miesto vadai į jį subėgę užsidarė ir sulipo ant stogo. 52 Prisiartinęs prie bokšto, Abimelechas puolė jį. Priėjęs prie bokšto durų, jau ketino jas padegti, 53 bet tada viena moteris metė viršutinę girnapusę ir perskėlė Abimelechui kaukolę.+ 54 Šis tuojau pasišaukė ginklanešį ir paliepė: „Trauk kalaviją ir pribaik mane, kad apie mane nesakytų: ‘Jį užmušė moteris.’“ Tad ginklanešys persmeigė Abimelechą, ir šis mirė.

55 Pamatę, kad Abimelechas negyvas, visi Izraelio vyrai grįžo namo. 56 Taigi Dievas atmokėjo Abimelechui už nedorybę, kurią tas buvo padaręs savo tėvui, – už tai, kad nužudė 70 savo brolių.+ 57 Dievas atmokėjo už piktadarystes ir visiems Sichemo vyrams. Taip išsipildė Jerubaalo+ sūnaus Jotamo jiems skirtas prakeiksmas.+

10 Po Abimelecho mirties gelbėti Izraelio+ pakilo Dodojo sūnaus Pūvos sūnus Tola, vyras iš Isacharo giminės. Jis gyveno Šamyre, Efraimo aukštumose. 2 Tola Izraelio teisėjas buvo 23 metus. Paskui mirė ir buvo palaidotas Šamyre.

3 Po jo iškilo gileadietis Jayras, Izraelio teisėjas jis buvo 22 metus. 4 Jis turėjo 30 sūnų – šie jojo ant 30 asilų ir valdė Gileado krašte 30 miestų (iki šiol jie vadinami Havot Jayru*+). 5 Jayras mirė ir buvo palaidotas Kamone.

6 Izraelitai vėl darė, kas bloga Jehovos akyse.+ Jie tarnavo baalams,+ astartėms, Aramo* dievams, Sidono dievams, moabitų,+ amonitų+ ir filistinų+ dievams. Jehovą jie paliko ir jam nustojo tarnauti. 7 Tad Jehova užsidegė pykčiu ant izraelitų ir atidavė juos filistinams ir amonitams į rankas.+ 8 Šie anuomet trypė ir engė izraelitus – 18 metų juos engė anapus Jordano, Gileade, amoritų krašte. 9 Amonitai taip pat keldavosi per Jordaną ir kovodavo su Judu, Benjaminu ir Efraimo namais. Izraelis kentė didelį vargą, 10 todėl šaukėsi Jehovos:+ „Nusidėjome tau, Dieve, nes palikome tave ir tarnavome baalams.“+

11 Tačiau Jehova tarė izraelitams: „Argi neišgelbėjau jūsų nuo egiptiečių,+ amoritų,+ amonitų, filistinų,+ 12 sidoniečių, amalekiečių ir midjaniečių, kai jie engė jus? Kai tik manęs šaukėtės, gelbėjau jus iš jų rankų. 13 Bet jūs mane palikote ir tarnavote kitiems dievams.+ Todėl daugiau jūsų negelbėsiu.+ 14 Eikite pas dievus, kuriuos išsirinkote, ir šaukitės jų.+ Tegu jie gelbsti jus iš vargų.“+ 15 Izraelitai sakė Jehovai: „Nusidėjome. Daryk su mumis, kaip tau patinka. Tik išgelbėk, meldžiame, mus šiandien.“ 16 Jie pašalino svetimus dievus iš savo tarpo ir vėl ėmė tarnauti Jehovai,+ tad jis nebegalėjo žiūrėti į Izraelio kančias.+

17 Tuo laiku amonitai+ susitelkė ir įsirengė stovyklą Gileade. Susibūrė ir izraelitai, jie įkūrė stovyklą prie Micpos. 18 Gileado žmonės ir didžiūnai vienas kitam sakė: „Kas mus ves į kovą prieš amonitus?+ Tevadovauja tasai vyras visiems Gileado gyventojams.“

11 Buvo toks narsus karys, gileadietis Iftachas,+ parsiduodančios moters sūnus. Jo tėvas buvo Gileadas. 2 Gileadui sūnų̃ pagimdė ir žmona. Užaugę jos sūnūs Iftachą išvarė. „Mūsų tėvo namuose paveldo tu negausi, – sakė jam, – nes esi kitos moters sūnus.“ 3 Pabėgęs nuo brolių, Iftachas apsigyveno Tobo krašte. Prie jo būrėsi visokie dykaduoniai ir kartu su juo rengdavo išpuolius.

4 Praslinkus kuriam laikui, amonitai pakilo į karą prieš Izraelį.+ 5 Amonitams pradėjus kariauti su Izraeliu, Gileado seniūnai nuvyko į Tobo kraštą Iftacho parsikviesti. 6 „Eime, – prašė jie, – būk mūsų vadas, kovokime su amonitais.“ 7 Bet Iftachas Gileado seniūnams atsakė: „Argi ne jūs manęs nekentėte ir išvarėte iš tėvo namų?+ Tai kodėl dabar, kai jau blogai, ateinate pas mane?“ 8 Gileado seniūnai Iftachui atsakė: „Atėjome pas tave štai dėl ko: jei keliausi su mumis ir kovosi su amonitais, būsi visų Gileado gyventojų vadas.“+ – 9 „Jeigu eisiu su jumis kovoti prieš amonitus ir jeigu Jehova padės man juos nugalėti, – tarė Gileado seniūnams Iftachas, – turėsite padaryti mane savo vadu.“ 10 Gileado seniūnai Iftachui atsakė: „Jehova tebūna liudytojas* tarp mūsų: padarysime, kaip sakai.“ 11 Tada Iftachas su Gileado seniūnais sugrįžo ir žmonės padarė jį savo vadu ir vyriausiuoju. Micpoje Iftachas pakartojo savo žodžius Jehovos akivaizdoje.+

12 Tada Iftachas siuntė pasiuntinius pas amonitų+ karalių paklausti: „Ką turi prieš mane,* kad atėjai pulti mano krašto?“ 13 Amonitų karalius pasiuntiniams atsakė: „Eidamas iš Egipto, Izraelis užėmė mano žemes+ nuo Arnono+ iki Jaboko ir iki Jordano.+ Dabar grąžink jas geruoju.“ 14 Bet Iftachas vėl siuntė pasiuntinius pas amonitų karalių 15 pasakyti jam:

„Štai ką kalba Iftachas: ‘Nei moabitų, nei amonitų žemių Izraelis neužėmė.+ 16 Iš Egipto Izraelis keliavo per dykumą ir perėjęs Raudonąją jūrą+ atėjo į Kadešą.+ 17 Tada siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių+ su prašymu: „Prašyčiau leisti pereiti kraštą.“ Bet Edomo karalius nenorėjo nieko girdėti. Izraelis to paties prašė ir Moabo+ karaliaus, bet ir tas nesutiko. Taip Izraelis pasiliko Kadeše.+ 18 Tada jie traukė per dykumą aplenkdami Edomo kraštą+ ir Moabo kraštą, paskui ėjo palei rytinę Moabo krašto ribą+ ir įsirengė stovyklą prie Arnono. Į Moabo kraštą jie nėjo,+ nes Arnonas buvo Moabo riba.

19 Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, kuris valdė Hešbone. Izraelitai sakė jam: „Prašytume leisti eiti per tavo kraštą į mums skirtą žemę.“+ 20 Tačiau Sihonas Izraeliu nepasitikėjo ir eiti per savo žemę neleido. Sutelkęs savo žmones jis pasistatė stovyklą Jahace ir stojo į kovą su Izraeliu.+ 21 Jehova, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir jo žmones Izraeliui į rankas. Izraelitai juos nugalėjo ir užėmė visą amoritų žemę, visą jų kraštą.+ 22 Jie užvaldė visas amoritų žemes nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano.+

23 Tai Jehova, Izraelio Dievas, išvijo amoritus iš šios žemės ir atidavė ją savo tautai, izraelitams,+ o tu nori juos išvaryti? 24 Argi tu nepasisavini to, ką tavo dievas Kemošas+ duoda tau nuosavybėn? Taip ir mes pasiimame žemes visų, kuriuos Jehova, mūsų Dievas, išvaro mums iš akių.+ 25 Kuo tu viršiji Ciporo sūnų Balaką,+ Moabo karalių? Argi jis kada vaidijosi su Izraeliu? Ar ėjo prieš jį kovoti? 26 Izraelis jau 300 metų gyvena Hešbone ir aplinkiniuose miesteliuose,+ Aroere ir aplinkiniuose miesteliuose ir visuose Arnono pakrantės miestuose. Kodėl per tuos metus nebandei visų tų miestų atsiimti?+ 27 Niekuo tau nenusikaltau, tad puldamas mane elgiesi neteisingai. Jehova yra teisėjas,+ tegu jis šiandien sprendžia Izraelio tautos ir amonitų bylą.’“

28 Bet amonitų karalius nenorėjo nė girdėti žinios, kurią Iftachas jam siuntė.

29 Iftachą apėmė Jehovos dvasia.+ Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą ir pasiekė Micpę, esančią Gileade.+ Iš Micpės jis toliau traukė kovoti su amonitais.

30 Iftachas davė Jehovai tokį įžadą:+ „Jeigu įduosi amonitus man į rankas, 31 pažadu: kas pirmas išeis pro mano namų duris pasitikti manęs, grįžtančio iš karo prieš amonitus, tas bus tavo, Jehova,+ paaukosiu jį kaip deginamąją auką.“+

32 Taigi Iftachas stojo į kovą su amonitais ir Jehova juos atidavė jam į rankas. 33 Jis triuškino priešą nuo Aroero iki Minito (tenai paėmė 20 miestų) ir iki pat Abel Keramimų. Taip amonitai tapo pavaldūs izraelitams.

34 Iftachas grįžo į savo namus Micpoje+ ir žiūri – jo duktė išeina jo pasitikti, mušdama būgnelį ir šokdama. Ji buvo jo vienturtė. Be jos, daugiau sūnų ar dukterų Iftachas neturėjo. 35 Pamatęs ją, Iftachas persiplėšė drabužius ir tarė: „Ak, mano dukra! Tu sugniuždei mane, nes turėsiu tave išsiųsti. Daviau Jehovai įžadą ir negaliu jo atšaukti.“+

36 Ji atsakė: „Tėve, jei davei Jehovai įžadą, daryk su manimi, kaip pažadėjai.+ Juk Jehova padėjo tau atkeršyti tavo priešams, amonitams.“ 37 Savo tėvo ji paprašė: „Prašau vieno dalyko: leisk mane dviem mėnesiams į kalnus, leisk su draugėmis eiti raudoti dėl to, kad liksiu netekėjusi*.“

38 Jis tarė: „Eik!“ Taip jis išleido ją dviem mėnesiams į kalnus su draugėmis raudoti dėl to, kad liks netekėjusi*. 39 Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas tėvą ir šis tesėjo įžadą, kurį buvo davęs.+ Ji niekada negyveno su vyru. Taip Izraelyje atsirado paprotys: 40 kasmet jaunos izraelitės eina keturias dienas girti gileadiečio Iftacho dukters.

12 Efraimo vyrai susirinko ir persikėlę per upę atėjo į Cafoną*. Iftachui jie sakė: „Kodėl nepakvietei mūsų kovoti su amonitais?+ Už tai mes sudeginsime tave ir tavo namus.“ 2 Iftachas jiems atsakė: „Aš ir mano žmonės įnirtingai kovėmės su amonitais. Šaukiausi jūsų, bet jūs negelbėjote manęs iš jų rankos. 3 Matydamas, kad manęs negelbėsite, stačiau pavojun savo gyvybę – ėjau į kovą su amonitais+ ir Jehova atidavė juos man į rankas. Kodėl tad šiandien norite mane pulti?“

4 Surinkęs visus Gileado vyrus,+ Iftachas susikovė su Efraimu, ir Gileado vyrai efraimus nugalėjo. Efraimai buvo sakę: „Nors jūs, gileadiečiai, ir gyvenate Efraime ir Manase, esate tik gauja bėglių iš Efraimo.“ 5 Gileado vyrai užėmė Jordano brastas,+ Efraimo prieigas. Kai koks efraimas, norėdamas pereiti kitapus, prašydavo: „Leiskite man pereiti“, Gileado vyrai bėglį klausdavo: „Ar tu efraimas?“ Jeigu tas atsakydavo, kad ne, 6 gileadiečiai liepdavo: „Sakyk ‘šibolet’.“ Tas sakydavo „sibolet“, mat tiksliai ištarti jam neišeidavo. Tada Gileado vyrai stverdavo jį ir čia pat prie Jordano brastų užmušdavo. Tuomet iš Efraimo krito 42 000.

7 Gileadietis Iftachas buvo Izraelio teisėjas šešerius metus. Paskui Iftachas mirė ir jį palaidojo jo mieste, Gileado krašte.

8 Po Iftacho Izraelio teisėjas+ buvo Ibcanas iš Betliejaus. 9 Jis turėjo 30 sūnų ir 30 dukterų. Dukteris jis ištekino už vyrų iš kitų kilčių ir sūnus apvesdino su 30 merginų iš kitų kilčių. Ibcanas teisė Izraelį septynerius metus. 10 Tada jis mirė ir buvo palaidotas Betliejuje.

11 Po jo Izraelio teisėjas buvo Elonas iš Zabulono giminės. Izraelį jis teisė dešimt metų. 12 Tada zabulonas Elonas mirė ir buvo palaidotas Ajalone, Zabulono žemėje.

13 Tada Izraelio teisėjas buvo piratoniečio Hilelio sūnus Abdonas. 14 Jis turėjo 40 sūnų ir 30 vaikaičių, jie jojo ant 70 asilų. Izraelį jis teisė aštuonerius metus. 15 Tada piratoniečio Hilelio sūnus Abdonas mirė ir buvo palaidotas Piratone, Efraimo žemėje, amalekiečių+ kalne.

13 Izraelitai vėl darė, kas nedora Jehovos akyse,+ ir Jehova atidavė juos 40 metų į filistinų rankas.+

2 Anuomet Dano giminėje+ buvo toks vyras iš Coros,+ vardu Manoachas.+ Jo žmona buvo nevaisinga, negalėjo susilaukti vaikų.+ 3 Kartą jai pasirodė Jehovos angelas ir tarė: „Nevaisingoji ir negimdžiusioji, štai tu pastosi ir pagimdysi sūnų.+ 4 Tad dabar žiūrėk, negerk nei vyno, nei kito svaigiojo gėrimo+ ir nevalgyk nieko nešvaraus.+ 5 Tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas nepalies jo galvos,+ nes berniukas nuo gimimo* bus Dievo nazyras. Jis imsis gelbėti Izraelį iš filistinų rankų.“+

6 Tada moteris nuėjo pas savo vyrą ir pasakė jam: „Pas mane buvo atėjęs Dievo vyras. Jis buvo stulbinamos išvaizdos, atrodė lyg Dievo angelas. Aš nepaklausiau, iš kur jis, ir savo vardo jis nepasakė.+ 7 Jis tik tarė: ‘Štai tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Dabar negerk nei vyno, nei kito svaigiojo gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus, nes berniukas bus Dievo nazyras nuo gimimo* iki pat mirties dienos.’“

8 Manoachas maldavo Jehovą: „Meldžiu, Jehova, teateina tavo tarnas, kurį buvai siuntęs, pas mus dar kartą. Tegu pamoko, kaip auklėti berniuką, kuris mums gims.“ 9 Dievas išklausė Manoachą, ir jo žmoną vėl aplankė Dievo angelas. Tuo metu ji buvo laukuose, o jos vyro Manoacho su ja nebuvo. 10 Moteris skubiai nubėgo pas Manoachą ir tarė: „Vyras, kuris mane aplankė aną dieną, vėl pas mane atėjo.“+

11 Manoachas pakilo ir nuėjo su žmona. Prisiartinęs prie to vyro jis paklausė: „Ar tai tu kalbėjaisi su mano žmona?“ Šis atsakė: „Taip.“ 12 Tada Manoachas tarė: „Teišsipildo tavo žodžiai! Bet pasakyk, koks turės būti berniuko gyvenimas? Ką jis turės daryti?“+ 13 Jehovos angelas Manoachui atsakė: „Tesusilaiko tavo žmona nuo visko, ką jai paminėjau.+ 14 Tenevalgo vynmedžio vaisių, negeria nei vyno, nei kito svaigiojo gėrimo+ ir nevalgo nieko nešvaraus.+ Tesilaiko visko, ką jai pasakiau.“

15 Manoachas tarė Jehovos angelui: „Prašyčiau pas mus pabūti, paruošime tau ožiuką.“+ 16 Jehovos angelas Manoachui atsakė: „Jei ir pabūsiu, tavo valgio nevalgysiu. Bet jeigu nori atnašauti deginamąją auką Jehovai, atnašauk.“ Manoachas nežinojo, kad tai buvo Jehovos angelas. 17 Tada Manoachas Jehovos angelui tarė: „Pasakyk savo vardą,+ kad galėtume pagerbti tave, kai tavo žodžiai bus išsipildę.“ 18 Bet Jehovos angelas atsakė: „Neklausk mano vardo – jis nepaprastas.“

19 Manoachas paėmė ožiuką su javų atnaša ir paaukojo ant akmens Jehovai. Tada Dievas, Manoachui ir jo žmonai bežiūrint, padarė kai ką nuostabaus. 20 Liepsnai nuo aukuro kylant į dangų, Jehovos angelas aukuro liepsnose pakilo aukštyn. Tai matydami Manoachas su žmona parpuolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės. 21 Jehovos angelas Manoachui ir jo žmonai daugiau nebepasirodė. Supratęs, kad tai buvo Jehovos angelas,+ 22 Manoachas savo žmonai pasakė: „Mes tikrai mirsime, nes matėme Dievą.“+ 23 Bet jo žmona jam atsakė: „Jeigu Jehova būtų norėjęs atimti mums gyvybę, nebūtų priėmęs deginamosios aukos+ ir javų atnašos iš mūsų rankų, nebūtų parodęs to, ką matėme, nė paskelbęs to, ką girdėjome.“

24 Moteris pagimdė sūnų ir pavadino jį Samsonu.+ Berniukas augo ir Jehova jį laimino. 25 Ir štai Mahane Dane,+ tarp Coros ir Eštaolo,+ Samsoną apėmė Jehovos dvasia.+

14 Kartą Samsonas nuėjo į Timną ir ten pamatė vieną filistinę. 2 Sugrįžęs tėvui ir motinai jis kalbėjo: „Viena filistinė Timnoje krito man į akį. Gaukite ją man į žmonas.“ 3 Tėvas ir motina jam atsakė: „Nejau negali susirasti moters tarp mūsų giminaičių ar tautiečių?+ Kodėl turėtum imti sau žmoną iš tų neapipjaustytų filistinų?“ Bet Samsonas tėvui sakė: „Gauk ją man, nes ji man patinka.“ 4 Jo tėvas ir motina nesuprato, kad tai yra nuo Jehovos ir kad tai jis ieško dingsties pakilti prieš filistinus, tuo metu valdžiusius Izraelį.+

5 Tad Samsonas su tėvu ir motina išėjo į Timną. Kai Samsonas buvo prie pat Timnos vynuogynų, staiga pasigirdo riaumojimas ir priešais jį iššoko liūtas. 6 Jehovos dvasia pripildė Samsoną jėgų+ ir jis plikomis rankomis perplėšė liūtą perpus, tarytum ožiuką. Bet tėvui ir motinai jis nesakė, kas nutiko. 7 Paskui Samsonas nuėjo į Timną. Jis pašnekino tą moterį ir suprato, kad ji – tokia, kokios jis nori.+

8 Po kurio laiko jis ėjo jos parsivesti.+ Pakeliui Samsonas pasuko pasižiūrėti, kas liko iš liūto, ir jo griaučiuose pamatė bičių spiečių ir jų prinešto medaus. 9 Jis paėmė to medaus į saujas ir eidamas keliu valgė. Pasivijęs tėvą ir motiną, medaus davė ir jiems, bet nesakė, kad jo paėmė iš liūto griaučių.

10 Samsonas su tėvu nuėjo pas tą moterį ir, kaip jaunikiams įprasta, iškėlė vestuvių puotą. 11 Kai tik jis atvyko, jam atvedė 30 pabrolių, kad jį lydėtų. 12 Samsonas jiems tarė: „Norėčiau užduoti jums galvosūkį. Jeigu per septynias vestuvių puotos dienas pasakysite atsakymą, jei galvosūkį išspręsite, duosiu jums 30 lininių marškinių ir 30 išeiginių drabužių. 13 Bet jeigu išspręsti nesugebėsite, tada jūs man duosite 30 lininių marškinių ir 30 išeiginių drabužių.“ Tie atsakė: „Koks tas galvosūkis? Norime jį išgirsti.“ 14 Samsonas tarė:

Jie sprendė tą galvosūkį tris dienas, bet neišsprendė. 15 Ketvirtą dieną jie atėję sakė Samsono žmonai: „Išgauk iš savo vyro,+ kaip išspręsti galvosūkį. Antraip sudeginsime ir tave, ir visą tavo tėvo šeimyną. Argi mus čia pasikvietėte tam, kad apiplėštumėte?“ 16 Samsono žmona verkdama vyrui ant peties kalbėjo: „Tu manęs nekenti, manęs visai nemyli.+ Uždavei mano žmonėms galvosūkį, bet man atsakymo nepasakei.“ Jis tarė jai: „Net tėvui su motina nepasakiau, tai kodėl turėčiau tau pasakyti?“ 17 Bet ji verkė jam ant peties iki pat septintos vestuvių dienos. Galop septintą dieną, primygtinai spaudžiamas, Samsonas atskleidė žmonai galvosūkio atsakymą. Ta iškart viską persakė savo žmonėms.+ 18 Septintą dieną prieš saulėlydį* miesto vyrai Samsonui tarė:

19 Tuomet Jehovos dvasia pripildė Samsoną jėgų.+ Nuėjęs į Aškeloną,+ jis užmušė 30 vyrų, nuvilko nuo jų drabužius ir atidavė tiems, kurie pasakė galvosūkio atsakymą.+ Tada, degdamas pykčiu, grįžo į tėvo namus.

20 Samsono žmona+ buvo atiduota vienam iš pabrolių, paskirtų jį lydėti.+

15 Po kiek laiko per kviečiapjūtę Samsonas, nešinas ožiuku, atėjo aplankyti savo žmonos. Jis sakė: „Noriu įeiti pas savo žmoną į miegamąjį.“ Bet jos tėvas neleido. 2 „Maniau, kad jos neapkenti,+ – tarė jis, – todėl atidaviau ją tavo pabroliui.+ Argi jos jaunesnė sesuo nėra gražesnė? Imk ją.“ 3 Tačiau Samsonas atkirto: „Šįkart filistinai negalės manęs kaltinti už tai, ką jiems padarysiu.“

4 Samsonas nuėjo ir sugavo 300 lapių. Atsinešęs deglų, jis ėmė lapes po dvi ir rišo jų uodegas, įrišdamas tarp uodegų po deglą. 5 Paskui deglus uždegė ir paleido lapes į filistinų javų laukus. Šitaip jis padegė ir pėdus, ir nepjautus javus, taip pat vynuogynus ir alyvmedžių sodus.

6 Filistinai klausė: „Kieno tai darbas?“ – „Samsono, timniečio žento, – buvo jiems atsakyta. – Šitaip jis atsilygino už tai, kad uošvis atidavė jo žmoną pabroliui.“+ Tada filistinai nuėjo ir sudegino tą moterį ir jos tėvą.+ 7 Samsonas tarė jiems: „Nenurimsiu, kol jums neatkeršysiu už tai, ką padarėte.“+ 8 Jis puolė juos ir su įniršiu guldė vieną po kito*. Paskui nuėjęs apsigyveno Etamo uolos urve*.

9 Filistinai atžygiavo į Judą ir pasistatę stovyklą pradėjo plėšikauti Lehyje.+ 10 Judo vyrai jų klausė: „Kodėl puolate mus?“ Šie atsakė: „Atėjome suimti* Samsono. Padarysime jam taip, kaip jis mums padarė.“ 11 Tada 3000 Judo vyrų nuėjo prie Etamo uolos urvo* ir klausė Samsoną: „Argi nežinai, kad filistinai mus valdo?+ Tai kodėl mums taip padarei?“ – „Kaip jie man padarė, taip ir aš jiems padariau“, – atsakė tas. 12 Bet jie kalbėjo: „Mes atėjome tavęs surišti ir atiduoti filistinams.“ Samsonas tarė: „Prisiekite, kad manęs neužpulsite.“ – 13 „Ne, mes tik surišime tave ir jiems perduosime, – pažadėjo tie, – nežudysime tavęs.“

Taigi jie supančiojo Samsoną dviem naujomis virvėmis ir išsivedė iš uolos urvo. 14 Kai jį atvedė į Lehį, filistinai, jį išvydę, ėmė pergalingai šūkauti. Tačiau Jehovos dvasia pripildė Samsoną jėgų,+ ir jis sutraukė rankų pančius tarsi kokius apdegusius linų plaušus.+ 15 Pamatęs šviežią asilo žandikaulį, jis pasičiupo jį ir užmušė juo 1000 vyrų.+ 16 Samsonas sakė:

„Asilo žandikauliu – krūvą po krūvos!

Asilo žandikauliu paklojau tūkstantį vyrų.“+

17 Tai pasakęs jis nusviedė žandikaulį ir pavadino tą vietą Ramat Lehiu*.+ 18 Samsonas buvo labai ištroškęs, tad ėmė šauktis Jehovos: „Tu suteikei savo tarnui didžią pergalę. Nejau dabar leisi man mirti iš troškulio ir atiduosi į tų neapipjaustytųjų rankas?“ 19 Dievas atvėrė Lehyje įdubą ir iš jos ėmė trykšti vanduo.+ Samsonas atsigėrė, atgavo jėgas* ir sustiprėjo. Todėl tą šaltinį (jis tebėra Lehyje iki šios dienos) jis pavadino En Kore*.

20 Samsonas teisė filistinų valdomą Izraelį 20 metų.+

16 Sykį Samsonas nuėjo į Gazą. Ten jis pamatė parsiduodančią moterį ir užėjo pas ją į namus. 2 Gazos gyventojams buvo pasakyta: „Samsonas yra čia!“ Tad jie pastatė prie miesto vartų sargybinius ir visą naktį tykojo. Kiaurą naktį jie tyliai laukė. „Kai išauš, jį užmušime“, – tarėsi tarpusavyje.

3 Samsonas miegojo tik ligi vidurnakčio. Tada atsikėlė, čiupo miesto vartus, išrovė su skląsčiu ir šoniniais stulpais ir užsikėlęs ant pečių nunešė juos į kalno viršūnę prie Hebrono.

4 Kiek vėliau jis įsimylėjo moterį, vardu Delila,+ gyvenančią Soreko slėnyje*. 5 Filistinų valdovai atėję pas ją sakė: „Sužinok*,+ iš kur jis turi tiek jėgos ir kaip galėtume jį įveikti – kuo surišti, kad taptų bejėgis. Už tai duosime tau po 1100 sidabrinių.“

6 Delila Samsonui tarė: „Pasakyk man, iš kur turi tiek jėgos? Kuo būtų galima tave surišti, kad taptum bejėgis?“ 7 Samsonas jai atsakė: „Jei mane surištų septyniomis šviežiomis lanko templėmis*, dar neišdžiūvusiomis, tapčiau silpnas kaip bet kuris žmogus.“ 8 Filistinų valdovai atnešė Delilai septynias šviežias, neišdžiūvusias temples ir ji Samsoną surišo. 9 (Filistinai tuo tarpu buvo pasislėpę kitame kambaryje ir laukė.) Delila sušuko: „Samsonai! Filistinai puola!“ Bet tasai sutraukė temples, – jos sutrūko taip lengvai, kaip sutrūksta pakulų* plaušai, pagauti liepsnos.+ Jo jėgos paslaptis liko neatskleista.

10 Tada Delila Samsonui tarė: „Tu mane apkvailinai*, apgavai. Pasakyki, meldžiu, kuo būtų galima tave surišti?“ – 11 „Jeigu mane surištų naujomis, dar nenaudotomis virvėmis, – atsakė jis, – tapčiau silpnas kaip bet kuris žmogus.“ 12 Delila paėmė naujas virves, surišo jam rankas ir tada sušuko: „Samsonai! Filistinai puola!“ (Kitame kambaryje laukė pasala.) Bet Samsonas sutraukė virves kaip siūlus.+

13 Delila vėl Samsonui sakė: „Tu ligi šiol mane kvailinai ir apgaudinėjai.+ Pasakyk, kaip būtų galima tave surišti?“ – „Tereikia suausti su apmatais septynias mano galvos kasas“, – atsakė jis. 14 Delila suaudė jas ir prispaudė muštuvais. Tada sušuko: „Samsonai! Filistinai puola!“ Samsonas pabudęs išplėšė muštuvus su visais apmatais.

15 Dabar ji tarė jam: „Kaip tu gali sakyti, kad mane myli,+ jeigu manimi nepasitiki*? Jau tris kartus mane apkvailinai ir nepasakei, iš kur tiek jėgos turi.“+ 16 Diena po dienos ji vargino jį ir kvotė. Mirtinai nusikamavęs,+ 17 jis galiausiai viską jai atskleidė*: „Skustuvas niekada nėra palietęs mano galvos, nes nuo gimimo* esu Dievo nazyras.+ Jeigu man galvą nuskustų, savo jėgos netekčiau ir tapčiau silpnas kaip bet kuris žmogus.“

18 Matydama, kad šįkart jis kalba tiesą*, Delila tuoj pat nusiuntė pakviesti filistinų valdovų:+ „Ateikite, nes tikrai jis man viską atskleidė*.“ Filistinų valdovai atėjo ir atnešė jai pinigus. 19 Delila užmigdė Samsoną ant savo kelių, tada pasišaukė vieną vyrą ir liepė nukirpti* Samsonui septynias galvos kasas. Taip Delila pasiekė savo – jėga Samsoną apleido. 20 Tada Delila sušuko: „Samsonai! Filistinai puola!“ Šis pabudo iš miego. „Ištrūksiu kaip kitais sykiais+ ir išsilaisvinsiu“, – pamanė. Jis nežinojo, kad Jehova jau buvo jį palikęs. 21 Filistinai sučiupo Samsoną ir išdūrė akis. Paskui, išsivedę į Gazą, sukaustė jį vario grandinėmis ir pristatė kalėjime sukti girnų. 22 Tuo tarpu plaukai, kuriuos jam buvo nuskutę, vėl pradėjo augti.+

23 Vieną dieną filistinų valdovai susirinko aukoti dosnių aukų savo dievui Dagonui+ ir linksmintis. Jie džiaugėsi: „Mūsų dievas atidavė mums į rankas mūsų priešą Samsoną.“ 24 Žiūrėdami į stabą*, žmonės savo dievą liaupsino ir kalbėjo: „Mūsų dievas atidavė mums į rankas priešą, kuris niokojo mūsų kraštą+ ir užmušė daugybę mūsiškių.“+

25 Įsismaginę jie ėmė sakyti: „Liepkite atvesti Samsoną, tegu palinksmina mus.“ Taigi jie atvedė Samsoną iš kalėjimo, kad visus palinksmintų, ir pastatė jį tarp dviejų kolonų. 26 Jaunuoliui, laikančiam jį už rankos, Samsonas tarė: „Leisk man paliesti kolonas, ant kurių laikosi namai, noriu į jas atsiremti.“ 27 (O tie namai buvo pilni vyrų ir moterų, juose buvo susirinkę visi filistinų valdovai. Ant stogo buvo apie 3000 vyrų ir moterų. Jie žiūrėjo į Samsoną ir juokėsi.)

28 Samsonas+ šaukėsi Jehovos: „Visavaldi Jehova, meldžiu, atsimink mane. Meldžiu, sustiprink mane+ paskutinį kartą, Dieve, kad atkeršyčiau filistinams bent už vieną savo akį.“+

29 Tada Samsonas tvirtai įsirėmė į abi vidurines namus laikančias kolonas, į vieną – dešine ranka, į kitą – kaire. 30 Jis sušuko: „Temirsiu sykiu su filistinais!“ Tada iš visų jėgų pastūmė kolonas. Namai griuvo ant valdovų ir ant visų žmonių.+ Taip Samsonas daugiau užmušė mirdamas negu gyvendamas.+

31 Jo broliai ir visa jo tėvo šeima atėjo ir jį pasiėmė. Parnešę palaidojo jo tėvo Manoacho+ kape tarp Coros+ ir Eštaolo. Izraelio teisėjas jis buvo 20 metų.+

17 Efraimo aukštumose+ gyveno žmogus, vardu Mikajas. 2 Savo motinai jis tarė: „Ar atsimeni anuos 1100 sidabrinių, kuriuos iš tavęs paėmė? Ir kaip tą, kuris juos paėmė, man girdint prakeikei? Žinok, tas sidabras yra pas mane. Tai aš jį paėmiau.“ Motina atsakė: „Telaimina Jehova mano sūnų.“ 3 Taigi jis atidavė motinai tuos 1100 sidabrinių, bet motina tarė: „Aš skiriu* tą sidabrą Jehovai – noriu, kad pasidarytum drožtinį atvaizdą ir liedintą statulą.+ Sidabras bus tavo.“

4 Taigi Mikajas grąžino sidabrą motinai. Ši, paėmusi 200 sidabrinių, nunešė juos sidabrakaliui ir tas išdrožė atvaizdą ir nuliejo statulą. Mikajas pasidėjo juos savo namuose. 5 Tasai Mikajas dievams buvo įrengęs šventovę, pasidirbęs efodą*,+ terafus*+ ir vieną savo sūnų pasiskyręs sau kunigu.+ 6 Tomis dienomis Izraelyje nebuvo karaliaus.+ Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga.+

7 Judo Betliejuje+ buvo apsigyvenęs vienas jaunuolis. Jis buvo levitas+ ir Judo žemėje gyveno jau ilgokai. 8 Jis iškeliavo iš Judo Betliejaus ieškotis vietos kitur. Jaunuolis pasiekė Efraimo aukštumas ir atėjo prie Mikajo namų.+ 9 Mikajas paklausė: „Iš kur tu?“ Tas atsakė: „Esu levitas iš Judo Betliejaus, ieškau vietos, kur apsigyventi.“ – 10 „Pasilik pas mane, būk man tėvas* ir kunigas, – pasiūlė Mikajas. – Kasmet mokėsiu tau po dešimt sidabrinių, duosiu drabužių ir maisto.“ Ir levitas pas jį užėjo. 11 Jaunuolis sutiko pasilikti pas tą žmogų ir buvo jam kaip sūnus. 12 Mikajas pasiskyrė levitą sau kunigu+ ir šis gyveno Mikajo namuose. 13 „Dabar žinau, kad Jehova mane laimins, juk levitas tapo mano kunigu“, – kalbėjo Mikajas.

18 Anuomet Izraelyje nebuvo karaliaus.+ Dano giminė+ tomis dienomis ieškojo vietos, kur apsigyventi, nes jie dar nebuvo užėmę paveldo, jiems skirto tarp Izraelio giminių.+

2 Dano žmonės siuntė iš savo giminės penkis vyrus, narsuolius iš Coros ir Eštaolo,+ išžvalgyti ir ištirti krašto. „Eikite ir jį ištirkite“, – pasakė jiems. Atkeliavę į Efraimo aukštumas, jie atėjo pas Mikają+ į namus ir ten apsinakvojo. 3 Tenai, būdami pas Mikają, jie paklausė jaunąjį levitą (atpažino jį iš balso): „Kas tave čia atvedė? Ką veiki šioje vietoje? Kodėl tu čia?“ 4 Levitas papasakojo, kaip Mikajas jam padarė tą ir aną. „Jis pasamdė mane tarnauti jam kunigu“,+ – paaiškino. 5 Tie paprašė: „Gal galėtum pasiteirauti Dievo, ar mūsų kelionė bus sėkminga?“ 6 Kunigas atsakė: „Eikite ramybėje. Jehova bus su jumis šioje kelionėje.“

7 Tie penki vyrai patraukė toliau ir nukeliavo į Laišą.+ Jie matė, kad žmonės ten, kaip ir sidoniečiai, gyvena nepriklausomi nuo kitų – saugūs, be baimės,+ ir kad nėra jų krašte engėjo, kuris juos vargintų. Jie buvo įsikūrę toli nuo sidoniečių ir su niekuo jokių reikalų neturėjo.

8 Kai žvalgai sugrįžo pas savo brolius į Corą ir Eštaolą,+ tie jų klausė: „Kaip jums sekėsi?“ 9 Žvalgai atsakė: „Žygiuokime prieš juos! Žemė, kurią matėme, yra labai gera. Nedelskite, tuoj pat eikite jos užimti! 10 Pamatysite, kad tenykščiai jaučiasi saugūs+ ir kad jų kraštas labai erdvus. Tame krašte nestinga nieko, ką tik žemė gali išauginti, ir Dievas jį atidavė jums į rankas.“+

11 Tada 600 Dano giminės vyrų apsiginklavo ir leidosi žygin iš Coros ir Eštaolo.+ 12 Atkeliavę į Judo žemę, jie pasistatė stovyklą prie Kirjat Jearimų.+ Todėl ta vieta, o ji yra į vakarus nuo Kirjat Jearimų, iki šios dienos vadinama Mahane Danu*.+ 13 Iš čia jie patraukė į Efraimo aukštumas ir atėjo prie Mikajo namų.+

14 Anie penki vyrai, kurie buvo siųsti išžvalgyti Laišo,+ savo broliams tarė: „Ar žinojote, kad šiuose namuose yra efodas*, terafai*, drožtinis atvaizdas ir liedinta statula?+ Spręskite patys, ką reikėtų daryti.“ 15 Taigi jie stabtelėjo ten. Anie žvalgai užėjo pas jaunąjį levitą+ į Mikajo namus pasiteirauti, kaip jis gyvena, 16 tuo tarpu 600 ginkluotų Dano giminės vyrų+ laukė prie vartų. 17 Penki vyrai, kurie buvo siųsti išžvalgyti to krašto,+ įžengė vidun ir paėmė drožtinį atvaizdą, efodą,+ terafus+ ir liedintą statulą.+ (Kunigas+ tuo metu stovėjo vartuose su anais 600 ginkluotų vyrų.) 18 Pamatęs, kad tie vyrai paėmė drožtinį atvaizdą, efodą, terafus ir liedintą statulą, kunigas paklausė: „Ką darote?!“ 19 Tie atsakė: „Tylėk! Užčiaupk burną ir eik su mumis. Būk mums tėvas* ir kunigas. Ar būti vieno žmogaus šeimos kunigu+ tau geriau, negu būti kunigu visos kilties, netgi visos giminės Izraelyje?“+ 20 Kunigas apsidžiaugė ir pasiėmęs efodą, terafus, drožtinį atvaizdą+ išėjo su tais žmonėmis.

21 Taigi Dano giminės vyrai keliavo tolyn su vaikais, galvijais ir manta priešaky. 22 Tuo tarpu žmonės, gyvenantys Mikajo kaimynystėje, susibūrė ir leidosi paskui. Danus prisivijo, kai tie jau buvo gerokai nutolę nuo Mikajo namų. 23 Jie ėmė ant jų šaukti, o Dano giminės vyrai atsisukę klausė Mikają: „Kas atsitiko? Kam susikvietei visus tuos žmones?“ 24 Jis atsakė: „Pagrobėte dievukus, kuriuos pasidariau, išsivedėte ir mano kunigą. Kas man beliko? Ir dar klausiate, kas atsitiko?!“ 25 Danai atsakė: „Nekelk balso, o tai vyrai įpykę puls tave. Tada ir pats gyvybės neteksi, ir namiškiai ją praras.“ 26 Ir danai nuėjo savo keliu. Matydamas, kad jie stipresni, Mikajas apsisuko ir grįžo namo.

27 Pasiėmę, ką Mikajas buvo pasidaręs, taip pat jo kunigą, danai atėjo į Laišą,+ pas žmones, gyvenančius saugiai, be baimės.+ Jie išžudė juos kalaviju, o miestą sudegino. 28 Laišo žmonių nebuvo kam vaduoti, nes jie gyveno toli nuo Sidono ir su niekuo jokių reikalų neturėjo. Tas miestas buvo slėnyje, Bet Rehobo žemėse.+ Danai miestą atstatė ir jame įsikūrė. 29 Jie pavadino jį Danu+ – savo protėvio, gimusio Izraeliui, vardu.+ Iki tol miestas vadinosi Laišas.+ 30 Tada danai pasistatė atsigabentąjį atvaizdą,+ o Mozės sūnaus Geršomo+ sūnus Jehonatanas+ ir jo sūnūs tarnavo Dano giminės kunigais. Taip buvo iki pat dienos, kai krašto gyventojai buvo išvesti į tremtį. 31 Mikajo padarytas atvaizdas stovėjo pas juos visą tą laiką, kol Dievo Namai buvo Šilojuje.+

19 Tomis dienomis, kai Izraelyje dar nebuvo karaliaus,+ Efraimo aukštumose+ nuošalioje vietoje gyveno vienas levitas. Jis paėmė moterį* iš Judo Betliejaus+ sau žmona. 2 Bet ta moteris buvo jam neištikima. Ji paliko jį ir grįžo į savo tėvo namus Judo Betliejuje. Praėjus keturiems mėnesiams, 3 tasai vyras, pasibalnojęs porą asilų, leidosi drauge su tarnu pas ją norėdamas prikalbinti sugrįžti. Kai atvyko, moteris įsivedė vyrą į savo tėvo namus. Tėvas, pamatęs žentą, labai nudžiugo. 4 Jis priprašė žentą pasilikti pas jį tris dienas. Jie valgė, gėrė ir tasai vyras pas uošvį, jaunosios moters tėvą, nakvojo.

5 Ketvirtą dieną jie atsikėlė anksti ryte. Jau susiruošė keliauti, bet jaunosios moters tėvas žentui tarė: „Pasistiprink, įgausi jėgų,* tada galėsite keliauti.“ 6 Susėdę juodu pavalgė ir atsigėrė. Tada jaunosios moters tėvas žentą prašė: „Meldžiu, pasilik nakvoti ir tebūna linksma tavo širdis.“ 7 Vyras pakilo eiti, bet kadangi uošvis nesiliovė jo įkalbinėjęs, pasiliko dar naktį.

8 Penktą dieną atsikėlęs anksti rytą jau norėjo keliauti, bet jaunosios moters tėvas tarė: „Prašau, pasistiprink, įgausi jėgų.“ Taip juodu bevalgydami užsisėdėjo iki pavakario. 9 Kai vyras, jo žmona* ir tarnas pakilo eiti, uošvis, jaunosios moters tėvas, žentui tarė: „Žiūrėk, jau tuoj vakaras. Meldžiu, pasilik nakčiai. Diena jau slenka vakarop. Pernakvok ir tebūna linksma tavo širdis. Rytoj anksti atsikėlę galėsite keliauti į savo namus*.“ 10 Bet pasilikti dar vieną naktį vyras nepanoro. Pasibalnoję porą asilų, jis, jo žmona ir tarnas patraukė link Jebuso, tai yra Jeruzalės.+

11 Jiems esant netoli Jebuso, atėjo vakaras. Tarnas savo šeimininkui pasiūlė: „Užsukime į šį jebusiečių miestą ir pernakvokime.“ 12 Bet šeimininkas atsakė: „Mes nesuksime į miestą, kuriame gyvena svetimtaučiai, ne izraelitai. Eisime toliau, į Gibėją.“+ 13 Tada savo tarnui tarė: „Eime, bandykime pasiekti Gibėją arba Ramą+ – pernakvosime viename iš tų miestų.“ 14 Taigi jie traukė toliau ir saulei leidžiantis atėjo prie Gibėjos Benjamino žemėje.

15 Jie pasuko į Gibėją norėdami pernakvoti. Įėję į miestą, atsisėdo aikštėje, bet neatsirado, kas pasiūlytų jiems nakvynę savo namuose.+ 16 Ir štai tą vakarą iš darbų laukuose grįžo vienas senyvas vyras. Jis buvo iš Efraimo aukštumų+ ir jau kurį laiką gyveno Gibėjoje. Miesto gyventojai buvo benjaminai.+ 17 Pakėlęs akis ir pamatęs miesto aikštėje pakeleivį, senolis paklausė: „Iš kur atvykai ir kur eini?“ 18 Šis atsakė: „Keliaujame iš Judo Betliejaus namo, į nuošalią vietą Efraimo aukštumose. Ten aš gyvenu. Atėjau iš Judo Betliejaus,+ keliauju į Jehovos Namus*. Bet nėra nė vieno, kas priimtų mus po savo stogu. 19 Turiu šiaudų ir pašaro asilams,+ duonos+ ir vyno sau, moteriai ir tarnui. Nieko mums netrūksta.“ 20 Senasis vyras tarė: „Ramybė tau. Parūpinsiu visko, ko reikia, tik nepasilik naktį aikštėje.“ 21 Jis nusivedė juos į savo namus ir pašėrė asilus. Nusiplovę kojas, visi sėdo valgyti ir gerti.

22 Jiems besivaišinant, nedori to miesto vyrai apsupo senolio namus ir ėmė daužyti duris. Namų šeimininkui jie šaukė: „Išvesk vyrą, kuris atėjo į tavo namus, mes jo geidžiame*!“+ 23 Šeimininkas išėjęs tarė jiems: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai. Tas vyras – svečias mano namuose. Nedarykite tokios begėdystės. 24 Aš turiu dukterį, ji – mergelė, o tas vyras turi žmoną. Leiskite man jas išvesti, žeminkite jas, jeigu norite*.+ Bet su šiuo vyru taip begėdiškai nesielkite.“

25 Bet anie jo nenorėjo klausyti. Tada levitas stvėrė savo žmoną+ ir išstūmė jiems. Tie prievartavo ir niekino ją visą naktį iki pat ryto, paleido tik švintant. 26 Anksti rytą moteris atėjo prie senolio namų, kur jos šeimininkas buvo apsistojęs, ir sukniubo prie durų. Taip ji ir liko gulėti iki visai išaušo. 27 Jos šeimininkas ryte atsikėlęs jau susiruošė keliauti toliau. Jis atidarė namų duris ir pamatė prie durų gulinčią moterį – savo žmoną, ištiesusią rankas ant slenksčio. 28 „Kelkis, – tarė jai, – keliaukime.“ Bet atsakymo neišgirdo. Tada vyras užkėlė ją ant asilo ir leidosi namų link.

29 Jis parvyko namo ir, pasiėmęs didelį peilį, žmonos kūną supjaustė į 12 dalių. Paskui po dalį pasiuntė kiekvienai Izraelio giminei. 30 Visi, kas tai matė, kalbėjo: „Negirdėtas neregėtas dalykas! Nuo pat tada, kai izraelitai išėjo iš Egipto, iki šiandien nieko panašaus nėra buvę! Apsvarstykite šį reikalą, pasitarkite ir sakykite, ką daryti.“+

20 Tada izraelitai – nuo Dano+ iki Beer Šebos ir iš Gileado žemės+ – visi kaip vienas susirinko Jehovos akivaizdon prie Micpos.+ 2 Ten, Dievo tautos sueigoje, savo vietas užėmė tautos vadai ir visos Izraelio giminės. Kalavijais ginkluotų karių buvo 400 000.+

3 Benjaminai išgirdo, kad izraelitai susirinko prie Micpos.

Izraelitai klausė: „Kaip toks pasibaisėtinas dalykas nutiko?“+ 4 Tasai levitas,+ nužudytosios moters vyras, atsakė: „Su savo žmona užsukau į Gibėją+ Benjamino žemėje ieškodamas nakvynės. 5 Nakčia atėję Gibėjos gyventojai* apsupo namus, kuriuose buvau, ir norėjo mane nužudyti. Mano žmoną jie prievartavo, ir ji numirė.+ 6 Tada paėmęs supjausčiau žmonos kūną į dalis ir jas pasiunčiau Izraelio giminėms,+ nes jie Izraelyje pasielgė nedorai, begėdiškai. 7 Dabar, Izraelio vyrai, kalbėkite, patarkite, ką daryti.“+

8 Tada žmonės visi kaip vienas pareiškė: „Niekas iš mūsų neis į savo palapinę, negrįš į namus. 9 Su Gibėja štai ką padarysime: mesime burtą ir ją pulsime.+ 10 Iš visų Izraelio giminių išrinksime po 10 žmonių iš 100, po 100 žmonių iš 1000 ir po 1000 žmonių iš 10 000. Jie parūpins kariams maisto, kad tie galėtų žygiuoti į Benjamino žemę ir atmokėti Gibėjai už padarytą begėdystę.“ 11 Taigi Izraelio vyrai visi kaip vienas susibūrė to miesto pulti.

12 Izraelio giminės siuntė vyrų pas savo gentainius benjaminus perduoti tokį žodį: „Kaip pas jus galėjo nutikti toks baisus dalykas? 13 Išduokite mums tuos piktadarius Gibėjos vyrus,+ mes juos nubausime mirtimi, kad pašalintume blogį iš Izraelio.“+ Bet benjaminai klausyti savo brolių izraelitų atsisakė.

14 Ir benjaminai suėjo iš visų miestų į Gibėją kovoti su izraelitais. 15 Tą dieną benjaminai iš savo miestų surinko 26 000 kalavijais ginkluotų vyrų, neskaičiuojant 700 rinktinių Gibėjos karių. 16 Tie 700 rinktinių jų kariuomenės vyrų buvo kairiarankiai. Kiekvienas jų galėjo sviesti akmenį ir pataikyti tiksliai, nė per plauką pro šalį.

17 Kitos Izraelio giminės sutelkė 400 000 kalavijais ginkluotų įgudusių karių.+ 18 Izraelio žmonės nužygiavo į Betelį pasiteirauti Dievo.+ „Kas iš mūsų pirmas pradės kovą su benjaminais?“ – klausė jie. Jehova atsakė: „Pirmas eis Judas.“

19 Ryto metą izraelitai išsiruošė žygin. Prie Gibėjos jie pasistatė stovyklą.

20 Izraelitai prie Gibėjos išėjo kovoti su benjaminais išsirikiavę kovos gretomis. 21 Tačiau benjaminai išėjo iš miesto jiems priešais ir tądien išguldė 22 000 Izraelio vyrų. 22 Izraelio kariai drąsos neprarado – jie vėl išsirikiavo kautynėms toje pačioje vietoje kaip pirmą dieną. 23 (Grįžę atgal į Betelį izraelitai verkė Jehovos akivaizdoje iki pat vakaro ir Jehovos klausė: „Ar turime vėl eiti mūšin prieš savo brolius benjaminus?“+ Jehova atsakė: „Eikite prieš juos.“)

24 Taigi antrą dieną izraelitai vėl atžygiavo kovoti prieš benjaminus. 25 Tačiau benjaminai ir antrą dieną išėjo iš Gibėjos jų pasitikti. Tądien jie paklojo dar 18 000 kalavijais ginkluotų izraelitų.+ 26 Izraelitai sugrįžo į Betelį. Sėdėdami jie verkė+ ir pasninkavo+ Jehovos akivaizdoje iki vakaro. Taip pat jie aukojo Jehovai deginamąsias+ ir bendrystės aukas.+ 27 Paskui izraelitai teiravosi Jehovos, ką jiems daryti,+ nes tuo metu ten buvo Dievo Sandoros Skrynia. 28 (Prie jos tomis dienomis tarnybą ėjo* Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas.+) Jie klausė: „Ar mums eiti darsyk į kovą su savo broliais benjaminais ar ne?“+ Jehova atsakė: „Eikite, nes rytoj juos atiduosiu jums į rankas.“ 29 Ir Izraelis aplink visą Gibėją išdėstė pasalą.+

30 Trečią dieną izraelitai vėl išžygiavo prieš Gibėją mūšin su benjaminais, išsirikiavę, kaip ir anksčiau, kovos gretomis.+ 31 Išėję kovoti su Izraelio kariuomene, benjaminai buvo nuvilioti nuo miesto.+ Kaip pirmą ir antrą kartą, jie pradėjo puolimą. Vieškeliuose (vienas veda į Betelį, kitas – į Gibėją) jie ėmė žudyti izraelitus ir nukovė atvirame lauke apie 30 Izraelio vyrų.+ 32 Benjaminai sakė: „Jie pralaimės kaip ir pirma.“+ O izraelitai buvo taręsi: „Mes atsitrauksime ir nuviliosime juos nuo miesto į vieškelius.“ 33 Taigi, pakilę iš savo vietų, Izraelio vyrai išsirikiavo kautynėms prie Baal Tamaros, tuo tarpu prie Gibėjos esanti pasala pradėjo puolimą. 34 Prieš Gibėją kovojo 10 000 rinktinių Izraelio karių ir mūšis buvo smarkus. Benjaminai nenuvokė, kad jų galas arti.

35 Jehova Izraelio akivaizdoje Benjaminą nugalėjo.+ Tą dieną izraelitai nukovė 25 100 kalavijais ginkluotų Benjamino vyrų.+

36 Benjaminai manė, kad nugalės Izraelio vyrus, mat tie traukėsi.+ Bet izraelitai traukėsi dėl to, kad pasitikėjo pasala, išdėstyta prie Gibėjos.+ 37 Pasalos vyrai veikė greitai. Jie puolė Gibėją ir, pasklidę po miestą, kalaviju išžudė visus jo gyventojus.

38 Izraelitai buvo sutarę, kad pasala uždegs mieste ugnį ir kylantys dūmai bus ženklas pulti.

39 Kai izraelitai ėmė trauktis, benjaminai puolė ir užmušė apie 30 Izraelio vyrų.+ Jie manė: „Jie tikrai pralaimės kaip ir pirma.“+ 40 Bet iš miesto ėmė kilti dūmų stulpas ir tai izraelitams buvo ženklas. Benjamino vyrai atsigręžė ir išvydo, kad visas miestas dūmais kyla į dangų. 41 Tada Izraelio vyrai apsisuko ir puolė benjaminus. Pamatę, kad gresia pražūtis, tie persigando 42 ir ėmė trauktis dykumos link. Izraelitai bėgo jiems įkandin. Vyrai, kurie buvo mieste, irgi leidosi vytis benjaminų ir juos žudė. 43 Benjaminus jie apsupo ir įnirtingai persekiojo, triuškindami iki pat Gibėjos rytinių prieigų. 44 Taip krito 18 000 Benjamino vyrų, narsių kovotojų.+

45 Likę benjaminai bėgo į dykumą Rimono uolos+ link. 5000 iš jų izraelitai nužudė* vieškeliuose. Jie vijosi benjaminus iki Gidomo ir pakeliui paklojo dar 2000. 46 Taigi iš viso tą dieną krito 25 000 benjaminų, kalavijais ginkluotų vyrų,+ narsių karių. 47 Bet 600 pabėgo į dykumą prie Rimono uolos ir ant tos uolos gyveno keturis mėnesius.

48 Izraelio vyrai puolė visus benjaminų miestus ir kalaviju išgalabijo žmones ir gyvulius – visa, kas buvo gyva. Visus tuos miestus jie sudegino.

21 Izraelio vyrai Micpoje+ buvo davę tokią priesaiką: „Nė vienas iš mūsų neleis savo dukters už Benjamino giminės vyro.“+ 2 Izraelitai susirinko į Betelį+ ir čia, sėdėdami Dievo akivaizdoje, iki pat vakaro graudžiai aimanavo ir verkė. 3 Jie raudojo: „Kodėl, Jehova, Izraelio Dieve, taip atsitiko Izraelyje? Nejau šiandien Izraelyje turėtų nelikti vienos giminės?“ 4 Kitą dieną žmonės anksti atsikėlę pastatė aukurą, tada aukojo ant jo deginamąsias ir bendrystės aukas.+

5 Izraelitai klausė: „Kas iš Izraelio giminių neatėjo Jehovos akivaizdon į sueigą Micpoje?“ (Mat jie buvo iškilmingai prisiekę: kas neateis į Micpą Jehovos akivaizdon, tas bus nubaustas mirtimi.) 6 Izraelitai sielvartavo dėl to, kas nutiko jų broliams benjaminams. Jie sakė: „Šiandien viena giminė buvo atkirsta nuo Izraelio. 7 Iš kur gausime likusiems benjaminams žmonų? Juk esame prisiekę Jehovai+ neduoti jiems savo dukterų.“+

8 Taigi jie klausė: „Kas iš Izraelio giminių neatėjo į Micpą stoti Jehovos akivaizdon?“+ Pasirodo, į stovyklą, kur vyko sueiga, neatėjo nė vienas iš Jabeš Gileado. 9 Suskaičiavus žmones paaiškėjo, kad tarp jų nėra nė vieno Jabeš Gileado gyventojo. 10 Tad bendruomenė pasiuntė ten 12 000 stipriausių karių ir jiems paliepė: „Eikite ir žudykite kalaviju visus Jabeš Gileado gyventojus, net ir moteris su vaikais.+ 11 Išžudykite visus vyrus, taip pat moteris, kurios yra gulėjusios su vyru. Štai ką turite padaryti.“ 12 Tarp Jabeš Gileado gyventojų jie rado 400 mergelių, kurios nebuvo gulėjusios su vyru, ir atvedė jas į stovyklą Šilojuje+ Kanaano krašte.

13 Tada visa bendruomenė pasiuntė žinią benjaminams, įsikūrusiems ant Rimono uolos,+ ir pasiūlė jiems taiką. 14 Benjaminai sugrįžo ir izraelitai atidavė jiems Jabeš Gileado moteris,+ kurias buvo palikę gyvas, bet jų visiems neužteko. 15 Izraelis sielojosi, kad Benjaminui taip nutiko,+ kad Jehova atskyrė jį nuo kitų Izraelio giminių. 16 Bendruomenės seniūnai sakė: „Ką darysime? Iš kur gausime žmonų likusiems vyrams, juk visos Benjamino giminės moterys išžudytos?“ 17 Jie kalbėjo: „Likę gyvi benjaminai turi išsaugoti paveldą, kad jų giminė neišnyktų iš Izraelio. 18 Bet mes negalime duoti jiems į žmonas savo dukterų, nes izraelitai yra prisiekę: ‘Tebus prakeiktas, kas duotų žmoną benjaminui.’“+

19 Jie sakė: „Štai Šilojuje,+ esančiame į šiaurę nuo Betelio, į rytus nuo vieškelio, vedančio iš Betelio į Sichemą, ir į pietus nuo Lebonos, kasmet vyksta šventė Jehovos garbei.“ 20 Benjamino vyrams jie liepė: „Eikite ir pasislėpkite vynuogynuose. 21 Kai Šilojo merginos* išeis šokti ratelių, tečiumpa kiekvienas sau iš tų merginų po žmoną ir tegrįžta į Benjamino žemę. 22 O jeigu jų tėvai ar broliai ateitų pas mus skųstis, sakysime jiems: ‘Būkite maloningi mums ir benjaminams. Juk neradome per karą jiems pakankamai žmonų,+ o jūs irgi negalėjote jų duoti, nes būtumėte užsitraukę kaltę.’“+

23 Benjamino vyrai taip ir padarė. Kiekvienas iš jų pasiėmė sau žmoną iš merginų, išėjusių šokti ratelių. Paskui jie grįžo į savo paveldą, atstatė miestus+ ir juose įsikūrė.

24 Visi izraelitai išsiskirstė. Jie grįžo į savo giminę, kiekvienas į savo šeimą, į savo paveldą.

25 Tomis dienomis Izraelyje nebuvo karaliaus.+ Kiekvienas darė tai, kas jam pačiam atrodė teisinga.