RŪTOS KNYGA

1 Teisėjų+ laikais* šalyje kilo badas. Vienas žmogus, pasiėmęs žmoną ir du sūnus, iškeliavo iš Judo Betliejaus+ ir apsigyveno Moabo krašte.+ 2 Vyras buvo vardu Elimelechas*, jo žmona – Noomė*, o du jo sūnūs – Machlonas* ir Kiljonas*. Jie buvo iš Efratos, iš Judo Betliejaus. Taigi, visi atėjo į Moabo kraštą ir tenai įsikūrė.

3 Po kurio laiko tasai Elimelechas mirė, ir jo žmona Noomė liko su dviem sūnumis. 4 Šie sau į žmonas paėmė moabites: vienos vardas buvo Orpa, kitos – Rūta.+ Gyveno jie ten apie dešimt metų. 5 Tada ir abu Noomės sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų vaikų ir vyro. 6 Vieną dieną Noomė su marčiomis išsiruošė iš Moabo krašto keliauti atgal, mat Moabe buvo girdėjusi, kad Jehova pažvelgė į savo tautą ir davė jiems duonos.

7 Taigi Noomė iškeliavo iš ten, kur gyveno su abiem marčiomis. Pakeliui į Judo kraštą 8 savo marčioms ji tarė: „Eikite, grįžkite kiekviena į savo motinos namus. Teparodo Jehova jums ištikimą meilę,+ kaip kad jūs parodėte savo mirusiems vyrams ir man. 9 Teduoda Jehova kiekvienai jūsų atrasti prieglobstį* savo vyro namuose.“+ Tai ištarusi, Noomė jas pabučiavo. Marčios ėmė raudoti 10 ir sakė: „Ne, mudvi eisime su tavimi pas tavo tautą.“ 11 Bet Noomė atkalbinėjo: „Grįžkite, mano dukros. Kam jums su manimi eiti? Ar begaliu susilaukti sūnų, kurie taptų jūsų vyrais?+ 12 Grįžkite, mano dukros. Eikite, juk aš per sena tekėti. Net jeigu vilčiausi dar šiąnakt išeiti už vyro ir jeigu pagimdyčiau sūnų̃, 13 negi lauktumėte, kol jie užaugs? Argi dėl jų dabar atsisakytumėte tekėti? Ne, mano dukros. Man liūdna darosi, kai apie jus pagalvoju, nes Jehovos ranka pakilo prieš mane.“+

14 Ir jiedvi vėl ėmė raudoti. Orpa pabučiavo anytą ir nuėjo, o Rūta nuo anytos nesitraukė. 15 Noomė tarė: „Štai tavo svainė, našlė būdama, grįžo pas savo tautiečius ir savo dievus. Grįžk ir tu, kaip kad tavo svainė.“

16 Rūta į tai atsakė: „Neprašyk, kad tave palikčiau ir su tavimi nebeičiau. Nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš. Kur nakvosi tu, ten nakvosiu ir aš. Tavo tauta bus mano tauta, tavo Dievas – mano Dievas.+ 17 Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš ir būsiu ten palaidota. Tenubaudžia mane Jehova ir dar teprideda, jei kas kitas, o ne mirtis, mane nuo tavęs atskirtų.“

18 Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi keliauti drauge, Noomė liovėsi ją atkalbinėti. 19 Taigi jiedvi ėjo, kol pasiekė Betliejų.+ Joms atėjus į Betliejų, sujudo visas miestas. Moterys kalbėjo: „Ar čia Noomė?“ 20 Ši moterims sakė: „Nebevadinkite manęs Noome*. Vadinkite mane Mara*, nes Visagalis labai apkartino man gyvenimą.+ 21 Išėjau turėdama viską, o pargrąžino mane Jehova tuščiomis. Kam bevadinti mane Noome, jeigu pats Jehova prieš mane stojo, jeigu Visagalis užtraukė man nelaimę?“+

22 Štai taip Noomė pargrįžo iš Moabo krašto,+ o kartu su ja atkeliavo ir jos marti, moabitė Rūta. Į Betliejų jos atėjo miežiapjūtės pradžioje.+

2 Noomė turėjo giminaitį iš vyro pusės, iš tos pačios kilties kaip Elimelechas. Jis buvo vardu Boazas,+ labai turtingas žmogus.

2 Moabitė Rūta Noomei tarė: „Leisk man eiti į laukus ir pasirinkti varpų+ iš paskos tam, kieno akyse rasiu malonę.“ – „Eik, mano dukra“, – pritarė Noomė. 3 Nuėjusi į laukus, Rūta ėmė rankioti varpas paskui pjovėjus. Pasitaikė, kad ji atėjo į sklypą, priklausantį Boazui,+ kuris buvo kilęs iš tos pačios kilties kaip Elimelechas.+ 4 Kaip tik tada iš Betliejaus atėjo pats Boazas ir pasveikino darbininkus: „Jehova tebūna su jumis!“ Tie atsakė: „Telaimina tave Jehova!“

5 Tarno, prižiūrinčio darbininkus, Boazas pasiteiravo: „Kieno ši mergina?“ – 6 „Mergina yra moabitė,+ ji atkeliavo iš Moabo krašto+ su Noome, – paaiškino darbininkų prižiūrėtojas. – 7 Ji klausė: ‘Ar galėčiau eiti paskui pjovėjus pasirinkti nukritusių varpų*?’+ Jau nuo pat ankstaus ryto ji ant kojų ir tik dabar prisėdo po stogu pailsėti.“

8 Tuomet Boazas kreipėsi į Rūtą: „Paklausyk, mano dukra. Neik rinkti į kitą lauką, neik niekur kitur. Laikykis prie mano tarnaičių.+ 9 Žiūrėk, kuriame lauke jos darbuojasi, ir būk kartu su jomis. Savo tarnams paliepiau tavęs neliesti*. O kai ištrokši, eik prie ąsočių ir gerk iš to, ką tarnai bus prisėmę.“

10 Rūta parpuolė ant kelių, nusilenkė iki žemės ir prabilo: „Už ką esi man toks maloningas ir taip manimi rūpiniesi, nors esu tik svetimšalė?“+ 11 Boazas atsiliepė: „Man buvo papasakota visa, ką po savo vyro mirties esi padariusi dėl anytos, kaip palikai tėvą ir motiną, savo gimtąjį kraštą ir išėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai.+ 12 Tegul už tai, ką esi padariusi, atlygina tau Jehova,+ tegul didis atlygis ateina tau nuo Jehovos, Izraelio Dievo, po kurio sparnais atėjai prisiglausti.“+ 13 Į tai Rūta atsakė: „O kad visada rasčiau malonę tavo akyse, mano viešpatie! Tu mane paguodei, savo tarnaitę nuraminai,* nors ir nesu iš tavo tarnaičių.“

14 Atėjus metui valgyti, Boazas jai tarė: „Eikš, pavalgyk duonos, padažyk kąsnį acte.“ Rūta prisėdo prie darbininkų, ir Boazas padavė jai gruzdintų grūdų. Ji pavalgė iki soties ir dar šiek tiek liko. 15 Jai ir vėl pakilus rinkti,+ Boazas savo tarnams paliepė: „Terankioja ji nukritusias varpas,* netrukdykite jai.+ 16 Taip pat ištraukite iš pėdų vieną kitą varpą ir palikite, kad susirinktų. Nesibarkite ant jos.“

17 Taip Rūta darbavosi tame lauke iki vakaro.+ Kai iškūlė, ką surinkusi, miežių buvo maždaug efa*. 18 Nešina grūdais, Rūta parėjo į miestą ir parodė anytai, kiek surinkusi. Be to, padavė maistą, kurio jai buvo likę nuo sočių pietų.+

19 Anyta paklausė: „Kur šiandien rinkai? Kur darbavaisi? Tebūna palaimintas tasai, kuris tavimi pasirūpino.“+ Ir Rūta pasakė anytai, kieno lauke dirbo: „Vyras, pas kurį šiandien darbavausi, yra vardu Boazas.“ 20 Noomė marčiai tarė: „Telaimina jį Jehova, kurio ištikimoji meilė nepalieka nei gyvųjų, nei mirusiųjų!“+ Ir pridūrė: „Tas vyras yra mūsų giminė,+ jis gali mums atlikti giminaičio* priedermę.“+ 21 Moabitė Rūta toliau pasakojo: „Taip pat jis man kalbėjo: ‘Laikykis prie mano tarnų, kol jie nuims visą derlių.’“+ 22 Noomė savo marčiai Rūtai tarė: „Gerai, mano dukra, kad darbuosiesi šalia jo tarnaičių, nes kitame lauke tave dar kas nors užgautų.“

23 Taigi Rūta laikėsi prie Boazo tarnaičių, rinko varpas iki pat miežiapjūtės+ ir kviečiapjūtės pabaigos. Ir gyveno ji su savo anyta.+

3 Noomė, Rūtos anyta, vieną dieną jai tarė: „Mano dukra, ar neturėčiau pasirūpinti tavo gerove ir paieškoti tau namų*?+ 2 Argi Boazas, šalia kurio tarnaičių darbavaisi, nėra mūsų giminaitis?+ Šį vakarą jis vėtys ant grendymo miežius. 3 Tad nusimaudyk, išsitepk kvapiuoju aliejumi, apsirenk geriausiu* drabužiu ir nueik prie grendymo. Tik nesirodyk tam vyrui tol, kol nebaigs valgyti ir gerti. 4 Kai jis įsitaisys miegoti, įsidėmėk, kur atsigulė. Paskui priėjusi nuklok jam kojas ir atsigulk. Jis pasakys tau, ką daryti.“

5 Rūta į tai atsakė: „Padarysiu visa, kaip sakai.“ 6 Ji nuėjo prie grendymo ir visa padarė taip, kaip anyta buvo pamokiusi. 7 Boazas pavalgė, atsigėrė. Paskui, širdyje gerai nusiteikęs, nuėjo už miežių krūvos miegoti. Po kurio laiko Rūta tyliai priėjusi nuklojo jam kojas ir atsigulė. 8 Vidurnaktį vyrą ėmė krėsti drebulys. Jis pasikėlė, pasilenkė į priekį ir žiūri – moteris atsigulusi prie kojų! 9 „Kas tu tokia?“ – paklausė. „Aš tavo tarnaitė Rūta, – atsakė ji. – Pridenk tarnaitę savo drabužiu*, juk esi artimas giminaitis*.“+ 10 Boazas tarė: „Telaimina tave Jehova, mano dukra. Šįkart ištikimą meilę tu parodei dar akivaizdžiau negu pirma,+ nes nėjai paskui jaunus vyrus – nei vargšus, nei turtingus. 11 Dabar, mano dukra, nesibaimink. Padarysiu dėl tavęs visa, ko prašei,+ nes mieste visi žino,* kad esi dora moteris. 12 Tiesa, aš esu artimas giminaitis,+ bet yra dar kitas,* artimesnis už mane.+ 13 Pasilik šiąnakt čia. Jei rytą jis sutiks įvykdyti tau giminaičio priedermę*, tebūnie, teįvykdo.+ O jeigu priedermės įvykdyti nenorės, tada – kaip gyvas Jehova – įvykdysiu aš. Pagulėk čia iki ryto.“

14 Taigi ji prigulė prie jo kojų ir pasiliko iki ryto. Atsikėlė dar neprašvitus, kai žmogus žmogaus dar neatpažįsta. Tada Boazas pasakė: „Tegul niekas nesužino, kad moteris buvo atėjusi ant grendymo.“ 15 Ir pridūrė: „Laikyk skraistę, kuria esi apsisiautusi.“ Ji laikė skraistę, o Boazas atseikėjo jai šešis saikus* miežių ir padėjo nešulį užsikelti. Paskui Boazas sugrįžo į miestą.

16 Rūtai parėjus, anyta paklausė: „Kaip tau sekėsi,* mano dukra?“ Rūta papasakojo, kaip tas vyras su ja elgėsi, 17 ir pridūrė: „Va, jis atseikėjo man šešis saikus miežių ir pasakė: ‘Negrįžk pas anytą tuščiomis.’“ 18 Noomė tarė: „Palūkėk čia, mano dukra, kol sužinosi, kaip reikalas išsisprendė, nes tas vyras nenurims, kol šiandien pat visko nesutvarkys.“

4 O Boazas atėjo prie miesto vartų+ ir tenai atsisėdo. Ir štai pro šalį ėjo tas giminaitis*, apie kurį Boazas buvo užsiminęs.+ Boazas į jį kreipėsi: „Eikš, toks ir toks,* prisėsk.“ Tas prisėdo. 2 Tada Boazas pasikvietė dešimt miesto seniūnų+ ir tarė: „Prisėskite.“ Ir tie susėdo.

3 Boazas giminaičiui+ kalbėjo: „Noomė – ta, kuri sugrįžo iš Moabo krašto,+ – parduoda žemės sklypą, priklausiusį mūsų broliui Elimelechui.+ 4 Pamaniau, kad turiu tau apie tai pranešti. Taigi pirk jį gyventojų ir tautos seniūnų akivaizdoje.+ Jei esi pasiruošęs įvykdyti giminaičio priedermę, įvykdyk. O jei ne, pasakyk, kad žinočiau, nes tau ši priedermė tenka pirmam, o aš esu po tavęs.“ Tas atsiliepė: „Gerai, priedermę įvykdysiu.“+ 5 Tada Boazas tarė: „Dieną, kai pirksi sklypą iš Noomės, pirksi jį ir iš moabitės Rūtos, mirusiojo žmonos, kad mirusiojo paveldas ir toliau vadintųsi jo vardu.“+ 6 Giminaitis į tai atsakė: „Tada priedermės įvykdyti negaliu, nes taip pakenkčiau savo paties paveldui. Tu įvykdyk tą priedermę vietoj manęs, nes aš negaliu.“

7 Anksčiau Izraelyje dėl giminaičio priedermės ir jos prisiėmimo* gyvavo toks paprotys: kad reikalas būtų patvirtintas, žmogus nusiaudavo sandalą+ ir paduodavo kitam. Šitaip Izraelyje būdavo patvirtinamas susitarimas. 8 Taigi, pasakęs Boazui „pirk sau“, giminaitis nusiavė sandalą. 9 O Boazas seniūnams ir visiems žmonėms pareiškė: „Šiandien esate liudininkai,+ kad aš perku iš Noomės visa, kas priklausė Elimelechui, ir visa, kas priklausė Kiljonui ir Machlonui. 10 Taip pat imu į žmonas moabitę Rūtą, Machlono našlę, kad mirusiojo paveldas ir toliau vadintųsi jo vardu,+ kad tas vardas jo gimtojo miesto vartuose ir tarp jo brolių nebūtų išdildytas. Šiandien jūs esate liudininkai.“+

11 Visi miesto vartuose susirinkę žmonės ir seniūnai atsiliepė: „Esame liudininkai! Teduoda Jehova žmonai, žengiančiai į tavo namus, būti kaip Rachelei ir Lėjai, iš kurių kilo Izraelio namai.+ Klestėk Efratoje+ ir pelnyk garbingą vardą* Betliejuje.+ 12 Tegul per palikuonius, kuriuos Jehova tau duos+ iš šios jaunos moters, tavo namai būna kaip Pereco,+ kurį Tamara pagimdė Judui.“

13 Taigi Boazas paėmė Rūtą į žmonas ir su ja suėjo. Jehova Rūtą palaimino: ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų. 14 Tuomet moterys kalbėjo Noomei: „Tebūna pašlovintas Jehova, kuris šiandien nepaliko tavęs be šeimos gelbėtojo*! Ir tebus vaikelio vardas garsus Izraelyje! 15 Jis atgaivino tavo gyvastį ir jis pasirūpins tavimi senatvėje, nes gimė tavo marčiai, kuri tave myli+ ir yra geresnė tau už septynis sūnus.“ 16 Noomė priglaudė kūdikį sau prie krūtinės ir juo rūpinosi*. 17 Kaimynės davė jam vardą. „Noomei gimė sūnus“, – sakė jos ir pavadino jį Jobedu.+ Jis yra Dovydo tėvo Jesės+ tėvas.

18 Tokie yra Pereco+ palikuoniai:* Perecui gimė Hecronas,+ 19 Hecronui gimė Ramas, Ramui gimė Aminadabas,+ 20 Aminadabui+ gimė Nachšonas, Nachšonui gimė Salmonas, 21 Salmonui gimė Boazas, Boazui gimė Jobedas, 22 Jobedui gimė Jesė,+ o Jesei gimė Dovydas.+