ANTROJI SAMUELIO KNYGA

1 Taigi Saulius žuvo. Dovydas tuo tarpu grįžo po pergalingos kovos su amalekiečiais ir dvi dienas praleido Ciklage.+ 2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos pas jį atėjo vyras, persiplėšęs drabužius ir žemėmis apsibarstęs galvą. Priėjęs prie Dovydo, jis puolė ant kelių ir žemai nusilenkė.

3 Dovydas paklausė: „Iš kur atėjai?“ – „Pabėgau iš Izraelio stovyklos“, – atsakė šis. 4 „Pasakok, kas ten nutiko“, – paprašė Dovydas. „Kariai bėgo iš mūšio lauko ir daugelis krito negyvi. Žuvo ir Saulius su savo sūnumi Jehonatanu“,+ – kalbėjo jis. 5 „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas žuvę?“ – klausė Dovydas žinią atnešusio vyro. 6 Ir tas ėmė pasakoti: „Pasitaikė, kad aš buvau ant Gilbojos kalno.+ Žiūriu, Saulius stovi parimęs ant ieties, o prie jo artinasi kovos vežimai ir raitininkai.+ 7 Apsižvalgęs jis pamatė mane ir pašaukė. ‘Aš tavo paslaugoms!’ – atsiliepiau. 8 ‘Kas tu?’ – pasiteiravo jis. ‘Amalekietis’,+ – atsakiau. 9 ‘Prieik ir nužudyk mane, – paprašė jis, – nes esu vos gyvas ir labai kankinuosi.’ 10 Mačiau, kad jis mirtinai sužeistas ir vis tiek neišgyvens, tad priėjau ir nužudžiau.+ Tada nuėmiau nuo jo galvos vainiką, numoviau nuo rankos apyrankę ir atnešiau tau, mano viešpatie.“

11 Dovydas tuojau persiplėšė drabužius, tą patį padarė ir visi su juo esantys vyrai. 12 Jie iki vakaro aimanavo, verkė ir pasninkavo+ dėl Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano, dėl Jehovos tautos ir Izraelio namų+ – dėl visų, kurie krito nuo kalavijo.

13 Ano vyro, atnešusio žinią, Dovydas paklausė: „Iš kur tu?“ – „Esu amalekietis, tavo krašte gyvenančio svetimtaučio sūnus“, – atsakė šis. 14 „Kaip drįsai pakelti ranką prieš Jehovos pateptąjį?“+ – tarė Dovydas 15 ir pašaukė vieną iš savo karių: „Ateik, nužudyk jį!“ Tas smogė ir amalekietis krito negyvas.+ 16 „Pats esi kaltas dėl savo mirties,* – sakė Dovydas, – juk pats paliudijai prieš save, tardamas: ‘Aš nužudžiau Jehovos pateptąjį.’“+

17 Tuomet Dovydas užvedė raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną+ 18 ir prisakė išmokyti tos raudos Judo žmones. Ji vadinasi „Lankas“ ir yra įrašyta į Jašaro knygą.+

19 „Tavasis grožis, Izraeli, guli žuvęs tavo aukštumose.+

Kaip krito galiūnai!

21 O Gilbojos kalnai!+

Daugiau nebebus Sauliaus skydas aliejumi tepamas.

25 Kaip krito kovoje galiūnai!

Jehonatanas guli žuvęs tavo aukštumose!+

26 Kaip aš liūdžiu tavęs, mano broli Jehonatanai!

Koks brangus tu man buvai!+

Tavoji meilė man buvo nuostabesnė už moters meilę.+

2 Po šių įvykių Dovydas teiravosi Jehovos:+ „Gal man eiti į kurį nors Judo miestą?“ – „Eik“, – atsakė Jehova. „Į kurį eiti?“ – toliau klausė Dovydas. „Į Hebroną“,+ – nurodė Dievas. 2 Taigi Dovydas patraukė tenai su abiem savo žmonomis – jezreeliete Ahinoama+ ir Abigaile,+ karmeliečio Nabalo našle. 3 Jis atsivedė ir savo vyrus su jų šeimomis.+ Visi apsigyveno Hebrone ir aplinkiniuose miestuose. 4 Tada atėjo Judo giminės žmonės ir patepė Dovydą Judo karaliumi.+

Dovydui buvo pranešta, kad Jabeš Gileado žmonės palaidojo Saulių, 5 tad jis siuntė pasiuntinius į Jabeš Gileadą su tokiais žodžiais: „Telaimina jus Jehova už tai, kad savo viešpačiui Sauliui parodėte ištikimąją meilę ir jį palaidojote.+ 6 Teparodo Jehova jums tokią pat meilę ir ištikimybę. Už tą kilnų poelgį ir aš jums atsilyginsiu geru.+ 7 Jūsų viešpačiui Sauliui žuvus, Judo namai patepė mane savo karaliumi, tad tebūna tvirtos jūsų rankos, būkite drąsūs!“

8 Tačiau Nero sūnus Abneras,+ Sauliaus kariuomenės vadas, nusivedė Sauliaus sūnų Išbošetą+ į Mahanaimus,+ anapus upės, 9 ir paskelbė jį gileadiečių,+ ašūriečių, jezreeliečių,+ Efraimo,+ Benjamino giminės ir viso Izraelio karaliumi. 10 Sauliaus sūnus Išbošetas Izraelio karaliumi tapo būdamas keturiasdešimties ir valdė dvejus metus. Bet Judo namai palaikė Dovydą.+ 11 Iš Hebrono Dovydas valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius.+

12 Po kurio laiko Nero sūnus Abneras ir Sauliaus sūnaus Išbošeto vyrai atžygiavo iš Mahanaimų+ į Gibeoną.+ 13 Ten atžygiavo ir Cerujos+ sūnus Joabas+ su Dovydo vyrais. Jie susitiko prie Gibeono tvenkinio: vieni buvo vienoje tvenkinio pusėje, kiti – kitoje. 14 Abneras pasiūlė Joabui: „Tegu vyrai mūsų akivaizdoje stoja ir kaunasi.“ – „Tegu“, – sutiko Joabas. 15 Taigi priekin išėjo ir stojo kautis po lygiai vienų ir kitų: dvylika vyrų iš Benjamino giminės, iš Sauliaus sūnaus Išbošeto pusės, ir dvylika vyrų iš Dovydo tarnų. 16 Kiekvienas stvėrė savo varžovui už galvos, dūrė kalaviju į šoną ir taip visi krito negyvi. Todėl ta vieta Gibeone pavadinta Helkat Hacurimais*.

17 Tą dieną užvirė nuožmi kova ir viskas baigėsi tuo, kad Dovydo kariai nugalėjo Abnerą ir Izraelio vyrus. 18 Tenai buvo trys Cerujos+ sūnūs – Joabas,+ Abišajas+ ir Asaelis.+ Pastarasis buvo greitas kaip laukų gazelė. 19 Jis puolė vytis Abnerą ir persekiojo nenukrypdamas nei dešinėn, nei kairėn. 20 Abneras atsigręžęs šūktelėjo: „Ar tai tu, Asaeli?“ – „Taip, tai aš“, – atsakė tas. 21 „Suk į dešinę ar kairę, stverk bet kurį vyrą, ir visa, ką nuo jo nuplėši, bus tavo“, – siūlė Abneras. Bet Asaelis atkakliai jį vijosi. 22 „Baik mane vytis. Kodėl turėčiau tave nudėti? – vėl kalbėjo Abneras. – Kaip tada pažiūrėsiu į akis tavo broliui Joabui?“ 23 Asaelis nesitraukė, ir Abneras bukuoju ieties galu taip smogė jam į pilvą,+ kad ietis išlindo per nugarą. Jis parkrito ir čia pat numirė. Toje vietoje, kur gulėjo žuvęs Asaelis, kiekvienas prabėgdamas stabtelėdavo.

24 Tačiau Joabas ir Abišajas toliau persekiojo Abnerą. Saulei leidžiantis jie pribėgo Amos kalvą, iškilusią priešais Giachą, prie kelio į Gibeono tyrlaukius. 25 Tuo tarpu Benjamino giminės vyrai susitelkė už Abnero ir visas jų būrys sustojo ant kalvos. 26 Abneras šūktelėjo Joabui: „Nejau kalavijas ris amžinai? Argi nesupranti, kad tai liūdnai baigsis? Kada gi įsakysi vyrams liautis persekioti savo brolius?“ – 27 „Kaip gyvas Dievas, – tarė Joabas, – jei nebūtum prabilęs, vyrai būtų vijęsi savo brolius iki pat ryto.“ 28 Joabas papūtė ragą ir jo kariai nustojo persekioti Izraelį – kova baigėsi.

29 Abneras su savo vyrais ištisą naktį žygiavo per Arabą,+ persikėlė per Jordaną, perėjo visą slėnį* ir galiausiai parkeliavo į Mahanaimus.+ 30 Kai Joabas, paliovęs vytis Abnerą, surinko visus savo žmones, paaiškėjo, kad, be Asaelio, trūksta dar devyniolikos Dovydo karių. 31 O Dovydo kariai buvo nukovę 360 Benjamino giminės ir Abnero vyrų. 32 Asaelio+ kūną paėmė ir palaidojo jo tėvo kape Betliejuje.+ Po šito Joabas su savo vyrais žygiavo visą naktį ir rytui auštant pasiekė Hebroną.+

3 Karas tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų tęsėsi ilgai. Dovydas stiprėjo,+ o Sauliaus namai vis silpo.+

2 Dovydui Hebrone gimė sūnų.+ Pirmagimis buvo Amnonas+ iš jezreelietės Ahinoamos,+ 3 antras – Kilabas* iš Abigailės,+ karmeliečio Nabalo našlės, trečias – Abšalomas,+ Gešūro karaliaus Talmajo+ dukters Maakos sūnus, 4 ketvirtas – Adonijas,+ Hagitos sūnus, penktas – Šefatija, Abitalės sūnus, 5 šeštas – Itramas iš žmonos Eglos. Šitie sūnūs Dovydui gimė Hebrone.

6 Kol Sauliaus namai kariavo su Dovydo namais, Sauliaus namuose vis įtakingesnis darėsi Abneras.+ 7 Buvo tokia Sauliaus sugulovė, Ajo duktė Ricpa.+ Kartą Išbošetas+ paklausė Abnero: „Kodėl sugulei su mano tėvo sugulove?“+ 8 Abnerą tie Išbošeto žodžiai įsiutino. „Ar aš šuns galva iš Judo?! – atrėžė jis. – Iki pat šiol buvau ištikimas* tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams ir draugams, neatidaviau tavęs Dovydui į rankas. O tu dabar kaltini mane dėl tos moters! 9 Tenubaudžia Dievas Abnerą ir dar teprideda, jei nepadarysiu to, ką Jehova yra Dovydui prisiekęs+ – 10 atimti karalystę iš Sauliaus namų ir įtvirtinti karališką Dovydo valdžią visame Izraelyje ir Jude, nuo Dano iki pat Beer Šebos!“+ 11 Išbošetas daugiau nė žodžio nedrįso Abnerui tarti – taip jo bijojo.+

12 Abneras nedelsdamas siuntė pas Dovydą pasiuntinius su pasiūlymu: „Kam priklauso kraštas? Sudaryk su manimi sandorą ir aš pasistengsiu* visą Izraelį palenkti tavo pusėn.“+ 13 Dovydas atsakė: „Gerai, sudarysiu su tavimi sandorą, bet yra viena sąlyga: turi atvesti Sauliaus dukterį Mikalę.+ Kitaip gali net nesirodyti man akyse.“ 14 Dovydas išsiuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Išbošetą+ ir pareikalavo: „Grąžink man mano žmoną Mikalę, už kurią sumokėjau nuotakos kainą – šimtą filistinų apyvarpių.“+ 15 Taigi Išbošetas siuntė žmones, kad paimtų Mikalę iš jos vyro Paltielio,+ Laišo sūnaus. 16 Jos vyras verkdamas lydėjo ją iki pat Bahurimų.+ Tenai Abneras jam liepė: „Grįžk namo!“, ir tas sugrįžo.

17 Paskui Abneras siuntė žinią Izraelio seniūnams: „Jūs jau seniai norite, kad Dovydas būtų jūsų karalius. 18 Tad darykite ką nors! Jehova juk yra Dovydui pasakęs: ‘Savo tarno Dovydo+ rankomis išvaduosiu savo tautą Izraelį iš filistinų ir visų priešų rankų.’“ 19 Tada Abneras pasikalbėjo ir su Benjamino žmonėmis.+ Paskiausiai nuėjo į Hebroną susitikti akis į akį su Dovydu ir jam pasakyti, ką Izraelis ir visi Benjamino namai buvo nusprendę.

20 Kai Abneras su dvidešimčia vyrų atvyko pas Dovydą į Hebroną, šis jam ir jo žmonėms iškėlė puotą. 21 Abneras sakė Dovydui: „Eisiu ir surinksiu visą Izraelį pas savo viešpatį karalių, kad jie sudarytų su tavimi sandorą ir tu galėtum visa valdyti, kaip tavo siela ir trokšta.“ Tada Dovydas išleido Abnerą ir tas ramus iškeliavo.

22 Kaip tik tuo metu iš žygio su dideliu grobiu grįžo Dovydo kariai ir Joabas. Abnero pas Dovydą Hebrone nebebuvo, nes Dovydas jau buvo jį taikingai išleidęs. 23 Joabui,+ grįžusiam su visais kariais, buvo pranešta: „Pas karalių lankėsi Nero sūnus Abneras+ ir karalius jį taikingai išleido.“ 24 Nuėjęs pas karalių, Joabas sakė: „Ką tu padarei? Abneras buvo atėjęs pas tave ir tu leidai jam ramiai išeiti?! 25 Argi nepažįsti Nero sūnaus Abnero?! Jis atėjo tavęs apgauti! Jis nori iššniukštinėti kiekvieną tavo žingsnį ir sužinoti visa, ką darai.“

26 Išėjęs iš Dovydo, Joabas siuntė pasiuntinius paskui Abnerą ir tie sugrąžino jį nuo Siros vandens talpyklos. Dovydas nieko apie tai nežinojo. 27 Abnerui sugrįžus į Hebroną,+ Joabas tarpuvartėje pasivedėjo jį nuošaliau, tarsi norėdamas pasikalbėti akis į akį. Ten smeigė Abnerui į pilvą ir tas krito negyvas.+ Šitaip Joabas atkeršijo už pralietą savo brolio Asaelio kraują.+ 28 Kai vėliau Dovydas apie tai išgirdo, pasakė: „Aš ir mano karalystė Jehovos akivaizdoje esame visiškai nekalti dėl Nero sūnaus Abnero kraujo.+ 29 Tekrinta kaltė ant Joabo+ ir visų jo tėvo namų! Tenebūna Joabo namai be kenčiančio išskyrų išsiliejimą,+ raupsuotojo,+ be vyro, laikančio verpstę,* kritusio nuo kalavijo ar stokojančio duonos!“+ 30 Joabas su savo broliu Abišaju+ nudūrė Abnerą+ už tai, kad šis mūšyje prie Gibeono nužudė jų brolį Asaelį.+

31 Tada Joabui ir visiems su juo esantiems žmonėms Dovydas paliepė: „Persiplėškite drabužius, apsivilkite ašutinėmis ir raudokite Abnero.“ Per laidotuves karalius Dovydas pats ėjo paskui neštuvus. 32 Abnerą jie palaidojo Hebrone. Karalius balsu verkė prie Abnero kapo, raudojo ir visi susirinkusieji. 33 Karalius užvedė raudą dėl Abnero:

„Ak, Abnerai, kodėl turėjai mirti, kaip miršta menkysta?

Tu kritai, kaip krinta nusikaltėlio auka.“+

Ir vėl visi ėmė jo verkti.

35 Diena dar nebuvo pasibaigusi, kai žmonės atėjo pas Dovydą ir ėmė raginti jį užvalgyti, bet Dovydas prisiekė: „Tenubaudžia mane Dievas ir dar teprideda, jeigu saulei nenusileidus valgyčiau duonos ar kokio kito maisto!“+ 36 Žmonės visa tai matė ir jiems tai patiko. Jiems patiko visa, ką karalius darė. 37 Taigi visi Dovydo žmonės ir visas Izraelis tą dieną suprato, kad karalius nėra kaltas dėl Nero sūnaus Abnero mirties.+ 38 Karalius savo tarnams sakė: „Nejau nežinote, kad šiandien Izraelyje žuvo didžiūnas, didis žmogus?+ 39 Šiandien aš silpnas, nors esu pateptas karaliumi,+ ir šitie vyrai, Cerujos sūnūs,+ man pernelyg aršūs.+ Piktadariui pagal jo piktadarybę teatmoka Jehova.“+

4 Kai Sauliaus sūnus Išbošetas+ išgirdo, kad Abneras Hebrone žuvo,+ jį apėmė išgąstis*. Susirūpino ir visas Izraelis. 2 Šiam Sauliaus sūnui tarnavo tokie du vyrai, plėšikų būrių vadai, vienas vardu Baana, kitas – Rechabas. Jiedu buvo sūnūs beerotiečio Rimono iš Benjamino giminės. (Beerotai+ buvo laikomi Benjamino dalimi. 3 Beerotiečiai pabėgo į Gitaimus+ ir tebegyvena ten iki šios dienos.)

4 O kitas Sauliaus sūnus, Jehonatanas,+ turėjo sūnų luošomis kojomis.+ Šis tebuvo penkerių metų, kai iš Jezreelio atėjo žinia apie Saulių ir Jehonataną.+ Tada auklė paėmusi jį leidosi bėgti. Per tą išgąstį ir skubėjimą vaikas iškrito jai iš rankų ir taip tapo luošas. Jo vardas buvo Mefi Bošetas.+

5 Sykį beerotiečio Rimono sūnūs Rechabas ir Baana per pačią dienos kaitrą atėjo pas Išbošetą į namus. Išbošetas kaip tik buvo atgulęs vidudienio pogulio. 6 Vidun jie įžengė tarsi norėdami kviečių paimti. Rechabas su savo broliu Baana+ smeigė Išbošetui į pilvą ir pabėgo. 7 Jiedviem įėjus į namus, Išbošetas gulėjo miegamajame, savo lovoje; jie puolė jį ir nudūrė, tada nukirto galvą. Pasiėmę jo galvą, visą naktį ėjo keliu per Arabą. 8 Galiausiai jiedu atnešė Išbošeto+ galvą į Hebroną pas Dovydą. „Štai galva Išbošeto, sūnaus tavo priešo Sauliaus,+ kuris kėsinosi į tavo gyvybę,+ – tarė jie karaliui. – Šiandien Jehova atkeršijo Sauliui ir jo palikuoniams už mūsų viešpatį karalių.“

9 Tačiau Rechabui ir jo broliui Baanai, beerotiečio Rimono sūnums, Dovydas atsakė: „Kaip gyvas Jehova, kuris išgelbėjo mane iš visų vargų!+ 10 Kai vienas vyras Ciklage man pranešė: ‘Saulius nebegyvas!’,+ manydamas, kad pas mane atėjo su gera žinia, aš jį nutvėriau ir užmušiau.+ Štai kaip atlyginau už tokią žinią! 11 Ir kaip dabar palikti nenubaustus piktadarius, nužudžiusius nekaltą žmogų lovoje, jo paties namuose? Ar neturėčiau jums atmokėti už tai, kad praliejote kraują,+ ir pašalinti jus nuo žemės?!“ 12 Taigi Dovydas davė įsakymą savo vyrams ir tie juos nužudė.+ Nukirtę rankas ir kojas, pakabino jų kūnus+ Hebrone prie tvenkinio. O Išbošeto galvą jie nunešė į Abnero kapą, esantį Hebrone, ir ten palaidojo.

5 Po kurio laiko visos Izraelio giminės suėjo pas Dovydą į Hebroną+ ir jam kalbėjo: „Mes – tavo kūnas ir kraujas*.+ 2 Jau ir anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu vedei Izraelį į žygius*.+ Ir Jehova tau pasakė: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį, tu būsi Izraelio vadas.’“+ 3 Taigi visi Izraelio seniūnai atėjo pas karalių į Hebroną. Karalius Dovydas Jehovos akivaizdoje Hebrone sudarė su jais sandorą+ ir jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi.+

4 Dovydas karaliumi tapo būdamas trisdešimties ir karaliavo 40 metų.+ 5 Septynerius metus ir šešis mėnesius jis valdė Judą iš Hebrono, tada dar 33 metus valdė visą Izraelį ir Judą iš Jeruzalės.+ 6 Vieną dieną karalius su savo vyrais išžygiavo į Jeruzalę prieš jebusiečius,+ kurie tame krašte gyveno. Jebusiečiai šaipėsi iš Dovydo: „Tu niekada čia neįžengsi! Net akli ir raiši privers tave trauktis.“ Jie manė sau: „Dovydas tikrai čia neįeis.“+ 7 Vis dėlto Dovydas paėmė Siono tvirtovę, ir dabar tai yra Dovydo miestas.+ 8 Tą dieną jis buvo pasakęs: „Kas su jebusiečiais kovoja, tegul eina pas juos vandentakiu ir teišžudo „raišus ir aklus“ – tuos, kurių Dovydas nekenčia!“ Užtat ir sakoma: „Aklas ir raišas neįžengs į namus.“ 9 Taigi Dovydas apsigyveno toje tvirtovėje ir ji buvo pavadinta* Dovydo miestu. Jis ėmėsi statybos darbų, pradėdamas nuo Pylimo*.+ 10 Dovydas darėsi vis galingesnis+ ir Jehova, kareivijų Dievas, buvo su juo.+

11 Tyro karalius Hiramas+ siuntė pas Dovydą pasiuntinius ir parūpino jam kedro rąstų,+ taip pat siuntė dailidžių bei mūrininkų, ir tie ėmė statyti Dovydui rūmus.+ 12 Dovydas matė, kad Jehova savo tautos Izraelio labui+ yra įtvirtinęs jo karališką valdžią Izraelyje+ ir išaukštinęs jo karalystę.+

13 Kai persikėlė iš Hebrono į Jeruzalę, Dovydas paėmė sau daugiau sugulovių+ ir žmonų; Dovydui gimė dar sūnų ir dukterų.+ 14 Štai vardai gimusių jam Jeruzalėje: Šamūva, Šobabas, Natanas,+ Saliamonas,+ 15 Ibharas, Elišūva, Nefegas, Jafija, 16 Elišama, Eljada ir Elifeletas.

17 Kai filistinai sužinojo, kad Dovydas pateptas Izraelio karaliumi,+ pakilo prieš jį į žygį.+ Dovydas, apie tai išgirdęs, pasitraukė į tvirtovę.+ 18 Filistinams atžygiavus ir pasklidus po Refajų slėnį,+ 19 Dovydas teiravosi Jehovos:+ „Ar man eiti prieš filistinus? Ar atiduosi juos man į rankas?“ Į tai Jehova Dovydui atsakė: „Eik, nes aš tikrai atiduosiu filistinus tau į rankas.“+ 20 Tad Dovydas nužygiavo į Baal Peracimus ir ten juos sumušė. Paskui jis tarė: „Jehova pirma manęs prasiveržė pro mano priešus it potvynio vanduo.“+ Todėl tą vietą jis ir pavadino Baal Peracimais*.+ 21 Filistinai paliko ten savo stabus ir Dovydas su savo vyrais juos pašalino.

22 Praėjus kuriam laikui, filistinai vėl atžygiavo ir pasklido po Refajų slėnį.+ 23 Dovydas vėl teiravosi Jehovos ir šįkart gavo tokį atsakymą: „Neik iš priekio. Apeik aplinkui ir ties bakos medžiais* pulk juos iš užnugario. 24 Kai išgirsi medžių viršūnėse šlamesį, lyg kad kariai žygiuotų, veik ryžtingai – Jehova jau bus išėjęs pirma tavęs filistinų kariuomenės naikinti.“ 25 Dovydas padarė, kaip Jehova buvo jam įsakęs, ir guldė filistinus+ nuo Gebos+ iki pat Gezero.+

6 Dovydas vėl subūrė geriausius Izraelio karius – 30 000 vyrų. 2 Tada su visais savo žmonėmis patraukė į Baale Jehudą. Jie ketino parsigabenti iš ten Dievo Skrynią,+ priešais kurią šaukiamasi kareivijų Viešpaties Jehovos vardo+ – vardo to, kuris sėdi soste viršum* kerubų.+ 3 Dievo Skrynią jie įkėlė į naują vežimą+ ir iš Abinadabo namų,+ stovinčių ant kalvos, leidosi į kelią; naująjį vežimą varė Abinadabo sūnūs Uza ir Achjojas.

4 Taigi jie vežė Dievo Skrynią iš Abinadabo namų, stovinčių ant kalvos, ir Achjojas ėjo pirma Skrynios. 5 Skambant lyroms, arfoms,+ būgneliams,+ barškučiams, lėkštelėms+ ir įvairiems iš kadagio padarytiems instrumentams, Dovydas ir visi Izraelio namai džiūgavo Jehovos akivaizdoje. 6 Jiems pasiekus Nachono grendymą, atsitiko taip, kad jaučiai vos neapvertė vežimo. Uza ištiesęs ranką sugriebė Dievo Skrynią,+ norėdamas ją prilaikyti, 7 ir Jehovos rūstybė užsidegė ant Uzos. Dievas už tą nepagarbų poelgį+ jį nubaudė:+ ten pat, prie Dievo Skrynios, jis krito negyvas. 8 Dovydas supyko*, kam Jehova pratrūko rūstybe ant Uzos, todėl iki šiolei ta vieta vadinama Perec Uza*. 9 Tą dieną Dovydas išsigando Jehovos.+ „Argi begali Jehovos Skrynia pas mane keliauti?“+ – sakė jis. 10 Dovydas nebenorėjo gabenti Jehovos Skrynios pas save į Dovydo miestą+ ir pasiuntė ją į gatiečio Obed Edomo namus.+

11 Jehovos Skrynia gatiečio Obed Edomo namuose išbuvo tris mėnesius, ir Jehova laimino Obed Edomą ir visą jo šeimyną.+ 12 Karaliui Dovydui buvo pranešta: „Jehova laimina Obed Edomo namus ir visa, kas jam priklauso, nes pas jį yra Dievo Skrynia.“ Tad Dovydas džiūgaudamas nuėjo ir parsigabeno Dievo Skrynią iš Obed Edomo namų į Dovydo miestą.+ 13 Jehovos Skrynios nešėjams+ žengus pirmus šešis žingsnius, jis paaukojo jautį ir įmitusį veršį.

14 Dovydas šoko ir sukosi Jehovos akivaizdoje, kiek jėgos leidžia; ta proga jis buvo apsivilkęs lininį efodą.+ 15 Jehovos Skrynią+ Dovydas ir visi Izraelio namai gabeno su džiaugsmo šūksniais+ ir rago gausmu.+ 16 Kai Jehovos Skrynia pasiekė Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė+ žvelgdama pro langą pamatė, kaip karalius Dovydas šokinėja ir šoka Jehovos akivaizdoje, ir savo širdyje jį paniekino.+ 17 Taigi jie atnešė Jehovos Skrynią į palapinę, kurią Dovydas buvo pastatęs, ir padėjo į jai skirtą vietą.+ Tada Dovydas aukojo deginamąsias+ ir bendrystės aukas+ Jehovos akivaizdoje.+ 18 Baigęs aukoti deginamąsias ir bendrystės aukas, Dovydas palaimino žmones Jehovos, kareivijų Viešpaties, vardu. 19 Visiems žmonėms – visai Izraelio daugybei, vyrams ir moterims, – jis padalijo po duonos riestę, po datulių ir po razinų slėgtainį. Paskui susirinkusieji išsiskirstė po namus.

20 Kai Dovydas grįžo palaiminti savo šeimynos, Sauliaus duktė Mikalė+ išėjo jo pasitikti. „Na ir šlovingai šiandien pasirodė Izraelio karalius, apsinuogindamas prieš savo dvariškių verges, kaip apsinuogina koks tuščiagalvis!“+ – prabilo ji. 21 Į tai Dovydas Mikalei atsakė: „Aš džiūgavau priešais Jehovą, kuris išsirinko mane vietoj tavo tėvo ir vietoj visos jo šeimynos ir kuris paskyrė mane Izraelio, Jehovos tautos, valdovu.+ Todėl aš linksminsiuos Jehovos akivaizdoje, 22 aš dar labiau nusižeminsiu ir net savo paties akyse tapsiu menkas, bet vergės, apie kurias kalbi, mane gerbs.“ 23 Užtat Sauliaus duktė Mikalė+ iki pat savo mirties liko bevaikė.

7 Karalius jau buvo įsikūręs savo rūmuose+ ir Jehova buvo suteikęs jam atilsį nuo visų priešų. 2 Tada pranašui Natanui+ karalius tarė: „Aš gyvenu kedro namuose,+ o Dievo Skrynia glaudžiasi po palapinės dangalais.“+ 3 Į tai Natanas atsakė: „Eik ir daryk visa, kas tavo širdyje, nes Jehova su tavimi.“+

4 Tą pačią naktį Nataną pasiekė Jehovos žodis: 5 „Eik ir perduok mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako Jehova: „Argi tu turėtum statyti man namus, kad juose gyvenčiau?+ 6 Juk nuo pat tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiolei aš ne namuose gyvenau,+ o kilnojausi iš vietos į vietą su Padangte ir jos dangomis.+ 7 Argi per visą tą laiką, kol su izraelitais keliavau, bent vienu žodžiu apie tai užsiminiau kuriam nors iš Izraelio vadų, paskirtų ganyti mano tautą Izraelį? Argi kuriam priekaištavau: ‘Kodėl nepastatėte man kedro namų?’“’ 8 Dabar mano tarnui Dovydui sakyk: ‘Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats: „Aš paėmiau tave iš ganyklų, kur vaikščiojai paskui avis,+ ir padariau savo tautos Izraelio vadu.+ 9 Aš būsiu su tavimi, kad ir kur eitum,+ ir pašalinsiu tau iš kelio visus priešus.+ Tavo vardą padarysiu didį+ – kaip žemės didžiūnų. 10 Savo tautai Izraeliui aš paskirsiu vietą, juos įkurdinsiu ir jie ten gyvens, niekas nebedrums jiems ramybės. Nedori žmonės jų nebeengs kaip anksčiau,+ 11 kaip engė nuo tos dienos, kai savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus.+ Suteiksiu tau atilsį nuo visų priešų.+

Ir dar Jehova yra tau pažadėjęs: Jehova įkurs tau namus*.+ 12 Kai tavo dienos pasibaigs+ ir kai atgulsi prie savo protėvių, aš iškelsiu po tavęs palikuonį, tavo paties sūnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę.+ 13 Jis pastatys namus mano vardui+ ir aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams.+ 14 Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus.+ Jeigu jis nusikalstų, drausminsiu jį žmonių rykšte, žmonių sūnų̃* kirčiais.+ 15 Bet savo ištikimosios meilės nuo jo neatimsiu, kaip atėmiau nuo Sauliaus,+ kurį iš tavo akivaizdos pašalinau. 16 Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinti amžiams tavo akivaizdoje ir tavo sostas bus amžinai tvirtas.“’“+

17 Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas persakė Dovydui.+

18 Tada karalius Dovydas nuėjęs atsisėdo Jehovos akivaizdoje ir prabilo: „Kas aš toks, visavaldi Jehova, ir kas mano šeima, kad taip toli mane nuvedei?+ 19 Bet ir šito tau pasirodė per maža, visavaldi Jehova. Tu dar kalbi apie savo tarno namų tolimą ateitį, ir tai, visavaldi Jehova, yra pamokymas* visai žmonijai. 20 Ką tavo tarnas Dovydas begali tau pasakyti ir ką pridurti? Juk tu, visavaldi Jehova, mane gerai pažįsti.+ 21 Kaip ir buvai pažadėjęs, kaip širdyje buvai nutaręs, tu padarei visus šiuos didžius darbus ir savo tarnui juos apreiškei.+ 22 Tu iš tikrųjų esi didis,+ visavaldi Jehova. Nėra nė vieno, kuris tau prilygtų.+ Nėra kito Dievo – tiktai tu.+ Ir visa, ką savo ausimis esame girdėję, tai tik patvirtina. 23 Kokia kita tauta žemėje prilygsta tavo tautai Izraeliui?+ Dievas atėjęs juos išpirko, kad būtų jo tauta,+ dėl jų padarė didžių, stulbinančių darbų+ ir taip įgijo sau vardą.+ Dėlei savos tautos, kurią pats sau išpirkai iš Egipto, tu išvarei tautas ir jų dievus. 24 Tu padarei Izraelio tautą savąja tauta visiems laikams.+ Tu, Jehova, tapai jų Dievu.+

25 Tad, Dieve Jehova, nepalik neištesėta to, ką dėl savo tarno ir dėl jo namų pažadėjai, laikykis savo žodžio.+ 26 Tebūna tavo vardas amžinai išaukštintas,+ kad žmonės kalbėtų: ‘Jehova, kareivijų Viešpats, yra Izraelio Dievas!’ Ir tebūna tavo tarno Dovydo namai įtvirtinti tavo akivaizdoje.+ 27 Tu, Jehova, kareivijų Viešpatie, Izraelio Dieve, savo tarnui apreiškei: ‘Aš pastatysiu tau namus*.’+ Todėl tavo tarnas ir išdrįso kreiptis į tave šia malda. 28 Visavaldi Jehova, tu esi tikrasis Dievas, tavo žodžiai yra tiesa+ ir tu esi pažadėjęs savo tarnui tiek daug gera! 29 Tad malonėk palaiminti savo tarno namus. Tegul jie per amžius išlieka tavo akivaizdoje.+ Juk tu, visavaldi Jehova, tai pažadėjai, ir tavo palaiminimu tebūna palaiminti tavo tarno namai per amžius.“+

8 Po kurio laiko Dovydas nugalėjo filistinus,+ pavergė juos+ ir atėmė iš jų Meteg Amą.

2 Jis nugalėjo ir moabitus.+ Suguldęs ant žemės, matavo juos matuokle: dvi matuokles atiduodavo mirčiai, o kitus, per vienos matuoklės ilgį, palikdavo gyvus.+ Moabitai tapo Dovydo tarnais ir mokėjo jam duoklę.+

3 Dovydas taip pat nugalėjo Rehobo sūnų Hadadezerą, Cobos karalių,+ kai tas žygiavo prie Eufrato susigrąžinti valdžios.+ 4 Dovydas paėmė 1700 jo raitininkų ir 20 000 pėstininkų. Kovos vežimų žirgams jis pakirto kojų sausgysles – paliko tik 100 žirgų.+

5 Kai Cobos karaliui Hadadezerui į pagalbą atėjo Damasko sirai,+ Dovydas nukovė 22 000 sirų karių.+ 6 Tada jis išdėstė įgulas Damasko Sirijoje, ir sirai, tapę jo tarnais, mokėjo duoklę. Visur, kur Dovydas žygiavo, Jehova dovanojo jam pergalę*.+ 7 Dovydas paėmęs pargabeno į Jeruzalę apskritus auksinius Hadadezero vyrų skydus.+ 8 O iš Betacho ir Berotajo, Hadadezero miestų, karalius Dovydas paėmė daug vario.

9 Apie tai, kad Dovydas sumušė visą Hadadezero kariuomenę,+ išgirdo Hamato+ karalius Tojas. 10 Pas karalių Dovydą jis siuntė savo sūnų Jehoramą pasiteirauti, kaip jam klojasi, ir pasveikinti su pergale prieš Hadadezerą (mat šis dažnai kariavo su Toju). Jehoramas ta proga atgabeno sidabro, aukso ir vario dirbinių, 11 ir juos karalius Dovydas paskyrė* Jehovai, kaip jau buvo padaręs su sidabru ir auksu iš visų savo pavergtų tautų:+ 12 iš Sirijos ir Moabo,+ iš amonitų, filistinų+ ir amalekiečių,+ taip pat iš Rehobo sūnaus Hadadezero,+ Cobos karaliaus, grobio. 13 Dovydas šlovę pelnė ir kai grįžo nukovęs Druskos slėnyje 18 000 edomitų.+ 14 Edome jis įkurdino savo įgulas. Dovydas įkurdino įgulas visame Edome ir visi edomitai tapo jo tarnais.+ Visur, kur Dovydas žygiavo, Jehova dovanojo jam pergalę*.+

15 Taigi Dovydas valdė visą Izraelį;+ visoje savo tautoje jis vykdė teisingumą ir teisumą.+ 16 Cerujos sūnus Joabas+ buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas+ – metraštininkas, 17 Ahitubo sūnus Cadokas+ ir Abjataro sūnus Ahimelechas – kunigai, Seraja – raštininkas, 18 Jehojados sūnus Benaja+ – keretų ir peletų+ vyriausiasis. Dovydo sūnūs irgi ėjo aukštas pareigas.*

9 Dovydas teiravosi: „Ar yra kas išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti ištikimąją meilę dėl Jehonatano?“+ 2 O Sauliaus namuose buvo tarnavęs toks vyras, vardu Ciba.+ Taigi dabar jį pašaukė pas Dovydą. „Ar tu esi Ciba?“ – paklausė karalius. „Taip, aš tavo tarnas!“ – atsakė šis. 3 Karalius tęsė: „Ar yra kas išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau, sekdamas Dievu, parodyti ištikimąją meilę?“ Ciba karaliui atsakė: „Taip, dar yra Jehonatano sūnus, luošas* abiem kojom.“+ – 4 „Kur jis?“ – paklausė karalius. „Jis yra Amielio sūnaus Machyro+ namuose, Lo Debare“, – atsakė Ciba.

5 Karalius Dovydas tuojau siuntė jo pakviesti iš Lo Debaro, iš Amielio sūnaus Machyro namų. 6 Atėjęs pas Dovydą, Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnus Mefi Bošetas puolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės. „Mefi Bošetai!“ – kreipėsi į jį Dovydas. „Štai tavo tarnas“, – atsiliepė jis. 7 „Nebijok, – tarė Dovydas, – aš tikrai parodysiu tau ištikimąją meilę+ dėl tavo tėvo Jehonatano ir atiduosiu tau visas Sauliaus, tavo senelio, žemes. Ir tu visada valgysi prie mano stalo.“+

8 Parpuolęs ant kelių ir nusilenkęs, Mefi Bošetas atsakė: „Kas yra tavo tarnas, kad teikiesi pažvelgti į tokį pastipusį šunį+ kaip aš?“ 9 Tada karalius, pasišaukęs Sauliaus tarną Cibą, tarė: „Visa, kas priklausė Sauliui ir jo namams, aš atiduodu tavo šeimininko vaikaičiui.+ 10 Tu su savo sūnumis ir tarnais dirbsi jam žemę ir nuimsi derlių – taip parūpinsi maisto jo šeimynai. O pats Mefi Bošetas, tavo šeimininko vaikaitis, visada valgys prie mano stalo.“+

Ciba, beje, turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų.+ 11 Ciba karaliui atsakė: „Kaip mano viešpats karalius įsako savo tarnui, taip tavo tarnas ir darys.“ Taigi Mefi Bošetas valgė prie Dovydo* stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų. 12 Mefi Bošetas turėjo mažą sūnų, vardu Michėjas.+ Visi, kas gyveno Cibos namuose, tapo Mefi Bošeto tarnais. 13 Pats Mefi Bošetas nuo šiol gyveno Jeruzalėje, nes visada valgė prie karaliaus stalo.+ Jis buvo abiem kojom luošas.+

10 Po kurio laiko mirė amonitų karalius+ ir vietoj jo ėmė karaliauti Hanūnas, jo sūnus.+ 2 Dovydas sakė: „Būsiu maloningas Nahašo sūnui Hanūnui, kaip kad jo tėvas buvo maloningas man.“* Todėl Dovydas siuntė dvariškius pareikšti jam užuojautos dėl tėvo mirties. Bet kai Dovydo dvariškiai atkeliavo į amonitų kraštą, 3 amonitų didžiūnai savo valdovui Hanūnui ėmė kalbėti: „Nejaugi manai, kad pasiuntinius su užuojauta Dovydas atsiuntė norėdamas tavo tėvą pagerbti? Argi ne tam Dovydas savo dvariškius atsiuntė, kad išžvalgytų ir iššnipinėtų miestą, o paskui sunaikintų?“ 4 Tad Hanūnas, pastvėręs Dovydo vyrus, nuskuto jiems po pusę barzdos,+ nukirpo drabužius iki pat sėdmenų ir juos išvarė. 5 Kai ta žinia pasiekė Dovydą, jis tuojau siuntė jų pasitikti, nes vyrai buvo labai pažeminti. Karalius jiems perdavė: „Pasilikite Jeriche,+ kol ataugs barzda. Tada galėsite sugrįžti.“

6 Vėliau amonitai susivokė, kad Dovydą smarkiai supykdė*. Jie siuntė pasiuntinius pas Bet Rehobo+ sirus ir Cobos+ sirus ir pasamdė 20 000 pėstininkų, taip pat pasamdė Maakos+ karalių su 1000 vyrų ir dar 12 000 vyrų iš Ištobo*.+ 7 Apie tai išgirdęs, Dovydas siuntė Joabą ir visą kariuomenę su narsiausiais savo kariais.+ 8 Amonitai išėjo ir sustojo kovos gretomis prie miesto vartų, o atvirame lauke skyrium nuo jų išsirikiavo Cobos ir Rehobo sirai, taip pat Ištobo* ir Maakos kariai.

9 Joabas matė, kad priešai puls ir iš priekio, ir iš užnugario, tad, parinkęs geriausių Izraelio karių, išrikiavo juos kautis su sirais,+ 10 o kitus vyrus pavedė savo broliui Abišajui,+ kad tas išrikiuotų juos kautis su amonitais.+ 11 Joabas tarė: „Jei sirai pasirodytų už mane stipresni, tu ateik man į pagalbą, o jei amonitai pasirodytų už tave stipresni, į pagalbą ateisiu aš. 12 Būkime tvirti ir drąsūs+ dėlei savo tautos, dėlei savo Dievo miestų, ir Jehova padarys, kas jo akyse tinkama.“+

13 Tada Joabas ir jo vyrai žengė kautis su sirais ir tie pasileido nuo jo bėgti.+ 14 Pamatę, kad sirai bėga, amonitai irgi leidosi bėgti nuo Abišajo ir grįžo į miestą. Po šio susirėmimo su amonitais Joabas paržygiavo į Jeruzalę.

15 Matydami, kad Izraelis juos nugalėjo, sirai ėmė iš naujo telkti pajėgas.+ 16 Hadadezeras+ pasikvietė sirų iš krašto, kur teka Upė*,+ ir tie, vedami Hadadezero kariuomenės vado Šobacho, atžygiavo į Helamą.

17 Kai apie tai buvo pranešta Dovydui, jis tuojau sutelkė visą Izraelį ir, persikėlęs per Jordaną, taip pat atžygiavo į Helamą. Tada sirai, išsirikiavę kovos gretomis, stojo į mūšį su Dovydu.+ 18 Bet ir šįkart sirams teko nuo izraelitų bėgti. Dovydas nukovė 700 karių, važiuojančių kovos vežimais, taip pat 40 000 raitininkų. Nukovė ir sirų kariuomenės vadą Šobachą – ten jis krito negyvas.+ 19 Visi Hadadezerui pavaldūs karaliai, matydami, kad izraelitai prieš juos laimėjo, tuojau pat sudarė su Izraeliu taiką – šitaip jie pateko Izraelio valdžion.+ O sirai daugiau nebedrįso padėti amonitams.

11 Metų pradžioje,* tuo laiku, kai karaliai žygiuoja į karą, Dovydas siuntė Joabą drauge su savo vyrais ir visa Izraelio kariuomene, kad susidorotų su amonitais, ir jie apgulė Rabą.+ Tuo tarpu Dovydas pasiliko Jeruzalėje.+

2 Vieną pavakarę* Dovydas, pakilęs iš lovos, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži. 3 Dovydas siuntė žmogų apie ją pasiteirauti, ir jam buvo pranešta: „Tai Eliamo+ duktė Batšeba,+ hetito+ Ūrijos+ žmona.“ 4 Tada Dovydas siuntė pasiuntinius jos atvesti.+ Moteris pas jį atėjo ir jis su ja sugulė.+ (Visa tai nutiko jos apsivalymo metu*.+) Paskui ji grįžo namo.

5 Moteris pastojo ir davė žinią Dovydui: „Aš nėščia.“ 6 Dovydas savo ruožtu siuntė žinią Joabui: „Parsiųsk pas mane hetitą Ūriją.“ Tad Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą. 7 Ūrijai atėjus, Dovydas ėmė jo teirautis, kaip sekasi Joabui ir kariams, kaip einasi karas. 8 Paskui Dovydas tarė Ūrijai: „Eik namo ir pailsėk*.“ Kai Ūrija išėjo iš karaliaus rūmų, jam iš paskos buvo pasiųsta karaliaus dovana. 9 Bet Ūrija pasiliko miegoti prie įėjimo į karaliaus rūmus drauge su visais savo valdovo tarnais. Į namus jis nėjo. 10 Dovydui buvo pranešta: „Ūrija į savo namus nėjo.“ Tad Dovydas Ūrijos paklausė: „Argi ne iš kelionės grįžai? Kodėl neini į namus?“ 11 Ūrija atsakė: „Skrynia+ ir Izraelis su Judu turi glaustis palapinėse*, ir mano viešpats Joabas su mano valdovo tarnais yra stovykloje atvirame lauke. Kaip tad galiu eiti į savo namus valgyti, gerti ir miegoti su žmona?+ Kaip tu gyvas,* aš to nedarysiu!“ –

12 „Pasilik čia ir šiandien, – tarė Dovydas Ūrijai, – o rytoj siųsiu tave atgal.“ Taigi Ūrija pasiliko Jeruzalėje tą ir dar kitą dieną. 13 Dovydas pakvietė jį drauge valgyti ir gerti ir jį nugirdė. Bet vakare tas ir vėl nuėjęs atsigulė miegoti prie savo valdovo tarnų – į savo namus nėjo. 14 Kitą rytą Dovydas parašė laišką Joabui ir perdavė per Ūrijos rankas. 15 Laiške jis rašė: „Pastatykite Ūriją į priekines eiles, kur verda aršiausia kova, ir nuo jo atsitraukite, kad žūtų.“+

16 Joabas atidžiai stebėjo miestą ir žinojo, kur yra stipriausi priešo kariai, – ten Ūriją ir pastatė. 17 Miesto vyrai išėję kovojo su Joabu ir keletas Dovydo tarnų krito. Tarp žuvusiųjų buvo ir hetitas Ūrija.+ 18 Joabas siuntė Dovydui išsamų pranešimą apie mūšį. 19 Pasiuntiniui jis prisakė: „Papasakok karaliui viską apie mūšį. 20 Jeigu jis supyks ir ims priekaištauti: ‘Kodėl ėjote kautis taip arti miesto? Negi nežinojote, kad jie šaudys nuo miesto sienų? 21 Kas užmušė Jerubešeto+ sūnų Abimelechą?+ Argi ne moteris Tebece metė nuo sienos viršutinę girnapusę jam ant galvos ir jį užmušė? Kodėl priėjote taip arti sienos?’, – tada sakyk: ‘Žuvo ir tavo tarnas hetitas Ūrija.’“

22 Pasiuntinys nuvyko ir perdavė Dovydui visa, ką Joabas buvo liepęs pasakyti. 23 „Jų vyrai pasirodė už mus stipresni ir išėjo prieš mus į atvirą lauką, – kalbėjo pasiuntinys. – Bet paskui mes privertėme juos atsitraukti iki miesto vartų. 24 Lankininkai šaudė į tavo karius nuo sienos ir keletas karaliaus vyrų žuvo. Žuvo ir tavo tarnas hetitas Ūrija.“+ 25 Tada Dovydas pasiuntiniui tarė: „Sakyk Joabui: ‘Nesisielok dėl šito, nes kalavijas praryja tai vieną, tai kitą. Dar smarkiau pulk miestą ir jį užkariauk!’+ Taip jį padrąsink.“

26 Ūrijos žmona, išgirdusi, kad vyras žuvo, jį apraudojo. 27 Gedulo dienoms pasibaigus, Dovydas siuntė parvesti jos į rūmus. Ji tapo jo žmona+ ir pagimdė jam sū́nų. Bet tai, ką Dovydas padarė, Jehovos akyse buvo nedora.+

12 Tad Jehova pas Dovydą siuntė Nataną.+ Atėjęs pas jį+ Natanas tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste – vienas turtuolis, kitas vargšas. 2 Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų,+ 3 o vargšas teturėjo vieną mažą avelę, kurią buvo nusipirkęs.+ Ta avele jis rūpinosi, jo namuose ji augo kartu su jo sūnumis. Žmogus dalijosi su ja paskutiniu duonos kąsniu, duodavo jai gerti iš savo puodelio, ji miegodavo jo glėbyje ir buvo jam tarytum dukra. 4 Kartą pas turtuolį užėjo keleivis. Turtuolis nepanoro pjauti savo avies ar galvijo užklydusiam svečiui pavalgydinti, bet paėmė vargšo avelę ir iš jos paruošė keleiviui vaišes.“+

5 Dovydas ant to žmogaus labai supyko. „Kaip gyvas Jehova,+ žmogus, kuris taip padarė, turi mirti! – pareiškė jis Natanui. – 6 Ir kadangi pasielgė taip negailestingai, už avelę privalo atmokėti keturgubai!“+

7 Tada Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus! Štai ką sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Aš patepiau tave Izraelio karaliumi,+ išgelbėjau tave iš Sauliaus rankų.+ 8 Aš atidaviau tau tavo valdovo namus,+ į tavo glėbį – tavo valdovo žmonas.+ Atidaviau tau Izraelio ir Judo namus.+ Ir jeigu to būtų buvę per maža, būčiau dar daugiau pridėjęs.+ 9 Kodėl paniekinai Jehovos žodį ir padarei, kas nedora jo akyse? Tu nužudei kalaviju hetitą Ūriją!+ Amonitų kalaviju jį nužudei ir pasiėmei sau jo žmoną.+ 10 Nuo šiol kalavijas niekada nesitrauks nuo tavo namų,+ nes tu paėmei hetito Ūrijos žmoną sau į žmonas ir taip mane paniekinai.’ 11 Štai ką sako Jehova: ‘Padarysiu, kad tavo paties namuose tavęs tykotų nelaimė.+ Paimsiu tavo žmonas ir tau matant atiduosiu jas tavo artimui+ – jis suguls su tavo žmonomis vidury dienos.+ 12 Tu tai padarei slapta,+ o aš tai padarysiu vidury dienos, viso Izraelio akivaizdoje.’“ –

13 „Nusidėjau Jehovai“,+ – pasakė Dovydas. Tada Natanas jam tarė: „Jehova tavo nuodėmę atleidžia.+ Tu nemirsi.+ 14 Bet kadangi tai darydamas paniekinai Jehovą, sūnus, kuris tau gimė, mirs.“

15 Paskui Natanas grįžo namo.

Jehova atsigręžė prieš vaikelį, kurį Ūrijos žmona buvo Dovydui pagimdžiusi, ir tas susirgo. 16 Dovydas maldavo Dievą pasigailėti berniuko, jis pasninkavo ir savo kambaryje ne vieną naktį pragulėjo ant žemės.+ 17 Rūmų seniūnai, sustoję aplinkui, įkalbinėjo jį keltis, bet jis nuo žemės nesikėlė ir su jais nevalgė. 18 Septintą dieną vaikelis mirė. Bet Dovydo tarnai bijojo jam pasakyti, kad vaikas nebegyvas. Jie svarstė: „Jeigu jis mūsų neklaũsė vaikeliui dar gyvam esant, kaipgi dabar jam pasakysime, kad vaikas mirė? Jis gali ką nors baisaus padaryti!“

19 Dovydas pastebėjo, kad tarnai šnibždasi, ir suprato, kad vaikas miręs. Tarnų jis paklausė: „Ar vaikas mirė?“ – „Taip, mirė“, – atsakė jie. 20 Tada Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė aliejumi,+ persivilko drabužius. Nuėjęs į Jehovos Namus,+ jis puolė ant kelių ir žemai nusilenkė. Paskui, parėjęs į rūmus, paprašė, kad jam būtų patiekta maisto, ir valgė. 21 Tarnai jo klausė: „Kodėl taip elgiesi? Kol vaikelis buvo gyvas, tu pasninkavai ir verkei. O jam mirus, atsikėlei ir valgai.“ 22 Jis atsakė: „Vaikeliui dar gyvam esant, pasninkavau+ ir verkiau, nes maniau sau: ‘Kas žino, gal Jehova bus man maloningas ir vaikas liks gyvas?’+ 23 O dabar, jam mirus, kam bepasninkauti? Negi galiu jį susigrąžinti?+ Tai aš pas jį nueisiu+ – jis pas mane nebesugrįš.“+

24 Dovydas guodė savo žmoną Batšebą.+ Atėjęs sugulė su ja ir po kurio laiko ji pagimdė sūnų – berniukas gavo Saliamono* vardą.+ Jehova jį mylėjo,+ 25 todėl per pranašą Nataną+ siuntė žodį, kad dėl paties Jehovos jį pavadintų Jedidija*.

26 O Joabas toliau kariavo su amonitų+ Raba+ ir galiausiai paėmė karališkąjį miestą*.+ 27 Tada Joabas siuntė pas Dovydą pasiuntinius su žinia: „Kariavau su Raba+ ir paėmiau vandenų miestą*. 28 Dabar sutelk visus kitus karius, apgulk miestą ir jį užimk, nes jei miestą užimsiu aš, man atiteks visa garbė*.“

29 Taigi Dovydas sutelkė visus karius, nužygiavęs puolė Rabą ir ją paėmė. 30 Nuo Malkamo galvos jis nuėmė brangakmeniais išpuoštą karūną, sveriančią talentą* aukso, ir ji buvo uždėta Dovydui ant galvos. Iš miesto Dovydas išgabeno labai daug grobio.+ 31 Be to, išsivedė iš ten žmones ir pristatė dirbti su akmenpjūkliais, kirviais bei kitais aštriais geležiniais įrankiais ir gaminti plytų. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Paskui Dovydas ir visi kariai sugrįžo į Jeruzalę.

13 Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara,+ ir kitas Dovydo sūnus, Amnonas,+ ją įsimylėjo. 2 Amnonas dėl savo sesers Tamaros labai kankinosi – kone susirgo. Ji buvo skaisti mergina, ir Amnonui ji atrodė nepasiekiama. 3 Bet Amnonas turėjo draugą, vardu Jehonadabas,+ Dovydo brolio Šimos+ sūnų. Jehonadabas buvo labai gudrus vyras. 4 Jis Amnoną paklausė: „Kodėl tu, karaliaus sūnau, kasryt esi toks prislėgtas? Negi man nepasakysi?“ – „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį“,+ – atsakė Amnonas. 5 Jehonadabas tada jam pasiūlė: „Atsigulk į lovą ir apsimesk, kad sergi. Kai tėvas ateis tavęs aplankyti, sakyk jam: ‘Būk malonus, leisk, kad mano sesuo Tamara ateitų ir mane pavalgydintų. Tegul prie mano akių paruošia maisto ligoniui, tada aš imsiu iš jos rankų ir valgysiu.’“

6 Taigi Amnonas atsigulė, apsimetė sergąs ir karalius atėjo jo aplankyti. Amnonas karalių paprašė: „Būk malonus, leisk, kad mano sesuo Tamara ateitų ir prie mano akių iškeptų porą tešlinių širdelių. Tada iš jos rankų aš imsiu ir valgysiu.“ 7 Dovydas į rūmus Tamarai siuntė žinią: „Būk gera, nueik pas savo brolį Amnoną į namus ir paruošk jam maisto.“ 8 Tamara nuėjo į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, paėmė tešlos, paruošė ir prie jo akių iškepė tešlinių širdelių. 9 Bet kai išėmusi iš keptuvės pasiūlė jų Amnonui, tas valgyti atsisakė ir paliepė: „Tegul visi išeina!“ Tad visi pasišalino.

10 Amnonas paprašė Tamarą: „Atnešk valgį į miegamąjį, kad galėčiau valgyti iš tavo rankų.“ Tamara paėmė kepinius, kuriuos buvo paruošusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į miegamąjį. 11 Kai ji su valgiu priėjo prie Amnono, tas stvėrė ją sakydamas: „Eikš, mano seserie, sugulk su manim!“ – 12 „Ne, brolau, nepažemink manęs! – prašė ji. – Izraelyje šitaip nesielgiama.+ Nedaryk tokios niekšystės.+ 13 Kaip aš pakelsiu gėdą? Ir tu būsi kaip koks niekšas Izraelyje. Maldauju – pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys tau manęs duoti.“ 14 Bet Amnonas jos nesiklausė ir, būdamas stipresnis, ją išprievartavo. 15 Dabar Amnonas pajuto jai didžiulę neapykantą – toji neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas paliepė: „Kelkis ir nešdinkis!“ – 16 „Ne, mano broli! – sakė ji. – Mane išvarydamas pasielgsi blogiau, negu jau pasielgei!“ Bet Amnonas jos nesiklausė.

17 Pasišaukęs tarną, jis įsakė: „Išvesk šitą iš čia ir užrakink paskui ją duris.“ 18 (Tamara buvo apsivilkusi ypatingą* drabužį, kokį dėvėdavo netekėjusios karaliaus dukterys.) Taigi tarnas ją išvedė ir užrakino paskui ją duris. 19 Tamara apsibarstė galvą pelenais,+ persiplėšė savo gražųjį drabužį ir susiėmusi rankomis už galvos raudodama nuėjo.

20 Tamaros brolis Abšalomas+ jai tarė: „Ar tai Amnonas, tavo brolis, su tavimi taip pasielgė? Niekam apie tai nepasakok, sese. Jis tavo brolis.+ Neimk per daug į širdį.“ Nuo visų atsiskyrusi, ji liko gyventi savo brolio Abšalomo namuose. 21 Karalius Dovydas, apie visa tai išgirdęs, labai supyko.+ Bet jis nenorėjo savo sūnaus Amnono užgauti, nes tas buvo pirmagimis ir Dovydas jį mylėjo. 22 O ir Abšalomas nieko Amnonui nesakė, nei gero, nei blogo. Abšalomas nekentė+ Amnono už tai, kad tas pažemino jo seserį Tamarą.+

23 Praėjo dveji metai. Ir štai Baal Hacore, netoli Efraimo,+ buvo kerpamos Abšalomo avys. Abšalomas ta proga kvietėsi į puotą visus karaliaus sūnus.+ 24 Atėjęs pas karalių, Abšalomas kalbėjo: „Tavo tarnas kerpa avis. Gal karalius ir jo tarnai malonėtų vykti su manimi?“ 25 Bet karalius Abšalomui atsakė: „Ne, mano sūnau. Jeigu visi eitume, būtume tau našta.“ Kad ir kaip Abšalomas įkalbinėjo, karalius eiti nesutiko, bet palaiminimą davė. 26 „Jei ne tu, – tęsė Abšalomas, – tai meldžiu: tegul su mumis eina mano brolis Amnonas.“+ – „Kamgi jam eiti?“ – klausė karalius. 27 Bet Abšalomas primygtinai prašė, ir karalius galiausiai išleido su juo Amnoną ir visus savo sūnus.

28 Abšalomas savo tarnams įsakė: „Žiūrėkite: kai Amnono širdis įsilinksmins nuo vyno ir aš jums tarsiu: ‘Smokite Amnonui!’, tada jį užmuškite. Nebijokite! Juk tai aš jums įsakau. Būkite ryžtingi ir drąsūs.“ 29 Ir Abšalomo tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas buvo įsakęs. Tada visi kiti karaliaus sūnūs sėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo. 30 Jiems tebesant kelyje, Dovydą pasiekė žinia: „Abšalomas išžudė visus karaliaus sūnus, nepaliko gyvo nė vieno.“ 31 Tai išgirdęs karalius pakilo, persiplėšė drabužius ir puolė ant žemės. Visi jo tarnai, irgi persiplėšę drabužius, stovėjo šalia.

32 Tada prabilo Dovydo brolio Šimos+ sūnus Jehonadabas:+ „Tenemano mano valdovas, kad visi karaliaus sūnūs išžudyti. Žuvęs bus tiktai Amnonas.+ Ir taip bus nutikę Abšalomo įsakymu, nes jau nuo tos dienos, kai Amnonas pažemino jo seserį+ Tamarą,+ jis buvo nusprendęs su juo susidoroti.+ 33 Tegul mano viešpats karalius neima į širdį kalbų, esą visi karaliaus sūnūs žuvo. Žuvęs bus tik Amnonas.“

34 Tuo tarpu Abšalomas pabėgo.+ Sargybinis žvalgydamasis pamatė, kad keliu, vedančiu palei kalną, artinasi daugybė žmonių. 35 Tada Jehonadabas+ tarė karaliui: „Žiūrėk! Karaliaus sūnūs grįžta! Ar ne teisybę tavo tarnas sakė?“ 36 Sulig tais žodžiais garsiai verkdami įėjo karaliaus sūnūs. Graudžiai pravirko ir karalius, ir visi jo tarnai. 37 Dovydas savo sūnaus gedėjo daug dienų. O Abšalomas pabėgo pas Gešūro karalių Talmają,+ Amihudo sūnų. 38 Pabėgęs į Gešūrą,+ Abšalomas išbuvo ten trejus metus.

39 Per laiką karalius Dovydas susitaikė su mintimi, kad Amnono nebėra gyvo, ir ėmė ilgėtis Abšalomo.

14 Cerujos sūnus Joabas+ suprato, kad karaliaus širdis ilgisi Abšalomo.+ 2 Tad Joabas pasikvietė iš Tekojos+ vieną sumanią moterį ir jos paprašė: „Apsimesk, kad tau gedulas, apsivilk gedulo drabužius ir nesitepk aliejumi.+ Elkis taip, tarsi jau ilgą laiką gedėtum mirusio. 3 Tada nueik pas karalių ir šitaip jam kalbėk.“ Ir Joabas pasakė jai, ką kalbėti*.

4 Tekojietė, atėjusi pas karalių, puolė ant kelių ir žemai nusilenkė. „Padėk man, karaliau!“ – prašė ji. 5 „Kas atsitiko?“ – paklausė karalius. „Vargas man! Esu našlė, – pradėjo pasakoti moteris, – mano vyras miręs. 6 Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Kartą laukuose jiedu susimušė. Nebuvo kas juos perskirtų, ir vienas taip smogė kitam, kad jį užmušė. 7 Dabar visi giminės sukilo prieš tavo tarnaitę ir reikalauja: ‘Atiduok mums į rankas tą, kuris nužudė savo brolį. Už tai, kad brolį užmušė, jis turi mirti,+ ir nesvarbu, kad įpėdinio neliks!’ Jie užgesins man paskutinę žariją* ir mano vyrui nepaliks žemėje nei vardo, nei palikuonio.“

8 Karalius moterį nuramino: „Eik namo, aš duosiu dėl tavęs įsakymą.“ – 9 „O mano viešpatie karaliau, tekrinta kaltė ant manęs ir ant mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas tebūna be kaltės“, – atsakė tekojietė. 10 Tada karalius pridūrė: „Jei dar kas drįstų tau kalbėti, atvesk tą žmogų pas mane, ir jis daugiau tavęs nebevargins.“ – 11 „Maldauju, – tarė moteris, – teatmena karalius Jehovą, savo Dievą, kad kraujo keršytojas+ nepadarytų daugiau žalos, kad mano sūnaus neužmuštų!“ – „Kaip gyvas Jehova,+ tavo sūnui nė plaukas nuo galvos nenukris“, – patikino karalius. 12 Moteris tęsė: „Būk malonus, leisk savo tarnaitei pasakyti tau, mano viešpatie karaliau, dar vieną dalyką.“ – „Sakyk!“ – tarė jis.

13 „Kodėl sumanei pakenkti Dievo tautai?+ – klausė moteris. – Šitaip kalbėdamas karalius save pasmerkia, nes iš tremties nepargrąžina savo paties sūnaus.+ 14 Visi mes mirsime ir būsime kaip žemėn išlietas vanduo, kurio nebesusemsi. Bet Dievas nenori gyvybės* atimti, ir jis randa priežasčių nelaikyti tremtinio amžiais nuo savęs atstumto. 15 Atėjau tai pasakyti savo viešpačiui karaliui, nes žmonės mane įbaugino. Ir tavo tarnaitė tarė sau: ‘Kalbėsiu karaliui. Galbūt karalius padarys, kaip tarnaitė prašo. 16 Gal išklausys ir neleis, kad jo vergė patektų į rankas žmogui, žadančiam mane ir mano vienintelį sūnų išnaikinti iš Dievo mums skirto paveldo.’+ 17 Ir dar tavo tarnaitė sau tarė: ‘Tegul karaliaus, mano viešpaties, žodis suteikia man ramybę.’ Juk mano viešpats karalius yra lyg Dievo angelas – jis atskiria, kas gera ir kas bloga. Jehova, tavo Dievas, tebūna su tavimi.“ –

18 „Dabar tavęs kai ko paklausiu, atsakyk man nieko neslėpdama“, – ištarė karalius. „Teklausia mano viešpats karalius“, – atsiliepė moteris. 19 „Ar tik ne Joabas bus pridėjęs čia savo ranką?“+ – karalius jos paklausė. „Kaip tu gyvas, mano viešpatie karaliau! Yra taip, kaip* mano viešpats karalius sako, – patvirtino moteris. – Tai tavo tarnas Joabas mane siuntė ir pasakė tavo tarnaitei, ką kalbėti*. 20 Visa tai tavo tarnas Joabas padarė, kad karalius galėtų pažvelgti į reikalą nauju žvilgsniu. Bet mano viešpats išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta krašte.“

21 Tada karalius kreipėsi į Joabą: „Gerai, sutinku.+ Keliauk ir pargrąžink Abšalomą, tą jauną vyrą.“+ 22 Joabas puolė ant kelių, žemai nusilenkė ir padėkojo karaliui. „Šiandien tavo tarnas suprato radęs malonę tavo akyse, o mano viešpatie karaliau! – kalbėjo Joabas. – Kaip tavo tarnas prašė, taip karalius ir padarė!“ 23 Taigi Joabas pakilęs nukeliavo į Gešūrą+ ir pargrąžino Abšalomą į Jeruzalę. 24 Karalius vis dėlto pareiškė: „Tegrįžta jis į savo namus, bet man akyse tegul nesirodo.“ Tad Abšalomas, nors grįžo namo, su karaliumi pasimatyti negavo.

25 Joks kitas vyras Izraelyje nebuvo taip giriamas dėl savo grožio kaip Abšalomas. Nuo kojų padų iki viršugalvio jis neturėjo nė menkiausios ydos. 26 Kai nusikirpdavo plaukus, – o kirptis tekdavo kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam per sunkūs, – tie plaukai, pasvėrus karališkuoju svarsčiu*, sverdavo 200 šekelių*. 27 Abšalomui gimė trys sūnūs+ ir duktė. Jos vardas buvo Tamara ir ji buvo labai graži moteris.

28 Abšalomas pragyveno Jeruzalėje dvejus metus, bet su karaliumi taip ir nepasimatė.+ 29 Tada Abšalomas pakvietė Joabą, norėdamas nusiųsti jį pas karalių, bet Joabas neatėjo. Abšalomas dar kartą jį kvietė, bet tas vis tiek nepasirodė. 30 Galiausiai Abšalomas tarė savo tarnams: „Joabo laukas yra šalia mano, ten auga jo miežiai. Eikite ir juos padekite!“ Ir Abšalomo tarnai lauką padegė. 31 Joabas atėjo pas Abšalomą į namus ir klausė: „Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?!“ 32 Abšalomas jam atsakė: „Juk aš siunčiau tau žinią: ‘Ateik, noriu nusiųsti tave pas karalių, kad jo paklaustum: „Kam aš grįžau iš Gešūro?+ Man būtų buvę geriau pasilikti tenai. O dabar tebūna man leista pasimatyti su karaliumi, ir jeigu esu kaltas, tenubaudžia jis mane mirtimi.“’“

33 Joabas nuėjo pas karalių ir viską jam perdavė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Atėjęs pas karalių, Abšalomas puolė prieš jį ant kelių ir žemai nusilenkė. Karalius jį pabučiavo.+

15 Po visų šių įvykių Abšalomas įsigijo kovos vežimą, žirgų ir paskyrė penkiasdešimt vyrų, kad bėgtų jo priešaky.+ 2 Jis keldavosi anksti rytą ir stodavosi šalia kelio, vedančio miesto vartų link.+ Kai tik koks žmogus ateidavo su byla, kuriai reikėjo karaliaus sprendimo,+ Abšalomas jį pasišaukdavo ir klausdavo: „Iš kurio miesto esi?“ Tam atsakius: „Tavo tarnas yra iš tokios ir tokios Izraelio giminės“, 3 Abšalomas tardavo: „Tavo skundas teisėtas ir vertas dėmesio, bet nėra nė vieno, kas būtų karaliaus įgaliotas tave išklausyti.“ 4 Ir čia pat pridurdavo: „Jei tik mane paskirtų teisėju šiame krašte! Tada kiekvienas, turintis kokią bylą ar kokį reikalą, galėtų ateiti pas mane ir aš apginčiau jo teises.“

5 Kai tik koks žmogus prieidavo jam nusilenkti, Abšalomas ištiesęs ranką jį apkabindavo ir pabučiuodavo.+ 6 Taip jis elgėsi su visais izraelitais, kurie ateidavo pas karalių su savo byla. Tokiu būdu Abšalomas vogė Izraelio žmonių širdis.+

7 Praėjus ketveriems metams*, Abšalomas kreipėsi į karalių: „Būk malonus, leisk man keliauti į Hebroną+ įvykdyti įžado, kurį esu Jehovai padaręs. 8 Tavo tarnas, dar gyvendamas Gešūre,+ Sirijoje, padarė įžadą:+ ‘Jeigu Jehova parves mane atgal į Jeruzalę, paaukosiu Jehovai auką*.’“ – 9 „Eik ramybėje!“ – tarė jam karalius. Taigi Abšalomas pakilo ir iškeliavo į Hebroną.

10 Abšalomas slapta siuntė pasiuntinius į visas Izraelio gimines ir jiems prisakė: „Kai tik išgirsite gaudžiant ragą, paskelbkite: ‘Abšalomas tapo karaliumi Hebrone!’“+ 11 Iš Jeruzalės Abšalomą lydėti buvo pakviesti 200 vyrų. Jie keliavo nieko neįtardami ir nežinodami, kas vyksta. 12 Kol buvo atnašaujamos aukos, Abšalomas siuntė į Giloją+ pakviesti Dovydo patarėjo+ gilojiečio Ahitofelio.+ Sąmokslas brendo ir Abšalomo pusėn stojo vis daugiau žmonių.+

13 Pas Dovydą atėjo žinianešys ir jį perspėjo: „Izraelio žmonių širdys palinko prie Abšalomo.“ 14 Savo tarnus, esančius Jeruzalėje, Dovydas tučtuojau ėmė raginti: „Bėkime,+ antraip nė vienas nuo Abšalomo neišsigelbėsime! Pasiskubinkime, kad jis mūsų staiga neužkluptų ir nepasielgtų su mumis žiauriai, kad miesto neišžudytų kalaviju!“+ – 15 „Kaip mūsų viešpats karalius nuspręs, taip ir bus. Tavo tarnai pasiruošę“,+ – atsakė žmonės. 16 Taigi karalius leidosi į kelią su visa savo šeimyna, o dešimt sugulovių+ jis paliko prižiūrėti rūmų. 17 Karalius išėjo savo žmonių lydimas ir visi sustojo Bet Merchake*.

18 Čia karalius peržiūrėjo savo pajėgas: pro jį pražygiavo visi tarnai, einantys kartu su juo, visi keretai, peletai,+ taip pat visi gatiečiai+ – 600 vyrų, kurie buvo atlydėję jį iš Gato.+ 19 Gatiečiui Itajui+ karalius tarė: „Kam tau su mumis eiti? Grįžk atgal ir pasilik su naujuoju karaliumi, juk esi svetimšalis, pats tremtyje atsidūręs. 20 Tu atėjai tik vakar, tad nejau šiandien galiu reikalauti, kad mus lydėtum, kad nežinia kur su manimi klajotum? Grįžk atgal, sykiu paimk ir savo brolius. Teparodo tau Jehova didį gerumą* ir ištikimybę!“+ 21 Bet Itajas karaliui atsakė: „Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, mano viešpatie karaliau! Kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas. Aš pasiruošęs net mirti su tavimi!“+ – 22 „Gerai, tada eime kartu“, – sutiko Dovydas. Ir gatietis Itajas+ nuėjo drauge su savo vyrais ir jų šeimomis.

23 Karaliaus žmonėms einant per Kidrono slėnį,+ vietos gyventojai verkė balsu. Žmonės traukė keliu, vedančiu į tyrlaukius, o karalius stovėjo slėnio pakrašty. 24 Tada pasirodė Cadokas,+ su juo ir visi levitai,+ nešini Dievo Sandoros Skrynia.+ Jie atnešė Dievo Skrynią ir pastatė ant žemės. Taip pat atėjo Abjataras.+ Tuo tarpu visi karaliaus žmonės paliko miestą ir perėjo per slėnį. 25 Karalius Cadokui tarė: „Nešk Dievo Skrynią atgal į miestą.+ Jei rasiu malonę Jehovos akyse, jis parves mane atgal ir leis vėl pamatyti Skrynią ir jos buveinę.+ 26 Bet jei sakys: ‘Tu man nepatinki’, tedaro jis su manimi, kas jo akyse tinkama.“ 27 Ir dar kunigui Cadokui karalius kalbėjo: „Tu juk esi regėtojas.+ Abu su Abjataru grįžkite į miestą ramybėje, ir drauge tegrįžta jūsų sūnūs – tavo Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas.+ 28 O aš, kol sulauksiu iš jūsų kokios žinios, lūkuriuosiu tyrlaukiuose palei brastas.“+ 29 Tad Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo Skrynią atgal į Jeruzalę ir ten pasiliko.

30 Dovydas kopė Alyvmedžių kalno*+ šlaitu ir kopdamas verkė. Ėjo jis basomis, apsigobęs galvą. Ir visi žmonės su juo, apsigobę galvas, kopė aukštyn ir verkė. 31 Dovydui buvo pranešta: „Tarp Abšalomo+ sąmokslininkų yra ir Ahitofelis.“+ Tai išgirdęs Dovydas tarė: „Jehova, meldžiu: paversk Ahitofelio patarimą kvailybe!“+

32 Kai Dovydas pasiekė viršūnę, kur žmonės garbindavo Dievą, ten jį pasitiko archas+ Hušajas+ – persiplėšęs drabužį ir apsibarstęs galvą žemėmis. 33 Dovydas ėmė jam kalbėti: „Jei eitum su manimi, būtum man našta. 34 Bet jei grįžtum į miestą ir Abšalomui sakytum: ‘Karaliau, aš tavo tarnas! Anksčiau tarnavau tavo tėvui, bet dabar tarnausiu tau’,+ – šitaip dėlei manęs galėtum niekais paversti Ahitofelio patarimą.+ 35 Kunigai Cadokas ir Abjataras bus su tavimi. Tad visa, ką nugirsi karaliaus rūmuose, pasakyk kunigams Cadokui ir Abjatarui.+ 36 Su jais yra ir du jų sūnūs – Cadoko sūnus Ahimaacas+ ir Abjataro sūnus Jehonatanas;+ per juos man perduok visa, ką išgirsi.“ 37 Taigi Hušajas, Dovydo draugas*,+ sugrįžo į miestą, ir kaip tik tada į Jeruzalę įžengė Abšalomas.

16 Kai Dovydas perkopė per viršūnę,+ jį pasitiko Mefi Bošeto+ tarnas Ciba+ su pora pabalnotų asilų. Ant jų Ciba turėjo užkrovęs 200 duonos papločių, 100 razinų slėgtainių, 100 vasaros vaisių* slėgtainių ir didelį ąsotį vyno.+ 2 „Kam visa tai?“ – paklausė karalius. „Asilai – karaliaus šeimai joti, duona ir vasaros vaisiai – karaliaus vyrams valgyti, o vynas – tyrlaukiuose nuvargusiems atsigerti“,+ – dėstė Ciba. 3 „O kur tavo šeimininko sūnus*?“+ – toliau teiravosi karalius. Ciba paaiškino: „Jis liko Jeruzalėje, sakydamas: ‘Šiandien Izraelio namai man sugrąžins mano tėvo karalystę.’“+ 4 Tada karalius Cibai tarė: „Visa, kas priklauso Mefi Bošetui, nuo šiol yra tavo.“+ – „Žemai tau lenkiuosi! – dėkojo Ciba. – O kad rasčiau malonę tavo akyse, mano viešpatie karaliau!“+

5 Kai karalius Dovydas pasiekė Bahurimus, iš ten išėjo žmogus, vardu Šimis,+ Geros sūnus, tos pačios kilties kaip ir Sauliaus šeima, ir eidamas artyn šūkavo visokius prakeiksmus.+ 6 Jis ėmė svaidyti akmenis į karalių Dovydą ir į visus jo tarnus, taip pat į visus kitus žmones ir į karius, stovinčius karaliui iš dešinės ir iš kairės. 7 „Nešdinkis! Nešdinkis tu, žudike! Niekše tu! – plūdosi Šimis. – 8 Jehova tau keršija už visą pralietą Sauliaus namų kraują! Tu pasisavinai iš jo karališką valdžią, bet dabar Jehova atiduoda karalystę į rankas tavo sūnui Abšalomui. Nelaimė tave užgriuvo, nes tu – žudikas!“+

9 Cerujos sūnus Abišajas+ karaliui tarė: „Kodėl šitas pastipęs šuva+ turėtų keikti mano viešpatį karalių?+ Leisk, aš eisiu ir nusuksiu jam sprandą!“+ 10 Bet karalius paprieštaravo: „Tai ne jūsų reikalas,* Cerujos sūnūs!+ Jeigu Jehova jam liepė:+ ‘Keik Dovydą!’, tai tegul keikia.+ Kas gi turi teisę jam sakyti: ‘Kodėl šitaip darai?’“ 11 Abišajui ir visiems savo tarnams Dovydas kalbėjo: „Mano sūnus, mano paties kūnas, kėsinasi į mano gyvybę.+ Ko tad norėti iš šio benjamino!+ Palikite jį ramybėje. Tegul mane keikia, nes Jehova jam taip liepė. 12 Gal Jehova pažvelgs į mano nelaimę,+ gal Jehova atlygins man geru už šiandieninius jo keiksmus.“+ 13 Dovydas su savo žmonėmis toliau traukė keliu, o Šimis neatsilikdamas ėjo kalno šlaitu ir šūkaliojo keiksmus,+ svaidėsi akmenimis, drabstėsi žemėmis.

14 Pagaliau karalius, o su juo ir visi žmonės išvargę atėjo į vietą ir sustojo ilsėtis.

15 Tuo tarpu Abšalomas su kitais izraelitais įžengė į Jeruzalę. Su juo buvo ir Ahitofelis.+ 16 Tada pas Abšalomą atėjo archas+ Hušajas,+ Dovydo draugas*. „Tegyvuoja karalius!+ Tegyvuoja karalius!“ – sveikino jis Abšalomą. 17 „Ar tai tokia tavo ištikimoji meilė draugui? – klausė jį Abšalomas. – Kodėl nėjai su savo draugu?“ – 18 „Aš palaikau tą, kurį išsirinko Jehova ir šitie va žmonės! Tą, kurį visas Izraelis išsirinko. Su juo aš ir pasiliksiu. 19 Kam gi daugiau, jei ne karaliaus sūnui, turėčiau tarnauti? Kaip tarnavau tavo tėvui, taip tarnausiu tau.“+

20 Abšalomas tada kreipėsi į Ahitofelį: „Patark, ką mums daryti.“+ 21 Ahitofelis pasiūlė: „Sueik su tėvo sugulovėmis,+ kurias jis paliko rūmais rūpintis.+ Kai visas Izraelis išgirs, kad šitaip užrūstinai savo tėvą,* tavo šalininkai įgaus daugiau ryžto.“ 22 Tad Abšalomui ant stogo buvo pastatyta palapinė+ ir viso Izraelio akyse+ jis suėjo su tėvo sugulovėmis.+

23 Anomis dienomis Ahitofelio+ patarimas buvo priimamas tarsi paties Dievo žodis. Ir Dovydas, ir Abšalomas didžiai vertino bet kokį Ahitofelio patarimą.

17 Ahitofelis dabar Abšalomui tarė: „Leisk man surinkti 12 000 vyrų ir dar šiąnakt vytis Dovydą. 2 Užklupsiu jį, kol jis pavargęs ir išsekęs,+ sukelsiu jo gretose sąmyšį ir visi su juo esantys žmonės išsilakstys. Nužudysiu tik karalių,+ 3 o žmones pargrąžinsiu pas tave. Kai neliks to, kurio ieškai, visi žmonės grįš pas tave ir tautoje stos ramybė.“ 4 Abšalomui ir visiems Izraelio seniūnams tas pasiūlymas patiko.

5 Vis dėlto Abšalomas paprašė: „Pakvieskite archą Hušają.+ Pažiūrėkime, ką jis pasakys.“ 6 Kai Hušajas atėjo, Abšalomas į jį kreipėsi: „Štai ką patarė Ahitofelis. Ar mums jo patarimo klausyti? Jeigu ne, tark savo žodį.“ 7 Hušajas atsakė Abšalomui: „Šįkart Ahitofelio patarimas nėra geras.“+

8 Hušajas tęsė: „Juk tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra narsūs,+ ir dabar jie įniršę kaip meška, netekusi laukuose savo jauniklių.+ Be to, tavo tėvas yra prityręs kovotojas,+ jis tikrai nenakvos su savo žmonėmis. 9 Jau dabar jis slepiasi kurioje nors oloje ar kur kitur.+ Ir jeigu jis puls pirmas, pasklis kalbos, kad visi, kurie ėjo išvien su Abšalomu, sutriuškinti. 10 Tada net narsuolis, kurio širdis kaip liūto,+ nutirps iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas yra karžygys,+ o jo vyrai – drąsūs kariai. 11 Taigi mano patarimas būtų toks: sukviesk visą Izraelį, nuo Dano iki Beer Šebos,+ – žmonių tebus kaip pajūrio smilčių,+ – ir pats vesk juos į mūšį. 12 Užpulsim jį, kad ir kur jis būtų, užklupsim kaip rasa, krintanti žemėn. Nė vienas iš jų neišsigelbės – nei jis pats, nei su juo esantys vyrai. 13 O jeigu jis užsidarytų kuriame nors mieste, visas Izraelis atsineš virvių ir mes nuvilksime tą miestą į slėnį. Nė akmenėlio iš jo neliks.“

14 Abšalomas ir visi izraelitai ėmė sakyti: „Archo Hušajo patarimas geresnis nei Ahitofelio!“+ Jehova buvo nusprendęs* niekais paversti gudrų Ahitofelio patarimą+ – šitaip Jehova norėjo užtraukti Abšalomui pražūtį.+

15 Hušajas vėliau pranešė kunigams Cadokui ir Abjatarui:+ „Taip ir taip Abšalomui ir Izraelio seniūnams patarė Ahitofelis, ir štai ką patariau aš. 16 Tad skubiai siųskite žinią Dovydui ir perspėkite: ‘Nenakvok šiąnakt tyrlaukiuose prie brastų*, bet kuo greičiau persikelk į kitą pusę, antraip su karaliumi ir visais jo žmonėmis bus susidorota.’“+

17 Jehonatanas+ ir Ahimaacas+ lūkuriavo prie En Rogelio+ – į miestą eiti bijojo, kad jų kas nepamatytų. Žinią jiems perdavė tarnaitė ir jie su ta žinia patraukė pas karalių Dovydą. 18 Tačiau vienas jaunuolis juodu pastebėjo ir pranešė Abšalomui. Tada Jehonatanas ir Ahimaacas nuskubėjo į vieno Bahurimų+ gyventojo namus. Šio kieme buvo šulinys ir jie ten pasislėpė. 19 To vyro žmona, paėmusi dangalą, šulinį užklojo, o ant viršaus pribėrė kruopų, kad niekas nieko neįtartų. 20 Abšalomo tarnai atėjo pas moterį į namus ir paklausė: „Kur yra Ahimaacas ir Jehonatanas?“ – „Jie nuėjo upės link“,+ – atsakė moteris. Vyrai jų ieškojo, bet nerado, tad grįžo atgal į Jeruzalę.

21 Kai tie vyrai pasišalino, Ahimaacas ir Jehonatanas išlipo iš šulinio ir nuėję pas Dovydą viską jam papasakojo. „Nedelsdami kelkitės per upę, – ragino jie, – nes Ahitofelis davė tokį ir tokį patarimą, kad jums pakenktų.“+ 22 Dovydas su savo žmonėmis skubiai susiruošė ir persikėlė per Jordaną. Išaušus visi jau buvo anoje Jordano pusėje.

23 Ahitofelis, pamatęs, kad jo patarimo nepaisoma, pasibalnojo asilą ir parjojo namo į gimtąjį miestą.+ Davęs paskutinius nurodymus namiškiams,+ pasikorė.+ Taip jis mirė ir buvo palaidotas savo protėvių kape.

24 Dovydas jau buvo pasiekęs Mahanaimus,+ kai per Jordaną persikėlė Abšalomas su visais Izraelio vyrais. 25 Abšalomas kariuomenės vadu vietoj Joabo+ buvo paskyręs Amasą.+ (Amasa buvo izraelito Itros ir Nahašo dukters Abigailės sūnus;+ Abigailė buvo Joabo motinos Cerujos sesuo.) 26 Abšalomas ir izraelitai pasistatė stovyklą Gileado žemėje.+

27 Dovydui esant Mahanaimuose, Nahašo iš amonitų Rabos+ sūnus Šobis, Amielio iš Lo Debaro sūnus Machyras+ ir gileadietis Barzilajas+ iš Rogelimų 28 atgabeno patiesalų, dubenų, molinių indų, kviečių, miežių, miltų, gruzdintų grūdų, pupų, lęšių, kepintų sėklų, 29 medaus, sviesto, avių ir sūrio. Visa tai jie atgabeno Dovydui ir su juo esantiems žmonėms,+ manydami: „Tie žmonės dykumoje turbūt alkani, pavargę ir ištroškę.“+

18 Paskui Dovydas suskaičiavo savo vyrus ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus.+ 2 Padalijęs kariuomenę į tris dalis, trečdalį Dovydas siuntė su Joabu,+ trečdalį – su Joabo broliu Cerujos+ sūnumi Abišaju+ ir trečdalį – su gatiečiu Itaju.+ „Ir aš eisiu su jumis“, – tarė jiems karalius, 3 bet šie atsakė: „Tu neisi.+ Jei mes bėgsime, jiems tai nieko nereikš, ir net jei pusė mūsų žūtų, jiems bus nesvarbu. O tu vertas dešimties tūkstančių tokių kaip mes.+ Tad būtų geriau, jei teiktum pagalbą iš miesto.“ 4 Karalius atsakė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia.“ Karalius atsistojo prie miesto vartų, ir visi jo vyrai būriais – po šimtą ir po tūkstantį – pro jį pražygiavo. 5 Tada Joabui, Abišajui ir Itajui karalius prisakė: „Dėlei manęs elkitės švelniai su jaunuoju Abšalomu.“+ Visi kariai girdėjo, kokį nurodymą dėl Abšalomo karalius davė karo vadams.

6 Kariai išėjo kautis su Izraeliu. Mūšis vyko Efraimo miške.+ 7 Dovydo tarnai nugalėjo izraelitus,+ ir žudynės tądien buvo didelės – krito 20 000 vyrų. 8 Mūšis išsiplėtė po visas apylinkes. Tą dieną miškas prarijo daugiau žmonių nei kalavijas.

9 Galiausiai Abšalomas, jodamas ant mulo, akis į akį susidūrė su Dovydo tarnais. Jo mulas palindo po dideliu medžiu ir Abšalomo galva įstrigo šakų raizginyje. Mulas nušuoliavo toliau, o Abšalomas liko kyboti tarp dangaus ir žemės. 10 Vienas vyras tai pamatė ir pranešė Joabui:+ „Įsivaizduoji, mačiau Abšalomą kybantį medyje!“ – 11 „Jeigu jį matei, kodėl iškart nenugalabijai? Už tai mielu noru būčiau davęs tau dešimt sidabrinių ir diržą“, – tarė Joabas anam vyrui. 12 „Net jei duotumei tūkstantį sidabrinių,* nedrįsčiau kelti rankos prieš karaliaus sūnų, – atsakė anas. – Juk visi girdėjome, kaip tau, Abišajui ir Itajui karalius liepė: ‘Žiūrėkite, kad nieko bloga nenutiktų jaunajam Abšalomui.’+ 13 Jeigu būčiau nepaklusęs šiam įsakui ir Abšalomą nužudęs,* nuo karaliaus to nuslėpti nepavyktų, o ir tu manęs neužstotum.“ – 14 „Nesiruošiu gaišti laiko su tavimi!“ – atrėžė Joabas. Paėmęs į ranką tris smaigus*, jis nuėjo prie Abšalomo, kuris vis dar gyvas kybojo tarp medžio šakų, ir suvarė smaigus jam į širdį. 15 Tada priėjo dešimt Joabo ginklanešių ir Abšalomą pribaigė.+ 16 Joabas papūtė ragą ir kariai liovėsi persekioti izraelitus. Taip Joabas sustabdė savo žmones. 17 Jie paėmė Abšalomo kūną, įmetė į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė labai didelę akmenų krūvą.+ O visas Izraelis išsibėgiojo – kiekvienas į savo namus.

18 Dar gyvas būdamas Abšalomas pasistatė Karaliaus slėnyje+ paminklą ir pavadino jį savo vardu, mat sakė: „Neturiu sūnaus, kuris išsaugotų mano vardą.“+ Iki pat šiol jis vadinamas Abšalomo paminklu.

19 Cadoko sūnus Ahimaacas+ prašė Joabo: „Leisk man nubėgti pas karalių ir pranešti jam žinią, kad Jehova įvykdė teisingumą – išlaisvino jį iš priešų rankos.“+ 20 Tačiau Joabas nesutiko: „Šiandien tu žinios neneši. Žinią galėsi nunešti kitą dieną, tik ne šiandien, nes karaliaus sūnus yra miręs.“+ 21 Tada Joabas paliepė vienam kušitui:+ „Bėk, pranešk karaliui, ką matei.“ Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo. 22 Cadoko sūnus Ahimaacas vėl prašė Joabo: „Kad ir kas nutiktų, leisk man bėgti paskui kušitą.“ – „Kam tau bėgti, mano sūnau? Juk neturi ką pranešti“, – sakė Joabas. 23 „Kad ir kas nutiktų, leisk man bėgti“, – maldavo tas. „Bėk“, – nusileido Joabas. Tad Ahimaacas nuskubėjo keliu, vedančiu per Jordano lygumą, ir galiausiai kušitą aplenkė.

24 Dovydas tuo tarpu sėdėjo tarp vidinių ir išorinių miesto vartų.+ Sargybinis,+ užsilipęs ant vartų stogo, viršum miesto sienos, dairėsi aplink ir pamatė vyrą, atbėgantį patį vieną. 25 Garsiu balsu jis pranešė apie tai karaliui. Karalius tarė: „Jeigu jis vienas, vadinasi, atneša žinią.“ Bėgikui artinantis, 26 sargybinis pamatė atbėgantį dar vieną vyrą. Jis šūktelėjo vartų sargui: „Matau, dar vienas vyras atskuba.“ – „Šis irgi atneša žinią“, – pasakė karalius. 27 „Pirmasis bėga kaip Cadoko sūnus Ahimaacas“,+ – tęsė sargybinis. „Jis geras žmogus ir atneša gerą žinią“, – atsiliepė karalius. 28 Atbėgęs Ahimaacas karaliui sušuko: „Viskas gerai!“ Tada puolė ant kelių, žemai nusilenkė ir pasakė: „Tebūna pašlovintas Jehova, tavo Dievas, kuris atidavė tau žmones, pakėlusius ranką prieš mano viešpatį karalių!“+

29 Karalius paklausė: „Ar viskas gerai su jaunuoju Abšalomu?“ – „Prieš Joabui išsiunčiant karaliaus tarną ir mane*, mačiau didelį sambrūzdį, bet nežinau, kas ten vyko“,+ – atsakė Ahimaacas. 30 „Pasitrauk į šoną ir stovėk čia“, – paliepė karalius, ir Ahimaacas pasitraukė į šoną.

31 Tada atbėgo kušitas+ ir tarė: „Tepriima mano viešpats karalius šią žinią: šiandien Jehova įvykdė teisingumą – išlaisvino tave iš rankos visų, kurie buvo prieš tave sukilę.“+ 32 Tačiau karalius paklausė: „Ar viskas gerai su jaunuoju Abšalomu?“ Kušitas atsakė: „Visiems mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, kurie prieš tave sukyla ir tau pikta linki, tenutinka taip, kaip tam jaunam vyrui!“+

33 Karalius labai susijaudino. Jis užlipo į aukštutinį kambarį viršum vartų ir verkė. Lipdamas raudojo: „Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad būčiau žuvęs vietoj tavęs, mano sūnau Abšalomai, mano sūnau!“+

19 Joabui buvo pranešta: „Karalius verkia ir gedi savo sūnaus Abšalomo.“+ 2 Taigi pergalės* džiaugsmas visiems žmonėms tądien virto gedulu, nes jie išgirdo, kad karalius sielojasi dėl savo sūnaus. 3 Žmonės į miestą+ grįžo tylomis, kaip susigėdę grįžta pabėgusieji iš mūšio lauko. 4 Karalius užsidengęs veidą be perstojo raudojo: „Mano sūnau Abšalomai! Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“+

5 Joabas, įėjęs vidun pas karalių, ėmė kalbėti: „Šiandien tu privertei gėdytis visus savo tarnus, kurie gelbėjo tavo gyvybę, gyvybę tavo sūnų+ ir dukterų,+ žmonų ir sugulovių.+ 6 Tu myli tuos, kurie tavęs nekenčia, ir nekenti tų, kurie tave myli. Šiandien tu aiškiai parodei, kad tavo vadai ir tavo tarnai tau nieko nereiškia. Neabejoju – tu džiaugtumeisi, jei Abšalomas būtų gyvas, nors visi kiti būtų žuvę. 7 Tad dabar kelkis, eik ir padrąsink savo tarnus*, nes Jehovos vardu prisiekiu: jei to nepadarysi, jau šiąnakt su tavimi nebeliks nė vieno vyro. Ir tai bus blogiau už visas tas nelaimes, kurias patyrei nuo savo jaunystės iki dabar.“ 8 Taigi karalius pakilo ir atsisėdo miesto vartuose. Visiems buvo pranešta: „Karalius sėdi miesto vartuose.“ Ir prie karaliaus susibūrė visi jo žmonės.

O Izraelis* buvo išsibėgiojęs, kiekvienas į savo namus.+ 9 Visose Izraelio giminėse užvirė kalbos: „Karalius išgelbėjo mus nuo priešų,+ išgelbėjo nuo filistinų, o dabar turėjo bėgti iš krašto nuo Abšalomo.+ 10 Abšalomas, kurį buvome išsirinkę* valdovu,+ žuvo mūšyje.+ Tai kodėl nieko nedarome? Kodėl nesusigrąžiname karaliaus?“

11 Karalius Dovydas kunigams Cadokui+ ir Abjatarui+ siuntė žinią: „Taip sakykite Judo seniūnams:+ ‘Kodėl turėtumėte būti paskutiniai, kurie eina parsivesti karaliaus į jo rūmus? Juk karalius jau žino, ką visas Izraelis kalba. 12 O jūs esate mano broliai, esate mano kūnas ir kraujas*. Tad kodėl turėtumėte būti paskutiniai, kurie eina karaliaus parsivesti?’ 13 Ir Amasai+ sakykite: ‘Argi nesi mano kūnas ir kraujas*? Tenubaudžia mane Dievas ir dar teprideda, jei tu nuo šiandien netapsi mano kariuomenės vadu vietoje Joabo.’“+

14 Taip jis palenkė visų Judo žmonių širdis, visų iki vieno. Jie siuntė karaliui žinią: „Grįžkite, tu ir tavo tarnai.“

15 Taigi karalius leidosi keliauti atgal ir pasiekė Jordaną. Visi Judo giminės žmonės atėjo į Gilgalą+ jo pasitikti ir palydėti per upę. 16 Drauge su Judo vyrais pasitikti karaliaus Dovydo atskubėjo ir Geros sūnus Šimis,+ benjaminas iš Bahurimų. 17 Su juo dar buvo tūkstantis vyrų iš Benjamino giminės. Pirma karaliaus prie Jordano atskubėjo ir Sauliaus namų tarnas Ciba+ su savo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų. 18 Jis* perėjo brastą, kad padėtų karaliaus šeimynai persikelti ir pagelbėtų, kuo tik gali. Karaliui ruošiantis keltis per Jordaną, Geros sūnus Šimis puolė prieš jį ant kelių 19 ir tarė: „Tenelaiko mano viešpats manęs kaltu, teneprisimena blogybių, kurias tavo tarnas padarė+ tą dieną, kai mano viešpats paliko Jeruzalę. Teneima karalius to į širdį, 20 nes tavo tarnas gerai žino, kad nusidėjo. Todėl šiandien pirmas iš visų Juozapo namų atėjau pasitikti savo viešpaties karaliaus.“

21 Tada prakalbo Cerujos sūnus Abišajas:+ „Ar neturėtų Šimis būti nubaustas mirtimi už tai, kad keikė Jehovos pateptąjį?“+ 22 Tačiau Dovydas pasakė: „Kas jūs tokie,* Cerujos sūnūs,+ kad einate prieš mane? Nejau Izraelyje šiandien kas nors turi būti nubaustas mirtimi? Juk šiandien aš vėl esu Izraelio karalius!“ 23 Tada karalius kreipėsi į Šimį: „Tu nemirsi.“ Ir karalius jam prisiekė.+

24 Sauliaus vaikaitis Mefi Bošetas+ irgi atėjo karaliaus pasitikti. Nuo pat tada, kai karalius iškeliavo, ir iki kol laimingai grįžo, Mefi Bošetas nebuvo sau nei kojų plovęs*, nei barzdos* kirpęs, nei drabužių skalbęs. 25 Jam atėjus į Jeruzalę* pasitikti karaliaus, šis paklausė: „Kodėl nėjai su manimi, Mefi Bošetai?“ 26 Tas atsakė: „Mano viešpatie karaliau, mano tarnas+ mane apgavo. Aš sakiau:* ‘Tebūna pabalnotas man asilas, kad raitas galėčiau vykti kartu su karaliumi’, nes tavo tarnas yra luošas.+ 27 O jis tavo tarną apšmeižė mano viešpačiui karaliui.+ Tačiau mano viešpats karalius yra lyg Dievo angelas. Todėl daryk, kas tau atrodo tinkama. 28 Mano viešpats karalius galėjo visus mano tėvo namus pasmerkti myriop, bet tu savo tarną pasodinai su valgančiais prie tavojo stalo.+ Tad negi turiu teisę dar ko nors iš karaliaus reikalauti?“

29 Karalius jam tarė: „Kam dar apie tai kalbėti? Nusprendžiau, kad judu su Ciba žemę pasidalysite.“+ – 30 „Tepasiima jis kad ir viską, – pasakė Mefi Bošetas. – Svarbiausia, kad mano viešpats karalius laimingai sugrįžo namo.“

31 Tada iš Rogelimų į pajordanę atėjo gileadietis Barzilajas+ – atėjo norėdamas palydėti karalių iki pat Jordano. 32 Barzilajas buvo labai senas, aštuoniasdešimties metų. Kai karalius glaudėsi Mahanaimuose, Barzilajas aprūpino jį maistu,+ nes buvo labai turtingas žmogus. 33 Karalius tarė Barzilajui: „Persikelk su manimi ir galėsi Jeruzalėje valgyti prie mano stalo.“+ 34 Tačiau Barzilajas jam sakė: „Kiek man beliko gyventi, kad dar keliaučiau su karaliumi į Jeruzalę? 35 Man jau aštuoniasdešimt.+ Argi dar galiu atskirti, kas gera ir kas bloga? Argi tavo tarnas begali skonėtis tuo, ką valgo ir geria? Argi begaliu džiaugtis dainininkų ir dainininkių balsais?+ Kam tavo tarnui apsunkinti savo viešpatį karalių? 36 Man gana to, kad tavo tarnas gali palydėti karalių iki Jordano. Argi man reikia dar didesnio atlygio? 37 Prašyčiau leisti savo tarnui grįžti, kad galėčiau mirti savame mieste, ten, kur mano tėvo ir motinos kapas.+ O štai čia tavo tarnas Kimhamas.+ Tegul jis eina su mano viešpačiu karaliumi. Elkis su juo, kaip tau atrodo tinkama.“

38 Karalius tarė: „Kimhamas keliaus su manimi, ir aš elgsiuosi su juo taip, kaip tau patiktų. Padarysiu viską, ko tik paprašysi.“ 39 Tada žmonės ėmė keltis per Jordaną. Prieš persikeldamas karalius pabučiavo Barzilają+ ir jį palaimino. Barzilajas sugrįžo namo. 40 O karalius traukė Gilgalo+ link ir Kimhamas kartu su juo. Karalių lydėjo visi Judo giminės žmonės ir pusė Izraelio.+

41 Tada kiti Izraelio vyrai atėję pas karalių klausė: „Kodėl mūsų broliai, Judo vyrai, pagrobė tave ir pervedė karalių, visą jo šeimyną ir visus jo vyrus per Jordaną?“+ 42 Judo vyrai atsakė Izraelio vyrams: „Todėl, kad karalius yra mūsų artimas giminaitis.+ Ko pykstate? Argi mes suvalgėme ką nors iš to, kas priklauso karaliui? Argi gavome iš jo kokių dovanų?“

43 Tačiau Izraelio vyrai atkirto Judo vyrams: „Mes turime dešimt dalių karaliuje ir mūsų dalis Dovyde didesnė negu jūsų. Kodėl tad mus paniekinote? Ar neturėjome būti pirmi, kurie eina parsivesti karaliaus?“ Vis dėlto Judo vyrų žodis buvo svaresnis* nei Izraelio vyrų.

20 Ten radosi vienas niekšelis, vardu Šeba,+ Bichrio sūnus iš Benjamino giminės. Jis papūtė ragą+ ir sušuko: „Niekas mūsų nesieja su Dovydu! Neturim bendro paveldo su Jesės sūnumi!+ Grįžk prie savo dievų*, Izraeli!“+ 2 Tada visi Izraelio vyrai liovėsi sekti Dovydą ir nusekė paskui Bichrio sūnų Šebą.+ Tačiau Judo vyrai karaliaus nepaliko, jie atlydėjo jį nuo Jordano iki pat Jeruzalės.+

3 Karalius Dovydas sugrįžo į Jeruzalę, į savo rūmus.+ Dešimt sugulovių, kurias buvo palikęs rūmų prižiūrėti,+ jis apgyvendino atskiruose, sargybinių saugomuose namuose. Karalius jas viskuo aprūpino, bet pas jas nebeidavo.+ Taip jos liko atskirtos iki savo mirties ir gyveno tarytum našlės, nors jų vyras buvo gyvas.

4 Dabar karalius įsakė Amasai:+ „Per tris dienas sušauk pas mane Judo vyrus ir prisistatyk pats.“ 5 Amasa išėjo sušaukti Judo, bet užtruko ilgiau, negu jam buvo pasakyta. 6 Tada Dovydas tarė Abišajui:+ „Bichrio sūnus Šeba+ pridarys mums daugiau bėdos nei Abšalomas.+ Pasiimk mano* tarnus ir vykis jį, kad jis nespėtų pasislėpti įtvirtintuose miestuose.“ 7 Su juo išėjo Joabo+ vyrai, taip pat keretai, peletai+ ir visi karžygiai. Iš Jeruzalės jie leidosi paskui Bichrio sūnų Šebą. 8 Kai jie pasiekė didįjį akmenį Gibeone,+ jų pasitikti atėjo Amasa.+ Joabas vilkėjo karinę aprangą, buvo prisijuosęs kalaviją. Jis žengė Amasos link ir kalavijas išslydo iš makšties.

9 „Kaip tau einasi, brolau?“ – Joabas paklausė Amasą ir dešine ranka suėmė jam už barzdos, lyg norėdamas pabučiuoti. 10 Amasa nepasisaugojo kalavijo Joabo rankoje, ir Joabas taip smogė jam į pilvą,+ kad net viduriai išvirto žemėn. Antrą kartą smogti nereikėjo, Amasa mirė iškart. Paskui Joabas su savo broliu Abišaju toliau vijosi Bichrio sūnų Šebą.

11 Vienas iš Joabo vyrų, atsistojęs prie Amasos, sušuko: „Kas Joabo pusėje ir kas priklauso Dovydui – visi paskui Joabą!“ 12 Amasa kurį laiką gulėjo kraujo klane vidury kelio. Anas vyras pastebėjo, kad visi žmonės eidami pro šalį stabteli, todėl patraukė jį nuo kelio į lauką ir užmetė ant jo drabužį. 13 Patraukus Amasą nuo kelio, visi vyrai leidosi paskui Joabą vytis Bichrio sūnaus Šebos.+

14 Šeba perėjo per visas Izraelio gimines ir galiausiai atėjo į Abel Bet Maaką.+ Į miestą jam iš paskos atsekė ir visa bichrių kiltis.

15 Joabas ir jo vyrai atėję apgulė Abel Bet Maaką, ir Šeba atsidūrė spąstuose. Aplink miestą, juosiamą pylimo, jie pastatė apgulos įtvirtinimus. Kai Joabo vyrai ėmė kastis po siena, norėdami ją pralaužti, 16 viena išmintinga moteris šūktelėjo jiems nuo miesto mūrų: „Paklausykit, vyrai! Paklausykit! Paprašykite Joabo, kad prieitų. Noriu su juo pasikalbėti.“ 17 Joabas priėjo arčiau ir moteris jo paklausė: „Ar tu Joabas?“ – „Taip“, – patvirtino šis. „Paklausyk, ką tavo tarnaitė nori tau pasakyti“, – tarė ji. „Klausau tavęs“, – atsakė jis. 18 Moteris kalbėjo: „Anksčiau žmonės sakydavo: ‘Tegul pasiteirauja Abelyje, ir taip reikalas bus išspręstas.’ 19 Aš kalbu taikingų ir ištikimų izraelitų vardu. Tu nori sunaikinti miestą, kuris yra lyg motina Izraelyje. Kodėl nori suniokoti Jehovos turtą*?“+ – 20 „Ką tu! Nesiruošiu nei niokoti, nei naikinti, – paprieštaravo Joabas. – 21 Nemanyk taip! Tiesiog prieš karalių Dovydą sukilo* toks žmogus iš Efraimo aukštumų,+ Bichrio sūnus Šeba.+ Jeigu jį atiduosite, nuo miesto atsitrauksiu.“ Tada moteris tarė Joabui: „Palauk, tuoj per sieną tau permesim jo galvą!“

22 Ta išmintinga moteris nuėjusi pasikalbėjo su miesto gyventojais. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir numetė Joabui. Šis papūtė ragą ir kariai atsitraukė nuo miesto. Visi išsiskirstė po namus,+ o Joabas grįžo į Jeruzalę pas karalių.

23 Joabas buvo visos Izraelio kariuomenės vadas,+ Jehojados+ sūnus Benaja+ – keretų ir peletų vyriausiasis.+ 24 Adoramas+ prižiūrėjo visus darbo prievolininkus, Ahiludo sūnus Juozapatas+ buvo metraštininkas, 25 Ševa – raštininkas, Cadokas+ ir Abjataras+ – kunigai. 26 Jayro palikuonis Ira irgi ėjo aukštas pareigas* tarp Dovydo tarnų.

21 Dovydo dienomis trejus metus iš eilės siautė badas.+ Dovydas teiravosi dėl to Jehovos, ir Jehova pasakė: „Saulius ir jo namai yra užsitraukę kraujo kaltę, nes jis žudė gibeoniečius.“+ 2 Tad karalius pasikvietė gibeoniečius+ pasikalbėti. (Gibeoniečiai buvo ne izraelitai, o krašte išlikę amoritai.+ Izraelitai buvo prisiekę palikti juos gyvus,+ bet Saulius per savo didelį uolumą Izraelio ir Judo labui buvo bandęs juos išnaikinti.) 3 Dovydas gibeoniečių klausė: „Ką turėčiau dėl jūsų padaryti? Kaip man išpirkti tą kaltę, kad laimintumėte Jehovos paveldą?“ 4 Gibeoniečiai jam atsakė: „Už tai, ką Saulius ir jo šeimyna mums padarė, neįmanoma atlyginti nei sidabru, nei auksu.+ Ir patys mes negalime Izraelyje nubausti mirtimi jokio žmogaus.“ Tada jis tarė: „Padarysiu, ką tik sakysite.“ 5 Gibeoniečiai tęsė: „Už tą žmogų, kuris mus žudė ir stengėsi Izraelio žemėje nepalikti gyvo nė vieno mūsiškio,+ 6 tebūna mums atiduota septynetas vyrų iš jo palikuonių. Mes pakabinsime jų kūnus+ Jehovos akivaizdoje, pakabinsime juos Sauliaus Gibėjoje,+ Jehovos išrinktojo+ mieste.“ – „Gerai, atiduosiu“, – pažadėjo karalius.

7 Tačiau dėl priesaikos, kurią Dovydas ir Sauliaus sūnus Jehonatanas buvo davę vienas kitam Jehovos akivaizdoje,+ karalius pasigailėjo Jehonatano sūnaus Mefi Bošeto,+ Sauliaus vaikaičio. 8 Paėmęs du Ajos dukters Ricpos+ sūnus – Armonį ir Mefi Bošetą, kuriuos ji buvo pagimdžiusi Sauliui, ir penkis Sauliaus dukters Mikalės*+ sūnus, kuriuos ji buvo pagimdžiusi meholiečio Barzilajo sūnui Adrieliui,+ 9 karalius atidavė juos gibeoniečiams. Tie pakabino jų kūnus ant kalno Jehovos akivaizdoje.+ Visas septynetas mirė kartu. Jie buvo nužudyti pirmosiomis pjūties dienomis, miežiapjūtės pradžioje. 10 Tada Ajos duktė Ricpa+ paėmė ir pasitiesė ant uolos ašutinę. Ten Ricpa išbuvo nuo pjūties pradžios iki kol pasipylė ant kūnų lietus iš dangaus. Dieną ji neleido ant kūnų tūpti padangių paukščiams, o naktį – prisiartinti laukų žvėrims.

11 Apie tai, ką padarė Ajos duktė Ricpa, Sauliaus sugulovė, buvo pranešta Dovydui. 12 Tada Dovydas nuėjo ir atsiėmė Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus iš Jabeš Gileado+ vadų*, kurie buvo vogčia paėmę juos iš aikštės Bet Šeane (ten filistinai juos buvo pakabinę tą dieną, kai nukovė Saulių ant Gilbojos).+ 13 Taigi jis pargabeno Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus, taip pat buvo surinkti ir kaulai nužudytųjų.+ 14 Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus palaidojo Celoje,+ Benjamino žemėje, jo tėvo Kišo+ kape. Ir kai jau buvo padaryta visa, ką karalius buvo įsakęs, maldas už kraštą Dievas išklausė.+

15 Tarp filistinų ir izraelitų vėl kilo karas.+ Dovydas su savo tarnais nužygiavę kovėsi su filistinais ir Dovydas pavargo. 16 Vienas refajų+ palikuonis, vardu Išbi Benobas, apsiginklavęs nauju kalaviju ir varine ietimi, sveriančia 300 šekelių*,+ mėgino Dovydą nukauti. 17 Į pagalbą Dovydui atskubėjo+ Cerujos sūnus Abišajas:+ jis puolė filistiną ir užmušė. Tada Dovydo vyrai prisiekė: „Neleisime daugiau tau eiti su mumis į mūšį,+ kad neužgesintum Izraelio žiburio!“+

18 Paskui vėl prasidėjo karas su filistinais,+ šįkart prie Gobo. Hušietis Sibechajas+ tuomet nukovė Safą, irgi kilusį iš refajų.+

19 Ir vėl prie Gobo prasidėjo karas su filistinais.+ Betliejiečio Jaare Oregimo sūnus Elhananas nukovė gatietį Galijotą, kurio ieties kotas buvo kaip audimo staklių riestuvas.+

20 Kitąkart karas kilo prie Gato. Ten buvo vienas aukštaūgis vyras, turintis po šešis pirštus ant vienos ir ant kitos rankos ir po šešis pirštus ant vienos ir ant kitos kojos, iš viso dvidešimt keturis. Jis irgi buvo kilęs iš refajų+ 21 ir jis tyčiojosi iš Izraelio,+ bet Dovydo brolio Šimos+ sūnus Jehonatanas jį nukovė.

22 Šitie keturi buvo refajų palikuoniai iš Gato. Jie krito nuo Dovydo ir jo tarnų rankos.+

22 Tą dieną, kai Jehova išgelbėjo Dovydą iš visų jo priešų+ ir iš Sauliaus rankų,+ jis giedojo Jehovai šią giesmę:+

 2 „Jehova – mano uola, mano tvirtovė+ ir vaduotojas.+

13 Iš šviesumos jam priešaky žarijos pasipylė.

29 Tu, Jehova, esi mano žibintas.+

Jehova nušviečia mano tamsybę.+

Jis – skydas visiems, kas prie jo glaudžiasi.+

32 Kas kitas yra Dievas, jei ne Jehova?+

Kas kitas yra uola, jei ne mūsų Dievas?+

47 Jehova – gyvasis Dievas. Tebūna gyrius mano Uolai!+

Dievui, mano išgelbėjimo Uolai, tebūnie šlovė!+

23 Štai paskutiniai Dovydo žodžiai:+

 5 Argi ne tokie mano namai Dievo akivaizdoje?

Ji – mano išgelbėjimas ir mano džiaugsmas.

Ar ne todėl Dievas leidžia mano namams tarpti?+

 6 O visi piktadariai – tarsi dagiai, kurių atsikratyti belieka.+

Į ranką jų nepaimsi.

Juos reikia vietoje sudeginti ugnimi.“

8 Štai Dovydo karžygių vardai.+ Tachkemonietis Jošeb Basšebetas buvo viršiausias iš trejeto.+ Pakėlęs ietį prieš aštuonis šimtus, jis nukovė visus per vieną kartą. 9 Po jo ėjo Ahoacho sūnaus Dodojo+ sūnus Eleazaras.+ Jis irgi buvo tarp trijų Dovydo karžygių, kai tie metė iššūkį filistinams, susirinkusiems į mūšį. Izraelio vyrai traukėsi, 10 o Eleazaras priešinosi filistinams ir tol juos guldė, kol jo ranka pavargo ir sustingo belaikydama kalaviją.+ Tą dieną Jehova dovanojo didžią pergalę*;+ žmonės pas Eleazarą sugrįžo tik apiplėšti užmuštųjų.

11 Po jo ėjo hararo Agės sūnus Šama. Filistinai susitelkė prie Lehio, kur plytėjo lęšių laukas. Kai vyrai leidosi nuo filistinų bėgti, 12 Šama atsistojęs lauko viduryje jį gynė – kovėsi su filistinais, ir Jehova dovanojo didžią pergalę*.+

13 Kartą per pjūtį trys iš karžygių trisdešimtuko atėjo pas Dovydą į Adulamo olą.+ Tuo tarpu filistinų būrys buvo pasistatęs stovyklą Refajų slėnyje.+ 14 Dovydas buvo kalnų tvirtovėje,+ o filistinų sargybos būrys – Betliejuje. 15 Ir Dovydas prasitarė apie savo norą: „O kad galėčiau atsigerti iš Betliejaus vandens talpyklos – tos, kur prie vartų!“ 16 Tada tas trejetas karžygių prasiveržė į filistinų stovyklą ir, pasėmę vandens iš talpyklos prie Betliejaus vartų, parnešė Dovydui. Bet tą vandenį gerti jis atsisakė ir išliejo Jehovai.+ 17 „Ne, šito nedarysiu! Saugok mane, Jehova, net nuo tokios minties! – kalbėjo Dovydas. – Kaip aš galiu gerti kraują+ vyrų, kurie ėjo pasemti vandens statydami savo gyvybę į pavojų?“ Todėl Dovydas jo ir negėrė. Tai štai ką padarė tie trys karžygiai.

18 Joabo brolis Abišajas,+ Cerujos sūnus,+ buvo kito trejeto viršiausiasis. Sykį, pakėlęs ietį prieš tris šimtus, visus juos nukovė ir pelnė sau tokį vardą kaip pirmasis trejetas.+ 19 Nors jis buvo labiausiai pasižymėjęs iš savo trejeto ir buvo jų vadas, pirmajam trejetui neprilygo.

20 Jehojados sūnus Benaja+ buvo narsus vyras, Kabceelyje+ atlikęs daug žygdarbių. Jis nukovė du moabito Arielio sūnus. O vieną dieną, kai snigo, jis nusileido į vandens talpyklą ir nudobė liūtą.+ 21 Be to, jis nukovė vieną aukštaūgį egiptietį. Nors tas rankoje turėjo ietį, Benaja ėjo prieš jį su lazda ir, išplėšęs ietį egiptiečiui iš rankos, ta pačia ietimi jį nudūrė. 22 Štai ką Jehojados sūnus Benaja padarė. Jis pelnė sau tokį vardą kaip pirmasis karžygių trejetas. 23 Nors buvo pasižymėjęs labiau negu anie trisdešimt, trejetui vis dėlto neprilygo. Dovydas paskyrė jį savo asmens sargybos viršininku.

24 Joabo brolis Asaelis+ irgi buvo vienas iš trisdešimtuko. O štai kiti: betliejiečio Dodojo sūnus Elhananas,+ 25 harodietis Šama, harodietis Elika, 26 peletietis Helecas,+ tekojiečio Ikešo sūnus Ira,+ 27 anatotietis+ Abiezeras,+ hušietis Mebunajas, 28 ahoachas Calmonas, netofietis Mahrajas,+ 29 netofiečio Baanos sūnus Helebas, Ribajo iš benjaminų Gibėjos sūnus Itajas, 30 piratonietis Benaja,+ Hidajas iš Gaašo slėnių*,+ 31 Abi Albonas iš Bet Arabos, bahurimietis Azmavetas, 32 šaalbonietis Eljachba, Jašeno sūnūs, Jehonatanas, 33 hararas Šama, hararo Šararo sūnus Ahiamas, 34 vieno maakiečio sūnaus Ahasbajo sūnus Elifeletas, gilojiečio Ahitofelio+ sūnus Eliamas, 35 karmelietis Hecrojas, Paarajas iš Arabo, 36 Natano iš Cobos sūnus Igalas, gadas Banis, 37 amonitas Celekas, Cerujos sūnaus Joabo ginklanešys beerotietis Nachrajas, 38 itras+ Ira, itras Garebas 39 ir hetitas Ūrija+ – iš viso 37.

24 Jehova vėl užsidegė pykčiu ant izraelitų.+ Dovydą kažkas sukurstė prieš juos, sakydamas: „Eik, suskaičiuok+ Izraelio ir Judo žmones.“+ 2 Karalius savo kariuomenės vadą Joabą+ paprašė: „Apeik visas Izraelio gimines nuo Dano iki Beer Šebos+ ir surašyk žmones, kad žinočiau jų skaičių.“ 3 Joabas karaliui atsakė: „Jehova, tavo Dievas, tepagausina tautą šimteriopai, ir mano viešpats karalius tegauna savo akimis tai pamatyti! Bet kodėl mano viešpats karalius užsigeidė šitokio dalyko?“

4 Joabui ir kitiems kariuomenės vadams karaliaus perkalbėti nepavyko – jo žodis paėmė viršų. Tad Joabas su kariuomenės vadais išėjo surašyti Izraelio žmonių.+ 5 Persikėlę per Jordaną, jie pasistatė stovyklą Aroero apylinkėse,+ į pietus* nuo miesto, kuris yra slėnio* viduryje, ir patraukė į Gado žemes, į Jazerą,+ 6 paskui – į Gileadą+ ir į Tachtim Chodšio kraštą, nuėjo į Dan Jaaną ir pasuko į Sidoną.+ 7 Tada nuėjo iki Tyro tvirtovės,+ apėjo visus hivų+ ir kanaaniečių miestus ir galiausiai atėjo į Beer Šebą,+ esančią Judo Negebe.+ 8 Per devynis mėnesius ir dvidešimt dienų jie išvaikščiojo visą kraštą ir sugrįžo į Jeruzalę. 9 Joabas pranešė karaliui surašytų žmonių skaičių: Izraelyje buvo 800 000 kalavijais ginkluotų karių, o Jude – 500 000.+

10 Bet Dovydui širdyje buvo negera*+ dėl to, kad suskaičiavo žmones. Jehovai jis pasakė: „Taip darydamas aš labai nusidėjau.+ O dabar, Jehova, meldžiu: atleisk savo tarno kaltę,+ nes pasielgiau labai kvailai.“+ 11 Dovydui rytą atsikėlus, pranašą Gadą,+ Dovydo regėtoją, pasiekė Jehovos žodis: 12 „Nueik ir pasakyk Dovydui: ‘Taip sako Jehova: „Leidžiu tau pasirinkti iš trijų bausmių. Pasirink vieną, ir aš ją tau įvykdysiu.“’“+ 13 Tad Gadas nuėjo pas Dovydą ir jam kalbėjo: „Ar nori, kad tavo krašte užeitų septyneri bado metai+ ar kad tris mėnesius bėgtum nuo savo priešų ir jie tave persekiotų,+ ar kad tris dienas krašte siaustų maras?+ Gerai pagalvok, ką turiu atsakyti tam, kuris mane siuntė.“ 14 Dovydas tarė Gadui: „Kaip tai mane slegia! Verčiau jau pulsime į Jehovos rankas,+ nes jo gailestingumas didis.+ Į žmogaus rankas patekti aš nenoriu.“+

15 Taigi Jehova siuntė Izraeliui marą:+ prasidėjo jis tą patį rytą ir tęsėsi iki nustatyto laiko. Nuo Dano iki Beer Šebos+ išmirė 70 000 žmonių.+ 16 Kai angelas ištiesė ranką, ketindamas naikinti Jeruzalę, Jehovai pagailo žmonių, kuriems buvo užtraukęs negandą.+ „Gana! Nuleisk ranką“, – tarė jis angelui, naikinančiam izraelitus. Jehovos angelas buvo prie jebusiečio+ Araunos grendymo.+

17 Pamatęs angelą, siųstą žmonių žudyti, Dovydas Jehovai sakė: „Tai aš nusidėjau. Tai aš pasielgiau nedorai. O šitos avys+ – kuo jos prasikalto? Meldžiu: savo ranką atgręžk prieš mane ir prieš mano tėvo namus.“+

18 Tą dieną Gadas atėjęs pas Dovydą tarė: „Kopk aukštyn ir ant jebusiečio Araunos grendymo pastatyk Jehovai aukurą.“+ 19 Taigi Dovydas patraukė aukštyn, kaip jam buvo liepęs Gadas ir kaip Jehova buvo įsakęs. 20 Arauna tuo tarpu žvilgtelėjęs pamatė, kad pas jį atkopia karalius su savo tarnais. Jis tuoj pat išėjo karaliaus pasitikti ir žemai nusilenkė. 21 Arauna teiravosi: „Ko mano viešpats karalius atėjo pas savo tarną?“ – „Pirkti iš tavęs grendymo, kad galėčiau Jehovai aukurą pastatyti ir ši neganda pasitrauktų nuo tautos“,+ – atsakė Dovydas. 22 Bet Arauna ėmė kalbėti: „Teima mano viešpats karalius ir teatnašauja, kas tik jam patinka. Štai galvijai deginamajai aukai, o kuliamosios rogės ir gyvulių jungas – malkoms. 23 Visa tai Arauna dovanoja tau, karaliau!“ Ir dar Arauna pridūrė: „Tebūna Jehova, tavo Dievas, tau malonus!“

24 Tačiau karalius Araunai atsakė: „Ne! Visa tai privalau pirkti iš tavęs už deramą kainą. Jehovai, savo Dievui, aš neatnašausiu deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja.“ Taigi grendymą ir galvijus Dovydas nusipirko už 50 sidabro šekelių*.+ 25 Ten Dovydas pastatė aukurą+ Jehovai ir atnašavo deginamąsias ir bendrystės aukas. Tada Jehova išklausė maldavimų pasigailėti krašto+ ir toji neganda nuo Izraelio pasitraukė.