PIRMOJI KARALIŲ KNYGA

1 Karalius Dovydas jau buvo amžingas,+ nugyvenęs daug metų. Net ir gerai apklotas, jis nebegalėdavo sušilti. 2 Todėl tarnai jam pasiūlė: „Leisk, surasime savo viešpačiui karaliui skaisčią merginą. Tegul ji patarnaus karaliui, tegul jį slaugys. Temiegos ji tavo glėbyje, kad mūsų viešpačiui karaliui būtų šilta.“ 3 Paieškoję gražios merginos visame Izraelio krašte, jie rado šunemietę+ Abišagą+ ir atvedė ją pas karalių. 4 Mergina buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slaugytoja ir jam patarnavo, bet karalius su ja nesuėjo.

5 Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas+ ėmė aukštintis ir sakyti: „Aš būsiu karalius!“ Jis įsigijo vežimą ir raitelių palydą, pasirūpino, kad pirma jo bėgtų penkiasdešimt vyrų.+ 6 Tėvas niekada nebuvo jo subaręs* nei papriekaištavęs: „Kodėl tu taip darai?“ Adonijas, be to, buvo labai gražus, gimęs po Abšalomo. 7 Jis pasitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru,+ ir tiedu pažadėjo Adonijui pagalbą ir paramą.+ 8 Tačiau kunigas Cadokas,+ Jehojados sūnus Benaja,+ pranašas Natanas,+ Šimis,+ Rėjas ir Dovydo karžygiai+ Adonijo nepalaikė.

9 Kartą Adonijas prie Zoheleto akmens, kuris yra netoli En Rogelio, surengė aukojimo iškilmę+ – atnašavo avių, galvijų ir nupenėtų veršių. Jis susikvietė ten visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo vyrus, karaliaus tarnus. 10 Bet pranašo Natano, Benajos, karžygių nei savo brolio Saliamono jis nepakvietė. 11 Tada Natanas+ kreipėsi į Saliamono motiną+ Batšebą:+ „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas,+ mūsų valdovui Dovydui nežinant, tapo karaliumi? 12 Tad jei nenori pati pražūti ir nenori, kad pražūtų tavo sūnus Saliamonas,+ prašau paklausyti, ką tau patarsiu. 13 Nueik pas karalių Dovydą ir jam sakyk: ‘Argi tu, mano viešpatie karaliau, neprisiekei savo tarnaitei, sakydamas: „Po manęs karaliumi bus tavo sūnus Saliamonas, jis sėdės mano soste“?+ Tai kodėl karaliumi tapo Adonijas?’ 14 Tau tebekalbant su karaliumi, ateisiu aš ir patvirtinsiu tavo žodžius.“

15 Taigi Batšeba nuėjo pas karalių į kambarį. Karalius buvo jau labai senas, jam patarnavo šunemietė Abišaga.+ 16 Batšeba puolė ant kelių prieš karalių ir žemai nusilenkė. „Ko norėtum?“ – paklausė karalius. 17 „Mano viešpatie, – prabilo moteris, – Jehovos, savo Dievo, vardu tu esi prisiekęs savo tarnaitei: ‘Po manęs karaliumi bus tavo sūnus Saliamonas, jis sėdės mano soste.’+ 18 Bet štai, mano viešpačiui karaliui nežinant, karaliumi tapo Adonijas!+ 19 Jis atnašavo daugybę jaučių, nupenėtų veršių, avių ir susikvietė visus karaliaus sūnus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą,+ o tavo tarno Saliamono nepakvietė.+ 20 Dabar, mano viešpatie karaliau, viso Izraelio akys nukreiptos į tave, kad paskelbtum, kas po tavęs sėdės mano viešpaties karaliaus soste. 21 Antraip, kai tik mano viešpats karalius atguls prie savo protėvių, mudu su sūnumi Saliamonu būsime palaikyti maištininkais.“

22 Jai tebekalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas.+ 23 Karaliui iškart buvo pranešta: „Pranašas Natanas yra čionai!“ Pranašas įėjo pas karalių ir puolęs ant kelių nusilenkė jam iki žemės. 24 „Mano viešpatie karaliau, – prabilo Natanas, – argi tu taip sakei: ‘Po manęs karaliumi bus Adonijas, jis sėdės mano soste’?+ 25 Štai šiandien jis nuėjo atnašauti+ daugybės jaučių, nupenėtų veršių bei avių ir susikvietė visus karaliaus sūnus, kariuomenės vadus ir kunigą Abjatarą.+ Jie kartu su juo valgo, geria ir šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’ 26 Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Cadoko, nei Jehojados sūnaus Benajos,+ nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. 27 Ar gali būti, kad visa tai įvyko su mano viešpaties karaliaus pritarimu ir kad jis savo tarnui nepasakė, kas turės po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“

28 Tada karalius Dovydas tarė: „Pakvieskite pas mane Batšebą.“ Šiai įėjus ir atsistojus prieš karalių, 29 jis prisiekė: „Kaip gyvas Jehova, kuris išgelbėjo mane iš visų vargų,+ 30 šiandieną padarysiu taip, kaip Jehovos, Izraelio Dievo, vardu esu tau prisiekęs: ‘Po manęs karaliumi bus tavo sūnus Saliamonas, jis vietoj manęs sėdės mano soste.’“ 31 Batšeba parpuolė ant kelių prieš karalių, nusilenkė iki žemės ir tarė: „Tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas per amžius!“

32 Nedelsdamas karalius Dovydas įsakė: „Pakvieskite kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają.“+ Jie įėjo pas karalių, 33 ir karalius jiems paliepė: „Pasiimkite mano tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo+ ir nuveskite žemyn prie Gihono.+ 34 Tegul kunigas Cadokas ir pranašas Natanas tenai patepa+ jį Izraelio karaliumi. Tada pūskite ragą ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’+ 35 O paskui parlydėkite jį atgal. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Jis bus karaliumi vietoj manęs, aš paskirsiu jį Izraelio ir Judo valdovu.“ – 36 „Amen! Tepatvirtina tai Jehova, mano viešpaties karaliaus Dievas, – atsiliepė Jehojados sūnus Benaja. – 37 Kaip Jehova buvo su mano viešpačiu karaliumi, taip jis tebūna su Saliamonu+ ir tepadaro jo sostą prakilnesnį už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą.“+

38 Tad kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benaja+ sykiu su keretais ir peletais+ nuėję užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo+ ir nuvedė prie Gihono.+ 39 Kunigas Cadokas, paėmęs iš Palapinės+ ragą aliejaus,+ Saliamoną patepė.+ Paskui jie papūtė ragą ir visi pratrūko šaukti: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“ 40 Tada žmonės žygiavo jam iš paskos, ir taip visi kopė aukštyn, pūsdami fleitas ir džiūgaudami. Nuo triukšmo net žemė drebėjo.+

41 Adonijas ir visi jo pakviestieji jau buvo baigę valgyti,+ kai tie garsai pasiekė jų ausis. Joabas, išgirdęs rago gausmą, susirūpino: „Kodėl mieste toks triukšmas?“ 42 Sulig tais jo žodžiais atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas.+ „Eikš! – tarė jam Adonijas. – Tu geras žmogus, tu tikrai àtneši gerą žinią.“ – 43 „Deja, ne, – atsakė Jehonatanas. – Mūsų viešpats karalius Dovydas paskyrė karaliumi Saliamoną. 44 Su juo karalius siuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają, taip pat keretus ir peletus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo.+ 45 Prie Gihono kunigas Cadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi. Iš ten jie kopė aukštyn džiūgaudami, ir visas miestas dabar yra sujudęs. Tą triukšmą jūs ir girdėjote. 46 Be to, Saliamonas jau atsisėdo į karaliaus sostą. 47 O karaliaus tarnai suėjo mūsų viešpaties karaliaus Dovydo pasveikinti. Jie linkėjo: ‘Tepadaro tavo Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą ir jo sostą – prakilnesnį už tavo sostą!’ Ir karalius savo lovoje nusilenkė Dievui. 48 Jis kalbėjo: ‘Tebūna šlovė Jehovai, Izraelio Dievui! Šiandien jis į mano sostą pasodino įpėdinį ir leido man savo akimis tai pamatyti!’“

49 Visi Adonijo pakviestieji persigandę pakilo ir kiekvienas nuėjo savo keliu. 50 Ir Adonijas taip išsigando Saliamono, kad pakilęs nuėjo ir įsitvėrė aukuro ragų.+ 51 Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo karaliaus Saliamono. Jis įsitvėręs laikosi už aukuro ragų ir sako: ‘Tegul karalius Saliamonas pirmiausia man prisiekia, kad nenužudys savo tarno kalaviju.’“ 52 Tada Saliamonas pareiškė: „Jeigu elgsis prideramai, jam nuo galvos nė plaukas žemėn nenukris. Bet jeigu padarys ką bloga,+ turės mirti.“ 53 Karalius Saliamonas pasiuntė žmones parvesti jo nuo aukuro. Adonijas atėjęs karaliui nusilenkė. „Eik namo“, – tarė jam Saliamonas.

2 Jausdamas, kad jau nebeilgai gyvens, Dovydas savo sūnui Saliamonui davė šiuos nurodymus: 2 „Mano gyvenimas artėja prie pabaigos.* Tad būk stiprus+ ir elkis kaip vyras.+ 3 Vykdyk savo priedermę Jehovai, savajam Dievui: eik jo keliais, laikykis jo įstatų, įsakymų ir potvarkių, paisyk jo priminimų – visko, kas parašyta Mozės Įstatyme.+ Tada, kad ir ką darytum, kad ir kur eitum, tau seksis,* 4 ir Jehova tesės pažadą, kurį yra man davęs: ‘Jei tavo sūnūs rūpestingai žiūrės, kokiu keliu eina, ir ištikimai, visa širdimi ir visa siela, man tarnaus,+ niekada nenutiks taip, kad neliktų tau palikuonio, sėdinčio Izraelio soste.’+

5 Tu taip pat žinai, ką man padarė Cerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais – Nero sūnumi Abneru+ ir Jetero sūnumi Amasa.+ Taikos metu jis juos nužudė, praliejo kraują,+ lyg būtų karo metas, ir sutepė jų krauju savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus. 6 Tad pasitelk išmintį ir neleisk jo žilai galvai ramiai atgulti į kapą*.+

7 O gileadiečio Barzilajo+ sūnums parodyk ištikimąją meilę. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo, nes kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo,+ jie man pagelbėjo.+

8 Dar yra Geros sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimų. Tą dieną, kai ėjau į Mahanaimus,+ jis keikė mane baisiais keiksmais.+ Bet paskui atėjo manęs pasitikti prie Jordano, ir Jehovos vardu aš jam prisiekiau: ‘Tavęs nenužudysiu kalaviju.’+ 9 Nepalik jo nenubaudęs.+ Tu esi išmintingas vyras ir žinosi, kaip su juo pasielgti. Tenueina jo žila galva į kapą* kraujyje.“+

10 Tada Dovydas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste.+ 11 Izraelyje Dovydas karaliavo 40 metų: Hebrone+ – 7 metus, Jeruzalėje – 33 metus.+

12 Į savo tėvo Dovydo sostą atsisėdo Saliamonas ir jo karališka valdžia per laiką įsigalėjo.+

13 Vieną dieną pas Saliamono motiną Batšebą atėjo Hagitos sūnus Adonijas. „Ar su taika ateini?“ – paklausė ji. „Su taika, – atsakė tas 14 ir pridūrė: – Noriu tau kai ką pasakyti.“ – „Sakyk“, – tarė ji. 15 „Tu žinai, kad valdžia turėjo priklausyti man, – dėstė Adonijas, – ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karalius.+ Tačiau karalystė atiteko ne man, o mano broliui, nes tokia buvo Jehovos valia.+ 16 Dabar noriu tave paprašyti vieno dalyko. Neatstumk manęs.“ – „Kalbėk“, – tarė Batšeba. 17 Adonijas tęsė: „Meldžiu, pakalbėk su karaliumi Saliamonu, kad duotų man į žmonas šunemietę Abišagą.+ Jis tikrai tau neatsakys.“ – 18 „Gerai, – sutiko Batšeba, – aš pakalbėsiu dėl tavęs su karaliumi.“

19 Taigi Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pasikalbėti dėl Adonijo. Karalius ją pasitikdamas atsistojo ir nusilenkė, paskui atsisėdo į sostą ir liepė pastatyti motinai kitą sostą. Ji atsisėdo jo dešinėje. 20 „Atėjau pas tave su vienu nedideliu prašymu, – prabilo Batšeba. – Neatsakyk to, ko paprašysiu.“ – „Prašyk, mama. Tavęs aš neatstumsiu“, – patikino karalius. 21 „Leisk savo broliui Adonijui paimti į žmonas šunemietę Abišagą“, – paprašė ji. 22 Bet į tai karalius Saliamonas atsakė: „Kodėl Adonijui tik šunemietės Abišagos prašai? Prašyk jam ir karalystės.+ Jis juk mano vyresnis brolis,+ jį palaiko kunigas Abjataras ir Cerujos sūnus Joabas.“+

23 Tada karalius Saliamonas Jehovos vardu prisiekė: „Tenubaudžia mane Dievas ir dar teprideda, jei Adonijas už šį prašymą neužmokės savo gyvybe! 24 Kaip gyvas Jehova, kuris pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir įtvirtino mano valdžią+ ir kuris, tesėdamas savo pažadą, įkūrė man namus*,+ – dar šiandien pat Adonijas bus nubaustas mirtimi!“+ 25 Karalius Saliamonas tuojau pasiuntė Jehojados sūnų Benają,+ ir tas nuėjęs Adoniją nužudė.

26 O kunigui Abjatarui+ karalius pasakė: „Keliauk į Anatotą,+ kur tavo žemės! Esi vertas mirties, bet šiandien mirtimi tavęs nebausiu, nes mano tėvo Dovydo akivaizdoje nešei visavaldžio Jehovos Skrynią+ ir drauge su mano tėvu kentei vargus.“+ 27 Taigi Saliamonas pašalino Abjatarą iš Jehovos kunigo tarnystės, ir taip išsipildė, ką Jehova Šilojuje+ buvo pasakęs dėl Elio namų.+

28 Kai ta žinia pasiekė Joabą, jis nubėgo prie Jehovos Palapinės+ ir įsitvėrė aukuro ragų. (Joabas ėjo išvien su Adoniju,+ nors prie Abšalomo maišto ir nebuvo prisidėjęs.+) 29 Karaliui Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgo prie Jehovos Palapinės. Jis ten, prie aukuro.“ Tada karalius Saliamonas siuntė Jehojados sūnų Benają, liepdamas: „Eik ir nužudyk jį!“ 30 Benaja, nuėjęs prie Jehovos Palapinės, kreipėsi į Joabą: „Karalius tau įsako iš čia pasitraukti!“ Bet tas atsakė: „Ne! Aš mirsiu čia.“ Benaja sugrįžo pas karalių ir jam pranešė: „Joabas atsakė taip ir taip.“ – 31 „Daryk, kaip jis sako, – tarė karalius. – Nužudyk jį ir palaidok, nes Joabas yra praliejęs nekaltą kraują. Tada toji kraujo kaltė nebeslėgs manęs ir mano tėvo namų.+ 32 Jehovos akyse jis pats bus kaltas dėl savo mirties.* Juk, mano tėvui Dovydui nežinant, jis kalaviju nudūrė Izraelio kariuomenės vadą+ Nero sūnų Abnerą+ ir Judo kariuomenės vadą+ Jetero sūnų Amasą+ – du vyrus, už save teisesnius ir geresnius. 33 Jų kraujas amžiams tekrinta ant Joabo ir jo palikuonių.+ O Dovydui, jo palikuoniams, jo namams ir sostui tebūna amžina ramybė nuo Jehovos.“ 34 Tad Jehojados sūnus Benaja nuėjo ir Joabą nužudė. Jis buvo palaidotas tyruose prie savo namų. 35 Kariuomenės vadu vietoj Joabo karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają,+ o kunigu vietoj Abjataro paskyrė Cadoką.+

36 Tada karalius pasišaukė Šimį+ ir jam prisakė: „Pasistatysi namus Jeruzalėje ir čia gyvensi, niekur iš čia neisi. 37 Jei tik išeitum ir pereitum Kidrono slėnį,+ tą pačią dieną turėsi mirti, ir pats būsi kaltas dėl savo mirties*.“ – 38 „Reikalavimas teisingas, – sutiko Šimis. – Kaip mano viešpats karalius pasakė, taip tavo tarnas ir darys.“ Tad Šimis kurį laiką* gyveno Jeruzalėje.

39 Praėjus trejiems metams, du Šimio vergai pabėgo pas Maakos sūnų Achišą,+ Gato karalių. Šimiui buvo pranešta: „Tavo vergai Gate.“ 40 Jis nedelsdamas pasibalnojo asilą ir nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Kai Šimis su vergais sugrįžo iš Gato, 41 Saliamonui buvo pranešta: „Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžo.“ 42 Karalius pasišaukė Šimį ir tarė: „Ar neprisaikdinau tavęs Jehovos vardu ir neįspėjau: jei tik kur nors iš čia išeitum, turėsi mirti? Argi tu man nesakei: ‘Reikalavimas teisingas. Tebūnie taip’?+ 43 Tai kodėl sulaužei Jehovai duotą priesaiką ir nepaisei mano įsakymo?“ 44 Ir dar karalius pasakė Šimiui: „Juk puikiai žinai, kiek pikta esi padaręs mano tėvui Dovydui.+ Visą tą piktybę Jehova užkraus tau ant galvos.+ 45 O karalius Saliamonas bus palaimintas,+ ir Dovydo sostas tvirtai stovės Jehovos akivaizdoje per amžius.“ 46 Karaliui davus įsakymą, Jehojados sūnus Benaja išėjęs smogė Šimiui ir tas mirė.+

Dabar Saliamonas jau tvirtai laikė karalystę savo rankose.+

3 Saliamonas susigiminiavo su Egipto valdovu faraonu – vedė faraono dukterį+ ir apgyvendino ją Dovydo mieste.+ Čia ji gyveno, iki Saliamonas užbaigė statyti savo rūmus,+ Jehovos Namus+ ir sieną aplink Jeruzalę.+ 2 Žmonės aukas tebeaukojo šventavietėse,+ nes Namai Jehovos vardui dar nebuvo pastatyti.+ 3 Saliamonas mylėjo Jehovą ir laikėsi savo tėvo Dovydo nurodymų. Tačiau jis irgi atnašavo ir degino aukas šventavietėse.+

4 Kartą karalius nuėjo aukoti aukų į Gibeoną, nes ten buvo didžioji* šventavietė.+ Saliamonas atnašavo ant aukuro tūkstantį deginamųjų aukų.+ 5 Gibeone naktį Jehova pasirodė Saliamonui sapne. „Prašyk, ko norėtum, kad tau duočiau“, – tarė jam Dievas.+ 6 Saliamonas atsakė: „Tavo didi ištikimoji meilė lydėjo mano tėvą, tavo tarną Dovydą, nes tavo akyse jis buvo ištikimas, teisus ir doros širdies. Iki pat šiol tavo didi ištikimoji meilė jo nepaliko – davei jam sūnų, kuris dabar sėdi jo soste.+ 7 Taigi, Jehova, mano Dieve, karaliumi vietoj mano tėvo Dovydo tu padarei mane, savo tarną, nors esu dar jaunas ir nepatyręs*.+ 8 Tavo tarnas valdo tautą, kurią tu esi išsirinkęs,+ – tautą gausingą, kurios nei aprėpti, nei suskaičiuoti neįmanoma. 9 Todėl suteik savo tarnui klusnią širdį, kad gebėčiau teisti tavąją tautą+ ir atskirčiau gera nuo bloga.+ Juk kaipgi kitaip galėčiau teisti tavo gausingą* tautą?“

10 Toks Saliamono prašymas Jehovai patiko.+ 11 Dievas jam tarė: „Kadangi neprašei sau nei ilgo gyvenimo, nei turtų, nei priešų gyvybės, prašei tik išmanymo byloms spręsti,+ 12 aš padarysiu, kaip prašei:+ duosiu tau išmintingą, išmanančią širdį.+ Tokio kaip tu nebuvo prieš tave, ir po tavęs kito tokio nebus.+ 13 Duosiu tau ir tai, ko neprašei,+ – turtų ir šlovės.+ Kol gyvas būsi, joks karalius tau nė iš tolo neprilygs.+ 14 Jeigu eisi mano keliais ir laikysiesi mano nuostatų ir įsakymų kaip tavo tėvas Dovydas,+ suteiksiu tau ir ilgą gyvenimą.“+

15 Saliamonas pabudo ir suprato, kad tai Dievas jam kalbėjo sapne. Tada jis sugrįžo į Jeruzalę ir priešais Jehovos Sandoros Skrynią atnašavo deginamąsias ir bendrystės aukas,+ o visiems savo tarnams suruošė vaišes.

16 Tuo laiku dvi paleistuvės* atėjo pas karalių ir stojo jo akivaizdon. 17 „Dovanok, mano viešpatie! – prakalbo viena. – Aš ir šita moteris gyvename vienuose namuose, ir jai esant namuose aš pagimdžiau. 18 O trečią dieną po to, kai pagimdžiau aš, pagimdė ir šita moteris. Ten buvome tik mudvi, daugiau namuose nieko nebuvo. 19 Šitos moters sūnus naktį mirė, nes ji miegodama jį užspaudė. 20 Tada, tavo vergei bemiegant, jinai vidury nakties atsikėlė, paėmė man iš pašonės sūnų ir pasiguldė prie savęs, o man į glėbį paguldė savo negyvą sūnų. 21 Kai rytą atsikėliau sūnaus žindyti, žiūriu – jis nebegyvas! Bet gerai įsižiūrėjusi supratau, kad tai ne tas pats sūnus, kurį buvau pagimdžiusi.“ 22 O kita moteris tvirtino: „Ne! Tai mano sūnus gyvas, o tavo miręs!“ Tačiau pirmoji nenusileido: „Ne! Tai tavo sūnus miręs, o mano gyvas!“ Taip jos ir ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

23 Galiausiai prabilo karalius: „Viena sako: ‘Gyvasis yra mano sūnus, o miręs – taviškis!’, kita tvirtina: ‘Ne, tai tavo sūnus miręs, o manasis gyvas!’“ 24 Tada įsakė: „Atneškite man kalaviją.“ Kai kalavijas buvo atneštas, 25 karalius liepė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis ir duokite pusę vienai ir pusę kitai!“ 26 Moteriai, kurios sūnus buvo gyvasis, taip sukilo motiniški jausmai, kad ji puolė karaliaus maldauti: „Dovanok, mano viešpatie! Tegul ji pasiima gyvąjį vaiką, tik nežudyk jo!“ O kita sakė: „Tenebus nei tau, nei man! Padalykit jį perpus!“ 27 Karalius tarė: „Atiduokite gyvąjį vaiką pirmajai moteriai. Nežudykite jo, nes ji yra jo motina.“

28 Visas Izraelis išgirdo, kaip karalius išsprendė tą bylą, ir už tai jį labai gerbė*.+ Žmonės matė, kad karalius teisingumui vykdyti turi Dievo išminties.+

4 Karalius Saliamonas valdė visą Izraelį.+ 2 Štai jo aukštieji pareigūnai: Cadoko+ sūnus Azarijas tarnavo kunigu, 3 Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahija buvo raštininkai,+ Ahiludo sūnus Juozapatas+ – metraštininkas, 4 Jehojados sūnus Benaja+ vadovavo kariuomenei, Cadokas ir Abjataras+ tarnavo kunigais, 5 Natano+ sūnus Azarijas buvo visų prievaizdų viršiausiasis, Natano sūnus Zabudas buvo kunigas ir karaliaus draugas*,+ 6 Ahišaras buvo karaliaus rūmų valdytojas, Abdos sūnus Adoniramas+ prižiūrėjo darbo prievolininkus.+

7 Saliamonas visame Izraelyje turėjo dvylika prievaizdų, kurie aprūpindavo karalių ir jo dvariškius maistu. Kiekvienas iš jų buvo įpareigotas tiekti maistą vieną mėnesį per metus.+ 8 Štai tie prievaizdai: Efraimo aukštumose – Hūro sūnus; 9 Makace, Šaalbimuose,+ Bet Šemeše ir Elon Bet Hanane – Dekero sūnus; 10 Arubotuose – Hesedo sūnus (jo žinioje buvo Sochojas ir visas Hefero kraštas); 11 Doro aukštumose – Abinadabo sūnus (jis buvo vedęs Saliamono dukterį Tafatą); 12 Taanache, Megide+ ir visame Bet Šeane,+ kuris yra šalia Cartano, žemiau Jezreelio, – nuo Bet Šeano iki Abel Meholos ir iki Jokmeamo+ krašto – Ahiludo sūnus Baana; 13 Ramot Gileade+ – Gebero sūnus (jo žinioje buvo Manaso sūnaus Jayro palapinių miesteliai,+ kurie yra Gileade,+ taip pat Argobo sritis,+ esanti Bašane,+ – 60 didelių miestų su sienomis ir variniais skląsčiais); 14 Mahanaimuose+ – Idojo sūnus Ahinadabas; 15 Naftalio žemėje – Ahimaacas (į žmonas jis buvo paėmęs kitą Saliamono dukterį, Basmatą); 16 Ašero žemėje ir Bealotuose – Hušajo sūnus Baana; 17 Isacharo žemėje – Paruacho sūnus Juozapatas; 18 Benjamino žemėje+ – Elos sūnus Šimis;+ 19 Gileado krašte,+ amoritų karaliaus Sihono+ ir Bašano karaliaus Ogo+ žemėse, – Ūrio sūnus Geberas. Be to, buvo paskirtas dar vienas prievaizdas, visų tų krašto prievaizdų viršiausiasis.

20 Judo ir Izraelio žmonių buvo gausu kaip pajūrio smilčių.+ Jie valgė, gėrė ir džiaugėsi.+

21 Saliamono valdos apėmė visas karalystes nuo Upės*+ iki filistinų žemės ir siekė net Egipto ribą. Tos karalystės mokėjo duoklę ir tarnavo Saliamonui per visas jo gyvenimo dienas.+

22 Saliamono rūmų valgiams paruošti kasdien būdavo paimama 30 korų* geriausių miltų ir 60 korų paprastų miltų, 23 taip pat 10 nupenėtų galvijų, 20 galvijų iš ganyklų ir 100 avių, neskaitant elnių, gazelių, stirnų ir nupenėtų gegučių. 24 Saliamonas valdė viską šiapus Upės*,+ nuo Tifsacho iki Gazos,+ visi karaliai šiapus Upės buvo jam pavaldūs; jo žemėse ir visur aplinkui vyravo taika.+ 25 Visą tą laiką, kai Saliamonas valdė, Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu.

26 Saliamonas turėjo 4000* aptvarų kovos vežimų žirgams ir 12 000 žirgų*.+

27 Anie prievaizdai, kiekvienas savo mėnesį, aprūpindavo maistu karalių Saliamoną ir visus, kas valgė prie jo stalo. Jie žiūrėjo, kad nieko netrūktų.+ 28 Be to, į reikiamą vietą jie pristatydavo miežių ir šiaudų ristūnams ir kinkomiems žirgams – kiekvienas pristatydavo tiek, kiek iš jo būdavo paprašyta.

29 Dievas apdovanojo Saliamoną nepaprasta išmintimi ir įžvalga, davė jam širdį, plačią* kaip pajūrio smėlynai.+ 30 Saliamono išmintis pranoko visų rytiečių išmintį ir visą Egipto išmintį.+ 31 Jis buvo išmintingesnis už visus žmones, net už ezerachą Etaną+ ir Maholo sūnus Hemaną,+ Kalkolą+ ir Dardą. Garsas apie jį sklido visose aplinkinėse tautose.+ 32 Saliamonas sudėjo 3000 patarlių+ ir 1005 giesmes.+ 33 Jis galėjo papasakoti apie augalus – nuo Libano kedro iki isopo*,+ želiančio ant mūro; galėjo papasakoti apie gyvūnus,+ paukščius,+ visokius roplius*+ ir apie žuvis. 34 Saliamono išminties pasiklausyti žmonės ėjo iš visų tautų. Išgirdę apie jo išmintį, pas jį keliavo net įvairių kraštų karaliai*.+

5 Tyro+ karalius Hiramas, išgirdęs, kad Saliamonas pateptas karaliumi vietoj savo tėvo, siuntė pas jį pasiuntinius. (Hiramas mat nuo seno bičiuliavosi su Dovydu.+) 2 Ir Saliamonas perdavė Hiramui tokią žinią:+ 3 „Tu žinai, kad mano tėvas Dovydas negalėjo statyti Namų Jehovos, savo Dievo, vardui, nes priešai puolė jį iš visų pusių ir jam teko kariauti, kol Jehova paklojo tuos priešus jam po kojų.+ 4 Tačiau dabar Jehova, mano Dievas, iš visų pusių apsupo mane ramybe.+ Niekas manęs nepuola, jokia nelaimė negresia.+ 5 Tad aš ketinu statyti Namus Jehovos, savo Dievo, vardui, kaip Jehova buvo kalbėjęs mano tėvui Dovydui: ‘Namus mano vardui pastatys tavo sūnus, kurį būsiu pasodinęs į sostą vietoj tavęs.’+ 6 Tad įsakyk savo žmonėms prikirsti man Libano kedrų.+ Mano tarnai darbuosis sykiu su tavo tarnais, ir aš tavo tarnams mokėsiu tokį atlyginimą, kokį nustatysi, nes, kaip tau žinoma, niekas iš maniškių nesugeba taip gerai kirsti medžių kaip sidoniečiai.“+

7 Šita žinia nuo Saliamono labai nudžiugino Hiramą. „Tebūna šiandien pašlovintas Jehova, nes davė Dovydui išmintingą sūnų, kad valdytų šią didžią* tautą!“+ – kalbėjo jis 8 ir pasiuntė Saliamonui tokį atsakymą: „Gavau tavo žinią. Padarysiu visa, ko prašai, – parūpinsiu tau kedro ir kadagio rąstų.+ 9 Mano tarnai atgabens juos iš Libano iki jūros, ten rąstus surišiu į sielius ir jūra atplukdysiu į vietą, kurią nurodysi. Čia sielius išardysiu ir tu rąstus išsigabensi. Mainais aprūpinsi mano šeimyną maistu, kokio paprašysiu.“+

10 Taigi Hiramas ėmė tiekti Saliamonui kedro ir kadagio rąstus, kaip tas ir prašė. 11 O Saliamonas aprūpino Hiramo šeimyną maistu: davė 20 000 korų* kviečių ir 20 korų itin tyro alyvuogių aliejaus*. Tokį kiekį Saliamonas duodavo Hiramui kasmet.+ 12 Jehova, kaip ir buvo žadėjęs, apdovanojo Saliamoną išmintimi.+ Hiramas ir Saliamonas gyveno taikoje, jiedu buvo sudarę draugystės sutartį*.

13 Karalius Saliamonas pristatė prie darbų žmones iš viso Izraelio. Darbo prievolės atlikti buvo pašaukta 30 000 žmonių.+ 14 Saliamonas siųsdavo juos į Libaną pamainomis – po 10 000 kas mėnesį. Mėnesį jie išbūdavo Libane, du mėnesius – namuose. Prievolininkus prižiūrėjo Adoniramas.+ 15 Be to, Saliamonas turėjo 70 000 paprastų darbininkų* ir 80 000 akmenskaldžių+ kalnuose,+ 16 taip pat 3300 pareigūnų,+ kurie darbininkus prižiūrėjo. 17 Karaliaus įsakymu jie skaldė ir tašė didžiulius brangaus akmens luitus,+ kad iš jų būtų padėti pamatai+ Dievo Namams.+ 18 Akmenis skaldė ir tašė Saliamono ir Hiramo vyrai kartu su gebaliečiais.+ Šitaip Dievo Namų statybai buvo paruošta rąstų ir akmenų.

6 Taigi 480-ais metais po izraelitų išėjimo iš Egipto,+ zivo* mėnesį,+ kuris yra antrasis mėnuo, karalius Saliamonas – tada jis valdė Izraelį ketvirtus metus – pradėjo statyti Namus Jehovai*.+ 2 Namai, kuriuos Jehovai statė karalius Saliamonas, buvo 60 uolekčių* ilgio, 20 uolekčių pločio ir 30 uolekčių aukščio.+ 3 Šventovės priekyje buvo 20 uolekčių pločio prieangis,+ jo plotis atitiko Namų plotį. Prieangis nuo šventovės priekio buvo išsikišęs per 10 uolekčių.

4 Dievo Namuose Saliamonas padarė siaurėjančias langų angas.+ 5 Prie Namų sienų jis pastatė priestatą. Tas ėjo aplink* Namų sienas – aplink šventovę* ir galinę patalpą*.+ Priestate visur aplink Namus Saliamonas įrengė kambarius.+ 6 Kambariai apatiniame priestato aukšte buvo penkių uolekčių pločio, viduriniame – šešių, viršutiniame – septynių uolekčių pločio. Namų sienas per visą ilgį jis buvo pastatęs taip, kad jos kilo pakopomis, ir todėl į sienas nereikėjo įleisti jokios sijos.+

7 Namai buvo statomi iš akmens luitų, jau nutašytų skaldykloje,+ todėl statant Namus nesigirdėjo nei plaktuko, nei kirvio, nei jokio kito geležinio įrankio garso. 8 Įėjimas į apatinį priestato aukštą buvo įrengtas pietiniame* Namų šone.+ Suktiniai laiptai vedė į vidurinį aukštą ir iš vidurinio – į viršutinį. 9 Taigi Saliamonas statė Namus ir juos užbaigė.+ Stogą jis padarė iš kedro rąstų ir kedro lentų.+ 10 Kiekvienas priestato, kurį jis pastatė aplink Namus,+ aukštas buvo penkių uolekčių aukščio, su Namais sujungtas kedro sijomis.

11 Saliamoną pasiekė Jehovos žodis: 12 „Jei nenukrypsi nuo mano įstatų, vykdysi mano potvarkius ir laikysiesi visų mano įsakymų,+ aš ištesėsiu tau, ką esu tavo tėvui Dovydui pažadėjęs dėl šių Namų, kuriuos statai.+ 13 Aš gyvensiu tarp izraelitų+ ir savo tautos Izraelio nepaliksiu.“+

14 Saliamonas toliau įrenginėjo Dievo Namus, kol viską baigė. 15 Namų sienas iš vidaus jis apmušė kedro lentomis. Medžiu apmušė visas Namų sienas, nuo grindų iki pat lubų sijų, o Namų grindis išklojo kadagio lentomis.+ 16 Pačiame Namų gale kedro lentomis nuo grindų iki sijų jis atitvėrė 20 uolekčių ilgio patalpą ir viduje įrengė kambarį+ – Šventų Švenčiausiąją.+ 17 Šventovė*,+ priekinė Namų dalis, buvo 40 uolekčių ilgio. 18 Kedro lentos, dengiančios Namų sienas iš vidaus, buvo išraižytos moliūgais+ ir gėlių žiedais.+ Visa buvo apmušta kedru, todėl akmens niekur nesimatė.

19 Galinę patalpą+ Namų viduje Saliamonas įrengė Jehovos Sandoros Skryniai laikyti.+ 20 Toji patalpa buvo 20 uolekčių ilgio, 20 uolekčių pločio ir 20 uolekčių aukščio;+ Saliamonas ją padengė grynu auksu. Aukurą*+ apkalė kedro lentelėmis. 21 Grynu auksu Saliamonas padengė visą Namų vidų,+ o priešais galinę patalpą, irgi apmuštą auksu, nutiesė aukso grandines.+ 22 Visus Namus, visą Namų vidų, jis padengė auksu. Auksu aptraukė ir visą aukurą,+ esantį prie galinės patalpos.

23 Galinei patalpai jis iš pušies* padirbdino du kerubus,+ kiekvieną dešimties uolekčių aukščio.+ 24 Vienas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių ilgio ir kitas penkių uolekčių ilgio. Nuo vieno sparno galo iki kito buvo dešimt uolekčių. 25 Antrasis kerubas irgi buvo dešimties uolekčių. Abu kerubai buvo tokio pat dydžio ir išvaizdos. 26 Ir vienas, ir kitas kerubas buvo dešimties uolekčių aukščio. 27 Kerubus+ jis pastatė galinėje Namų patalpoje. Jų sparnai buvo išskleisti: vieno kerubo sparnas siekė vieną sieną, antrojo sparnas – priešingą sieną. O kiti du kerubų sparnai lietėsi ties patalpos viduriu. 28 Abu kerubus jis aptraukė auksu.

29 Visas Namų sienas, tiek priekinės Namų dalies, tiek galinės, jis išraižė kerubais,+ palmėmis+ ir gėlių žiedais.+ 30 Namų grindis, tiek priekinės, tiek galinės patalpos, išklojo auksu. 31 Įėjimui į galinę patalpą jis padarė duris iš pušies, taip pat šoninius stulpus ir staktas, – padarė tai kaip penktąją dalį*. 32 Tas dvivėres pušines duris jis išraižė kerubais, palmėmis, gėlių žiedais ir padengė auksu. Auksu apkalstė kerubus ir palmes. 33 Įėjimui į šventovę* jis iš pušies padarė staktas – kaip ketvirtąją dalį*. 34 Tada padarė dvivėres duris iš kadagio. Viena durų pusė buvo iš dviejų sąvarų, kurios sukiojosi ant vyrių, ir kita pusė buvo iš dviejų sąvarų, kurios sukiojosi ant vyrių.+ 35 Duris jis išraižė kerubais, palmėmis ir gėlių žiedais ir tuos raižinius glotniai padengė auksu.

36 Vidinį kiemą+ jis apjuosė siena iš trijų eilių tašytų akmenų ir vienos eilės kedro rąstų.+

37 Jehovos Namų pamatai buvo padėti ketvirtų metų zivo* mėnesį,+ 38 o vienuoliktų metų bulo* mėnesį (tai yra aštuntą mėnesį) Namai buvo baigti – iki smulkmenų padaryta visa, kas buvo sumanyta.+ Namus Saliamonas statė septynerius metus.

7 Paskui Saliamonas statė savo rūmus+ ir per 13 metų viskas buvo užbaigta.+

2 Jis pastatė Libano miško rūmus,+ 100 uolekčių* ilgio, 50 uolekčių pločio ir 30 uolekčių aukščio. Rūmai stovėjo ant kedro stulpų, išdėstytų keturiomis eilėmis; ant stulpų buvo pritvirtintos kedro sijos.+ 3 Stulpai taip pat laikė skersinius – jų* buvo 45, po 15 kiekvienoje eilėje – ir ant jų buvo suklota kedro lentų perdanga. 4 Namai turėjo tris eiles langų su rėmais ir visose trijose eilėse langai buvo įtaisyti vienas priešais kitą. 5 Visos durų angos ir jų staktos buvo kvadratinės*, kaip ir tie langai, įtaisyti vienas priešais kitą trimis eilėmis.

6 Taip pat jis pastatė Stulpų menę, 50 uolekčių ilgio ir 30 uolekčių pločio, ir priešais ją – prieangį, kurio stogą irgi laikė stulpai.

7 Saliamonas pastatė ir Sosto menę,+ kurioje turėjo spręsti bylas, dar vadinamą Teismo mene.+ Ji visa nuo grindų iki lubų sijų buvo apmušta kedru.

8 Jo gyvenamieji rūmai buvo kitame kieme,+ atskirai nuo Sosto menės, ir jie buvo tokios pat statybos. Panašius į Sosto menę rūmus jis pastatė ir faraono dukteriai, kurią buvo paėmęs sau į žmonas.+

9 Visi tie pastatai, nuo pamatų iki stogo, buvo padaryti iš brangaus akmens+ – iš luitų, nutašytų pagal reikiamus matmenis, akmenpjūkliais iš visų pusių apdailintų. Iš akmens viskas buvo padaryta ir lauke iki pat didžiojo kiemo.+ 10 Į pamatus buvo sudėti labai dideli brangaus akmens luitai, vieni dešimties uolekčių, kiti aštuonių. 11 Ant jų buvo pakloti kiti brangaus akmens luitai, nutašyti pagal reikiamus matmenis, taip pat kedro rąstai. 12 Didįjį kiemą juosė trys eilės tašytų akmenų ir viena eilė kedro rąstų. Šitaip buvo aptvertas ir vidinis Jehovos Namų kiemas+ su Namų prieangiu.+

13 Karalius Saliamonas siuntė pasiuntinius į Tyrą pakviesti Hiramo.+ 14 Tas buvo našlės iš Naftalio giminės sūnus, o jo tėvas buvo varkalys iš Tyro.+ Hiramas buvo įgudęs meistras, turintis išmanymo+ ir patirties, kaip dirbti su variu*. Tad jis atkeliavo pas karalių Saliamoną ir jam atliko visus darbus.

15 Iš vario jis nuliejo du stulpus.+ Abu stulpai buvo 18 uolekčių aukščio ir jiems apjuosti reikėjo 12 uolekčių matuoklės.+ 16 Taip pat nuliejo dvi varines viršustulpes, kad būtų uždėtos ant stulpų viršaus. Viena viršustulpė buvo penkių uolekčių aukščio ir kita penkių uolekčių aukščio. 17 Ant viršustulpių abiejų stulpų viršuje buvo pinučiai su grandinių pynėmis,+ septyniomis ant vienos viršustulpės ir septyniomis ant kitos. 18 Aplink pinučius stulpų viršuje jis padarė dvi granato vaisių eiles, kad dengtų viršustulpes, – taip jis papuošė abi viršustulpes. 19 Tos viršustulpės, įtaisytos ant prieangio stulpų, buvo lelijos žiedo pavidalo, keturių uolekčių aukščio. 20 Viršustulpės su abiem stulpais jungėsi savo išgaubtąja dalimi, kurią juosė pinučiai; eilėmis aplink abi viršustulpes kabojo 200 granato vaisių.+

21 Tuos stulpus jis pastatė šventovės prieangyje:+ vieną stulpą pastatė dešinėje* ir pavadino Jachinu*, kitą – kairėje* ir pavadino Boazu*.+ 22 Stulpų viršus buvo lelijos žiedo pavidalo. Taigi stulpai buvo užbaigti.

23 Tada jis nuliedino Jūrą*.+ Ji buvo apskrita, 10 uolekčių skersmens nuo briaunos iki briaunos ir 5 uolekčių aukščio; jai apjuosti reikėjo 30 uolekčių matuoklės.+ 24 Žemiau briaunos visą Jūrą juosė moliūgų pavidalo puošmenos,+ po dešimt moliūgų uolektyje, ir taip išvien su Jūra buvo nuliedintos dvi eilės moliūgų. 25 Jūra buvo pastatyta ant dvylikos jaučių:+ trys žvelgė į šiaurę, trys į vakarus, trys į pietus ir trys į rytus. Jūra laikėsi ant jų. Tų jaučių pasturgaliai buvo nugręžti į vidurį. 26 Jūros sienelės storis buvo per plaštaką*. Briauna buvo kaip taurės briauna, panaši į lelijos žiedą. Į tą Jūrą paprastai būdavo pripilta 2000 batų* vandens.

27 Paskui jis padirbo dešimt varinių vežimaičių.+ Kiekvienas vežimaitis buvo 4 uolekčių ilgio, 4 uolekčių pločio ir 3 uolekčių aukščio. 28 Vežimaičiai buvo padaryti taip: šoninėse sienelėse buvo skersai ir išilgai įrėmintos įsprūdos, 29 o tose įsprūdose, įtaisytose tarp skersinių ir išilginių rėmų, buvo pavaizduoti liūtai,+ jaučiai ir kerubai;+ tokie pat atvaizdai buvo ir ant pačių rėmų. Liūtų ir jaučių viršuje ir apačioje ėjo iškila pynė. 30 Kiekvienas vežimaitis turėjo keturis varinius ratus bei varines ašis ir rėmėsi į tas ašis keturiais kampiniais statramsčiais. Liedintos atramos, kiekviena su pynėmis ant šono, laikė praustuvę. 31 Praustuvė buvo įstatyta į vainiką ir jos gylis buvo viena uolektis. Tas vainikas, juosiantis apskritą praustuvės angą, kartu su atramomis sudarė pusantros uolekties aukščio stovą ir buvo išpuoštas raižiniais. Įsprūdos vežimaičio šonuose buvo keturkampės, ne apskritos. 32 Šoninių sienelių apačioje buvo keturi ratai, ir tų ratų laikikliai buvo pritvirtinti prie paties vežimaičio. Kiekvienas ratas buvo pusantros uolekties aukščio. 33 Ratai buvo padaryti tokie, kokie paprastai būna vežimų ratai. Jų laikikliai, ratlankiai, stipinai ir stebulės – viskas buvo liedinta. 34 Kiekvieno vežimaičio keturiuose kampuose buvo po statramstį, ir vežimaičio rėmas buvo nulietas išvien su statramsčiais. 35 Vežimaičio viršuje aplink apskritą angą ėjo pusės uolekties pločio apvadas – jį puošė įsprūdos ir jis buvo nulietas išvien su įsprūdomis ir jų rėmais. 36 Apvado rėmus ir įsprūdas, kur tik buvo laisvos vietos, Hiramas išraižė kerubais, liūtais ir palmėmis, be to, apjuosė pynių raižiniais.+ 37 Taip jis padirbo dešimt vežimaičių.+ Visi jie buvo vienaip nuliedinti,+ to paties dydžio, ir atrodė vienodai.

38 Hiramas padarė dešimt varinių praustuvių.+ Kiekviena buvo keturių uolekčių skersmens ir galėjo talpinti 40 batų vandens. Visiems dešimčiai vežimaičių teko po vieną praustuvę. 39 Penkis vežimaičius jis pastatė dešinėje Namų pusėje, penkis – kairėje, o Jūrą pastatė į dešinę nuo Namų, pietryčių pusėje.+

40 Hiramas+ dar padarė puodų, semtuvų+ ir dubenų.+

Taigi jis užbaigė visus darbus prie Jehovos Namų, padarė visa, ko karalius Saliamonas buvo prašęs:+ 41 du stulpus+ ir ant jų dvi gaubtašones viršustulpes; dvejus pinučius+ toms gaubtašonėms viršustulpėms apdengti; 42 abejiems pinučiams – 400 granato vaisių,+ po dvi vaisių eiles ant vienų pinučių ir ant kitų, kad dengtų abi gaubtašones viršustulpes, įtaisytas ant abiejų stulpų; 43 dešimt vežimaičių+ ir dešimt praustuvių+ ant tų vežimaičių; 44 Jūrą+ ir dvylika jaučių Jūrai laikyti; 45 indus pelenams, semtuvus, dubenis ir visus kitus reikmenis. Visa tai Hiramas, karaliaus Saliamono įpareigotas, padarė Jehovos Namams iš blizgaus vario. 46 Karaliaus nurodymu visi tie dirbiniai molio formose buvo nulieti Jordano lygumoje, tarp Sukotų ir Cartano.

47 Dirbinių buvo tokia daugybė, kad Saliamonas paliko juos nesvertus; vario svoris liko nenustatytas.+ 48 Jehovos Namams Saliamonas padirbdino visus reikmenis: aukso aukurą;+ aukso stalą,+ ant kurio turėjo būti laikoma atnašinė duona; 49 gryno aukso žibintuvus,+ kurių penki turėjo stovėti priešais galinę patalpą dešinėje ir penki – kairėje; žibintuvų vainikėlius,+ žibintus ir gnybtuvus* iš aukso;+ 50 puodus, gesykles,+ dubenis, taures,+ smilkykles+ iš gryno aukso; galinės patalpos, tai yra Šventų Švenčiausiosios, ir šventovės* durų+ vyrius iš aukso.

51 Taigi karalius Saliamonas baigė visus darbus prie Jehovos Namų – visa, ką buvo numatęs padaryti. Tada Saliamonas sugabeno visas brangenybes, kurias jo tėvas Dovydas buvo šventovei paaukojęs,+ ir sudėjo sidabrą, auksą ir visokius vertingus daiktus į Jehovos Namų saugyklas.+

8 Tuomet Saliamonas sušaukė+ Izraelio seniūnus, giminių vyriausiuosius ir Izraelio kilčių vadus.+ Visi jie susirinko pas karalių Saliamoną į Jeruzalę, kad iš Dovydo miesto, iš Siono,+ perkeltų Jehovos Sandoros Skrynią.+ 2 Taigi septintą, tai yra etanimo*, mėnesį visi Izraelio vyrai karaliaus Saliamono akivaizdoje susirinko į šventę*.+ 3 Visiems Izraelio seniūnams susirinkus, kunigai pakėlė Skrynią ir nešė.+ 4 Jie nešė Jehovos Skrynią, Susitikimo Palapinę+ ir visus Palapinėje buvusius šventuosius reikmenis. Visa tai gabeno kunigai ir levitai. 5 Karalius Saliamonas ir visa Izraelio bendruomenė, susirinkusi pas jį priešais Skrynią, aukojo tiek daug avių ir jaučių,+ kad negalėjai nei suskaityti, nei suskaičiuoti.

6 Kunigai Jehovos Sandoros Skrynią atnešė į jai skirtą vietą,+ į galinę Namų patalpą, Šventų Švenčiausiąją, ir pastatė po kerubų sparnais.+

7 Kerubų sparnai buvo išskleisti viršum Skrynios – taip kerubai dengė Skrynią ir jos kartis.+ 8 Kartys+ buvo tokios ilgos, kad iš Šventosios, stovint priešais galinę patalpą, matėsi jų galai, bet iš lauko žiūrint jų nesimatė. Ten jos yra ir šiandien. 9 Skrynioje buvo tik dvi akmens plokštės,+ kurias Mozė prie Horebo įdėjo+ tuomet, kai su izraelitais, keliaujančiais iš Egipto krašto,+ Jehova sudarė sandorą.+

10 Paskui kunigai išėjo iš šventovės ir Jehovos Namus pripildė debesis.+ 11 Kunigai dėl to debesies negalėjo eiti savo tarnystės, nes Jehovos Namus buvo pripildžiusi Jehovos šlovė.+ 12 Tada Saliamonas prabilo: „Jehova sakė gyvensiąs tirštoje tamsumoje.+ 13 Aš pastačiau tau didingus Namus, įruošiau vietą, kad joje gyventum per amžius.“+

14 Tada, visai Izraelio bendruomenei stovint, karalius atsigręžė į žmones ir ėmė visą Izraelio bendruomenę laiminti.+ 15 Jis kalbėjo: „Tebūna pašlovintas Jehova, Izraelio Dievas, kuris savąja ranka įvykdė tai, ką savo lūpomis buvo pažadėjęs mano tėvui Dovydui, sakydamas: 16 ‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, neturėjau tarp Izraelio giminių išsirinkęs jokio miesto, kuriame stovėtų Namai mano vardui.+ Tačiau išsirinkau Dovydą, kad jis valdytų mano tautą Izraelį.’ 17 Mano tėvas Dovydas visa širdimi troško pastatyti Namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui.+ 18 Bet Jehova mano tėvui Dovydui pasakė: ‘Tu troškai pastatyti Namus mano vardui ir tavo širdies troškimas buvo geras, 19 tačiau ne tu statysi man Namus. Namus mano vardui pastatys sūnus, kuris tau gims.’+ 20 Jehova tą pažadą tesėjo: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, atsisėdau į Izraelio sostą, kaip Jehova ir buvo sakęs. Taip pat pastačiau Namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui,+ 21 įruošiau buveinę Skryniai, kurioje yra Jehovos sandora,+ sudaryta su mūsų protėviais, kai jis vedė juos iš Egipto krašto.“

22 Paskui visõs Izraelio bendruomenės akivaizdoje Saliamonas atsistojo priešais Jehovos aukurą, iškėlė rankas į dangų+ 23 ir prabilo: „O Jehova, Izraelio Dieve, nėra kito Dievo kaip tu+ nei aukštai danguje, nei žemai žemėje – Dievo, kuris laikytųsi savo sandoros ir mylėtų ištikimąja meile+ savo tarnus, visa širdimi esančius su tavimi.+ 24 Tu laikeisi pažado, duoto mano tėvui, savo tarnui Dovydui. Savo lūpomis tą pažadą ištarei ir savo ranka šiandien jį įvykdei.+ 25 Tad dabar, Jehova, Izraelio Dieve, ištesėk, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, tardamas: ‘Niekada nenutiks taip, kad neliktų tau palikuonio, sėdinčio Izraelio soste mano akivaizdoje, – jei tik tavo sūnūs rūpestingai žiūrės, kokiu keliu eina, ir tarnaus man taip, kaip tu man tarnavai.’+ 26 Todėl, Izraelio Dieve, meldžiu: tesėk šį pažadą, duotą mano tėvui, savo tarnui Dovydui.

27 Bet ar tikrai Dievas gyvens žemėje?+ Štai net dangus, net dangų dangūs negali tavęs sutalpinti.+ Tad kaip sutalpins tave šie Namai, kuriuos tau pastačiau?+ 28 Išklausyk savo tarno maldą ir prašymą, o Jehova, manasis Dieve. Atsiliepk į pagalbos šauksmą, į maldą, kuria tavo tarnas šiandien kreipiasi į tave. 29 Tegu dieną naktį tavo akys žvelgia į šiuos Namus, į vietą, apie kurią sakei: ‘Čia bus mano vardas’,+ – kad išgirstum savo tarno maldą, kai tavo tarnas melsis atsigręžęs į šią vietą.+ 30 Išklausyk savo tarno maldavimus ir maldavimus savo tautos, Izraelio žmonių, kai jie melsis atsigręžę į šią vietą. Išgirsk danguje,+ savo buveinėje, išgirsk ir atleisk.+

31 Jeigu kas būtų apkaltintas, kad savo artimui nusidėjo, jeigu dėl to jį prisaikdintų, jei susaistytų priesaika ir jis, tos priesaikos saistomas,* ateitų prie tavo aukuro į šiuos Namus,+ 32 išgirsk jį danguje ir išspręsk savo tarnų bylą: nedorėlį pasmerk ir suversk jo darbus jam ant galvos, o teisųjį išteisink ir atlygink jam pagal jo teisumą.+

33 Jei tavo tauta Izraelis nuodėmiautų ir už tai būtų priešo sutriuškinta,+ bet paskui gręžtųsi į tave ir šlovintų tavo vardą,+ prašytų ir maldautų tavo malonės šiuose Namuose,+ 34 išgirsk danguje ir atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę. Sugrąžink juos į kraštą, kurį atidavei jų protėviams.+

35 Jei dangus užsivertų ir nebeduotų lietaus+ dėl to, kad jie nuodėmiavo,+ bet paskui jie melstųsi atsigręžę į šią vietą, šlovintų tavo vardą ir paliktų nedorus darbus, už kuriuos baudi,+ 36 išgirsk juos danguje ir atleisk savo tarnų, savosios tautos Izraelio, nuodėmę, – juk tu nurodysi jiems teisingą kelią, kuriuo turėtų eiti.+ Ir sugrąžink lietų į kraštą,+ kurį davei savo tautai paveldėti.

37 Jei kraštą nualintų badas,+ maras, svilinantis vėjas ar rūdligė*,+ nusiaubtų būriai skėrių, visa ryjantys skėriai, jei kurį nors krašto miestą apgultų priešas, jei užkluptų kokia neganda ar liga,+ 38 kad ir ko melstų, kad ir ko prašytų+ pavienis žmogus ar visa tavo tauta Izraelis (juk kiekvienas žino, kas slegia jo širdį+) ir tiestų rankas šių Namų link, 39 išgirsk danguje, savo buveinėje,+ atleisk+ ir nedelsk veikti, atlygink kiekvienam pagal jo darbus,+ nes tu pažįsti širdis – tu vienintelis žinai, kas iš tikrųjų glūdi kiekvieno žmogaus širdyje,+ – 40 kad jie tavęs bijotų per visas savo gyvenimo dienas krašte, kurį davei jų protėviams.

41 Taip pat jei svetimšalis, ne Izraelio, ne tavo tautos žmogus, atkeliautų iš tolimo krašto dėl tavojo vardo+ 42 (o jie tikrai išgirs apie tavo didį vardą+ ir apie tavo iškeltą galingą ranką), jei jis ateitų ir melstųsi atsigręžęs į šiuos Namus, 43 išklausyk jį danguje, savo buveinėje,+ ir suteik visa, ko svetimšalis prašo, kad visos tautos žemėje pažintų tavąjį vardą ir tavęs bijotų,+ kaip ir tavo tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardas yra šiuose Namuose, kuriuos tau pastačiau.

44 Jei tavo tautos žmonės eitų į karą su priešu, kad ir kur juos siųstum,+ ir melstųsi+ Jehovai atsigręžę į miestą, kurį išsirinkai,+ į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui,+ 45 išgirsk danguje jų maldą ir maldavimą ir padėk jiems.

46 Jeigu jie tau nusidėtų (juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų+) ir tu, ant jų užsirūstinęs, atiduotum juos priešams, o šie išsivestų juos į nelaisvę, į savo kraštą – ar tai būtų čia pat, ar toli,+ – 47 ir jei savo pavergėjų krašte jie susiprotėtų,+ jei priešų krašte būdami gręžtųsi į tave,+ maldautų tavo malonės+ ir išpažintų: ‘Nusidėjome, blogai pasielgėme, darėme tai, kas nedora’,+ 48 jei krašte priešų, išsivedusių juos į nelaisvę, gręžtųsi į tave visa širdimi+ ir visa siela, jei melstųsi tau atsisukę į kraštą, kurį esi atidavęs jų protėviams, į miestą, kurį išsirinkai, į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui,+ 49 išgirsk jų maldą ir jų prašymą danguje, savo buveinėje,+ apgink jų teises 50 ir atleisk savo tautai, kuri tau nusidėjo, dovanok visą kaltę, kurią užsitraukė. Pažadink jų pavergėjų gailestį, kad tie jų pasigailėtų+ 51 (juk jie tavo paveldas,+ tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto,+ tos geležies lydkrosnės+). 52 Tebūna tavo akys atviros, kai tavo tarnas prašo,+ kai tavoji tauta Izraelis maldauja. Išklausyk, kada tik jie į tave kreiptųsi*.+ 53 Juk kadaise, kai vedei mūsų protėvius iš Egipto, tu juos išskyrei iš visų žemės tautų, išsirinkai savuoju paveldu+ ir per savo tarną Mozę tai paskelbei, o visavaldi Jehova.“

54 Baigęs visą šią maldą, išsakęs Jehovai visus prašymus, Saliamonas pakilo iš tos vietos, kur priešais Jehovos aukurą klūpėjo ištiesęs rankas į dangų.+ 55 Jis atsistojo ir palaimino visą Izraelio bendruomenę, garsiu balsu tardamas: 56 „Tebūna pašlovintas Jehova, kuris suteikė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs.+ Nė vienas žodis iš visų gerųjų pažadų, kuriuos per savo tarną Mozę jis buvo davęs, neliko neištesėtas.+ 57 Tebūna Jehova, mūsų Dievas, su mumis, kaip buvo su mūsų protėviais.+ Teneapleidžia mūsų ir tenepalieka.+ 58 Tepatraukia jis mūsų širdis prie savęs,+ kad visada eitume jo keliais ir laikytumės jo įsakymų, nuostatų ir sprendimų, kurių laikytis jis prisakė mūsų protėviams. 59 Ir visi šie žodžiai, kuriais Jehovą maldavau malonės, tebūna dieną naktį arti Jehovos, mano Dievo, kad jis kasdien, kai tik prireikia, gintų savo tarno ir savosios tautos Izraelio teises, 60 idant visos tautos žemėje žinotų, kad Jehova yra tikrasis Dievas+ ir kito nėra.+ 61 Tad būkite visa širdimi+ atsidavę Jehovai, savajam Dievui, laikykitės jo nuostatų, vykdykite jo įsakymus, kaip šiandien ir darote.“

62 Paskui karalius ir visas Izraelis atnašavo Jehovos akivaizdoje daugybę aukų.+ 63 Saliamonas kaip bendrystės auką+ Jehovai paaukojo 22 000 galvijų ir 120 000 avių. Taip karalius ir visi izraelitai pašventino Jehovos Namus.+ 64 Tądien karalius pašventino ir kiemo vidurį priešais Jehovos Namus. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas, javų atnašas ir riebiąsias bendrystės aukų dalis, nes varinis aukuras,+ stovintis Jehovos akivaizdoje, buvo per mažas ir ant jo negalėjo sutilpti visos deginamosios aukos, javų atnašos ir riebiosios bendrystės aukų dalys.+ 65 Taigi karalius Saliamonas ir visas Izraelis, didžiulė bendruomenė, suėjusi iš visur – nuo Lebo Hamato* iki Egipto sausvagės*,+ – šventė Jehovos akivaizdoje septynias dienas ir tada dar septynias, iš viso keturiolika dienų.+ 66 Galiausiai* jis paleido žmones namo. Jie palaimino karalių ir patraukė į savo namus linksmi, džiugia širdimi, nes Jehova buvo parodęs didį gerumą+ savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.

9 Kai Saliamonas baigė statyti Jehovos Namus, karaliaus rūmus+ ir visa, ką buvo sumanęs,+ 2 jam antrą sykį pasirodė Jehova, kaip jau buvo pasirodęs Gibeone.+ 3 Jehova tarė Saliamonui: „Aš išklausiau tavo maldą ir tavo maldavimą, kai kreipeisi į mane. Aš pašventinau Namus, kuriuos pastatei, ir amžiams įkurdinau juose savo vardą.+ Mano akys ir mano širdis ten bus visuomet.+ 4 Jei būsi nuoširdus* ir doras mano akivaizdoje,+ kaip kad tavo tėvas Dovydas,+ jei darysi visa, ką tau įsakiau,+ laikysiesi mano nuostatų ir potvarkių,+ 5 aš įtvirtinsiu tavo karališkąjį sostą Izraelyje visiems laikams, kaip tavo tėvui Dovydui esu pažadėjęs: ‘Niekada nenutiks taip, kad neliktų tau palikuonio, sėdinčio Izraelio soste.’+ 6 Bet jeigu jūs ir jūsų sūnūs mane paliksite, nebesilaikysite mano įsakymų ir įstatų, kuriuos jums daviau, jei imsite garbinti kitus dievus ir jiems lenktis,+ 7 aš išrausiu Izraelį iš krašto, kuriame jį apgyvendinau,+ ir Namus, kuriuos paskyriau* savajam vardui, pašalinsiu sau iš akių.+ Izraelis taps priežodžiu ir pajuoka tarp visų tautų.+ 8 Šie Namai virs griuvėsių krūva.+ Kas tik eis pro šalį, apstulbs ir ims švilpti*. ‘Kodėl Jehova šitaip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais Namais?’ – jie klaus+ 9 ir išgirs tokį atsakymą: ‘Nes jie paliko Jehovą, savo Dievą, kuris išvedė jų protėvius iš Egipto žemės. Jie persimetė prie kitų dievų, jiems lenkėsi ir juos garbino. Todėl Jehova ir siuntė jiems šitą nelaimę.’“+

10 Abejus namus – Jehovos Namus ir karaliaus rūmus – Saliamonas statė dvidešimt metų.+ 11 Tyro karalius Hiramas+ tiekė Saliamonui kedro ir kadagio rąstų, taip pat aukso, kiek jis pageidavo.+ Užbaigęs statybas, karalius Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos žemėje. 12 Hiramas iš Tyro išsiruošė apžiūrėti Saliamono dovanotų miestų, bet liko jais nepatenkintas. 13 „Kokius čia miestus man davei, brolau?“ – paklausė jis, tad jie iki šiol vadinami Kabulo žeme*. 14 Hiramas nusiuntė karaliui 120 talentų* aukso.+

15 O štai kaip buvo su darbo prievole,+ kurią karalius Saliamonas įvedė statydamas Jehovos Namus,+ savo rūmus, Pylimą*,+ Jeruzalės sieną, Hacorą,+ Megidą+ ir Gezerą.+ 16 (Gezerą buvo užėmęs ir sudeginęs Egipto valdovas faraonas. Jis išžudė mieste gyvenančius kanaaniečius+ ir tą miestą davė savo dukrai,+ Saliamono žmonai, kaip kraitį*.) 17 Saliamonas statė* Gezerą, Žemutinį Bet Horoną,+ 18 Baalatą,+ Tamarą, esantį krašto tyrlaukiuose, 19 taip pat visus savo miestus, kur buvo numatęs sandėliuoti atsargas, miestus, kur ketino laikyti kovos vežimus,+ ir miestus, kuriuose buvo skirta gyventi raitininkams. Jeruzalėje, Libane ir visose savo valdose Saliamonas statė, ką tik buvo sumanęs. 20 Visiems neizraelitams, kurie buvo likę iš amoritų, hetitų, perizų, hivų ir jebusiečių,+ 21 visiems krašte gyvenantiems jų palikuoniams – tiems, kurių izraelitai neįstengė išnaikinti, – Saliamonas uždėjo darbo prievolę, ir taip jie vergauja iki šios dienos.+ 22 Tačiau Saliamonas nepadarė vergu nė vieno izraelito.+ Jie buvo jo kariai, tarnai, pareigūnai, padėjėjai, kovos vežimų ir raitininkų vadai. 23 Vyriausiųjų pareigūnų, kurie vadovavo Saliamono darbams ir prižiūrėjo darbininkus, buvo 550.+

24 Faraono duktė+ iš Dovydo miesto+ persikėlė į rūmus, kuriuos Saliamonas buvo jai pastatęs. Tada Saliamonas pastatė Pylimą*.+

25 Ant aukuro, kurį buvo Jehovai pastatęs, Saliamonas tris kartus per metus+ aukodavo+ deginamąsias ir bendrystės aukas – leisdavo aukų dūmus nuo aukuro Jehovos akivaizdoje. Taigi, jis užbaigė statyti Namus.+

26 Karalius Saliamonas, be to, pastatė laivyną Ecjon Gebere,+ netoli Elato, Raudonosios jūros pakrantėje, Edomo krašte.+ 27 Į tuos laivus Hiramas siųsdavo savo tarnų,+ prityrusių jūrininkų, kad plauktų drauge su Saliamono tarnais. 28 Sykį, nuplaukę į Ofyrą,+ jie iš ten paėmė ir karaliui Saliamonui pargabeno 420 talentų aukso.

10 Dėl Jehovos vardo Saliamonas plačiai išgarsėjo.+ Kai garsas apie jį pasiekė Šebos karalienę, ji atkeliavo išmėginti jo kebliais klausimais*.+ 2 Į Jeruzalę ji atvyko su didžiule palyda*,+ kupranugariais atgabeno balzamo,+ gausybę aukso ir brangakmenių. Atėjusi pas Saliamoną, pasikalbėjo su juo apie viską, kas jai rūpėjo. 3 Saliamonas atsakė į visus jos klausimus, joks dalykas karaliui nebuvo per sudėtingas* paaiškinti.

4 Šebos karalienė, pamačiusi visą Saliamono išmintį,+ jo pastatytus namus+ 5 ir jo stalo valgius,+ pamačiusi, kaip susodinti dvariškiai, koks stalo aptarnavimas ir kokia patarnautojų apranga, kokie jo taurininkai ir kokias deginamąsias aukas jis aukoja Jehovos Namuose, liko be žado. 6 Ji tarė karaliui: „Visa, ką savame krašte girdėjau apie tavo darbus* ir apie tavo išmintį, yra tikra tiesa. 7 Tomis kalbomis aš netikėjau, kol neatvykau ir nepamačiau savo akimis. Dabar žinau, kad man nė pusės nebuvo papasakota. Tavo išmintis ir turtai gerokai pranoksta kalbas, kurias buvau girdėjusi. 8 Laimingi tavo žmonės, laimingi tavo tarnai, kurie nuolat stovi tavo akivaizdoje ir klausosi tavo išminties!+ 9 Tebūna pašlovintas tavo Dievas Jehova,+ kuriam tu patikai ir kuris pasodino tave į Izraelio sostą! Jehova pamilo Izraelį amžiams, todėl ir paskyrė tave karaliumi, kad vykdytum teisingumą ir teisumą.“

10 Tada ji padovanojo karaliui 120 talentų* aukso, daug balzamo+ ir brangakmenių.+ Tiek balzamo, kiek tąkart karaliui Saliamonui padovanojo Šebos karalienė, daugiau niekada nebuvo atgabenta.

11 Beje, Hiramo laivai, gabenę auksą iš Ofyro,+ pargabeno iš ten ir labai daug santalo rąstų,+ taip pat brangakmenių.+ 12 Iš santalo karalius Jehovos Namams ir karaliaus rūmams padirbdino atramas, o giesmininkams – lyrų ir arfų.+ Tokių santalo rąstų daugiau nebuvo nei atgabenta, nei matyta iki šios dienos.

13 Saliamonas iš savo karališko dosnumo apdovanojo Šebos karalienę ir dar pridėjo, ko tik ji troško ir ko prašė. Paskui ji drauge su savo tarnais iškeliavo atgal į savo kraštą.+

14 Auksas, kurį Saliamonas gaudavo per vienus metus, svėrė 666 talentus,+ 15 neskaitant to, kuris suplaukdavo iš pirklių ir prekeivių, iš Arabijos karalių ir krašto valdytojų.

16 Karalius Saliamonas iš aukso lydinio padirbdino 200 didžiųjų skydų+ (į kiekvieną skydą suėjo po 600 šekelių* aukso).+ 17 Be to, iš aukso lydinio padirbdino ir 300 mažųjų skydų (į kiekvieną jų suėjo po tris minas* aukso). Visus juos karalius laikė Libano miško rūmuose.+

18 Karalius taip pat padirbdino didingą sostą+ iš dramblio kaulo ir padengė išgrynintu auksu.+ 19 Į sostą vedė šeši laiptai. Viršuje buvo skliautinis stogelis, iš abiejų sosto pusių – ranktūriai. Palei sosto ranktūrius stovėjo dvi liūtų+ figūros. 20 Dar dvylika liūtų stovėjo ant šešeto laiptų, abiejose laiptų pusėse po šešis. Jokioje karalystėje nebuvo padaryta nieko panašaus.

21 Visi karaliaus Saliamono geriamieji indai buvo auksiniai ir visi Libano miško rūmų+ reikmenys buvo iš gryno aukso. Nieko nebuvo iš sidabro, nes sidabras Saliamono dienomis neturėjo vertės.+ 22 Karalius turėjo jūroje Taršišo+ laivų, kurie plaukiodavo kartu su Hiramo laivais. Kas trejus metus tie Taršišo laivai pargabendavo sidabro, aukso, dramblio kaulo,+ beždžionių ir povų.

23 Savo turtais ir išmintimi karalius Saliamonas pranoko visus žemės karalius.+ 24 Visas pasaulis norėjo pamatyti Saliamoną ir pasiklausyti išminties, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį.+ 25 Kiekvienas gabeno jam dovanų – sidabro ir aukso dirbinių, drabužių, ginklų, balzamo, žirgų ir mulų. Taip vyko metai po metų.

26 Saliamonas rūpinosi įsigyti vis daugiau kovos vežimų ir žirgų*; jis turėjo 1400 kovos vežimų ir 12 000 žirgų*.+ Kovos vežimus jis laikė tam skirtuose miestuose ir prie savęs Jeruzalėje.+

27 Karalius padarė, kad sidabro Jeruzalėje būtų taip gausu kaip akmenų ir kad kedro medienos būtų tokia apstybė kaip fikusų* Šefeloje.+

28 Žirgų Saliamonas parsigabendavo iš Egipto; ištisas žirgų kaimenes karaliaus pirkliai pirkdavo* už nustatytą kainą.+ 29 Kovos vežimas iš Egipto kainavo 600 sidabrinių, o žirgas – 150. Pirkliai juos perparduodavo hetitų+ ir Sirijos karaliams.

11 Be faraono dukters,+ karalius Saliamonas mylėjo ir daugybę kitų svetimtaučių moterų:+ moabičių,+ amoničių,+ edomičių, sidoniečių+ ir hetičių.+ 2 Tos moterys buvo iš tautų, apie kurias Jehova izraelitams buvo pasakęs: „Nesusidėkite su tais žmonėmis* ir nepriimkite jų į savo tarpą, nes jie tikrai palenks jūsų širdis prie savo dievų.“+ Tačiau Saliamonas prie jų prisirišo, jas* pamilo. 3 Jis turėjo 700 karalienių ir 300 sugulovių. Ilgainiui žmonos palenkė jo širdį. 4 Saliamonui pasenus,+ žmonos palenkė jo širdį prie kitų dievų+ ir, priešingai negu jo tėvas Dovydas, jis nebebuvo visa širdimi atsidavęs Jehovai. 5 Saliamonas ėmė garbinti sidoniečių deivę Astartę+ ir amonitų bjaurastį Milkomą.+ 6 Taigi Saliamonas darė, kas nedora Jehovos akyse, ir nebuvo iki galo ištikimas Jehovai kaip jo tėvas Dovydas.+

7 Ant kalno priešais Jeruzalę Saliamonas įrengė šventavietę+ moabitų bjaurasčiai Kemošui ir amonitų bjaurasčiai Molechui.+ 8 Taip jis padarė dėl visų savo svetimtaučių žmonų, aukojančių atnašas ir leidžiančių aukų dūmus saviems dievams.

9 Jehova užsirūstino ant Saliamono dėl to, kad jo širdis nusigręžė nuo Jehovos, Izraelio Dievo,+ kuris du kartus buvo jam pasirodęs+ 10 ir įspėjęs, kad nenusektų paskui svetimus dievus.+ Bet Jehovos įspėjimų jis nepaisė. 11 Todėl Jehova Saliamonui pasakė: „Kadangi taip pasielgei ir nesilaikei mano sandoros ir įstatų, nors buvau prisakęs jų laikytis, aš plėšte išplėšiu karalystę iš tavęs ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų.+ 12 Tačiau, kol tu gyvas, dėl tavo tėvo Dovydo šito nedarysiu. Išplėšiu ją iš tavo sūnaus rankos.+ 13 Tiesa, visos karalystės iš jo neatimsiu.+ Dėl savo tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės, kurią esu pasirinkęs,+ paliksiu tavo sūnui vieną giminę.“+

14 Tada Jehova prieš Saliamoną pakėlė priešą+ – edomitą Hadadą, žmogų iš karališkosios Edomo šeimos.+ 15 Anuomet, kai Dovydas nugalėjo Edomą,+ kariuomenės vadas Joabas, nuėjęs laidoti žuvusiųjų, užsimojo išžudyti visus Edomo vyrus. 16 Joabas ir visas Izraelis išbuvo Edomo krašte šešis mėnesius ir per tą laiką visus jų vyrus išnaikino. 17 Tačiau Hadadui kartu su keletu edomitų, savo tėvo tarnų, pavyko pasprukti ir jie patraukė į Egiptą. Hadadas tada buvo dar vaikas. 18 Palikę Midjaną, jie nukeliavo į Paraną.+ Iš ten, pasiėmę daugiau vyrų, nuvyko į Egiptą, pas Egipto valdovą faraoną. Šis paskyrė Hadadui namus, žemės, aprūpino jį maistu. 19 Hadadas įgijo tokį faraono palankumą, kad šis į žmonas jam davė savo žmonos, valdovės* Tachpenesės, seserį. 20 Tachpenesės sesuo pagimdė jam sūnų Genubatą, ir Tachpenesė jį augino* faraono rūmuose. Genubatas augo faraono rūmuose tarp faraono sūnų.

21 Egipte išgirdęs, kad Dovydas jau atgulė prie savo protėvių+ ir kad kariuomenės vadas Joabas yra miręs,+ Hadadas kreipėsi į faraoną: „Išleisk mane. Noriu parvykti į savo kraštą.“ – 22 „O ko tau pas mane trūksta, kad panorai į savo kraštą keliauti?“ – klausė faraonas. „Nieko netrūksta, – atsakė tas, – bet prašyčiau mane išleisti.“

23 Dievas pakėlė prieš Saliamoną dar kitą priešą+ – Eljados sūnų Rezoną. Šis buvo pabėgęs nuo savo valdovo Cobos karaliaus Hadadezero.+ 24 Kai Dovydas nugalėjo* Cobos vyrus,+ Rezonas subūrė prie savęs žmonių ir tapo plėšikų gaujos vadu. Nukeliavę į Damaską,+ jie ten apsigyveno ir perėmė valdžią. 25 Rezonas buvo Izraelio priešas per visas Saliamono dienas. Jis viešpatavo Sirijoje ir kenkė Izraeliui panašiai kaip Hadadas. Izraelį jis tiesiog niekino.

26 Tarp Saliamono tarnų+ buvo toks Jeroboamas,+ Nebato sūnus, efraimas iš Ceredos (jo motina Cerūva buvo našlė). Jis irgi ėmė maištauti* prieš karalių.+ 27 Ir štai kodėl jis prieš karalių maištavo. Saliamonas statė Pylimą*+ ir stiprino savo tėvo Dovydo miesto sienas.+ 28 O tasai Jeroboamas buvo sumanus vyras. Saliamonas, pamatęs, kaip šauniai jis darbuojasi, paskyrė jį vadovauti+ visiems darbo prievolininkams iš Juozapo namų. 29 Kartą, kai Jeroboamas ėjo iš Jeruzalės, kelyje jį pasitiko pranašas Ahija+ iš Šilojo. Ahija vilkėjo naują drabužį. Daugiau tenai nieko nebuvo, tik juodu. 30 Tada Ahija griebė savo naująjį drabužį, kuriuo buvo apsivilkęs, ir suplėšė į dvylika dalių. 31 Jeroboamui jis tarė:

„Imk sau dešimt dalių, nes štai ką sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Ruošiuosi išplėšti karalystę iš Saliamono rankos. Tau aš atiduosiu dešimt giminių+ 32 ir jam paliksiu tik vieną+ – dėl savo tarno Dovydo+ ir dėl Jeruzalės, dėl miesto, kurį esu išsirinkęs iš visų Izraelio giminių.+ 33 Taip pasielgsiu todėl, kad jie mane paliko+ ir ėmė lenktis sidoniečių deivei Astartei, moabitų dievui Kemošui ir amonitų dievui Milkomui. Mano keliais jie nebeina ir nebedaro, kas mano akyse teisu, nebesilaiko mano įstatų ir potvarkių, kaip laikėsi jo tėvas Dovydas. 34 Visos karalystės iš Saliamono rankos neatimsiu. Kol jis bus gyvas, leisiu jam viešpatauti dėl savo tarno Dovydo, kurį pasirinkau,+ kuris laikėsi mano įsakymų ir įstatų. 35 Karalystę atimsiu iš jo sūnaus rankos ir atiduosiu tau, būtent dešimt giminių.+ 36 Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad mano tarnas Dovydas visados turėtų žiburį* priešais mane Jeruzalėje+ – mieste, kurį pasirinkau savo vardui įkurdinti. 37 Taigi tave aš paimsiu, kad visa valdytum, kaip tavo siela ir trokšta. Tu būsi Izraelio karalius. 38 Jei klausysi viso, ką tau įsakysiu, eisi mano keliais, darysi, kas mano akyse teisu, jei laikysiesi mano įstatų ir įsakymų taip, kaip mano tarnas Dovydas laikėsi,+ aš būsiu su tavimi. Pastatysiu tau patvarius namus*, kaip pastačiau Dovydui,+ ir atiduosiu tau Izraelį. 39 O Dovydo palikuoniams dėl jų nedorų darbų užtrauksiu pažeminimą,+ tačiau ne visam laikui.’“+

40 Dėl to Saliamonas mėgino Jeroboamą nužudyti, bet tas pabėgo į Egiptą,+ pas Egipto valdovą Šišaką.+ Egipte jis pasiliko iki Saliamono mirties.

41 Daugiau apie Saliamoną – apie jo išmintį ir visa, ką jis yra nuveikęs, – argi neparašyta Saliamono metraščių knygoje?+ 42 Saliamonas visą Izraelį iš Jeruzalės valdė 40 metų. 43 Paskui jis atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste. Vietoj Saliamono ėmė karaliauti jo sūnus Rehabeamas.+

12 Rehabeamas nuvyko į Sichemą,+ kur visas Izraelis buvo susirinkęs paskelbti jo karaliumi.+ 2 Apie tai išgirdo ir Nebato sūnus Jeroboamas (tuo metu jis dar laikėsi Egipte, mat nuo karaliaus Saliamono buvo pabėgęs į Egiptą ir ten apsigyvenęs).+ 3 Žmonės siuntė pas Jeroboamą pasiuntinius, kad jį pakviestų. Tada Jeroboamas ir visa Izraelio bendruomenė nuėjo pas Rehabeamą ir jam kalbėjo: 4 „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą.+ Todėl dabar sumažink darbo naštą, kurią tavo tėvas užkrovė, palengvink sunkų jungą, kurį jis uždėjo, ir mes tau tarnausime.“

5 Į tai Rehabeamas atsakė: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane.“ Žmonėms pasišalinus,+ 6 karalius Rehabeamas kreipėsi į vyresnius vyrus* – į tuos, kurie buvo tarnavę jo tėvui Saliamonui, kai tas dar buvo gyvas: „Patarkite, ką turėčiau šiems žmonėms atsakyti.“ 7 Ir tie jam patarė: „Jei šiems žmonėms šiandieną būsi tarnas, jei padarysi, ko jie prašo, ir duosi atsakymą, kokio jie tikisi, jie visados bus tavo tarnai.“

8 Rehabeamas, deja, nepaisė vyresnių vyrų* patarimo ir tarėsi su jaunais, kurie buvo užaugę kartu su juo ir dabar jam tarnavo.+ 9 Jų klausė: „Kaip patartumėte atsakyti šiems žmonėms, prašantiems: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ 10 Jauni vyrai, augę kartu su juo, atsakė: „Štai ką turėtum sakyti žmonėms, prašantiems ‘palengvink sunkų jungą, kurį mums tavo tėvas uždėjo’, štai ką turėtum jiems pareikšti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. 11 Mano tėvas užkrovė jums sunkų jungą, o aš tą jungą dar pasunkinsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu dygliuotais rimbais*.’“

12 Jeroboamas ir visi žmonės atėjo pas Rehabeamą trečią dieną, nes karalius buvo liepęs: „Sugrįžkite pas mane trečią dieną.“+ 13 Karalius nepaisė to, ką patarė vyresni vyrai*, ir žmonėms atsakė šiurkščiai. 14 Vadovaudamasis jaunų vyrų patarimu, jis pareiškė: „Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš tą jungą dar pasunkinsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu dygliuotais rimbais*.“ 15 Karalius į tautos prašymą neatsižvelgė. Pats Jehova šitaip pakreipė įvykius,+ kad išsipildytų žodis, kurį Jehova per šilojietį Ahiją buvo paskelbęs Nebato sūnui Jeroboamui.+

16 Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius jų prašymo nepaiso, žmonės karaliui tarė: „Kas gi mus sieja su Dovydu? Neturim bendro paveldo su Jesės sūnumi! Grįžk prie savo dievų, Izraeli! O tu, Dovydai, dabar pats pasirūpink savo namais!“ Ir Izraelis išsiskirstė po namus*.+ 17 Tačiau izraelitus, gyvenančius Judo miestuose, ir toliau valdė Rehabeamas.+

18 Karalius Rehabeamas tada siuntė pas izraelitus Adoramą,+ darbo prievolininkų prižiūrėtoją, bet visas Izraelis užmėtė jį akmenimis. Pačiam karaliui Rehabeamui pavyko įšokti į vežimą ir pasprukti į Jeruzalę.+ 19 Taip izraelitai sukilo+ prieš Dovydo namus ir maištauja iki šios dienos.

20 Kai Izraelis išgirdo, kad Jeroboamas yra sugrįžęs, žmonės pasikvietė jį į savo sambūrį ir paskelbė viso Izraelio karaliumi.+ Dovydo namus* palaikė tik Judo giminė.+

21 Rehabeamas, parvykęs į Jeruzalę, tuojau pat sutelkė visus Judo namus ir Benjamino giminę – 180 000 prityrusių karių, kad kovotų su Izraelio namais ir karalystė būtų sugrąžinta Saliamono sūnui Rehabeamui.+ 22 Tada Šemają, Dievo vyrą, pasiekė Dievo žodis:+ 23 „Saliamono sūnui Rehabeamui, Judo karaliui, taip pat visiems Judo namams, Benjamino giminei ir kitiems tautos žmonėms perduok: 24 ‘Taip sako Jehova: „Neikite ir nekovokite su savo broliais izraelitais. Grįžkite kiekvienas į savo namus, nes mano valia buvo, kad taip įvyktų.“’“+ Žmonės pakluso Jehovos žodžiui ir sugrįžo namo, kaip Jehova buvo jiems liepęs.

25 Efraimo aukštumose Jeroboamas įtvirtino Sichemą+ ir ten apsigyveno. Paskui, iš ten išėjęs, įtvirtino Penuelį.+ 26 Savo širdyje Jeroboamas svarstė: „Karališka valdžia vėl gali atitekti Dovydo namams.+ 27 Jei ši tauta ir toliau eis atnašauti aukų į Jehovos Namus Jeruzalėje,+ žmonių širdys vėl palinks prie jų valdovo Judo karaliaus Rehabeamo. Tada mane jie nužudys ir sugrįš pas Judo karalių Rehabeamą!“ 28 Karalius pasitarė ir padirbdino du aukso veršius.+ Į žmones jis kreipėsi: „Kam jums taip apsisunkinti? Kam eiti į Jeruzalę? Štai, Izraeli, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“+ 29 Vieną veršį jis pastatė Betelyje,+ kitą – Dane.+ 30 Tai pastūmėjo tautą į nuodėmę.+ Garbinti veršio žmonės eidavo net į Daną.

31 Šventavietėse Jeroboamas pastatė garbinimo namų, paskyrė kunigų iš paprastų žmonių, ne levitų.+ 32 Be to, aštunto mėnesio penkioliktą dieną įvedė šventę – panašią į iškilmę, švenčiamą Jude.+ Ant Betelyje pastatyto aukuro+ jis atnašavo aukas veršiams, kuriuos buvo padirbdinęs. Ten pat, Betelyje, paskyrė kunigų savo įkurtoms šventavietėms. 33 Aštunto mėnesio penkioliktą dieną – mėnesį, kurį pats parinko, – Jeroboamas ant aukuro, kurį Betelyje buvo pastatęs, ėmė atnašauti aukas. Izraelio žmonėms jis įsteigė šventę ir pasilipęs aukojo aukas ant aukuro, leido aukų dūmus.

13 Jeroboamui stovint prie aukuro+ ir aukojant aukas*, į Betelį iš Judo atėjo Dievo vyras,+ paties Jehovos siųstas, 2 ir kreipėsi į aukurą, kaip Jehova jam buvo liepęs: „Aukure, aukure! Štai ką sako Jehova: ‘Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas.+ Ant tavęs jis atnašaus šventaviečių kunigus – tuos, kurie aukas ant tavęs aukoja,* – ir degins ant tavęs žmonių kaulus.’“+ 3 Tą dieną jis davė pranašišką ženklą, tardamas: „Toks yra ženklas nuo Jehovos: šis aukuras suskils ir pelenai*, kurie yra ant jo, išbirs.“

4 Išgirdęs, kokį nuosprendį Betelio aukurui skelbia Dievo vyras, karalius Jeroboamas pasisuko nuo aukuro ir, ištiesęs ranką į tą vyrą, sušuko: „Griebkit jį!“+ Ištiesta ranka iškart sustingo,* jis nebegalėjo jos nuleisti.+ 5 Tada aukuras suskilo ir išbiro pelenai – apie tokį ženklą nuo Jehovos ir buvo sakęs Dievo vyras.

6 Karalius Dievo vyro ėmė prašyti: „Maldauk Jehovą, savo Dievą, malonės ir melskis už mane, kad mano ranka pagytų.“+ Dievo vyras maldavo Jehovą malonės, ir karaliaus ranka tapo tokia, kokia buvo pirmiau. 7 Karalius Dievo vyrui tada pasiūlė: „Eime pas mane į namus. Tave aš pavaišinsiu ir duosiu tau dovaną.“ – 8 „Neičiau su tavimi net jei duotumei man pusę savo namų, – karaliui atsakė Dievo vyras. – Šioje vietoje nei duonos valgysiu, nei vandens gersiu, 9 nes štai ką Jehova man liepė: ‘Duonos nevalgysi ir vandens negersi, ir keliu, kuriuo atėjai, negrįši.’“ 10 Taigi Dievo vyras pasuko kitu keliu – ne tuo pačiu, kuriuo buvo atėjęs į Betelį.

11 Betelyje gyveno senas pranašas. Jo sūnūs parėję namo papasakojo visa, ką Dievo vyras tą dieną Betelyje buvo padaręs, ir pakartojo žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. Kai tėvui viską papasakojo, 12 tas jų paklausė: „O kuriuo keliu jis pasuko?“ Ir sūnūs parodė, kuriuo keliu Dievo vyras iš Judo buvo nuėjęs. 13 „Pabalnokit man asilą“, – paprašė tėvas. Sūnums pabalnojus asilą, jis išjojo.

14 Jis jojo įkandin Dievo vyro ir surado jį sėdintį po dideliu medžiu. „Ar tu esi tas Dievo vyras, atkeliavęs iš Judo?“+ – paklausė. „Taip, aš“, – atsakė tas. 15 „Eime pas mane į namus, duosiu tau užvalgyti“, – pakvietė senasis pranašas. 16 „Negaliu priimti tavo kvietimo ir grįžti su tavimi, – atsiliepė Dievo vyras. – Šioje vietoje su tavimi negaliu nei duonos valgyti, nei vandens gerti, 17 nes Jehova man liepė: ‘Duonos ten nevalgysi ir vandens negersi, ir keliu, kuriuo atėjai, negrįši.’“ – 18 „Aš irgi esu pranašas, kaip ir tu, – tikino anas. – Jehovos siųstas angelas man pasakė: ‘Parsivesk jį į savo namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti.’“ (Pranašas jam pamelavo.) 19 Taigi Dievo vyras patraukė su juo atgal ir jo namuose valgė ir gėrė.

20 Jiems sėdint prie stalo, pranašą, kuris buvo jį parsivedęs, pasiekė Jehovos žodis, 21 ir Dievo vyrui iš Judo jis tarė: „Taip sako Jehova: ‘Kadangi nepaklusai Jehovos žodžiui ir neįvykdei to, ką Jehova, tavo Dievas, buvo tau įsakęs, – 22 grįžai atgal, valgei ir gėrei toje vietoje, apie kurią tau buvo pasakyta: „Duonos ten nevalgysi ir vandens negersi“, – tavo kūnas nebus palaidotas tavo protėvių kape.’“+

23 Kai atgal pargrįžęs pranašas pavalgė ir atsigėrė, senasis pranašas pabalnojo jam asilą 24 ir Dievo vyras leidosi į kelią. Tačiau kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė.+ Jo kūnas tįsojo ant kelio, o asilas stovėjo šalia, liūtas irgi stovėjo šalia kūno. 25 Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tįsantį lavoną ir greta stovintį liūtą. Atėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, papasakojo, ką matę.

26 Apie tai išgirdęs, pranašas, kuris buvo parsivedęs Dievo vyrą, tarė: „Tai Dievo vyras. Jis nepakluso Jehovos žodžiui.+ Todėl Jehova ir atidavė jį liūtui, kad sudraskytų, kad jį nužudytų, kaip Jehova jam buvo kalbėjęs.“+ 27 Savo sūnums jis paliepė: „Pabalnokit man asilą.“ Kai tie pabalnojo, 28 jis iškeliavo ir surado ant kelio tįsantį lavoną ir šalia stovinčius asilą su liūtu. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė. 29 Pranašas paėmęs užkėlė Dievo vyro kūną ant asilo ir pargabeno į savo miestą apraudoti ir palaidoti. 30 Kūną paguldė savo paties kape ir jį apverkė: „Ak, brolau!“ 31 Jį palaidojęs, savo sūnums prisakė: „Kai aš mirsiu, palaidokit mane ten pat, kur palaidotas Dievo vyras. Mano kaulus paguldykit prie jo kaulų.+ 32 Jehovos nuosprendis, kurį jis paskelbė Betelio aukurui ir visiems garbinimo namams, esantiems Samarijos miestų šventavietėse,+ tikrai bus įvykdytas.“+

33 Net ir po viso šito Jeroboamas nepaliko savo nedoro kelio. Kunigus šventavietėms jis ir toliau skyrė iš paprastų žmonių,+ įšventindavo kunigais visus, kas tik panorėdavo. „Na ir tebūna jis šventavietės kunigu“, – sakydavo.+ 34 Dėl šios nuodėmės Jeroboamo namai+ galiausiai turėjo būti sunaikinti, pašalinti nuo žemės paviršiaus.+

14 Tuo metu susirgo Jeroboamo sūnus Abija. 2 Jeroboamas savo žmonos paprašė: „Eik, persirenk, kad niekas neatpažintų, jog esi Jeroboamo žmona, ir nukeliauk į Šiloją. Ten rasi pranašą Ahiją – tą, kuris pasakė, kad aš tapsiu šios tautos karaliumi.+ 3 Pasiimk dešimt duonos papločių, tešlainių, ąsotį medaus ir nueik pas jį. Jis tau pasakys, kaip bus su vaiku.“

4 Jeroboamo žmona taip ir padarė. Susiruošusi patraukė į Šiloją+ ir atėjo prie Ahijos namų. Ahija jau nebematė, nuo senatvės jam buvo aptemusios akys.

5 Tačiau Jehova įspėjo Ahiją: „Pas tave atkeliauja Jeroboamo žmona pasiteirauti apie savo sūnų, nes jis serga. Pasakysiu, ką turi jai kalbėti.* Ji ateis pas tave, bet neišsiduos, kas esanti.“

6 Jai žengiant pro duris, Ahija išgirdo žingsnius ir tarė: „Užeik, Jeroboamo žmona. Kodėl nori nuslėpti, kas esi? Man liepta tau pranešti skaudžią žinią. 7 Eik ir perduok Jeroboamui: ‘Taip sako Jehova, Izraelio Dievas: „Aš iškėliau tave virš tavo tautiečių, padariau tave savo tautos Izraelio vadu.+ 8 Išplėšiau karalystę iš Dovydo namų ir atidaviau tau.+ Tačiau tu nebuvai toks kaip mano tarnas Dovydas, kuris laikėsi mano įsakymų, visa širdimi buvo su manimi ir darė vien tai, kas teisu mano akyse.+ 9 Tu elgeisi blogiau už visus savo pirmtakus, pasidirbdinai sau kitą dievą, nusiliedinai stabų, kad mane įžeistum.+ Tu atsukai man nugarą.+ 10 Todėl aš užtrauksiu nelaimę Jeroboamo namams ir išnaikinsiu iš Jeroboamo šeimos visus vyrus*, net Izraelio bejėgius ir silpnuosius. Išmėšiu Jeroboamo namus, kaip mėžiamas mėšlas, kol jo nebelieka!+ 11 Kas iš Jeroboamo šeimos žus mieste, tą ės šunys; kas žus laukuose, tą les padangių paukščiai, nes taip pasakė Jehova.“’

12 Dabar grįžk namo. Kai tik įkelsi koją į miestą, tavo vaikas mirs. 13 Visas Izraelis jį apraudos ir palaidos. Jis vienintelis iš Jeroboamo šeimos bus paguldytas į kapą, nes Jehova, Izraelio Dievas, iš visų Jeroboamo namų tik jame rado šį tą gero. 14 Ateis diena – ji jau ateina, – kai Jehova iškels sau karalių, Izraelio valdovą, ir tas sunaikins Jeroboamo namus.+ 15 Jehova taip pakirs Izraelį, kad jis siūbuos kaip nendrė vandeny. Izraelį jis išraus iš tos geros žemės, kurią jų protėviams davė,+ ir išblaškys juos krašte anapus Upės*,+ nes darydamiesi Ašeros stulpus*+ jie pykdė Jehovą. 16 Jis paliks Izraelį dėl nuodėmių, kurias Jeroboamas pats darė ir į kurias visą Izraelį įvedė.“+

17 Jeroboamo žmona tada leidosi atgal ir sugrįžo į Tircą. Jai bežengiant per namų slenkstį, vaikas mirė. 18 Jis buvo palaidotas ir visas Izraelis jį apraudojo, kaip Jehova per savo tarną pranašą Ahiją buvo pasakęs.

19 Daugiau apie Jeroboamą – kaip jis kariavo+ ir kaip valdė – parašyta Izraelio karalių metraščių knygoje. 20 Jeroboamas valdė 22 metus, o paskui atgulė prie savo protėvių+ ir vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Nadabas.+

21 Tuo tarpu Jude karaliavo Saliamono sūnus Rehabeamas. Karaliumi Rehabeamas tapo būdamas keturiasdešimt vienų ir 17 metų karaliavo Jeruzalėje – mieste, kurį Jehova iš visų Izraelio giminių buvo išsirinkęs+ savo vardui įkurdinti.+ Rehabeamo motina buvo amonitė, vardu Naama.+ 22 Judo žmonės irgi darė, kas nedora Jehovos akyse,+ savo nuodėmėmis pykdė jį labiau negu jų protėviai.+ 23 Ant kiekvienos aukštesnės kalvos ir po kiekvienu vešliu medžiu jie įsirengė sau šventaviečių, statėsi šventstulpių* ir Ašeros stulpų.+ 24 Krašte būta ir sanguliautojų, parsiduodančių šventavietėse*.+ Žmonės darė tas pačias bjaurystes kaip tautos, kurias Jehova buvo pašalinęs izraelitams iš kelio.

25 Penktais karaliaus Rehabeamo valdymo metais Jeruzalę užpuolė Egipto valdovas Šišakas.+ 26 Jis susigrobė Jehovos Namų ir karaliaus rūmų turtus.+ Susigrobė viską, net ir visus auksinius skydus, kuriuos Saliamonas buvo padirbdinęs.+ 27 Vietoj jų karalius Rehabeamas padarė skydus iš vario ir įdavė saugoti sargybinių*, budinčių prie įėjimo į karaliaus rūmus, vyriausiesiems. 28 Kaskart, kai karalius eidavo į Jehovos Namus, sargybiniai tuos skydus nešdavo, o paskui vėl grąžindavo į sargybos būstinę.

29 Daugiau apie Rehabeamą – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje?+ 30 Tarp Rehabeamo ir Jeroboamo nuolat vyko karas.+ 31 Paskui Rehabeamas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste, kur ir protėviai.+ Jo motina buvo amonitė, vardu Naama.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Abijamas*.+

15 Judo karaliumi Abijamas tapo aštuonioliktais karaliaus Jeroboamo,+ Nebato sūnaus, valdymo metais+ 2 ir Jeruzalėje karaliavo trejus metus. Jo motina buvo Abšalomo anūkė, vardu Maaka.+ 3 Jis kartojo savo tėvo nuodėmes ir Jehovai, savo Dievui, buvo atsidavęs ne visa širdimi – ne kaip jo protėvis Dovydas. 4 Tačiau Jehova, jo Dievas, dėl Dovydo+ davė jam žiburį* Jeruzalėje+ – po jo iškėlė jo sūnų, o ir pačią Jeruzalę išsaugojo. 5 (Juk Dovydas darė, kas Jehovos akyse teisu, ir niekada* nenukrypo nuo to, ką Dievas buvo jam įsakęs, išskyrus atsitikimą su hetitu Ūrija.+) 6 Karas tarp Rehabeamo ir Jeroboamo vyko per visas jo gyvenimo dienas.+

7 Daugiau apie Abijamą – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje?+ Abijamas kariavo su Jeroboamu.+ 8 Galiausiai Abijamas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Asa.+

9 Judo karaliumi Asa tapo dvidešimtais Izraelio karaliaus Jeroboamo valdymo metais 10 ir Jeruzalėje karaliavo 41 metus. Jo senelė buvo Abšalomo anūkė, vardu Maaka.+ 11 Kaip ir jo protėvis Dovydas, Asa darė, kas teisu Jehovos akyse.+ 12 Iš krašto jis išvarė sanguliautojus, parsiduodančius šventavietėse,*+ ir pašalino visus bjauriuosius stabus*, kuriuos jo protėviai buvo padarę.+ 13 Be to, iš savo senelės Maakos+ atėmė karalienės vardą, nes ji buvo padirbdinusi šlykštų stabą Ašerai garbinti. Asa tą šlykštų stabą nukirto+ ir sudegino Kidrono slėnyje.+ 14 Nors šventavietės nebuvo panaikintos,+ Asa per visas savo gyvenimo dienas buvo atsidavęs Jehovai visa širdimi. 15 Į Jehovos Namus jis sugabeno brangenybes, kurias jo tėvas ir jis pats buvo šventovei paaukoję, – sidabrą, auksą ir įvairius dirbinius.+

16 Tarp Asos ir Izraelio karaliaus Bašos+ nuolat vyko karas. 17 Izraelio karalius Baša atžygiavo prieš Judą ir ėmė statyti Ramoje+ įtvirtinimus, kad niekas negalėtų nei išeiti iš Judo karaliaus Asos žemių, nei ten įeiti.+ 18 Tada Asa, paėmęs visą sidabrą ir auksą, likusį Jehovos Namų iždinėse ir karaliaus rūmų iždinėse, per savo tarnus siuntė Sirijos karaliui Hezjono sūnaus Tabrimono sūnui Ben Hadadui+ į Damaską. Karalius Asa į jį kreipėsi: 19 „Mudu su tavimi sieja sutartis*, kaip kad anksčiau siejo mano tėvą su tavo tėvu. Siunčiu tau dovanų sidabro ir aukso. Dabar nutrauk sutartį*, kurią esi sudaręs su Izraelio karaliumi Baša, kad jis nuo manęs pasitrauktų.“ 20 Ben Hadadas padarė, ko karalius Asa prašė: pasiuntė savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus ir jie paėmė Ijoną,+ Daną,+ Abel Bet Maaką, visą Kineretą ir visą Naftalio žemę. 21 Baša, apie tai išgirdęs, tuojau liovėsi statyti Ramoje įtvirtinimus. Jis sugrįžo į Tircą+ ir ten pasiliko. 22 Tada karalius Asa sutelkė Judo žmones, visus be išimties. Iš Ramos jie išgabeno akmenis ir rąstus, kuriais Baša stiprino miestą. Juos karalius Asa panaudojo Benjamino Gebai+ ir Micpai+ įtvirtinti*.

23 Daugiau apie Asą – apie jo galybę ir visa, ką jis nuveikė, taip pat apie miestus, kuriuos jis statė*, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? Senatvėje jį vargino kojų liga.+ 24 Galiausiai Asa atgulė prie savo protėvių ir buvo prie jų palaidotas savo protėvio Dovydo mieste. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Juozapatas.+

25 Antrais Judo karaliaus Asos valdymo metais Izraelio karaliumi tapo Jeroboamo sūnus Nadabas.+ Izraelyje jis karaliavo dvejus metus. 26 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, sekė savo tėvo pėdomis+ ir kartojo tas pačias nuodėmes, į kurias jo tėvas buvo Izraelį įvedęs.+ 27 Kai Nadabas ir visas Izraelis buvo apgulę filistinų miestą Gibetoną,+ Ahijos sūnus Baša iš Isacharo giminės surengė sąmokslą prieš Nadabą ir ten, prie Gibetono, jį nužudė. 28 Taigi trečiais Judo karaliaus Asos valdymo metais Baša nužudė Nadabą ir vietoj jo pats ėmė karaliauti. 29 Vos tapęs karaliumi, jis išžudė visus Jeroboamo namų žmones, nepaliko Jeroboamui nė vieno gyvo. Baša juos išnaikino, kaip Jehova ir buvo kalbėjęs per savo tarną šilojietį Ahiją.+ 30 Taip įvyko dėl nuodėmių, kurias Jeroboamas pats buvo daręs ir į kurias buvo įvedęs Izraelį, tuo užrūstindamas Jehovą, Izraelio Dievą. 31 Daugiau apie Nadabą – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 32 Tarp Asos ir Izraelio karaliaus Bašos nuolat vyko karas.+

33 Trečiais Judo karaliaus Asos valdymo metais Ahijos sūnus Baša tapo viso Izraelio karaliumi ir karaliavo Tircoje 24 metus.+ 34 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse,+ sekė Jeroboamo pėdomis ir kartojo tas pačias nuodėmes, į kurias tasai buvo įvedęs Izraelį.+

16 Tada Jehova apreiškė Hananio+ sūnui Jehuvui,+ ką yra nusprendęs dėl Bašos: 2 „Iš dulkių tave aš pakėliau ir padariau savo tautos Izraelio vadu,+ bet tu sekei Jeroboamo pėdomis, vedei mano tautą Izraelį į nuodėmę, ir žmonės savo nuodėmėmis mane pykdė.+ 3 Tad aš nušluosiu Bašą ir jo namus. Padarysiu su jo namais taip, kaip padariau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais.+ 4 Kas tik iš Bašos šeimos žus mieste, tą ės šunys; kas iš jo šeimos žus laukuose, tą les padangių paukščiai.“

5 Daugiau apie Bašą – apie jo darbus ir apie jo galybę – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 6 Galiausiai Baša atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Tircoje.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Ela. 7 Nuosprendį Bašai ir jo namams Jehova per pranašą Jehuvą, Hananio sūnų, buvo paskelbęs ne vien dėl visų nedorybių, kurias Baša darė Jehovos akyse, savo darbais pykdydamas jį taip kaip Jeroboamo namai, bet ir dėl to, kad jis nužudė Nadabą.+

8 Izraelio karaliumi Bašos sūnus Ela tapo dvidešimt šeštais Judo karaliaus Asos valdymo metais ir karaliavo Tircoje dvejus metus. 9 Jo tarnas Zimris, pusės kovos vežimų vadas, surengė prieš jį sąmokslą. Tąsyk Ela gėrė rūmų prievaizdo Arcos namuose Tircoje ir jau buvo pasigėręs. 10 Tada įėjo Zimris, puolė jį ir nužudė.+ Pats Zimris ėmė karaliauti jo vietoje. Tai atsitiko dvidešimt septintais Judo karaliaus Asos valdymo metais. 11 Tapęs karaliumi – vos tik atsisėdęs į sostą – jis išžudė visus Bašos namų žmones, nepaliko gyvo nė vieno vyro*, nei iš giminaičių*, nei iš draugų. 12 Taigi Zimris sunaikino visus Bašos namus ir taip išsipildė, ką Jehova apie Bašą buvo kalbėjęs per pranašą Jehuvą.+ 13 Tai buvo atlygis už visas Bašos ir jo sūnaus Elos nuodėmes, taip pat už nuodėmes, į kurias jie vedė Izraelį, pykdydami Jehovą, Izraelio Dievą, niekingais stabais.+ 14 Daugiau apie Elą – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje?

15 Dvidešimt septintais Judo karaliaus Asos valdymo metais Zimris tapo karaliumi ir karaliavo Tircoje septynias dienas. Izraelio kariuomenė tuo tarpu buvo apgulusi filistinų miestą Gibetoną.+ 16 Kai stovykloje esančius karius pasiekė žinia, kad Zimris surengė sąmokslą ir nužudė karalių, visi Izraelio vyrai dar tą pačią dieną savo stovykloje Izraelio karaliumi paskelbė Omrį.+ 17 Omris, o su juo ir visi Izraelio vyrai, atžygiavo nuo Gibetono ir apgulė Tircą. 18 Matydamas, kad miestas paimtas, Zimris nuėjo į karaliaus rūmų bokštą ir, padegęs rūmus, pats žuvo liepsnose.+ 19 Tai buvo atlygis už nuodėmes, kuriomis jis nusidėjo, darydamas, kas nedora Jehovos akyse, ir sekdamas Jeroboamo pėdomis, taip pat už nuodėmes, į kurias jis buvo įvedęs Izraelį.+ 20 Daugiau apie Zimrį ir jo sąmokslą argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje?

21 Tada Izraelio tauta pasidalijo: dalis žmonių palaikė Ginato sūnų Tibnį ir norėjo padaryti jį karaliumi, o kita dalis palaikė Omrį. 22 Galiausiai Omrio šalininkai laimėjo prieš Ginato sūnaus Tibnio šalininkus. Tibnis mirė ir karaliumi tapo Omris.

23 Izraelio karaliumi Omris tapo trisdešimt pirmais Judo karaliaus Asos valdymo metais ir karaliavo 12 metų. Iš Tircos jis valdė šešerius metus. 24 Už du sidabro talentus* iš Šemero jis nusipirko Samarijos kalną ir ant to kalno pastatė miestą. Miestą pavadino Samarija*+ – kalno savininko Šemero vardu. 25 Omris darė, kas nedora Jehovos akyse, ir elgėsi blogiau už visus savo pirmtakus.+ 26 Jis visur sekė Nebato sūnaus Jeroboamo pėdomis ir kartojo nuodėmes, į kurias šis buvo įvedęs Izraelio žmones, pykdydamas Jehovą, Izraelio Dievą, niekingais stabais.+ 27 Daugiau apie Omrį – apie jo darbus ir apie jo galybę – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 28 Galiausiai Omris atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Samarijoje. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Ahabas.+

29 Izraelio karaliumi Omrio sūnus Ahabas tapo trisdešimt aštuntais Judo karaliaus Asos valdymo metais ir karaliavo Izraelyje bei Samarijoje+ 22 metus. 30 Jehovos akyse Omrio sūnus Ahabas buvo blogesnis už visus savo pirmtakus.+ 31 Negana to, kad kartojo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes,+ jis dar vedė sidoniečių+ karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę+ ir ėmė garbinti Baalą,+ jam lenktis. 32 Samarijoje jis pastatė Baalui šventyklą+ ir įrengė tenai Baalui aukurą. 33 Ahabas taip pat pastatė stulpą Ašerai*.+ Jehovą, Izraelio Dievą, savo darbais Ahabas pykdė labiau nei visi kiti prieš jį valdę Izraelio karaliai.

34 Jo dienomis betelietis Hielis atstatė Jerichą. Pamatą jis paklojo savo pirmagimio Abiramo gyvybės kaina, o vartus įstatė savo jaunėlio Segubo gyvybės kaina, kaip Jehova ir buvo sakęs per Nūno sūnų Jozuę.+

17 Vieną dieną į Ahabą kreipėsi Gileado+ gyventojas tišbietis Elijas*,+ sakydamas: „Kaip gyvas Jehova, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, kelerius ateinančius metus nebus nei rasos, nei lietaus – kol nepasakysiu, kad vėl būtų.“+

2 Tada Eliją pasiekė Jehovos žodis: 3 „Keliauk iš čia rytų link ir pasislėpk Kerito slėnyje*, į rytus nuo Jordano. 4 Iš upelio galėsi atsigerti ir aš paliepsiu varnams, kad aprūpintų tave maistu.“+ 5 Jis padarė, kaip Jehova jam sakė: tučtuojau nuėjo į Kerito slėnį, esantį į rytus nuo Jordano, ir ten apsistojo. 6 Kas rytą ir kas vakarą varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos, o atsigerdavo jis iš upelio.+ 7 Po kurio laiko upelis išdžiūvo,+ nes krašte nebuvo lietaus.

8 Eliją vėl pasiekė Jehovos žodis: 9 „Kelkis, eik į Sidono kraštą, į Sareptą, ir ten apsistok. Aš paliepsiu vienai tenykštei našlei aprūpinti tave maistu.“+ 10 Tad jis pakilo ir nuėjo į Sareptą. Priėjęs prie miesto vartų, pamatė našlę, renkančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: „Būk gera, atnešk man puodelį vandens atsigerti.“+ 11 Jai einant vandens, dar šūktelėjo iš paskos: „Meldžiu, paimk ir gabalėlį duonos!“ 12 Bet ji tarė: „Kaip gyvas Jehova, tavo Dievas, duonos aš neturiu. Turiu tik saują miltų puodynėje ir šlakelį aliejaus ąsotyje.+ Va, renku malkas, tada eisiu namo ir paruošiu ką nors sau ir sūnui. Paskutinį kartą pavalgysim, o tada beliks numirti.“ –

13 „Nebijok, – ramino ją Elijas, – eik namo ir daryk, kaip sakei. Bet pirmiausia iš to, ką turi, iškepk duonos paplotėlį man. Paskui galėsi ką nors paruošti sau ir savo sūnui, 14 nes štai ką sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Miltai puodynėje nesibaigs ir aliejus ąsotyje neišseks iki pat tos dienos, kai Jehova siųs žemei lietų.’“+ 15 Našlė nuėjo ir padarė, kaip Elijas buvo sakęs. Nuo tada Elijas, ji pati ir jos namiškiai ilgą laiką turėjo ko valgyti.+ 16 Miltai puodynėje nesibaigė ir aliejus ąsotyje neišseko, kaip Jehova ir buvo pažadėjęs per pranašą Eliją.

17 Po kurio laiko susirgo moters, tų namų šeimininkės, sūnus. Jam darėsi vis blogiau ir galiausiai jis mirė*.+ 18 Moteris Elijui kalbėjo: „Kuo aš tau nusikaltau,* Dievo vyre? Ar tam atėjai, kad apie mano kaltę primintum ir mano sūnų numarintum?“+ 19 Elijas paprašė: „Duok man savo sūnų.“ Paėmęs vaiką iš jos rankų, užsinešė į aukštutinį kambarį, kur gyveno, ir paguldė į savo lovą.+ 20 Tada šaukėsi Jehovos: „Jehova, mano Dieve,+ nejau ir šiai našlei, pas kurią gyvenu, siuntei nelaimę, pražudydamas jos sūnų?“ 21 Elijas tris kartus lenkėsi prie vaiko ir šaukėsi Jehovos: „Jehova, mano Dieve, meldžiu: tegu vaikeliui sugrįžta gyvybė*!“ 22 Jehova Elijo prašymą išklausė.+ Vaikui sugrįžo gyvybė* ir jis atgijo.+ 23 Elijas paėmęs vaiką iš aukštutinio kambario nunešė žemyn ir atidavė motinai. „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas“,+ – tarė Elijas. 24 „Dabar tikrai žinau, kad esi Dievo vyras,+ – atsakė moteris, – ir kad žodis, kurį Jehova tavo lūpomis apreiškia, yra tiesa.“

18 Po kurio laiko – ėjo jau treti metai+ – Eliją pasiekė Jehovos žodis: „Keliauk ir pasirodyk Ahabui, nes aš ketinu siųsti žemei lietų.“+ 2 Tad Elijas patraukė pas Ahabą. O Samariją labai vargino badas.+

3 Ahabas tuo tarpu pasišaukė rūmų prievaizdą Abdiją. (Tasai Abdijas nuoširdžiai bijojo Jehovos. 4 Jezabelei+ žudant Jehovos pranašus, Abdijas paėmė šimtą pranašų, paslėpė juos po penkiasdešimt olose ir aprūpino duona bei vandeniu.) 5 Ahabas tarė Abdijui: „Pereik kraštą, nueik prie kiekvieno vandens šaltinio, patikrink kiekvieną slėnį*. Galgi mums pavyks rasti žolės žirgams ir mulams pašerti, kad nepražūtų visi mūsų gyvuliai.“ 6 Ir jiedu tarpusavyje pasiskyrė, kuris kokias vietoves apeis. Ahabas pasuko vienu keliu, Abdijas – kitu.

7 Abdiją, žingsniuojantį keliu, netikėtai pasitiko Elijas. Jį atpažinęs, Abdijas puolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės. „Ar tai tu, mano viešpatie Elijau?“+ – paklausė jis. 8 „Taip, tai aš, – atsakė tas. – Eik ir savo valdovui pranešk, kad Elijas čia.“ – 9 „Kuo aš tau nusidėjau, kad savo tarną nori įduoti Ahabui į rankas? Jis mane nužudys! – nuogąstavo Abdijas. – 10 Kaip gyvas Jehova, tavo Dievas, nėra tokios tautos nei karalystės, kurioje mano valdovas nebūtų tavęs ieškojęs. Kai jam parsiųsdavo žinią: „Jo čia nėra“, jis liepdavo tai karalystei ir tai tautai prisiekti, kad tavęs nerado.+ 11 O dabar tu sakai: ‘Eik ir savo valdovui pranešk, kad Elijas čia.’ 12 Man nuėjus, Jehovos dvasia nuneš tave nežinia kur,+ o kai Ahabui apie tave pasakysiu ir jis tavęs neras, tikrai mane nužudys. Bet tavo tarnas juk nuoširdžiai bijo Jehovos nuo pat jaunystės. 13 Argi mano viešpats negirdėjo, kaip aš pasielgiau Jezabelei žudant Jehovos pranašus – kad šimtą Jehovos pranašų po penkiasdešimt paslėpiau olose ir aprūpinau duona bei vandeniu?+ 14 O tu sakai: ‘Eik ir savo valdovui pranešk, kad Elijas čia.’ Jis juk mane nužudys.“ 15 Bet Elijas jį patikino: „Kaip gyvas Jehova, kareivijų Viešpats, kuriam tarnauju, šiandien aš tikrai jam pasirodysiu.“

16 Tad Abdijas nuėjęs susirado Ahabą ir viską jam papasakojo. Ir Ahabas atėjo susitikti su Eliju.

17 Vos pamatęs Eliją, Ahabas prabilo: „Tai čia tu užtraukei Izraeliui šitą didelę nelaimę?!“ –

18 „Ne aš Izraeliui nelaimę užtraukiau, o tu ir tavo tėvo namai, nes nepaisėte Jehovos įsakymų ir nusekėte paskui baalus,+ – atsakė Elijas. – 19 Dabar sušauk pas mane ant Karmelio kalno+ visą Izraelį, taip pat tuos 450 Baalo pranašų ir 400 Ašeros pranašų,+ kurie valgo prie Jezabelės stalo.“ 20 Ahabas taip ir padarė: siuntė žinią ir sukvietė ant Karmelio kalno visus Izraelio žmones, subūrė pranašus.

21 Tada Elijas, priėjęs prie susirinkusiųjų, paklausė: „Kiek dar ilgai mėtysitės ir neapsispręsit?*+ Jei tikrasis Dievas yra Jehova, stokite už jį,+ o jei Baalas – stokite už Baalą!“ Bet žmonės neatsakė jam nė žodžio. 22 „Iš Jehovos pranašų likau tik aš,+ – toliau kalbėjo Elijas, – o Baalo pranašų yra 450 vyrų. 23 Tegul mums duoda du jautukus. Teišsirenka jie vieną sau ir sukapoję į gabalus teuždeda ant malkų, bet ugnies tegul nekuria. Aš paruošiu ir uždėsiu ant malkų kitą jautuką, bet ugnies nekursiu. 24 Tada jūs šaukitės vardu savojo dievo,+ o aš vardu šauksiuosi Jehovos. Dievas, kuris atsakys siųsdamas ugnį, ir bus tikrasis Dievas.“+ Visi žmonės pritarė: „Gerai sakai!“

25 Baalo pranašus Elijas paragino: „Jūs pirmi išsirinkite ir paruoškite jautuką, nes jūsų dauguma. Tada šaukitės vardu savojo dievo, tik ugnies nekurkite.“ 26 Paėmę ir paruošę jiems duotą jautuką, jie nuo ryto iki vidudienio vardu šaukėsi Baalo: „Išklausyk mus, Baalai!“ Tačiau nebuvo nė garso – jokio atsakymo.+ Ir jie klupinėdami šoko aplink aukurą, kurį buvo pasistatę. 27 Vidudienį Elijas ėmė iš jų šaipytis: „Šaukite garsiau! Jis juk dievas!+ Gal jis užsisvajojo, o gal paėjėjo į šalį nusilengvinti*. Arba galbūt miega ir reikia jį pažadinti!“ 28 Jie šaukė visu balsu ir, kaip buvo įpratę, raižėsi durklais ir ietimis, kol pasruvo kraujais. 29 Vidudieniui praėjus, jie vis dar šėlo – ir taip iki meto, kada būna aukojama vakarinė javų atnaša. Tačiau nebuvo nė garso – jokio atsakymo. Jų niekas neišklausė.+

30 Galiausiai Elijas tarė žmonėms: „Prieikite arčiau“, ir visi prie jo susibūrė. Tuomet jis ėmėsi atstatyti sugriautą Jehovos aukurą.+ 31 Elijas paėmė dvylika akmenų – tiek, kiek yra giminių, kilusių iš Jokūbo sūnų, iš Jokūbo, kuriam Jehova buvo pasakęs: „Nuo šiol vadinsiesi Izraelis.“+ 32 Iš tų akmenų Elijas pastatė aukurą+ Jehovos vardui ir aplink aukurą iškasė griovį. Visa tai užėmė plotą, kuriam apsėti reikia dviejų saikų* grūdų. 33 Paskui jis sukrovė malkas, ant jų uždėjo į gabalus sukapotą jautuką+ ir paliepė: „Pripilkite keturis didelius ąsočius vandens ir užpilkite ant deginamosios aukos ir ant malkų.“ 34 Tada vėl paliepė: „Dar kartą padarykite tą patį.“ Jiems tai padarius, vėl tarė: „Trečiąkart padarykite tą patį.“ Ir jie tai padarė trečią kartą. 35 Vanduo bėgo visur aplink aukurą, vandens buvo pripilta net į griovį.

36 Atėjus metui, kai būna aukojama vakarinė javų atnaša,+ pranašas Elijas žengė į priekį ir prabilo: „Jehova, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve,+ tegul šiandien visi sužino, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad visa tai padariau tavo siųstas.+ 37 Išklausyk mane, Jehova! Išklausyk, idant ši tauta žinotų, kad tu, Jehova, esi tikrasis Dievas ir kad dabar nori susigrąžinti jų širdis.“+

38 Kaipmat iš aukštybių pliūptelėjo Jehovos ugnis ir prarijo deginamąją auką,+ malkas, akmenis ir žemes, sulaižė net vandenį griovyje.+ 39 Tai matydami, žmonės parpuolė veidu į žemę. „Jehova yra tikrasis Dievas! Jehova yra tikrasis Dievas!“ – šaukė visi. 40 „Griebkit Baalo pranašus! – paliepė Elijas. – Žiūrėkit, kad nė vienas neištrūktų!“ Tad žmonės nutvėrė pranašus ir Elijas nusivaręs juos prie Kišono upelio*+ išžudė.+

41 Dabar Elijas tarė Ahabui: „Kilk aukštyn, pavalgyk ir atsigerk, nes atūžia smarkus lietus.“+ 42 Ahabas užkopė ant kalno valgyti ir gerti. O Elijas, užlipęs ant Karmelio, parpuolė ant žemės ir nunarino galvą tarp kelių.+ 43 Savo tarno jis paprašė: „Palypėk aukštyn, pasižvalgyk jūros link.“ Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: „Nieko nėra!“ Septynis kartus Elijas jį siuntė, sakydamas: „Vėl nueik!“ 44 Grįžęs septintą kartą, tarnas pranešė: „Iš jūros atkyla debesėlis, žmogaus plaštakos didumo.“ Elijas, tai išgirdęs, tarė: „Eik ir sakyk Ahabui: ‘Kinkyk žirgus! Leiskis žemyn, kad liūtis tavęs neužkluptų!’“ 45 Tuo tarpu dangų apniaukė juodi debesys, pakilo vėjas ir prapliupo lyti.+ Ahabui bevažiuojant į Jezreelį,+ 46 Elijas, pasikaišęs drabužį, leidosi bėgti ir iki pat Jezreelio bėgo Ahabo priešaky, mat Jehovos ranka buvo su juo.

19 Ahabas+ grįžęs papasakojo Jezabelei,+ ką Elijas padarė ir kaip kalaviju išžudė visus pranašus.+ 2 Užtat Jezabelė siuntė pas Eliją pasiuntinį su tokia žinia: „Tenubaudžia mane dievai ir dar teprideda, jei rytoj šiuo laiku nebūsiu padariusi tau to paties, ką tu padarei kiekvienam iš jų!“ 3 Baimė persmelkė Eliją ir gelbėdamas savo gyvybę jis pabėgo.+ Pasiekęs Judui priklausančią Beer Šebą+ ir ten palikęs savo tarną, 4 pats nukeliavo dienos kelią į dykumą. Tada atsisėdo po krūmu ir meldė sau* mirties. „Man jau gana! – sakė jis. – Pasiimk mano gyvastį*,+ Jehova, nes aš ne geresnis už savo protėvius.“

5 Galiausiai po tuo krūmu atsigulęs jis užmigo. Tik staiga jį palietė angelas+ ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“+ 6 Elijas žiūri: jam prie galvos guli paplotis, iškeptas ant akmenų, ir stovi ąsotis vandens. Jis pavalgė, atsigėrė ir vėl atsigulė. 7 Po kurio laiko Jehovos angelas atėjo antrąkart, vėl palietė Eliją ir paragino: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki.“ 8 Atsikėlęs jis vėl pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kol priėjo Dievo kalną Horebą.+

9 Tenai susiradęs olą,+ Elijas pasiliko nakvoti. Ir jį pasiekė Jehovos žodis: „Ką čia veiki, Elijau?“ – 10 „Aš degu uolumu tarnauti Jehovai, kareivijų Viešpačiui,+ – atsakė jis. – Izraelio žmonės sulaužė tavo sandorą,+ išgriovė tavo aukurus, išžudė kalaviju tavo pranašus,+ tik aš vienas likau. O dabar jie kėsinasi ir į mano gyvybę.“+ – 11 „Išeik laukan, – pašaukė jį Dievas, – ir stokis ant kalno priešais Jehovą!“ Ir štai pro šalį ėjo Jehova.+ Didelis, smarkus vėjas ardė kalnus, trupino uolas Jehovos priešaky,+ bet vėjyje Jehovos nebuvo. Prasiautus vėjui, kilo žemės drebėjimas,+ bet ir žemės drebėjime Jehovos nebuvo. 12 Nustojus drebėti žemei, atūžė ugnis,+ bet ir ugnyje Jehovos nebuvo. Ugniai praūžus, pasigirdo ramus, tylus balsas.+ 13 Elijas, jį išgirdęs, prisidengė veidą apsiaustu+ ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Balsas į jį kreipėsi: „Ką čia veiki, Elijau?“ – 14 „Aš degu uolumu tarnauti Jehovai, kareivijų Viešpačiui, – atsakė jis. – Izraelio žmonės sulaužė tavo sandorą,+ išgriovė tavo aukurus, išžudė kalaviju tavo pranašus, tik aš vienas likau. O dabar jie kėsinasi ir į mano gyvybę.“+ –

15 „Grįžk atgal, keliauk į Damasko dykumą, – paliepė Jehova. – Ten nuėjęs, patepk Sirijos karaliumi Hazaelį.+ 16 Izraelio karaliumi patepk Nimšio vaikaitį Jehuvą,+ o vietoj savęs pranašu patepk Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos.+ 17 Kas paspruks nuo Hazaelio kalavijo,+ tą nužudys Jehuvas,+ o kas paspruks nuo Jehuvo kalavijo, tą nužudys Eliziejus.+ 18 Izraelyje man dar yra likę septyni tūkstančiai žmonių,+ kurie nesiklaupia prieš Baalą+ ir kurių lūpos jo nebučiuoja.“+

19 Taigi, iš ten iškeliavęs, Elijas susirado Šafato sūnų Eliziejų. Tas arė lauką; pirma jo ėjo dvylika jungų jaučių, jis pats arė su dvyliktuoju. Elijas prisigretino ir užmetė ant jo savo apsiaustą.+ 20 Palikęs jaučius, Eliziejus leidosi bėgti Elijui iš paskos, prašydamas: „Leisk man atsibučiuoti su tėvu ir motina. Tada eisiu su tavim.“ – „Gerai, eik, atsisveikink, – atsakė Elijas. – Aš juk nedraudžiu.“ 21 Tad Eliziejus sugrįžęs paėmė porą jaučių ir juos paaukojo. Vietoj malkų panaudojo jungą ir arklą – ant jų išviręs mėsą davė žmonėms, ir visi valgė. Paskui nuėjo su Eliju ir jam tarnavo.+

20 Sirijos+ karalius Ben Hadadas+ sutelkė visą savo kariuomenę. Lydimas trisdešimt dviejų karalių su žirgais ir kovos vežimais, jis atžygiavo pulti Samarijos ir ją apgulė.+ 2 Tada į miestą pas Izraelio karalių Ahabą+ siuntė pasiuntinius, kad perduotų jam žinią: „Taip sako Ben Hadadas: 3 ‘Tavo sidabras ir auksas, tavo gražiausios žmónos ir tavo šauniausi sūnūs nuo šiol yra mano.’“ 4 Į tai Izraelio karalius atsakė: „Mano viešpatie karaliau, tebūnie, kaip sakai. Aš pats ir visa, kas man priklauso, nuo šiol yra tavo.“+

5 Paskui pasiuntiniai vėl atėjo su žinia: „Taip sako Ben Hadadas: ‘Per pasiuntinius jau pranešiau, kad turėsi man atiduoti savo sidabrą ir auksą, savo žmonas ir savo sūnus. 6 Tačiau rytoj, maždaug šituo laiku, dar atsiųsiu pas tave savo tarnus, ir jie išnaršys tavo rūmus, tavo tarnų namus ir surinkę išsigabens visa, kas tau brangu.’“

7 Tada Izraelio karalius sušaukė visus krašto seniūnus ir jiems kalbėjo: „Pažiūrėkite, jūs tik pažiūrėkite! Šitas žmogus nori mus sužlugdyti! Kai jis pareikalavo, kad atiduočiau savo žmonas ir sūnus, savo sidabrą ir auksą, aš juk nesipriešinau.“ – 8 „Neklausyk to žmogaus, nenusileisk jam!“ – patarė seniūnai ir visa tauta. 9 Tad jis pareiškė Ben Hadado pasiuntiniams: „Mano viešpačiui karaliui perduokite: ‘Visa, ko pirmiau reikalavai iš savo tarno, aš padarysiu. Tačiau su šiuo tavo reikalavimu sutikti negaliu.’“ Ir pasiuntiniai sugrįžę perdavė jo atsakymą.

10 Dabar Ben Hadadas atsiuntė jam tokią žinią: „Tenubaudžia mane dievai ir dar teprideda, jei užteks Samarijoje dulkių bent po saują mano vyrams pasiimti!“ 11 Izraelio karalius atsakė: „Perduokite jam: ‘Tas, kuris kalaviją dar tik juosiasi, tenesipuikuoja kaip tas, kuris jau nusijuosia.’“+ 12 Ben Hadadas su kitais karaliais tuo tarpu gėrė palapinėse. Išgirdęs šitą atsakymą, jis savo vyrams paliepė: „Ruoškitės pulti!“ Ir jie pasiruošė pulti miestą.

13 Vienas pranašas, priėjęs prie Izraelio karaliaus Ahabo,+ tarė: „Taip sako Jehova: ‘Ar matai visą tą didžiulę kariuomenę? Visus juos atiduodu tau – šiandien pat juos įveiksi ir taip suprasi, kad aš esu Jehova.’“+ – 14 „O kieno rankomis juos įveiksiu?“ – paklausė Ahabas. „Taip sako Jehova: ‘Sričių valdytojų padėjėjų rankomis’“, – atsiliepė pranašas. „Ir kas turi pradėti mūšį?“ – dar pasiteiravo Ahabas. „Tu“, – atsakė pranašas.

15 Ahabas suskaičiavo sričių valdytojų padėjėjus; jų buvo 232. Suskaičiavo ir visus Izraelio karius; jų buvo 7000. 16 Jie išžygiavo vidudienį, kai Ben Hadadas sykiu su 32 karaliais, savo sąjungininkais, gėrė ir jau buvo gerokai įkaušęs. 17 Pirmieji išžygiavo sričių valdytojų padėjėjai. Ben Hadadas tuojau siuntė žvalgus ir tie sugrįžę jam pranešė: „Iš Samarijos išėjo būrys vyrų.“ – 18 „Jeigu jie išėjo su taika, paimkite juos gyvus, – įsakė Ben Hadadas. – Gyvus paimkite net jeigu išžygiavo kovoti!“ 19 Tačiau išėjusieji iš miesto – sričių valdytojų padėjėjai ir juos lydintys kariai – 20 kiekvienas puolė ir nukovė savo priešininką. Sirai leidosi bėgti,+ izraelitai juos vijosi. Sirijos karaliui Ben Hadadui pavyko pasprukti raitam ant žirgo. Su juo paspruko ir kai kurie raitininkai. 21 O Izraelio karalius išėjęs puolė žirgus bei kovos vežimus ir sudavė sirams triuškinamą smūgį.

22 Tada pas Izraelio karalių vėl atėjo pranašas+ ir tarė: „Eik, kaupk jėgas ir pasvarstyk, ką darysi,+ nes kitų metų pradžioje* Sirijos karalius vėl tave puls.“+

23 O Sirijos karaliui jo tarnai kalbėjo: „Jų Dievas yra kalnų Dievas, todėl jie mus ir įveikė. Bet jei kovosime su jais lygumoje, mes tikrai nugalėsime. 24 Padaryk štai ką: vietoj karalių į mūšį siųsk valdytojus.+ 25 Sutelk tokio pat dydžio kariuomenę kaip ta, kurią praradai, – tiek pat žirgų, tiek pat kovos vežimų. Tada kovosime su jais lygumoje ir tikrai nugalėsime.“ Karalius jų patarimo paklausė ir padarė, kaip jie sakė.

26 Metų pradžioje* Ben Hadadas, sutelkęs sirų pajėgas, atžygiavo į Afeką+ kovoti su Izraeliu. 27 Izraelio kariai irgi buvo sutelkti ir viskuo aprūpinti; jie išžygiavo pasitikti sirų ir priešais juos pasistatė stovyklą. Izraelitai atrodė lyg dvi mažos ožkų kaimenės, o sirų buvo pilnas kraštas.+ 28 Tada Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: „Taip sako Jehova: ‘Kadangi sirai tvirtina, esą Jehova yra kalnų, o ne lygumų Dievas, aš atiduosiu visą tą didžiulę kariuomenę tau į rankas+ ir tu suprasi, kad aš esu Jehova.’“+

29 Abi kariuomenės savo stovyklose viena priešais kitą lūkuriavo septynias dienas, o septintą dieną užvirė mūšis. Izraelio kariai per vieną dieną nukovė 100 000 sirų pėstininkų. 30 Kiti pabėgo į Afeką,+ į patį miestą, bet ten juos užgriuvo mūro siena ir žuvo 27 000. Ben Hadadas irgi pabėgo į miestą ir pasislėpė galiniame vieno namo kambaryje.

31 Jo tarnai jam kalbėjo: „Girdėjome, kad Izraelio karaliai gailestingi*. Leisk mums apsisiausti strėnas ašutine, apsirišti galvas virve ir išeiti pas Izraelio karalių. Gal jis paliks tave gyvą*.“+ 32 Tad, apsisiautę strėnas ašutine ir apsirišę galvas virve, jie atėjo pas Izraelio karalių ir tarė: „Taip sako tavo tarnas Ben Hadadas: ‘Meldžiu manęs pasigailėti.’“ – „Ar jis dar gyvas?! – nusistebėjo Ahabas. – Jis mano brolis!“ 33 Vyrai palaikė tai geru ženklu ir, pasigavę jo žodžius, pritarė: „Taip, Ben Hadadas tavo brolis!“ – „Eikit ir atveskit jį čionai“, – paragino karalius. Kai Ben Hadadas atėjo, Ahabas pasikvietė jį į savo kovos vežimą.

34 Ben Hadadas ėmė jam kalbėti: „Miestus, kuriuos mano tėvas atėmė iš tavo tėvo, aš grąžinsiu, ir tu gali įkurti sau turgaviečių Damaske, kaip kad mano tėvas buvo įkūręs Samarijoje.“ –

„Jei sudarom tokią sutartį*, aš tave paleidžiu“, – sutiko Ahabas.

Tad Ahabas sudarė su juo sutartį ir jį paleido.

35 Vienas vyras iš pranašų sūnų*,+ Jehovos palieptas, savo draugą paprašė: „Nagi, smok man!“ Bet tas smogti atsisakė. 36 Tada jis savo draugui tarė: „Kadangi Jehovos balso nepaklausei, vos nuo manęs nueisi, tave sudraskys liūtas.“ Taip ir atsitiko: vos tik jis nuėjo, liūtas puolė jį ir sudraskė.

37 Taigi tas vyras susirado kitą žmogų ir vėl paprašė: „Smok man!“ Šis smogė ir jį sužeidė.

38 Dabar pranašas, kad niekas jo neatpažintų, užsirišo ant akių tvarstį ir nuėjęs laukė karaliaus pakelėje. 39 Kai karalius ėjo pro šalį, pranašas jį pašaukė ir ėmė pasakoti: „Tavo tarnas pateko į vietą, kur virė mūšis. Staiga vienas vyras, palikęs mūšio lauką, atvedė pas mane belaisvį ir prisakė: ‘Saugok jį. Jeigu pabėgs, už jo gyvybę atiduosi savąją+ arba turėsi sumokėti talentą* sidabro.’ 40 Kol tavo tarnas tvarkė kitus reikalus, belaisvis pradingo.“ Izraelio karalius tarė: „Toks ir bus nuosprendis, tu pats save nuteisei!“ 41 Tada anas skubiai nusiėmė tvarstį nuo akių ir Izraelio karalius atpažino, kad tai pranašas.+ 42 „Taip sako Jehova, – pareiškė pranašas: – ‘Kadangi paleidai iš rankų žmogų, kurį aš buvau pasmerkęs pražūčiai,+ tavo gyvybė bus už jo gyvybę+ ir tavo tauta – už jo tautą.’“+ 43 Ir Izraelio karalius namo į Samariją+ grįžo suirzęs ir paniuręs.

21 Po visų šių įvykių atsitiko toks dalykas. Jezreelietis Nabotas šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų Jezreelyje+ turėjo vynuogyną. 2 Sykį Ahabas kreipėsi į Nabotą: „Duok man savo vynuogyną. Pasidarysiu iš jo daržą, nes jis visai šalia mano rūmų. Už jį aš tau duosiu geresnį vynuogyną arba, jei pageidausi, sumokėsiu pinigais tiek, kiek jis vertas.“ 3 Bet Nabotas atsakė Ahabui: „Tesaugo Jehova net nuo tokios minties! Savo protėvių paveldo tau neatiduosiu.“+ 4 Kadangi jezreelietis Nabotas pasakė „savo protėvių paveldo tau neatiduosiu“, Ahabas grįžo namo paniuręs ir suirzęs. Jis atsigulė į lovą, nusisuko į sieną ir nieko nevalgė.

5 Jo žmona Jezabelė,+ atėjusi pas jį, paklausė: „Kodėl tu toks nusiminęs ir nieko nevalgai?“ – 6 „Aš jezreelietį Nabotą paprašiau: ‘Parduok man savo vynuogyną arba, jei nori, už tavo vynuogyną duosiu tau kitą’, – ėmė pasakoti Ahabas, – bet jis pasakė: ‘Savo vynuogyno tau neduosiu.’“ 7 Tada jo žmona Jezabelė tarė: „Argi tu ne Izraelio karalius? Kelkis, užkąsk ir pralinksmėk. Aš gausiu tau jezreeliečio Naboto vynuogyną.“+ 8 Taigi ji parašė laiškus Ahabo vardu, užantspaudavo jo antspaudu+ ir pasiuntė to miesto, kur gyveno Nabotas, seniūnams+ ir didžiūnams. 9 Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką, duokite Nabotui atsisėsti matomiausioje vietoje tarp žmonių, 10 o priešais jį pasodinkite du niekšelius, kad prieš jį liudytų,+ sakydami: ‘Tu keikei Dievą ir karalių!’+ Tada jį išveskite ir užmėtykite akmenimis.“+

11 Miesto, kuriame Nabotas gyveno, vyrai – seniūnai ir didžiūnai – padarė taip, kaip savo laiškuose jiems buvo liepusi Jezabelė: 12 paskelbė pasninką ir davė Nabotui atsisėsti matomiausioje vietoje tarp žmonių. 13 Paskui atėjo du niekšeliai ir, atsisėdę priešais, ėmė žmonių akivaizdoje liudyti prieš Nabotą, sakydami: „Nabotas keikė Dievą ir karalių!“+ Tad jis buvo išvestas už miesto ir užmėtytas akmenimis.+ 14 Jezabelė gavo žinią: „Nabotas užmuštas akmenimis.“+

15 Kai tik sužinojo, kad Nabotas jau užmuštas, Jezabelė tarė Ahabui: „Eik ir pasiimk sau jezreeliečio Naboto vynuogyną,+ kurį jis atsisakė tau parduoti, nes Naboto nebėra gyvo. Jis mirė.“ 16 Išgirdęs, kad jezreelietis Nabotas nebegyvas, Ahabas tuojau pat nuėjo užgrobti jo vynuogyno.

17 Tada tišbietį Eliją+ pasiekė Jehovos žodis: 18 „Eik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, viešpataujančio Samarijoje.+ Štai jis atėjo pasisavinti Naboto vynuogyno – ten jį ir surasi. 19 Perduok jam: ‘Taip sako Jehova: „Užmušei žmogų,+ o dabar ir jo nuosavybę pasigrobei?!“’+ Ir dar pridurk: ‘Taip sako Jehova: „Toje vietoje, kur šunys laižė Naboto kraują, laižys ir tavo kraują.“’“+

20 „Tai radai mane, mano prieše!“+ – prakalbo Ahabas. „Radau, – atsiliepė Elijas ir tęsė: – Taip sako Dievas: ‘Kadangi užsispyrei* daryti, kas pikta Jehovos akyse,+ 21 užtrauksiu tau nelaimę, nušluosiu tave, išnaikinsiu iš Ahabo šeimos visus vyrus*,+ net Izraelio bejėgius ir silpnuosius.+ 22 Tu pykdai mane ir vedi Izraelį į nuodėmę, todėl tavo namams padarysiu tą patį, ką padariau Nebato sūnaus Jeroboamo namams+ ir Ahijos sūnaus Bašos namams.’+ 23 O dėl Jezabelės štai ką Jehova pasakė: ‘Jezreelio šunys ės Jezabelę atvirame lauke.+ 24 Kas tik iš Ahabo šeimos žus mieste, tą ės šunys; kas žus laukuose, tą les padangių paukščiai.+ 25 Tikrai, dar niekas nebuvo taip užsispyręs* daryti pikta Jehovos akyse kaip Ahabas,+ kurstomas savo žmonos Jezabelės.+ 26 Jis eina paskui bjauriuosius stabus* ir daro šlykščiausius dalykus, kaip kad amoritai, kuriuos Jehova pašalino izraelitams iš kelio.’“+

27 Po šių žodžių Ahabas persiplėšė drabužius ir apsivilko ant nuogo kūno ašutinę. Jis pasninkavo, gulėjo apsisiautęs ašutine ir vaikščiojo liūdnas. 28 Tada tišbietį Eliją vėl pasiekė Jehovos žodis: 29 „Ar matei, kaip Ahabas prieš mane nusižemino?+ Kadangi prieš mane jis nusižemino, jam gyvam esant nelaimės neužtrauksiu. Nelaimę jo namams užtrauksiu jo sūnaus dienomis.“+

22 Tarp Sirijos ir Izraelio trejus metus nebuvo karo. 2 Trečiais metais pas Izraelio karalių atvyko Judo karalius Juozapatas.+ 3 Izraelio karalius savo tarnams kalbėjo: „Jūs žinote, kad Ramot Gileadas+ priklauso mums, tai kodėl mes delsiam ir neatsiimam jo iš Sirijos karaliaus?“ 4 Tada jis kreipėsi į Juozapatą: „Ar eisi su manimi atkovoti Ramot Gileado?“ Juozapatas Izraelio karaliui atsakė: „Kaip tu, taip ir aš, mano tauta – tavo tauta, mano žirgai – tavo žirgai.“+

5 Vis dėlto Juozapatas Izraelio karaliaus paprašė: „Gal galėtume pirmiausia sužinoti, ką sako Jehova?“+ 6 Izraelio karalius sukvietė visus pranašus, apie 400 vyrų, ir jų teiravosi: „Ar man eiti į kovą prieš Ramot Gileadą ar neiti?“ – „Eik, ir Jehova atiduos jį karaliui į rankas!“ – tikino jie.

7 Juozapatas tada paklausė: „Ar čia nėra Jehovos pranašo? Pasiteiraukime Dievo ir per jį.“+ 8 Į tai Izraelio karalius atsakė: „Dar yra vienas žmogus, per kurį galėtume pasiteirauti Jehovos.+ Tai Imlos sūnus Michėjas. Bet aš jo nekenčiu,+ nes jis niekada nieko gero apie mane nepranašauja, tik bloga.“+ Tačiau Juozapatas paprieštaravo: „Tenekalba taip karalius!“

9 Tad, pasišaukęs vieną pareigūną, Izraelio karalius jam paliepė: „Tučtuojau atvesk čionai Imlos sūnų Michėją!“+ 10 O Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas, vilkėdami karališkais apdarais, tuo metu sėdėjo savo sostuose ant grendymo prie Samarijos vartų ir visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.+ 11 Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir skelbė: „Štai ką sako Jehova: ‘Tol badysi jais sirus, kol pribaigsi.’“ 12 Ir kiti pranašai kalbėjo tą patį: „Žygiuok į Ramot Gileadą ir laimėsi. Jehova atiduos jį karaliui į rankas.“

13 Pasiuntinys, nuėjęs atvesti Michėjo, ėmė jį įkalbinėti: „Klausyk, pranašai visi kaip vienas skelbia, kad karaliaus žygis bus sėkmingas. Tokie tebūna ir tavo žodžiai, pasakyk ką nors gera.“+ – 14 „Kaip gyvas Jehova, – atsakė Michėjas, – kalbėsiu tik tai, ką Jehova man pasakys.“ 15 Jam atėjus, karalius paklausė: „Michėjau, ar mums eiti į kovą dėl Ramot Gileado ar neiti?“ – „Eik ir laimėsi, – tuojau atsakė tas. – Jehova atiduos jį karaliui į rankas.“ 16 Bet karalius nenurimo: „Kiek kartų turėsiu tave saikdinti, kad man kalbėtum tik tiesą Jehovos vardu ir nieko daugiau?“ 17 Tada Michėjas ėmė kalbėti: „Štai regiu izraelitus – visi jie pasklidę po kalnus+ tarsi avys be piemens. Ir Jehova sako: ‘Šitie nebeturi valdovo. Tegrįžta kiekvienas ramybėje į savo namus.’“

18 Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Argi nesakiau, kad jis nieko gero apie mane nepranašauja, tik bloga?“+

19 Michėjas tęsė: „Dabar klausykis Jehovos žodžio. Aš mačiau Jehovą, sėdintį savo soste,+ ir visą dangaus kareiviją, stovinčią jo dešinėje ir kairėje.+ 20 Jehova paklausė: ‘Kam pavyks gudrumu įtikinti Ahabą, kad tas žygiuotų į Ramot Gileadą ir tenai žūtų?’ Vienas siūlė daryti vienaip, kitas kitaip, 21 kol į priekį išėjo dvasia*+ ir atsistojusi Jehovos akivaizdoje tarė: ‘Aš jį pergudrausiu!’ – ‘Kaip tai padarysi?’ – paklausė Jehova. 22 ‘Aš eisiu ir tapsiu apgaulės dvasia visų jo pranašų lūpose’,+ – atsakė toji dvasia. Ir Dievas pritarė: ‘Tu jį tikrai pergudrausi, tau pavyks! Taip ir daryk.’ 23 Taigi į visų tavo pranašų lūpas Jehova įdėjo apgaulės dvasią.+ Iš tikrųjų Jehova yra pasmerkęs tave nelaimei.“+

24 Kenaanos sūnus Zedekijas priėjo, skėlė Michėjui antausį ir tarė: „Nori pasakyti, kad Jehovos dvasia mane paliko ir dabar jau kalba per tave?“+ – 25 „Tuo įsitikinsi tą dieną, kai būsi priverstas slėptis galiniame kambaryje“, – atsiliepė Michėjas. 26 Tada Izraelio karalius įsakė: „Čiupkit Michėją ir nuveskit pas miesto valdytoją Amoną ir karaliaus sūnų Jehoašą. 27 Praneškit jiems, kad taip sako karalius: ‘Įmeskit šitą į kalėjimą+ ir duokit jam sumažintą duonos ir vandens davinį, iki aš sugrįšiu gyvas ir sveikas.’“ – 28 „Jei sugrįši gyvas ir sveikas, vadinasi, Jehova per mane nekalbėjo,+ – tarė Michėjas ir pridūrė: – Įsidėmėkite tai, visi žmonės*!“

29 Izraelio karalius su Judo karaliumi Juozapatu nužygiavo į Ramot Gileadą.+ 30 Juozapatui Izraelio karalius tarė: „Aš eisiu į mūšį persirengęs, kad manęs neatpažintų, o tu vilkėk savo karališką apdarą.“ Taigi Izraelio karalius persirengė+ ir išėjo į mūšį. 31 Sirijos karalius savo trisdešimt dviem kovos vežimų vadams+ buvo įsakęs: „Nekovokite nei su menku, nei su galingu, tik su Izraelio karaliumi.“ 32 Pamatę Juozapatą, kovos vežimų vadai tarė sau: „Štai Izraelio karalius!“ – ir puolė jį. Juozapatas ėmė šauktis pagalbos. 33 Kovos vežimų vadai suprato, kad tai ne Izraelio karalius, ir iškart liovėsi jį persekioti.

34 Tada vienas vyras net nesitaikydamas paleido strėlę ir ji pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Karalius savo vežimo vadeliotojui paliepė: „Suk atgal ir vežk mane iš kovos lauko*. Aš sunkiai sužeistas.“+ 35 Mūšis siautė ištisą dieną. Kad karalius išstovėtų kovos vežime atsigręžęs į sirus, jį teko prilaikyti. Kraujas iš žaizdos tekėjo į vežimo vidų, o vakare karalius mirė.+ 36 Saulei leidžiantis, stovykloje nuaidėjo šūksnis: „Kiekvienas į savo miestą! Kiekvienas į savo kraštą!“+ 37 Taigi karalius mirė ir buvo pargabentas į Samariją. Samarijoje jį ir palaidojo. 38 Plaunant kovos vežimą prie Samarijos tvenkinio, šunys laižė jo kraują, o tame tvenkinyje maudėsi paleistuvės,* kaip Jehova ir buvo kalbėjęs.+

39 Daugiau apie Ahabą – apie visa, ką jis nuveikė, ir apie jo pastatytus dramblio kaulo+ rūmus ir miestus – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 40 Ahabas atgulė prie savo protėvių+ ir vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Ahazijas.+

41 Asos sūnus Juozapatas+ tapo Judo karaliumi ketvirtais Izraelio karaliaus Ahabo valdymo metais. 42 Karaliauti Juozapatas pradėjo būdamas trisdešimt penkerių ir valdė iš Jeruzalės 25 metus. Jo motina buvo Šilhio duktė, vardu Azuba. 43 Jis visur sekė savo tėvo Asos pėdomis+ ir niekur nenukrypo, darė, kas teisu Jehovos akyse.+ Tačiau šventavietės nebuvo panaikintos. Žmonės šventavietėse vis dar atnašavo aukas ir leido aukų dūmus.+ 44 Su Izraelio karaliumi Juozapatas palaikė taikius santykius.+ 45 Daugiau apie Juozapatą – apie jo galybę ir kaip jis kariavo – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 46 Jis pašalino iš krašto sanguliautojus, parsiduodančius šventavietėse,*+ nes tokių dar buvo likę nuo jo tėvo Asos laikų.+

47 Edome+ tuomet karaliaus nebuvo, kraštą valdė vietininkas.+

48 Juozapatas buvo pasistatęs Taršišo laivų auksui iš Ofyro gabenti,+ tačiau laivai į Ofyrą taip ir nenuplaukė – sudužo prie Ecjon Gebero.+ 49 Tada Ahabo sūnus Ahazijas Juozapatui pasiūlė: „Tegul mano tarnai plaukia laivais sykiu su tavo tarnais.“ Bet Juozapatas nesutiko.

50 Galiausiai Juozapatas atgulė prie savo protėvių+ ir buvo prie jų palaidotas savo protėvio Dovydo mieste, o vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jehoramas.+

51 Ahabo sūnus Ahazijas+ Izraelio karaliumi Samarijoje tapo septynioliktais Judo karaliaus Juozapato valdymo metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus. 52 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, ir sekė savo tėvo ir motinos pėdomis,+ taip pat pėdomis Nebato sūnaus Jeroboamo, nuvedusio Izraelį į nuodėmę.+ 53 Ahazijas tarnavo ir lenkėsi Baalui,+ jis pykdė Jehovą, Izraelio Dievą,+ – visai kaip jo tėvas.