ANTROJI KARALIŲ KNYGA

1 Ahabui mirus, Moabas+ sukilo prieš Izraelį.

2 Vieną dieną Ahazijas, būdamas savo namuose Samarijoje, krito pro pinučius iš viršutinio aukšto ir susižalojo. Tada jis siuntė pasiuntinius, liepdamas: „Eikite ir pasiteiraukite Ekrono+ dievo Baal Zebubo, ar šitaip susižeidęs aš pasveiksiu.“+ 3 Bet Jehovos angelas tarė tišbiečiui Elijui:+ „Eik pasitikti Samarijos karaliaus pasiuntinių ir jiems perduok: ‘Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad einate teirautis Ekrono dievo Baal Zebubo?+ 4 Užtat Jehova sako: „Tu mirsi. Iš lovos, į kurią atgulei, nebeatsikelsi.“’“ Perdavęs žinią, Elijas nuėjo.

5 Pasiuntiniai sugrįžo pas Ahaziją ir tas iškart paklausė: „Kodėl taip greit grįžote?“ 6 Jie ėmė aiškinti: „Mus pasitiko vienas vyras ir pasakė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus siuntė, ir praneškite jam, ką sako Jehova: „Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad siunti žmones teirautis Ekrono dievo Baal Zebubo? Todėl tu mirsi. Iš lovos, į kurią atgulei, nebeatsikelsi.“’“+ – 7 „O kaip atrodė tas vyras, kuris jus pasitiko ir visa tai pasakė?“ – teiravosi karalius. 8 „Jis vilkėjo kailinį apdarą+ ir buvo susijuosęs odiniu diržu“,+ – atsakė pasiuntiniai. „Tai tišbietis Elijas“, – iškart atpažino karalius.

9 Karalius siuntė pas Eliją penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimt vyrų. Elijui sėdint ant kalno, tas penkiasdešimtininkas, užkopęs pas jį, pareiškė: „Dievo vyre,+ karalius įsako tau lipti žemyn!“ – 10 „Jeigu aš Dievo vyras, – atsakė Elijas penkiasdešimtininkui, – tekrinta ugnis iš dangaus+ ir tepraryja tave ir tavo penkiasdešimtuką!“ Taip ir nutiko: krito iš dangaus ugnis ir prarijo jį ir jo penkiasdešimtuką.

11 Tada karalius pas Eliją siuntė kitą penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimt vyrų. Tas atėjęs pareiškė: „Dievo vyre, karaliaus įsakymas yra toks: lipk žemyn!“ – 12 „Jeigu aš Dievo vyras, – atsakė Elijas, – tekrinta ugnis iš dangaus ir tepraryja tave ir tavo penkiasdešimtuką!“ Taip ir nutiko: iš dangaus krito Dievo ugnis ir prarijo jį ir jo penkiasdešimtuką.

13 Karalius trečiąkart siuntė penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimt vyrų. Užkopęs aukštyn, trečiasis penkiasdešimtininkas puolė ant kelių prieš Eliją ir, maldaudamas pasigailėti, kalbėjo: „Dievo vyre, meldžiu: tebūna tavo akyse brangi mano gyvastis ir gyvastis šių penkiasdešimt tavo tarnų! 14 Ant anų dviejų penkiasdešimtininkų ir jų penkiasdešimtukų krito ugnis iš dangaus ir juos prarijo. Tačiau manoji gyvastis tebūna tavo akyse brangi!“

15 Dabar Jehovos angelas Eliją paragino: „Leiskis su juo žemyn, nebijok.“ Elijas nulipo su juo žemyn ir, nuėjęs pas karalių, 16 tarė: „Taip sako Jehova: ‘Tu siuntei pasiuntinius pasiteirauti Ekrono+ dievo Baal Zebubo. Nejaugi Izraelyje nėra Dievo, kurio galėtum pasiklausti?+ Todėl tu mirsi. Iš lovos, į kurią atgulei, nebeatsikelsi.’“ 17 Kaip Jehova pasakė per Eliją, taip ir įvyko – Ahazijas mirė. O kadangi sūnaus jis neturėjo, antrais Judo karaliaus Jehoramo,+ Juozapato sūnaus, valdymo metais karaliumi vietoj Ahazijo tapo Jehoramas*.+

18 Daugiau apie Ahaziją+ ir apie jo darbus argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje?

2 Jehova buvo nusprendęs pakelti Eliją+ viesulu į dangų.+ Elijas su Eliziejumi+ tuo metu ėjo iš Gilgalo.+ 2 Elijas paprašė Eliziejaus: „Būk geras, pasilik čia. Mane Jehova siunčia į Betelį.“ – „Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, aš tavęs nepaliksiu!“ – atsakė Eliziejus. Taip jiedu kartu atkeliavo į Betelį.+ 3 O Betelyje prie Eliziejaus priėjo pranašų sūnūs* ir ėmė sakyti: „Ar žinai, kad šiandien Jehova paims tavo viešpatį ir tu nebeturėsi šeimininko?“+ – „Taip, žinau, – atsakė Eliziejus. – Nekalbėkit apie tai.“

4 Dabar Elijas jo vėl paprašė: „Eliziejau, būk geras, pasilik čia. Mane Jehova siunčia į Jerichą.“+ – „Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, aš tavęs nepaliksiu!“ – atsakė Eliziejus. Ir jiedu kartu nuėjo į Jerichą. 5 Jeriche irgi buvo pranašų sūnų. Priėję prie Eliziejaus, tie ėmė sakyti: „Ar žinai, kad šiandien Jehova paims tavo viešpatį ir tu nebeturėsi šeimininko?“ – „Taip, žinau, – atsakė Eliziejus. – Nekalbėkit apie tai.“

6 Elijas jo dar kartą paprašė: „Būk geras, pasilik čia. Mane Jehova siunčia prie Jordano.“ – „Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, aš tavęs nepaliksiu!“ – vėl atsakė Eliziejus. Tad abu traukė toliau. 7 Iš paskos jiems sekė penkiasdešimt vyrų, pranašų sūnų. Kai jiedu sustojo prie Jordano, tie irgi sustojo ir viską stebėjo iš tolo. 8 Elijas paėmęs susuko savo apsiaustą,+ sudavė juo per vandenį ir vanduo persiskyrė į abi puses. Taip jiedu perėjo sausu dugnu.+

9 Kai jau buvo kitapus Jordano, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galėčiau dėl tavęs padaryti, kol dar nesu nuo tavęs paimtas.“ Eliziejus paprašė: „Meldžiu, tegul man atitenka dviguba dalis+ tavosios dvasios!“+ – 10 „Prašai sunkaus dalyko, – atsakė Elijas. – Jeigu matysi, kaip mane nuo tavęs paims, tau bus tai suteikta, o jeigu nematysi, nebus.“

11 Taip jiems beeinant ir besišnekant, staiga pasirodė ugninis vežimas su ugniniais žirgais+ ir juodu perskyrė. Elijas pakilo viesulu į dangų.+ 12 Tai regėdamas, Eliziejus ėmė šaukti: „Tėve, mano tėve! Izraelio kovos vežimas ir raitininkai!“+ Elijui pradingus, Eliziejus griebė ir persiplėšė drabužius.+ 13 Tada pakėlė nukritusį Elijo apsiaustą+ ir, sugrįžęs prie Jordano, atsistojo ant upės kranto. 14 Tuo Elijo apsiaustu jis sudavė per vandenį ir tarė: „Kur yra Jehova, Elijo Dievas?“ Jam sudavus, vanduo persiskyrė į abi puses ir Eliziejus perėjo per upę.+

15 Jeriche gyvenantys pranašų sūnūs, iš tolo jį pamatę, ėmė sakyti: „Elijo dvasia perėjo Eliziejui!“+ Jie atėjo pasitikti jo ir žemai nusilenkė. 16 „Štai tarp tavo tarnų yra penkiasdešimt šaunių vyrų, – kalbėjo jie. – Leisk jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Gal Jehovos dvasia pakėlusi* numetė jį ant kokio kalno ar kokiame slėnyje.“+ – „Ne, nereikia tų vyrų siųsti!“ – sakė jis. 17 Bet jie tol įkalbinėjo Eliziejų, kol jam pasidarė nesmagu, ir jis nusileido: „Gerai, siųskite.“ Tad jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų. Tie ieškojo Elijo tris dienas, tačiau nerado. 18 Eliziejus tuo tarpu buvo Jeriche.+ Vyrams sugrįžus, jis tarė: „Sakiau, kad nereikia eiti.“

19 Po kurio laiko į Eliziejų kreipėsi miesto gyventojai: „Mūsų viešpatie, šis miestas, kaip matai, yra geroje vietoje,+ tik vanduo čia blogas ir žemė nevaisinga*.“ – 20 „Atneškite man naują dubenį ir įberkite į jį druskos“, – paliepė Eliziejus. 21 Tada nuėjo prie vandens ištakų ir subėręs ten druską+ tarė: „Taip sako Jehova: ‘Padariau šį vandenį sveiką. Daugiau nebekils iš jo nei mirtis, nei nevaisingumas*.’“ 22 Kaip Eliziejus pasakė, taip ir įvyko: tos vietovės vanduo iki šiol tebėra sveikas.

23 Iš ten Eliziejus patraukė į Betelį. Jam einant keliu, iš miesto išėjo vaikėzai ir ėmė iš jo tyčiotis.+ „Ei, pliki, nešdinkis! – jie šūkavo. – Pliki, nešdinkis!“ 24 Atsigręžęs ir į juos pažiūrėjęs, jis juos prakeikė Jehovos vardu. Ir dvi meškos,+ atėjusios iš miško, sudraskė 42 vaikus.+ 25 Paskui Eliziejus nukeliavo iki Karmelio kalno,+ o iš ten sugrįžo į Samariją.

3 Ahabo sūnus Jehoramas+ Izraelio karaliumi tapo aštuonioliktais Judo karaliaus Juozapato valdymo metais ir karaliavo Samarijoje 12 metų. 2 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, bet ne tiek, kiek jo tėvas ir motina. Jehoramas antai pašalino Baalo šventstulpį*, kurį jo tėvas buvo padaręs,+ 3 tačiau nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas,+ jis neatsižadėjo, nuo jų nesitraukė.

4 Moabo karalius Meša buvo avių augintojas ir Izraelio karaliui mokėjo duoklę: 100 000 ėriukų ir 100 000 nekirptų avinų. 5 Ahabui mirus,+ Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių.+ 6 Tada karalius Jehoramas sušaukė visus Izraelio karius ir iš Samarijos leidosi į žygį. 7 Be to, jis pasiuntė žinią Judo karaliui Juozapatui: „Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar eisi su manimi į kovą prieš Moabą?“ Tas atsakė: „Eisiu.+ Kaip tu, taip ir aš, mano tauta – tavo tauta, mano žirgai – tavo žirgai.“+ 8 Dar paklausė: „Kuriuo keliu eisime?“ – „Keliu per Edomo tyrlaukius“, – atsakė Jehoramas.

9 Taigi Izraelio karalius į žygį patraukė kartu su Judo karaliumi ir su Edomo+ karaliumi. Aplinkiniu keliu jie žygiavo septynias dienas, bet tada kariuomenei ir iš paskos varomiems gyvuliams pritrūko vandens. 10 Izraelio karalius aimanavo: „O varge! Jehova subūrė šiuos tris karalius vien tam, kad atiduotų Moabui į rankas!“ 11 Juozapatas paklausė: „Ar nėra čia Jehovos pranašo, per kurį galėtume Jehovos pasiteirauti?“+ Vienas Izraelio karaliaus tarnas atsakė: „Yra toks Eliziejus,+ Šafato sūnus, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų*.“+ – 12 „Iš jo išgirsim Jehovos žodį!“ – tarė Juozapatas, ir tada Izraelio karalius drauge su Juozapatu ir Edomo karaliumi nuėjo pas Eliziejų.

13 Izraelio karaliui Eliziejus pareiškė: „Ko tau iš manęs reikia?*+ Eik pas savo tėvo ir motinos pranašus!“+ – „Nekalbėk taip, – atsiliepė Izraelio karalius. – Juk ne kas kitas, o Jehova subūrė šiuos tris karalius, kad atiduotų Moabui į rankas.“ 14 Į tai Eliziejus atsakė: „Kaip gyvas kareivijų Viešpats Jehova, kuriam tarnauju, jei ne Judo karalius Juozapatas,+ į tave aš nei žiūrėčiau, nei dėmesį kreipčiau.+ 15 Dabar atveskite man arfininką.“+ Arfininkui ėmus skambinti, Eliziejų užvaldė Jehovos galybė*+ 16 ir jis prakalbo: „Taip liepia Jehova: ‘Šioje sausvagėje prikaskite griovių, 17 nes štai ką sako Jehova: nebus nei vėjo, nei lietaus, bet sausvagė prisipildys vandens.+ Jūs patys atsigersite, atsigers ir jūsų galvijai bei visi gyvuliai.’ 18 Bet tai tik menkniekis Jehovos akyse+ – jis ir Moabą atiduos jums į rankas.+ 19 Sunaikinkite tenai visus įtvirtintus ir visus žymiausius miestus,+ iškirskite geruosius medžius, užverskite visus vandens šaltinius ir akmenimis nusėkite visus derlingus laukus.“+

20 Iš ryto, tuo laiku, kai aukojama rytmetinė javų atnaša,+ nuo Edomo pusės staiga atplūdo vanduo ir užliejo slėnį.

21 Moabitai išgirdo, kad karaliai atžygiuoja su jais kovoti, tad sušaukę visus, kas tik įstengia į rankas paimti ginklą,* sustojo prie savo krašto ribų. 22 Anksti rytą, kai moabitai atsikėlė, saulės nutviekstas vandens paviršius raudonavo jiems prieš akis tarytum kraujas. 23 „Tai kraujas! – sakė jie. – Tie karaliai bus iškirtę vienas kitą kalaviju. Prie grobio,+ Moabai!“ 24 Moabitams įžengus į Izraelio stovyklą, izraelitai juos puolė ir taip sumušė, kad tie leidosi bėgti.+ Ir izraelitai veržėsi gilyn į Moabo kraštą, pakeliui guldydami moabitus. 25 Jie sugriovė miestus, ir kiekvienas vyras, mesdamas po akmenį, nusėjo akmenimis visus derlingus laukus; jie užvertė visus vandens šaltinius,+ iškirto geruosius medžius.+ Išsilaikė tiktai Kir Hareseto+ mūrai. Bet miestas buvo apsuptas karių, ginkluotų mėtyklėmis, ir tie įnirtingai jį puolė.

26 Pamatęs, kad mūšį pralaimi, Moabo karalius su 700 vyrų, ginkluotų kalavijais, pamėgino prasiskinti kelią iki Edomo karaliaus,+ tačiau jiems nepavyko. 27 Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, savo įpėdinį, ir paaukojo ant mūro kaip deginamąją auką.+ Ir sukilo didelis pyktis ant izraelitų, todėl jie atsitraukė ir grįžo į savo kraštą.

4 Viena moteris, vieno iš pranašų sūnų+ žmona, Eliziejui guodėsi: „Tavo tarnas, mano vyras, jau yra miręs, ir tu žinai, kad tavo tarnas visada nuoširdžiai bijojo Jehovos.+ Bet dabar atėjo skolintojas ir nori abu mano vaikus paimti sau vergais.“ – 2 „Kuo galiu tau padėti? – klausė Eliziejus. – Sakyk, ko turi namie?“ – „Tavo tarnaitė daugiau nieko namie neturi, tik ąsotį aliejaus“, – atsakė moteris.+ 3 „Apeik visus kaimynus ir pasiskolink indų, tuščių indų. Pasiskolink kuo daugiau, – prisakė Eliziejus. – 4 Tada su sūnumis eik į savo namus, uždaryk iš paskos duris ir į visus tuos indus pilk aliejų. Kuris indas jau bus pilnas, tą statyk į šalį.“ 5 Taigi moteris nuėjo.

Tada su sūnumis ji užsidarė namuose. Tie padavinėjo motinai indus, o ji pylė aliejų.+ 6 „Duok kitą indą“, – paprašė vieno iš sūnų, bet visi indai jau buvo pilni.+ „Daugiau indų nebėra“, – atsakė sūnus, ir aliejus liovėsi tekėjęs.+ 7 Atėjusi pas Dievo vyrą, moteris jam viską papasakojo. Eliziejus tarė: „Eik, parduok aliejų ir susimokėk skolas, o iš to, kas liks, galėsi pragyventi ir tu pati, ir tavo sūnūs.“

8 Vieną dieną keliaudamas Eliziejus užsuko į Šunemą.+ Ten gyveno žymi moteris ir ji prikalbino Eliziejų ateiti pavalgyti.+ Nuo tada, kai tik eidavo pro šalį, jis užeidavo pavalgyti į jos namus. 9 Savo vyrui ji sakė: „Žinau, kad tas žmogus, kuris pas mus lankosi, yra šventas Dievo vyras. 10 Gal įrenkime jam kambarėlį ant stogo?+ Pastatykime tenai lovą, stalą, kėdę, žibintą. Kaskart, kai pas mus užeis, galės ir apsistoti.“+

11 Sykį, kai vėl ten atkeliavo, Eliziejus užlipo į aukštutinį kambarėlį ir prigulė. 12 Tada jis kreipėsi į savo tarną Gehazį:+ „Pakviesk šunemietę.“+ Tarno pakviesta moteris atėjo. 13 Eliziejus kalbėjo Gehaziui: „Būk geras, pasakyk jai: ‘Tu taip mumis rūpiniesi!+ Ką galėčiau dėl tavęs padaryti?+ Gal dėl tavęs pakalbėti su karaliumi+ ar kariuomenės vadu?’“ Į tai ji atsakė: „Aš gyvenu tarp saviškių ir man nieko netrūksta.“ 14 Tad Eliziejus svarstė: „Ką galima dėl jos padaryti?“ – „Na, ji neturi sūnaus,+ o jos vyras senas“, – užsiminė Gehazis. 15 „Pakviesk ją“, – iškart paprašė Eliziejus. Gehazis pakvietė, ir ji atėjusi atsistojo tarpduryje. 16 Eliziejus jai tarė: „Kitais metais šituo pat laiku myluosi sūnų.“+ Bet ji atsakė: „Oi ne, mano viešpatie, Dievo vyre, nemeluok savo tarnaitei!“

17 Kaip Eliziejus sakė, taip ir įvyko: moteris pastojo ir tuo pat laiku kitais metais pagimdė sūnų. 18 Kai jau buvo ūgtelėjęs, vaikas sykį nuėjo pas tėvą prie pjovėjų. 19 „Galvą! Man skauda galvą!“ – skundėsi jis tėvui. Šis paprašė tarno: „Nunešk jį pas mamą.“ 20 Tarnas parnešė berniuką motinai. Pasiėmusi ji laikė jį ant kelių; deja, atėjus vidudieniui vaikas mirė.+ 21 Moteris užnešė jį viršun ir paguldė į Dievo vyro lovą,+ o pati uždarė duris ir išėjo. 22 Pasikvietusi savo vyrą, paprašė: „Atsiųsk man vieną tarną ir asilę, kad galėčiau skubiai nuvykti pas Dievo vyrą. Netrukus grįšiu.“ – 23 „Kodėl nori pas jį būtent šiandien? – klausė jis. – Juk nei jaunatis,+ nei šabas.“ Bet ji tepasakė: „Nesijaudink, viskas gerai.“ 24 Moteris pasibalnojo asilę ir paliepė savo tarnui: „Varyk gyvulį pirmyn! Dėl manęs nelėtink, kol nepaprašysiu.“

25 Taip ji keliavo link Karmelio kalno pas Dievo vyrą. Iš tolo ją pamatęs, Dievo vyras savo tarnui Gehaziui tarė: „Žiūrėk, šunemietė! 26 Bėk jos pasitikti ir paklausk, kaip ji laikosi, kaip jos vyras, kaip sūnus.“ Moteris tarnui atsakė: „Viskas gerai.“ 27 Pasiekusi Karmelio kalną, ji priėjo prie Dievo vyro, puolė prieš jį ant kelių ir apkabino jam kojas.+ Gehazis norėjo ją atitraukti, bet Dievo vyras jį sulaikė: „Neliesk jos. Ją slegia didžiulis sielvartas. Jehova nuslėpė tai nuo manęs, nieko man nepasakė.“ 28 Tada moteris prakalbo: „Argi aš prašiau savo viešpatį sūnaus? Argi nesakiau: ‘Nesuteik man tuščių vilčių’?“+

29 Eliziejus tučtuojau tarė Gehaziui: „Pasikaišyk drabužį,+ imk į ranką mano lazdą ir eik. Jei ką sutiksi, nesveikink, ir jei kas tave sveikintų, neatsakyk. Eik ir uždėk mano lazdą berniukui ant veido.“ 30 Tačiau berniuko motina pareiškė: „Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, be tavęs aš neisiu!“+ Tada Eliziejus pakilo ir iškeliavo kartu su ja. 31 Gehazis, nuskubėjęs pirma jų, uždėjo lazdą berniukui ant veido, bet nebuvo jokio garso, jokio gyvybės ženklo.+ Grįžęs prie Eliziejaus, jis pranešė: „Berniukas nepabudo.“

32 Kai Eliziejus įžengė į namus, berniukas negyvas gulėjo jo lovoje.+ 33 Įėjęs jis uždarė paskui save duris ir pasilikęs su vaiku ėmė melstis Jehovai.+ 34 Paskui įlipo į lovą ir pasilenkęs prie vaiko pridėjo lūpas prie jo lūpų, akis – prie jo akių, delnus – prie jo delnų. Taip jis kniūbojo, kol berniuko kūnas sušilo.+ 35 Pavaikščiojęs pirmyn atgal, Eliziejus vėl įlipo į lovą ir užsikniaubė ant vaiko. Berniukas septynis kartus nusičiaudėjo ir atsimerkė.+ 36 Eliziejus, pasišaukęs Gehazį, paprašė: „Pakviesk šunemietę.“ Tarno kviečiama moteris atėjo ir Eliziejus jai tarė: „Pasiimk savo sūnų.“+ 37 Priėjusi ji puolė Eliziejui po kojų ir žemai nusilenkė. Tada pasiėmė sūnų ir išėjo.

38 Eliziejus sugrįžo į Gilgalą, o tuo tarpu krašte siautė badas.+ Pranašų sūnums+ sėdint priešais, Eliziejus paprašė savo tarną:+ „Užkaisk didįjį katilą ir išvirk pranašų sūnums kokio viralo.“ 39 Vienas iš jų išėjo į laukus parinkti dedešvų ir, radęs laukinį vijoklį, nuo jo priskynė pilną apsiaustą moliūgėlių. Parėjęs įpjaustė juos į viralą, nors tų vaisių ir nepažinojo. 40 Galiausiai to viralo patiekė vyrams, bet jie paragavę ėmė šaukti: „Dievo vyre, katile – mirtis!“ Viralo valgyti jie negalėjo. 41 Tada Eliziejus paprašė: „Atneškite miltų.“ Subėręs miltus į katilą, tarė: „Pilkite žmonėms ir tegul valgo.“ Virale nebebuvo nieko kenksminga.+

42 Kitąsyk atkeliavo vienas vyras iš Baal Šališos+ ir atgabeno Dievo vyrui 20 duonos papločių, iškeptų iš pirmųjų miežių,+ taip pat maišą šviežių grūdų.+ „Duok visa tai žmonėms ir tevalgo“, – paragino Eliziejus. 43 Bet tarnas suabejojo: „Negi to užteks pamaitinti šimtui žmonių?“+ Eliziejus vėl paragino: „Duok žmonėms, tevalgo, nes štai ką sako Jehova: ‘Jie pasisotins ir dar liks.’“+ 44 Taigi tarnas patiekė tą maistą, žmonės privalgė ir dar liko,+ kaip Jehova ir buvo sakęs.

5 Sirijos kariuomenei vadovavo toks Naamanas, iškilus žmogus. Jehova per jį buvo dovanojęs Sirijai pergalę* ir pats karalius jį labai gerbė. Tačiau Naamanas, tas narsus karžygys, sirgo raupsais. 2 Kartą sirai, įsiveržę į Izraelio kraštą, paėmė nelaisvėn mažą mergaitę ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. 3 „O kad mano šeimininkas nukeliautų į Samariją pas pranašą!+ – kalbėjo ji savo šeimininkei. – Jis pagydytų jį nuo raupsų.“+ 4 Tad jis* nuėjo pas savo viešpatį ir jam papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi.

5 Sirijos karalius tarė: „Keliauk! Kartu aš pasiųsiu laišką Izraelio karaliui.“ Pasiėmęs 10 talentų* sidabro, 6000 auksinių ir 10 drabužių pakaitų, Naamanas iškeliavo. 6 Izraelio karaliui jis įteikė laišką, kuriame buvo parašyta: „Sykiu su šiuo laišku siunčiu savo tarną Naamaną, kad pagydytum jį nuo raupsų.“ 7 Izraelio karalius, perskaitęs laišką, persiplėšė drabužius ir sušuko: „Nejau aš Dievas, kad mirtis ir gyvenimas būtų mano valioje?+ Jis siunčia pas mane šitą žmogų ir liepia pagydyti nuo raupsų! Patys matote, jis tik ieško dingsties prie manęs prikibti!“

8 Dievo vyras Eliziejus, išgirdęs, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, tuojau pat siuntė karaliui žinią: „Kodėl persiplėšei drabužius? Teatvyksta jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje.“+ 9 Taigi Naamanas su savo žirgais bei kovos vežimais atvyko ir sustojo prie Eliziejaus namų durų. 10 Eliziejus per pasiuntinį jam perdavė: „Eik, nusimaudyk septynis kartus+ Jordano upėje+ ir tavo kūnas pasveiks, tu tapsi švarus.“ 11 Tai išgirdęs, Naamanas supyko ir apsigręžė eiti, sakydamas: „O aš maniau, jis išeis pas mane ir atsistojęs šauksis savo Dievo Jehovos vardo, pamojuos ranka virš raupsuotos vietos ir aš pagysiu! 12 Argi Damasko+ upės Abana ir Parparas ne geresnės už visus Izraelio vandenis?! Nejaugi negaliu jose nusimaudyti ir tapti švarus?!“ Naamanas supykęs apsigręžė ir nuėjo.

13 Bet jo tarnai prisigretinę ėmė jam kalbėti: „Tėve, jeigu pranašas būtų liepęs tau padaryti ką nors nepaprasta, argi nebūtum daręs? Tai kodėl tau nepaklausius jo dabar, kai sako: ‘Nusimaudyk ir būsi švarus’?“ 14 Ir Naamanas, nukeliavęs prie Jordano, septynis kartus pasinėrė upėje, kaip Dievo vyras buvo liepęs.+ Tada jo oda pasidarė kaip mažo berniuko,+ jis tapo švarus.+

15 Su visa savo palyda sugrįžęs pas Dievo vyrą,+ Naamanas atsistojo priešais jį ir tarė: „Dabar žinau, kad niekur kitur žemėje nėra Dievo, tik Izraelyje.+ Prašyčiau priimti dovaną* iš savo tarno.“ – 16 „Kaip gyvas Jehova, kuriam tarnauju, nieko aš neimsiu!“+ – atsakė Eliziejus. Nors Naamanas primygtinai siūlė, Eliziejus dovanos vis tiek nepriėmė. 17 „Jeigu jau taip, – sakė Naamanas, – prašyčiau leisti savo tarnui iš šio krašto parsigabenti žemių – tiek, kiek du mulai gali panešti, – nes tavo tarnas nebeaukos deginamųjų aukų nei atnašų kitiems dievams, tik Jehovai. 18 Bet teatleidžia Jehova tavo tarnui dėl vieno dalyko: kai mano valdovas, remdamasis į mano ranką, eina į Rimono šventyklą, kad jam tenai nusilenktų, tada ir aš Rimono šventykloje turiu nusilenkti. Teatleidžia Jehova tavo tarnui už tai, kad ir aš Rimono šventykloje nusilenksiu.“ 19 Eliziejus tarė: „Eik ramybėje“, ir Naamanas leidosi į kelią. Kai jis jau buvo gerą galą nukeliavęs, 20 Gehazis,+ Dievo vyro+ Eliziejaus tarnas, tarė sau: „Mano šeimininkas pagailėjo to siro Naamano+ ir nieko nepaėmė iš to, ką jis buvo atgabenęs. Kaip gyvas Jehova, pasivysiu jį ir ką nors iš jo paimsiu.“ 21 Taigi Gehazis leidosi vytis Naamaną. Pamatęs, kad iš paskos kažkas atbėga, Naamanas išlipo iš vežimo. „Ar viskas gerai?“ – teiravosi jis pasitikdamas Gehazį. 22 „Taip, viskas gerai! Tik šeimininkas paprašė manęs perduoti tokią žinią: ‘Ką tik iš Efraimo aukštumų pas mane atėjo du vyrai, pranašų sūnūs. Gal galėtum jiems duoti talentą sidabro ir dvi drabužių pakaitas?’“+ – 23 „Meldžiu, imk du talentus!“ – tarė Naamanas. Įkalbėjęs, kad paimtų,+ sukrovė tuos sidabro talentus į du maišus, įdėjo dvi drabužių pakaitas ir įdavė dviem savo tarnams. Tie visa tai nešė, eidami pirma Gehazio.

24 Kai jie pasiekė Ofelį*, Gehazis paėmė tuos maišus vyrams iš rankų ir pasidėjo namuose, o vyrus paleido, ir šie patraukė atgal. 25 Gehazis tuomet sugrįžo pas savo šeimininką. Eliziejus paklausė: „Gehazi, iš kur parkeliauji?“ Tas atsakė: „Tavo tarnas niekur nebuvo iškeliavęs.“+ – 26 „Argi mano širdis nebuvo tenai, kai tas vyras lipo iš vežimo tavęs pasitikti? – klausė Eliziejus. – Nejaugi dabar metas priimti sidabrą, drabužius, alyvmedžių giraites ir vynuogynus, avis ir galvijus, tarnus ir tarnaites?+ 27 Dabar Naamano raupsai+ amžiams prilips tau ir tavo palikuoniams.“ Ir Gehazis nuėjo šalin baltas it sniegas, visas raupsuotas.+

6 Kartą pranašų sūnūs+ kreipėsi į Eliziejų: „Čia, kur su tavimi gyvename, mums visiems per ankšta. 2 Leisk nueiti prie Jordano. Ten paimsime kiekvienas po rąstą ir pasistatysime sau būstą.“ – „Eikite“, – atsakė Eliziejus. 3 Vienas iš jų dar paprašė: „Gal su savo tarnais eitum ir tu?“ – „Gerai, eisiu“, – sutiko šis 4 ir nuėjo drauge. Atėję prie Jordano, vyrai ėmė kirsti medžius. 5 Vienam bekertant medį, kirvio geležtė nusmuko ir įkrito į vandenį. „Vargas man, šeimininke! Jis buvo skolintas!“ – sudejavo žmogus. 6 „Kurioj vietoj įkrito?“ – paklausė Dievo vyras. Kai anas parodė kur, Eliziejus atkirto medžio gabalą, įmetė į vandenį, ir geležtė iškilo į paviršių. 7 „Ištrauk ją“, – paliepė Eliziejus. Žmogus ištiesė ranką ir geležtę išgriebė.

8 Sykį Sirijos karalius, išėjęs kariauti su Izraeliu,+ pasitarė su savo tarnais ir nusprendė: „Stovyklą šįkart statysimės ten ir ten.“ 9 Tada Dievo vyras+ siuntė Izraelio karaliui žinią: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes ten atžygiuoja sirai.“ 10 O Izraelio karalius tą žinią perdavė savo žmonėms, esantiems toje vietoje, apie kurią Dievo vyras buvo sakęs. Šitaip Eliziejus perspėjo jį ne vieną kartą ir jam vis pavykdavo priešo spąstų išvengti.+

11 Sirijos karalius dėl šito labai supyko. Jis pasišaukė savo tarnus ir ėmė kalbėti: „Sakykit, kas iš mūsų palaiko Izraelio karaliaus pusę?“ – 12 „Nė vienas, mano viešpatie karaliau! – atsiliepė kažkuris iš tarnų. – Izraelyje yra toks pranašas Eliziejus. Jis pasako Izraelio karaliui net ir tai, apie ką kalbi savo miegamajame.“+ – 13 „Eikite ir išsiaiškinkite, kur jis yra, kad galėčiau pasiųsti vyrus jo sučiupti!“ – įsakė karalius. Netrukus jam buvo pranešta: „Eliziejus yra Dotane.“+ 14 Ir jis nedelsdamas pasiuntė ten didelę kariuomenę su žirgais ir kovos vežimais. Atžygiavę nakčia, sirai apsupo miestą.

15 Dievo vyro tarnas, anksti rytą atsikėlęs, išėjo laukan ir žiūri: aplink miestą – kariuomenė su žirgais ir kovos vežimais. „Vargas mums, šeimininke! Ką darysime?!“ – klausė jis. 16 „Nebijok,+ – ramino jį Eliziejus, – su mumis yra daugiau negu su jais.“+ 17 Tada Eliziejus ėmė melstis: „Jehova, atverk jam akis, kad pamatytų!“+ Jehova tuojau atvėrė tarnui akis ir jis pamatė, kad ant kalvų visur aplink Eliziejų+ daugybė ugninių žirgų ir kovos vežimų.+

18 Sirams artinantis, Eliziejus meldė Jehovą: „Apakink šiuos žmones.“+ Ir Dievas juos apakino, kaip Eliziejus prašė. 19 Dabar Eliziejus į sirus kreipėsi: „Čia ne tas kelias ir ne tas miestas. Sekite paskui mane ir aš jus nuvesiu pas žmogų, kurio ieškote.“ Taip jis nuvedė juos į Samariją.+

20 Jiems atėjus į Samariją, Eliziejus vėl meldė: „Jehova, atverk jiems akis, kad matytų.“ Jehova atvėrė jiems akis ir jie pamatė esą vidury Samarijos. 21 Juos išvydęs, Izraelio karalius klausė Eliziejaus: „Ar man juos užmušti, tėve? Ar užmušti juos?“ – 22 „Nežudyk jų, – atsakė šis. – Juk argi tu žudai žmones, kuriuos paimi į nelaisvę kalaviju ir lanku? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo, teatsigeria,+ o paskui tegu grįžta pas savo valdovą.“ 23 Taigi karalius paruošė jiems dideles vaišes. Visi pavalgė, atsigėrė ir tada jis leido jiems grįžti pas savo valdovą. Sirų būriai+ daugiau nė sykio nebeatėjo plėšikauti į Izraelio kraštą.

24 Po kurio laiko Sirijos karalius Ben Hadadas sutelkė visą kariuomenę ir atžygiavęs apgulė Samariją.+ 25 Samarijoje kilo didelis badas.+ Apgulai užsitęsus, asilo galva+ kainavo 80 sidabrinių, o ketvirtis kabo* balandžių mėšlo – 5 sidabrinius. 26 Kartą, Izraelio karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris sušuko: „Mano viešpatie karaliau, padėk mums!“ – 27 „Jeigu Jehova tau nepadeda, kuo aš galiu padėti? – atsiliepė karalius. – Gal manai, kad yra likę grūdų ant grendymo arba vyno ir aliejaus spaudykloje?“ 28 Vis dėlto karalius paklausė: „Tai kas tau nutiko?“ Ir ji ėmė pasakoti: „Šita moteris pasiūlė: ‘Duok savo sūnų, suvalgysim jį šiandien, o rytoj suvalgysim mano sūnų.’+ 29 Tad išvirėme mano sūnų ir suvalgėme.+ Kitą dieną aš jai sakau: ‘Duok savo sūnų, kad jį suvalgytume.’ Bet ji savo sūnų paslėpė.“

30 Išgirdęs moters žodžius, karalius persiplėšė drabužius.+ Jam vaikščiojant ant miesto sienos, žmonės matė, kad po drabužiais ant nuogo kūno jis vilki ašutinę. 31 „Tenubaudžia mane Dievas ir dar teprideda, jei Šafato sūnaus Eliziejaus galva šiandien pat nenulėks jam nuo pečių!“ – pareiškė karalius.+

32 Eliziejus tuo tarpu sėdėjo savo namuose ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Karalius pirma savęs siuntė pas jį pasiuntinį. Šiam dar nepasirodžius, Eliziejus tarė seniūnams: „Ar žinote, kad tas žmogžudžio sūnus+ pasiuntė vyrą man galvos nukirsti? Kai pasiuntinys ateis, žiūrėkite, kad durys būtų užsklęstos, ir tvirtai jas laikykite. O pasiuntiniui iš paskos ar ne paties valdovo žingsniai ataidi?“ 33 Eliziejui su jais besikalbant, atėjo pasiuntinys. Netrukus atėjo ir karalius. Jis sakė: „Ši nelaimė – nuo Jehovos. Tai kodėl turėčiau tikėtis, kad Jehova man padės?“

7 Dabar Eliziejus tarė: „Klausykitės Jehovos žodžio! Taip sako Jehova: ‘Rytoj maždaug tokiu laiku seja* geriausių miltų prie Samarijos vartų* kainuos vos vieną šekelį*, ir vos už vieną šekelį galėsite nusipirkti dvi sejas miežių.’“+ 2 Tai išgirdęs, vienas pareigūnas, karaliaus patikėtinis, Dievo vyrui pareiškė: „Net jeigu Jehova ir dangaus užtvaras atvertų, ar taip galėtų būti?“+ Eliziejus atsakė: „Savo akimis tai matysi,+ bet nevalgysi.“+

3 Prie miesto vartų sėdėjo keturi raupsuoti vyrai.+ „Negi taip ir sėdėsim, kol numirsim? – šnekėjosi jie tarpusavyje. – 4 Jeigu nuspręsim eiti į miestą, mirsim ten, nes mieste siaučia badas.+ O jei liksim čia, vis tiek mirsim. Tad eikim į sirų stovyklą. Jei mūsų pagailės, gyvensime, o jei reikės mirti, tai mirsime.“ 5 Ir vakaro prieblandoje jie patraukė į sirų stovyklą. Priėję stovyklos pakraštį, žiūri – ogi stovykla tuščia!

6 Jehova buvo padaręs taip, kad sirų stovykloje pasigirstų kovos vežimų dardesys ir žirgų kanopų dundėjimas – didžiulės kariuomenės ūžesys.+ Sirai vieni kitiems sakė: „Turbūt Izraelio karalius pasamdė hetitų ir Egipto karalius, kad eitų prieš mus!“ 7 Jie tučtuojau pakilo ir palikę savo palapines, žirgus, asilus ir visa, kas buvo stovykloje, leidosi bėgti. Taip vakaro prieblandoje jie ir pabėgo gelbėdami savo gyvybę*.

8 Anie raupsuotieji, priėję stovyklos pakraštį, įžengė į vieną palapinę ir puolė valgyti ir gerti. Tada susirinko visą sidabrą, auksą, drabužius ir išnešę paslėpė. Paskui sugrįžo, įėjo į kitą palapinę, iš jos irgi išnešė daiktus ir paslėpė.

9 Galiausiai jie ėmė svarstyti: „Negerai mes darome. Juk ši diena yra geros žinios diena. Jei delsime ir lauksime iki aušros, užsitrauksim kaltę. Eikim ir praneškim karaliaus rūmams.“ 10 Tad parėję pasišaukė miesto vartų sargus ir papasakojo: „Buvome nuėję į sirų stovyklą, bet nė vieno žmogaus ten neradome ir žmogaus balso negirdėjome. Matėme tik pririštus žirgus ir asilus; ir palapinės stovi kaip stovėjusios.“ 11 Vartų sargai nedelsdami tai pagarsino ir žmonės perdavė žinią karaliaus rūmams.

12 Nors buvo naktis, karalius tuojau atsikėlė ir savo tarnams ėmė aiškinti: „Pasakysiu jums, ką sirai yra sumanę. Jie žino, kad mes badaujame,+ todėl išėjo iš stovyklos ir pasislėpė laukuose, regzdami tokią mintį: ‘Kai jie iš miesto išeis, sučiupsime juos gyvus ir įžengsime į miestą.’“+ 13 Vienas iš tarnų pasiūlė: „Parinkime kelis vyrus ir duokime jiems penkis mieste likusius žirgus. Šiaip ar taip, tų vyrų laukia galas, kaip ir visos Izraelio daugybės, esančios mieste. Daug izraelitų jau mirė – tie irgi mirs. Tad siųskime juos, tegul išsiaiškina, kas nutiko.“ 14 Jie paėmė du kovos vežimus su žirgais, ir karalius išsiuntė vyrus į sirų stovyklą, sakydamas: „Keliaukite ir pažiūrėkite.“ 15 Sirų pėdsakais tie vyrai sekė iki pat Jordano ir visur pakeliui matė drabužių ir daiktų, kuriuos sirai bėgdami buvo išmėtę. Sugrįžę pasiuntiniai viską papasakojo karaliui.

16 Tada žmonės ėjo iš miesto ir sirų stovykloje rinko sau grobį. Kaip Jehova ir buvo sakęs, seja geriausių miltų kainavo vos vieną šekelį, ir vos už vieną šekelį buvo galima nusipirkti dvi sejas miežių.+ 17 Anam pareigūnui, savo patikėtiniui, karalius pavedė prižiūrėti vartus, bet žmonės jį vartuose sumindžiojo – apie tai buvo sakęs Dievo vyras, kai karalius pas jį lankėsi. 18 Taigi įvyko, kaip Dievo vyras karaliui buvo kalbėjęs: „Rytoj maždaug tokiu laiku dvi sejos miežių prie Samarijos vartų kainuos vos vieną šekelį, ir vos už vieną šekelį galėsite nusipirkti seją geriausių miltų.“+ 19 Kai anas pareigūnas Dievo vyrui pareiškė: „Net jeigu Jehova ir dangaus užtvaras atvertų, ar taip galėtų būti?“, Eliziejus jam atsakė: „Savo akimis tai matysi, bet nevalgysi.“ 20 Taip ir buvo, nes žmonės vartuose jį sumindžiojo.

8 Eliziejus sakė moteriai, kurios sūnų buvo atgaivinęs:+ „Kelkis, keliauk su savo namiškiais svetur ir įsikurkite, kur galėsite, nes Jehova paskelbė, kad kraštą septynerius metus vargins badas.“+ 2 Kaip Dievo vyras liepė, taip moteris ir padarė: su visa šeimyna išsikėlė septyneriems metams į filistinų kraštą.+

3 Septyneriems metams praėjus, moteris iš filistinų krašto sugrįžo ir nuėjo pas karalių paprašyti, kad jai būtų grąžinti namai ir žemė. 4 Karalius tuo tarpu kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu. „Papasakok man apie visus didžius darbus, kuriuos Eliziejus yra padaręs“,+ – prašė jis. 5 Gehaziui bepasakojant, kaip Eliziejus atgaivino mirusįjį,+ pas karalių, norėdama pasiteirauti dėl savo namų ir žemės,+ kaip tik atėjo ta moteris, kurios sūnų Dievo vyras buvo atgaivinęs. „Mano viešpatie karaliau, – suskubo sakyti Gehazis, – štai ta moteris ir štai jos sūnus, kurį Eliziejus atgaivino!“ 6 Karalius ėmė moterį klausinėti ir ji viską papasakojo. Tada karalius liepė vienam rūmų pareigūnui ja pasirūpinti. „Sugrąžink jai visą nuosavybę ir dar atlygink už laukų derlių, – prisakė karalius. – Sumokėk jai tiek, kiek būtų gavusi nuo savo išvykimo dienos iki šiol.“

7 Sirijos karalius Ben Hadadas+ susirgo, o į Damaską+ tuo metu atvyko Eliziejus. Karaliui buvo pranešta: „Atkeliavo Dievo vyras.“+ 8 Tai išgirdęs, karalius paprašė Hazaelio:+ „Pasiimk dovanų ir nueik susitikti su Dievo vyru.+ Per jį pasiteirauk Jehovos, ar aš pagysiu iš šios ligos.“ 9 Taigi Hazaelis paėmė dovanų – visokiausių Damasko gėrybių, kiek gali panešti keturiasdešimt kupranugarių, – ir nuėjo susitikti su Eliziejumi. Atėjęs atsistojo prieš jį ir tarė: „Tavo sūnus Ben Hadadas, Sirijos karalius, atsiuntė mane, kad tavęs paklausčiau, ar jis pagis iš savo ligos.“ 10 Eliziejus atsakė: „Eik ir sakyk jam: ‘Tu tikrai pagysi.’ Tačiau Jehova man apreiškė, kad jis mirs.“+ 11 Ir Eliziejus ilgai žvelgė į Hazaelį, tam net nesmagu pasidarė. Galiausiai Dievo vyras pravirko. 12 „Kodėl mano viešpats verkia?“ – paklausė Hazaelis. „Žinau, kiek bloga padarysi izraelitams,+ – atsakė Eliziejus. – Tu sudeginsi jų tvirtoves, kalaviju išžudysi jų rinktinius karius, sutraiškysi jų mažylius, perskrosi nėščias moteris.“+ – 13 „Kaip galėtų tavo tarnas, menkas šuva, padaryti tokių dalykų?“ – nusistebėjo Hazaelis. „Jehova man apreiškė, kad tu tapsi Sirijos karaliumi“,+ – atsakė Eliziejus.

14 Palikęs Eliziejų, Hazaelis sugrįžo pas savo valdovą. „Ką pasakė Eliziejus?“ – klausė tas. „Pasakė, kad tu tikrai pagysi“, – nuramino jį Hazaelis.+ 15 Bet kitą dieną, paėmęs antklodę ir pamirkęs vandenyje, Hazaelis uždėjo ją karaliui ant veido ir tol laikė prispaudęs, kol tas užduso.+ Taip Hazaelis vietoj jo tapo karaliumi.+

16 Penktais Izraelio karaliaus Jehoramo,+ Ahabo sūnaus, valdymo metais, Juozapatui tebesant Judo karaliumi, Jude pradėjo karaliauti Juozapato sūnus Jehoramas.+ 17 Karaliumi jis tapo būdamas trisdešimt dvejų ir Jeruzalėje karaliavo 8 metus. 18 Jis sekė Izraelio karalių pėdomis+ – elgėsi kaip Ahabo namai,+ nes buvo vedęs Ahabo dukterį.+ Jis darė, kas nedora Jehovos akyse.+ 19 Tačiau Judo sunaikinti Jehova nenorėjo dėl savo tarno Dovydo,+ nes jam buvo pažadėjęs, kad jis ir jo sūnūs visada turės žiburį*.+

20 Valdant Jehoramui, Edomas sukilo prieš Judo valdžią+ ir pasiskyrė sau karalių.+ 21 Tada Jehoramas su visais savo kovos vežimais nuvyko į Cayrą. Nakčia pakilęs į žygį, jis puolė ir sumušė edomitus, kurie buvo apsupę jį ir jo kovos vežimų vadus. Kariai išsilakstė po palapines. 22 Prieš Judo valdžią Edomas maištauja iki šios dienos. Tuo pat metu sukilo ir Libna.+

23 Daugiau apie Jehoramą – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 24 Paskui Jehoramas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste, kur ir protėviai.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Ahazijas.+

25 Judo karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti dvyliktais Izraelio karaliaus Jehoramo, Ahabo sūnaus, valdymo metais.+ 26 Karaliumi Ahazijas tapo būdamas dvidešimt dvejų ir Jeruzalėje karaliavo vienus metus. Jo motina buvo Atalija,+ Izraelio karaliaus Omrio+ anūkė*. 27 Jis sekė Ahabo namų pėdomis+ ir darė, kas nedora Jehovos akyse. Ahazijas elgėsi kaip Ahabo namai, nes su Ahabo namais jį siejo giminystė.+ 28 Kartu su Ahabo sūnumi Jehoramu jis nužygiavo prie Ramot Gileado+ kovoti prieš Sirijos karalių Hazaelį. Sirai karalių Jehoramą sužeidė+ 29 ir šis grįžo į Jezreelį+ gydytis žaizdų, gautų mūšyje prie Ramos, kur kovėsi su Sirijos karaliumi Hazaeliu.+ Tada į Jezreelį aplankyti žaizdas besigydančio Ahabo sūnaus Jehoramo atvyko Judo karalius Jehoramo sūnus Ahazijas.

9 Pranašas Eliziejus, pasišaukęs vieną iš pranašų sūnų, davė jam užduotį: „Pasikaišyk drabužį, pasiimk indelį aliejaus ir skubėk į Ramot Gileadą.+ 2 Kai ten nueisi, susirask Nimšio sūnaus Juozapato sūnų Jehuvą.+ Įėjęs pasivadink jį į šalį nuo kitų vyrų, į galinį kambarį. 3 Paėmęs indelį aliejaus, išpilk jam ant galvos ir tark: ‘Taip sako Jehova: „Aš patepu tave Izraelio karaliumi.“’+ O tada atidaryk duris ir nieko nelaukdamas bėk.“

4 Taigi tas pranašo tarnas iškeliavo į Ramot Gileadą. 5 Nuvykęs rado ten besėdinčius kariuomenės vadus. „Vade, turiu tau žinią!“ – prakalbo jis. „Kuriam iš mūsų?“ – paklausė Jehuvas. „Tau, vade“, – atsakė tas. 6 Jehuvas pakilo ir įėjo vidun. Tuomet tarnas išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Aš patepu tave Jehovos tautos Izraelio karaliumi.+ 7 Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus ir taip aš atkeršysiu už savo tarnų pranašų kraują ir už kraują visų Jehovos tarnų, kurie krito nuo Jezabelės rankos.+ 8 Pražus visi Ahabo namai. Išnaikinsiu iš Ahabo šeimos visus vyrus*, net Izraelio bejėgius ir silpnuosius.+ 9 Ahabo namams padarysiu tą patį, ką padariau Nebato sūnaus Jeroboamo namams+ ir Ahijos sūnaus Bašos namams.+ 10 O Jezabelę atvirame lauke ės Jezreelio šunys,+ niekas jos nepalaidos.’“ Tai pasakęs, pranašo tarnas atidarė duris ir išbėgo.+

11 Jehuvui grįžus prie savo valdovo tarnų, tie ėmė klausinėti: „Ar viskas gerai? Ko tas beprotis buvo pas tave atėjęs?“ – „Juk žinot, kokie jie yra ir kokios jų šnekos“, – atsakė jis. 12 Bet vyrai neatstojo: „Sakyk tiesą, neišsisukinėk!“ Ir Jehuvas papasakojo: „Taip ir taip jis man kalbėjo ir dar pridūrė: ‘Taip sako Jehova: „Aš patepu tave Izraelio karaliumi.“’“+ 13 Tai išgirdę, visi griebė savo apsiaustus ir klojo jam po kojomis ant plikų laiptų.+ Jie papūtė ragą ir paskelbė: „Jehuvas yra karalius!“+ 14 Tada Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas+ surengė sąmokslą prieš Jehoramą.

Jehoramui su visa Izraelio kariuomene dėl Sirijos karaliaus Hazaelio+ buvo tekę kurį laiką pasilikti Ramot Gileade.+ 15 Paskui karalius Jehoramas grįžo į Jezreelį+ gydytis žaizdų, nes mūšyje su Sirijos karaliumi Hazaeliu buvo sirų sužeistas.+

Jehuvas kalbėjo: „Jei palaikot mano pusę, niekam neleiskit ištrūkti iš miesto, kad nukeliavę į Jezreelį mūsų neišduotų.“ 16 Tada įlipęs į kovos vežimą Jehuvas pasuko Jezreelio link, kur savo žaizdas gydėsi Jehoramas; kaip tik tuo metu Jehoramo aplankyti buvo atvykęs Judo karalius Ahazijas. 17 Jezreelyje vienas sargybinis nuo bokšto pamatė artinantis Jehuvo būrį ir iškart pranešė: „Matau būrį vyrų!“ Jehoramas įsakė: „Pasiųsk raitelį jų pasitikti. Tegu paklausia: ‘Ar su taika atvykstate?’“ 18 Raitelis nuskubėjo jų pasitikti ir prabilo: „Karalius klausia: ‘Ar su taika atvykstate?’“ – „Ar tavo reikalas rūpintis taika? – atkirto Jehuvas. – Jok man iš paskos.“

Sargybinis vėl pranešė: „Pasiuntinys juos pasitiko, bet negrįžta.“ 19 Tada buvo išsiųstas dar vienas raitelis. Juos pasitikdamas, jis prabilo: „Karalius klausia: ‘Ar su taika atvykstate?’“ Bet Jehuvas ir jam atkirto: „Ar tavo reikalas rūpintis taika? Jok man iš paskos.“

20 Sargybinis ir vėl pranešė: „Jis pasitiko juos, bet negrįžta. O iš važiuosenos atrodo, kad tai Nimšio vaikaitis* Jehuvas, nes važiuoja kaip pašėlęs.“ 21 Jehoramas įsakė: „Kinkyk žirgus!“ Žirgai į jo vežimą buvo įkinkyti, ir Izraelio karalius Jehoramas su Judo karaliumi Ahaziju,+ kiekvienas savo kovos vežimu, išvažiavo pasitikti Jehuvo. Jie susitiko jezreeliečio Naboto lauke.+

22 Pamatęs Jehuvą, Jehoramas paklausė: „Ar su taika, Jehuvai?“ Į tai jis atsakė: „Kokia dar gali būti taika, jei nesibaigia tavo motinos Jezabelės paleistuvavimas+ ir žyniavimas?!“+ 23 Jehoramas suprato, kad reikia bėgti, ir tučtuojau apsuko vežimą. „Išdavystė, Ahazijau!“ – šaukė jis. 24 Bet Jehuvas, įtempęs lanką, paleido strėlę ir pataikė Jehoramui į tarpumentę. Strėlė pervėrė širdį ir Jehoramas sukniubo kovos vežime. 25 „Paimk jį ir numesk jezreeliečio Naboto lauke,+ – paliepė Jehuvas savo padėjėjui Bidkarui. – Atsimeni, kai mudu važiavome* paskui jo tėvą Ahabą? Tąsyk pats Jehova paskelbė jam nuosprendį:+ 26 ‘Už Naboto kraują+ ir už jo sūnų kraują, kurį mačiau vakar, – tai Jehovos žodis, – aš būtinai tau atlyginsiu+ šiame lauke. Tai Jehovos žodis.’ Todėl dabar paimk ir šiame lauke jį numesk, kaip Jehova ir kalbėjo.“+

27 Judo karalius Ahazijas,+ pamatęs, kas dedasi, pasileido keliu link namo, esančio sode. (Vėliau, jį persekiodamas, Jehuvas įsakė: „Ir jį nukaukite!“ Tad Ahazijas buvo pašautas kovos vežime pakeliui į Gūrą, netoli Ibleamo.+ Jis dar spėjo pabėgti į Megidą ir tenai numirė. 28 Jo kūną tarnai parvežė į Jeruzalę. Čia, Dovydo mieste,+ jį palaidojo jo paties kape šalia protėvių. 29 Judo karaliumi Ahazijas+ buvo tapęs vienuoliktais Ahabo sūnaus Jehoramo valdymo metais.)

30 Jehuvas atvyko į Jezreelį.+ Apie tai išgirdusi, Jezabelė+ juodai pasidažė akis, pasidarė šukuoseną ir žvalgėsi pro langą. 31 Jehuvui įvažiuojant pro vartus, ji prabilo: „Argi gerai baigėsi Zimriui, nužudžiusiam savo valdovą?“+ 32 Pažvelgęs aukštyn į langą, Jehuvas šūktelėjo: „Kas su manim?! Kas?!“+ Tuojau iš viršaus į jį sužiuro du ar trys rūmų pareigūnai. 33 „Meskit ją žemyn!“ – paliepė jis, ir tie išmetė Jezabelę pro langą. Jos kraujas aptaškė sieną ir žirgus, o žirgai ją sutrypė. 34 Įėjęs vidun, Jehuvas pavalgė, atsigėrė, tada tarė: „Prašau pasirūpinti, kad ta prakeikta moteris būtų palaidota. Šiaip ar taip, ji karaliaus duktė.“+ 35 Bet vyrai, nuėję jos laidoti, rado tik kaukolę, pėdas ir plaštakas.+ 36 Kai sugrįžę pranešė Jehuvui, jis pasakė: „Taip išsipildė žodžiai, kuriuos Jehova kalbėjo+ per savo tarną tišbietį Eliją: ‘Jezreelio šunys ės Jezabelės kūną atvirame lauke.+ 37 Jezabelės lavonas gulės tarsi mėšlas Jezreelio laukuose ir niekas negalės pasakyti: „Štai čia Jezabelė.“’“

10 Ahabas+ Samarijoje turėjo septyniasdešimt sūnų. Taigi Jehuvas parašė ir išsiuntė į Samariją laiškus Jezreelio didžiūnams, seniūnams+ ir Ahabo vaikų globėjams. Laiškuose buvo rašoma: 2 „Jūsų valdovo sūnūs yra pas jus, ir jūs turite kovos vežimų, žirgų, ginklų, jūsų miestas įtvirtintas. Tad kai šis laiškas jus pasieks, 3 išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš savo valdovo sūnų, pasodinkite į tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus.“

4 Jie labai išsigando ir tarpusavyje kalbėjo: „Jei du karaliai neįstengė prieš jį atsilaikyti,+ kaip mes atsilaikysime?“ 5 Tada rūmų prievaizdas, miesto valdytojas, seniūnai ir globėjai pasiuntė Jehuvui tokią žinią: „Mes tavo tarnai. Darysime, ką įsakysi, ir karaliumi nė vieno neskirsime. O tu daryk, kaip tau atrodo geriausia.“

6 Jehuvas pasiuntė jiems antrą laišką. „Jei palaikote mano pusę ir esate pasiruošę manęs klausyti, – rašė jis, – rytoj šituo laiku atgabenkite savo valdovo sūnų galvas man į Jezreelį.“

Tuos septyniasdešimt karaliaus sūnų augino žmonės iš miesto diduomenės. 7 Kai tik gavo laišką, jie paėmė ir išžudė karaliaus sūnus, visus septyniasdešimt,+ o jų galvas sudėjo į krepšius ir nusiuntė Jehuvui į Jezreelį. 8 Pasiuntinys įžengęs jam pranešė: „Karaliaus sūnų galvos atneštos.“ Tada jis įsakė: „Sukraukite jas į dvi krūvas prie miesto vartų ir palikite iki ryto.“ 9 Rytą Jehuvas, išėjęs ir atsistojęs priešais visus žmones, prabilo: „Jūs nekalti. Tiesa, aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau.+ Tačiau kas išžudė visus šituos? 10 Tad žinokite: nė vienas Jehovos žodis, kurį Jehova ištarė prieš Ahabo namus, neliks neišsipildęs.+ Jehova įvykdė visa, ką buvo kalbėjęs per savo tarną Eliją.“+ 11 Paskui Jehuvas išžudė visus, kas tik buvo likę Jezreelyje iš Ahabo namų, taip pat visus jo žmones iš diduomenės, jo bičiulius, jo kunigus+ – nepaliko nė vieno gyvo.+

12 Po viso šito jis patraukė keliu į Samariją. Palei kelią buvo namai, kuriuose piemenys pančiodavo avis*. 13 Ten Jehuvas sutiko Judo karaliaus Ahazijo+ brolius. „Kas jūs?“ – paklausė Jehuvas. „Mes Ahazijo broliai. Keliaujame sužinoti, kaip sekasi karaliaus sūnums ir karaliaus motinos sūnums“, – atsiliepė tie. 14 „Suimkite juos gyvus!“ – įsakė Jehuvas. Tada visi jie, keturiasdešimt du vyrai, buvo suimti ir prie tų namų, šalia vandens talpyklos, nužudyti. Jehuvas nepaliko gyvo nė vieno.+

15 Keliaudamas toliau Jehuvas pamatė Rechabo+ sūnų Jehonadabą,+ ateinantį jo pasitikti. Jį pasveikinęs, Jehuvas paklausė: „Ar tu su manim visa širdimi, kaip ir aš su tavim?“ –

„Tikrai taip!“ – atsakė Jehonadabas.

„Jei taip, duok ranką!“ – tarė Jehuvas.

Jehonadabas padavė ranką ir Jehuvas padėjo jam įlipti į savo vežimą. 16 „Važiuok su manim, – sakė jis, – ir pamatysi, kad aš nesitaikstau su neištikimybe Jehovai.“+ Ir jie drauge nuvažiavo Jehuvo kovos vežimu. 17 Atvykęs į Samariją, Jehuvas išžudė visus, kas iš Ahabo namų Samarijoje dar buvo likę, – išnaikino visus,+ ir taip išsipildė, ką Jehova buvo kalbėjęs Elijui.+

18 Paskui Jehuvas surinko visus žmones ir pareiškė: „Ahabas garbino Baalą ne itin uoliai+ – Jehuvas garbins kur kas uoliau! 19 Sušaukite pas mane visus Baalo pranašus,+ visus jo garbintojus, visus kunigus.+ Žiūrėkit, kad nė vieno netrūktų, nes Baalui turiu atnašauti didelę auką. Jei kuris neatvyks, atsakys gyvybe.“ Iš tikrųjų Jehuvas norėjo Baalo garbintojus išnaikinti ir sumanė gudrybę.

20 „Susiburkite švęsti šventės Baalo garbei!“ – tęsė Jehuvas, ir šventė buvo paskelbta. 21 Kai Jehuvas pranešė apie tai visam Izraeliui, susirinko visi Baalo garbintojai. Neliko nė vieno, kuris nebūtų atėjęs. Jie suėjo į Baalo šventyklą+ – šventykla buvo pilnut pilnutėlė. 22 Žmogui, atsakingam už drabužinę, Jehuvas paliepė: „Išduok drabužius visiems Baalo garbintojams!“ Ir tas išdalijo visiems drabužius. 23 Jehuvas drauge su Rechabo sūnumi Jehonadabu+ įžengė Baalo šventyklon ir į Baalo garbintojus kreipėsi: „Apsidairykite ir patikrinkite, ar čia vien Baalo garbintojai, ar nėra tarp jūsų Jehovos garbintojų.“ 24 Galiausiai jie pradėjo atnašauti aukas ir deginamąsias atnašas. O Jehuvas lauke buvo pastatęs aštuoniasdešimt vyrų ir jiems prisakęs: „Jei pabėgtų nors vienas vyras iš tų, kuriuos atiduodu jums į rankas, už jo gyvybę sumokėsit savo gyvybe.“

25 Vos tik baigus atnašauti deginamąją auką, Jehuvas paliepė sargybiniams* ir padėjėjams: „Eikite vidun ir juos išžudykite! Žiūrėkite, kad nė vienas neištrūktų!“+ Tad sargybiniai ir padėjėjai kirto visus kalaviju ir metė laukan, kol pasiekė patį Baalo šventnamį*. 26 Tada iš Baalo šventyklos išnešė šventstulpius*+ ir sudegino.+ 27 Jie nuvertė Baalo šventstulpį,+ sugriovė Baalo šventyklą+ ir pavertė ją išviete – tokia ji tebėra iki šios dienos.

28 Taip Jehuvas išnaikino Baalą iš Izraelio. 29 Vis dėlto Jehuvas neatsižadėjo nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas; jis nesunaikino aukso veršių, pastatytų Betelyje ir Dane.+ 30 Jehova pasakė Jehuvui: „Kadangi tu gerai pasielgei ir padarei, kas teisu mano akyse, – įvykdei Ahabo namams visa, ką širdyje buvau prieš juos sumanęs,+ – keturios tavo sūnų kartos sėdės Izraelio soste.“+ 31 Bet Jehuvas nesistengė iš širdies laikytis Jehovos, Izraelio Dievo, Įstatymo.+ Nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas, jis neatsižadėjo.+

32 Tomis dienomis Jehova pradėjo atiminėti iš Izraelio žemes. Hazaelis puldinėjo Izraelio kraštą+ 33 į rytus nuo Jordano, visą Gileadą: gadų, rubenų ir manasų žemes+ nuo Aroero, įsikūrusio palei Arnono slėnį*, iki Gileado ir Bašano.+

34 Daugiau apie Jehuvą – apie visus jo darbus ir apie visą jo galybę – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 35 Galiausiai Jehuvas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Samarijoje. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jehoahazas.+ 36 Iš Samarijos Jehuvas valdė Izraelį 28 metus.

11 Ahazijo motina Atalija,+ sužinojusi, kad jos sūnus mirė,+ užsimojo išžudyti visus karaliaus įpėdinius.+ 2 Tačiau karaliaus Jehoramo duktė Jehošeba, Ahazijo sesuo, paėmė Ahazijo sūnų Jehoašą+ ir slapčia išsinešė*, kad jis nežūtų drauge su kitais karaliaus sūnumis. Berniuką ir jo žindyvę paslėpė viename iš miegamųjų. Taip jį nuo Atalijos apsaugojo ir jis liko gyvas. 3 Šešerius metus jį slėpė Jehovos Namuose, o kraštą tuo tarpu valdė Atalija.

4 Septintais metais Jehojada pasikvietė kãrų sargybos* ir rūmų sargybos* šimtininkus+ ir įsivedė juos į Jehovos Namus. Sudaręs su jais sutartį* ir Jehovos Namuose juos prisaikdinęs, parodė karaliaus sūnų.+ 5 Jehojada jiems įsakė: „Štai ką turėsite daryti: trečdalis tų, kurie budės šabo dieną, akylai sergės karaliaus rūmus,+ 6 kitas trečdalis stovės prie Pamato vartų, o dar vienas trečdalis – prie vartų, kurie yra rūmų sargybos užnugaryje. Visi jūs turėsite pakaitomis sergėti Namus. 7 Kiti du jūsų daliniai, kurie šabo dieną turėtų būti laisvi, irgi eis sargybą prie Jehovos Namų ir saugos karalių. 8 Taigi, apsupsite karalių iš visų pusių, kiekvienas su ginklu rankoje. Kas tik mėgintų prasiveržti pro jūsų gretas, turi būti užmuštas. Nesitraukite nuo karaliaus, kad ir kur jis eitų*.“

9 Šimtininkai+ visa padarė taip, kaip kunigas Jehojada buvo įsakęs. Kiekvienas su savo vyrais atėjo pas kunigą Jehojadą – ir tie, kurie šabo dieną budėjo, ir tie, kurie turėjo būti laisvi.+ 10 Kunigas šimtininkams padavė Jehovos Namuose laikomas karaliaus Dovydo ietis ir apskritus skydus. 11 Rūmų sargybiniai,+ kiekvienas su ginklu rankoje, sustojo į savo vietas nuo pietinės* iki šiaurinės* Namų pusės, palei aukurą+ ir palei Namus, iš visų pusių saugodami karalių. 12 Tada Jehojada išvedė karaliaus sūnų,+ uždėjo jam vainiką ir Liudijimą*.+ Paskelbę jį karaliumi ir patepę, jie plojo ir šaukė: „Tegyvuoja karalius!“+

13 Atalija, išgirdusi, kaip žmonės bėga ir šūkauja, nedelsdama nuėjo į Jehovos Namus, kur jau buvo susirinkusi minia.+ 14 Ogi žiūri: ten greta stulpo pagal paprotį stovi karalius,+ šalia karaliaus – vadai ir trimitininkai,+ o visi krašto žmonės džiūgauja ir pučia trimitus. Atalija persiplėšė drabužius ir pratrūko šaukti: „Sąmokslas! Sąmokslas!“ 15 Tačiau kunigas Jehojada kariuomenei vadovaujantiems šimtininkams+ paliepė: „Išveskite ją iš savo tarpo. Ir jeigu kas sektų paskui, nudurkite tą kalaviju.“ Mat kunigas buvo pasakęs: „Jehovos Namuose jos nežudykite.“ 16 Vyrai sugriebė ją ir nuvedė iki karaliaus rūmų+ įėjimo, pro kurį žengia žirgai. Ten ją ir nužudė.

17 Jehojada sudarė sandorą tarp Jehovos ir karaliaus bei tautos,+ kad jie ir toliau bus Jehovos tauta; sudarė dar ir kitą sandorą – tarp karaliaus ir tautos.+ 18 Visi krašto žmonės, nuėję į Baalo šventyklą, išgriovė jo aukurus,+ sutrupino jo stabus+ ir priešais aukurus nužudė Baalo kunigą Mataną.+

Kunigas Jehojada paskyrė Jehovos Namams prižiūrėtojus.+ 19 Paskui drauge su šimtininkais,+ kãrų sargyba, rūmų sargybiniais+ bei visais krašto žmonėmis išlydėjo karalių iš Jehovos Namų. Pro rūmų sargybos vartus jie atėjo į karaliaus rūmus ir Jehoašas atsisėdo į karaliaus sostą.+ 20 Kai Atalija prie karaliaus rūmų buvo kalaviju nužudyta, visi krašto žmonės džiūgavo ir mieste įsiviešpatavo ramybė.

21 Jehoašas+ karaliumi tapo būdamas septynerių metų.+

12 Jehoašas+ karaliumi tapo septintais Jehuvo+ valdymo metais ir Jeruzalėje karaliavo 40 metų. Jo motina Cibija buvo kilusi iš Beer Šebos.+ 2 Per visas dienas, kol jo patarėjas buvo kunigas Jehojada, Jehoašas darė, kas teisu Jehovos akyse. 3 Tačiau šventavietės+ nebuvo panaikintos. Žmonės šventavietėse vis dar atnašavo aukas ir leido aukų dūmus.

4 Kunigams Jehoašas paliepė: „Visus pinigus, kuriuos žmonės neša į Jehovos Namus kaip šventas aukas,+ – asmens mokesčio pinigus+ ir įžado pinigus, mokamus pagal nustatytą asmens vertę, taip pat visus pinigus, kuriuos žmogus į Jehovos Namus atneša pats širdyje nusprendęs,+ – 5 kunigai teima kiekvienas iš savo aukotojų* ir teskiria juos Namams taisyti, kai tik atsiras kas taisytina*.“+

6 Dvidešimt trečiais Jehoašo valdymo metais Namų taisyti kunigai dar nebuvo pradėję,+ 7 todėl karalius Jehoašas pasišaukė kunigą Jehojadą+ bei kitus kunigus ir paklausė: „Kodėl netaisote Namų? Jei pinigų, kuriuos aukotojai suneša, neskiriate Namams taisyti, daugiau jų nebeimkite!“+ 8 Ir kunigai sutiko daugiau neimti iš žmonių pinigų; už Namų taisymą jie nebebuvo atsakingi.

9 Kunigas Jehojada tuomet paėmė skrynią+ ir, išgręžęs skylę dangtyje, pastatė šalia aukuro, į dešinę nuo įėjimo į Jehovos Namus. Kunigai, tarnaujantys vartų sargais, į ją metė visus pinigus, kuriuos žmonės į Jehovos Namus sunešdavo.+ 10 Kai matydavosi, kad skrynia jau prisipildė, karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas ateidavo ir paėmę* tuos Jehovos Namuose surinktus pinigus suskaičiuodavo.+ 11 O suskaičiavę perduodavo pinigus prižiūrėtojams, atsakingiems už darbus prie Jehovos Namų. Šie savo ruožtu sumokėdavo Jehovos Namuose dirbantiems dailidėms ir statytojams,+ 12 taip pat mūrininkams ir akmentašiams. Be to, pirkdavo rąstus bei tašytus akmenis Jehovos Namams taisyti ir apmokėdavo visas kitas Namų taisymo išlaidas.

13 Tačiau už pinigus, surinktus Jehovos Namuose, nebuvo daromi nei sidabriniai puodai, nei gesyklės, nei dubenys, nei trimitai+ – jokie aukso ar sidabro reikmenys Jehovos Namams.+ 14 Pinigus atiduodavo darbininkams, ir tie už juos taisė Jehovos Namus. 15 Iš vyrų, įgaliotų išmokėti pinigus darbininkams, ataskaitos nebuvo reikalaujama, nes jie buvo patikimi.+ 16 O aukų už kaltę ir aukų už nuodėmę pinigai+ į Jehovos Namus nebuvo nešami; jie priklausė kunigams.+

17 Tuo metu Sirijos karalius Hazaelis+ atžygiavo kovoti prieš Gatą+ ir jį paėmė. Paskui nusprendė pulti Jeruzalę.+ 18 Judo karalius Jehoašas surinko visas brangenybes, kurias šventovei buvo paaukoję jo protėviai Judo karaliai Juozapatas, Jehoramas ir Ahazijas, taip pat savo paties paaukotas brangenybes bei visą auksą iš Jehovos Namų ir karaliaus rūmų iždinių ir pasiuntė Sirijos karaliui Hazaeliui.+ Tada Hazaelis nuo Jeruzalės atsitraukė.

19 Daugiau apie Jehoašą – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 20 Dvariškiai surengė sąmokslą+ ir Pylimo tvirtovėje*,+ stovinčioje prie kelio į Silą, Jehoašą nužudė. 21 Jį nužudė jo dvariškiai Šimato sūnus Jozakaras ir Šomero sūnus Jehozabadas.+ Jehoašas buvo palaidotas prie savo protėvių Dovydo mieste, o vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Amacijas.+

13 Dvidešimt trečiais Judo karaliaus Ahazijo+ sūnaus Jehoašo+ valdymo metais Izraelio karaliumi tapo Jehuvo sūnus Jehoahazas+ ir karaliavo Samarijoje 17 metų. 2 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, ir kartojo tas pačias nuodėmes, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas,+ jų neatsižadėjo. 3 Tad Jehova, užsidegęs pykčiu+ ant Izraelio žmonių,+ atidavė juos į rankas Sirijos karaliui Hazaeliui+ ir į rankas jo sūnui Ben Hadadui,+ ir tauta visą tą laiką gyveno priespaudoje.

4 Galiausiai Jehoahazas ėmė maldauti Jehovą malonės, ir Jehova jį išklausė, nes matė, kaip Sirijos karalius engia Izraelį.+ 5 Jehova davė Izraeliui gelbėtoją,+ kad tas išvaduotų juos iš Sirijos gniaužtų, ir izraelitai savo namuose vėl galėjo gyventi kaip gyvenę. 6 (Vis dėlto jie neatsižadėjo Jeroboamo namų nuodėmės, į kurią jis buvo Izraelį įvedęs.+ Jie darė tą pačią nuodėmę, ir Ašeros stulpas*+ Samarijoje tebestovėjo.) 7 Iš visos kariuomenės Jehoahazui tebuvo likę 50 raitininkų, 10 kovos vežimų ir 10 000 pėstininkų, nes Sirijos karalius buvo juos sunaikinęs,+ sutrypęs lyg dulkes ant grendymo.+

8 Daugiau apie Jehoahazą – apie visus jo darbus ir apie jo galybę – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 9 Paskui Jehoahazas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Samarijoje.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jehoašas.

10 Jehoahazo sūnus Jehoašas+ Izraelio karaliumi tapo trisdešimt septintais Judo karaliaus Jehoašo valdymo metais ir Samarijoje karaliavo 16 metų. 11 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, neatsižadėjo nė vienos iš tų nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas.+ Jis kartojo tas pačias nuodėmes.

12 Daugiau apie Jehoašą – apie visus jo darbus, jo galybę ir apie tai, kaip jis kovojo su Judo karaliumi Amaciju,+ – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 13 Paskui Jehoašas atgulė prie savo protėvių ir į jo sostą sėdo Jeroboamas*.+ Jehoašas buvo palaidotas Samarijoje prie Izraelio karalių.+

14 Eliziejui+ susirgus mirtina liga, Izraelio karalius Jehoašas, atėjęs jo aplankyti, raudojo: „Tėve, mano tėve! Izraelio kovos vežimas ir raitininkai!“+ 15 Eliziejus jam paliepė: „Atnešk lanką ir strėlių.“ Taigi Jehoašas atnešė lanką ir strėlių. 16 Tada Eliziejus Izraelio karaliui tarė: „Paimk lanką į rankas.“ Tam paėmus lanką, Eliziejus uždėjo savo rankas jam ant rankų 17 ir paprašė: „Atidaryk langą į rytų pusę!“ Kai karalius atidarė langą, Eliziejus jį paragino: „Šauk!“ Ir tas paleido strėlę. Eliziejus sakė: „Tai Jehovos pergalės strėlė, pergalės prieš Siriją strėlė!* Tu nugalėsi sirus prie Afeko,+ juos visiškai sutriuškinsi.“

18 Eliziejus vėl liepė: „Paimk strėles.“ Karalius paėmė. „Duok jomis į žemę!“ – paragino jis Izraelio karalių. Tas sudavė į žemę tris kartus ir sustojo. 19 Dievo vyras supyko ant jo ir tarė: „Reikėjo suduoti penkis ar šešis kartus! Tada Sirijai būtum sudavęs mirtiną smūgį ir ją visiškai sutriuškinęs. Dabar prieš Siriją iškovosi tik tris pergales.“+

20 Eliziejus mirė ir buvo palaidotas. Kraštą ėmė puldinėti Moabo plėšikų gaujos+ – jie vis ateidavo metų pradžioje*. 21 Kartą žmonės laidojo vieną vyrą ir kai pamatė artinantis tokią gaują, kūną įmetė į Eliziejaus kapą, o patys pabėgo. Prisilietęs prie Eliziejaus kaulų, tas vyras atgijo+ ir atsistojo ant kojų.

22 Visą tą laiką, kai valdė Jehoahazas, Sirijos karalius Hazaelis+ engė Izraelį.+ 23 Vis dėlto Jehova gailėjo žmonių ir buvo jiems maloningas,+ rūpinosi jais dėl sandoros, kurią buvo sudaręs su Abraomu,+ Izaoku+ ir Jokūbu.+ Jis nenorėjo jų pražudyti ir ligi šiol nuo savęs neatstūmė. 24 Sirijos karaliui Hazaeliui mirus, karaliumi vietoj jo tapo jo sūnus Ben Hadadas. 25 Tada Jehoahazo sūnus Jehoašas atsiėmė iš Hazaelio sūnaus Ben Hadado miestus, kuriuos Hazaelis, kariaudamas su jo tėvu Jehoahazu, buvo užėmęs. Jehoašas prieš Ben Hadadą iškovojo tris pergales+ ir tuos Izraelio miestus atsiėmė.

14 Antrais Izraelio karaliaus Jehoašo,+ Jehoahazo sūnaus, valdymo metais karaliauti ėmė Judo karaliaus Jehoašo sūnus Amacijas. 2 Karaliumi jis tapo būdamas dvidešimt penkerių ir Jeruzalėje karaliavo 29 metus. Jo motina buvo Jehoadina iš Jeruzalės.+ 3 Jis darė, kas teisu Jehovos akyse, nors ir ne taip, kaip jo protėvis Dovydas.+ Visur jis elgėsi kaip jo tėvas Jehoašas.+ 4 Šventavietės nebuvo panaikintos,+ žmonės šventavietėse vis dar atnašavo aukas ir leido aukų dūmus.+ 5 Kai karalystę jau buvo tvirtai paėmęs į savo rankas, Amacijas nubaudė mirtimi sąmokslininkus, kurie buvo nužudę karalių, jo tėvą.+ 6 Bet tų žudikų sūnų̃ jis mirtimi nebaudė, nes pakluso Mozės Įstatyme užrašytam Jehovos priesakui: „Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo sūnus, ir sūnūs nebus baudžiami mirtimi už tėvus. Žmogų mirtimi galima bausti tik už jo paties nuodėmę.“+ 7 Druskos slėnyje Amacijas įveikė edomitus+ – nukovė jų 10 000 – ir užėmė Selą.+ Ją pervadino Jokteeliu; taip ji vadinama iki šios dienos.

8 Tada Amacijas siuntė pasiuntinius pas Jehuvo sūnaus Jehoahazo sūnų Jehoašą, Izraelio karalių, ir metė jam iššūkį: „Eikš, stokime į kovą!“+ 9 Izraelio karalius Jehoašas perdavė Judo karaliui Amacijui tokį atsakymą: „Libano dygiažolė siuntė žinią Libano kedrui: ‘Duok savo dukterį mano sūnui į žmonas.’ Bet laukinis Libano žvėris prabėgdamas tą dygiažolę sutrypė. 10 Tiesa, tu nugalėjai Edomą,+ ir tavo širdis dėl to didžiuojasi. Džiaukis savo šlove ir sėdėk namie! Negi nori prisišaukti nelaimę? Pats pražūsi ir visą Judą pražudysi.“ 11 Bet Amacijas nenorėjo klausyti.+

Tad Izraelio karalius Jehoašas atžygiavo prieš Judo karalių Amaciją, ir prie Bet Šemešo,+ kuris priklauso Judui, jie stojo į kovą.+ 12 Izraelis nugalėjo Judą ir visi išsilakstė po namus*. 13 O Judo karalių Amaciją, Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų, Izraelio karalius Jehoašas ten pat, prie Bet Šemešo, paėmė į nelaisvę. Parvedęs jį į Jeruzalę, Jehoašas pralaužė Jeruzalės miesto sienoje nuo Efraimo vartų+ iki Kampo vartų+ 400 uolekčių* spragą. 14 Jis surinko visą auksą, sidabrą ir visus brangius daiktus iš Jehovos Namų iždinių, ištuštino karaliaus rūmų iždines ir paėmęs įkaitų grįžo į Samariją.

15 Daugiau apie Jehoašą – apie jo darbus, jo galybę ir apie tai, kaip jis kovojo su Judo karaliumi Amaciju, – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 16 Paskui Jehoašas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Samarijoje+ prie Izraelio karalių. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jeroboamas*.+

17 Judo karalius Amacijas,+ Jehoašo sūnus, po Izraelio karaliaus Jehoašo,+ Jehoahazo sūnaus, mirties gyveno dar 15 metų.+ 18 Daugiau apie Amaciją argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 19 Jeruzalėje prieš jį buvo surengtas sąmokslas,+ todėl jis pabėgo į Lachišą. Bet sąmokslininkai įkandin jo pasiuntė savo žmones ir tie Lachiše jį nužudė. 20 Jo kūną pargabeno arkliais į Jeruzalę ir palaidojo Dovydo mieste prie jo protėvių.+ 21 Tada visi Judo žmonės paėmė šešiolikmetį Azariją*+ ir pasodino į karaliaus sostą vietoj jo tėvo Amacijo.+ 22 Karaliui atgulus prie savo protėvių, Azarija sugrąžino Judui Elatą+ ir jį atstatė.+

23 Izraelio karaliaus Jehoašo sūnus Jeroboamas+ karaliumi tapo penkioliktais Jehoašo sūnaus Amacijo, Judo karaliaus, valdymo metais ir Samarijoje karaliavo 41 metus. 24 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, neatsižadėjo nė vienos iš tų nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas.+ 25 Tačiau jis atkūrė Izraelio ribas nuo Lebo Hamato*+ iki Arabos jūros*,+ ir taip išsipildė, ką Jehova, Izraelio Dievas, buvo kalbėjęs per savo tarną Amitajo sūnų Joną,+ pranašą iš Gat Hefero.+ 26 Jehova matė, kad Izraelis labai suvargęs+ ir kad nelikę nė vieno, kas galėtų Izraeliui padėti, net bejėgio ir silpno. 27 Bet Jehova buvo pažadėjęs neišdildyti Izraelio vardo po dangumi,+ todėl ir išgelbėjo Izraelio žmones Jehoašo sūnaus Jeroboamo rankomis.+

28 Daugiau apie Jeroboamą – apie visus jo darbus, jo galybę ir apie tai, kaip jis kovojo ir Judui bei Izraeliui sugrąžino Damaską+ ir Hamatą,+ – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 29 Paskui Jeroboamas atgulė prie savo protėvių, Izraelio karalių. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Zacharija.+

15 Karaliaus Amacijo+ sūnus Azarija+ Jude pradėjo viešpatauti dvidešimt septintais Izraelio karaliaus Jeroboamo* valdymo metais.+ 2 Karaliumi jis tapo būdamas šešiolikos ir Jeruzalėje karaliavo 52 metus. Jo motina buvo Jecholija iš Jeruzalės. 3 Azarija, kaip ir jo tėvas Amacijas, darė, kas teisu Jehovos akyse.+ 4 Tačiau šventavietės nebuvo panaikintos.+ Žmonės šventavietėse vis dar atnašavo aukas ir leido aukų dūmus.+ 5 Jehova siuntė karaliui raupsų ligą+ ir tas liko raupsuotas iki pat mirties. Gyveno jis atskiruose namuose,+ o rūmų reikalais rūpinosi ir krašto žmones teisė karaliaus sūnus Jotamas.+ 6 Daugiau apie Azariją+ – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 7 Paskui Azarija atgulė prie savo protėvių+ ir buvo palaidotas Dovydo mieste, kur ir protėviai. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jotamas.

8 Trisdešimt aštuntais Judo karaliaus Azarijos+ valdymo metais Izraelio karaliumi tapo Jeroboamo sūnus Zacharija+ ir viešpatavo Samarijoje šešis mėnesius. 9 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, kaip ir jo protėviai. Jis neatsižadėjo nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas.+ 10 Jabešo sūnus Šalumas surengė prieš Zachariją sąmokslą ir Ibleame+ jį nužudė,+ o tada pats ėmė vietoj jo karaliauti. 11 Daugiau apie Zachariją parašyta Izraelio karalių metraščių knygoje. 12 Išsipildė, ką Jehova buvo pasakęs Jehuvui: „Keturios tavo sūnų kartos+ sėdės Izraelio soste.“+ Taip ir įvyko.

13 Jabešo sūnus Šalumas karaliumi tapo trisdešimt devintais Judo karaliaus Uzijo+ valdymo metais ir viešpatavo Samarijoje vieną mėnesį. 14 Gadžio sūnus Menahemas, atėjęs į Samariją iš Tircos,+ nužudė Jabešo sūnų Šalumą+ ir ten, Samarijoje, pats ėmė vietoj jo karaliauti. 15 Daugiau apie Šalumą ir apie jo surengtą sąmokslą parašyta Izraelio karalių metraščių knygoje. 16 Tuo metu Menahemas atžygiavo iš Tircos kovoti prieš Tifsachą. Kadangi pro vartus jo neįleido, Tifsachą jis nuniokojo ir visus esančius mieste ir apylinkėse išžudė. Jis nuniokojo tą miestą, perskrodė nėščias moteris.

17 Gadžio sūnus Menahemas tapo Izraelio karaliumi trisdešimt devintais Judo karaliaus Azarijos valdymo metais ir karaliavo Samarijoje 10 metų. 18 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, ir iki pat gyvenimo galo neatsižadėjo nė vienos iš tų nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas.+ 19 Asirijos karalius Pulas+ užpuolė Izraelio kraštą, ir Menahemas sumokėjo Pului 1000 talentų* sidabro, kad tas jį palaikytų ir padėtų jam įsitvirtinti karališkoje valdžioje.+ 20 Sidabrą Menahemas surinko iš įtakingų, pasiturinčių izraelitų+ – po 50 sidabro šekelių* iš kiekvieno – ir atidavė Asirijos karaliui. Tuomet Asirijos karalius pasitraukė, paliko kraštą. 21 Daugiau apie Menahemą+ – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Izraelio karalių metraščių knygoje? 22 Paskui Menahemas atgulė prie savo protėvių, o vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Pekachija.

23 Menahemo sūnus Pekachija tapo Izraelio karaliumi penkiasdešimtais Judo karaliaus Azarijos valdymo metais ir karaliavo Samarijoje dvejus metus. 24 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, ir neatsižadėjo nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas.+ 25 Jo padėjėjas Remalijo sūnus Pekachas+ surengė prieš jį sąmokslą ir Samarijoje, karaliaus rūmų bokšte, jį nužudė; kartu nužudė Argobą ir Arję.* Su Pekachu buvo 50 vyrų iš Gileado. Nužudęs Pekachiją, jis pats ėmė vietoj jo karaliauti. 26 Daugiau apie Pekachiją – visa, ką jis nuveikė, – parašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.

27 Remalijo sūnus Pekachas+ tapo Izraelio karaliumi penkiasdešimt antrais Judo karaliaus Azarijos valdymo metais ir karaliavo Samarijoje 20 metų. 28 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, ir neatsižadėjo nuodėmių, į kurias Izraelį buvo įvedęs Nebato sūnus Jeroboamas.+ 29 Izraelyje viešpataujant karaliui Pekachui, Asirijos karalius Tiglat Pileseras+ įsiveržęs paėmė Ijoną, Abel Bet Maaką,+ Janoachą, Kedešą,+ Hacorą, Gileadą+ ir Galilėją, visą Naftalio kraštą,+ o gyventojus ištrėmė į Asiriją.+ 30 Tada Elos sūnus Ozėjas+ prieš Remalijo sūnų Pekachą surengė sąmokslą. Užpuolęs ir nužudęs Pekachą, Ozėjas pats ėmė vietoj jo karaliauti. Tai atsitiko dvidešimtais Uzijo sūnaus Jotamo+ valdymo metais. 31 Daugiau apie Pekachą – visa, ką jis nuveikė, – parašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.

32 Antrais Remalijo sūnaus Pekacho, Izraelio karaliaus, valdymo metais Judo karaliumi tapo karaliaus Uzijo+ sūnus Jotamas.+ 33 Karaliauti jis pradėjo būdamas dvidešimt penkerių ir iš Jeruzalės valdė 16 metų. Jo motina buvo Cadoko duktė Jeruša.+ 34 Jotamas visur sekė savo tėvu Uziju ir darė, kas teisu Jehovos akyse.+ 35 Tačiau šventavietės nebuvo panaikintos. Žmonės šventavietėse vis dar atnašavo aukas ir leido aukų dūmus.+ Jotamas pastatė Jehovos Namų aukštutinius vartus.+ 36 Daugiau apie Jotamą – ką jis nuveikė – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 37 Jam valdant, Sirijos karalius Recinas ir Remalijo sūnus Pekachas,+ Jehovos kurstomi, pradėjo puldinėti Judą.+ 38 Galiausiai Jotamas atgulė prie savo protėvių ir buvo prie jų palaidotas savo protėvio Dovydo mieste. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Ahazas.

16 Judo karaliaus Jotamo sūnus Ahazas+ ėmė karaliauti septynioliktais Remalijo sūnaus Pekacho valdymo metais. 2 Karaliumi Ahazas tapo būdamas dvidešimties ir karaliavo Jeruzalėje 16 metų. Priešingai negu jo protėvis Dovydas, Ahazas nedarė to, kas teisu Jehovos, jo Dievo, akyse.+ 3 Jis sekė Izraelio karalių pėdomis+ ir net savo paties sūnų atidavė ugniai+ – darė tas pačias bjaurystes kaip tautos,+ kurias Jehova buvo pašalinęs izraelitams iš kelio. 4 Jis atnašavo aukas ir leido aukų dūmus šventavietėse,+ ant kalvų ir po kiekvienu vešliu medžiu.+

5 Prieš Ahazą kariauti atžygiavo Sirijos karalius Recinas ir Izraelio karalius Remalijo sūnus Pekachas.+ Jie apgulė Jeruzalę, bet miesto paimti neįstengė. 6 Tuo metu Sirijos karalius Recinas sugrąžino Edomui Elatą+ ir išvarė iš ten žydus*. Edomitai įsikūrė Elate ir tebegyvena ten iki šios dienos. 7 Ahazas per pasiuntinius perdavė Asirijos karaliui Tiglat Pileserui+ tokią žinią: „Aš tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš Sirijos karaliaus ir Izraelio karaliaus rankų, nes jie mane puola.“ 8 Tada Ahazas paėmė sidabrą ir auksą, saugomą Jehovos Namų ir karaliaus rūmų iždinėse, ir nusiuntė Asirijos karaliui, norėdamas jį papirkti.+ 9 Asirijos karalius padarė, kaip prašomas: užpuolė ir paėmė Damaską, jo gyventojus ištrėmė į Kyrą,+ o Reciną nužudė.+

10 Karalius Ahazas nuvyko į Damaską susitikti su Asirijos karaliumi Tiglat Pileseru. Damaske pamatęs aukurą, karalius Ahazas parsiuntė to aukuro brėžinį ir išsamų aprašymą kunigui Ūrijai.+ 11 Tada kunigas Ūrija+ pagal visus nurodymus, karaliaus Ahazo atsiųstus iš Damasko, ėmė statyti tokį pat aukurą+ ir užbaigė jį dar prieš karaliui Ahazui sugrįžtant. 12 Grįžęs iš Damasko ir pamatęs naująjį aukurą, karalius priėjo ir aukojo ant jo+ – 13 pavertė dūmais deginamąsias aukas ir javų atnašas, paaukojo liejamųjų atnašų, pašlakstė bendrystės aukų kraujo. 14 O varinį aukurą,+ stovintį Jehovos akivaizdoje priešais Namus, tarp naujojo aukuro ir Jehovos Namų, perstatė į kitą vietą, palei šiaurinį savo aukuro šoną. 15 Kunigui Ūrijai+ karalius Ahazas įsakė: „Ant šio didžiojo aukuro atnašauk ir rytinę deginamąją auką,+ ir vakarinę javų atnašą,+ ir karaliaus deginamąją auką, ir jo javų atnašą, taip pat visos tautos deginamąsias aukas, javų ir liejamąsias atnašas. Ant jo iššlakstyk visą deginamųjų ir kitų aukų kraują. O ką daryti su variniu aukuru, aš dar pagalvosiu.“ 16 Kunigas Ūrija visa darė taip, kaip karalius Ahazas buvo įsakęs.+

17 Negana to, karalius Ahazas supjaustė vežimaičių sieneles+ ir nukėlė nuo jų praustuves;+ taip pat nukėlė Jūrą nuo varinių jaučių,+ kurie ją laikė, ir pastatė ant akmeninio grindinio.+ 18 Jis pašalino iš Namų šabo stoginę ir panaikino karaliui skirtą Jehovos Namų įėjimą iš lauko pusės. Taip jis padarė dėl Asirijos karaliaus.

19 Daugiau apie Ahazą ir apie jo darbus argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje?+ 20 Galiausiai Ahazas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste, kur ir protėviai. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Ezekijas*.+

17 Dvyliktais Judo karaliaus Ahazo valdymo metais Izraelio karaliumi tapo Elos sūnus Ozėjas+ ir karaliavo Samarijoje devynerius metus. 2 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, bet ne tiek, kiek Izraelio karaliai, valdę pirma jo. 3 Į žygį prieš jį pakilo Asirijos karalius Šalmaneseras.+ Ozėjas tapo jo tarnu ir pradėjo mokėti jam duoklę.+ 4 Vėliau Asirijos karalius suprato, kad Ozėjas rengia sąmokslą, mat tas buvo siuntęs pasiuntinius pas Egipto valdovą+ Soją ir nesumokėjo jam duoklės kaip ankstesniais metais. Todėl Asirijos karalius uždarė jį į kalėjimą ir laikė ten surištą.

5 Asirijos karalius įsiveržęs perėjo per visą kraštą, pasiekė Samariją ir ją apgulė. Apgula truko trejus metus. 6 Devintais Ozėjo valdymo metais Asirijos karalius Samariją paėmė.+ Izraelio žmones jis ištrėmė+ į Asiriją ir apgyvendino Halache, Habore, esančiame prie Gozano upės,+ ir medų miestuose.+

7 Taip įvyko todėl, kad Izraelio žmonės nusidėjo Jehovai, savo Dievui, išvedusiam juos iš Egipto žemės, išvadavusiam iš Egipto valdovo faraono rankų.+ Jie garbino svetimus dievus*+ 8 ir perėmė papročius tautų, kurias Jehova buvo pašalinęs izraelitams iš kelio, taip pat laikėsi Izraelio karalių įvestų papročių.

9 Izraelitai darė, kas Jehovos, jų Dievo, akyse smerktina: visose savo gyvenvietėse, nuo sargybos bokštų iki įtvirtintų miestų,* įsirengė šventaviečių,+ 10 ant kiekvienos aukštesnės kalvos ir po kiekvienu vešliu medžiu statėsi šventstulpių* ir Ašeros stulpų*+ 11 ir visose šventavietėse atnašavo aukas* – kaip tautos, kurias Jehova jiems ateinant buvo ištrėmęs.+ Jie darė, kas nedora, ir taip pykdė Jehovą.

12 Jie garbino bjauriuosius stabus*,+ nors Jehova buvo pasakęs: „Šito nedarysite!“+ 13 Per kiekvieną savo pranašą ir per kiekvieną regėtoją Jehova perspėdavo Izraelį ir Judą,+ sakydamas: „Palikite savo nedorus kelius!+ Laikykitės mano įsakymų ir įstatų – viso Įstatymo, kurio laikytis įsakiau jūsų protėviams ir kurį perdaviau jums per savo tarnus pranašus.“ 14 Bet jie neklausė, buvo tokie pat kietasprandžiai kaip jų protėviai, kurie netikėjo Jehova, savo Dievu.+ 15 Jie nepaisė nei jo nuostatų, nei sandoros,+ kurią jis buvo sudaręs su jų protėviais, nei perspėjimų, kurių jis vis duodavo.+ Jie nusekė paskui niekingus stabus+ ir patys tapo niekingi,+ elgėsi kaip aplinkinės tautos, nors Jehova jiems buvo uždraudęs taip elgtis.+

16 Jie nusigręžė nuo visų Jehovos, savo Dievo, įsakymų, nusiliedino du veršius,+ pasistatė Ašeros stulpą,+ lenkėsi visai dangaus kareivijai+ ir garbino Baalą.+ 17 Savo sūnus ir dukteris jie atiduodavo ugniai,+ užsiėmė žyniavimu+ ir ženklų aiškinimu, užsispyrė* daryti pikta Jehovos akyse ir taip jį pykdė.

18 Tad Jehova ant Izraelio žmonių labai užsirūstino ir pašalino juos sau iš akių,+ nepaliko daugiau nieko, tik Judo giminę.

19 Bet ir Judas nesilaikė Jehovos, savo Dievo, įsakymų;+ jie perėmė tuos pačius papročius kaip Izraelis.+ 20 Jehova nuo visų Izraelio palikuonių nusisuko ir užtraukė jiems pažeminimą. Jis atidavė juos plėšikams į rankas ir galiausiai pavarė iš savo akivaizdos. 21 Izraelį jis atplėšė nuo Dovydo namų, ir karaliumi Izraelio žmonės pasiskyrė Nebato sūnų Jeroboamą.+ O Jeroboamas atitraukė juos nuo Jehovos ir įstūmė į didelę nuodėmę. 22 Izraelis darė tas pačias nuodėmes kaip Jeroboamas,+ žmonės tų nuodėmių neatsižadėjo, 23 iki Jehova pašalino juos sau iš akių, kaip buvo kalbėjęs per visus savo tarnus pranašus.+ Taigi Izraelis iš savo krašto buvo ištremtas į Asiriją+ ir ten jie tebegyvena iki šios dienos.

24 Asirijos karalius iš Babilono, Kuto, Avos, Hamato bei Sefarvaimų+ atkėlė žmonių ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoj izraelitų. Tie ėmė Samarijoje kurtis ir gyveno jos miestuose. 25 Pradžioje, kai tenai apsigyveno, Jehovos jie nebijojo*, todėl Jehova užleido ant jų liūtus,+ ir liūtai ne vieną sudraskė. 26 Asirijos karaliui buvo pranešta: „Tautos, kurias atitrėmei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino, kaip reikia garbinti to krašto Dievą. Todėl jis užleido ant jų liūtus, ir liūtai ne vieną sudraskė, nes niekas nežino, kaip to krašto Dievą garbinti.“

27 Tada Asirijos karalius įsakė: „Parsiųskite iš tremtinių vieną kunigą. Tesugrįžta jis ir tegyvena tenai, temoko juos, kaip reikia garbinti to krašto Dievą.“ 28 Tad vienas iš kunigų, kuriuos asirai buvo iš Samarijos ištrėmę, sugrįžo ir apsigyveno Betelyje.+ Jis žmones mokė, kaip dera garbinti Jehovą*.+

29 Tačiau kiekviena tauta darėsi savus dievus ir statėsi juos samariečių įrengtose šventavietėse – visur, kur būta garbinimo namų. Šitaip savo gyvenamuose miestuose darė kiekviena tauta. 30 Babilono žmonės pasidirbdino Sukot Benotą, Kuto žmonės – Nergalą, Hamato+ žmonės – Ašimą, 31 avai – Nibhazą ir Tartaką, o sefarvaimiečiai degino savo sūnus ugnyje Sefarvaimo dievams+ Adramelechui ir Anamelechui. 32 Nors jie bijojo Jehovos, iš saviškių pasiskirdavo sau kunigų, kad šventavietėse, jų dievų namuose, atliktų jiems apeigas.+ 33 Taigi Jehovos jie bijojo, tačiau garbino savus dievus, kaip buvo įprasta kraštuose, iš kurių juos atitrėmė.+

34 Iki šios dienos jie, kaip įpratę, garbina savus dievus ir nė vienas negarbina* Jehovos, nesilaiko įstatų, potvarkių, įstatymų ir įsakymų, kuriuos Jehova davė Jokūbo sūnums – Jokūbo, kurį jis pervadino Izraeliu.+ 35 Sudarydamas sandorą su izraelitais,+ Jehova įsakė: „Kitų dievų nebijokite, jiems nesilenkite, netarnaukite ir aukų jiems neaukokite.+ 36 Bijokite Jehovos, kuris jus išvedė iš Egipto žemės didžia galybe ir iškelta ranka;+ jo bijokite,+ jam lenkitės, jam aukas aukokite. 37 Visada rūpestingai laikykitės nuostatų, potvarkių, įstatymų ir įsakymų, kuriuos jis jums užrašė,+ o kitų dievų nebijokite. 38 Neužmirškite sandoros, kurią su jumis sudariau,+ ir nebijokite kitų dievų. 39 Bijokite Jehovos, savo Dievo, nes tai jis, ne kas kitas, išgelbės jus iš visų jūsų priešų rankų.“

40 Tačiau tie svetimtaučiai neklausė ir, kaip įpratę, garbino savus dievus.+ 41 Taigi jie bijojo Jehovos,+ bet sykiu garbino savo stabus. Ir jų sūnūs, ir vaikaičiai iki šios dienos tebedaro visa taip, kaip jų protėviai.

18 Trečiais Izraelio karaliaus Ozėjo,+ Elos sūnaus, valdymo metais Judo karaliumi tapo Ahazo+ sūnus Ezekijas.+ 2 Karaliauti jis ėmė būdamas dvidešimt penkerių ir iš Jeruzalės valdė 29 metus. Jo motina buvo Zacharijo duktė, vardu Abė*.+ 3 Kaip ir jo protėvis Dovydas, Ezekijas darė, kas teisu Jehovos akyse.+ 4 Jis panaikino šventavietes,+ sudaužė šventstulpius*, nukirto Ašeros stulpą*.+ Taip pat sukapojo varinę gyvatę, kurią Mozė buvo padirbdinęs,+ nes izraelitai iki pat tų dienų jai aukojo* ir ji buvo vadinama Nehuštanu*. 5 Ezekijas pasitikėjo Jehova,+ Izraelio Dievu. Kito tokio karaliaus Jude nebuvo nei pirma jo, nei po jo. 6 Jis ištikimai laikėsi prie Jehovos,+ nesitraukė nuo Dievo ir vykdė įsakymus, kuriuos Jehova buvo davęs per Mozę, 7 užtat Jehova buvo su juo. Ezekijas visur elgėsi išmintingai. Jis sukilo prieš Asirijos karalių ir atsisakė jam tarnauti.+ 8 Be to, nukariavo filistinus+ iki pat Gazos ir jos apylinkių, nuo sargybos bokštų iki įtvirtintų miestų*.

9 Ketvirtais karaliaus Ezekijo valdymo metais – tai buvo septinti Izraelio karaliaus Ozėjo,+ Elos sūnaus, valdymo metai – Asirijos karalius Šalmaneseras surengė žygį prieš Samariją ir ją apgulė.+ 10 Tretiems metams baigiantis, asirai miestą paėmė.+ Taigi, šeštais Ezekijo valdymo metais – tai buvo devinti Izraelio karaliaus Ozėjo valdymo metai – Samarija buvo paimta. 11 Asirijos karalius ištrėmė Izraelio žmones+ į Asiriją ir apgyvendino Halache, Habore, esančiame prie Gozano upės, ir medų miestuose.+ 12 Taip atsitiko dėl to, kad jie neklausė Jehovos, savo Dievo, balso ir paniekino jo sandorą – visa, ką Jehovos tarnas Mozė buvo įsakęs.+ Jie nieko neklausė ir nepaisė.

13 Keturioliktais karaliaus Ezekijo valdymo metais Asirijos karalius+ Sanheribas puolė visus įtvirtintuosius Judo miestus ir juos paėmė.+ 14 Judo karalius Ezekijas siuntė Asirijos karaliui žinią į Lachišą: „Aš kaltas. Pasitrauk nuo manęs, ir aš duosiu tau, ko tik pareikalausi.“ Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Ezekijo 300 sidabro talentų* ir 30 aukso talentų. 15 Ir Ezekijas atidavė visą sidabrą, saugomą Jehovos Namų ir karaliaus rūmų iždinėse.+ 16 Tada Ezekijas išėmė ir Jehovos šventyklos duris+ bei staktas, kurias buvo padengęs auksu,+ ir atidavė Asirijos karaliui.

17 Asirijos valdovas įsakė tartanui*, rab sariui* ir rab šakei* žygiuoti iš Lachišo+ su didžiule kariuomene Jeruzalėn pas karalių Ezekiją.+ Jie atžygiavo prie Jeruzalės ir savo pajėgas išdėstė prie aukštutinio tvenkinio vandentakio palei kelią, vedantį į skalbėjų lauką.+ 18 Jiems pašaukus karalių, jų pasitikti atėjo rūmų prievaizdas Hilkijo sūnus Eljakimas,+ karaliaus raštininkas Šebna+ ir metraštininkas Asafo sūnus Joachas.

19 Rab šakė kreipėsi į juos: „Ezekijui sakykite: ‘Taip kalba didysis karalius, Asirijos karalius. Iš kur toks tavo pasitikėjimas?+ 20 Tu sakai, kad išmanai karybą ir kad karinės tavo pajėgos stiprios. Tai tušti žodžiai. Kuo pasitiki, kad drįsai prieš mane sukilti?+ 21 Negi dedi viltis į Egiptą?+ Į tą palūžusią nendrę? Juk jeigu ja pasiremsi, ji smigs tau į delną ir jį pervers. Taip nutinka visiems, kas pasitiki faraonu, Egipto valdovu. 22 O gal sakysi: „Mes pasitikime Jehova, savo Dievu“?+ Bet argi tu pats, Ezekijau, neišgriovei jo šventaviečių ir aukurų?+ Argi neįsakei Judui ir Jeruzalei garbinti dievą Jeruzalėje, prie vieno aukuro?’+ 23 Tad kviečiu tave lažintis su mano viešpačiu Asirijos karaliumi: duosiu tau du tūkstančius žirgų, jei tik rasi jiems tiek raitelių.+ 24 Bet juk kliaudamasis Egiptu, jo kovos vežimais ir raitininkais nepasipriešintum net vienam valdytojui, mažiausiam iš mano valdovo tarnų. 25 Argi ne Jehovos valia mes atėjome šios vietos sunaikinti? Pats Jehova mums liepė: ‘Žygiuokite prieš šitą kraštą ir jį sunaikinkite.’“

26 Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna+ ir Joachas rab šakei+ tarė: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai*,+ mes suprantame. Nekalbėk su mumis žydų tautos kalba, nes žmonės ant mūrų klausosi.“+ 27 Bet rab šakė atkirto: „Argi mano valdovas siuntė mane perduoti šiuos žodžius tik jums ir jūsų valdovui? Argi neturėtų jų išgirsti ir ant mūrų sėdintys žmonės, kuriems, kaip ir jums, teks valgyti savo išmatas ir gerti savo šlapimą?“

28 Tada rab šakė atsistojo ir žydų tautos kalba ėmė šaukti: „Klausykitės didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus, žodžių!+ 29 Taip sako karalius. Nesileiskite Ezekijo apgaunami, jis negali jūsų išgelbėti iš mano rankų.+ 30 Nesileiskite įtikinami kliautis Jehova, netikėkite Ezekijo žodžiais: ‘Jehova tikrai mus išgelbės. Šis miestas nebus atiduotas Asirijos karaliui į rankas.’+ 31 Neklausykite Ezekijo, nes Asirijos karalius taip kalba: ‘Sudarykite su manimi taiką ir pasiduokite.* Tada kiekvienas galėsite valgyti nuo savo vynmedžio ir nuo savo figmedžio, gerti vandenį iš savo talpyklos, 32 iki ateisiu ir pasiimsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį,+ – į grūdų ir jauno vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą, į alyvmedžių ir medaus kraštą, ir jūs liksite gyvi, nemirsite. Neklausykite Ezekijo, nes jis apgaudinėja jus, sakydamas: „Jehova mus išgelbės.“ 33 Ar kurios nors tautos dievai išgelbėjo savo kraštą iš Asirijos karaliaus rankų? 34 Kur Hamato+ ir Arpado dievai? Kur Sefarvaimų,+ Henos ir Ivos dievai? Ar išgelbėjo jie Samariją iš mano rankų?+ 35 Kuris iš visų tų dievų išgelbėjo iš mano rankų savo kraštą? Tad argi Jehova galės išgelbėti iš mano rankų Jeruzalę?’“+

36 Bet žmonės tylėjo ir nepratarė nė žodžio, nes karalius buvo paliepęs: „Neatsakykite jam.“+ 37 Rūmų prievaizdas Hilkijo sūnus Eljakimas, karaliaus raštininkas Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joachas persiplėšė drabužius ir nuėję pas Ezekiją perdavė jam visus rab šakės žodžius.

19 Išgirdęs tai, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutinę ir nuėjo į Jehovos Namus.+ 2 Ezekijo įsakymu rūmų prievaizdas Eljakimas, raštininkas Šebna ir kunigų seniūnai, apsivilkę ašutinėmis, nuėjo pas pranašą Izaiją,+ Amoco sūnų, 3 ir tarė jam: „Taip sako Ezekijas. Ši diena – sielvarto, bausmės* ir gėdos diena. Atėjo laikas vaikams gimti, bet gimdyti nėra jėgų.+ 4 Galgi Jehova, tavo Dievas, išgirs, ką kalbėjo rab šakė, savo viešpaties Asirijos karaliaus atsiųstas išjuokti gyvojo Dievo?+ Galgi tavo Dievas Jehova pašauks jį atsiskaityti už visus žodžius, kuriuos girdėjo? Pasimelsk+ už tuos, kurie dar gyvi.“

5 Taigi karaliaus Ezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.+ 6 Izaijas jiems atsakė: „Savo viešpačiui perduosite: ‘Taip sako Jehova. Neišsigąsk+ to, ką girdėjai, – žodžių, kuriais Asirijos karaliaus pasiuntiniai prieš mane piktžodžiavo.+ 7 Aš įkvėpsiu jam tokią dvasią, kad gavęs žinią jis sugrįš į savo žemę. Savo paties krašte jis kris nuo kalavijo.’“+

8 Sužinojęs, kad Asirijos karalius atsitraukė nuo Lachišo,+ rab šakė sugrįžo pas jį. Tuo metu karalius kovojo prieš Libną.+ 9 Karaliui buvo pasakyta, kad prieš jį atžygiuoja Etiopijos valdovas Tirhaka. Tad karalius vėl siuntė pasiuntinius+ pas Ezekiją, sakydamas: 10 „Štai ką perduosite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesileisk dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, neklausyk, kad jis sako: „Jeruzalė neatiteks Asirijos karaliui į rankas.“+ 11 Tu juk girdėjai, ką Asirijos karaliai padarė visiems kraštams, – kad juos sunaikino.+ Tad nejau tu išsigelbėsi? 12 Argi išgelbėjo dievai tas tautas? Argi mano protėviai jų nesunaikino? Kur dabar Gozanas, Haranas,+ Recefas ir Edeno žmonės, gyvenę Telasare? 13 Kur yra Hamato karalius, Arpado karalius, Sefarvaimų, Henos ir Ivos miestų karaliai?’“+

14 Paėmęs laiškus iš pasiuntinių rankų, Ezekijas juos perskaitė. Tada nuėjo į Jehovos Namus ir išskleidė juos* Jehovos akivaizdoje.+ 15 Ezekijas Jehovos akivaizdoje meldėsi:+ „Jehova, Izraelio Dieve, kuris sėdi soste viršum* kerubų!+ Tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas.+ Tu sukūrei dangų ir žemę. 16 Suklusk, Jehova, išgirsk!+ Jehova, atmerk akis+ ir pažvelk! Paklausyk, kokiais žodžiais Sanheribas tyčiojasi iš tavęs, gyvasis Dieve. 17 Iš tiesų, Jehova, Asirijos karaliai nuniokojo tautas ir jų kraštus+ 18 ir sumetė jų dievus į ugnį, sunaikino, nes jie buvo ne dievai,+ o medžio ir akmens dirbiniai, žmogaus rankų darbas.+ 19 Mūsų Dieve Jehova, gelbėk dabar nuo jo rankos, ir visos žemės karalystės žinos, kad tu, Jehova, vienintelis esi Dievas.“+

20 Amoco sūnus Izaijas perdavė Ezekijui tokią žinią: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas. Girdėjau tavo maldą+ dėl Asirijos karaliaus Sanheribo.+ 21 Jehova jam skelbia tokį nuosprendį:

‘Mergelė, Siono dukra, tave niekina, tave išjuokia.

Jeruzalės dukra tyčiojasi iš tavęs*.

22 Iš ko šaipeisi, prieš ką piktžodžiavai?+

Prieš ką pakėlei savo balsą?+

Į ką įžūliom akim žvelgei?

Į Izraelio Šventąjį!+

Didingus jo kedrus, vešliuosius kadagius iškirsiu.

Pasieksiu jo tolimuosius kampelius, miškus jo tankiausius.

Dabar visa įvykdysiu.+

Įtvirtintuosius miestus griuvėsių krūvomis tu paverti.+

29 Štai, Ezekijau, tau ženklas. Šiemet valgysi grūdus, užaugusius savaime*, kitąmet – irgi užaugusius savaime,+ o trečiais metais sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir valgysite jų derlių.+ 30 Išsigelbėjęs Judo namų likutis+ leis šaknis giliai ir nokins vaisių aukštai. 31 Ir pasklis iš Jeruzalės išlikusieji, nuo Siono kalno – tie, kurie bus išsigelbėję. Kareivijų Viešpats Jehova su užsidegimu visa tai įvykdys.+

32 Todėl apie Asirijos karalių Jehova sako:+

35 Tą pačią naktį Jehovos angelas nužengęs užmušė asirų stovykloje 185 000 vyrų.+ Anksti ryte visur buvo matyti vien lavonai.+ 36 Asirijos karalius Sanheribas parkeliavo atgal į Ninevę+ ir ten pasiliko.+ 37 Kartą, jam besimeldžiant šventykloje savo dievui Nisrochui, jo paties sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kalaviju.+ Juodu pabėgo į Ararato žemę,+ o karaliumi vietoj Sanheribo tapo jo sūnus Asarhadonas.+

20 Tomis dienomis Ezekijas susirgo, jis buvo arti mirties.+ Pas jį atėjo pranašas Izaijas, Amoco sūnus, ir tarė: „Taip sako Jehova. Duok paskutinius nurodymus namiškiams, nes tu mirsi, jau nebepasitaisysi.“+ 2 Ezekijas nusisuko veidu į sieną ir meldė Jehovą: 3 „Maldauju, Jehova, prisimink, kaip ištikimai, visa širdimi tau tarnavau ir dariau, kas gera tavo akyse.“+ Ir Ezekijas graudžiai pravirko.

4 Izaijas dar nebuvo išėjęs į vidurinį kiemą, kai jį pasiekė Jehovos žodis:+ 5 „Grįžk ir sakyk Ezekijui, mano tautos vadui: ‘Taip sako Jehova, tavo protėvio Dovydo Dievas. Girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras.+ Pagydysiu tave,+ ir jau trečią dieną tu nueisi į Jehovos Namus.+ 6 Pridėsiu prie tavo gyvenimo* penkiolika metų. Išgelbėsiu tave ir šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankų.+ Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo šį miestą apginsiu.’“+

7 Izaijas tarė: „Nuneškite jam figų slėgtainį.“ Nunešę jie uždėjo figų ant piktvotės ir Ezekijas ėmė sveikti.+

8 Ezekijas buvo Izaijo klausęs: „Koks ženklas+ parodys, kad Jehova mane išgydys ir kad jau trečią dieną eisiu į Jehovos Namus?“ 9 Izaijas atsakė: „Štai Jehova siunčia tau ženklą, iš kurio matysi, kad savo žodį Jehova tesės. Ar norėtum, kad šešėlis laiptuose* pasislinktų per dešimt pakopų pirmyn ar kad sugrįžtų dešimt pakopų atgal?“+ – 10 „Lengva šešėliui ištįsti per dešimt pakopų, – tarė Ezekijas. – Verčiau tegrįžta jis dešimt pakopų atgal.“ 11 Tad pranašas Izaijas šaukėsi Jehovos, ir šešėlį, kuris Ahazo laiptuose jau buvo dešimčia pakopų nusileidęs, Dievas sugrąžino atgal.+

12 Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Berodach Baladanas siuntė pas Ezekiją pasiuntinius su laišku ir dovana, mat išgirdo, kad Ezekijas buvo pasiligojęs.+ 13 Ezekijas juos priėmė* ir aprodė jiems visas savo turtų saugyklas+ – savo sidabrą, auksą, balzaminio ir kitokio brangaus aliejaus atsargas, ginklines ir visa, kas buvo jo iždinėse. Ezekijo rūmuose ir valdose neliko nieko, ko jis nebūtų jiems parodęs.

14 Tada pas karalių atėjo pranašas Izaijas ir paklausė: „Ką tie vyrai kalbėjo? Iš kur jie atkeliavo?“ Ezekijas atsakė: „Jie atvyko iš tolimo krašto, iš Babilono.“+ – 15 „Ką jie tavo rūmuose matė?“ – dar paklausė Izaijas. „Mano rūmuose jie matė viską, – atsakė Ezekijas. – Nėra nieko mano saugyklose, ko nebūčiau jiems parodęs.“

16 Tada Izaijas tarė Ezekijui: „Paklausyk, ką sako Jehova.+ 17 Štai ateina dienos, kai visa, kas yra tavo rūmuose, ką tavo protėviai yra sukaupę, bus išgabenta į Babiloną,+ neliks nieko. Taip sako Jehova. 18 Ir iš tavo sūnų, kurie tau gims, kai kurie bus paimti.+ Jie taps Babilono karaliaus rūmų pareigūnais.“+ –

19 „Tavo perduotas Jehovos žodis yra teisingas*,+ – atsakė Ezekijas ir pridūrė: – Gerai, kad bent jau mano dienomis išsilaikys taika ir saugumas*.“+

20 Daugiau apie Ezekiją – apie visą jo galybę, kaip jis padarė tvenkinį+ ir vandentakį, kaip atvedė vandenį į miestą+ – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 21 Galiausiai Ezekijas atgulė prie savo protėvių+ ir vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Manasas.+

21 Karaliumi Manasas+ tapo būdamas dvylikos ir Jeruzalėje karaliavo 55 metus.+ Jo motina buvo Hefciba. 2 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, – darė tas pačias bjaurystes kaip tautos,+ kurias Jehova buvo pašalinęs izraelitams iš kelio.+ 3 Jis atkūrė šventavietes, kurias jo tėvas Ezekijas buvo panaikinęs,+ pastatė aukurų Baalui ir padarė Ašeros stulpą*,+ kaip kad buvo padaręs Izraelio karalius Ahabas.+ Manasas lenkėsi visai dangaus kareivijai ir ją garbino.+ 4 Aukurų jis pastatė net Jehovos Namuose,+ apie kuriuos Jehova buvo pasakęs: „Jeruzalėje aš įkurdinsiu savo vardą.“+ 5 Dangaus kareivijai Manasas pastatė aukurų+ abiejuose Jehovos Namų kiemuose.+ 6 Savo paties sūnų jis atidavė ugniai. Be to, užsiėmė kerėjimu ir ženklų aiškinimu,+ tarėsi su dvasių iššaukėjais ir ateities spėjėjais.+ Jehovos akyse Manasas elgėsi labai nedorai ir jį pykdė.

7 Manasas padarė Ašeros drožinį+ ir pastatė jį Namuose, apie kuriuos Dovydui ir jo sūnui Saliamonui Jehova buvo pasakęs: „Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią išsirinkau iš visų Izraelio giminių, amžiams įkurdinsiu savo vardą.+ 8 Aš pasirūpinsiu, kad Izraeliui daugiau netektų kelti kojos iš krašto, kurį daviau jų protėviams,+ – jeigu tik jie rūpestingai vykdys visa, ką esu jiems įsakęs,+ visą Įstatymą, kurio laikytis jiems liepė mano tarnas Mozė.“ 9 Tačiau žmonės neklausė, ir Manasas juos taip suvedžiojo, kad jie elgėsi blogiau už tautas, kurias Jehova buvo pašalinęs izraelitams iš kelio.+

10 Per savo tarnus pranašus Jehova kalbėjo:+ 11 „Judo karalius Manasas, darydamas visas šitas bjaurystes, nedorumu pralenkė net amoritus,+ gyvenusius pirma jo,+ ir savo bjauriaisiais stabais* įvedė Judo kraštą į nuodėmę. 12 Todėl taip sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Štai užtraukiu Jeruzalei ir Judui tokią nelaimę,+ kad apie ją išgirdus net ausyse suspengs.+ 13 Ištiẽsiu ant Jeruzalės tą pačią matuoklę+ kaip ant Samarijos,+ patikrinsiu ją tuo pačiu gulsčiuku* kaip Ahabo namus.+ Išvalysiu Jeruzalę, kaip išvalomas dubuo; išvalysiu ir apvošiu.+ 14 Nuo savo paveldo likučio aš nusigręšiu,+ atiduosiu juos priešams į rankas. Visi priešai juos grobs ir plėš,+ 15 nes jie darė, kas nedora mano akyse, ir pykdė mane nuo tos dienos, kai jų protėviai išėjo iš Egipto, iki pat šiolei.’“+

16 Taigi Manasas nusidėjo vesdamas Judo žmones į nuodėmę ir kurstydamas daryti, kas nedora Jehovos akyse. Negana to, jis praliejo tiek daug nekalto kraujo, kad Jeruzalė buvo užtvindyta nuo vieno krašto iki kito.+ 17 Daugiau apie Manasą – visa, ką jis nuveikė ir kokių nuodėmių padarė, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 18 Manasas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas savo rūmų sode – Uzos sode.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Amonas.

19 Karaliumi Amonas+ tapo būdamas dvidešimt dvejų ir Jeruzalėje karaliavo dvejus metus.+ Jo motina buvo Mešulemeta, jotbiečio Haruco duktė. 20 Kaip ir jo tėvas Manasas, jis darė, kas nedora Jehovos akyse.+ 21 Amonas visur sekė tėvo pėdomis, garbino tuos pačius bjauriuosius stabus, kuriuos buvo garbinęs jo tėvas, ir jiems lenkėsi.+ 22 Jis paliko Jehovą, savo protėvių Dievą, Jehovos keliu nėjo.+ 23 Galiausiai Amono tarnai susimokę nužudė karalių jo paties namuose. 24 Tačiau visus, kurie dalyvavo sąmoksle prieš karalių Amoną, krašto žmonės nubaudė mirtimi ir vietoj jo į karaliaus sostą pasodino jo sūnų Jošiją.+ 25 Daugiau apie Amoną ir apie jo darbus argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 26 Jis buvo palaidotas savo kape Uzos sode+ ir vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jošijas.+

22 Karaliumi Jošijas+ tapo būdamas aštuonerių ir Jeruzalėje karaliavo 31 metus.+ Jo motina buvo Jedida, bockatiečio+ Adajos duktė. 2 Jošijas darė, kas teisu Jehovos akyse, ir visur sekė savo protėvio Dovydo pėdomis,+ nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.

3 Aštuonioliktais savo valdymo metais karalius Jošijas pasiuntė į Jehovos Namus raštininką Šafaną, Mešulamo sūnaus Acalijo sūnų,+ ir jam prisakė: 4 „Nueik pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją+ ir paprašyk, kad paimtų visus į Jehovos Namus atneštus pinigus,+ kuriuos iš žmonių yra surinkę vartų sargai.+ 5 Tie pinigai tebūna patikėti vyrams, atsakingiems už darbus prie Jehovos Namų, o jie savo ruožtu teperduoda juos Jehovos Namų darbininkams, taisantiems Namus,+ – 6 meistrams, statytojams ir mūrininkams. Tegul už tuos pinigus perka rąstus ir tašytus akmenis Namams taisyti.+ 7 Tačiau ataskaitos, kur pinigus išleido, iš jų neturi būti reikalaujama, nes jie patikimi.“+

8 Netrukus vyriausiasis kunigas Hilkijas raštininkui Šafanui+ pasakė: „Jehovos Namuose radau Įstatymo knygą!“+ Hilkijas padavė knygą Šafanui ir tas ėmė ją skaityti.+ 9 Nuėjęs pas karalių, raštininkas Šafanas pranešė: „Tavo tarnai išpylė šventykloje surinktus pinigus ir perdavė juos vyrams, atsakingiems už darbus prie Jehovos Namų.“+ 10 Tada pridūrė: „Kunigas Hilkijas davė man knygą.“+ Ir Šafanas ėmė ją skaityti karaliui.

11 Išgirdęs Įstatymo knygos žodžius, karalius tučtuojau persiplėšė drabužius.+ 12 Kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui,+ Mikajos sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir savo tarnui Asajai karalius paliepė: 13 „Mano labui, tautos labui ir viso Judo krašto labui eikite ir pasiteiraukite Jehovos dėl to, kas atrastoje knygoje parašyta. Jehova tikriausiai dega ant mūsų pykčiu+ – juk mūsų protėviai šios knygos žodžiams nepakluso ir viso to, kas joje mums liepta vykdyti, nevykdė.“

14 Taigi kunigas Hilkijas, Ahikamas, Achboras, Šafanas ir Asaja nuėjo pasišnekėti su pranaše Hulda.+ Ji buvo drabužinės prižiūrėtojo Šalumo, Harhaso sūnaus Tikvos sūnaus, žmona ir gyveno Jeruzalės naujamiestyje.+ 15 Iš pranašės jie išgirdo: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Vyrui, kuris jus pas mane atsiuntė, perduokite: 16 „Šiai vietai ir jos gyventojams aš siųsiu nelaimę, – tai Jehovos žodis. Išsipildys visa, kas parašyta knygoje, kurią Judo karalius skaitė.+ 17 Už tai, kad mane palikę jie degina aukas kitiems dievams+ ir visais savo rankų darbais mane pykdo,+ aš užsidegsiu pykčiu ant šios vietos ir niekas to pykčio neužgesins.“+ 18 Judo karaliui, kuris atsiuntė jus pasiteirauti Jehovos, perduokite: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas. Kadangi žodžiai, kurių klauseisi, 19 sujaudino tau širdį ir tu prieš Jehovą nusižeminai,+ išgirdęs, kokį nuosprendį šiai vietai ir jos gyventojams skelbiu – kad jie taps siaubo reginiu ir prakeiksmu, – kadangi persiplėšei drabužius+ ir mano akivaizdoje verkei, tave aš išklausiau. Tai Jehovos žodis. 20 Leisiu tau nueiti ten, kur protėviai,* ir atgulti į kapą ramybėje. Tavo akys nematys nelaimių, kurias šiai vietai siųsiu.“’“ Ir vyrai perdavė šią žinią karaliui.

23 Tada karalius sukvietė visus Judo ir Jeruzalės seniūnus.+ 2 Drauge su visais Judo žmonėmis ir visais Jeruzalės gyventojais, su kunigais ir pranašais – su visais, nuo mažo iki didelio, – karalius nuėjo į Jehovos Namus ir jiems girdint perskaitė visa, kas parašyta sandoros+ knygoje,+ kuri buvo atrasta Jehovos Namuose.+ 3 Stovėdamas prie stulpo, karalius sudarė* sandorą su Jehova,+ kad bus Jehovai ištikimas ir kad visa savo širdimi ir visa siela laikysis jo įsakymų, įstatų, paisys jo priminimų ir vykdys šioje knygoje surašytus sandoros reikalavimus. Sandoros įsipareigojo laikytis ir visi žmonės.+

4 Vyriausiajam kunigui Hilkijui,+ kitiems kunigams ir vartų sargams karalius paliepė iš Jehovos šventyklos išnešti visus reikmenis, skirtus Baalui, Ašeros stulpui*+ ir dangaus kareivijai garbinti. Jis sudegino juos už Jeruzalės, Kidrono šlaituose, o pelenus išgabeno į Betelį.+ 5 Jis pašalino svetimų dievų kunigus, kuriems Judo karaliai buvo pavedę atnašauti aukas* šventavietėse prie Jeruzalės ir kituose Judo miestuose, taip pat ir tuos, kurie atnašavo aukas Baalui, saulei, mėnuliui, Zodiako žvaigždynams ir visai dangaus kareivijai.+ 6 Iš Jehovos Namų karalius išnešė ir patį Ašeros stulpą;+ išgabenęs už Jeruzalės, į Kidrono slėnį, jį sudegino,+ sutrynė į dulkes ir išbarstė tas dulkes ant prastuomenės kapų.+ 7 Jehovos Namuose, be to, nugriovė sanguliautojų* buveines,+ kuriose moterys ausdavo uždangalus Ašeros stulpui.

8 Tada iš Judo miestų jis surinko visus kunigus ir suteršė* visas šventavietes nuo Gebos+ iki Beer Šebos,+ kur jie atnašaudavo aukas*. Taip pat išgriovė vartų šventavietes, įrengtas prie miesto valdytojo Jozuės vartų (įeinant pro miesto vartus – kairėje). 9 Šventaviečių kunigams nebuvo leista tarnauti prie Jehovos aukuro Jeruzalėje,+ nors neraugintą duoną valgyti sykiu su savo broliais jie galėjo. 10 Karalius suteršė ir Tofetą*,+ esantį Ben Hinomo slėnyje*,+ kad daugiau niekas nebeatiduotų savo sūnaus ar dukters ugniai kaip aukos Molechui.+ 11 Į Jehovos Namus pro rūmų pareigūno Netan Melecho kambarį*, pro kolonadą, jis uždraudė vesti žirgus, kuriuos Judo karaliai buvo paskyrę saulei, ir sudegino saulės vežimus.+ 12 Be to, nugriovė aukurus, kuriuos Judo karaliai buvo pastatę ant Ahazo aukštutinio kambario stogo,+ ir aukurus, kuriuos Manasas buvo pastatęs abiejuose Jehovos Namų kiemuose;+ juos sutrupino ir viską išbarstė Kidrono slėnyje. 13 Karalius suteršė ir priešais Jeruzalę, pietinėje* Sunaikinimo kalno* pusėje, esančias šventavietes, kurias Izraelio karalius Saliamonas buvo įrengęs sidoniečių bjaurasčiai Astartei, moabitų bjaurasčiai Kemošui ir amonitų bjaurasčiai Milkomui.+ 14 Šventstulpius* jis sutrupino, nukirto Ašeros stulpus+ ir pribarstė tose vietose žmonių kaulų. 15 Net ir Betelio aukurą – šventavietę, kurią Nebato sūnus Jeroboamas buvo įrengęs ir taip įvedęs Izraelį į nuodėmę,+ – jis išardė, viską sudegino ir sutrynė į dulkes; sudegino ir Ašeros stulpą.+

16 Apsižvalgęs ir pamatęs ant kalno kapus, Jošijas liepė iš ten atnešti kaulų. Tada sudegino juos ant aukuro ir taip aukurą suteršė. Išsipildė Jehovos žodis, kurį buvo paskelbęs Dievo vyras.+ 17 Jošijas dar paklausė: „O kieno antkapį aš ten matau?“ Miesto žmonės jam paaiškino: „Tai kapas Dievo vyro, kuris, atėjęs iš Judo,+ išpranašavo šiuos dalykus – tai, ką tu dabar ir padarei su Betelio aukuru.“ – 18 „Palikite jį! Tegu niekas nejudina jo kaulų“, – paliepė karalius. Ir jie paliko ramybėje jo kaulus, taip pat kaulus pranašo, kuris buvo atėjęs iš Samarijos.+

19 Samarijos miestų šventavietėse Jošijas išgriovė visus garbinimo namus,+ kuriuos Izraelio karaliai, pykdydami Dievą, buvo pastatę; su jais padarė tą patį, ką buvo padaręs su Betelio šventaviete.+ 20 Ant aukurų jis išžudė visus ten buvusius šventaviečių kunigus ir degino ant tų aukurų žmonių kaulus.+ Paskui Jošijas sugrįžo į Jeruzalę.

21 Karalius visą tautą paragino: „Dabar, kaip šioje sandoros knygoje prisakyta, švęskite Paschą+ Jehovos, savo Dievo, garbei.“+ 22 Šitaip Pascha nebuvo švęsta nuo Izraelio teisėjų laikų ir per visas Izraelio ir Judo karalių dienas.+ 23 Tokią Paschą Jehovos garbei Jeruzalėje žmonės šventė tik aštuonioliktais karaliaus Jošijo valdymo metais.

24 Jošijas, vykdydamas Įstatymo žodžius, surašytus knygoje, kurią Jehovos Namuose atrado kunigas Hilkijas,+ pašalino iš Judo krašto ir iš Jeruzalės dvasių iššaukėjus, ateities spėjėjus,+ dievukus*,+ bjauriuosius stabus* ir visokias kitokias bjaurastis.+ 25 Kito tokio karaliaus, kuris į Jehovą būtų atsigręžęs visa širdimi, visa siela+ ir visomis jėgomis, laikydamasis viso Mozės Įstatymo, nebuvo nei prieš jį, nei po jo.

26 Vis dėlto Jehova degė pykčiu ant Judo dėl visų darbų, kuriais Manasas jį buvo pykdęs, ir jo pyktis neatlėgo.+ 27 Jehova tarė: „Kaip pašalinau Izraelį,+ taip ir Judą pašalinsiu iš savo akivaizdos.+ Aš nusigręšiu nuo Jeruzalės – nuo miesto, kurį išsirinkau, ir nuo Namų, apie kuriuos sakiau: ‘Ten bus mano vardas.’“+

28 Daugiau apie Jošiją – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje? 29 Jo dienomis faraonas Nekojas, Egipto valdovas, išsiruošė prie Eufrato upės padėti Asirijos valdovui. Karalius Jošijas išžygiavo prieš Nekoją, ir kai jie susitiko prie Megido, Nekojas jį nužudė.+ 30 Jošijo kūną kovos vežimu tarnai pargabeno iš Megido į Jeruzalę ir palaidojo jo kape. Tada krašto žmonės paėmė Jošijo sūnų Jehoahazą ir patepė karaliumi vietoj jo tėvo.+

31 Karaliumi Jehoahazas+ tapo būdamas dvidešimt trejų ir Jeruzalėje valdė tris mėnesius. Jo motina buvo libniečio Jeremijo duktė Hamutalė.+ 32 Kaip ir jo protėviai, Jehoahazas darė, kas nedora Jehovos akyse.+ 33 Faraonas Nekojas+ uždarė jį į kalėjimą Ribloje,+ Hamato krašte, karaliauti Jeruzalėje jam nebeleido; negana to, iš Judo pareikalavo šimto talentų* sidabro ir talento aukso.+ 34 Karaliumi vietoj Jošijo faraonas Nekojas paskyrė jo sūnų Eljakimą ir pervadino Jehojakimu, o Jehoahazą pasiėmė į Egiptą+ – ten jis ir mirė.+ 35 Jehojakimas davė faraonui sidabro ir aukso, tačiau kad surinktų sumą, kurios faraonas buvo pareikalavęs, turėjo apdėti mokesčiais krašto gyventojus. Iš kiekvieno gyventojo jis paėmė aukso ir sidabro tiek, kiek mokesčio mokėti buvo asmeniui uždėta, ir atidavė viską faraonui Nekojui.

36 Karaliumi Jehojakimas+ tapo būdamas dvidešimt penkerių ir Jeruzalėje karaliavo 11 metų.+ Jo motina buvo rumiečio Pedajos duktė Zebida. 37 Kaip ir jo protėviai, Jehojakimas darė, kas nedora Jehovos akyse.+

24 Jehojakimui karaliaujant, į kraštą įsiveržė Babilono karalius Nebukadnecaras,+ ir Jehojakimas tapo jo tarnu, tačiau, trejiems metams praėjus, prieš jį sukilo. 2 Tada Jehova į Judą ėmė siųsti plėšikų gaujas – chaldėjų,+ sirų, moabitų ir amonitų. Vis siuntė juos, kad kraštas būtų sunaikintas ir kad išsipildytų žodis, kurį Jehova buvo paskelbęs+ per savo tarnus pranašus. 3 Nelaimės užgriuvo kraštą dėl to, kad Jehova buvo nusprendęs pašalinti Judo žmones iš savo akivaizdos+ už visas Manaso nuodėmes+ 4 ir už nekaltą kraują, kurį tas buvo praliejęs.+ Jeruzalę Manasas buvo užtvindęs nekaltųjų krauju, ir Jehova nebenorėjo atleisti.+

5 Daugiau apie Jehojakimą – visa, ką jis nuveikė, – argi neparašyta Judo karalių metraščių knygoje?+ 6 Paskui Jehojakimas atgulė prie savo protėvių+ ir vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jehojachinas.

7 Egipto valdovas nebesiryžo leistis iš savo krašto į žygius, nes Babilono karalius buvo atėmęs visa, kas Egipto valdovui priklausė+ nuo Egipto sausvagės*+ iki Eufrato upės.+

8 Karaliumi Jehojachinas+ tapo būdamas aštuoniolikos ir Jeruzalėje karaliavo tris mėnesius.+ Jo motina buvo Jeruzalės gyventojo Elnatano duktė Nehušta. 9 Kaip ir jo tėvas, Jehojachinas darė, kas nedora Jehovos akyse. 10 Tuo tarpu Babilono karaliaus Nebukadnecaro kariuomenė atžygiavo prieš Jeruzalę, ir miestas buvo apgultas.+ 11 Kariuomenei surengus apgulą, prie miesto atvyko ir pats Babilono karalius Nebukadnecaras.

12 Judo karalius Jehojachinas drauge su savo motina, tarnais, didžiūnais ir dvariškiais+ Babilono karaliui pasidavė.+ Babilono karalius į nelaisvę jį paėmė aštuntais savo valdymo metais.+ 13 Jis išgabeno visus turtus iš Jehovos Namų ir iš karaliaus rūmų,+ sukapojo visus auksinius reikmenis, kuriuos Jehovos šventyklai buvo padaręs Izraelio karalius Saliamonas.+ Įvyko taip, kaip buvo sakęs Jehova. 14 Į tremtį Babilono karalius išvarė visą Jeruzalę, visus didžiūnus,+ visus narsius karius, visus amatininkus ir kalvius*+ – ištrėmė 10 000 žmonių. Krašte pasiliko tik vargingiausi gyventojai.+ 15 Į Babiloną paėmė ir Jehojachiną,+ taip pat karaliaus motiną, karaliaus žmonas, dvariškius ir krašto diduomenę, ištrėmė juos iš Jeruzalės į Babiloną. 16 Karių, kuriuos Babilono karalius ištrėmė į Babiloną, iš viso buvo 7000, amatininkų ir kalvių – 1000. Visi jie buvo narsūs vyrai, prityrę kovotojai. 17 O karaliumi vietoj Jehojachino Babilono karalius paskyrė jo dėdę Mataniją ir pervadino jį Zedekiju.+

18 Karaliumi Zedekijas tapo būdamas dvidešimt vienų ir Jeruzalėje karaliavo 11 metų. Jo motina buvo libniečio Jeremijo duktė Hamutalė.+ 19 Zedekijas darė, kas nedora Jehovos akyse, kaip ir Jehojakimas.+ 20 Jeruzalėje ir Jude visa tai įvyko dėl to, kad Jehova buvo užsirūstinęs – taip užsirūstinęs, kad galiausiai pašalino tautą sau iš akių.+ Zedekijas prieš Babilono karalių sukilo.+

25 Devintų Zedekijo valdymo metų dešimto mėnesio dešimtą dieną Babilono karalius Nebukadnecaras+ su visa savo kariuomene atžygiavo pulti Jeruzalės.+ Jis įsirengė stovyklą ir supylė aplink miestą apsiausties pylimus.+ 2 Miestas buvo apgultas iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo valdymo metų. 3 Žmones spaudė badas, mieste visiškai neliko ko valgyti.+ Ketvirto mėnesio devintą dieną+ 4 miesto siena buvo pralaužta.+ Nakčia visi kovotojai iš chaldėjų apsupto miesto išspruko pro dvigubos sienos vartus, esančius prie karaliaus sodo. Karalius bėgo keliu link Arabos,+ 5 tačiau chaldėjų kariuomenė jį vijosi ir Jericho plynėse prisivijo. Visi jo kovotojai išsilakstė. 6 Karalius buvo sučiuptas,+ atvestas pas Babilono valdovą į Riblą, ir ten jam paskelbė nuosprendį. 7 Zedekijo akivaizdoje buvo nužudyti jo sūnūs; tada Nebukadnecaras išdūrė Zedekijui akis, sukaustė jį vario grandinėmis ir nusivedė į Babiloną.+

8 Devynioliktais Babilono karaliaus Nebukadnecaro valdymo metais, penkto mėnesio septintą dieną, į Jeruzalę atvyko Babilono karaliaus pasiuntinys sargybos viršininkas Nebuzaradanas.+ 9 Jis sudegino Jehovos Namus,+ karaliaus rūmus+ ir visus Jeruzalės pastatus,+ sudegino visų didžiūnų namus.+ 10 Chaldėjų kariai, atžygiavę kartu su sargybos viršininku, išgriovė Jeruzalės sienas.+ 11 Mieste likusius gyventojus, perbėgėlius, stojusius į Babilono karaliaus pusę, ir kitus žmones sargybos viršininkas Nebuzaradanas išvedė į tremtį.+ 12 Kai kuriuos iš vargingiausių krašto žmonių sargybos viršininkas paliko, kad prižiūrėtų vynuogynus ir atliktų darbo prievolę.+ 13 Chaldėjai supjaustė varinius Jehovos Namų stulpus,+ vežimaičius+ ir varinę Jūrą,+ stovėjusią Jehovos Namuose, ir išsigabeno tą varį į Babiloną.+ 14 Jie pasiėmė ir indus pelenams, semtuvus, gesykles, taures ir visus varinius reikmenis, naudojamus šventyklos tarnyboje. 15 Sargybos viršininkas išsigabeno ir smilkykles bei dubenis, padarytus iš gryno aukso+ ir sidabro.+ 16 O vario, iš kurio Saliamonas buvo nuliedinęs Jehovos Namams abu stulpus, Jūrą ir vežimaičius, net nebuvo įmanoma pasverti.+ 17 Vienas stulpas buvo aštuoniolikos uolekčių* aukščio,+ o jo varinė viršustulpė – trijų uolekčių aukščio. Viršustulpę juosė pinučiai ir granatai, visi iš vario.+ Lygiai toks pat buvo ir antrasis stulpas su pinučiais.

18 Sargybos viršininkas taip pat išsivedė vyriausiąjį kunigą Serają,+ antrą po jo kunigą Sofoniją+ ir tris vartų sargus.+ 19 Iš miesto jis išsivedė pareigūną, vadovavusį kariams, penkis mieste buvusius vyrus iš karaliaus aplinkos, kariuomenės vado raštininką, telkusį vyrus į kariuomenę, ir šešiasdešimt mieste užsilikusių žmonių iš krašto prastuomenės. 20 Visus juos sargybos viršininkas Nebuzaradanas+ atvedė pas Babilono karalių į Riblą,+ 21 ir ten pat, Ribloje, Hamato krašte,+ Babilono karalius juos nužudė. Taigi, Judas buvo ištremtas iš savo krašto.+

22 O žmones, kuriuos buvo palikęs Judo krašte, Babilono karalius Nebukadnecaras pavedė valdyti Šafano+ sūnaus Ahikamo+ sūnui Gedalijui.+ 23 Apie tai, kad Babilono karalius yra paskyręs Gedaliją valdytoju, išgirdo visi kariuomenės vadai ir jų vyrai. Tuomet tie vadai – Netanijos sūnus Izmaelis, Kareacho sūnus Johananas, netofiečio Tanhumeto sūnus Seraja ir vieno maakiečio sūnus Jaazanijas – nedelsdami atvyko su savo vyrais pas Gedaliją į Micpą.+ 24 Gedalijas jiems ir jų vyrams prisiekė ir tarė: „Nebijokite, tarnaukite chaldėjams. Gyvenkite krašte ir tarnaukite Babilono karaliui, tada jums gerai eisis.“+

25 Septintą mėnesį Elišamos sūnaus Netanijos sūnus Izmaelis,+ karališkos kilmės vyras, su dešimčia palydovų atėjo ir nužudė Gedaliją; taip pat išžudė žydus ir chaldėjus, buvusius su juo Micpoje.+ 26 Paskui visi žmonės, maži ir dideli, tarp jų ir kariuomenės vadai, bijodami chaldėjų, leidosi į Egiptą.+

27 Vėliau, trisdešimt septintais Judo karaliaus Jehojachino+ tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt septintą dieną, Babilono karalius Evil Merodachas (tai buvo pirmieji jo valdymo metai) paleido Judo karalių Jehojachiną iš kalėjimo.+ 28 Jis draugiškai su juo elgėsi ir iškėlė jį aukščiau visų kitų karalių*, esančių pas jį Babilone. 29 Taigi Jehojachinas nusivilko kalinio drabužius ir visą likusį gyvenimą valgė su karaliumi prie vieno stalo. 30 Kiekvieną dieną jis gaudavo jam skirtą karališkų valgių dalį, ir taip iki gyvenimo pabaigos.