ANTROJI METRAŠČIŲ KNYGA

1 Dovydo sūnaus Saliamono karališkoji valdžia darėsi vis tvirtesnė. Jehova, jo Dievas, buvo su juo ir nepaprastai jį išaukštino.+

2 Kartą Saliamonas sušaukė visą Izraelį: tūkstantininkus, šimtininkus, teisėjus ir visus Izraelio vadus, kilčių vyriausiuosius. 3 Tada kartu su visa bendruomene nuėjo į Gibeono šventavietę,+ nes ten stovėjo Dievo Susitikimo Palapinė, kurią dykumoje buvo padaręs Jehovos tarnas Mozė. 4 (Dievo Skrynią Dovydas buvo pargabenęs iš Kirjat Jearimų+ į Jeruzalę ir čia buvo jai prirengęs vietą, pastatęs palapinę.+) 5 Tenai, priešais Jehovos Padangtę, stovėjo varinis aukuras,+ kurį buvo padirbęs Hūro sūnaus Ūrio sūnus Becalelis.+ Saliamonas ir bendruomenė ateidavo prie jo melstis*. 6 Taigi dabar Saliamonas atnašavo Jehovos akivaizdoje aukas: ant varinio aukuro priešais Susitikimo Palapinę paaukojo tūkstantį deginamųjų aukų.+

7 Tą naktį Dievas pasirodė Saliamonui ir tarė: „Prašyk, ko norėtum, kad tau duočiau.“+ 8 Saliamonas atsakė: „Tavo didi ištikimoji meilė lydėjo mano tėvą Dovydą,+ ir vietoj jo karaliumi tu padarei mane.+ 9 Tad, Dieve Jehova, tesėk pažadą, kurį esi davęs mano tėvui Dovydui,+ nes tu padarei mane karaliumi tautos, gausios kaip žemės dulkės.+ 10 Suteik man išminties ir išmanymo,+ kaip šiai tautai vadovauti*. Juk kaipgi kitaip galėčiau teisti tavo didžiulę tautą?“+

11 Tada Dievas tarė Saliamonui: „Už tai, kad toks yra tavo širdies troškimas ir tu neprašei sau nei gerovės, nei turtų, nei garbės, nei gyvybės tų, kurie tavęs nekenčia, net ilgo gyvenimo sau neprašei, bet prašei išminties ir išmanymo, kaip teisti manąją tautą, kurios karaliumi esu tave paskyręs,+ 12 aš suteiksiu tau ne tik išminties ir išmanymo, bet ir gerovės, turtų ir garbės tiek, kiek pirma tavęs nėra turėjęs joks karalius ir po tavęs neturės.“+

13 Iš Gibeono šventavietės,+ kur buvo Susitikimo Palapinė, Saliamonas sugrįžo į Jeruzalę ir toliau valdė Izraelį. 14 Saliamonas rūpinosi įsigyti vis daugiau kovos vežimų ir žirgų*; jis turėjo 1400 kovos vežimų ir 12 000 žirgų*.+ Kovos vežimus jis laikė tam skirtuose miestuose+ ir prie savęs Jeruzalėje.+ 15 Karalius padarė, kad sidabro ir aukso Jeruzalėje būtų taip gausu kaip akmenų+ ir kad kedro medienos būtų tokia apstybė kaip fikusų* Šefeloje.+ 16 Žirgų Saliamonas parsigabendavo iš Egipto;+ ištisas žirgų kaimenes karaliaus pirkliai pirkdavo* už nustatytą kainą.+ 17 Kovos vežimas iš Egipto kainavo 600 sidabrinių, o žirgas – 150. Pirkliai juos perparduodavo hetitų ir Sirijos karaliams.

2 Saliamonas davė įsakymą pastatyti Namus Jehovos vardui,+ taip pat karaliaus rūmus.+ 2 Jis paskyrė 70 000 vyrų paprastais darbininkais*, 80 000 – akmenskaldžiais kalnuose+ ir 3600 – prižiūrėtojais.+ 3 Be to, Hiramui, Tyro karaliui,+ Saliamonas perdavė žinią: „Tu siuntei kedro medienos mano tėvui Dovydui, kai jis statėsi sau rūmus.+ To paties noriu paprašyti ir aš. 4 Štai rengiuosi statyti Namus Jehovos, savo Dievo, vardui ir tuos Namus jam paskirti*, kad ten, jo akivaizdoje, būtų smilkomi kvapieji smilkalai,+ kad būtų nuolat laikomos duonos rietuvės*+ ir atnašaujamos deginamosios aukos kas rytą ir kas vakarą,+ taip pat per šabus,+ jaunatis+ ir per Jehovos, mūsų Dievo, šventes.+ Taip daryti Izraelis yra įpareigotas amžiams. 5 Namai, kuriuos rengiuosi pastatyti, bus didingi, nes mūsų Dievas viršesnis už visus dievus. 6 Bet ar gali kas nors jam Namus pastatyti? Jei dangus ir dangų dangūs jo nesutalpina,+ kas aš toks, kad statyčiau jam Namus? Tebūna tai bent vieta aukoms jo akivaizdoje atnašauti. 7 Tad atsiųsk man meistrą, įgudusį daryti dirbinius iš aukso, sidabro, vario+ ir geležies, mokantį dirbti su purpuriniais, tamsiai raudonais ir mėlynais siūlais, gebantį raižyti raižinius. Tegul jis dirba čia, Jude ir Jeruzalėje, drauge su mano meistrais, kuriuos parinko mano tėvas Dovydas.+ 8 Ir iš Libano siųsk man kedro, kadagio+ ir santalo+ rąstų, nes žinau, kad tavo tarnai moka kirsti Libano medžius.+ Mano tarnai darbuosis sykiu su tavo tarnais+ 9 ir priruoš man daug medienos, nes Namai, kuriuos rengiuosi statyti, bus nepaprastai didingi. 10 Medkirčius, tavo tarnus, kurie kirs mišką, aš aprūpinsiu maistu+ – duosiu jiems 20 000 korų* kviečių, 20 000 korų miežių, 20 000 batų* vyno ir 20 000 batų aliejaus.“

11 Tyro karalius Hiramas parašė Saliamonui tokį atsakymą: „Jehova myli savo tautą, todėl ir padarė tave karaliumi.“ 12 Hiramas tęsė: „Tebūna pašlovintas Jehova, Izraelio Dievas, kuris padarė dangų ir žemę, – tebūna pašlovintas už tai, kad davė karaliui Dovydui išmintingą sūnų,+ kad jį apdovanojo nuovoka ir išmanymu!+ Jis pastatys Namus Jehovai ir karaliaus rūmus. 13 Ir aš dabar siunčiu nagingą ir sumanų meistrą Hiram Abį,+ 14 sūnų vienos moters iš Dano giminės; jo tėvas – iš Tyro. Tasai meistras moka daryti dirbinius iš aukso, sidabro, vario, geležies, akmens ir medžio, moka dirbti su purpuriniais, mėlynais ir tamsiai raudonais siūlais ir geriausia drobe.+ Jis sugeba išraižyti visokius raižinius ir išmoningai atlikti kiekvieną jam pavestą darbą.+ Tegul jis dirba sykiu su tavo meistrais ir su tavo tėvo, mano viešpaties Dovydo, meistrais. 15 Dabar tu, mano viešpatie, siųsk kviečių, miežių, aliejaus ir vyno, kaip ir esi savo tarnams pažadėjęs.+ 16 O mes prikirsime Libane tiek medžių,+ kiek tau reikės, surišime į sielius ir jūra atplukdysime į Jopę.+ Iš ten galėsi parsigabenti juos į Jeruzalę.“+

17 Saliamonas suskaičiavo visus Izraelio žemėje gyvenančius svetimtaučius vyrus+ – padarė surašymą, panašų į tą, kurį buvo atlikęs jo tėvas Dovydas,+ – ir svetimtaučių buvo rasta 153 600. 18 Iš jų 70 000 jis paskyrė paprastais darbininkais*, 80 000 – akmenskaldžiais+ kalnuose ir 3600 – prižiūrėtojais, kad žmonės dirbtų jų prižiūrimi.+

3 Tada Saliamonas pradėjo statyti Jehovai Namus+ Jeruzalėje ant Morijos kalno,+ ant jebusiečio Ornano grendymo – ten, kur Jehova buvo jo tėvui Dovydui pasirodęs,+ toje vietoje, kurią Dovydas buvo paruošęs.+ 2 Statyti jis pradėjo ketvirtų savo valdymo metų antro mėnesio antrą dieną. 3 Dievo Namų pamatai, kuriuos Saliamonas paklojo, buvo 60 uolekčių ilgio ir 20 uolekčių pločio,+ matuojant senuoju matu*. 4 Šventovės priekyje buvo 20 uolekčių pločio prieangis. Jo plotis atitiko Namų plotį, o aukštis buvo 120*. Iš vidaus Saliamonas jį padengė grynu auksu.+ 5 Didžiąją patalpą* apmušė kadagio lentomis, padengė geriausiu auksu,+ išgražino palmių raižiniais+ ir grandinėmis.+ 6 Be to, Namus nusagstė brangakmeniais.+ Auksas+ buvo iš Parvaimų. 7 Namus, jų sijas, slenksčius, sienas ir duris jis apmušė auksu,+ sienas išraižė kerubais.+

8 Paskui jis įrengė Šventų Švenčiausiąją.+ Jos ilgis buvo lygus Namų pločiui – 20 uolekčių, ir jos plotis buvo 20 uolekčių. Ją apmušė geriausiu auksu – tam suėjo 600 talentų* aukso.+ 9 Vinims sunaudotas auksas svėrė 50 šekelių*. Auksu jis apmušė ir aukštutinius kambarius.

10 Šventų Švenčiausiajai jis išdrožė du kerubus ir aptraukė juos auksu.+ 11 Bendras kerubų sparnų+ ilgis buvo 20 uolekčių. Vienas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių ir siekė Namų sieną; kitas sparnas, irgi penkių uolekčių, siekė kito kerubo sparną. 12 Toks pat buvo ir antrasis kerubas: vienas jo sparnas buvo penkių uolekčių ir siekė priešingą Namų sieną; kitas sparnas, irgi penkių uolekčių, siekė pirmojo kerubo sparną. 13 Išskleisti abiejų kerubų sparnai kartu paėmus buvo 20 uolekčių ilgio. Kerubai stovėjo stati, į vidų* atgręžtais veidais.

14 Saliamonas dar padarė uždangą+ iš mėlynų, purpurinių ir tamsiai raudonų siūlų bei geriausios drobės ir joje išsiuvinėjo kerubų.+

15 Namų priešakyje jis padarė du stulpus.+ Jie buvo 35 uolekčių aukščio, o kiekvieno jų viršustulpė buvo penkių uolekčių.+ 16 Jis padarė grandines ir pritvirtino jas it kokius vėrinius stulpų viršuje; padarė taip pat 100 granato vaisių ir prikabino prie tų grandinių. 17 Abu stulpus jis pastatė šventovės priešakyje: vieną dešinėje*, kitą kairėje*. Dešinįjį pavadino Jachinu*, kairįjį – Boazu*.

4 Tada iš vario jis padarė aukurą,+ 20 uolekčių ilgio, 20 uolekčių pločio ir 10 uolekčių aukščio.

2 Paskui nuliedino Jūrą*.+ Ji buvo apskrita, 10 uolekčių skersmens nuo briaunos iki briaunos ir 5 uolekčių aukščio; jai apjuosti reikėjo 30 uolekčių matuoklės.+ 3 Iš apačios visą Jūrą juosė moliūgų pavidalo puošmenos,+ po dešimt moliūgų uolektyje. Moliūgai ėjo dviem eilėmis, jie buvo nuliedinti išvien su Jūra. 4 Jūra buvo pastatyta ant dvylikos jaučių:+ trys žvelgė į šiaurę, trys į vakarus, trys į pietus ir trys į rytus. Jūra laikėsi ant jų. Tų jaučių pasturgaliai buvo nugręžti į vidurį. 5 Jūros sienelės storis buvo per plaštaką*. Briauna buvo kaip taurės briauna, panaši į lelijos žiedą. Šioje talpykloje tilpo 3000 batų* vandens.

6 Dar jis padarė dešimt praustuvių ir pastatė penkias dešinėje ir penkias kairėje.+ Jų vandeniu turėjo būti plaunamos deginamųjų aukų dalys.+ O Jūra buvo skirta kunigams apsiplauti.+

7 Tada jis padarė iš aukso dešimt žibintuvų+ – tokius, kaip buvo nurodyta,+ – ir pastatė šventovėje: penkis dešinėje ir penkis kairėje.+

8 Taip pat padarė dešimt stalų ir juos pastatė šventovėje: penkis dešinėje ir penkis kairėje.+ Ir dar iš aukso padarė 100 dubenų.

9 Tada jis įruošė kunigų kiemą+ ir didįjį kiemą,+ padarė didžiajam kiemui vartus ir aptraukė abiejų kiemų vartus variu. 10 Jūrą jis pastatė į dešinę nuo Namų, pietryčių pusėje.+

11 Hiramas dar padarė indų pelenams, semtuvų ir dubenų.+

Taigi Hiramas užbaigė darbus prie Dievo Namų, padarė visa, ko karalius Saliamonas buvo prašęs:+ 12 du stulpus+ ir ant jų dvi gaubtašones viršustulpes; dvejus pinučius+ toms gaubtašonėms viršustulpėms apdengti; 13 abejiems pinučiams – 400 granato vaisių,+ po dvi vaisių eiles ant vienų pinučių ir ant kitų, kad dengtų abi gaubtašones viršustulpes, įtaisytas ant stulpų;+ 14 dešimt vežimaičių ir dešimt praustuvių ant tų vežimaičių;+ 15 Jūrą ir dvylika jaučių jai laikyti;+ 16 indus pelenams, semtuvus, šakes+ ir visus kitus reikmenis. Visa tai Hiram Abis,+ karaliaus Saliamono įpareigotas, padarė Jehovos Namams iš blizgaus vario. 17 Karaliaus nurodymu visi tie dirbiniai buvo nulieti Jordano lygumoje, molingoje žemėje tarp Sukotų+ ir Ceredos. 18 Saliamonas tų daiktų padirbdino daugybę; vario svoris liko nenustatytas.+

19 Dievo Namams Saliamonas padirbdino visus reikmenis:+ aukso aukurą;+ stalus+ atnašinei duonai laikyti;+ 20 gryno aukso žibintuvus su jų žibintais,+ kad degtų priešais galinę patalpą, kaip reikalaujama; 21 žibintuvų vainikėlius, žibintus ir gnybtuvus* iš aukso, iš gryniausio aukso; 22 gesykles, dubenis, taures, smilkykles iš gryno aukso; Namų duris – vidines duris į Šventų Švenčiausiąją+ ir šventovės* duris, – irgi iš aukso.+

5 Saliamonas baigė visus darbus prie Jehovos Namų – visa, ką buvo numatęs padaryti.+ Tada Saliamonas sugabeno visas brangenybes, kurias jo tėvas Dovydas buvo šventovei paaukojęs,+ ir sudėjo sidabrą, auksą ir visus vertingus daiktus į Dievo Namų saugyklas.+ 2 Tuomet Saliamonas sušaukė Izraelio seniūnus, giminių vyriausiuosius ir Izraelio kilčių vadus. Visi jie susirinko į Jeruzalę, kad iš Dovydo miesto, iš Siono, perkeltų Jehovos Sandoros Skrynią.+ 3 Taigi visi Izraelio vyrai karaliaus akivaizdoje susirinko į šventę, kuri švenčiama septintą mėnesį*.+

4 Visiems Izraelio seniūnams susirinkus, levitai pakėlė Skrynią ir nešė.+ 5 Jie nešė Skrynią, Susitikimo Palapinę+ ir visus Palapinėje buvusius šventuosius reikmenis. Visa tai gabeno kunigai ir levitai. 6 Karalius Saliamonas ir visa Izraelio bendruomenė, susirinkusi pas jį priešais Skrynią, aukojo tiek daug avių ir jaučių,+ kad negalėjai nei suskaityti, nei suskaičiuoti. 7 Kunigai Jehovos Sandoros Skrynią atnešė į jai skirtą vietą, į galinę Namų patalpą, Šventų Švenčiausiąją, ir pastatė po kerubų sparnais.+ 8 Kerubų sparnai buvo išskleisti viršum Skrynios – taip kerubai iš viršaus dengė Skrynią ir jos kartis.+ 9 Kartys buvo tokios ilgos, kad iš Šventosios, stovint priešais galinę patalpą, matėsi jų galai, bet iš lauko žiūrint jų nesimatė. Ten jos yra ir šiandien. 10 Skrynioje buvo tik dvi plokštės, kurias Mozė prie Horebo įdėjo+ tuomet, kai su izraelitais, keliaujančiais iš Egipto,+ Jehova sudarė sandorą.+

11 Kai kunigai išėjo iš šventovės (visi ten dalyvaujantys kunigai, kad ir kokiam skyriui priklausė,+ buvo deramai pasiruošę*+), 12 visi giesmininkai levitai,+ vadovaujami Asafo,+ Hemano,+ Jedutūno,+ jų sūnų ir brolių, apsivilkę geriausios drobės drabužiais, su lėkštelėmis, arfomis ir lyromis jau stovėjo į rytus nuo aukuro. Sykiu stovėjo ir 120 kunigų su trimitais.+ 13 Vos tik trimitininkai ir giesmininkai ėmė sutartinai šlovinti Jehovą ir jam dėkoti, vos tik trimitams, lėkštelėms ir kitiems instrumentams pritariant užgiedojo Jehovai šlovinimo giesmę: „Nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“,+ – Namus, Jehovos Namus, pripildė debesis.+ 14 Kunigai dėl to debesies negalėjo eiti savo tarnystės, nes Dievo Namus buvo pripildžiusi Jehovos šlovė.+

6 Tada Saliamonas prabilo: „Jehova sakė gyvensiąs tirštoje tamsumoje.+ 2 Aš pastačiau tau didingus Namus, įruošiau vietą, kad joje gyventum per amžius.“+

3 Visai Izraelio bendruomenei stovint, karalius atsigręžė į žmones ir ėmė visą Izraelio bendruomenę laiminti.+ 4 Jis kalbėjo: „Tebūna pašlovintas Jehova, Izraelio Dievas, kuris savomis rankomis įvykdė tai, ką savo lūpomis buvo pažadėjęs mano tėvui Dovydui, sakydamas: 5 ‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą iš Egipto krašto, neturėjau tarp Izraelio giminių išsirinkęs jokio miesto, kuriame stovėtų Namai mano vardui,+ ir neturėjau išsirinkęs vyro, kuris taptų mano tautos Izraelio vadu. 6 Bet dabar išsirinkau Jeruzalę,+ kad ten būtų mano vardas, ir išsirinkau Dovydą, kad valdytų mano tautą Izraelį.’+ 7 Mano tėvas Dovydas visa širdimi troško pastatyti Namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui.+ 8 Bet Jehova mano tėvui Dovydui pasakė: ‘Tu troškai pastatyti Namus mano vardui ir tavo širdies troškimas buvo geras, 9 tačiau ne tu statysi man Namus. Namus mano vardui pastatys sūnus, kuris tau gims.’+ 10 Jehova tą pažadą tesėjo: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, atsisėdau į Izraelio sostą,+ kaip Jehova ir buvo sakęs.+ Taip pat pastačiau Namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui 11 ir ten padėjau Skrynią, kurioje yra Jehovos sandora,+ sudaryta su Izraelio tauta.“

12 Paskui Saliamonas visos Izraelio bendruomenės akivaizdoje atsistojo priešais Jehovos aukurą ir iškėlė rankas.+ 13 (Saliamonas iš vario buvo pasidirbdinęs penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio pakylą ir pastatęs ją kiemo viduryje.+ Ant tos pakylos jis ir stovėjo.) Visos Izraelio bendruomenės akivaizdoje jis atsiklaupė, iškėlė rankas į dangų+ 14 ir prabilo: „O Jehova, Izraelio Dieve, nėra kito Dievo kaip tu nei danguje, nei žemėje – Dievo, kuris laikytųsi savo sandoros ir mylėtų ištikimąja meile savo tarnus, visa širdimi esančius su tavimi.+ 15 Tu laikeisi pažado, duoto mano tėvui, savo tarnui Dovydui.+ Savo lūpomis tą pažadą ištarei ir savo ranka šiandien jį įvykdei.+ 16 Tad dabar, Jehova, Izraelio Dieve, ištesėk, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, tardamas: ‘Niekada nenutiks taip, kad neliktų tau palikuonio, sėdinčio Izraelio soste mano akivaizdoje, – jei tik tavo sūnūs rūpestingai žiūrės, kokiu keliu eina, ir laikysis mano įstatymo,+ kaip kad tu laikaisi.’+ 17 Todėl, Jehova, Izraelio Dieve, tesėk šį pažadą, duotą savo tarnui Dovydui.

18 Bet ar tikrai Dievas gyvens žemėje tarp žmonių?+ Štai net dangus, net dangų dangūs negali tavęs sutalpinti.+ Tad kaip sutalpins tave šie Namai, kuriuos tau pastačiau?+ 19 Išklausyk savo tarno maldą ir prašymą, o Jehova, manasis Dieve. Atsiliepk į pagalbos šauksmą, į maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi į tave. 20 Tegu dieną naktį tavo akys žvelgia į šiuos Namus, į vietą, kurioje pažadėjai įkurdinti savąjį vardą,+ – kad išgirstum savo tarno maldą, kai tavo tarnas melsis atsigręžęs į šią vietą. 21 Išklausyk savo tarno maldavimus ir maldavimus savo tautos, Izraelio žmonių, kai jie melsis atsigręžę į šią vietą.+ Išgirsk danguje, savo buveinėje,+ išgirsk ir atleisk.+

22 Jeigu kas būtų apkaltintas, kad savo artimui nusidėjo, jeigu dėl to jį prisaikdintų, jei susaistytų priesaika ir jis, tos priesaikos saistomas,* ateitų prie tavo aukuro į šiuos Namus,+ 23 išgirsk jį danguje ir išspręsk savo tarnų bylą: nedorėliui atmokėk, suversk jo darbus jam ant galvos,+ o teisųjį išteisink ir atlygink jam pagal jo teisumą.+

24 Jei tavo tauta Izraelis nuodėmiautų ir už tai būtų priešo sutriuškinta,+ bet paskui gręžtųsi į tave ir šlovintų tavo vardą,+ prašytų ir maldautų+ malonės tavo akivaizdoje šiuose Namuose,+ 25 išgirsk danguje+ ir atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę. Sugrąžink juos į kraštą, kurį atidavei jiems ir jų protėviams.+

26 Jei dangus užsivertų ir nebeduotų lietaus+ dėl to, kad jie nuodėmiavo,+ bet paskui jie melstųsi atsigręžę į šią vietą, šlovintų tavo vardą ir paliktų nedorus darbus, už kuriuos baudi,+ 27 išgirsk juos danguje ir atleisk savo tarnų, savosios tautos Izraelio, nuodėmę, – juk tu nurodysi jiems teisingą kelią, kuriuo turėtų eiti.+ Ir sugrąžink lietų+ į kraštą, kurį davei savo tautai paveldėti.

28 Jei kraštą nualintų badas,+ maras,+ svilinantis vėjas ar rūdligė*,+ nusiaubtų būriai skėrių, visa ryjantys skėriai,+ jei kurį nors krašto miestą apgultų priešai,+ jei užkluptų kokia neganda ar liga,+ 29 kad ir ko melstų,+ kad ir ko prašytų+ pavienis žmogus ar visa tavo tauta Izraelis (juk kiekvienas žino, kas jį slegia ir kas kamuoja+) ir tiestų rankas šių Namų link,+ 30 išgirsk danguje, savo buveinėje,+ ir atleisk,+ atlygink kiekvienam pagal jo darbus, nes tu pažįsti širdis – tu vienintelis žinai, kas iš tikrųjų glūdi žmogaus širdyje,+ – 31 kad jie tavęs bijotų ir tavo keliais eitų per visas savo gyvenimo dienas krašte, kurį davei jų protėviams.

32 Taip pat jei svetimšalis, ne Izraelio, ne tavo tautos žmogus, atkeliautų iš tolimo krašto dėl tavo didžio vardo,+ dėl tavo iškeltos galingos rankos, jei jis ateitų ir melstųsi atsigręžęs į šiuos Namus,+ 33 išklausyk jį danguje, savo buveinėje, ir suteik visa, ko svetimšalis prašo, kad visos tautos žemėje pažintų tavąjį vardą+ ir tavęs bijotų, kaip ir tavo tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardas yra šiuose Namuose, kuriuos tau pastačiau.

34 Jei tavo tautos žmonės eitų į karą su priešais, kad ir kur juos siųstum,+ ir melstųsi+ tau atsigręžę į miestą, kurį išsirinkai, į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui,+ 35 išgirsk danguje jų maldą ir maldavimą ir padėk jiems.+

36 Jeigu jie tau nusidėtų (juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų+) ir tu, ant jų užsirūstinęs, atiduotum juos priešams, o šie išsivestų juos į nelaisvę, į svetimą kraštą – ar tai būtų čia pat, ar toli,+ – 37 ir jei savo pavergėjų krašte jie susiprotėtų, jei tremties krašte būdami gręžtųsi į tave, maldautų tavo malonės ir išpažintų: ‘Nusidėjome, blogai pasielgėme, darėme tai, kas nedora’,+ 38 jei krašte, į kurį buvo ištremti, jie gręžtųsi į tave visa širdimi+ ir visa siela,+ jei melstųsi atsisukę į kraštą, kurį esi atidavęs jų protėviams, į miestą, kurį išsirinkai,+ į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui, 39 išgirsk jų maldą ir jų prašymą danguje, savo buveinėje, apgink jų teises+ ir atleisk savo tautai, kuri tau nusidėjo.

40 Taigi, manasis Dieve, meldžiu: tebūna tavo akys ir ausys atviros maldai, kuri tave pasiekia iš šios vietos*.+ 41 O dabar, Dieve Jehova, užženk į savo atilsio vietą+ – tu ir tavo galybės Skrynia. Tavo kunigai, Dieve Jehova, teapsivelka išgelbėjimu ir tavo ištikimieji tesidžiaugia tavo gerumu.+ 42 Dieve Jehova, neatstumk savo pateptojo,+ nepamiršk savo ištikimosios meilės Dovydui, savo tarnui.“+

7 Saliamonui baigus melstis,+ plykstelėjo ugnis iš dangaus+ ir prarijo deginamąją auką bei atnašas, o Namai prisipildė Jehovos šlovės.+ 2 Kunigai negalėjo įeiti į Jehovos Namus, nes Jehovos Namus buvo pripildžiusi Jehovos šlovė.+ 3 Visi Izraelio žmonės, pamatę, kaip plyksteli ugnis ir kaip Namus pripildo Jehovos šlovė, parpuolė ant grindinio, nusilenkė iki žemės ir Jehovai dėkojo: „Nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina.“

4 Paskui karalius ir visa tauta Jehovos akivaizdoje atnašavo aukas.+ 5 Karalius Saliamonas paaukojo 22 000 galvijų ir 120 000 avių. Taip karalius ir visa tauta pašventino Dievo Namus.+ 6 Kunigai stovėjo savo tarnybos vietose, čia pat stovėjo ir levitai su instrumentais, kuriais pritardavo Jehovos giesmei.+ (Tuos instrumentus karalius Dovydas buvo padaręs, kad jais pritardamas* galėtų dėkoti Jehovai ir jį šlovinti: „Nes jo ištikimoji meilė amžina.“) Kunigai priešais levitus skardžiai trimitavo,+ tuo tarpu visi izraelitai stovėjo.

7 Tada Saliamonas pašventino kiemo vidurį priešais Jehovos Namus. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas+ ir riebiąsias bendrystės aukų dalis, nes ant varinio aukuro,+ kurį Saliamonas buvo padaręs, negalėjo sutilpti visos deginamosios aukos, javų atnašos+ ir riebiosios dalys.+ 8 Taigi karalius Saliamonas ir visas Izraelis, labai didelė bendruomenė, suėjusi iš visur – nuo Lebo Hamato* iki Egipto sausvagės*,+ – šventė septynių dienų iškilmę.+ 9 Aukuro pašventinimo iškilmė truko septynias dienas, o paskui buvo švenčiama dar septynias dienas, ir aštuntąją dieną* jie surengė iškilmingą sueigą.+ 10 Septinto mėnesio dvidešimt trečią dieną jis paleido žmones namo ir tie keliavo linksmi,+ džiugia širdimi, nes Jehova buvo parodęs gerumą Dovydui, Saliamonui ir savo tautai Izraeliui.+

11 Taigi Saliamonas baigė statyti Jehovos Namus ir karaliaus rūmus.+ Visa, ką savo širdyje buvo sumanęs dėl Jehovos Namų ir dėl savo rūmų, jis sėkmingai įgyvendino.+ 12 Tada vieną naktį Jehova pasirodė Saliamonui+ ir jam pasakė: „Aš išklausiau tavo maldą ir pasirinkau šiuos Namus aukoms aukoti.+ 13 Jei uždarysiu dangų, kad nebūtų lietaus, jei įsakysiu skėriams nusiaubti jūsų kraštą ir jei atsiųsiu savo tautai marą, – 14 jeigu mano tauta, manuoju vardu vadinama,+ nusižemins,+ melsis, ieškos mano veido ir paliks savo nedorus darbus,+ tada danguje aš juos išgirsiu, atleisiu jų nuodėmę ir jų kraštą pagydysiu.+ 15 Dabar mano akys ir ausys bus atviros maldai, kylančiai iš šios vietos.+ 16 Juk aš išsirinkau ir pašventinau šiuos Namus, kad mano vardas juose būtų amžiais.+ Mano akys ir mano širdis ten bus visuomet.+

17 Jei tarnausi man taip, kaip tavo tėvas Dovydas tarnavo, jei darysi visa, ką tau įsakiau, laikysiesi mano nuostatų ir potvarkių,+ 18 aš įtvirtinsiu tavo karališkąjį sostą,+ nes su tavo tėvu Dovydu esu sudaręs sandorą+ ir jam pažadėjęs: ‘Niekada nenutiks taip, kad neliktų tau palikuonio, valdančio Izraelį.’+ 19 Bet jeigu jūs mane paliksite ir nukrypsite nuo mano įstatų ir įsakymų, kuriuos jums daviau, jei imsite garbinti kitus dievus ir jiems lenktis,+ 20 aš išrausiu Izraelį iš savo krašto, kuriame jį apgyvendinau,+ ir Namus, kuriuos paskyriau* savajam vardui, pašalinsiu sau iš akių, paversiu juos priežodžiu ir pajuoka tarp visų tautų.+ 21 Šie Namai virs griuvėsių krūva. Kas tik eis pro šalį, apstulbę+ klaus: ‘Kodėl Jehova šitaip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais Namais?’+ 22 Ir išgirs tokį atsakymą: ‘Nes jie paliko Jehovą,+ savo protėvių Dievą, kuris buvo išvedęs juos iš Egipto žemės.+ Jie persimetė prie kitų dievų, jiems lenkėsi ir juos garbino.+ Todėl jis ir siuntė jiems šitą nelaimę.’“+

8 Jehovos Namus ir savo rūmus Saliamonas statė dvidešimt metų.+ 2 Paskui Saliamonas atstatė miestus, kuriuos jam buvo atidavęs Hiramas,+ ir apgyvendino tenai izraelitus. 3 Saliamonas taip pat surengė žygį prieš Hamat Cobą ir ją paėmė. 4 Tada sutvirtino* dykumoje esantį Tadmorą ir visus miestus, kuriuos buvo pastatęs Hamate,+ kad ten galėtų sandėliuoti atsargas.+ 5 Jis statė Aukštutinį Bet Horoną+ ir Žemutinį Bet Horoną+ – įtvirtintus miestus su sienomis, vartais ir skląsčiais, 6 Baalatą+ ir visus savo miestus, kur buvo numatęs sandėliuoti atsargas, visus miestus, kur ketino laikyti kovos vežimus,+ ir miestus, kuriuose buvo skirta gyventi raitininkams. Jeruzalėje, Libane ir visose savo valdose Saliamonas statė, ką tik buvo sumanęs.

7 Visiems neizraelitams, kurie buvo likę iš hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių,+ 8 visiems krašte gyvenantiems jų palikuoniams – tiems, kurių izraelitai neišnaikino,+ – Saliamonas uždėjo darbo prievolę, ir jie tebėra prievolininkai iki šios dienos.+ 9 Tačiau nė vieno izraelito Saliamonas nepadarė vergu ir prie savo darbų nepristatė.+ Jie buvo jo kariai, jo padėjėjų viršininkai, kovos vežimų ir raitininkų vadai.+ 10 Karaliaus Saliamono vyriausiųjų pareigūnų, kurie prižiūrėjo žmones, buvo 250.+

11 Saliamonas perkėlė faraono dukterį+ iš Dovydo miesto į rūmus, kuriuos buvo jai pastatęs.+ Jis sakė: „Nors ir yra mano žmona, ji negyvens Izraelio karaliaus Dovydo rūmuose, nes kiekviena vieta, kur būta Jehovos Skrynios, yra šventa.“+

12 Ant Jehovos aukuro,+ kurį buvo pastatęs priešais prieangį,+ Saliamonas atnašaudavo Jehovai deginamąsias aukas.+ 13 Jis vykdė kasdienes priedermes ir, kaip Mozė buvo įsakęs, atnašavo aukas per šabus,+ jaunatis+ ir per tris metines šventes+ – Neraugintos duonos šventę,+ Savaičių šventę+ ir Palapinių šventę.+ 14 Jis pavedė kunigų skyriams+ eiti tarnystę, kaip jo tėvo Dovydo buvo nustatyta, ir levitams pavedė eiti savo pareigas – šlovinti Dievą+ ir tarnauti kunigų akivaizdoje, atlikti kasdienes priedermes. Be to, prie kiekvienų vartų jis pastatė sargus pagal jų skyrius.+ Visa tai padarė, kaip Dovydo, Dievo vyro, buvo įsakyta. 15 Jie nenukrypo nuo to, kas kunigams ir levitams buvo karaliaus įsakyta – tiek dėl sandėlių*, tiek dėl kitų dalykų. 16 Nuo tos dienos, kai buvo pakloti Jehovos Namų pamatai,+ iki pat statybų pabaigos visi darbai, kuriuos vykdė Saliamonas, buvo daromi apgalvotai ir tvarkingai. Taip buvo pastatyti Jehovos Namai.+

17 Tada Saliamonas nuvyko į Edomo kraštą, į pajūrio miestus Ecjon Geberą+ ir Elatą.+ 18 Hiramas+ per savo tarnus siuntė jam laivų ir prityrusių jūrininkų. Sykį, su Saliamono tarnais nuplaukę į Ofyrą,+ jie iš ten paėmė ir karaliui Saliamonui pargabeno 450 talentų* aukso.+

9 Garsas apie Saliamoną pasiekė Šebos karalienę+ ir ji atkeliavo į Jeruzalę išmėginti jo kebliais klausimais*. Atvyko ji su didžiule palyda*, kupranugariais atgabeno balzamo, gausybę aukso+ ir brangakmenių. Atėjusi pas Saliamoną, pasikalbėjo su juo apie viską, kas jai rūpėjo.+ 2 Saliamonas atsakė į visus jos klausimus, joks dalykas jam nebuvo per sudėtingas* paaiškinti.

3 Šebos karalienė, pamačiusi Saliamono išmintį,+ jo pastatytus namus+ 4 ir jo stalo valgius,+ pamačiusi, kaip susodinti dvariškiai, koks stalo aptarnavimas ir kokia patarnautojų apranga, kokie jo taurininkai ir jų apranga, taip pat kokias deginamąsias aukas jis aukoja Jehovos Namuose,+ liko be žado. 5 Ji tarė karaliui: „Visa, ką savame krašte girdėjau apie tavo darbus* ir apie tavo išmintį, yra tikra tiesa. 6 Tomis kalbomis aš netikėjau, kol neatvykau ir nepamačiau savo akimis.+ Dabar žinau, kad apie didžią tavo išmintį man nė pusės nebuvo papasakota.+ Tavo didybė gerokai pranoksta kalbas, kurias buvau girdėjusi.+ 7 Laimingi tavo žmonės, laimingi tavo tarnai, kurie nuolat stovi tavo akivaizdoje ir klausosi tavo išminties! 8 Tebūna pašlovintas tavo Dievas Jehova, kuriam tu patikai ir kuris pasodino tave į savo sostą, kad Jehovos, savo Dievo, vardu karaliautum. Tavasis Dievas myli Izraelį+ ir nori jį išsaugoti per amžius, todėl ir paskyrė tave karaliumi, kad vykdytum teisingumą ir teisumą.“

9 Tada ji padovanojo karaliui 120 talentų* aukso,+ daug balzamo ir brangakmenių. Tokio balzamo, kokį tąkart karaliui Saliamonui padovanojo Šebos karalienė, daugiau niekada nebuvo atgabenta.+

10 Hiramo tarnai ir Saliamono tarnai iš Ofyro pargabeno ne tik aukso,+ bet ir santalo rąstų, taip pat brangakmenių.+ 11 Iš santalo karalius Jehovos Namams ir karaliaus rūmams+ padirbdino laiptus,+ o giesmininkams – lyrų ir arfų.+ Tokių rąstų Judo krašte niekas iki tol nebuvo matęs.

12 Saliamonas davė Šebos karalienei visa, ko tik ji troško ir ko prašė, – padovanojo jai daugiau, negu ji buvo karaliui atgabenusi*. Tada ji drauge su savo tarnais iškeliavo atgal į savo kraštą.+

13 Auksas, kurį Saliamonas gaudavo per vienus metus, svėrė 666 talentus,+ 14 neskaitant to, kurį atgabendavo pirkliai ir prekeiviai. Aukso ir sidabro Saliamonui gabeno taip pat visi Arabijos karaliai ir krašto valdytojai.+

15 Karalius Saliamonas iš aukso lydinio padirbdino 200 didžiųjų skydų+ (į kiekvieną skydą suėjo po 600 šekelių* aukso lydinio).+ 16 Be to, iš aukso lydinio padirbdino ir 300 mažųjų skydų (į kiekvieną jų suėjo po tris minas* aukso). Visus juos karalius laikė Libano miško rūmuose.+

17 Karalius taip pat padirbdino didingą sostą iš dramblio kaulo ir padengė grynu auksu.+ 18 Į sostą vedė šeši laiptai. Prie sosto buvo pritvirtintas auksinis pakojis, o iš abiejų sosto pusių buvo ranktūriai. Palei ranktūrius stovėjo dvi liūtų+ figūros. 19 Dar dvylika liūtų+ stovėjo ant šešeto laiptų, abiejose laiptų pusėse po šešis. Jokioje karalystėje nebuvo padaryta nieko panašaus. 20 Visi karaliaus Saliamono geriamieji indai buvo auksiniai ir visi Libano miško rūmų reikmenys buvo iš gryno aukso. Nieko nebuvo iš sidabro, nes sidabras Saliamono dienomis neturėjo vertės.+ 21 Karaliaus laivai su Hiramo tarnais plaukdavo+ į Taršišą.+ Kas trejus metus tie Taršišo laivai pargabendavo sidabro, aukso, dramblio kaulo,+ beždžionių ir povų.

22 Savo turtais ir išmintimi karalius Saliamonas pranoko visus žemės karalius.+ 23 Visi žemės karaliai norėjo pamatyti Saliamoną ir pasiklausyti išminties, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį.+ 24 Kiekvienas gabeno jam dovanų – sidabro ir aukso dirbinių, drabužių,+ ginklų, balzamo, žirgų ir mulų. Taip vyko metai po metų. 25 Saliamonas turėjo 4000 aptvarų savo kovos vežimų žirgams ir 12 000 žirgų*.+ Kovos vežimus jis laikė tam skirtuose miestuose ir prie savęs Jeruzalėje.+ 26 Jis valdė visus karalius nuo Upės* iki filistinų žemės ir Egipto ribos.+ 27 Karalius padarė, kad sidabro Jeruzalėje būtų taip gausu kaip akmenų ir kad kedro medienos būtų tokia apstybė kaip fikusų* Šefeloje.+ 28 Žirgai Saliamonui buvo gabenami iš Egipto+ ir iš visų kitų kraštų.

29 Daugiau apie Saliamoną+ – nuo pradžios iki pabaigos – argi neparašyta pranašo Natano+ raštuose, šilojiečio Ahijos+ pranašystėje ir regėtojo Idojo+ regėjimuose apie Nebato sūnų Jeroboamą?+ 30 Saliamonas visą Izraelį iš Jeruzalės valdė 40 metų. 31 Paskui jis atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste.+ Vietoj Saliamono ėmė karaliauti jo sūnus Rehabeamas.+

10 Rehabeamas nuvyko į Sichemą,+ kur visas Izraelis buvo susirinkęs paskelbti jo karaliumi.+ 2 Apie tai išgirdo ir Nebato sūnus Jeroboamas+ (tuo metu jis dar laikėsi Egipte, mat buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono+). Taigi Jeroboamas grįžo iš Egipto. 3 Žmonės siuntė pas Jeroboamą pasiuntinius, kad jį pakviestų. Tada Jeroboamas ir visas Izraelis nuėjo pas Rehabeamą ir jam kalbėjo: 4 „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą.+ Todėl dabar sumažink darbo naštą, kurią tavo tėvas užkrovė, palengvink sunkų jungą, kurį jis uždėjo, ir mes tau tarnausime.“

5 Į tai Rehabeamas atsakė: „Sugrįžkite pas mane po trijų dienų.“ Žmonėms pasišalinus,+ 6 karalius Rehabeamas kreipėsi į vyresnius vyrus* – į tuos, kurie buvo tarnavę jo tėvui Saliamonui, kai tas dar buvo gyvas: „Patarkite, ką turėčiau šiems žmonėms atsakyti.“ 7 Ir tie jam patarė: „Jei šiems žmonėms būsi geras ir pelnysi jų palankumą, jei duosi tokį atsakymą, kokio jie tikisi, jie visados bus tavo tarnai.“

8 Rehabeamas, deja, nepaisė vyresnių vyrų* patarimo ir tarėsi su jaunais, kurie buvo užaugę kartu su juo ir dabar jam tarnavo.+ 9 Jų klausė: „Kaip patartumėte atsakyti šiems žmonėms, prašantiems: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ 10 Jauni vyrai, augę kartu su juo, atsakė: „Štai ką turėtum sakyti žmonėms, prašantiems ‘palengvink sunkų jungą, kurį mums tavo tėvas uždėjo’, štai ką turėtum jiems pareikšti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. 11 Mano tėvas užkrovė jums sunkų jungą, o aš tą jungą dar pasunkinsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu dygliuotais rimbais*.’“

12 Jeroboamas ir visi žmonės atėjo pas Rehabeamą trečią dieną, nes karalius buvo liepęs: „Sugrįžkite pas mane trečią dieną.“+ 13 Rehabeamas nepaisė to, ką patarė vyresni vyrai*, ir žmonėms atsakė šiurkščiai. 14 Vadovaudamasis jaunų vyrų patarimu, jis pareiškė: „Jūsų jungą aš pasunkinsiu. Taip! Dar labiau jį pasunkinsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu dygliuotais rimbais*.“ 15 Karalius į tautos prašymą neatsižvelgė. Pats Dievas šitaip pakreipė įvykius,+ kad išsipildytų žodis, kurį Jehova per šilojietį Ahiją buvo paskelbęs+ Nebato sūnui Jeroboamui.

16 Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius jų prašymo nepaiso, žmonės karaliui tarė: „Kas gi mus sieja su Dovydu? Neturim bendro paveldo su Jesės sūnumi! Visi prie savo dievų, Izraeli! O tu, Dovydai, dabar pats pasirūpink savo namais!“+ Ir visas Izraelis išsiskirstė po namus*.+

17 Tačiau izraelitus, gyvenančius Judo miestuose, ir toliau valdė Rehabeamas.+

18 Karalius Rehabeamas tada siuntė pas izraelitus Adoramą,+ darbo prievolininkų prižiūrėtoją, bet izraelitai užmėtė jį akmenimis. Pačiam karaliui Rehabeamui pavyko įšokti į vežimą ir pasprukti į Jeruzalę.+ 19 Taip izraelitai sukilo prieš Dovydo namus ir maištauja iki šios dienos.

11 Rehabeamas, parvykęs į Jeruzalę, tuojau pat sutelkė Judo namus ir Benjamino giminę+ – 180 000 prityrusių karių, kad kovotų su Izraeliu ir karalystė būtų sugrąžinta Rehabeamui.+ 2 Tada Šemają,+ Dievo vyrą, pasiekė Jehovos žodis: 3 „Saliamono sūnui Rehabeamui, Judo karaliui, ir visiems izraelitams iš Judo ir Benjamino giminių perduok: 4 ‘Taip sako Jehova: „Neikite ir nekovokite su savo broliais. Grįžkite kiekvienas į savo namus, nes mano valia buvo, kad taip įvyktų.“’“+ Žmonės pakluso Jehovos žodžiui ir sugrįžo. Kovoti su Jeroboamu jie nėjo.

5 Rehabeamas gyveno Jeruzalėje. Judo krašte jis įtvirtino nemažai miestų: 6 įtvirtino Betliejų,+ Etamą, Tekoją,+ 7 Bet Cūrą, Sochoją,+ Adulamą,+ 8 Gatą,+ Marešą, Zifą,+ 9 Adoraimus, Lachišą,+ Azeką,+ 10 Corą, Ajaloną+ ir Hebroną.+ Taigi šiuos miestus Judo ir Benjamino žemėse jis įtvirtino. 11 Be to, įtvirtintus miestus sustiprino: paskyrė ten vadų, parūpino maisto, aliejaus ir vyno atsargų, 12 davė kiekvienam miestui didžiųjų skydų ir iečių. Taip juos labai sustiprino. Judas ir Benjaminas liko jo valdžioje.

13 Pas jį suėjo kunigai ir levitai iš viso Izraelio krašto, iš savo žemių. 14 Palikę savo ganyklas ir savo nuosavybę,+ levitai atkeliavo į Judą ir Jeruzalę, nes Jeroboamas ir jo sūnūs nebeleido jiems tarnauti Jehovos kunigais.+ 15 Šventavietėms, gauruočiams*+ ir tiems veršiams, kuriuos buvo padirbdinęs,+ Jeroboamas pats pasiskyrė kunigų.+ 16 Levitams iš paskos atėjo ir daugiau žmonių iš visų Izraelio giminių. Jie buvo visa širdimi nusiteikę ieškoti Jehovos, Izraelio Dievo, ir į Jeruzalę atėjo atnašauti Jehovai, savo protėvių Dievui, aukų.+ 17 Trejus metus jie stiprino Judo karalystę ir palaikė Saliamono sūnų Rehabeamą – trejus metus jie sekė Dovydo ir Saliamono pėdomis.

18 Rehabeamas vedė Mahalatą – Dovydo sūnaus Jerimoto ir Jesės sūnaus Eliabo+ dukters Abihailės dukterį. 19 Jam gimė Jeušas, Šemarija ir Zahamas. 20 Paskui jis vedė Abšalomo+ anūkę Maaką, ir ji pagimdė jam Abiją,+ Atają, Zizą ir Šelomitą. 21 Abšalomo anūkę Maaką Rehabeamas mylėjo labiau už visas kitas žmonas ir suguloves.+ Jis turėjo 18 žmonų ir 60 sugulovių; jam gimė 28 sūnūs ir 60 dukterų. 22 Rehabeamas paskyrė Maakos sūnų Abiją vyriausiuoju ir vadu tarp brolių, nes ketino padaryti jį karaliumi. 23 Be to, jis protingai pasielgė išskirstydamas savo sūnus po visas Judo ir Benjamino sritis, po visus įtvirtintus miestus,+ gausiai aprūpindamas maistu, suieškodamas jiems daug žmonų.

12 Kai Rehabeamo karališkoji valdžia sutvirtėjo+ ir jis tapo galingas, jis ėmė nebepaisyti Jehovos Įstatymo.+ Drauge su juo Įstatymo nebepaisė ir visas Izraelis. 2 Kadangi izraelitai išdavė Jehovą, penktais karaliaus Rehabeamo valdymo metais į žygį prieš Jeruzalę išėjo Egipto valdovas Šišakas.+ 3 Jis turėjo 1200 kovos vežimų, 60 000 raitininkų, ir iš Egipto su juo atžygiavo nesuskaičiuojama kariuomenė – libiai, sukijai ir etiopai.+ 4 Jis paėmė įtvirtintus Judo miestus, o galiausiai pasiekė ir Jeruzalę.

5 Tada pas Rehabeamą ir Judo didžiūnus, susirinkusius į Jeruzalę dėl Šišako, atėjo pranašas Šemaja+ ir prabilo: „Taip sako Jehova: ‘Jūs mane palikote, tai ir aš jus palikau+ – atidaviau Šišakui į rankas.’“ 6 Tai išgirdę, Izraelio didžiūnai ir karalius nusižemino+ ir pripažino: „Jehova yra teisus.“ 7 Kai Jehova pamatė, kad jie nusižemino, Šemają pasiekė toks Jehovos žodis: „Jie nusižemino, todėl jų nesunaikinsiu.+ Netrukus juos išvaduosiu. Šišako rankomis savo rūstybės ant Jeruzalės neišliesiu. 8 Tačiau jie turės tapti jo tarnais, kad pamatytų skirtumą – ką reiškia tarnauti man ir ką reiškia tarnauti kitų kraštų karaliams*.“

9 Taigi Egipto valdovas Šišakas užpuolė Jeruzalę. Jis susigrobė Jehovos Namų ir karaliaus rūmų turtus.+ Susigrobė viską, net ir auksinius skydus, kuriuos Saliamonas buvo padirbdinęs.+ 10 Vietoj jų karalius Rehabeamas padarė skydus iš vario ir įdavė saugoti sargybinių*, budinčių prie įėjimo į karaliaus rūmus, vyriausiesiems. 11 Kaskart, kai karalius eidavo į Jehovos Namus, sargybiniai, tuos skydus paėmę, jį lydėdavo, o paskui skydus vėl grąžindavo į sargybos būstinę. 12 Kadangi karalius nusižemino, Jehovos pyktis atlyžo+ ir miesto jis galutinai nesunaikino.+ Judo krašte juk buvo ir šis tas gera.+

13 Karalius Rehabeamas įsitvirtino Jeruzalėje ir karaliavo toliau. Rehabeamas karaliumi tapo būdamas keturiasdešimt vienų ir 17 metų karaliavo Jeruzalėje – mieste, kurį Jehova iš visų Izraelio giminių buvo išsirinkęs savo vardui įkurdinti. Karaliaus motina buvo amonitė, vardu Naama.+ 14 Rehabeamas darė, kas nedora, nes širdyje nebuvo nusistatęs ieškoti Jehovos.+

15 Daugiau apie Rehabeamą – nuo pradžios iki pabaigos – argi neparašyta pranašo Šemajos+ raštuose ir regėtojo Idojo+ kilmės sąrašuose? Tarp Rehabeamo ir Jeroboamo nuolat vyko karai.+ 16 Paskui Rehabeamas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Abija.+

13 Aštuonioliktais karaliaus Jeroboamo valdymo metais Abija tapo Judo karaliumi+ 2 ir Jeruzalėje karaliavo trejus metus. Jo motina buvo Ūrielio iš Gibėjos+ duktė Mikaja*.+ Tarp Abijos ir Jeroboamo vyko karas.+

3 Taigi Abija ir jo kariuomenė – 400 000 narsių, prityrusių karių – išėjo į kovą.+ Jeroboamas kautynėms prieš jį išrikiavo 800 000 prityrusių vyrų, narsių karių. 4 Abija atsistojo ant Cemaraimų kalno Efraimo aukštumose ir prabilo: „Jeroboamai ir visas Izraeli, klausykitės manęs! 5 Negi nežinote, kad Jehova, Izraelio Dievas, yra sudaręs su Dovydu druskos sandorą* – amžiams atidavęs Izraelio karalystę jam+ ir jo sūnums?+ 6 Tačiau Nebato sūnus Jeroboamas,+ Dovydo sūnaus Saliamono tarnas, prieš savo valdovą ėmė maištauti.+ 7 Prie jo būrėsi visokie dykaduoniai ir niekšeliai. Saliamono sūnus Rehabeamas buvo dar jaunas, nedrąsus, todėl jie paėmė viršų ir Rehabeamas prieš juos neatsilaikė.

8 Jūs manote, kad ir dabar pasirodysite stipresni už Jehovos karalystę, patikėtą Dovydo sūnums. Taip manote, nes jūsų yra didelė daugybė ir turite savus dievus – Jeroboamo padirbdintus aukso veršius.+ 9 Bet argi jūs neišvarėte Jehovos kunigų,+ Aarono palikuonių, ir levitų? Argi nepasiskyrėte savo kunigų, kaip daro kitų kraštų tautos?+ Kiekvienam, kas tik atveda paaukoti jautuką ir septynis avinus, jūs leidote įsišventinti į kunigus dievų, kurie anaiptol nėra dievai. 10 O mūsų Dievas yra Jehova,+ mes jo nepalikome. Mūsų kunigai – iš Aarono palikuonių. Jie eina Jehovos tarnystę, ir levitai jiems padeda. 11 Kas rytą ir kas vakarą jie atnašauja Jehovai deginamąsias aukas+ ir kvapiuosius smilkalus,+ ant gryno aukso stalo sudeda į rietuves duoną*,+ kas vakarą uždega auksinio žibintuvo žibintus.+ Mes atliekame savo priedermes Jehovai, savajam Dievui, o jūs jį palikote. 12 Žiūrėkite, tikrasis Dievas su mumis, jis mus veda, ir jo kunigai yra pasiruošę pūsti trimitus – šaukti vyrus į kovą prieš jus. Izraelitai, nekovokite su Jehova, savo protėvių Dievu, nes nieko nelaimėsite.“+

13 Tačiau Jeroboamas surengė Judo vyrams pasalą iš užnugario. Priešais juos stovėjo pagrindinės Jeroboamo pajėgos, o už nugaros laukė pasala. 14 Judo vyrai atsigręžę pamatė, kad juos puls ir iš priekio, ir iš užnugario, tad ėmė šauktis Jehovos,+ ir kunigai ėmė skardžiai trimituoti. 15 Paskui Judo vyrai pratrūko kovos šauksmais. Dievas, tiems kovos šauksmams griaudėjant, Abijos ir Judo karių akivaizdoje nugalėjo Jeroboamą ir visą Izraelio kariuomenę. 16 Izraelitai leidosi bėgti ir Dievas atidavė juos Judo vyrams į rankas. 17 Abija ir jo vyrai smogė triuškinamą smūgį – nukovė 500 000 prityrusių Izraelio karių. 18 Tąkart Izraelio vyrai buvo pažeminti, o Judo vyrai paėmė viršų, nes kliovėsi Jehova, savo protėvių Dievu.+ 19 Abija vijosi Jeroboamą ir užėmė šiuos jo miestus: Betelį+ su aplinkiniais miesteliais, Ješaną su aplinkiniais miesteliais ir Efrainą+ su aplinkiniais miesteliais. 20 Abijai karaliaujant, Jeroboamas savo galybės nebeatgavo. Paskui Jehova nubaudė Jeroboamą, ir jis mirė.+

21 O Abija darėsi vis galingesnis. Jis vedė 14 žmonų,+ jam gimė 22 sūnūs ir 16 dukterų. 22 Daugiau apie Abiją – ką jis nuveikė ir ką pasakė – parašyta pranašo Idojo raštuose*.+

14 Paskui Abija atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Asa. Šiam valdant, dešimt metų krašte buvo ramu.

2 Asa darė, kas buvo gera ir teisu Jehovos, jo Dievo, akyse. 3 Jis panaikino svetimų dievų aukurus+ ir šventavietes, sudaužė šventstulpius*+ ir iškirto Ašeros stulpus*.+ 4 Judo žmonėms jis paliepė ieškoti Jehovos, savo protėvių Dievo, laikytis jo Įstatymo ir įsakymų. 5 Visuose Judo miestuose jis panaikino šventavietes, pašalino iš ten smilkalines.+ Jam valdant, karalystei niekas nekėlė grėsmės. 6 Jude jis statė įtvirtintus miestus,+ mat krašte viešpatavo taika ir visus tuos metus niekas su juo nekariavo – ramybę jam buvo suteikęs Jehova.+ 7 Judo žmonėms Asa kalbėjo: „Statykime šiuos miestus, apjuoskime juos mūrais ir bokštais,+ įstatykime vartus ir skląsčius. Kraštas tebėra mūsų rankose, nes mes ieškojome Jehovos, savo Dievo. Mes jo ieškojome ir jis apsupo mus ramybe iš visų pusių.“ Taigi jie statė ir jiems sekėsi.+

8 Asos kariuomenėje iš Judo giminės buvo 300 000 vyrų, ginkluotų didžiaisiais skydais ir ietimis, o iš Benjamino giminės – 280 000 narsių karių, ginkluotų mažaisiais skydais ir lankais.+

9 Paskui su milijono vyrų kariuomene ir su 300 kovos vežimų prieš juos atžygiavo etiopas Zerachas.+ Jam pasiekus Marešą,+ 10 Asa išžygiavo prieš jį, ir prie Marešos, Cefatos slėnyje, visi išsirikiavo kautynėms. 11 Asa šaukėsi Jehovos, savo Dievo,+ ir sakė: „Jehova, juk tau nėra skirtumo – tu gali padėti ir galingam*, ir bejėgiui.+ Padėk mums, Jehova, mūsų Dieve, nes mes tavimi kliaujamės+ ir tavo vardu išžygiavome prieš šią daugybę.+ Jehova, tu mūsų Dievas! Tenenugali tavęs joks mirtingasis!“+

12 Taigi Asos ir Judo vyrų akivaizdoje Jehova nugalėjo etiopus ir tie leidosi bėgti.+ 13 Asa ir jo žmonės vijosi juos iki pat Geraro.+ Etiopai krito, kol nė vieno neliko gyvo, – Jehova ir jo kariuomenė juos sutriuškino. Tada Judo vyrai paėmė labai daug grobio. 14 Be to, nusiaubė visus miestus aplink Gerarą, nes tenykščius gyventojus buvo pagavusi Jehovos baimė. Visus miestus jie apiplėšė ir daug grobio išsinešė. 15 Taip pat užpuolė gyvulių augintojų palapines ir pasigrobė daugybę avių ir kupranugarių. Paskui sugrįžo į Jeruzalę.

15 Odedo sūnų Azariją dabar apėmė Dievo dvasia. 2 Išėjęs jis pasitiko Asą ir jam kalbėjo: „Klausykitės manęs, Asa ir visi Judo ir Benjamino žmonės! Jehova bus su jumis, jei tik jūs būsite su juo.+ Jeigu jo ieškosite, jis leisis surandamas.+ Bet jeigu jį paliksite, ir jis jus paliks.+ 3 Ilgą laiką* Izraelis gyveno be tikrojo Dievo, be kunigo, kuris galėtų pamokyti, ir be įstatymo.+ 4 Tačiau, kai vargų spaudžiami jie atsigręžė į Jehovą, Izraelio Dievą, ir jo ieškojo, jis leidosi surandamas.+ 5 Anuomet nė vienas, kas išsiruošdavo į kelią, nesijautė saugus, nes kraštuose vyko dideli neramumai. 6 Tauta naikino tautą ir miestas miestą – Dievas kėlė tarp jų sumaištį visokiomis nelaimėmis.+ 7 O jūs būkite tvirti ir nenuleiskite rankų.+ Už jūsų darbus bus atlyginta.“

8 Išgirdęs šiuos žodžius ir pranašo Odedo pranašystę, Asa įgavo drąsos ir pašalino bjauriuosius stabus iš visų Judo ir Benjamino žemių+ ir iš miestų, kuriuos Efraimo aukštumose buvo užėmęs. Be to, atnaujino Jehovos aukurą, stovintį priešais Jehovos Namų prieangį.+ 9 Asa sukvietė visą Judą ir Benjaminą ir tarp jų įsikūrusius Efraimo, Manaso ir Simeono giminių žmones+ (matydami, kad Jehova, jo Dievas, yra su juo, pas jį perbėgo daugybė Izraelio gyventojų). 10 Taigi penkioliktų Asos valdymo metų trečią mėnesį visi susirinko į Jeruzalę. 11 Tądien iš savo paimto grobio jie atnašavo Jehovai 700 galvijų ir 7000 avių. 12 Ir jie sudarė sandorą – sutarė, kad visa širdimi ir visa siela ieškos Jehovos, savo protėvių Dievo;+ 13 o jeigu Jehovos, Izraelio Dievo, kas nors neieškotų – nesvarbu, mažas ar didelis, vyras ar moteris, – bus nubaustas mirtimi.+ 14 Su džiaugsmo šūksniais, pūsdami trimitus ir ragus, jie garsiu balsu prisiekė Jehovai. 15 Dėl tos priesaikos visi Judo žmonės džiaugėsi, nes prisiekė visa širdimi. Jie uoliai ieškojo Dievo ir jis leidosi surandamas.+ Ir Jehova apsupo juos ramybe iš visų pusių.+

16 Karalius Asa atėmė karalienės vardą iš savo senelės Maakos,+ nes ji buvo padirbdinusi šlykštų stabą Ašerai garbinti.+ Asa tą šlykštų stabą nukirto ir suskaldęs į šipulius sudegino Kidrono slėnyje.+ 17 Nors šventavietės Izraelyje nebuvo panaikintos,+ Asa per visas savo gyvenimo dienas buvo atsidavęs Dievui visa širdimi.+ 18 Į Dievo Namus jis sugabeno brangenybes, kurias jo tėvas ir jis pats buvo šventovei paaukoję, – sidabrą, auksą ir įvairius dirbinius.+ 19 Ir karo nebebuvo iki trisdešimt penktų Asos karaliavimo metų.+

16 Trisdešimt šeštais Asos karaliavimo metais Izraelio karalius Baša+ atžygiavo prieš Judą ir ėmė statyti Ramoje+ įtvirtinimus, kad niekas negalėtų nei išeiti iš Judo karaliaus Asos žemių, nei ten įeiti.+ 2 Tada Asa, paėmęs iš Jehovos Namų ir iš karaliaus rūmų iždinių sidabrą ir auksą,+ nusiuntė Sirijos karaliui Ben Hadadui+ į Damaską, tardamas: 3 „Mudu su tavimi sieja sutartis*, kaip kad anksčiau siejo mano tėvą su tavo tėvu. Siunčiu tau sidabro ir aukso. Dabar nutrauk sutartį*, kurią esi sudaręs su Izraelio karaliumi Baša, kad jis nuo manęs pasitrauktų.“

4 Ben Hadadas padarė, ko karalius Asa prašė: pasiuntė savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus. Jie paėmė Ijoną,+ Daną,+ Abel Maimus ir užgrobė visus Naftalio miestų sandėlius.+ 5 Baša, apie tai išgirdęs, tuojau nutraukė darbus – liovėsi statyti Ramoje įtvirtinimus. 6 Tada karalius Asa sutelkė visus Judo žmones. Iš Ramos+ jie išgabeno akmenis ir rąstus, kuriais Baša stiprino miestą.+ Juos Asa panaudojo Gebai+ ir Micpai+ įtvirtinti*.

7 Tuomet pas Judo karalių Asą atėjo regėtojas Hananis+ ir jam pasakė: „Kadangi pasitikėjai Sirijos karaliumi, o ne Jehova, savo Dievu, Sirijos karaliaus kariuomenė išslydo tau iš rankų.+ 8 Argi etiopų ir libių kariuomenė nebuvo didžiulė? Argi neturėjo daugybės kovos vežimų ir raitininkų? Bet tu pasitikėjai Jehova ir jis atidavė juos tau į rankas.+ 9 Jehovos akys juk išžvalgo visą žemę+ – jis nori padėti tiems*, kurie jam atsidavę visa širdimi.+ Šįkart tu kvailai pasielgei, todėl nuo šiol tave vargins karai.“+

10 Asa supyko ant regėtojo. Jis taip įtūžo, kad net uždarė jį į kalėjimą*. Tuo pat metu Asa ėmė negailestingai elgtis ir su kitais tautos žmonėmis. 11 Daugiau apie Asą – nuo pradžios iki pabaigos – parašyta Judo ir Izraelio karalių knygoje.+

12 Trisdešimt devintais savo karaliavimo metais Asa susirgo kojų liga. Ta liga buvo labai sunki. Bet net ir sirgdamas jis kreipėsi ne į Jehovą, o į gydytojus. 13 Keturiasdešimt pirmais savo karaliavimo metais Asa mirė ir atgulė prie savo protėvių.+ 14 Jį palaidojo dideliame kape, kurį jis buvo įsirengęs Dovydo mieste.+ Jo kūną paguldė į gultą, pripildytą balzamo ir visokių kvapiųjų tepalų mišinio,+ ir jo garbei užkūrė labai didelę laidotuvių ugnį*.

17 Vietoj Asos ėmė karaliauti jo sūnus Juozapatas.+ Izraelyje jis įgijo didelę galią. 2 Juozapatas išskirstė kariuomenės būrius po visus įtvirtintus Judo miestus; įgulas įkurdino ir Judo krašte, ir Efraimo miestuose, kuriuos jo tėvas Asa buvo užėmęs.+ 3 Jehova buvo su Juozapatu, nes jis sekė savo protėvio Dovydo pėdomis+ ir baalų negarbino*. 4 Juozapatas garbino savo tėvo Dievą*,+ laikėsi Dievo įsakymų ir elgėsi kitaip nei Izraelis.+ 5 Jehova įtvirtino karalystę jo rankose.+ Visas Judas nešė Juozapatui dovanų, jis turėjo apsčiai turtų ir šlovės.+ 6 Juozapatas ryžtinga širdimi žengė Jehovos keliais ir pašalino iš Judo šventavietes+ bei Ašeros stulpus*.+

7 Trečiais savo valdymo metais jis sukvietė pareigūnus Ben Hailą, Abdiją, Zachariją, Netanelį ir Mikają ir išsiuntė juos į Judo miestus mokyti žmonių. 8 Su jais siuntė ir levitus Šemają, Netaniją, Zebadiją, Asaelį, Šemiramotą, Jehonataną, Adoniją, Tobiją ir Tob Adoniją, taip pat kunigus Elišamą ir Jehoramą.+ 9 Ir jie pradėjo mokyti Judo krašte: pasiėmę Jehovos Įstatymo knygą,+ ėjo per visus Judo miestus mokydami žmones.

10 Jehovos baimė pagavo visas karalystes aplink Judo kraštą ir niekas nedrįso kariauti su Juozapatu. 11 Filistinai nešė Juozapatui dovanų ir mokėjo duoklę, ir arabai iš savo kaimenių atvarė jam 7700 avinų ir 7700 ožių.

12 Juozapatas darėsi vis galingesnis;+ Judo krašte jis statė tvirtoves+ ir miestus atsargoms sandėliuoti,+ 13 įvairiuose Judo miestuose ėmėsi didelių darbų. Jeruzalėje Juozapatas turėjo karių, narsių vyrų, 14 ir jie buvo suskirstyti pagal kiltis. Iš Judo giminės buvo šie tūkstantininkai: vadas Adna ir su juo 300 000 narsių karių,+ 15 jam pavaldus vadas Johananas ir su juo 280 000 karių, 16 taip pat Zichrio sūnus Amasija, savanoriškai stojęs tarnauti Jehovai, ir su juo 200 000 narsių karių. 17 Iš Benjamino+ giminės: karžygys Eljada ir su juo 200 000 karių, ginkluotų lankais ir skydais,+ 18 taip pat jam pavaldus Jehozabadas ir su juo 180 000 gerai ginkluotų karių. 19 Visi jie tarnavo karaliui. Be šių vyrų, karalius dar turėjo karių įtvirtintuose miestuose visame Judo krašte.+

18 Juozapatas turėjo apsčiai turtų ir šlovės.+ Deja, vedybomis jis susigiminiavo su Ahabu.+ 2 Keleriems metams praėjus, Juozapatas nuvyko pas Ahabą į Samariją.+ Ta proga Ahabas jam ir jo palydovams papjovė* daugybę avių ir galvijų. Ahabas įkalbinėjo jį drauge leistis į žygį prieš Ramot Gileadą.+ 3 „Ar eisi su manimi į Ramot Gileadą?“ – klausė jis Judo karaliaus Juozapato. Tas Izraelio karaliui Ahabui atsakė: „Kaip tu, taip ir aš, mano tauta – tavo tauta. Mūšyje mes būsime su tavimi!“

4 Vis dėlto Juozapatas Izraelio karaliaus paprašė: „Gal galėtume pirmiausia sužinoti, ką sako Jehova?“+ 5 Izraelio karalius sukvietė visus pranašus, 400 vyrų, ir jų teiravosi: „Ar mums eiti į kovą prieš Ramot Gileadą ar neiti?“ – „Eik, ir Dievas atiduos jį karaliui į rankas!“ – tikino jie.

6 Juozapatas tada paklausė: „Ar čia nėra Jehovos pranašo?+ Pasiteiraukime Dievo ir per jį.“+ 7 Į tai Izraelio karalius atsakė: „Dar yra vienas žmogus,+ per kurį galėtume pasiteirauti Jehovos. Tai Imlos sūnus Michėjas. Bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nieko gero apie mane nepranašauja, visuomet tik bloga.“+ Tačiau Juozapatas paprieštaravo: „Tenekalba taip karalius!“

8 Tad, pasišaukęs vieną pareigūną, Izraelio karalius jam paliepė: „Tučtuojau atvesk čionai Imlos sūnų Michėją!“+ 9 O Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas, vilkėdami karališkais apdarais, tuo metu sėdėjo savo sostuose. Jie sėdėjo ant grendymo prie Samarijos vartų ir visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje. 10 Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir skelbė: „Štai ką sako Jehova: ‘Tol badysi jais sirus, kol pribaigsi.’“ 11 Ir kiti pranašai kalbėjo tą patį: „Žygiuok į Ramot Gileadą ir laimėsi.+ Jehova atiduos jį karaliui į rankas.“

12 Pasiuntinys, nuėjęs atvesti Michėjo, ėmė jį įkalbinėti: „Klausyk, pranašai visi kaip vienas skelbia, kad karaliaus žygis bus sėkmingas. Tokie tebūna ir tavo žodžiai,+ pasakyk ką nors gera.“+ – 13 „Kaip gyvas Jehova, – atsakė Michėjas, – kalbėsiu tik tai, ką mano Dievas pasakys.“+ 14 Jam atėjus, karalius paklausė: „Michėjau, ar mums eiti į kovą dėl Ramot Gileado ar neiti?“ – „Eik ir laimėsi, – tuojau atsakė tas. – Priešai bus atiduoti jums į rankas.“ 15 Bet karalius nenurimo: „Kiek kartų turėsiu tave saikdinti, kad man kalbėtum tik tiesą Jehovos vardu ir nieko daugiau?“ 16 Tada Michėjas ėmė kalbėti: „Štai regiu izraelitus – visi jie pasklidę po kalnus tarsi avys be piemens.+ Ir Jehova sako: ‘Šitie nebeturi valdovo. Tegrįžta kiekvienas ramybėje į savo namus.’“

17 Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Argi nesakiau, kad jis nieko gero apie mane nepranašauja, tik bloga?“+

18 Michėjas tęsė: „Dabar klausykis Jehovos žodžio. Aš mačiau Jehovą, sėdintį savo soste,+ ir visą dangaus kareiviją,+ stovinčią jo dešinėje ir kairėje.+ 19 Jehova paklausė: ‘Kam pavyks gudrumu įtikinti Izraelio karalių Ahabą, kad tas žygiuotų į Ramot Gileadą ir tenai žūtų?’ Vienas siūlė daryti vienaip, kitas kitaip, 20 kol į priekį išėjo dvasia*+ ir atsistojusi Jehovos akivaizdoje tarė: ‘Aš jį pergudrausiu!’ – ‘Kaip tai padarysi?’ – paklausė Jehova. 21 ‘Aš eisiu ir tapsiu apgaulės dvasia visų jo pranašų lūpose’, – atsakė toji dvasia. Ir Dievas pritarė: ‘Tu jį tikrai pergudrausi, tau pavyks! Taip ir daryk.’ 22 Taigi į tavo pranašų lūpas Jehova įdėjo apgaulės dvasią.+ Iš tikrųjų Jehova yra pasmerkęs tave nelaimei.“

23 Kenaanos sūnus Zedekijas+ priėjo, skėlė Michėjui+ antausį+ ir tarė: „Nori pasakyti, kad Jehovos dvasia mane paliko ir dabar jau kalba per tave?“+ – 24 „Tuo įsitikinsi tą dieną, kai būsi priverstas slėptis galiniame kambaryje“, – atsiliepė Michėjas. 25 Tada Izraelio karalius įsakė: „Čiupkit Michėją ir nuveskit pas miesto valdytoją Amoną ir karaliaus sūnų Jehoašą. 26 Praneškit jiems, kad taip sako karalius: ‘Įmeskit šitą į kalėjimą+ ir duokit jam sumažintą duonos ir vandens davinį, iki aš sugrįšiu gyvas ir sveikas.’“ – 27 „Jei sugrįši gyvas ir sveikas, vadinasi, Jehova per mane nekalbėjo,+ – tarė Michėjas ir pridūrė: – Įsidėmėkite tai, visi žmonės*!“

28 Izraelio karalius su Judo karaliumi Juozapatu nužygiavo į Ramot Gileadą.+ 29 Juozapatui Izraelio karalius tarė: „Aš eisiu į mūšį persirengęs, kad manęs neatpažintų, o tu vilkėk savo karališką apdarą.“ Taigi Izraelio karalius persirengė ir jie išėjo į mūšį. 30 Sirijos karalius savo kovos vežimų vadams buvo įsakęs: „Nekovokite nei su menku, nei su galingu, tik su Izraelio karaliumi.“ 31 Pamatę Juozapatą, kovos vežimų vadai tarė sau: „Tai Izraelio karalius!“ – ir puolė jį. Juozapatas ėmė šauktis pagalbos+ ir Jehova jam padėjo: tučtuojau nuo jo atitraukė užpuolikus. 32 Kovos vežimų vadai suprato, kad tai ne Izraelio karalius, ir iškart liovėsi jį persekioti.

33 Tada vienas vyras net nesitaikydamas paleido strėlę ir ji pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Karalius savo vežimo vadeliotojui paliepė: „Suk atgal ir vežk mane iš kovos lauko*. Aš sunkiai sužeistas.“+ 34 Mūšis siautė ištisą dieną. Kad Izraelio karalius iki vakaro išstovėtų kovos vežime atsigręžęs į sirus, jį teko prilaikyti. Saulei leidžiantis jis mirė.+

19 Judo karalius Juozapatas laimingai sugrįžo+ į savo rūmus Jeruzalėje. 2 Juozapato pasitikti išėjo Hananio+ sūnus regėtojas Jehuvas.+ „Negi tau dera padėti nedorėliams+ ir mylėti tuos, kurie nekenčia Jehovos?+ – kalbėjo jis karaliui. – Dėl to užsitraukei Jehovos rūstybę. 3 Tačiau Dievas mato tavyje ir gera:+ tu išnaikinai krašte Ašeros stulpus* ir paruošei savo širdį* ieškoti tikrojo Dievo.“+

4 Juozapatas gyveno Jeruzalėje, tačiau ne sykį apkeliavo kraštą nuo Beer Šebos iki Efraimo aukštumų,+ ragindamas žmones grįžti prie Jehovos, savo protėvių Dievo.+ 5 Visame krašte, visuose įtvirtintuose Judo miestuose, jis paskyrė teisėjų+ 6 ir jiems prisakė: „Atsakingai atlikite savo darbą. Juk ne dėl žmonių teisiate, o dėl Jehovos. Kai sprendžiate bylą, jis yra su jumis.+ 7 Telydi jus Jehovos baimė+ ir žiūrėkite, kaip elgiatės, nes Dievas Jehova nepakenčia neteisybės,+ šališkumo,+ kyšininkavimo.“+

8 Juozapatas teisėjų paskyrė ir Jeruzalėje: įpareigojo kai kuriuos iš levitų, kunigų ir Izraelio kilčių vyriausiųjų teisti Jehovos vardu ir spręsti Jeruzalės gyventojų bylas.+ 9 Jiems prisakė: „Šį darbą darykite su Jehovos baime, ištikimai, visa širdimi. 10 Kada tik jūsų broliai, gyvenantys savo miestuose, pateiks jums bylą dėl kraujo praliejimo,+ kada tik teirausis dėl kokio įstatymo ar įsakymo, dėl nuostatų ar potvarkių, perspėkite juos, kad Jehovai neprasikalstų, – antraip ir jus, ir jūsų brolius užklups jo rūstybė. Tai darykite, idant neužsitrauktumėte kaltės. 11 Atsakingas už visus Jehovos tarnystės reikalus tarp jūsų bus vyriausiasis kunigas+ Amarijas, o už visus karaliaus reikalus – Izmaelio sūnus Zebadijas, Judo namų vyriausiasis. Levitai bus jūsų padėjėjai. Veikite ryžtingai, ir Jehova tebūna su tais, kurie daro gera*!“+

20 Paskui į karą prieš Juozapatą pakilo moabitai,+ amonitai+ ir kai kurie iš amonų*. 2 Juozapatui buvo pranešta: „Nuo jūros*, nuo Edomo,+ prieš tave ateina didžiulė kariuomenė. Jie jau pasiekė Hacecon Tamarą, tai yra En Gedį.“+ 3 Juozapatas išsigando. Jis suskato ieškoti Jehovos+ ir visame Jude paskelbė pasninką. 4 Judo gyventojai susibūrė draugėn prašyti Jehovą pagalbos.+ Teirautis Jehovos žmonės suėjo iš visų Judo miestų.

5 Juozapatas, atsistojęs prie Jehovos Namų ir atsisukęs į naująjį kiemą, visos Judo bendruomenės ir Jeruzalės gyventojų akivaizdoje 6 ėmė kalbėti:

„O Jehova, mūsų protėvių Dieve, argi ne tu esi Dievas danguje?+ Argi ne tu valdai visas tautų karalystes?+ Tavo rankoje jėga ir galybė, ir niekas negali prieš tave atsilaikyti.+ 7 Argi ne tu, mūsų Dieve, pašalinai šios vietos gyventojus iš kelio savo tautai Izraeliui ir atidavei šį kraštą Abraomo, savo draugo, palikuoniams kaip amžiną paveldą?+ 8 Čia jie įsikūrė ir čia pastatė šventovę tavo vardui,+ sakydami: 9 ‘Jei mus užkluptų nelaimė – ar tai būtų kalavijas, ar kokia bausmė, maras ar badas – ir mes, atsistoję priešais šiuos Namus ir priešais tave (nes šiuose Namuose yra tavo vardas+), šauktumės bėdoje tavo pagalbos, išklausyk mus ir išgelbėk!’+ 10 O dabar prieš mus atžygiuoja Amono, Moabo ir Seyro aukštumų+ žmonės, kurių žemių izraelitams, keliaujantiems iš Egipto krašto, užimti tu neleidai. Izraelis tada pasuko kitu keliu – jų neišnaikino.+ 11 Ir štai kaip jie mums atsilygina: ateina mūsų išvaryti iš tavo nuosavybės, kurią davei mums paveldėti!+ 12 Mūsų Dieve, argi jų nenubausi?+ Mes juk bejėgiai prieš šią didžiulę daugybę, atžygiuojančią mūsų pulti. Mes nežinome, ką daryti,+ bet mūsų akys žvelgia į tave.“+

13 Tuo tarpu visi Judo gyventojai su savo žmonomis, vaikais ir kūdikiais stovėjo Jehovos akivaizdoje.

14 Tarp visų susirinkusiųjų buvo ir Jahazielis, sūnus Zacharijo, kuris buvo sūnus Benajos, tas – sūnus Jejelio, o tas – sūnus Matanijos, levito iš Asafo palikuonių. Taigi dabar Jahazielį apėmė Jehovos dvasia 15 ir jis prakalbo: „Klausykite, visi Judo ir Jeruzalės gyventojai, ir tu, karaliau Juozapatai! Štai ką jums sako Jehova: ‘Neišsigąskite ir nebijokite šitos didžiulės daugybės. Šis mūšis ne jūsų, o Dievo.+ 16 Išeikite rytoj prieš juos. Jie atkops Cico perėja ir jūs sutiksite juos tarpeklio* gale, priešais Jeruelio tyrlaukius. 17 Šįkart jums kovoti nereikės. Išsirikiuokite, stovėkite+ ir stebėkite, kaip Jehova jus išgelbės.+ Judai ir Jeruzale, neišsigąskite ir nebijokite!+ Išeikite prieš juos rytoj, ir Jehova bus su jumis!’“+

18 Juozapatas tučtuojau puolė ant kelių ir žemai nusilenkė. Prieš Jehovą parpuolė ir visas Judas bei Jeruzalės gyventojai – visi pagarbino Jehovą. 19 Tada levitai iš Kehato+ ir Koracho palikuonių atsistoję ėmė garsiu balsu šlovinti Jehovą, Izraelio Dievą.+

20 Kitą dieną žmonės iš pat ankstaus ryto patraukė į Tekojos+ tyrlaukius. Jiems išeinant, Juozapatas atsistojęs prabilo: „Paklausykite manęs, Judo ir Jeruzalės gyventojai! Tikėkite Jehova, savo Dievu, – tik šitaip įstengsite atsilaikyti! Tikėkite jo pranašais+ ir jums gerai klosis!“

21 Pasitaręs su žmonėmis, jis paskyrė giesmininkų,+ kad tie, pasipuošę šventais apdarais, eitų kariuomenės priekyje ir šlovintų Jehovą giesme: „Dėkokite Jehovai, nes jo ištikimoji meilė amžina.“+

22 Kai jie ėmė džiugiai giedoti gyrių, Jehova amonitams, moabitams ir Seyro aukštumų žmonėms, atžygiavusiems prieš Judą, surengė pasalą ir tie puolė vieni kitus.+ 23 Iš pradžių amonitai su moabitais pakilo prieš Seyro aukštumų+ gyventojus ir ėmė juos žudyti ir naikinti. O kai su Seyro gyventojais jau buvo susidoroję, išžudė vieni kitus.+

24 Judo žmonės pasiekė tyrlaukiuose+ stovintį sargybos bokštą. Pažvelgę tos didžiulės kariuomenės link, jie išvydo žemę, nuklotą lavonais;+ nebuvo likę nė vieno gyvo. 25 Juozapatas su savo žmonėmis patraukė susirinkti grobio ir rado apsčiai visokių gėrybių, drabužių, vertingų daiktų. Jie tiek prisirinko, kad nebegalėjo panešti.+ Grobį sau rinko tris dienas – tiek daug jo buvo. 26 Ketvirtą dieną visi susibūrė Berakos slėnyje šlovinti* Jehovos. Tą vietą jie pavadino Berakos* slėniu+ ir taip ji vadinasi iki šiol.

27 Paskui visi Judo ir Jeruzalės žmonės su Juozapatu priešakyje grįžo į Jeruzalę džiūgaudami, nes Jehova leido jiems švęsti pergalę prieš savo priešus.+ 28 Į Jeruzalę jie įžengė ir prie Jehovos Namų atėjo skambant arfoms, lyroms,+ skardint trimitams.+ 29 Žinia apie tai, kad su Izraelio priešais kovojo pats Jehova, pasiekė visas karalystes ir jas pagavo Dievo baimė.+ 30 Todėl Juozapato karalystei niekas nebekėlė grėsmės, Dievas apsupo jį ramybe iš visų pusių.+

31 Juozapatas karaliavo Jude. Karaliauti pradėjo būdamas trisdešimt penkerių ir valdė iš Jeruzalės 25 metus. Jo motina buvo Šilhio duktė, vardu Azuba.+ 32 Jis sekė savo tėvo Asos pėdomis+ ir niekur nenukrypo, darė, kas teisu Jehovos akyse.+ 33 Tačiau šventavietės nebuvo panaikintos+ ir žmonės širdyje dar nebuvo nusiteikę ieškoti savo protėvių Dievo.+

34 Daugiau apie Juozapatą – nuo pradžios iki pabaigos – argi neparašyta Hananio+ sūnaus Jehuvo+ raštuose, kurie įtraukti į Izraelio karalių knygą? 35 Vėliau Judo karalius Juozapatas sudarė sąjungą su nedoruoju Izraelio karaliumi Ahaziju.+ 36 Su juo susidėjęs, Juozapatas statė laivus, ketindamas siųsti juos į Taršišą.+ Laivus jiedu statė Ecjon Gebere.+ 37 Bet Eliezeras, marešiečio Dodavahuvo sūnus, išpranašavo Juozapatui nelaimę, tardamas: „Kadangi tu sudarei sąjungą su Ahaziju, Jehova sunaikins, ką esi padaręs.“+ Taigi laivai sudužo,+ į Taršišą taip ir nenuplaukė.

21 Galiausiai Juozapatas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste, kur ir protėviai, o vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jehoramas.+ 2 Jo broliai, Juozapato sūnūs, buvo Azarija, Jehielis, Zacharijas, Azarija, Mykolas ir Šefatijas. Visi jie buvo Izraelio* karaliaus Juozapato sūnūs. 3 Tėvas jiems davė daug dovanų: sidabro, aukso, brangių daiktų, taip pat įtvirtintų miestų Jude.+ O karalystę valdyti pavedė Jehoramui,+ nes tas buvo pirmagimis.

4 Perėmęs iš tėvo karalystę, Jehoramas ėmė stiprinti savo valdžią ir išžudė kalaviju visus savo brolius;+ nužudė ir kai kuriuos Izraelio didžiūnus. 5 Karaliumi Jehoramas tapo būdamas trisdešimt dvejų ir Jeruzalėje karaliavo 8 metus.+ 6 Jis sekė Izraelio karalių pėdomis+ – elgėsi kaip Ahabo namai, nes buvo vedęs Ahabo dukterį.+ Jis darė, kas nedora Jehovos akyse. 7 Tačiau Jehova Dovydo namų sunaikinti nenorėjo, nes su Dovydu buvo sudaręs sandorą+ ir jam pažadėjęs, kad jis ir jo sūnūs visada turės žiburį*.+

8 Valdant Jehoramui, Edomas sukilo prieš Judo valdžią+ ir pasiskyrė sau karalių.+ 9 Tada Jehoramas ir jo vadai nuvyko tenai su visais kovos vežimais. Nakčia pakilęs į žygį, jis puolė ir sumušė edomitus, kurie buvo apsupę jį ir jo kovos vežimų vadus. 10 Prieš Judo valdžią Edomas maištauja iki šios dienos. Tuo pat metu prieš Jehoramą sukilo ir Libna,+ nes Jehoramas buvo palikęs Jehovą, savo protėvių Dievą.+ 11 Įrengęs Judo aukštumose šventaviečių,+ jis vedė Jeruzalės gyventojus į paleistuvystę* ir visą Judą suvedžiojo.

12 Vieną dieną jam atėjo laiškas nuo pranašo Elijo.+ Laiške buvo rašoma: „Taip sako Jehova, tavo protėvio Dovydo Dievas: ‘Nei savo tėvo Juozapato, nei Judo karaliaus Asos pėdomis tu nesekei.+ 13 Pasirinkai eiti Izraelio karalių keliu+ ir nuvedei Judą ir Jeruzalės gyventojus į paleistuvystę*+ – tokią paleistuvystę kaip Ahabo namų.+ Tu netgi išžudei savo brolius,+ savo tėvo sūnus, kurie buvo geresni už tave. 14 Todėl Jehova stipriai smogs tavo tautai, tavo sūnums, žmonoms ir viskam, kas yra tavo. 15 Daugybė ligų tave vargins. Susirgsi ir vidurių liga; kasdien tau darysis vis blogiau, kol viduriai išeis laukan.’“

16 Jehova sukurstė+ prieš Jehoramą filistinus+ ir arabus,+ etiopų kaimynus. 17 Jie užpuolė Judą, įsiveržė į kraštą ir išgabeno iš karaliaus rūmų visus turtus,+ kokius tik rado; paėmė taip pat Jehoramo sūnus ir žmonas. Iš sūnų jam teliko Jehoahazas*,+ pats jauniausias. 18 Paskui Jehova siuntė Jehoramui nepagydomą vidurių ligą.+ 19 Po dvejų metų jo viduriai dėl ligos išėjo laukan ir jis mirė didelėse kančiose. Žmonės nekūrė jo garbei laidotuvių ugnies, kaip kad buvo darę jo protėvių garbei.+ 20 Karaliumi Jehoramas tapo būdamas trisdešimt dvejų ir Jeruzalėje karaliavo 8 metus. Niekas nesielvartavo dėl to, kad jis mirė. Palaidotas jis buvo Dovydo mieste,+ tačiau ne karalių kapuose.+

22 Tada Jeruzalės gyventojai į karaliaus sostą vietoj jo pasodino jauniausią jo sūnų Ahaziją (visus vyresnius Jehoramo sūnus išžudė plėšikų gauja, įsiveržusi į stovyklą drauge su arabais+). Taigi Jude ėmė karaliauti Jehoramo sūnus Ahazijas.+ 2 Karaliumi Ahazijas tapo būdamas dvidešimt dvejų ir Jeruzalėje karaliavo vienus metus. Jo motina buvo Atalija,+ Omrio+ anūkė*.

3 Ahazijas irgi sekė Ahabo namų pėdomis+ ir elgėsi nedorai, nes motina buvo jo patarėja. 4 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, elgėsi kaip Ahabo giminaičiai, nes po tėvo mirties jie buvo tapę jo patarėjais, ir tai vedė jį į pražūtį. 5 Paklaũsęs jų patarimo, Ahazijas kartu su Izraelio karaliaus Ahabo sūnumi Jehoramu nužygiavo prie Ramot Gileado+ kovoti prieš Sirijos karalių Hazaelį.+ Ten lankininkai Jehoramą sužeidė 6 ir šis grįžo į Jezreelį+ gydytis žaizdų, gautų mūšyje prie Ramos, kur kovėsi su Sirijos karaliumi Hazaeliu.+

Tada į Jezreelį aplankyti žaizdas besigydančio+ Ahabo sūnaus Jehoramo+ atvyko Judo karalius Jehoramo+ sūnus Ahazijas*. 7 Bet Dievas padarė taip, kad Ahazijas, lankydamasis pas Jehoramą, pražūtų. Atvykęs Ahazijas išskubėjo drauge su Jehoramu pasitikti Nimšio vaikaičio* Jehuvo,+ kurį Jehova buvo patepęs, kad tas išnaikintų Ahabo namus.+ 8 Paskui Jehuvas, vykdydamas Ahabo namams nuosprendį, sutiko Judo didžiūnus ir Ahazijo brolių sūnus, tarnaujančius Ahazijui, ir juos nužudė.+ 9 Be to, jis siuntė vyrus ieškoti paties Ahazijo ir tie sučiupo jį besislapstantį Samarijoje. Jis buvo atgabentas pas Jehuvą ir nužudytas. Ahaziją palaidojo+ sakydami: „Jis – vaikaitis Juozapato, kuris garbino Jehovą* visa širdimi.“+ Iš Ahazijo namų nebeliko nė vieno, kas galėtų valdyti karalystę.

10 Ahazijo motina Atalija,+ sužinojusi, kad jos sūnus mirė, užsimojo išžudyti visus karaliaus įpėdinius iš Judo namų.+ 11 Tačiau karaliaus duktė Jehošabata paėmė Ahazijo sūnų Jehoašą+ ir slapčia išsinešė*, kad jis nežūtų drauge su kitais karaliaus sūnumis. Berniuką ir jo žindyvę paslėpė viename iš miegamųjų. Taip Jehošabatai, karaliaus Jehoramo+ dukrai (ji buvo kunigo Jehojados+ žmona ir Ahazijo sesuo), pavyko apsaugoti Jehoašą nuo Atalijos, ir ta jo nenužudė.+ 12 Šešerius metus jis buvo slepiamas Dievo Namuose, o kraštą tuo tarpu valdė Atalija.

23 Septintais metais Jehojada ėmėsi ryžtingai veikti ir sudarė sutartį* su šimtininkais:+ Jerohamo sūnumi Azariju, Johanano sūnumi Izmaeliu, Jobedo sūnumi Azariju, Adajo sūnumi Maasėju ir Zichrio sūnumi Elišafatu. 2 Jie apėjo Judo kraštą ir iš visų Judo miestų surinko levitus+ ir Izraelio kilčių vyriausiuosius. Susirinkusi į Jeruzalę, 3 visa bendruomenė Dievo Namuose sudarė su karaliumi sandorą.+ Paskui Jehojada kreipėsi į žmones:

„Nuo šiol valdys karaliaus sūnus, kaip Jehova ir pažadėjo Dovydui dėl jo sūnų.+ 4 Ir štai ką turėsite daryti: trečdalis kunigų ir levitų, budėsiančių+ šabo dieną, sergės vartus,+ 5 kitas trečdalis stovės prie karaliaus rūmų+ ir dar trečdalis – prie Pamato vartų, o kiti žmonės bus Jehovos Namų kiemuose.+ 6 Niekam neleiskite įeiti į Jehovos Namus, tik kunigams ir tiems iš levitų, kurie atlieka tarnystę.+ Jie gali įeiti, nes yra šventi. Visi kiti tesilaiko nuošaly, kaip Jehovos įsakyta. 7 Levitai teapsupa karalių iš visų pusių, kiekvienas su ginklu rankoje. Kas tik mėgintų įžengti į Namus, turi būti užmuštas. Nesitraukite nuo karaliaus, kad ir kur jis eitų*.“

8 Levitai ir visi Judo žmonės padarė taip, kaip kunigas Jehojada buvo įsakęs. Kiekvienas atėjo su savo vyrais – ir tie, kurie šabo dieną budėjo, ir tie, kurie turėjo būti laisvi,+ nes skyrių,+ baigusių savo tarnystės pamainą, kunigas Jehojada tąkart nebuvo paleidęs. 9 Šimtininkams+ kunigas Jehojada padavė Dievo Namuose laikomas karaliaus Dovydo ietis, mažuosius skydus ir apskritus skydus.+ 10 Tada visus žmones, kiekvieną su ginklu* rankoje, jis išrikiavo nuo pietinės* iki šiaurinės* Namų pusės, palei aukurą ir palei Namus, kad karalius būtų saugomas iš visų pusių. 11 Taigi jie išvedė karaliaus sūnų,+ uždėjo jam vainiką bei Liudijimą*+ ir paskelbė jį karaliumi. Kai Jehojada su savo sūnumis jį patepė, visi ėmė šaukti: „Tegyvuoja karalius!“+

12 Atalija, išgirdusi, kaip žmonės bėga ir sveikina karalių, nedelsdama nuėjo į Jehovos Namus, kur jau buvo susirinkusi minia.+ 13 Ogi žiūri: ten prie įėjimo, greta stulpo,* stovi karalius, šalia karaliaus stovi didžiūnai+ ir trimitininkai, visi krašto žmonės džiūgauja,+ pučia trimitus, o giesmininkai, muzikos instrumentams pritariant, veda gyriaus giesmes. Atalija persiplėšė drabužius ir pratrūko šaukti: „Sąmokslas! Sąmokslas!“ 14 Tačiau kunigas Jehojada siuntė šimtininkus, vadovaujančius kariuomenei, liepdamas: „Išveskite ją iš savo tarpo. Ir jeigu kas sektų paskui, nudurkite tą kalaviju.“ Mat kunigas buvo pasakęs: „Jehovos Namuose jos nežudykite.“ 15 Vyrai sugriebė ją ir nuvedė iki Žirgų vartų, pro kuriuos einama į karaliaus rūmus. Ten ją ir nužudė.

16 Jehojada sudarė sandorą su visa tauta ir karaliumi, kad jie ir toliau bus Jehovos tauta.+ 17 Visi žmonės nuėję sugriovė Baalo šventyklą,+ sutrupino jo aukurus bei stabus+ ir priešais aukurus nužudė Baalo kunigą Mataną.+ 18 Jehovos Namus prižiūrėti Jehojada pavedė kunigams ir levitams, kuriuos Dovydas buvo suskirstęs į skyrius, kad tarnautų prie Jehovos Namų ir atnašautų Jehovai deginamąsias aukas,+ kaip Mozės Įstatyme parašyta,+ ir darytų tai džiaugdamiesi ir giedodami, kaip Dovydas buvo prisakęs. 19 Be to, prie Jehovos Namų vartų jis pastatė sargus,+ kad negalėtų įeiti nė vienas, kas dėl kokios nors priežasties yra nešvarus. 20 Paskui drauge su šimtininkais,+ didžiūnais, tautos vadovais ir visais krašto žmonėmis išlydėjo karalių iš Jehovos Namų. Pro aukštutinius vartus jie atėjo į karaliaus rūmus ir pasodino Jehoašą į karalystės sostą.+ 21 Kai Atalija buvo kalaviju nužudyta, visi krašto žmonės džiūgavo ir mieste įsiviešpatavo ramybė.

24 Jehoašas karaliumi tapo būdamas septynerių+ ir Jeruzalėje karaliavo 40 metų. Jo motina Cibija buvo kilusi iš Beer Šebos.+ 2 Per visas dienas, kol kunigas Jehojada buvo gyvas, Jehoašas darė, kas teisu Jehovos akyse.+ 3 Jehojada parinko jam dvi žmonas ir jam gimė sūnų bei dukterų.

4 Jehoašui širdyje kilo noras atnaujinti Jehovos Namus.+ 5 Sukvietęs kunigus ir levitus, jis pasakė: „Eikite į Judo miestus ir rinkite iš visų izraelitų pinigus savo Dievo Namams taisyti.+ Darykite taip kasmet. Neatidėliokite!“ Bet levitai šio paliepimo vykdyti neskubėjo.+ 6 Karalius pasišaukė vyriausiąjį kunigą Jehojadą ir paklausė:+ „Kodėl nereikalauji iš levitų, kad jie rinktų iš Judo ir Jeruzalės šventąjį mokestį, kaip prisakyta Jehovos tarno Mozės,+ – šventąjį mokestį, kurį Izraelio bendruomenė turėjo mokėti Sandoros Palapinei?+ 7 Juk Atalijos, tos nedoros moters, sūnūs+ įsilaužė į Dievo Namus+ ir atidavė visas Jehovos Namų šventenybes baalams!“ 8 Tada karaliaus įsakymu buvo padaryta skrynia+ ir pastatyta lauke prie Jehovos Namų vartų.+ 9 Visame Jude ir Jeruzalėje buvo paskelbta, kad žmonės neštų Jehovai šventąjį mokestį,+ Dievo tarno Mozės uždėtą Izraeliui dykumoje. 10 Visi pareigūnai ir visa tauta džiaugėsi.+ Žmonės nešė aukas ir metė į skrynią, kol ji prisipildė*.

11 Kai tik levitai pamatydavo, kad skrynia pilna, ją nunešdavo ir perduodavo karaliui. Karaliaus raštininkas ir vyriausiojo kunigo patikėtinis atėję skrynią ištuštindavo+ ir grąžindavo į vietą. Taip jie darė diena po dienos, ir buvo surinkta daug pinigų. 12 Karalius ir Jehojada perduodavo pinigus vyrams, atsakingiems už darbus prie Jehovos Namų, o tie samdė akmentašius ir amatininkus Jehovos Namams atnaujinti,+ taip pat geležies ir vario meistrus Jehovos Namams taisyti. 13 Taigi, atsakingi vyrai pradėjo darbus ir, jiems prižiūrint, darbai gerai ėjosi. Dievo Namai buvo atnaujinti ir sutvirtinti. 14 Viską pabaigę, jie grąžino likusius pinigus karaliui ir Jehojadai. Už juos buvo padaryta reikmenų Jehovos Namams: tarnybos ir aukojimo reikmenų, taurių, aukso ir sidabro reikmenų.+ Tol, kol Jehojada buvo gyvas, Jehovos Namuose nuolat buvo atnašaujamos deginamosios aukos.+

15 Sulaukęs senatvės, pasisotinęs ilgu gyvenimu, Jehojada mirė. Jis mirė būdamas 130 metų amžiaus. 16 Palaidojo jį Dovydo mieste prie karalių,+ nes jis buvo padaręs Izraelyje daug gera+ dėl Dievo ir dėl jo Namų.

17 Jehojadai mirus, Judo didžiūnai atėję nusilenkė karaliui, ir karalius ėmė vadovautis jų patarimais. 18 Jie apleido Jehovos, savo protėvių Dievo, Namus ir garbino Ašeros stulpus* ir stabus. Dėl jų prasikaltimų Dievas užsirūstino ant Judo ir Jeruzalės. 19 Jehova vis siuntė pranašus, norėdamas žmones pas save susigrąžinti, ir tie pranašai juos vis įspėdavo*, bet jie nesiklausė.+

20 Dievo dvasia apėmė kunigo Jehojados sūnų Zachariją.+ Palypėjęs aukščiau kitų žmonių, jis prabilo: „Taip sako tikrasis Dievas: ‘Kodėl nepaisote Jehovos įsakymų? Jums nesiseks! Kadangi palikote Jehovą, jis irgi jus paliks.’“+ 21 Bet prieš Zachariją buvo surengtas sąmokslas,+ ir karaliaus įsakymu Jehovos Namų kieme jį užmušė akmenimis.+ 22 Karalius Jehoašas užmiršo ištikimąją meilę, kurią Jehojada, Zacharijo tėvas, buvo jam parodęs, ir nužudė Jehojados sūnų. Mirdamas šis ištarė: „Temato tai Jehova ir teatmoka!“+

23 Metų pradžioje sirų kariuomenė surengė žygį prieš Jehoašą. Įsiveržę į Judą ir Jeruzalę,+ jie išžudė tautos didžiūnus,+ o visą grobį išgabeno pas Damasko karalių. 24 Judo žmonės buvo palikę Jehovą, savo protėvių Dievą, tad nors sirų karių atžygiavo nedaug, Jehova atidavė jiems į rankas didžiulę kariuomenę,+ ir sirai įvykdė Jehoašui nuosprendį. 25 Kai jie nuo Jehoašo pasitraukė (mat jis buvo sunkiai sužeistas*), jo paties tarnai susimokė ir, keršydami už kunigo Jehojados sūnų̃* kraują,+ nužudė jį lovoje.+ Taigi jis mirė ir buvo palaidotas Dovydo mieste,+ tačiau ne karalių kapuose.+

26 Štai vyrai, kurie surengė prieš jį sąmokslą:+ amonitės Šimeatos sūnus Zabadas ir moabitės Šimritos sūnus Jehozabadas. 27 Apie jo sūnus, apie daugelį jam skirtų pasmerkimų+ ir Dievo Namų atnaujinimą+ – apie visa tai parašyta Karalių knygos aiškinime. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Amacijas.

25 Karaliumi Amacijas tapo būdamas dvidešimt penkerių ir Jeruzalėje karaliavo 29 metus. Jo motina buvo Jehoadana iš Jeruzalės.+ 2 Jis darė, kas teisu Jehovos akyse, tačiau ne visa širdimi. 3 Kai karalystę jau buvo tvirtai paėmęs į savo rankas, Amacijas nubaudė mirtimi sąmokslininkus, kurie buvo nužudę karalių, jo tėvą.+ 4 Bet jų sūnų̃ mirtimi nebaudė, nes vadovavosi Jehovos priesaku, užrašytu Įstatyme, Mozės knygoje: „Tėvai neturi mirti už savo sūnus, ir sūnūs neturi mirti už tėvus. Žmogus mirs tik už savo paties nuodėmę.“+

5 Amacijas sukvietė Judo vyrus ir liepė sustoti kiltimis su tūkstantininkais ir šimtininkais.+ Taip sustatė visą Judą ir Benjaminą. Surašius visus dvidešimties metų ir vyresnius,+ paaiškėjo, kad yra 300 000 rinktinių, karo tarnybai tinkamų vyrų, gebančių valdyti ietį ir didįjį skydą. 6 Negana to, Amacijas už šimtą sidabro talentų* pasisamdė 100 000 narsių karių iš Izraelio. 7 Bet pas jį atėjo Dievo vyras ir pasakė: „Karaliau, tenežygiuoja su tavimi Izraelio kariai, nes Izraeliui, tiems Efraimo žmonėms, Jehova nepadės.+ 8 Žygiuok vienas ir drąsiai stok į mūšį! Antraip Dievas parklupdys tave priešo akivaizdoje, nes Dievas turi galią ir padėti,+ ir parklupdyti.“ 9 Tada Amacijas Dievo vyro paklausė: „O kaip tie šimtas talentų, kuriuos sumokėjau Izraelio kariams?“ – „Jehova tau gali duoti daug daugiau“,+ – nuramino jį Dievo vyras. 10 Taigi Amacijas atleido karius, atėjusius pas jį iš Efraimo, ir išsiuntė juos namo. Tie labai supyko ir grįžo į savo kraštą degdami pykčiu ant Judo žmonių.

11 O Amacijas įsidrąsinęs nuvedė savo karius į Druskos slėnį+ ir ten nukovė 10 000 Seyro vyrų.+ 12 Dar 10 000 vyrų Judo kariai paėmė gyvus; užsivarę ant uolos nustūmė juos žemyn, ir tie visi užsimušė. 13 Tuo tarpu samdytieji kariai,+ kuriems Amacijas neleido žygiuoti drauge į kovą ir kuriuos išsiuntė namo, puldinėjo Judo miestus nuo Samarijos+ iki Bet Horono.+ Jie nužudė 3000 gyventojų ir paėmė daug grobio.

14 Nugalėjęs edomitus, Amacijas grįždamas parsigabeno Seyro žmonių dievus+ ir pats ėmė juos garbinti – jiems lenkėsi ir aukojo aukas*. 15 Jehova labai supyko ant Amacijo ir siuntė pranašą jam pasakyti: „Kodėl garbini svetimos tautos dievus? Juk jie neišgelbėjo saviškių iš tavo rankų!“+ 16 Pranašui tebekalbant, karalius atkirto: „Negi tave paskyrė karaliaus patarėju?+ Nutilk,+ antraip mirsi!“ Ir pranašas nutilo, tik tiek tepasakė: „Aš žinau, kad Dievas nusprendė tave pražudyti už tai, kad šitaip elgiesi ir neklausai mano patarimo.“+

17 Pasikalbėjęs su savo patarėjais, Judo karalius Amacijas siuntė žinią Jehuvo sūnaus Jehoahazo sūnui Jehoašui, Izraelio karaliui, mesdamas jam iššūkį: „Eikš, stokime į kovą!“+ 18 Izraelio karalius Jehoašas perdavė Judo karaliui Amacijui tokį atsakymą: „Libano dygiažolė siuntė žinią Libano kedrui: ‘Duok savo dukterį mano sūnui į žmonas.’ Bet laukinis Libano žvėris prabėgdamas tą dygiažolę sutrypė. 19 Tu sakai: ‘Žiūrėk, aš nugalėjau Edomą!’,+ ir tavo širdis dėl to didžiuojasi, geidžia šlovės. Verčiau sėdėk namie! Negi nori prisišaukti nelaimę? Pats pražūsi ir visą Judą pražudysi.“

20 Bet Amacijas nenorėjo klausyti,+ ir tai buvo nuo paties Dievo, mat tikrasis Dievas nusprendė atiduoti Amaciją ir jo žmones priešui į rankas+ už tai, kad tie nusekė paskui Edomo dievus.+ 21 Izraelio karalius Jehoašas atžygiavo prieš Judo karalių Amaciją, ir prie Bet Šemešo,+ kuris priklauso Judui, jie stojo į kovą. 22 Izraelis nugalėjo Judą ir visi išsilakstė po namus*. 23 O Judo karalių Amaciją, Jehoahazo* sūnaus Jehoašo sūnų, Izraelio karalius Jehoašas ten pat, prie Bet Šemešo, paėmė į nelaisvę. Parvedęs jį į Jeruzalę, Jehoašas pralaužė Jeruzalės miesto sienoje nuo Efraimo vartų+ iki Kampo vartų+ 400 uolekčių* spragą. 24 Jis surinko visą auksą, sidabrą ir visus brangius daiktus iš Dievo Namų iždinių, prižiūrimų Obed Edomo,* ištuštino karaliaus rūmų iždines+ ir paėmęs įkaitų grįžo į Samariją.

25 Judo karalius Amacijas,+ Jehoašo sūnus, po Izraelio karaliaus Jehoašo,+ Jehoahazo sūnaus, mirties gyveno dar 15 metų.+ 26 Daugiau apie Amaciją – nuo pradžios iki pabaigos – argi neparašyta Judo ir Izraelio karalių knygoje? 27 Amacijui nusigręžus nuo Jehovos, prieš jį Jeruzalėje buvo surengtas sąmokslas,+ todėl jis pabėgo į Lachišą. Bet sąmokslininkai įkandin jo pasiuntė savo žmones ir tie Lachiše jį nužudė. 28 Jo kūną pargabeno arkliais ir palaidojo Judo mieste prie jo protėvių.

26 Tada visi Judo žmonės paėmė šešiolikmetį Uziją+ ir pasodino į karaliaus sostą vietoj jo tėvo Amacijo.+ 2 Karaliui atgulus prie savo protėvių, Uzijas sugrąžino Judui Elatą+ ir jį atstatė.+ 3 Karaliumi jis+ tapo būdamas šešiolikos ir Jeruzalėje karaliavo 52 metus. Jo motina buvo Jecholija iš Jeruzalės.+ 4 Uzijas, kaip ir jo tėvas Amacijas, darė, kas teisu Jehovos akyse.+ 5 Dievo jis ieškojo tol, kol buvo gyvas Zacharijas, kuris jam skiepijo pagarbią Dievo baimę. Ir kol jis Jehovos ieškojo, Dievas teikė jam sėkmę.+

6 Uzijas išžygiavo kovoti su filistinais+ ir pralaužė Gato,+ Jabnės+ ir Ašdodo+ sienas. Paskui Ašdodo apylinkėse ir kitur filistinų žemėse jis ėmėsi statyti miestus. 7 Dievas padėjo jam kovoti su filistinais, su Gūr Baale gyvenančiais arabais+ ir su meunais. 8 Duoklę Uzijui pradėjo mokėti amonitai.+ Jis išgarsėjo net iki Egipto, mat buvo tapęs labai galingas. 9 Jeruzalėje prie Kampo vartų,+ prie Slėnio vartų+ ir prie atraminio mūro Uzijas pastatė bokštus+ ir juos įtvirtino. 10 Taip pat pastatė bokštų+ tyrlaukiuose ir iškasė* daug vandens talpyklų, nes laikė daug galvijų. Tą patį padarė Šefeloje ir lygumoje. Kadangi mėgo žemdirbystę, turėjo žemdirbių ir vynuogininkų kalnuose ir Karmelyje.

11 Uzijas, be to, turėjo gerai parengtą kariuomenę. Jo vyrai į kovą žygiuodavo susiskirstę būriais. Raštininkas+ Jejelis ir pareigūnas Maasėjas, vadovaujami Hananijo, vieno iš karaliaus didžiūnų, karius suskaičiavo ir surašė.+ 12 Kilčių vyriausiųjų, vedančių į kovą narsius karius, iš viso buvo 2600. 13 Savo žinioje jie turėjo 307 500 karui parengtų vyrų – galingą kariuomenę, ginančią karalių nuo priešo.+ 14 Uzijas aprūpino visą savo kariuomenę skydais, ietimis,+ šalmais, šarvais,+ lankais ir svaidomaisiais akmenimis.+ 15 Jeruzalėje ant bokštų+ ir ant gynybinės sienos kampų jis pastatė išradingai padarytų karo įtaisų strėlėms laidyti ir dideliems akmenims svaidyti. Sulaukęs nepaprastai didelės pagalbos ir tapęs galingas, Uzijas plačiai išgarsėjo.

16 Tačiau kai tapo galingas, širdyje jis išpuiko ir prisišaukė nelaimę. Jehovos, savo Dievo, akyse Uzijas pasielgė neištikimai: įžengė į Jehovos šventyklą atnašauti ant aukuro smilkalų.+ 17 Kunigas Azarijas ir su juo aštuoniasdešimt drąsių Jehovos kunigų tučtuojau nusekė paskui jį. 18 Jie pasipriešino karaliui Uzijui, sakydami: „Uzijau, tu neturi teisės atnašauti Jehovai smilkalų!+ Smilkalus deginti turi kunigai, nes jie – Aarono palikuoniai,+ jie yra pašventinti. Išeik iš šventyklos! Tu pasielgei neištikimai ir Dievas Jehova tavęs už tai nepagerbs!“

19 Uziją, laikantį rankoje smilkytuvą ir jau pasiruošusį smilkyti, apėmė įtūžis.+ Taip jam bestovint prie smilkalų aukuro Jehovos Namuose ir benirštant ant kunigų, jo kaktą kunigų akivaizdoje išpylė raupsai.+ 20 Vyriausiasis kunigas Azarijas ir visi kunigai pažvelgė į jį ir mato – jo kakta raupsuota! Tad jie skubinosi jį iš ten išvesti, ir jis pats nedelsė išeiti, nes buvo Jehovos nubaustas.

21 Karalius Uzijas liko raupsuotas iki pat mirties. O kadangi buvo raupsuotas, gyveno atskiruose namuose;+ į Jehovos Namus eiti jis nebegalėjo. Karaliaus rūmų reikalais rūpinosi ir krašto žmones teisė jo sūnus Jotamas.+

22 Daugiau apie Uziją – nuo pradžios iki pabaigos – parašė Amoco sūnus pranašas Izaijas.+ 23 Paskui Uzijas atgulė prie savo protėvių ir buvo prie jų palaidotas. Jį palaidojo atvirame lauke šalia karalių kapų, sakydami: „Jis juk raupsuotas.“ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jotamas.+

27 Karaliauti Jotamas+ pradėjo būdamas dvidešimt penkerių ir iš Jeruzalės valdė 16 metų. Jo motina buvo Cadoko duktė Jeruša.+ 2 Jotamas darė, kas teisu Jehovos akyse. Jis visur sekė savo tėvu Uziju,+ tik į Jehovos šventyklą nesibrovė.+ O tauta vis dar elgėsi nedorai. 3 Jotamas pastatė Jehovos Namų aukštutinius vartus+ ir daug statė ant Ofelio+ sienos, 4 taip pat statė miestus+ Judo aukštumose,+ tvirtoves+ ir bokštus+ miškingose vietovėse. 5 Jis kariavo su amonitų+ karaliumi ir nugalėjo, tad amonitai tais metais davė jam 100 sidabro talentų*, 10 000 korų* kviečių ir 10 000 korų miežių. Tokią pat duoklę amonitai mokėjo jam ir antrais, ir trečiais metais.+ 6 Jotamas darėsi galingas, nes ryžtingai ėjo Jehovos, savo Dievo, keliais.

7 Daugiau apie Jotamą – apie visus jo karus ir jo darbus – parašyta Izraelio ir Judo karalių knygoje.+ 8 Karaliumi jis tapo būdamas dvidešimt penkerių ir karaliavo Jeruzalėje 16 metų.+ 9 Galiausiai Jotamas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo mieste.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Ahazas.+

28 Karaliumi Ahazas+ tapo būdamas dvidešimties ir karaliavo Jeruzalėje 16 metų. Priešingai negu jo protėvis Dovydas, Ahazas nedarė to, kas teisu Jehovos akyse.+ 2 Jis sekė Izraelio karalių pėdomis+ ir net nusiliedino Baalo stabų.+ 3 Ahazas aukojo aukas* Ben Hinomo slėnyje* ir degino savo sūnus ugnyje+ – darė tas pačias bjaurystes kaip tautos,+ kurias Jehova buvo pašalinęs izraelitams iš kelio. 4 Aukas jis atnašavo ir aukų dūmus leido šventavietėse,+ ant kalvų ir po kiekvienu vešliu medžiu.+

5 Dėl to Jehova, jo Dievas, atidavė jį Sirijos karaliui į rankas.+ Sirai Ahazą nugalėjo ir daugelį jo žmonių išsivarė nelaisvėn į Damaską.+ Dievas dar atidavė Ahazą į rankas Izraelio karaliui ir tas išžudė daug jo karių. 6 Remalijo sūnus Pekachas+ per vieną dieną nukovė 120 000 narsių Judo vyrų, nes tauta buvo palikusi Jehovą, savo protėvių Dievą.+ 7 O Efraimo karžygys Zichris nukovė karaliaus sūnų Maasėją, rūmų prievaizdą Azrikamą ir Elkaną, kuris buvo antras po karaliaus. 8 Izraelitai iš savo brolių paėmė 200 000 belaisvių – moterų, jų sūnų ir dukterų. Paėmė taip pat labai daug grobio ir išgabeno į Samariją.+

9 Ten buvo Jehovos pranašas, vardu Odedas. Pasitikdamas į Samariją grįžtančius karius, jis kreipėsi į juos: „Štai Jehova, jūsų protėvių Dievas, atidavė Judo žmones jums į rankas, nes buvo ant jų supykęs.+ Tačiau jūs skerdėte juos su tokiu įtūžiu, kad tai net pasiekė dangų. 10 Ir jūs dar ketinate padaryti Judo ir Jeruzalės žmones savo vergais ir vergėmis!+ Bet argi patys nesate nusikaltę Jehovai, savo Dievui? 11 Dabar paklausykite manęs ir sugrąžinkite belaisvius, kuriuos paėmėte iš savo brolių, nes Jehova dega ant jūsų pykčiu.“

12 Net kai kurie Efraimo vadai – Johanano sūnus Azarijas, Mešilemoto sūnus Berechijas, Šalumo sūnus Jehizkijas ir Hadlajo sūnus Amasa – pasipriešino grįžtantiems iš karo žygio 13 ir sakė: „Belaisvių čia neveskite, kad neužsitrauktume kaltės Jehovos akyse. Tai, ką ketinate daryti, mūsų nuodėmę tik pasunkins ir mūsų kaltę padidins. O kaltė jau ir taip didelė, ir rūstybė yra užsidegusi ant Izraelio.“ 14 Tada ginkluoti kariai perdavė belaisvius ir grobį+ pareigūnams ir visai bendruomenei. 15 Vyrai, į kurių rankas belaisviai buvo patikėti, iš grobio paėmė drabužių ir aprengė tuos, kas buvo nuogi, apavė žmones sandalais, pavalgydino ir pagirdė, davė aliejaus pasitepti. Silpnesnius užsodinę ant asilų, parvedė visus į Jerichą, į palmių miestą, pas jų brolius, o patys grįžo į Samariją.

16 Tuo pat metu karalius Ahazas kreipėsi pagalbos į Asirijos karalius.+ 17 Į Judą, beje, dar sykį įsiveržė edomitai – užpuolė kraštą ir išsivedė belaisvių. 18 Miestus Šefeloje+ ir Judo Negebe taip pat puolė filistinai.+ Jie užgrobė Bet Šemešą,+ Ajaloną,+ Gederotus, Sochoją su aplinkiniais miesteliais, Timną+ su aplinkiniais miesteliais, Gimzoją su aplinkiniais miesteliais ir tenai įsikūrė patys. 19 Pažeminimą Judui Jehova užtraukė dėl Izraelio* karaliaus Ahazo, mat šis buvo leidęs Judo žmonėms elgtis kaip patinka, ir žmonės labai nusidėjo Jehovai.

20 Galiausiai pas jį atžygiavo Asirijos karalius Tilgat Pilneseras*,+ tačiau jį ne sustiprino, o dar labiau prispaudė.+ 21 Nors iš Jehovos Namų, iš karaliaus rūmų ir iš pareigūnų namų Ahazas buvo paėmęs visa, kas vertinga,+ ir davęs Asirijos karaliui dovanų, tai nieko nepadėjo. 22 Tuo sunkiu metu karalius Ahazas Jehovai nusidėjo dar labiau. 23 Jis ėmė atnašauti aukas Damasko dievams,+ kurie buvo jį nugalėję,+ samprotaudamas: „Jei Sirijos karalių dievai jiems padeda, aš jiems aukosiu, kad ir man padėtų.“+ Bet per tai ir Ahazas, ir visas Izraelis parklupo. 24 Ahazas surinko Dievo Namų reikmenis+ ir sukapojo; jis uždarė Jehovos Namų duris+ ir kiekviename Jeruzalės kampe pristatė aukurų. 25 Visuose Judo miestuose jis įrengė šventaviečių, kad žmonės jose aukotų* svetimiems dievams,+ ir taip pykdė Jehovą, savo protėvių Dievą.

26 Daugiau apie Ahazą – apie visus jo darbus nuo pradžios iki pabaigos – parašyta Judo ir Izraelio karalių knygoje.+ 27 Galiausiai Ahazas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Jeruzalės mieste, tačiau ne Izraelio karalių kapuose.+ Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Ezekijas.

29 Karaliauti Ezekijas+ ėmė būdamas dvidešimt penkerių ir iš Jeruzalės valdė 29 metus. Jo motina buvo Zacharijo duktė, vardu Abija.+ 2 Kaip ir jo protėvis Dovydas, Ezekijas darė, kas teisu Jehovos akyse.+ 3 Pirmų savo valdymo metų pirmą mėnesį jis atvėrė Jehovos Namų duris ir jas pataisė.+ 4 Tada sukvietęs kunigus ir levitus, subūręs juos rytinėje aikštėje, 5 ėmė kalbėti: „Paklausykite manęs, levitai! Nedelsdami apsivalykite*+ ir pašventinkite Jehovos, savo protėvių Dievo, Namus, pašalinkite iš šventovės visa, kas netyra.+ 6 Mūsų tėvai buvo neištikimi ir darė, kas nedora Jehovos, mūsų Dievo, akyse.+ Dievą jie paliko, nusigręžė nuo Jehovos šventyklos ir atsuko Dievui nugarą.+ 7 Jie uždarė prieangio duris+ ir užgesino žibintus,+ nebesmilkė šventovėje smilkalų+ ir nebeatnašavo deginamųjų aukų+ Izraelio Dievui. 8 Todėl Jehova supyko ant Judo ir Jeruzalės+ ir pavertė juos siaubo reginiu, pasibaisėjimu ir pajuoka* – dabar tai matote savo akimis.+ 9 Užtat mūsų protėviai krito nuo kalavijo,+ o mūsų sūnūs, dukterys ir žmonos pateko į nelaisvę.+ 10 Aš visa širdimi trokštu sudaryti sandorą su Jehova, Izraelio Dievu,+ kad jis nebedegtų pykčiu ant mūsų. 11 Mano sūnūs, nebebūkite apsileidę! Jehova išsirinko jus savo tarnais, kad eitumėte tarnystę jo akivaizdoje+ ir degintumėte jam aukas.“+

12 Tada pakilo levitai: iš kehatų+ – Amasajo sūnus Mahatas ir Azarijo sūnus Joelis, iš merarių+ – Abdžio sūnus Kišas ir Jehalėlelio sūnus Azarijas, iš geršonų+ – Zimos sūnus Joachas ir Joacho sūnus Edenas, 13 iš Elicafano sūnų – Šimris ir Jeuelis, iš Asafo sūnų+ – Zacharijas ir Matanijas, 14 iš Hemano sūnų+ – Jehielis ir Šimis, iš Jedutūno sūnų+ – Šemaja ir Uzielis. 15 Surinkę savo brolius ir apsivalę*, jie atėjo apvalyti Jehovos Namų, kaip karalius, remdamasis Jehovos žodžiais, buvo įsakęs.+ 16 Kunigai įėjo į Jehovos Namus jų valyti ir išnešė į Jehovos Namų kiemą+ visa, ką nešvaraus rado Jehovos šventykloje, o levitai nunešė visa tai į Kidrono slėnį.+ 17 Šventinimo darbus jie pradėjo pirmo mėnesio pirmą dieną, o aštuntą mėnesio dieną pasiekė Jehovos šventyklos prieangį.+ Jehovos Namus jie šventino dar aštuonias dienas ir pirmo mėnesio šešioliktą dieną viską užbaigė.

18 Tada jie atėjo pas karalių Ezekiją ir pasakė: „Mes išvalėme visus Jehovos Namus, deginamųjų aukų aukurą+ ir visus jo reikmenis,+ taip pat stalą, ant kurio laikomos rietuvės duonos*,+ ir visus jo reikmenis. 19 Visus reikmenis, kuriuos neištikimasis karalius Ahazas savo karaliavimo metais buvo pašalinęs,+ mes paruošėme ir pašventinome,+ ir dabar jie yra sudėti priešais Jehovos aukurą.“

20 Karalius Ezekijas, atsikėlęs anksti rytą, sukvietė miesto pareigūnus ir nuėjo į Jehovos Namus. 21 Ten jie atvedė septynis jaučius, septynis avinus, septynis avinėlius ir septynis ožius aukai už karaliaus namų nuodėmę, už šventovės ir už Judo nuodėmę.+ Ir karalius įsakė kunigams, Aarono palikuoniams, paaukoti tuos gyvulius ant Jehovos aukuro. 22 Jaučiai buvo papjauti,+ ir kunigai, paėmę jų kraujo, pašlakstė juo aukurą;+ papjovė avinus ir jų krauju pašlakstė aukurą; papjovė ir avinėlius ir jų krauju pašlakstė aukurą. 23 Tada, karaliaus ir bendruomenės akivaizdon atvedę ožius aukai už nuodėmę ir uždėję ant jų rankas, 24 kunigai juos irgi papjovė, paaukojo kaip auką už nuodėmę ir jų krauju pašlakstė aukurą. Taip jie atliko permaldavimą už visą Izraelį, nes karalius buvo pasakęs, kad už visą Izraelį reikia paaukoti deginamąją auką ir auką už nuodėmę.

25 Karalius sustatė prie Jehovos Namų levitus su lėkštelėmis, arfomis ir lyromis,+ kaip buvo prisakęs Dovydas,+ karaliaus regėtojas Gadas+ ir pranašas Natanas.+ Taip daryti per savo pranašus buvo prisakęs pats Jehova. 26 Taigi levitai stovėjo su Dovydo muzikos instrumentais, o kunigai su trimitais.+

27 Tada Ezekijas įsakė atnašauti ant aukuro deginamąją auką.+ Pradėjus auką atnašauti, suskambo Jehovos giesmė ir Izraelio karaliaus Dovydo instrumentai, jiems pritarė trimitai. 28 Visa bendruomenė lenkėsi Dievui, tuo tarpu skambėjo giesmė, skardėjo trimitai, ir visa tai tęsėsi, kol deginamoji auka buvo paaukota. 29 Aukojimui pasibaigus, karalius ir visi su juo esantys puolė ant kelių ir žemai nusilenkė. 30 Karalius Ezekijas ir pareigūnai liepė levitams šlovinti Jehovą Dovydo ir regėtojo Asafo žodžiais.+ Tie džiaugsmingai pašlovino ir, puolę ant kelių, nusilenkė iki žemės.

31 Ezekijas tarė: „Dabar jūs vėl galite tarnauti Jehovai, kaip pridera, tad eikite į Jehovos Namus su atnašomis ir padėkos aukomis.“ Ir bendruomenė ėmė gabenti atnašas ir padėkos aukas. Kiekvienas, kurį dosni širdis skatino, pristatė deginamųjų aukų.+ 32 Štai skaičius deginamųjų aukų, kurias bendruomenė sugabeno: 70 jaučių, 100 avinų ir 200 avinėlių. Visus juos skyrė paaukoti Jehovai kaip deginamąją auką.+ 33 Šventųjų aukų dar buvo 600 jaučių ir 3000 avių. 34 Tik kunigų buvo per mažai, jie nespėjo visoms deginamosioms aukoms dirti kailio, tad jų broliai levitai jiems padėjo,+ kol darbas buvo atliktas ir kol kiti kunigai apsivalė*,+ mat levitai apsivalyti* rūpinosi labiau nei kunigai. 35 Tuo metu buvo paaukota daugybė deginamųjų aukų,+ riebiųjų bendrystės aukų dalių+ ir liejamųjų atnašų, priklausančių prie deginamųjų aukų.+ Taip buvo atnaujinta tarnystė prie Jehovos Namų. 36 Ezekijas ir visi žmonės džiaugėsi tuo, ką Dievas savo tautos labui padarė,+ nes viskas įvyko taip staiga.

30 Ezekijas siuntė žinią visam Izraeliui+ ir Judui, laiškus parašė net Efraimui ir Manasui,+ kviesdamas visus į Jeruzalę, į Jehovos Namus, švęsti Jehovos, Izraelio Dievo, garbei Paschos.+ 2 Karalius, jo pareigūnai ir visa Jeruzalės bendruomenė nusprendė Paschą švęsti antrą mėnesį.+ 3 Įprastu laiku+ švęsti jie negalėjo, nes per mažai kunigų buvo apsivalę*+ ir tauta dar nebuvo susirinkusi į Jeruzalę. 4 Toks sprendimas ir karaliui, ir visai bendruomenei atrodė geriausias. 5 Taigi jie nutarė paskelbti visame Izraelyje, nuo Beer Šebos iki Dano,+ kad Jehovos, Izraelio Dievo, garbei Paschos švęsti žmonės sueitų į Jeruzalę, nes jau ilgą laiką tauta nebuvo šventusi šios šventės kartu, kaip reikalauja Įstatymas.+

6 Šaukliai*, nešini karaliaus ir jo pareigūnų laiškais, išvaikščiojo visą Izraelį ir Judą. Karaliaus įsakymu jie skelbė: „Izraelio žmonės, grįžkite pas Jehovą, pas Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dievą! Tada ir jis sugrįš pas jūsų likutį – pas tuos, kurie yra ištrūkę iš Asirijos karalių nagų.+ 7 Nebūkite kaip jūsų protėviai ir jūsų broliai, kurie Jehovai, savo protėvių Dievui, buvo neištikimi. Užtat jis pavertė juos siaubo reginiu, kaip dabar patys matote.+ 8 Nebūkite kietasprandžiai kaip jūsų protėviai.+ Atsiduokite į Jehovos rankas ir ateikite į jo šventyklą,+ kurią jis yra pašventinęs amžiams. Tarnaukite Jehovai, savo Dievui, ir jis nebedegs ant jūsų pykčiu.+ 9 Juk jeigu pas Jehovą sugrįšite, jūsų broliai ir jūsų sūnūs sulauks pasigailėjimo iš tų, kurie yra paėmę juos nelaisvėn,+ ir galės sugrįžti į šį kraštą,+ nes Jehova, jūsų Dievas, yra atjautus* ir gailestingas.+ Jeigu pas jį sugrįšite, jis tikrai nuo jūsų nenusigręš.“+

10 Taigi šaukliai ėjo iš miesto į miestą ir taip apėjo Efraimo ir Manaso žemes,+ pasiekė net Zabuloną. Žmonės iš jų šaipėsi ir tyčiojosi.+ 11 Bet Ašero, Manaso ir Zabulono žemėse buvo ir tokių, kurie nusižemino ir atėjo į Jeruzalę.+ 12 Dievo ranka taip pat veikė Judo krašte – padėjo vieningai įvykdyti visa, ką karalius ir pareigūnai, remdamiesi Jehovos žodžiu, buvo įsakę.

13 Švęsti Neraugintos duonos šventės+ į Jeruzalę antrą mėnesį+ suplūdo daugybė žmonių – didžiulė bendruomenė. 14 Jie kibo į darbą: pašalino iš Jeruzalės aukurus,+ pašalino taip pat visus smilkalų aukurus+ ir sumetė juos į Kidrono slėnį. 15 Antro mėnesio keturioliktą dieną buvo papjauta Paschos auka. Kunigai ir levitai susigėdę skubėjo apsivalyti* ir sugabeno į Jehovos Namus deginamąsias aukas. 16 Jie sustojo į savo įprastas vietas, kaip reikalauja Mozės, Dievo vyro, Įstatymas. Levitai padavinėjo aukų kraują kunigams ir tie šlakstė jį ant aukuro.+ 17 Daugelis iš bendruomenės apsivalyti* nespėjo, todėl levitai turėjo pjauti Paschos aukas už visus, kurie buvo nešvarūs,+ kad apvalytų* juos Jehovos akivaizdoje. 18 Mat buvo daugybė žmonių, ypač iš Efraimo, Manaso,+ Isacharo ir Zabulono, kurie paschą valgė neapsivalę – priešingai, negu Įstatyme parašyta. Bet Ezekijas už juos meldėsi: „Teatleidžia gerasis Jehova+ 19 kiekvienam, kuris nėra apsivalęs, kaip reikalauja šventumo nuostatai,+ jeigu tik jis yra paruošęs savo širdį ieškoti Jehovos+ – tikrojo Dievo, savo protėvių Dievo!“ 20 Jehova Ezekiją išklausė ir žmonėms atleido*.

21 Į Jeruzalę suėję izraelitai Neraugintos duonos šventę+ džiūgaudami+ šventė septynias dienas. Levitai ir kunigai kasdien šlovino Jehovą, garbino Jehovą pritardami skambiais muzikos instrumentais.+ 22 Ezekijas pagyrė visus levitus*, kurie tarnavo Jehovai, kaip pridera. Visas septynias šventės dienas žmonės valgė,+ aukojo bendrystės aukas+ ir dėkojo Jehovai, savo protėvių Dievui.

23 Tada visa bendruomenė nusprendė švęsti dar septynias dienas. Taigi jie džiūgaudami šventė dar septynias dienas,+ 24 ir Judo karalius Ezekijas dovanojo žmonėms 1000 jaučių ir 7000 avių; pareigūnai savo ruožtu dovanojo 1000 jaučių ir 10 000 avių.+ Tąsyk apsivalė* daug kunigų.+ 25 Džiūgavo visa Judo bendruomenė, kunigai, levitai, visa iš Izraelio atkeliavusi bendruomenė,+ taip pat svetimtaučiai+ – tiek atkeliavę iš Izraelio krašto, tiek gyvenantys Jude. 26 Jeruzalėje buvo daug džiaugsmo, nes nuo Izraelio karaliaus Saliamono, Dovydo sūnaus, dienų nieko panašaus Jeruzalėje nebuvo įvykę.+ 27 Galiausiai Levio giminės kunigai atsistoję palaimino žmones,+ ir Dievas jų balsą išgirdo, jų malda pasiekė dangų, jo šventąją buveinę.

31 Šventei pasibaigus, izraelitai iš ten pasklido po Judo miestus. Visame Judo ir Benjamino krašte, taip pat Efraimo ir Manaso žemėse+ jie sudaužė šventstulpius*,+ iškirto Ašeros stulpus*,+ išgriovė šventavietes+ ir aukurus+ – išnaikino visus iki vieno. Paskui izraelitai sugrįžo į savo miestus ir išsiskirstė po namus.

2 Ezekijas atkūrė kunigų ir levitų skyrius+ ir patikėjo visiems kunigams ir levitams atitinkamas tarnybos užduotis.+ Jie turėjo atnašauti deginamąsias ir bendrystės aukas, šventyklos kiemų* vartuose eiti savo tarnystę, dėkoti Jehovai ir jį šlovinti.+ 3 Dalį savo išteklių karalius paskyrė deginamosioms aukoms:+ rytmetinėms ir vakarinėms aukoms,+ taip pat šabų,+ jaunačių+ ir švenčių+ deginamosioms aukoms, kaip Jehovos Įstatyme parašyta.

4 Kad kunigai ir levitai galėtų atsidėję vykdyti Jehovos įstatymą, Ezekijas įpareigojo Jeruzalės gyventojus duoti jiems nustatytą dalį.+ 5 Vos tik potvarkis buvo paskelbtas, izraelitai sugabeno pirmąsias derliaus gėrybes – gausybę javų, jauno vyno, aliejaus,+ medaus ir visokių žemės vaisių.+ Jie davė dosnią dešimtinę nuo visko.+ 6 Dešimtinę taip pat davė Izraelio ir Judo žmonės, gyvenantys Judo miestuose: pristatė galvijų bei avių ir dešimtinę kitų šventųjų dovanų,+ paskirtų Jehovai, jų Dievui. Dovanas jie nešė ir dėjo į krūvas. 7 Tas krūvas krauti pradėjo trečią mėnesį,+ o užbaigė septintą.+ 8 Ezekijas ir pareigūnai, atėję ir pamatę krūvas dovanų, ėmė šlovinti Jehovą ir laiminti jo tautą Izraelį.

9 Ezekijas apie tas krūvas pasiteiravo kunigų ir levitų, 10 ir vyriausiasis kunigas Azarijas, kilęs iš Cadoko namų, jam paaiškino: „Nuo to meto, kai pradėjo gabenti aukas į Jehovos Namus,+ žmonės valgo iki soties ir turi perteklių, nes Jehova savo tautą laimina. Štai kiek visko yra likę!“+

11 Tada Ezekijas liepė įrengti Jehovos Namuose sandėlius.+ Juos įrengus, 12 ir toliau buvo ištikimai nešamos aukos, dešimtinės+ ir šventosios dovanos. Prižiūrėti visa tai buvo įpareigotas levitas Konanijas, o jam padėjo jo brolis Šimis. 13 Konanijo ir jo brolio įgaliotiniais karalius Ezekijas paskyrė Jehielį, Azaziją, Nahatą, Asaelį, Jerimotą, Jehozabadą, Elielį, Išmakiją, Mahatą ir Benają. Vyriausiasis Dievo Namų prievaizdas buvo Azarijas. 14 Už Dievui skirtas geros valios aukas+ atsakingas buvo Imnos sūnus Korė, levitas, rytinių vartų sargas;+ jo darbas buvo skirstyti Jehovai suneštas aukas+ ir švenčiausias dovanas.+ 15 Kunigų miestuose+ jam talkino Edenas, Minjaminas, Jozuė, Šemaja, Amarijas ir Šechanijas – patikimi vyrai. Savo broliams pagal jų skyrius+ jie dalijo, kam kiek priklauso, ir po lygiai gaudavo kiekvienas, tiek mažas, tiek didelis, – 16 neskaitant to, ką gaudavo vyrai, trejų metų amžiaus ir vyresni, kurie buvo įtraukti į kilmės sąrašus ir kurie kasdien ateidavo į Jehovos Namus atlikti tarnystės pagal savo skyriaus eilę.

17 Kunigai į kilmės sąrašus buvo surašyti pagal kiltis+ ir pagal savo tarnystės skyrius. Taip buvo surašyti ir levitai,+ dvidešimties metų ir vyresni.+ 18 Į kilmės sąrašus buvo įtrauktos ir jų žmonos, jų sūnūs ir dukterys, netgi maži vaikai, visa jų bendruomenė, nes jie buvo patikimi vyrai, visuomet pasiruošę dirbti savo šventą darbą. 19 Į sąrašus buvo įtraukti ir Aarono šeimos kunigai, gyvenantys aplink jų miestus plytinčių ganyklų žemėse.+ Kiekviename mieste buvo parinkta vyrų ir jiems pavesta dalyti maistą visiems kunigų šeimos vyriškiams ir visiems, kas įtraukti į levitų kilmės sąrašus.

20 Taip Ezekijas padarė visame Jude. Jis darė, kas gera ir teisu Jehovos, savo Dievo, akyse, ir buvo jam ištikimas. 21 Kad ir kokio darbo jis ėmėsi, ieškodamas savojo Dievo, – ar tai būtų susiję su Dievo Namų tarnyste,+ ar su Įstatymo ir įsakymų vykdymu, – tą darbą darė visa širdimi ir jam sekėsi.

32 Po visų šių įvykių ir darbų, liudijančių apie Ezekijo ištikimybę Dievui,+ Asirijos karalius Sanheribas surengė žygį ir įsiveržė į Judo kraštą. Jis apgulė įtvirtintus miestus ir buvo pasiryžęs juos užimti.+

2 Kai Ezekijas pamatė, kad Sanheribas atžygiavo ir ketina kariauti prieš Jeruzalę, 3 jis pasitarė su savo pareigūnais bei karžygiais ir nusprendė aklinai užtaisyti už miesto esančius šaltinius.+ Jo vyrai jam pritarė. 4 Sutelkę daugybę žmonių, jie užtaisė visus šaltinius ir upelį, tekantį per kraštą. „Nejaugi leisime, kad Asirijos karaliai atėję rastų apsčiai vandens?“ – sakė jie.

5 Ryžtingai ėmęsis darbo, Ezekijas atstatė išgriuvusią miesto sienos dalį ir joje sumūrijo bokštų, o iš lauko pusės pastatė dar vieną sieną. Be to, pataisė Dovydo miesto Pylimą*,+ padarė daug ginklų* ir skydų. 6 Žmonėms vadovauti jis paskyrė karo vadus. Sukvietęs visus į aikštę prie miesto vartų, drąsino juos* tokiais žodžiais: 7 „Būkite drąsūs ir tvirti! Neišsigąskite ir nebijokite nei Asirijos karaliaus,+ nei gausios jo kariuomenės, nes su mumis yra daugiau negu su jais.+ 8 Jis tik žmogaus galybe kliaujasi, o su mumis yra pats Jehova! Mums padeda ir už mus kovoja mūsų Dievas.“+ Judo karaliaus Ezekijo žodžiai žmones labai sustiprino.+

9 Paskui Asirijos karalius Sanheribas, su visa savo karine galybe sustojęs prie Lachišo,+ siuntė pasiuntinius į Jeruzalę pas Judo karalių Ezekiją ir pas visus Judo žmones, gyvenančius Jeruzalėje,+ ir perdavė tokią žinią:

10 „Taip kalba Asirijos karalius Sanheribas. Kuo jūs pasitikite, kad ramiai sėdite, kai Jeruzalė apgulta?+ 11 Ar neapgaudinėja jūsų Ezekijas, ar nepasmerkia mirti nuo bado ir troškulio, sakydamas: ‘Jehova, mūsų Dievas, išgelbės mus iš Asirijos karaliaus rankų’?+ 12 Bet ar ne tas pats Ezekijas išgriovė jūsų dievo šventavietes+ ir aukurus?+ Argi ne jis įsakė Judui ir Jeruzalei garbinti dievą tik prie vieno aukuro ir ant jo atnašauti aukas?+ 13 Nejau negirdėjote, kaip aš ir mano protėviai kituose kraštuose pasielgėme su visomis tautomis?+ Ar išgelbėjo tų tautų dievai savo kraštą iš mano rankų?+ 14 Jau mano protėviai tas tautas naikino, o ir iš mano rankų joks dievas savo tautos neišgelbėjo. Nejaugi manote, kad jus išgelbės jūsų dievas?!+ 15 Nesileiskite Ezekijo klaidinami ir apgaudinėjami!+ Netikėkite juo, nes nėra tokios tautos nei karalystės, kurios dievas būtų išgelbėjęs savo tautą iš mano rankų ir iš mano protėvių rankų. Ir jūsų dievas iš mano rankų jūsų tikrai neišgelbės!“+

16 Pasiuntiniai ir toliau šaipėsi iš Dievo Jehovos ir iš jo tarno Ezekijo. 17 Sanheribas, be to, buvo parašęs laiškus,+ pašiepiančius ir įžeidžiančius Jehovą, Izraelio Dievą.+ „Jei savo tautos iš mano rankų neišgelbėjo kitų kraštų dievai,+ Ezekijo dievas savo tautos iš mano rankų irgi neišgelbės“, – rašė jis. 18 Ant mūrų stovintiems Jeruzalės žmonėms pasiuntiniai šūkavo žydų tautos kalba, kad, įgąsdinę juos ir įbauginę, galėtų lengviau paimti miestą.+ 19 Apie Jeruzalės Dievą jie kalbėjo taip, tarsi jis būtų vienas iš dievų, kuriuos garbina žemės tautos, – dievų, padarytų žmogaus rankomis. 20 Karalius Ezekijas ir Amoco sūnus pranašas Izaijas+ meldėsi dėl šio reikalo ir šaukėsi dangaus Dievo.+

21 Tada Jehova siuntė angelą ir tas išžudė Asirijos karaliaus stovykloje visus narsius kovotojus,+ vadus ir karvedžius. Karaliui teko gėdingai grįžti į savo kraštą. Vėliau, jam esant savo dievo šventykloje, jo paties sūnūs nužudė jį kalaviju.+ 22 Taip Jehova išgelbėjo Ezekiją ir Jeruzalės gyventojus iš Asirijos karaliaus Sanheribo rankų ir visų kitų priešų rankų ir apsupo juos iš visų pusių ramybe. 23 Daugelis nešė dovanų Jehovai į Jeruzalę ir vertingų daiktų Judo karaliui Ezekijui,+ ir nuo to laiko jis buvo labai gerbiamas visose tautose.

24 Tomis dienomis Ezekijas susirgo, jis buvo arti mirties. Ezekijas meldėsi Jehovai,+ – Dievas jį išklausė ir davė ženklą.+ 25 Tačiau už visa tą gera, ką buvo patyręs, Ezekijas dėkingumo neparodė. Širdyje jis išpuiko, todėl Dievas užsirūstino ant jo, taip pat ant Judo ir Jeruzalės. 26 Laimei, Ezekijas nusižemino ir atgailavo dėl savo širdies išdidumo;+ nusižemino ir Jeruzalės gyventojai. Tad Ezekijo dienomis Jehova savo rūstybės ant jų neišliejo.+

27 Ezekijas įgijo daug turtų ir šlovės.+ Jis įsirengė saugyklų+ auksui, sidabrui, brangakmeniams, balzamui, skydams ir visokioms kitokioms vertybėms laikyti, 28 pasistatė sandėlių javams, jaunam vynui ir aliejui, tvartų visokiems gyvuliams ir avidžių. 29 Taip pat statėsi sau miestus, įsigijo dideles bandas galvijų ir avių, nes Dievas davė jam labai daug turto. 30 Ne kas kitas, o Ezekijas užtaisė aukštutinę Gihono+ vandenų ištaką+ ir nuvedė vandenį vakarų kryptimi, į Dovydo miestą.+ Kad ir ką Ezekijas ėmėsi daryti, jam viskas sekėsi. 31 Tačiau kai Babilono didžiūnų atstovai atvyko pasiteirauti Ezekijo apie krašte regėtą ženklą*,+ Dievas paliko jam pačiam spręsti, kaip pasielgti, nes norėjo jį išbandyti+ ir sužinoti, kas slypi jo širdyje.+

32 Daugiau apie Ezekiją ir jo ištikimosios meilės darbus+ parašyta pranašo Izaijo, Amoco sūnaus, regėjime,+ Judo ir Izraelio karalių knygoje.+ 33 Galiausiai Ezekijas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas Dovydo sūnų kapų šlaite;+ visi Judo ir Jeruzalės gyventojai mirusįjį pagerbė. Vietoj Ezekijo ėmė karaliauti jo sūnus Manasas.

33 Karaliumi Manasas+ tapo būdamas dvylikos ir Jeruzalėje karaliavo 55 metus.+

2 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, – darė tas pačias bjaurystes kaip tautos, kurias Jehova buvo pašalinęs izraelitams iš kelio.+ 3 Jis atkūrė šventavietes, kurias jo tėvas Ezekijas buvo išgriovęs,+ pastatė aukurų baalams ir padarė Ašeros stulpų*. Manasas lenkėsi visai dangaus kareivijai ir ją garbino.+ 4 Aukurų jis pastatė net Jehovos Namuose,+ apie kuriuos Jehova buvo pasakęs: „Jeruzalėje mano vardas pasiliks amžinai.“+ 5 Dangaus kareivijai Manasas pastatė aukurų abiejuose Jehovos Namų kiemuose.+ 6 Ben Hinomo slėnyje*+ jis atidavė ugniai savo paties sūnus.+ Jis užsiėmė kerėjimu,+ žyniavimu ir būrimu, tarėsi su dvasių iššaukėjais ir ateities spėjėjais.+ Jehovos akyse Manasas elgėsi labai nedorai ir jį pykdė.

7 Manasas padarė drožtą stabą ir pastatė jį Dievo Namuose,+ apie kuriuos Dovydui ir jo sūnui Saliamonui Dievas buvo pasakęs: „Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią išsirinkau iš visų Izraelio giminių, amžiams įkurdinsiu savo vardą.+ 8 Aš niekada daugiau neišvesiu Izraelio iš krašto, kurį daviau jų protėviams, – jeigu tik jie rūpestingai vykdys visa, ką esu jiems įsakęs, visą Įstatymą, nuostatus ir sprendimus, paskelbtus per Mozę.“ 9 Judo ir Jeruzalės gyventojus Manasas taip suvedžiojo, kad jie elgėsi blogiau už tautas, kurias Jehova buvo pašalinęs izraelitams iš kelio.+

10 Jehova kalbėjo Manasui ir jo tautai, bet jie nekreipė dėmesio.+ 11 Todėl Jehova atvedė prieš juos Asirijos karaliaus kariuomenės vadus. Tie Manasą sučiupo, įvėrė jam kablius,* sukaustė dviem vario grandinėmis ir nusivedė į Babiloną. 12 Nevilties apimtas, jis meldė Jehovą, savo Dievą, kad jo pasigailėtų, labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą. 13 Jis meldėsi, ir Dievas leidosi permaldaujamas, jo prašymą išklausė ir sugrąžino jį į Jeruzalę, į jo karalystę.+ Tada Manasas suprato, kad Jehova yra tikrasis Dievas.+

14 Paskui Manasas slėnyje į vakarus nuo Gihono+ pastatė labai aukštą išorinę sieną Dovydo miestui+ apsaugoti. Ta siena siekė Žuvų vartus,+ o iš ten ėjo palei miestą iki pat Ofelio.+ Visuose įtvirtintuose Judo miestuose Manasas, be to, paskyrė kariuomenės vadus. 15 Jis pašalino iš Jehovos Namų svetimus dievus ir stabą,+ pašalino taip pat visus aukurus, kuriuos buvo pastatęs ant Jehovos Namų kalno+ ir Jeruzalėje, ir išmetė visa tai už miesto. 16 Manasas sutvarkė Jehovos aukurą+ ir ėmė ant jo atnašauti bendrystės+ ir padėkos aukas.+ Judo žmonėms jis liepė tarnauti Jehovai, Izraelio Dievui. 17 Žmonės ir toliau atnašavo aukas šventavietėse, bet dabar atnašavo tik Jehovai, savo Dievui.

18 Daugiau apie Manasą – kaip jis meldėsi savo Dievui ir ką regėtojai Jehovos, Izraelio Dievo, vardu jam kalbėjo – parašyta Izraelio karalių metraščiuose. 19 Apie jo maldą+ ir kaip Dievas suteikė, ko jis prašė, taip pat apie visas jo nuodėmes ir neištikimybę,+ apie tai, kur jis buvo įrengęs šventaviečių ir pastatęs Ašeros stulpų+ bei drožinių, kol dar nebuvo nusižeminęs, parašyta jo regėtojų raštuose. 20 Paskui Manasas atgulė prie savo protėvių ir buvo palaidotas šalia savo rūmų. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Amonas.+

21 Karaliumi Amonas+ tapo būdamas dvidešimt dvejų ir Jeruzalėje karaliavo dvejus metus.+ 22 Kaip ir jo tėvas Manasas, jis darė, kas nedora Jehovos akyse.+ Amonas atnašavo aukas drožiniams, kuriuos jo tėvas Manasas buvo padirbdinęs,+ ir juos garbino. 23 Jis nenusižemino prieš Jehovą,+ kaip kad jo tėvas Manasas,+ ir savo kaltę labai pasunkino. 24 Galiausiai Amono tarnai susimokę+ jį nužudė jo paties namuose. 25 Tačiau visus, kurie dalyvavo sąmoksle prieš karalių Amoną, krašto žmonės nubaudė mirtimi+ ir vietoj jo į karaliaus sostą pasodino jo sūnų Jošiją.+

34 Karaliumi Jošijas+ tapo būdamas aštuonerių ir Jeruzalėje karaliavo 31 metus.+ 2 Jis darė, kas teisu Jehovos akyse, ir visur sekė savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.

3 Aštuntais savo valdymo metais, dar būdamas jaunuolis, Jošijas ėmė ieškoti savo protėvio Dovydo Dievo,+ o dvyliktais metais pradėjo iš Judo ir Jeruzalės šalinti šventavietes,+ Ašeros stulpus*, drožtus bei liedintus stabus.+ 4 Jis pasirūpino, kad būtų išgriauti baalų aukurai, sudaužė ant jų stovinčias smilkalines. Jošijas sukapojo Ašeros stulpus, drožtus bei liedintus stabus ir, sutrynęs į dulkes, išbarstė ant kapų, kur buvo palaidoti aukas stabams atnašavę žmonės.+ 5 Kunigų kaulus sudegino ant jų pačių aukurų.+ Taip jis apvalė Judą ir Jeruzalę.

6 Net ir Manaso, Efraimo+ bei Simeono giminių miestuose ir iki pat Naftalio, visose nuniokotose apylinkėse, 7 Jošijas išgriovė aukurus, sutrupino Ašeros stulpus bei drožtus stabus+ ir sutrynė juos į dulkes, sudaužė Izraelio krašte visas smilkalines.+ Tada sugrįžo į Jeruzalę.

8 Aštuonioliktais savo valdymo metais, kai jau buvo išvalęs kraštą ir šventyklą, Jošijas pavedė Acalijo sūnui Šafanui,+ miesto valdytojui Maasėjui ir Jehoahazo sūnui metraštininkui Joachui pasirūpinti, kad būtų atnaujinti Jehovos, jo Dievo, Namai.+ 9 Nuėję pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją, jie padavė jam Dievo Namuose suaukotus pinigus, kuriuos levitai, tarnaujantys vartų sargais, buvo surinkę iš Manaso, Efraimo ir apskritai iš viso Izraelio,+ taip pat iš Judo, Benjamino ir iš Jeruzalės gyventojų. 10 Paskui pinigai buvo patikėti vyrams, atsakingiems už darbus prie Jehovos Namų, o jie savo ruožtu perdavė juos Jehovos Namų darbininkams, ir šie už tuos pinigus Namus taisė ir tvarkė. 11 Taigi meistrams ir statytojams pinigų buvo duota, kad nupirktų tašytų akmenų bei rąstų atramoms ir sijoms ir sutaisytų pastatus, kuriuos Judo karaliai buvo apleidę.+

12 Žmonės darbavosi labai stropiai.+ Prižiūrėtojais buvo paskirti levitai Jahatas ir Abdijas iš merarių,+ taip pat Zacharija ir Mešulamas iš kehatų.+ Levitai, kurie buvo įgudę muzikantai,+ 13 prižiūrėjo paprastus darbininkus*, vadovavo vyrams, dirbantiems įvairius darbus. Dar kiti levitai buvo paskirti raštininkais, pareigūnais ir vartų sargais.+

14 Kai buvo išimami pinigai, sunešti į Jehovos Namus,+ kunigas Hilkijas rado knygą – Jehovos Įstatymą,+ duotą per Mozę.+ 15 Tada Hilkijas raštininkui Šafanui pasakė: „Jehovos Namuose radau Įstatymo knygą!“ Ir Hilkijas padavė knygą Šafanui, 16 o tas nusinešė ją pas karalių ir pranešė: „Tavo tarnai vykdo visa, kas jiems pavesta. 17 Jie išpylė Jehovos Namuose surinktus pinigus ir perdavė juos atsakingiems vyrams ir darbininkams.“ 18 Tada Šafanas pridūrė: „Kunigas Hilkijas davė man knygą.“+ Ir Šafanas ėmė ją skaityti karaliui.+

19 Išgirdęs Įstatymo žodžius, karalius tučtuojau persiplėšė drabužius.+ 20 Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui,+ Michėjo sūnui Abdonui, raštininkui Šafanui ir savo tarnui Asajai karalius paliepė: 21 „Mano labui ir visų Izraelio ir Judo krašte išlikusiųjų labui eikite ir pasiteiraukite Jehovos dėl to, kas atrastoje knygoje parašyta. Ant mūsų turi išsilieti didi Jehovos rūstybė – juk mūsų protėviai Jehovos žodžio nesilaikė ir viso to, kas šioje knygoje parašyta, nevykdė.“+

22 Taigi Hilkijas drauge su kitais karaliaus siųstais žmonėmis nuėjo pasišnekėti su pranaše Hulda.+ Ji buvo drabužinės prižiūrėtojo Šalumo, Harhaso sūnaus Tikvos sūnaus, žmona ir gyveno Jeruzalės naujamiestyje.+ 23 Iš pranašės jie išgirdo: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Vyrui, kuris jus pas mane atsiuntė, perduokite: 24 „Šiai vietai ir jos gyventojams aš siųsiu nelaimę,+ – tai Jehovos žodis, – siųsiu visus prakeiksmus, surašytus knygoje,+ kuri buvo skaitoma Judo karaliaus akivaizdoje. 25 Už tai, kad mane palikę+ jie degina aukas kitiems dievams ir visais savo rankų darbais mane pykdo,+ aš išliesiu rūstybę ant šios vietos ir niekas mano rūstybės nenumaldys.“+ 26 Judo karaliui, kuris atsiuntė jus pasiteirauti Jehovos, perduokite: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas. Kadangi žodžiai, kurių klauseisi,+ 27 sujaudino tau širdį ir tu prieš Dievą nusižeminai, išgirdęs, ką jis sako apie šią vietą ir jos gyventojus, kadangi prieš mane tu nusižeminai, persiplėšei drabužius ir mano akivaizdoje verkei, tave aš išklausiau.+ Tai Jehovos žodis. 28 Leisiu tau nueiti ten, kur protėviai,* ir atgulti į kapą ramybėje. Tavo akys nematys nelaimių, kurias šiai vietai ir jos gyventojams siųsiu.“’“+

Vyrai perdavė šią žinią karaliui. 29 Tada karalius sukvietė visus Judo ir Jeruzalės seniūnus.+ 30 Drauge su visais Judo žmonėmis ir Jeruzalės gyventojais, su kunigais ir levitais – su visais, dideliais ir mažais, – karalius nuėjo į Jehovos Namus ir jiems girdint perskaitė visa, kas parašyta sandoros knygoje, kuri buvo atrasta Jehovos Namuose.+ 31 Stovėdamas savo vietoje, karalius sudarė* sandorą+ su Jehova, kad bus Jehovai ištikimas ir kad visa savo širdimi ir visa siela laikysis jo įsakymų,+ nuostatų, paisys jo priminimų ir vykdys šioje knygoje surašytus sandoros reikalavimus.+ 32 Tos sandoros laikytis jis, be to, įpareigojo visus Jeruzalės ir Benjamino gyventojus. Ir Jeruzalės gyventojai elgėsi taip, kaip reikalauja Dievo, jų protėvių Dievo, sandora.+ 33 Jošijas pašalino iš izraelitams priklausančių žemių visas bjaurastis*+ ir įpareigojo visus Izraelio žmones garbinti Jehovą, savo Dievą. Kol Jošijas buvo gyvas, nuo Jehovos, savo protėvių Dievo, žmonės niekur nesitraukė.

35 Jeruzalėje Jehovos garbei Jošijas surengė Paschos šventę,+ ir pirmo mėnesio keturioliktą dieną+ buvo papjauta Paschos auka.+ 2 Jis sugrąžino kunigus į jų tarnystę ir drąsino juos, kad eitų savo pareigas Jehovos Namuose.+ 3 Levitams, kurie Jehovai buvo šventi, kurie mokė visą Izraelį Dievo Įstatymo,+ karalius kalbėjo: „Šventąją Skrynią padėkite Namuose, kuriuos pastatė Izraelio karaliaus Dovydo sūnus Saliamonas.+ Ant pečių jos daugiau nebenešiosite.+ Tarnaukite Jehovai, savo Dievui, ir jo tautai Izraeliui! 4 Laikydamiesi to, ką Izraelio karalius Dovydas ir jo sūnus Saliamonas yra parašę, pasiruoškite tarnauti pagal savo kilčių ir skyrių tvarką.+ 5 Sustokite šventykloje kiltimis taip, kad kiekvienai jūsų brolių, jūsų tautiečių, kilčiai tektų po grupelę levitų. 6 Papjaukite Paschos auką,+ apsivalykite* ir paruoškite viską savo broliams, kaip Jehova yra liepęs per Mozę.“

7 Iš savo kaimenių, iš savo paties turto, karalius Jošijas dovanojo visiems susirinkusiems gyvulių+ – 30 000 avinėlių bei ožiukų Paschos aukai ir 3000 jaučių. 8 Jo pareigūnai irgi davė dovanų kunigams, levitams ir kitiems žmonėms – geros valios auką. Hilkijas,+ Zacharijas ir Jehielis, Dievo Namų vyriausieji, davė kunigams 2600 avinėlių bei ožiukų Paschos aukai, taip pat 300 jaučių. 9 Konanijas su savo broliais Šemaja ir Netaneliu, o sykiu su jais ir Hašabijas, Jejelis ir Jehozabadas, levitų vyriausieji, padovanojo levitams 5000 avinėlių bei ožiukų Paschos aukai ir 500 jaučių.

10 Galiausiai viskas buvo suruošta; kunigai užėmė savo vietas ir levitai sustojo savo kiltimis,+ kaip karalius buvo įsakęs. 11 Tada jie ėmė pjauti Paschos aukas.+ Kunigai šlakstė kraują, kurį jiems paduodavo,+ o levitai dyrė kailį.+ 12 Jie suruošė ir išdalijo tautos kiltims deginamąsias aukas, kad atnašautų Jehovai, kaip nurodyta Mozės knygoje; tą patį padarė ir su jaučiais. 13 Paschos auką iškepė ant ugnies,+ o kitas šventas aukas paruošė puoduose, katiluose ir kaistuvuose ir skubiai patiekė žmonėms. 14 Paskui levitai paruošė Paschos auką sau ir kunigams, nes kunigai, Aarono palikuoniai, deginamąsias aukas ir riebiąsias aukų dalis atnašavo iki pat išnaktų. Taigi levitai viską paruošė tiek sau, tiek kunigams – Aarono palikuoniams.

15 Giesmininkai, Asafo+ sūnūs, stovėjo savo vietose, kaip buvo prisakę Dovydas,+ Asafas,+ Hemanas ir karaliaus regėtojas Jedutūnas,+ o vartų sargai budėjo prie visų vartų.+ Nuo tarnybos atsitraukti jiems nereikėjo, nes jų broliai levitai viską jiems suruošė. 16 Taigi, kaip karalius Jošijas ir buvo liepęs, tą dieną viskas buvo suruošta, kad žmonės galėtų Jehovos garbei švęsti Paschą+ ir atnašauti ant Jehovos aukuro deginamąsias aukas.+

17 Izraelitai tąkart susirinkę šventė Paschą ir po to dar septynias dienas – Neraugintos duonos šventę.+ 18 Šitaip Paschos Izraelyje nebuvo švęsta nuo pranašo Samuelio laikų. Joks Izraelio karalius nebuvo surengęs tokios Paschos, kokią tąkart šventė Jošijas,+ kunigai, levitai, Judo ir Izraelio žmonės, suėję draugėn, ir Jeruzalės gyventojai. 19 Šią Paschą šventė aštuonioliktais Jošijo karaliavimo metais.

20 Po viso šito, kai Jošijas jau buvo atnaujinęs šventyklą, Egipto valdovas Nekojas+ traukė į karo žygį prie Eufrato, į Karkemišą. Jošijas išžygiavo prieš jį,+ 21 ir Nekojas siuntė pasiuntinius jam pasakyti: „Ko tau iš manęs reikia,* Judo karaliau? Ne su tavimi kariauti žygiuoju, kariausiu su kita karalyste, ir Dievas ragina mane paskubėti. Sakau tavo paties labui: neik prieš Dievą, nes jis tave sunaikins. Dievas mano pusėje.“ 22 Tačiau Jošijas buvo nesukalbamas – Nekojo žodžių nepaklausė, nors tai buvo žodžiai iš paties Dievo lūpų. Persirengęs, kad jo neatpažintų,+ Jošijas išsiruošė į mūšį, atžygiavo susiremti su Nekoju į Megido lygumą.+

23 Lankininkai karalių Jošiją pašovė. Karalius paprašė tarnų: „Vežkite mane iš čia, aš sunkiai sužeistas.“ 24 Tarnai iškėlė jį iš vežimo ir, įsodinę į antrą kovos vežimą, nugabeno į Jeruzalę. Jošijas mirė ir buvo palaidotas savo protėvių kapuose;+ jo gedėjo visas Judas ir Jeruzalė. 25 Jeremijas+ sudėjo raudą apie Jošiją, ir visi giesmininkai bei giesmininkės+ tebemini Jošiją savo raudose. Izraelyje buvo įvestas paprotys raudoti tas raudas; jos įtrauktos į raudų rinkinį.

26 Daugiau apie Jošiją – kokių ištikimosios meilės darbų jis padarė, laikydamasis Jehovos Įstatymo, 27 ir visa, ką jis nuveikė, nuo pradžios iki pabaigos, – parašyta Izraelio ir Judo karalių knygoje.+

36 Tada krašto žmonės paėmė Jošijo sūnų Jehoahazą+ ir Jeruzalėje padarė karaliumi vietoj jo tėvo.+ 2 Karaliumi Jehoahazas tapo būdamas dvidešimt trejų ir Jeruzalėje valdė tris mėnesius. 3 Egipto valdovas nebeleido jam Jeruzalėje karaliauti ir iš Judo pareikalavo šimto talentų* sidabro ir talento aukso.+ 4 Judo ir Jeruzalės karaliumi Egipto valdovas Nekojas+ paskyrė Jehoahazo brolį Eljakimą ir pervadino Jehojakimu, o patį Jehoahazą, Eljakimo brolį, pasiėmė į Egiptą.+

5 Karaliumi Jehojakimas+ tapo būdamas dvidešimt penkerių ir Jeruzalėje karaliavo 11 metų. Jis darė, kas nedora Jehovos, savo Dievo, akyse.+ 6 Prieš jį atžygiavo Babilono karalius Nebukadnecaras,+ ketindamas jį sukaustyti variniais pančiais ir išsivesti į Babiloną.+ 7 Nebukadnecaras taip pat paėmė kai kuriuos Jehovos Namų reikmenis ir parsigabeno juos į Babiloną, į savo rūmus.+ 8 Daugiau apie Jehojakimą – kokių bjaurysčių jis padarė ir visa bloga, kas apie jį žinoma, – parašyta Izraelio ir Judo karalių knygoje. Vietoj jo ėmė karaliauti jo sūnus Jehojachinas.+

9 Karaliumi Jehojachinas+ tapo būdamas aštuoniolikos ir Jeruzalėje karaliavo tris mėnesius ir dešimt dienų. Jis darė, kas nedora Jehovos akyse.+ 10 Metų pradžioje* karalius Nebukadnecaras siuntė žmones, kad atvestų jį į Babiloną+ ir sykiu pargabentų vertingų daiktų iš Jehovos Namų,+ o Judo ir Jeruzalės karaliumi paskyrė jo dėdę Zedekiją.+

11 Karaliumi Zedekijas+ tapo būdamas dvidešimt vienų ir Jeruzalėje karaliavo 11 metų.+ 12 Jis darė, kas nedora Jehovos akyse, ir nenusižemino net kai Jehovos vardu jį perspėjo pranašas Jeremijas.+ 13 Be to, jis sukilo prieš karalių Nebukadnecarą,+ kuris buvo Dievo akivaizdoje jį prisaikdinęs. Jis liko kietasprandis ir kietaširdis – į Jehovą, Izraelio Dievą, taip ir neatsigręžė. 14 Ir kunigų vyriausieji, ir tauta buvo labai neištikimi – darė tas pačias bjaurystes kaip kitos tautos ir suteršė Jehovos Namus,+ kuriuos jis buvo pašventinęs Jeruzalėje.

15 Jehova, jų protėvių Dievas, gailėjo savo tautos ir savo buveinės, todėl vis siuntė pasiuntinius, kad žmones įspėtų. 16 Bet žmonės Dievo pasiuntinius išjuokdavo.+ Jo žodžius jie niekino,+ šaipėsi iš jo pranašų,+ ir kai nebeliko vilties, kad tauta bus pagydyta, ant jų išsiliejo Jehovos rūstybė.+

17 Dievas atvedė prieš juos chaldėjų+ karalių ir šis šventykloje+ kalaviju išžudė+ jų jaunuolius, nepagailėjo nei vaikino, nei merginos, nei seno, nei ligoto.+ Dievas viską atidavė jam į rankas.+ 18 Visi Dievo Namų reikmenys, dideli ir maži, Jehovos Namų turtai ir karaliaus bei jo didžiūnų turtai – viskas buvo išgabenta į Babiloną.+ 19 Chaldėjų karalius sudegino Dievo Namus,+ išgriovė Jeruzalės sienas,+ sudegino visas jos tvirtoves, sunaikino visa, kas vertinga.+ 20 O tuos, kurie kalavijo išvengė, jis išvedė kaip tremtinius į Babiloną,+ ir ten jie tarnavo jam+ ir jo sūnums, kol neįsiviešpatavo persų karalystė.+ 21 Taip išsipildė žodis, Jehovos paskelbtas per Jeremiją,+ ir kraštas atsiilsėjo už nešvęstus šabus.+ Visą tą laiką, iki suėjo 70 metų,+ kraštas plytėjo apleistas ir ilsėjosi*.

22 Pirmais Persijos karaliaus Kyro+ valdymo metais, kad išsipildytų Jehovos žodis, paskelbtas per Jeremiją,+ Jehova įkvėpė Persijos karalių Kyrą visoje karalystėje žodžiu ir raštu pranešti:+ 23 „Taip sako Kyras, Persijos karalius. Dangaus Dievas Jehova atidavė man visas žemės karalystes+ ir įpareigojo pastatyti jam Namus Jeruzalėje,+ Judo krašte. Kas tik esate iš jo tautos, – Jehova, jūsų Dievas, tebūna su jumis! – leiskitės kelionėn.“+