MOKYTOJO KNYGA

1 Mokytojo*,+ Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus,+ žodžiai.

 2 „Tuštybių tuštybė! – sako mokytojas. –

Tuštybių tuštybė! Viskas yra tuštybė!“+

Nėra nieko nauja po saule.+

10 Kartais apie kokį nors dalyką sakoma: „Čia kai kas nauja.“

12 Aš, mokytojas, esu Izraelio karalius Jeruzalėje.+ 13 Širdyje nusprendžiau: pasitelkęs išmintį+ imsiuosi stebėti ir tyrinėti, kas vyksta po dangumi,+ ištirsiu tą varganą užsiėmimą, kurį Dievas skyrė žmonių sūnums, – visa, kuo jie yra užsiėmę.

16 Tariau sau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau negu visi kiti, buvę iki manęs Jeruzalėje.+ Daug išminties ir žinių sukaupė mano širdis.“+ 17 Stengiausi širdimi perprasti, kas yra išmintis, kas yra beprotybė ir kas kvailystė.+ Bet ir tai tebuvo vėjų vaikymasis.

2 Tada tariau sau širdyje: „Mėgausiuosi malonumais ir pažiūrėsiu, kas gera iš to išeis.“ Ir štai ką supratau: tai irgi tuštybė.

3 Mano širdis nusprendė ištirti, ką gero duoda mėgavimasis vynu+ (tiesa, saugojausi, kad neprarasčiau išminties). Net kvailystę buvau apsikabinęs norėdamas suprasti, kuo žmogui geriausia užsiimti per tas keletą dienų, kurias gyvena po dangumi. 4 Taip pat ėmiausi didelių darbų:+ pasistačiau namų,+ įsiveisiau vynuogynų,+ 5 įkūriau sodų ir giraičių, prisisodinau juose visokiausių vaismedžių. 6 Iškasiau tvenkinių savo žaliuojančiam jaunuolynui* laistyti. 7 Įsigijau tarnų ir tarnaičių.+ Tarnų gimė ir mano paties namuose.* Laikiau didžiules gyvulių kaimenes ir galvijų bandas+ – turėjau jų daugiau negu visi mano pirmtakai Jeruzalėje. 8 Prikaupiau sidabro ir aukso,+ man plaukė lobiai iš karalių ir jų valdų.+ Subūriau sau dainininkų ir dainininkių. Turėjau ir tai, kas teikia džiaugsmo žmonių sūnums, – moters draugiją, taip, daugybės moterų draugiją. 9 Tapau toks didis, kad pranokau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje.+ Ir išmintis manęs neapleido.

10 Nieko, ko tik troškau,* sau neatsakiau,+ širdžiai nedraudžiau jokio malonumo. Mano širdis džiaugėsi darbu, kurį atlikau, ir visa tai buvo atlygis už vargą.+ 11 Bet permąstęs visa, ką savo rankomis nuveikiau, visus darbus, kuriuos didelėmis pastangomis padariau,+ supratau, kad viskas tuščia – tik vėjų vaikymasis.+ Neturi tai jokios vertės po saule.+

12 Tada ėmiausi lyginti išmintį su beprotybe ir kvailyste.+ (Ką gi darys žmogus, atėjęs po karaliaus? Tik tai, kas jau buvo daryta.) 13 Ir suvokiau, kad išmintis geriau už kvailystę,+ kaip šviesa geriau už tamsą.

14 Išmintingas žmogus turi akis,+ o kvailys vaikšto tamsoje.+ Bet taip pat supratau, kad abudu ištinka tas pats galas.+ 15 Todėl tariau sau širdyje: „Jei manęs laukia tas pat, kas ir kvailio,+ tai kas man iš to, kad esu itin išmintingas?“ Ir tariau sau širdyje: „Tai irgi tuštybė.“ 16 Juk nei išmintingo, nei kvailo žmogaus galiausiai niekas nebeatsimins.+ Ilgainiui abu bus pamiršti. Kaip miršta išmintingas, taip miršta ir kvailas.+

17 Ir aš pradėjau nekęsti gyvenimo.+ Visa, kas daroma po saule, kėlė apmaudą, nes visa yra tuščia+ – tik vėjų vaikymasis.+ 18 Ėmiau bodėtis tuo, dėl ko taip plūkiausi po saule,+ nes turėsiu tai palikti žmogui, ateinančiam po manęs.+ 19 Ir kas žino, ar jis bus išmintingas ar kvailas?+ Tačiau jis valdys viską, į ką įdėjau tiek jėgų ir išminties po saule. Tai irgi tuštybė. 20 Todėl nusivyliau širdyje visais savo darbais, kuriuos po saule nudirbau. 21 Nors žmogus, pasitelkęs savo išmintį, žinias ir įgūdžius, daug dirbtų, jis turės visa palikti žmogui, kuris dėl to nesidarbavo.+ Tai irgi yra tuštybė ir didžiulė nelaimė.

22 Ką gi žmogus laimi sunkiai dirbdamas ir paklusdamas savo įnoriams*, verčiantiems jį vargti po saule?+ 23 Juk tai, ką jis daro per visas savo dienas, jam atneša vien skausmą ir nusivylimą.+ Net naktį jo širdis neranda ramybės.+ Tai irgi yra tuštybė.

24 Nieko žmogui nėra geriau kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu.+ Supratau, kad ir tai ateina iš Dievo rankos,+ – 25 kieno gi valgis ar gėrimas geresnis už mano?+

26 Dievas žmogui, kuris jam patinka, suteikia išminties, supratimo ir džiaugsmo,+ o nuodėmiautojui uždeda darbą kaupti ir krauti turtą. Paskui Dievas tą turtą atiduoda tam, kuris jam patinka.+ Tai irgi tuštybė ir vėjų vaikymasis.

9 Kokia darbininkui nauda iš viso jo vargo?+ 10 Aš stebėjau visa, kuo žmonių sūnūs yra užsiėmę, – visa, kuo Dievas davė jiems užsiimti. 11 Jis viską padarė gražiai* ir tinkamu laiku,+ ir netgi amžinybę įdiegė žmonėms į širdį. Vis dėlto jie niekada iki galo neperpras Dievo darbų.

12 Supratau, kad jiems nėra nieko geriau, kaip džiaugtis ir daryti gera visą savo gyvenimą,+ 13 taip pat kad žmogus turi valgyti, gerti ir gėrėtis savo sunkaus darbo vaisiais. Tai yra Dievo dovana.+

14 Suvokiau, kad visa, ką Dievas daro, išliks per amžius. Prie jo darbų nieko negalima pridėti ir nieko iš jų negalima atimti. Visa Dievas padarė taip, kad žmonės jo bijotų.+

15 Tai, kas vyksta dabar, vyko ir anksčiau. Tai, kas dar bus, jau irgi yra buvę.+ Dievas ieško to, ko žmonės siekia*.

16 Štai ką dar mačiau po saule: teisingumo vietą užėmė nedorybė, nedorybė išstūmė teisumą.+ 17 Ir tariau sau širdyje: „Dievas teis ir teisųjį, ir nedorėlį,+ nes visokiai veiklai ir visokiam darbui ateina laikas.“

18 Taip pat sakiau sau širdyje, kad Dievas išbandys žmonių sūnus – parodys jiems, kad yra panašūs į gyvulius. 19 Juk ir žmonių, ir gyvulių laukia tas pat, visus ištinka toks pat galas.+ Kaip miršta vieni, taip miršta kiti. Visi turi vienokią dvasią*.+ Taigi žmogus nėra pranašesnis už gyvulį. Kokia tuštybė! 20 Visi keliauja į tą pačią vietą.+ Visi iš dulkių padaryti+ ir į dulkes visi grįžta.+ 21 Kas gi žino, ar žmogaus dvasia kyla aukštyn ir ar gyvulio dvasia leidžiasi į žemę?+ 22 Supratau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip džiaugtis savo darbu,+ nes tai ir yra jo atlygis. Juk kai jo nebebus, argi kas nors galės jam parodyti, kas vyksta po jo?+

4 Tada vėl ėmiau mąstyti apie visą tą priespaudą, kurią mačiau po saule. Mačiau engiamųjų ašaras ir nebuvo kam jų paguosti.+ Engėjai juos valdė, nebuvo kam jų paguosti. 2 Todėl sveikinau tuos, kurie jau mirę, o ne tuos, kurie dar gyvi.+ 3 Tačiau ir už vienus, ir už kitus laimingesnis tas, kuris dar negimė+ ir nemato blogybių, vykstančių po saule.+

4 Taip pat pastebėjau, kaip žmonės stengiasi* ir lavina darbo įgūdžius siekdami vienas kitą pranokti.+ Tai irgi tuštybė ir vėjų vaikymasis.

5 Kvailys sudeda rankas ir žiūri, kaip jo kūnas nyksta*.+

6 Geriau juk truputis* poilsio negu daug* vargo ir vėjų vaikymosi.+

7 Mąsčiau ir dar apie vieną tuščią dalyką po saule. 8 Būna, kad vienišas žmogus, neturintis nei draugo, nei sūnaus ar brolio, vargsta, dirba be galo ir jo akys niekaip nepasisotina turtais.+ Argi jis susimąsto: „Ko aš tiek dirbu? Dėl ko pats atsisakau gėrybių?“+ Tai irgi tuštybė, apgailėtinas užsiėmimas.+

9 Dviem geriau negu vienam,+ nes jie gauna gerą atlygį už savo darbą*. 10 Jeigu vienas parkrinta, kitas gali padėti draugui atsikelti. O ką gi darytų žmogus, jei parkristų ir nebūtų kas padeda?

11 Taip pat jei dviese guli vienas šalia kito, abiem šilta. O kaip sušilti vienam? 12 Jei žmogus vienas, jį lengva įveikti, bet dviese gali atsilaikyti. Virvę, nuvytą iš trijų vijų, nutraukti nelengva.

13 Išmintingas jaunuolis, kad ir neturtingas, yra geriau negu senas ir kvailas karalius,+ nebeturintis nuovokos, kad paklausytų patarimo.+ 14 Vienas jaunuolis, gimęs tokiam karaliui valdant, buvo vargšas, bet išėjo iš kalėjimo ir tapo karaliumi.+ 15 Stebėjau visus gyvuosius, vaikštančius po saule, žiūrėjau, kaip einasi jaunam įpėdiniui, užėmusiam kito vietą. 16 Nors dabar jį palaiko daugybė, vėliau žmonės juo nebebus patenkinti.+ Tai irgi tuštybė ir vėjų vaikymasis.

5 Gerai pagalvok,* kai eini į Dievo Namus.+ Geriau ten eiti klausytis+ negu aukoti auką, kaip kad aukoja kvailiai,+ nenumanydami darantys bloga.

2 Neskubėk praverti burnos, neleisk savo širdžiai skubotai kalbėti Dievo akivaizdoje,+ nes Dievas yra danguje, o tu – žemėje. Geriau tau kalbėti mažiau.+ 3 Kaip iš rūpesčių daugybės gimsta sapnai,+ taip iš žodžių gausybės – kvailio plepalai.+ 4 Jei davei Dievui įžadą, nedelsk jo vykdyti,+ nes kvailiai jam nepatinka.+ Tesėk, ką pažadėjęs.+ 5 Geriau įžado išvis neduoti negu pažadėti ir netesėti.+ 6 Neleisk savo burnai privesti tavęs* prie nuodėmės+ ir nesakyk angelo* akivaizdoje, kad tai buvo klaida.+ Kodėl gi turėtum dėl savo žodžių užsitraukti Dievo rūstybę ir kodėl jis turėtų sunaikinti tavo rankų darbą?+ 7 Kaip iš daugybės rūpesčių kyla sapnai,+ taip iš daugybės žodžių kyla tuštybės. Taigi bijok Dievo.+

8 Jei matai, kad tavo krašte engiami vargšai, kad paminamas teisingumas ir teisumas, nesistebėk.+ Juk kiekvieną aukštą valdininką prižiūri aukštesnis už jį, o virš jų yra dar aukštesnių.

9 Ir visi jie dalijasi žemės derlių, netgi karalius aprūpinamas iš tos pačios žemės.+

10 Kas myli sidabrą, tam sidabro niekada nepakaks; kas myli turtus, tas niekada nebus patenkintas pelnu.+ Tai irgi tuštybė.+

11 Daugėjant gėrybių, daugėja ir jas valgančių.+ Ir kokia savininkui nauda iš tų gėrybių? Nebent kad akis turi kur paganyti.+

12 Darbininko miegas saldus, nesvarbu, ar mažai jis valgė, ar daug, o turtuoliui jo perteklius neduoda užmigti.

13 Mačiau didelę blogybę po saule – kaip turtuolis sukaupia turtą savo paties nelaimei. 14 Verslui nenusisekus, savo turtus jis praranda. Kai susilaukia sūnaus, jis nebeturi ko jam palikti.+

15 Kaip žmogus nuogas atėjo iš motinos įsčių, taip ir išeis nuogas – toks, koks atėjo.+ Nepasiims su savimi nieko iš to, ką sunkiu darbu pelnė.+

16 Tai irgi didelė blogybė. Kaip žmogus atėjo, taip ir išeis. Kokia tad jam nauda iš darbo, jei viskas nueina vėjais?+ 17 Maža to, kiekvieną dieną jis valgo tamsybėje, prislėgtas nevilties, ligų ir pagiežos.+

18 Štai ką supratau: išties gera ir teisinga, kai žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbu,+ kurį dirba po saule tas kelias Dievo duotas gyvenimo dienas, – tai yra jo atlygis.+ 19 Juk jeigu Dievas suteikia žmogui turtų, visokių gėrybių,+ taip pat gebėjimą tuo džiaugtis, tai jam ir dera priimti šį atlygį, dera džiaugtis savo darbo vaisiais. Tai Dievo dovana.+ 20 Toks žmogus nė negalvos apie prabėgančias gyvenimo dienas, nes Dievas jo širdį pripildo džiaugsmo.+

6 Mačiau tarp žmonių dar vieną blogybę po saule. 2 Dievas žmogui duoda turtų, nuosavybės ir šlovės, jo siela nieko nestokoja, jis gauna visa, ko trokšta. Tačiau neduoda Dievas jam visu tuo džiaugtis – jo gėrybėmis džiaugiasi svetimas. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė. 3 Jei žmogus net šimtą vaikų turėtų, nugyventų daugybę metų, sulauktų žilo amžiaus, bet nebūtų pasimėgavęs visomis savo gėrybėmis prieš atguldamas į kapą*, tada – pasakysiu jums – negyvam gimusiam kūdikiui geriau negu jam.+ 4 Tas ateina į pasaulį bergždžiai ir išeina į tamsą, jo vardas lieka tamsybėje. 5 Nors niekada neišvydo saulės ir nieko nežinojo, jam vis tiek geriau* negu anam.+ 6 Kokia nauda gyventi kad ir dukart po tūkstantį metų, jei gyvenimas neteikia džiaugsmo? Argi nenueina visi ton pačion vieton?+

7 Žmogus plūkiasi vien dėl savo burnos,+ bet jo alkis vis tiek lieka nenumalšintas. 8 Tad kuo gi išmintingas žmogus pranašesnis už kvailą?+ Ir kas vargšui iš to, kad žino, kaip išgyventi*? 9 Geriau džiaugtis tuo, ką akys mato, negu gyventi troškimais. Tai irgi tuštybė, tik vėjų vaikymasis.

10 Visa, kas yra atsiradę, jau turi vardą; koks žmogus yra, jau žinoma. Ir ginčytis* su galingesniu už save žmogus negali. 11 Kuo daugiau žodžių*, tuo daugiau tuštybės. Kokia iš jų nauda? 12 Kas gi žino, ką geriausia žmogui veikti per tas keletą jo tuščio gyvenimo dienų, kurios prabėga it šešėlis?+ Ir kas gali žmogui pasakyti, kas vyks po saule, kai jo nebebus?

7 Geras vardas vertingiau už brangų aliejų,+ mirties diena vertingesnė už gimimo dieną. 2 Geriau eiti į namus, kuriuose gedima, negu į namus, kuriuose linksminamasi.+ Juk kiekvieno žmogaus laukia toks pat galas ir gyvieji tesideda tai į širdį. 3 Geriau liūdėti negu juoktis,+ nes veidą niaukiantis liūdesys daro širdį geresnę.+ 4 Išmintingo žmogaus širdis – namuose, kur gedima, o kvailio širdis – ten, kur džiūgaujama*.+

5 Geriau klausytis išmintingo žmogaus pabarimo+ negu kvailio liaupsės. 6 Juk kvailio kvatojimas – tarsi po puodu degančių erškėčių spragsėjimas.+ Tai irgi tuštybė. 7 Priespauda ir išmintingą žmogų gali išvaryti iš proto, o kyšis – sugadinti širdį.+

8 Geriau reikalo pabaiga negu pradžia. Geriau būti kantriam negu išpuikusios dvasios.+ 9 Neskubėk* įsižeisti,+ nes įžeidumas gyvena kvailio užantyje.+

10 Nesakyk: „Kodėl seniau buvo geriau nei dabar?“ Tai neišmintingas klausimas.+

11 Išmintis drauge su palikimu yra geras dalykas, naudingas tiems, kurie regi dienos šviesą*. 12 Juk išmintis, kaip ir pinigai, teikia saugumą.+ Vis dėlto žinojimas su išmintimi pranašesni, nes juos turinčiam apsaugo gyvybę.+

13 Pamąstyk apie Dievo darbus. Argi kas gali ištiesinti tai, ką jis padarė kreiva?+ 14 Kai diena gera, daryk gera,+ o nelaimės dieną prisimink: Dievas duoda ir vienokią, ir kitokią dieną,+ kad žmonės negalėtų nuspėti, kas jų laukia ateityje.+

15 Per savo tuščią gyvenimą+ mačiau visko – ir kaip teisusis pražūva, nors elgiasi teisiai,+ ir kaip nedorėlis nugyvena ilgą amžių, nors daro, kas nedora.+

16 Nebūk per daug teisus+ nė per daug išmintingas.+ Kodėl turėtum užsitraukti pražūtį?+ 17 Ir neįklimpk į nedorybę – nebūk kvailas.+ Kodėl turėtum mirti pirma laiko?+ 18 Bus geriausia, jei ir pirmojo pamokymo laikysiesi, ir antrojo paisysi.+ Kas bijo Dievo, laikysis abiejų.

19 Išmintingą žmogų išmintis padaro stipresnį už dešimtį miesto galiūnų.+ 20 Nėra žemėje tokio teisaus žmogaus, kuris vien gera darytų ir niekada nenusidėtų.+

21 Nekreipk dėmesio į viską, ką žmonės šneka,+ kad kartais neišgirstum savo tarno kalbant apie tave pikta*, 22 nes širdyje gerai žinai, kad ne sykį ir pats esi kalbėjęs pikta apie kitus.+

23 Pasitelkęs išmintį, aš viską tyrinėjau; sakiau sau: „Būsiu išmintingas.“ Bet tai man buvo nepasiekiama. 24 Neįmanoma ištirti visko, kas vyksta, tai per daug gilu. Kas gali viską suprasti?+ 25 Širdyje nutariau: pažinsiu, ištirsiu, surasiu išmintį ir visa ko priežastį, taip pat perprasiu, kiek kvailybėje yra nedorybės, kiek beprotybėje – paikystės.+ 26 Ir supratau štai ką: moteris, kuri spendžia spąstus, kurios širdis yra it tinklas, kurios rankos lyg kalėjimo pančiai, kartesnė už mirtį. Tas, kuris Dievui patinka, paspruks nuo tokios,+ o nusidėjėlis bus jos sugautas.+

27 „Pasakysiu, ką atradau, – sako mokytojas.+ – Kol priėjau prie savo išvadų, tyriau vieną dalyką po kito, 28 bet to, ko ieškojau, neradau. Vieną vyrą* iš tūkstančio radau, bet neradau nė vienos moters. 29 Supratau tik štai ką: Dievas padarė žmoniją dorą,+ bet žmonės patys visko prasimano.“+

8 Kas gi gali lygintis su išmintingu žmogumi? Kas žino išeitį iš sunkios padėties?* Išmintis daro žmogaus veidą šviesų ir sušvelnina griežtus jo bruožus.

2 Paklusk karaliaus įsakymams+ dėl priesaikos, duotos Dievui girdint.+ 3 Neskubėk pasitraukti iš karaliaus akivaizdos.+ Ir nesivelk į jokią piktadarystę,+ juk karalius gali pasielgti, kaip tik panorėjęs, 4 jo žodis neginčijamas.+ Kas drįs jam paprieštarauti: „Ką tu darai?“

5 Kas įsakymui paklūsta, nenukentės.+ Išmintinga širdis žinos, kada ir ko imtis.+ 6 Nors žmonija ir turi daug bėdų, kiekvienam reikalui spręsti yra tinkamas laikas ir būdas.+ 7 Kadangi niekas nežino, kas įvyks, tai kas gali pasakyti, kaip tai įvyks?

8 Joks žmogus neturi galios dvasiai*, nėra pajėgus dvasios sulaikyti; niekas neturi galios atitolinti savo mirties dienos.+ Kaip niekas karo metu neatleidžiamas nuo tarnybos, taip ir nedorybė nepaleis tų, kurie ją daro*.

9 Aš mačiau, kas daroma po saule, kai žmogus valdo žmogų jo nenaudai,+ ir visus tuos dalykus apmąsčiau širdyje. 10 Taip pat mačiau, kaip laidojami nedorėliai, kurie eidavo į šventąją vietą. Mieste, kuriame jie darė savo darbus, juos netrukus pamiršdavo.+ Tai irgi tuštybė.

11 Kadangi bausmė už piktadarystę ne tuojau pat įvykdoma,+ žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta.+ 12 Nors nusidėjėlis, padaręs šimtą piktadarybių, ir ilgai gyventų, žinau, kad tik dievobaimingam žmogui viskas išeis į gera, nes jis bijo Dievo.+ 13 O nedorėliui geruoju nesibaigs+ ir savo gyvenimo, prabėgančio it šešėlis, jis nepailgins,+ nes jis Dievo nebijo.

14 Žemėje būna – tai irgi tuštybė*, – kad su teisiais žmonėmis pasielgiama kaip su piktadariais,+ o su piktadariais – kaip su tais, kurie daro, kas teisinga.+ Kaip sakiau, tai irgi tuštybė.

15 Užtat tegyvuoja linksmybė!+ Juk nėra žmogui nieko geriau po saule, kaip valgyti, gerti ir linksmintis. Teneapleidžia ji žmogaus, besiplūkiančio per visas savo gyvenimo dienas,+ kurias Dievas jam duoda po saule.

16 Aš atsidėjau širdimi siekti išminties ir stebėti visa, kas vyksta žemėje,+ – dieną naktį akių nesudėdavau*. 17 Mąstydamas apie visus Dievo darbus supratau, kad visko, kas vyksta po saule, žmogus perprasti negalės.+ Kad ir kaip stengtųsi, jis nesuvoks. Net jei koks išminčius ir manosi daug žinąs, iš tikrųjų jis mažai ką tesupranta.+

9 Taigi aš viską širdyje persvarsčiau ir supratau, kad išmintingieji ir teisieji, taip pat jų darbai yra Dievo rankose.+ Žmonės nežino, kaip buvo su meile ir neapykanta iki jų. 2 Visų laukia toks pat galas+ – tiek teisių, tiek nedorų,+ tiek gerų ir tyrų, tiek netyrų, tiek aukojančių, tiek neaukojančių. Geram bus taip pat kaip nusidėjėliui, ir prisiekinėjančiam – kaip tam, kuris nelinkęs prisiekinėti. 3 Štai kokį apgailėtiną dalyką mačiau po saule: kadangi visų žmonių laukia toks pat galas,+ jų širdys prisipildo blogio. Visą gyvenimą jų širdis valdo beprotybė, o tada jie miršta*.

4 Žmogus turi vilčių tol, kol yra tarp gyvųjų; gyvas šuo geriau negu negyvas liūtas.+ 5 Gyvieji suvokia, kad turės mirti,+ o mirusieji nieko nesuvokia.+ Jie nebegauna jokio atlygio*, net jų atminimo nelieka.+ 6 Jų meilė, neapykanta, pavydas jau pradingę. Jie nebedalyvauja tame, kas vyksta po saule.+

7 Tad eik ir valgyk duoną su džiaugsmu, gerk vyną smagia širdimi,+ juk Dievas yra patenkintas tavo darbais.+ 8 Tegul tavo drabužiai visada būna balti*, savo galvai negailėk aliejaus.+ 9 Džiaukis gyvenimu su savo mylima žmona+ per visas savo tuščio gyvenimo dienas, kurias Dievas tau davė po saule, – per visas savo tuštybės dienas, nes tokia yra tavo dalia, tavo atlygis už visą vargą, kurį vargsti po saule.+ 10 Ko tik tavo ranka imasi, daryk visomis jėgomis, nes kape*, kurio link eini, nebus jokių darbų, jokių sumanymų, jokių žinių ir jokios išminties.+

11 Pastebėjau po saule ir tai, kad greitieji ne visada laimi lenktynes, stipruoliai ne visada nugali mūšyje,+ išmintingieji ne visada turi maisto, protingieji ne visada susikrauna turto+ ir išmanantiems ne visada sekasi,+ – visus užklumpa nelaimės metas ir atsitiktinumas. 12 Žmogus savojo meto nežino.+ Kaip žuvį pagauna nelemtas tinklas, kaip paukštis įkliūva į kilpą, taip ir žmonių sūnūs netikėtai įpuola į nelaimės pinkles.

13 Matydamas, kas po saule vyksta, supratau apie išmintį dar kai ką, kas mane labai nustebino. 14 Buvo vienas miestas, žmonių jame gyveno nedaug. Atžygiavo galingas karalius, apsupo jį ir apsiautė dideliais apgulos įtvirtinimais. 15 Vienas to miesto gyventojas – neturtingas, bet išmintingas žmogus, – savo išmintimi miestą išgelbėjo. Vis dėlto žmonės tą neturtėlį netrukus pamiršo.+ 16 Tada sau tariau: „Išmintis geriau už galią.+ Deja, beturčio išminties žmonės nevertina, jo žodžių nelinkę paisyti.“+

17 Geriau paklausyti ramių išminčiaus žodžių negu kvailių valdovo rėkavimų.

18 Išmintis geriau už karo ginklus, tačiau vienas nusidėjėlis gali sunaikinti daug gera.+

10 Kaip negyvos musės sugadina kvapųjį aliejų ir tas ima dvokti, taip maža kvailystė sugadina išmintingo ir garbingo žmogaus vardą.+

2 Išmintingą žmogų širdis veda teisingu keliu, o kvailą – klystkeliu.*+ 3 Kad ir kur kvailys eitų, visur parodo stokojantis sveikos nuovokos*,+ jis visiems skelbiasi, kad yra kvailas.+

4 Jeigu valdovas užsidegtų pykčiu* ant tavęs, neskubėk trauktis iš savo vietos,+ nes ramumas dildo sunkias nuodėmes.+

5 Mačiau apgailėtiną dalyką po saule – kokią klaidą daro galingieji:+ 6 į daugelį aukštų vietų sodina kvailystę, o sumaniuosius* palieka sėdėti žemai.

7 Mačiau vergus raitomis jojant, o didžiūnus einant pėsčiomis tarsi kokius vergus.+

8 Kas kasa duobę, gali į ją įpulti;+ kas laužiasi pro mūrą, tam gali įgelti gyvatė.

9 Kas skaldo akmenis, gali susižeisti; kas kapoja malkas, gali susižaloti*.

10 Jei įrankiui atšipus žmogus nepagalanda jo ašmenų, dirbdamas išeikvos daug jėgų. Išmintis veda į sėkmę.

11 Jei kerėtojas* nespėtų užkerėti gyvatės ir ta įgeltų, iš jo gebėjimo kerėti – jokios naudos.

12 Išmintingas žmogus savo burnos žodžiais pelno malonę,*+ o kvailys savo lūpomis prisišaukia pražūtį.+ 13 Pirmi jo ištarti žodžiai yra kvailystė,+ o paskutiniai – visiška beprotybė. 14 Tačiau kvailys ir toliau sau šneka.+

Joks žmogus nežino, kas laukia ateityje. Kas gi gali jam pasakyti, kas bus po jo?+

15 Kvailys plūkdamasis taip nusiplūkia, kad net kelio į miestą nebesugeba rasti.

16 Vargas kraštui, kurio karalius – jaunuolis+ ir kurio didžiūnai nuo pat ryto sėda puotauti. 17 Laimingas tas kraštas, kurio karalius yra kilmingųjų sūnus ir kurio didžiūnai valgo tinkamu metu ir sėda pasistiprinti, o ne girtuokliauti.+

18 Dėl didelio tingumo įlinksta sijos, dėl rankų vangumo į namus ima lašėti vanduo.+

19 Duona kepama* linksmybei, vynas daro gyvenimą smagesnį,+ o pinigai patenkina visus poreikius.+

20 Karaliaus nepaniekink netgi mintyse*,+ nekeik turtuolio savo miegamajame, nes paukštis* gali išnešioti žinią, sparnuotis gali atkartoti, ką sakei.

11 Mesk savo duoną į vandenis,+ tada po daugelio dienų ją atrasi.+ 2 Pasidalyk tuo, ką turi, su septyniais ar net aštuoniais,+ nes nežinai, kokia nelaimė žemėje gali įvykti.

3 Jei jau debesys pritvinkę, jie palaistys žemę lietumi; jei medis virsta – ar pietų, ar šiaurės pusėn, – tai kurion pusėn virsta, ten ir nuvirs.

4 Kas žiūri vėjo, tas nesės; kas žvalgosi į debesis, nenuims derliaus.+

5 Kaip tau nežinoma dvasios veikmė nėščiosios vaisiaus kauluose,+ taip nežinomi ir Dievo darbai – darbai to, kuris daro viską.+

6 Sėk sėklą ryte, neleisk savo rankai ir vakare ilsėtis.+ Juk nežinai, kuris darbas pasiseks, – tas ar anas, o gal abu bus sėkmingi.

7 Šviesa yra maloni, džiaugiasi akys matydamos saulę. 8 Jei žmogus gyventų daugybę metų, tesidžiaugia kiekviena diena+ žinodamas, kad gali būti daug juodų dienų. Ir visa, kas bus, – tuštybė.+

9 Džiaukis, jaunuoli, kol esi jaunas, leisk savo širdžiai mėgautis savo jaunyste. Eik, kur širdis tave veda, kur akys tave traukia. Tik nepamiršk, kad už viską turėsi atsiskaityti Dievui.+ 10 Atitolink rūpesčius nuo savo širdies, saugok savo kūną nuo žalingų dalykų, nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra tuštybė.+

12 Tad atmink savo didįjį Kūrėją jaunystės dienomis,+ kol neatėjo vargo dienos+ ir metai, apie kuriuos sakysi: „Jie man nemalonūs“, – 2 metai, kai prigęsta saulės, mėnulio, žvaigždžių šviesa+ ir po liūties* vėl grįžta debesys. 3 Atmink jį, kol neatėjo diena, kai namų sargai* ima drebėti, galiūnai klumpa, malėjos nebemala, nes jų mažai belikę, ir mergelės, žvelgiančios pro langą, mato tik tamsą,+ 4 kai vartai į gatvę užsiveria, nutyla girnų ūžesys, kai net paukščio čiulbėjimas prižadina ir kai dukterys giesmininkės nuščiūva,+ 5 kai bijomasi aukštumų ir gatvėje darosi baugu, kai migdolas pražysta,+ kai žiogas vos bepasivelka ir kai kapario uoga subliūkšta. Juk žmogus tada jau eina link savo namų, kur ilgus amžius ilsėsis,+ ir gatvėje ima būriuotis raudotojai.+ 6 Nutrūks sidabro gija, subyrės aukso dubuo, ąsotis suduš prie šaltinio ir šulinio ratas sulūš. 7 Tada dulkės sugrįš į žemę,+ kurioje ir buvo, o dvasia* – pas Dievą, kuris ją davė.+

8 „Tuštybių tuštybė, – sako mokytojas.+ – Viskas yra tuštybė.“+

9 Mokytojas buvo išmintingas ir to, ką žinojo, mokė kitus.+ Jis viską apmąstė, nuodugniai ištyrė ir užrašė daugybę patarlių.+ 10 Mokytojas stengėsi surasti gražių posakių+ ir tiksliai perteikti tiesos žodžius.

11 Išmintingų žmonių žodžiai yra lyg akstinai+ ir jų surinkti posakiai – lyg tvirtai įkaltos vinys. Visi jie – nuo vieno ganytojo. 12 O dėl viso kito, mano sūnau, būk atsargus: knygų rašymui nebus galo, ir kas į jas įninka, nuvargina kūną.+

13 Visa tai išklausius, išvada tokia: bijok Dievo+ ir laikykis jo įsakymų+ – tai kiekvieno žmogaus pareiga.+ 14 Juk Dievas pašauks atsiskaityti už kiekvieną darbą, netgi slaptą, ir įvertins, ar jis geras, ar blogas.+