GIESMIŲ GIESMĖ
1 Saliamono giesmių giesmė.+
2 „Tebučiuoja jis mane savo lūpomis.
Tavo meilė malonesnė už vyną.+
3 Koks nuostabus tavo aliejų aromatas!+
Tavo vardas – lyg išlieti kvepalai,+
todėl mergelės tave myli.
4 Pasiimk mane ir bėkime,
nes karalius įsivedė mane į savo kambarius.
Džiaukimės ir džiūgaukime drauge,
apsakykime* tavąją meilę – ji saldesnė už vyną.
Ne veltui jos tave myli!
5 O Jeruzalės dukros, aš juodbruvė, bet graži,
6 Nežiūrėkite, kad aš tamsiaveidė, –
tai saulė mane įdegino.
Mano motinos sūnūs supyko ant manęs
ir pristatė saugoti vynuogynų,
o mano pačios vynuogynas liko nesaugomas.
Pasakyk, kad netektų klaidžioti tarp tavo bičiulių bandų
it moteriai, kuri vaikšto apsigobusi šydu*.“ –
8 „Jei tu šito nežinai, o gražiausioji iš moterų,
sek bandų pėdsakais
ir savo ožiukus ganyk šalia piemenų palapinių.“ –
9 „Mylimoji, tu man lyg kumelaitė tarp faraono vežimų.+
10 Tavo skruostus dabina puošmenos*,
o kaklą – vėriniai.
11 Padirbsime tau aukso gražmenas*,
sidabru jas nusagstysime.“ –
13 Mano mylimasis – tarsi kvapus miros+ ryšulėlis,
prigludęs naktį tarp mano krūtų.
15 „Kokia tu graži, mano meile!
Kokia tu graži! Tavo akys – kaip akys balandžių.“+ –
16 „Koks tu gražus, mano mylimasis! Koks pasigėrėtinas!+
Mūsų guolis – žolynai,
17 mūsų namų sijos – kedrai,
mūsų gegnės – kadagiai.
2 „Mano mylimoji tarp merginų
kaip lelija tarp dagių.“ –
3 „Mano mylimasis tarp vaikinų –
tarsi obelis tarp miško medžių.
Trokštu prisėsti jo šešėlyje
ir skanauti saldžių jo vaisių.
4 Jis įsivedė mane į pokylių menę*
ir jo meilė buvo it ženklas, iškeltas viršum manęs.
6 Jo kairė ranka man po galva,
dešinė apglėbia mane.+
7 Saikdinu jus, Jeruzalės dukros,
laukų gazelėmis+ ir elnėmis:
nebudinkit, nežadinkit meilės, kol pati neprabus.+
8 Girdžiu – mylimasis ateina!
Antai jis atskuba,
atlekia per kalnus, atšuoliuoja per kalvas.
9 Kaip gazelė, kaip jaunas elnias yra mano mylimasis.+
Ir štai jis stovi prie mūsų sienos,
žvilgčioja vidun pro langus,
žvelgia pro pinučius.
10 Mano brangusis prabyla, taria man:
‘Kelkis, mano meile,
mano gražioji, eime su manimi.
11 Pažvelk, žiema jau praėjo,
liūtys paliovė.
13 Figmedžiai nokina pirmąsias figas,+
vynmedžiai, apsipylę žiedais, skleidžia savo aromatą.
Kelkis, mano meile, ateik.
Mano gražioji, eime su manimi.
14 Mano balandėle, besiglaudžianti uolų plyšiuose,+
uolų gilumoje,
leisk man tave pamatyti ir tavo balsą išgirsti.+
Tavo balsas toks malonus ir tu visa tokia graži!’“+ –
15 „Išgaudykite mums lapes,
tas laputes, niokojančias vynuogynus,
nes mūsų vynmedžiai jau sužydėję.“ –
16 „Mano mylimasis yra mano, o aš esu jo.+
17 Kol dar nepapūtė vėjas, kol nepabėgo šešėliai,
sugrįžk greičiau, mano brangusis,
kaip gazelė,+ kaip jaunas elnias+ atlėk per kalnus, kurie mus skiria*.
2 Kelsiuosi, išvaikščiosiu visą miestą,
apeisiu gatves ir aikštes
ieškodama mylimojo.
Ieškojau jo, bet neradau.
3 Mane užtiko sargai, išėję apžiūrėti miesto.+
‘Gal jūs matėte tą, kurį myliu?’
4 Vos tik nuo jų pasitraukiau,
žiūriu – mano mylimasis.
Stipriai jį apkabinau ir nepaleidau.
Įsivedžiau į savo motinos namus,+
į kambarius tos, kuri mane pagimdė.
5 Saikdinu jus, Jeruzalės dukros,
laukų gazelėmis ir elnėmis:
nebudinkit, nežadinkit meilės, kol pati neprabus.“+ –
6 „Kas ten atkeliauja iš dykumos tarsi dūmų stulpas,
dvelkiantis mira ir smilkomaisiais sakais,
visokiais kvapiaisiais milteliais, įsigytais iš pirklių?“+ –
7 „Juk tai Saliamono neštuvai!
Kalavijas kiekvienam prie juosmens,
kad apgintų nuo nakties pavojų.“ –
9 „Šiuos neštuvus karalius Saliamonas
pasidirbdino iš Libano medžių.+
10 Jų stulpai – iš sidabro,
atlošas – iš aukso,
sostas – iš purpuru dažytos vilnos,
vidus – Jeruzalės dukterų
su meile išpuoštas.“ –
11 „Išeikite, Siono dukros,
pažvelkite į karalių Saliamoną
su vestuvių vainiku,
kurį jo paties motina+ nupynė vestuvių dienai,
jo širdies džiaugsmo dienai.“ –
4 „Kokia tu graži, mano meile!
Kokia tu graži!
Tavo akys – kaip akys balandžių, po šydu jos slepiasi.
Tavo garbanos it ožkų kaimenė,
besileidžianti nuo Gileado kalnų.+
2 Tavo dantys lyg banda avelių,
ką tik nukirptų ir išmaudytų.
Kiekviena jų turi po dvynę,
nė vieno ėriuko netrūksta.
3 Tavo lūpos it raudonas kaspinas,
tavo kalba maloni.
Šydu pridengti tavo skruostai* –
lyg granato puselės.
Tūkstantis skydų kabo ant jo,
apskriti galiūnų skydai.+
6 „Kol dar nepapūtė vėjas, kol nepabėgo šešėliai,
eisiu prie mirų kalno,
prie smilkomųjų sakų kalvos.“+ –
7 „Visa tu graži, mano meile,+
be jokios dėmės.
8 Eik su manim iš Libano, mano sužadėtine,
eime iš Libano drauge.+
9 Tu pavergei mano širdį,+ mano sese, mano sužadėtine,
pavergei mano širdį vieninteliu žvilgsniu,
vieninteliu savo vėrinio akmenėliu.
10 Kokia nuostabi tavo meilė,+ mano sese, mano sužadėtine!
11 Tavo lūpos – varvantis korys, o sužadėtine!+
Medus ir pienas tau po liežuviu.+
Tavo apdaras dvelkia Libano dvelksmu.
12 Mano sesuo, mano sužadėtinė, lyg užrakintas sodas,
lyg užrakintas sodas, lyg užantspauduotas šaltinis.
13 Tu* – rojaus sodas, kuriame auga granatmedžiai,
vedantys geriausius vaisius, kur auga lavsonijos ir nardai,
14 nardai+ ir krokai, nendrės+ ir cinamonai,+
visokie kvapnūs medžiai, mira ir agarmedžiai,+
įvairūs kvapieji augalai.+
15 Tu – sodo šaltinis, gaivaus vandens šulinys,
nuo Libano atsrūvantys upeliai.+
16 Pabusk, šiaury,
piety, pakilk!
Padvelk į mano sodą,
tepasklinda jo aromatas.“ –
„Teateina mano mylimasis į savo sodą,
tevalgo gardžiausių vaisių.“ –
5 „Atėjau į savo sodą,+
mano sese, mano sužadėtine.
Prisirinkau miros ir kvapiųjų žolelių.+
Valgiau korį, varvantį medumi,
gėriau vyną ir pieną.“+ –
„Valgykite, draugai!
Gerkite ir būkite apsvaigę nuo meilės!“+ –
2 „Aš miegu, bet mano širdis budi.+
Girdžiu – mylimasis beldžia:
‘Atidaryk, sese, mano mylimoji,
mano balandėle, mano tobuloji!
Mano galvą permerkė rasa,
garbanos sušlapo nuo nakties miglos.’+
3 Aš jau nusivilkusi apdarą,
negi vėl apsirengti?
Jau nusiplovusi kojas,
negi vėl jas sutepti?
4 Mylimasis patraukė ranką nuo užrakto skylės
ir mano vidus suvirpėjo.
5 Pakilau atidaryti savo mylimajam.
Nuo mano rankų lašėjo mira,
miros aliejus nuo pirštų varvėjo
ant velkės rankenos.
6 Atvėriau duris savo mylimajam,
bet jo nebebuvo, jis jau buvo pasitraukęs.
Mano siela nuliūdo, kad jis nuėjo.*
Ieškojau jo, bet neradau,+
šaukiau, bet jis neatsiliepė.
7 Mane užtiko sargai, išėję apžiūrėti miesto.
Jie sumušė, sužeidė mane.
Nutraukė nuo manęs skraistę* tie sienų sargai.
8 Saikdinu jus, Jeruzalės dukros:
jei pamatysite mano mylimąjį,
pasakykit, kad aš sergu meile.“ –
9 „Kuo gi tavo mylimasis geresnis už kitus,
o gražiausioji iš moterų?
Kuo tavo mylimasis geresnis už kitus,
kad mus taip saikdini?“ –
10 „Mano mylimasis gražus, raudonskruostis,
jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių.
11 Jo galva – tai auksas, gryniausias auksas.
Jo garbanos tarsi siūbuojantys palmių lapai*,
juodos it varnas.
12 Jo akys lyg balandžiai prie vandens tėkmių,
lyg balandžiai, besimaudantys piene,
tupintys prie tyvuliuojančio tvenkinio*.
13 Jo skruostai tarsi kvapiųjų augalų lysvės,+
kvepiančių žolelių kupstai.
O lūpos tarsi lelijos, jos varva mira.+
14 Jo pirštai – aukso vamzdeliai, išdabinti chrizolitais.
Jo pilvas it glotnus dramblio kaulas, nusagstytas safyrais.
15 Jo kojos – marmuro stulpai, pastatyti ant gryniausio aukso papėdės.
Jis gražus kaip Libanas, didingas kaip kedrai.+
Štai toks mano brangusis, Jeruzalės dukros, štai toks mano mylimasis.“ –
6 „Kur tavo mylimasis nuėjo,
o gražiausioji iš moterų?
Kuriuo keliu tavo mylimasis pasuko?
Eikime kartu jo paieškoti.“ –
2 „Mano mylimasis nuėjo į savo sodą,
kur želia kvapiosios žolelės.
Soduose jis gano savo kaimenę
ir skina lelijas.+
3 Aš esu savo mylimojo,
o mylimasis – mano.+
Jis gano tarp lelijų.“+ –
4 „Mano mylimoji,+ tu graži kaip Tirca*,+
miela kaip Jeruzalė,+
stulbinanti it karių pulkai, iškėlę savo kovos ženklus.+
5 Nugręžk nuo manęs akis,+
nes tavo žvilgsnis mane verte veria.
Tavo garbanos it ožkų kaimenė,
besileidžianti nuo Gileado šlaitų.+
6 Tavo dantys lyg banda avelių,
ką tik išmaudytų.
Kiekviena jų turi po dvynę,
nė vieno ėriuko netrūksta.
7 Šydu pridengti tavo skruostai* –
lyg granato puselės.
8 Nors šalia šešiasdešimt karalienių,
aštuoniasdešimt sugulovių
ir merginų be skaičiaus,+
9 ji – viena tokia, mano tobuloji balandėlė,+
motinos vienintelė,
gimdytojos numylėtinė.
Žiūri merginos į ją ir giria,
karalienės ir sugulovės ją liaupsina:
10 ‘Kas yra toji, spindinti lyg ryto aušra,
graži lyg mėnulio pilnatis,
skaisti kaip saulės šviesa,
stulbinanti it karių pulkai, iškėlę savo kovos ženklus?’“+ –
11 „Nuėjau į riešutmedžių giraitę+
pasigrožėti slėnyje* sprogstančiais pumpurais,
pažiūrėti, ar neleidžia ūglių vynmedžiai,
ar nepražydo granatmedžiai.
12 Nė nepajutau,
kaip mano siela atvedė mane
prie karališkųjų vežimų.“ –
13 „Sugrįžk, sugrįžk, šulamiete!
Sugrįžk, sugrįžk,
kad galėtume pasigėrėti tavimi!“ –
„Kogi taip žavitės šulamiete?“+ –
„Ji graži it Mahanaimų* šokis!“ –
7 „Kokios grakščios tavo kojos, apautos sandalais,
o prakilnioji mergele!
Tavo klubų linkis dailus
it menininko rankų darbas.
2 Tavo bamba – apvali taurė,
tenestinga joje gardinto vyno.
Tavo pilvas – lelijomis apkaišyta
kviečių krūvelė.
3 Tavo krūtys it dvynukai,
du gazelės jaunikliai.+
Tavo nosis kaip Libano bokštas,
žvelgiantis Damasko link.
5 Tavo galva iškili it Karmelis,+
garbanos+ lyg purpurinė vilna,+
tavo krintančios sruogos pavergė karalių.
6 Kokia tu graži, kokia tu miela, mano mylima mergele!
Tu – mano didžiausias džiaugsmas!
7 Tavo stuomuo lyg palmės,
tavo krūtys kaip datulių kekės.+
8 Tariau: ‘Įlipsiu į palmę
ir pasiskinsiu jos vaisių.’
Tebūna tavo krūtys kaip vynuogių kekės
ir tavo kvėpsnis kvapnus lyg obuoliai,
9 o lūpos* lyg geriausias vynas.“ –
„Tegul jis švelniai liejas mano mylimajam,
lengvai liesdamas miegančiųjų lūpas.
10 Aš esu savo mylimojo,+
ir jis manęs trokšta.
12 Atsikelsime anksti ir eisime į vynuogynus,
pažiūrėsime, ar neišleido ūgliukų vynmedžiai,
ar neapsipylė jie žiedais,+
o gal granatmedžiai jau pražydo.+
Ten savo meilę tau dovanosiu.+
Tuos vaisius, šviežius ir džiovintus*,
laikau tau, mano mylimasis.
8 O kad tu būtum man kaip brolis,
žindęs mano motinos krūtis!
Tada, sutikusi tave, išbučiuočiau+
ir niekas manęs nepasmerktų.
Duočiau gerti pagardinto vyno
ir šviežių granatų sulčių.
3 Kairę ranką jis padėtų man po galva,
dešiniąja mane apglėbtų.+
4 Saikdinu jus, Jeruzalės dukros:
nebudinkit, nežadinkit meilės, kol pati neprabus.“+ –
5 „Kas čia pareina iš tyrlaukių,
prigludusi prie savo mylimojo?“ –
„Prižadinau tave, gulintį po obelimi.
Ten tavo motiną užklupo gimdymo skausmai,
tenai kentėdama ji tave pagimdė.
6 Dėk mane prie širdies tarsi antspaudą,
tarsi antspaudą dėk ant rankos.
Meilės liepsna – plieskianti ugnis, Jaho* liepsna.+
Jei kas nors už meilę pasiūlytų visus savo turtus,
jie būtų su panieka atstumti*.“ –
8 „Mūsų sesuo maža,+
ji dar neturi krūtų.
Ką su ja darysime tą dieną,
kai ims jai pirštis?“ –
9 „Jeigu ji mūras,
padarysime ant jo dantytą sidabro užtvarą.
Jeigu ji durys,
užsklęsime jas kedro lenta.“ –
10 „Aš esu mūras,
o mano krūtys – bokštai,
ir jis mato, kad mano širdis rami.
11 Saliamonas turėjo vynuogyną+ Baal Hamone.
Jį patikėjo vynuogininkams
ir tie už derlių turėjo mokėti po tūkstantį sidabrinių.
12 Tau, Saliamonai, priklauso tūkstantis sidabrinių*,
tavo vynuogyno prižiūrėtojams – du šimtai,
o mano vynuogynas priklauso man.“ –
13 „Soduose gyvenančioji,+
draugai nori išgirsti tavo balsą.
Leisk ir man jį išgirsti.“+ –
14 „Atskubėk, mylimasis,
būk greitas it gazelė,+
it jaunas elnias atlėk per kalnus,
kur auga kvapiosios žolelės.“
Arba „išliaupsinkime“.
Arba „gedulo skraiste“.
Arba galbūt „kasos“.
Arba „vainikėlius“.
Tokie kvepalai.
Arba „krokas“.
Pažod. „į vyno namus“.
Arba galbūt „per skilusius kalnus“, „per Betero kalnus“.
Arba „smilkiniai“.
Arba „Antilibano“.
Arba galbūt „Tavo oda“.
Arba galbūt „Mano siela alpo, kai jis kalbėjo“.
Arba „šydą“.
Arba galbūt „tarsi datulių kekės“.
Arba galbūt „ant šaltinio krašto“.
Pažod. „gomurys“.
Arba „Žavusis miestas“.
Arba „smilkiniai“.
Arba „sausvagėje“.
Arba „dviejų stovyklų“.
Pažod. „gomurys“.
Pažod. „senus“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Jehovos vardo trumpinys.
Arba galbūt „jis būtų su panieka atstumtas“.
Pažod. „priklauso tūkstantis“.