RAUDŲ KNYGA
א [alefas]*
1 Kokia vieniša dabar Jeruzalė, o juk buvo pilna žmonių!+
Dabar ji našlė, o juk buvo gausiai apgyventa.+
Tolimų kraštų valdovė turi vergauti!+
ב [betas]
2 Ji karčiai verkia per naktį,+ ašaros skruostais rieda.
ג [gimelis]
3 Judas išėjo į tremtį,+ kenčia priespaudą, vergystę sunkią.+
Tarp tautų atsidūręs,+ sau atilsio neranda.
Engėjai pasivijo jį nelaimės dieną.
ד [daletas]
4 Keliai į Sioną liūdi – niekas jais nebeina į šventes.+
Visi jo vartai išgriauti,+ jo kunigai dejuoja, merginos sielvartauja,
jį patį širdgėla kamuoja.
ה [hė]
5 Priešai dabar Sione viešpatauja, jo nedraugai be rūpesčių gyvena.+
ו [vavas]
6 Siono dukters grožis pradingo.+
Jos didžiūnai – lyg ganyklos nerandantys elniai,
persekiotojų varomi jie vos paeina.
ז [zainas]
7 Nusikamavusi ir be namų Jeruzalė mena senas dienas,
mena visa, ką turėjo brangaus.+
ח [chetas]
8 Jeruzalė sunkiai nusidėjo,+
todėl pasibjaurėjimu tapo.
Anksčiau ją gerbė, o dabar mato nuogą ir niekina.+
Pati ji vaitoja,+ sukasi šalin iš gėdos.
ט [tetas]
9 Nuo jos nešvarumų skvernai purvini,
apie tai, kas jos laukia, ji nesusimąstė.+
Kaip netikėtai ji žlugo! Kas gi ją paguos?
Mano priešas didžiuojasi, tad pažvelk, Jehova, kaip kenčiu.+
י [jodas]
10 Priešininkas pagrobė visas jos brangenybes.+
Ji matė savo akimis, kaip braunasi šventyklon svetimieji+ –
kitataučiai, kuriems neleidai į bendruomenę įeiti.
כ [kafas]
11 Visi jos žmonės aimanuoja, ieško duonos.+
Savo brangenybes už kąsnį atiduoda, gyvybę gelbsti.
Pažvelk, Jehova, pamatyk – esu lyg nieko verta moteris.
ל [lamedas]
12 Nejaugi jums, praeiviai, tai nerūpi?
Sustokite! Žiūrėkite!
Argi kas kentė skausmą, kokį aš kenčiu, –
kančią, kurią Jehova man sukėlė savo pykčio dieną?+
מ [memas]
13 Jis paleido ugnį iš aukštybių, kad mano kaulus surytų,+
paspendė mano kojoms spąstus; man teko sukti atgal.
Jis padarė mane apgailėtiną.
Visą dieną vaitoju.
נ [nūnas]
14 Tarsi jungą jis užkrovė mano kaltes man ant nugaros ir pririšo.
Jos taip slegia pečius, kad netekau jėgų.
Jehova atidavė mane į rankas tiems, prieš kuriuos aš bejėgė.+
ס [samechas]
15 Jehova bloškė šalin visus mano galiūnus,+
sutelkė prieš mane pulkus, kad triuškintų mano jaunuolius.+
Judo mergelę Jehova traiškė lyg vynuoges spaudykloje.+
ע [ainas]
16 Štai dėl ko verkiu, mano akys ašaromis plūsta.+
Toli nuo manęs visi, kas galėtų paguosti ir atgaivinti.
Mano sūnūs nevilties apimti, nes priešas juos nugalėjo.
פ [pė]
17 Sionas tiesia rankas,+ bet nėra kas nuramintų.
Jehova aplinkines tautas Jokūbo pulti siuntė.+
Jeruzalė pasibjaurėjimu joms tapo.+
צ [cadė]
18 Jehova yra teisingas,+ – juk aš jo priesakų* nepaisiau.+
Klausykitės, tautos! Nejau mano skausmo nematote?
Mano merginos ir vaikinai išvesti į nelaisvę.+
ק [kofas]
19 Šaukiausi savo meilužių, bet jie išdavė mane.+
Mano kunigai ir seniūnai žuvo mieste,
ieškodami maisto, gelbėdami gyvybę.+
ר [rešas]
20 Pažvelk, Jehova, kaip baisiai kenčiu!
Lauke siaučia kalavijas,+ namuose – irgi mirtis.
ש [šynas]
21 Žmonės girdėjo mano dejones, jokios paguodos nesulaukiu.
Priešai girdėjo apie mano nelaimę,
jie džiūgauja, kad ją užtraukei.+
Bet ateis diena, apie kurią kalbėjai,+ ir jiems nutiks kaip man.+
ת [tavas]
22 Teišaiškės tavo akivaizdoje jų piktadarystės!
Griežtai juos bausk+ – kaip už kaltes mane baudei.
Mano dejonėms nėra galo, mano širdis pasiligojusi.
א [alefas]
2 Kaip aptemdė Jehova savo rūstybės debesimi Siono dukterį!
ב [betas]
2 Jehova be gailesčio surijo visas Jokūbo buveines,
įniršio pagautas sugriovė Judo dukters tvirtoves.+
Karalystę su jos didžiūnais jis parbloškė ir pažemino.+
ג [gimelis]
Jis uždegė ugnį Jokūbe, ir ji surijo visa aplinkui.+
ד [daletas]
4 Kaip koks priešas jis išlenkė lanką, jo dešinė pasirengusi šauti.+
Visus, į ką buvo gražu pažiūrėti, jis žudė,+
ה [hė]
5 Jehova mums tapo priešu.+
Jis prarijo Izraelį,
prarijo visus jo bokštus,
sunaikino visas tvirtoves, –
Judo dukra gedi ir graudžiai rauda.
ו [vavas]
Iškilmes ir šabus Sione Jehova užmarštin nugramzdino,
smarkiai supykęs nusisuko nuo karaliaus ir kunigo.+
ז [zainas]
7 Jehova pasitraukė nuo savo aukuro,
nusigręžė nuo savo šventyklos.+
Siono tvirtovių sienas atidavė į rankas priešams.+
Tie šūkavo Jehovos Namuose+ lyg iškilmių dieną.
ח [chetas]
8 Jehova nusprendė sugriauti Siono dukters sieną.+
Jis ištiesė matuoklę,+
griovė, savo rankos nesulaikė.
Sieną ir pylimą jis privertė raudoti,
abu jie be jėgų susmuko.
ט [tetas]
9 Sulindo į žemę jos vartai,+
jų skląsčius jis sulaužė, nukapojo.
Jos karãlius ir didžiūnai ištremti į svetimus kraštus.+
Įstatymo* nebeliko, pranašai regėjimų iš Jehovos nebegauna.+
י [jodas]
10 Tyli sėdėdami ant žemės Siono dukters seniūnai,+
apsivilkę ašutinėmis barsto dulkes sau ant galvų.+
Jeruzalės merginos nuleidusios galvas iki pat žemės.
כ [kafas]
Sielvartas mane kamuoja,* nes dukra, manoji tauta, sugniuždyta,+
nes jos vaikai ir kūdikiai alpsta miesto aikštėse.+
ל [lamedas]
12 Alpdami aikštėse lyg sužeistieji,
vos alsuodami ant motinų rankų jie klausia:
„Kur duona? Kur vynas?“+
מ [memas]
13 Kas kitas kenčia taip kaip tu?
Su kuo statyčiau tave į gretą, Jeruzalės dukterie?
Su kuo tave palyginčiau, mergele, Siono dukterie, kad būtum paguosta?
Juk tavo žaizda didelė kaip jūra.+ Kas gali tave pagydyti?+
נ [nūnas]
14 Tavo pranašai tuščiais, pramanytais regėjimais tave klaidino,+
nuo tremties neišgelbėjo – neatskleidė tavo kalčių,+
savo pranašystėmis tave apgaudinėjo ir klystkelin vedė.+
ס [samechas]
15 Visi praeiviai tave matydami šaiposi ir ploja.+
Žvelgdami į Jeruzalės dukterį jie iš nuostabos švilpia,+ kraipo galvas ir stebisi:
„Nejau tai tas miestas, apie kurį sako: ‘Jis – pats gražiausias, visos žemės pasigėrėjimas’?“+
פ [pė]
16 Priešai tave pašiepia.
Jie švilpia, piktai griežia dantimis ir giriasi: „Mes ją prarijome.+
Mes laukėme šitos dienos+ ir pagaliau ji atėjo!“+
ע [ainas]
צ [cadė]
18 Siono dukros siena! Daugybė širdžių šaukiasi Jehovos!
Dieną naktį tavo ašaros upeliais tesilieja,
neleisk sau atsikvėpti, neduok akims ilsėtis.
ק [kofas]
19 Kelkis! Raudok keičiantis nakties sargyboms.
Jehovos akivaizdoje savo širdį kaip vandenį išliek.
Ištiesusi į jį rankas melsk pagailėti gyvasties tavo vaikų,
mirštančių iš bado visuose gatvių kampuose.+
ר [rešas]
20 Pažvelk, Jehova, į tą, kurią taip griežtai nubaudei.
Nejau moterys turi valgyti savo kūdikius*, savo gimusius mažylius?+
Nejau kunigai ir pranašai turi būti žudomi Jehovos šventykloje?+
ש [šynas]
Savo rūstybės dieną juos žudei, be jokio gailesčio skerdei.+
ת [tavas]
22 Tarsi į iškilmę+ iš visų pusių sukvietei siaubus.
Jehovos įniršio dieną niekas neištrūko, niekas neišsigelbėjo.+
Tuos, kuriuos pagimdžiau ir užauginau, sunaikino priešas.+
א [alefas]
3 Aš – vyras, matęs, kaip žmonės kenčia nuo jo įniršio lazdos.
2 Jis išvarė mane ir atvedė į tamsą, ne į šviesą.+
3 Ištisą dieną jis vis kelia ranką prieš mane.+
ב [betas]
4 Jis išsekino mano kūną, susendino odą,
mano kaulus sulaužė.
5 Mane jis siena apsupo, nuodinga kartybe+ ir sunkiu vargu apsiautė,
6 apgyvendino tamsybėse, lyg būčiau seniai miręs.
ג [gimelis]
7 Jis aptvėrė mane, kad nepabėgčiau,
sunkiomis vario grandinėmis sukaustė.+
8 Kai iš nevilties meldžiu pagalbos, mano maldos jis nesiklauso.+
9 Tašytais akmenimis jis užstatė man kelius,
mano takus iškreivino.+
ד [daletas]
10 Jis tyko manęs lyg koks lokys, lyg liūtas pasaloje.+
12 Jis lenkia lanką ir taikosi į mane paleisti strėlę.
ה [hė]
13 Strėlėmis* iš savo strėlinės jis pervėrė man inkstus.
14 Visi mane pajuokia, ištisą dieną dainas apie mane traukia.
15 Jis kartybėmis mane valgydino, metėlėmis girdė.+
ו [vavas]
16 Nuo žvyro burnoje dantys man išlūžo.
Jis privertė mane tūnoti pelenuose.+
17 Tu sudrumstei mano sielos ramybę, jau pamiršau, kas yra gerovė.
18 Tariau sau: „Nublanko mano spindesys, nieko iš Jehovos nebelaukiu.“
ז [zainas]
19 Atsimink, kad vargstu, kad namų neturiu,+ atmink metėles ir nuodingą kartybę.+
20 Tavo siela mane prisimins ir prie manęs pasilenks.+
21 Šią viltį laikysiu širdyje ir kantriai lauksiu.+
ח [chetas]
24 „Jehova yra mano dalis,+ – sau tariau, – todėl jo kantriai lauksiu.“+
ט [tetas]
25 Jehova geras žmogui, kuris juo viliasi,+ kuris jo ieško.+
26 Gerai yra kantriai* laukti Jehovos išgelbėjimo.+
27 Gerai yra jaunuoliui nešti jungą jaunystėje.+
י [jodas]
28 Tesėdi jis vienas tyliai, kol jungas jam yra Dievo uždėtas.+
29 Tegula veidu į dulkes+ – galbūt yra dar vilties.+
30 Mušančiam teatsuka savo skruostą, tesisotina užgaulėmis.
כ [kafas]
31 Jehova nepaliks mūsų amžiams.+
32 Nors jis užtraukė sielvartą, dėl savo didžios ištikimosios meilės parodys gailestingumą.+
33 Juk jo širdžiai nėra malonu užtraukti vargą ar sielvartą žmonių sūnums.+
ל [lamedas]
34 Kai trypiami belaisviai žemėje,+
35 kai Aukščiausiojo akivaizdoje paminamos žmogaus teisės,+
36 kai sprendžiant žmogaus bylą griebiamasi apgaulės, –
viso šito Jehova nepakenčia.
מ [memas]
37 Argi išsipildys kieno nors žodžiai, jeigu Jehova to nepanorės?
38 Iš Aukščiausiojo lūpų
negali sykiu išeiti ir gera, ir bloga.
39 Argi turėtų gyvieji skųstis dėl to, kad kenčia už savo nuodėmes?+
נ [nūnas]
40 Patikrinkime save, ištirkime, kaip elgiamės,+ ir grįžkime pas Jehovą.+
41 Kreipkimės į dangaus Dievą širdimi,+ kelkime į jį rankas, sakykime:
ס [samechas]
44 Debesimi užtvėrei mūsų maldoms kelią pas tave.+
45 Atmatomis ir šiukšlėmis visose tautose mus padarei.“
פ [pė]
46 Visi mūsų priešai piktai apie mus kalba.+
47 Mūsų dalia – baimė ir spąstai,+ nuniokojimas ir pražūtis.+
48 Ašarų upėmis plūsta mano akys, nes duktė, tauta manoji, pražuvo.+
ע [ainas]
51 Kenčiu matydamas, kas atsitiko mano miesto dukterims*.+
צ [cadė]
52 Mane nekaltą priešai sumedžiojo tarsi paukštį,
53 įstūmė mane duobėn norėdami pražudyti, apmėtė mane akmenimis.
54 Vandenys plūdo man virš galvos. Tariau: „Man galas!“
ק [kofas]
55 Gilioje duobėje šaukiausi tavo vardo, Jehova.+
56 Išklausyk mane, teišgirsta tavo ausis, kaip meldžiu padėti, išvaduoti.
57 Dieną, kai tavęs šaukiausi, tu buvai arti ir tarei: „Nebijok.“
ר [rešas]
58 Jehova, tu gynei mano bylą, mano gyvybę išpirkai.+
59 Tu matei, Jehova, kaip mane skriaudžia. Apgink, meldžiu, mano teises.+
60 Tu matei, kaip jie kerštauja, rezga man pinkles.
ש [synas arba šynas]
61 Tu girdėjai, Jehova, kaip jie tyčiojasi, kaip spendžia man žabangus,+
62 girdėjai, kaip priešai kiaurą dieną tariasi prieš mane, šnibždasi, kaip man pakenkti.
63 Pažvelk į juos! Visą dieną – ar sėdėtų, ar stovėtų – dainomis mane išjuokia.
ת [tavas]
64 Tu, Jehova, atmokėsi jiems pagal jų darbus.
65 Tu užkietinsi jų širdis, ir ant jų kris tavo prakeiksmas.
66 Įniršęs juos persekiosi, Jehova, po tavo dangumi jų neliks.
א [alefas]
4 Kaip papilkėjo auksas, tas puikus žėrintis auksas!+
Šventovės akmenys+ mėtosi visur gatvių kampuose!+
ב [betas]
2 Siono sūnūs buvo brangūs lyg grynas auksas,
o dabar laikomi moliniais ąsočiais,
puodžiaus rankų darbu!
ג [gimelis]
3 Net šakalas žindo savo jauniklius,
o dukra, manoji tauta, tapo negailestinga+ lyg dykumų stručiai.+
ד [daletas]
ה [hė]
5 Kas valgė skanumynus, dabar miršta gatvėse iš bado;+
kas nuo mažens brangiais* drabužiais vilkėjo,+ guli ant pelenų krūvos.
ו [vavas]
6 Dukra, mano tauta, buvo nubausta skaudžiau nei nuodėmingoji Sodoma+ –
miestas, kurį sunaikino akimirksniu, kuriam niekas neatėjo į pagalbą.+
ז [zainas]
7 Siono nazyrai+ buvo už sniegą tyresni, už pieną baltesni.
Jų kūnas buvo rausvesnis už koralus, jie buvo panašūs į nugludintus safyrus.
ח [chetas]
8 Dabar jų veidai juodesni už suodžius*,
gatvėse jų niekas nebeatpažįsta.
Jų oda prilipo prie kaulų,+ pasidarė sausa lyg medis.
ט [tetas]
9 Kritusiems nuo kalavijo geriau nei kritusiems nuo bado+ –
šie pamažu nyko stokodami maisto iš laukų ir buvo pakirsti.
י [jodas]
10 Moterys, kurios anksčiau buvo gailiaširdės, virė savo vaikus.+
Kai dukrą, mano tautą, neganda ištiko, jie tapo joms sielvarto duona.+
כ [kafas]
11 Jehova išliejo savo pyktį,
savo degančio įniršio nesulaikė.+
Sione jis užkūrė ugnį, kad surytų jo pamatus.+
ל [lamedas]
12 Nei žemės karaliai, nei pasaulio gyventojai nebūtų patikėję,
kad nedraugas ir priešas peržengs Jeruzalės vartus.+
מ [memas]
נ [nūnas]
ס [samechas]
15 „Eikite šalin! Jūs netyri! – jiems šaukė. – Traukitės! Šalin! Nesilieskite prie mūsų!“
Tad jie klaidžiojo, likę be pastogės.
„Jie negali pasilikti tarp mūsų, – kalbėjo kitataučiai.+ –
פ [pė]
16 Jehova juos išvarė iš savo akivaizdos,+
jis nebebus jiems maloningas.
Žmonės nebegerbs kunigų,+ nesigailės senolių.“+
ע [ainas]
17 Akis pražiūrėjome tuščiai belaukdami pagalbos.+
Tauta, iš kurios laukte jos laukėme, negalėjo išgelbėti.+
צ [cadė]
18 Priešai sekė mums įkandin,+ negalėjome išeiti į aikštes.
Galas priartėjo – mūsų dienos eina į pabaigą, galas jau tikrai arti.
ק [kofas]
19 Mūsų persekiotojai buvo greitesni už padangių erelius,+
jie vijosi mus per kalnus, tykojo dykumoje.
ר [rešas]
20 Jehovos pateptasis,+ mūsų gyvybės alsavimas, įkliuvo į jų iškastą duobę,+
o mes galvojome: „Jo globojami gyvuosime tautose.“
ש [šynas]
21 Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie,+ Uco šalyje gyvenanti.
Bet taurė pasieks ir tave,+ tu pasigersi ir save apnuoginsi.+
ת [tavas]
22 Atlygį už kaltę jau atsiėmei, Siono dukra,
daugiau jis tavęs nebeištrems.+
O tave, Edomo dukterie, jis už kaltę baus,
jis atidengs visas tavo nuodėmes.+
5 Atmink, Jehova, kas mus ištiko,
pažvelk, pažiūrėk, kokią kenčiame gėdą.+
2 Mūsų paveldas atiteko svetimiems, mūsų namai – svetimšaliams,+
3 mes – lyg našlaičiai be tėvo, mūsų motinos – tarsi našlės.+
4 Už nuosavą vandenį, už savo malkas turime mokėti,+
5 persekiotojai užsisėdę mums ant sprando.
Nuvargome, bet atsikvėpti mums neduoda.+
6 Kad turėtume duonos, tiesiame ranką į Egiptą+ ir Asiriją.+
7 Mūsų protėviai nusidėjo, bet jų nebėra, ir mes turime nešti jų kaltę.
8 Tarnai dabar mums viešpatauja, ir nėra kas iš jų rankos išvaduotų.
9 Eidami parsinešti duonos, savo gyvastį statome į pavojų,+ nes dykumoje tyko kalavijas,
10 nuo alkio kenčiame skausmus, degame karščiu lyg krosnyje.+
11 Sione niekinamos* mūsų žmonos, Judo miestuose – mūsų merginos.+
12 Didžiūnai pakabinami už rankos,+ senoliams nerodoma pagarbos.+
13 Jaunuoliai verčiami girnas nešioti, berniukai klumpa po malkų našta.
14 Seniūnai pradingo iš miesto vartų,+ vaikinai nustojo muzikuoti.+
15 Mūsų širdyse neliko džiaugsmo, mūsų šokiai gedulu virto.+
16 Vainikas mums nukrito nuo galvos. Vargas mums, nusidėjėliams!
17 Todėl paliego mūsų širdis,+
aptemo mūsų akys,+
18 Siono kalnas nusiaubtas,+ lapių buveine pavirtęs.
19 Bet tu, Jehova, sėdi savo soste per amžius,
tavo sostas tvirtas per kartų kartas.+
20 Nejau visam laikui mus užmirši? Kodėl taip ilgai esi mus apleidęs?+
21 Susigrąžink mus, Jehova, ir mes skubėsim atgal pas tave.+
Tebūna viskas kaip kadaise.+
22 Deja, tu mus visai palikai
ir toliau liepsnoji pykčiu ant mūsų.+
1–4 skyriuose hebr. tekstas sudėstytas abėcėliniu akrostichu.
Pažod. „burnos“.
Pažod. „Mano viduriai rūgsta“.
Pažod. „ragus“.
Arba „Mokymo“.
Pažod. „mano viduriai rūgsta“.
Pažod. „Mano kepenys žemėn išsiliejo“.
Pažod. „iškėlė jo ragą“.
Arba „kūno vaisių“.
Arba galbūt „paliko pūdymu“.
Pažod. „Sūnumis“.
Arba „ramiai“.
Arba „aplinkiniams miesteliams“.
Pažod. „skaisčiai raudonais“.
Pažod. „juodybę“.
Arba „prievartaujamos“.