OZĖJO KNYGA
1 Jehovos žodis, siųstas Ozėjui*, Beerio sūnui, Judo karalių Uzijo,+ Jotamo,+ Ahazo+ ir Ezekijo+ dienomis+ ir Izraelio karaliaus Jeroboamo,+ Jehoašo+ sūnaus, dienomis. 2 Kai Jehova pradėjo skelbti savo žodį per Ozėją, Jehova Ozėjui tarė: „Eik ir imk sau žmoną – ji paleistuvaus ir jai gims vaikų iš paleistuvystės, – nes krašto liaudis paleistuvaudama visiškai nusisuko nuo Jehovos.“+
3 Tad nuėjęs jis paėmė sau į žmonas Diblaimo dukterį Gomerą. Ši tapo nėščia ir pagimdė jam sūnų.
4 Tada Jehova Ozėjui tarė: „Pavadink jį Jezreeliu*, nes netrukus pašauksiu Jehuvo namus atsiskaityti+ už kraują, kurį Jezreelis* praliejo, ir padarysiu galą Izraelio karalystei.+ 5 Tą dieną Jezreelio slėnyje sulaužysiu Izraelio lanką.“
6 Gomera vėl tapo nėščia ir pagimdė dukterį. Ir Dievas tarė Ozėjui: „Pavadink ją Lo Ruhama*, nes Izraelio palikuonių daugiau negailėsiu,+ pavarysiu juos šalin.+ 7 Bet Judo palikuonių pasigailėsiu+ ir juos išgelbėsiu – išgelbėsiu aš, Jehova, jų Dievas.+ Ne lankas, ne kalavijas, ne karas, ne žirgai ir ne raitininkai juos išgelbės.“+
8 Nujunkiusi Lo Ruhamą, Gomera tapo nėščia ir pagimdė dar vieną sūnų. 9 Tada Dievas tarė: „Pavadink jį Lo Amiu*, nes jūs – ne mano tauta, ir aš – ne jūsų Dievas.
10 Ir bus izraelitų tiek, kiek pajūrio smilčių, kurių neįmanoma nei suseikėti, nei suskaičiuoti.+ Ten, kur jiems buvo pasakyta: ‘Jūs – ne mano tauta’,+ bus sakoma: ‘Jūs – gyvojo Dievo sūnūs.’+ 11 Tada Judo ir Izraelio žmonės bus sutelkti į viena,+ išsirinks sau vieną vadą ir iš ano krašto išeis, – didi bus toji diena Jezreeliui.+
2 Kaltinkite savo motiną, kaltinkite,
nes ji man ne žmona,+ o aš jai ne vyras.
Tenusimeta ji nuo savęs paleistuvystę,
nuo savo krūtų – svetimavimą,
3 antraip ją išrengsiu ir paliksiu nuogą, kokia buvo tą dieną, kai gimė,
padarysiu ją tyrlaukiais,
paversiu sausringa žeme,
numarinsiu troškuliu.
4 Nė jos sūnų̃ nepagailėsiu,
nes jie – sūnūs, gimę iš paleistuvystės,
5 nes jų motina paleistuvavo,+
moteris, kuri juos įsčiose nešiojo, elgėsi begėdiškai.+
‘Eisiu, – sakė ji, – paskui savo meilužius,+
paskui tuos, kurie man duoda duonos ir vandens,
vilnonių ir lininių apdarų, aliejaus ir gėrimo.’
6 Todėl dygiakrūmiais jai kelią užtversiu,
pastatysiu priešais ją akmenų sieną,
kad savo takų neberastų.
7 Bėgs ji paskui meilužius, bet jų nepavys,+
ieškos jų, bet neras.
8 Ji nesuprato, kad tai aš daviau jai grūdų,+ jauno vyno ir aliejaus,
tai aš negailėjau jai sidabro ir aukso,
o ji visa išleido Baalui.+
9 Todėl darysiu kitaip: per pjūtį atsiimsiu savo grūdus
ir derliaus metui atėjus – savo jauną vyną,+
atimsiu vilnonius ir lininius apdarus, kuriuos buvau davęs nuogumui prisidengti.
10 Aš atidengsiu jos gėdą meilužių akivaizdoje,
ir iš mano rankų jos niekas neišgelbės.+
11 Padarysiu galą visam jos džiaugsmui,
jos šventėms,+ jaunatims, šabams ir visoms iškilmėms.
12 Nuniokosiu jos vynmedžius ir figmedžius, apie kuriuos ji sakė:
‘Tai užmokestis, meilužių man duotas’,
brūzgynais juos paversiu,
laukų žvėrys juos nuės.
13 Pašauksiu ją atsiskaityti už dienas, kai aukas atnašavo baalams,+
kai auskarais, papuošalais dabinosi ir paskui meilužius lakstė,
o mane pamiršo,+ – tai Jehovos žodis.
14 Prikalbinsiu ją,
nuvesiu į tyrlaukius
ir palenksiu jos širdį.
Tenai ji man atsilieps kaip jaunystės dienomis,
kaip dieną, kai išėjo iš Egipto žemės.+
16 Tą dieną – tai Jehovos žodis –
ji vadins mane „mano vyras“ ir nebevadins „mano šeimininkas“*.
18 Tą dieną savosios tautos labui sudarysiu sandorą su laukų žvėrimis,+
su padangių paukščiais ir žemės ropliais*,+
išgelbėsiu kraštą nuo lanko, kalavijo ir karo+ –
leisiu žmonėms gyventi saugiai.+
19 Susižadėsiu su tavimi amžiams,
susisaistysiu su tavimi teisumu ir teisingumu,
ištikimąja meile ir gailestingumu,+
20 susisaistysiu ištikimybe,
ir tu patirsi, koks aš, Jehova, esu.+
21 Tą dieną atsakysiu į prašymą – tai Jehovos žodis, –
atsakysiu į prašymą dangaus,
o tas atsakys į prašymą žemės,+
22 ir žemė duos, ko prašo grūdai, jaunas vynas ir aliejus,
3 Paskui Jehova man vėl tarė: „Eik ir mylėk tą moterį, kito vyro mylimąją, svetimautoją,+ – juk aš, Jehova, irgi myliu Izraelio žmones,+ nors jie eina pas kitus dievus+ ir yra pamėgę razinų papločius*.“
2 Taigi įsigijau ją už penkiolika sidabrinių ir pusantro homero* miežių. 3 Ir tariau jai: „Ilgą laiką tu būsi mano. Nepaleistuvausi, neatsiduosi kitam vyrui, ir aš savo ruožtu tavęs neliesiu.“
4 Mat Izraelio žmonės ilgą laiką gyvens be karaliaus,+ be didžiūno, be aukos, be šventstulpio*, be efodo+ ir be dievukų*.+ 5 O tada, paskutinėmis dienomis, Izraelio žmonės sugrįš ir ieškos Jehovos, savo Dievo,+ ir Dovydo, savo karaliaus,+ tada drebėdami artinsis prie Jehovos, kad patirtų jo gerumą.+
4 Klausykitės Jehovos žodžio, Izraelio žmonės,
nes krašto gyventojus Jehova traukia teisman:+
nėra krašte teisybės, nėra ištikimos meilės, niekas nenori Dievo pažinti.+
2 Melagingos priesaikos, apgaulė,+ žmogžudystės,+
vagystės ir svetimavimas+ įsigalėjo,
nuolat liejamas kraujas.+
3 Todėl kraštas sielvartaus,+
visi jo gyventojai iš silpnumo leips,
laukų žvėrys, padangių paukščiai
ir jūrų žuvys gaiš.
4 „Bet neverta nei barti, nei drausminti,+
nes tauta užsispyrusi – kaip kad tie, kurie priešgyniauja kunigui.+
5 Tu klupsi vidury dienos,
klups ir pranašas – klups, lyg būtų naktis.
Tavo motiną aš nutildysiu*.
6 Savo tautą nutildysiu*, nes manęs pažinti nenorėjo.
Mane pažinti tu atsisakei,+
todėl ir aš tavęs atsisakysiu – kunigu man netarnausi.
7 Kuo daugiau jų* radosi, tuo labiau žmonės man nusidėjo.+
Jų garbę paversiu gėda.*
8 Jie minta mano tautos nuodėme,
su goduliu laukia, kada žmogus nusikals.
9 Tautai nutiks tas pat, kas ir kunigui, –
visus pašauksiu atsiskaityti už tai, ką darė,
atmokėsiu žmonėms pagal jų darbus.+
12 Manieji žmonės medinių stabų klausinėja,
daro, ką lazda* jiems sako,
nes palaidumo dvasia juos į klystkelį veda
ir paleistuvaudami jie savo Dievą išduoda.
13 Ant kalnų viršūnių jie aukas aukoja,+
ant kalvų rūksta jų atnašų dūmai,
aukoja po ąžuolais, po stirakais, po kiekvienu dideliu medžiu,+
nes jų paūksmė maloni.
Todėl jūsų dukterys paleistuvauja
ir jūsų marčios svetimauja.
14 Aš nešauksiu jūsų dukterų atsiskaityti, kad paleistuvauja,
ir jūsų marčių – kad svetimauja.
Juk patys vyrai su paleistuvėmis paeina į šalį,
su šventaviečių sanguliautojomis aukas aukoja.
Tokia tauta – tauta be išmanymo+ – pražus.
16 Izraelis užsispyręs lyg užsispyrusi karvė.+
Argi dabar Jehova jį ganys kaip avinėlį plačioje ganykloje?
17 Efraimas prie stabų prijunko.+
Na ir tegu!
18 Išbaigęs alų*,
jis ištvirkauja.
Jo valdovai* itin pamėgę begėdystę.+
19 Vėjas apsiaus jį savo sparnais ir nuneš,
tada jam bus gėda dėl savo aukų.“
2 Tie atsimetėliai – įgudę skerdikai,
ir juos visus aš įspėju*.
3 Efraimą pažįstu,
Izraelis nėra nuo manęs paslėptas.
Dabar tu, Efraimai, ištvirkauji.
Izraelis pats save teršia.+
4 Jų darbai neleidžia jiems pas savo Dievą sugrįžti,
nes paleistuvystės dvasia juos užvaldė.+
Jehovos jie nenori pažinti.
5 Prieš Izraelį liudija jo paties išdidumas.+
Per savo kaltę Izraelis klumpa, klumpa Efraimas,
drauge klumpa ir Judas.+
6 Su savo kaimenėmis ir bandomis jie ėjo ieškoti Jehovos,
bet nesurado.
Nuo jų jis buvo pasitraukęs.+
7 Jehovą jie išdavė+ –
jiems gimė svetimųjų sūnūs.
Dar mėnuo ir jie bus praryti kartu su savo paveldu*.
8 Pūskite ragą+ Gibėjoje, trimitą – Ramoje!+
Šaukite į kovą Bet Avene+ – mes paskui tave, Benjaminai!
9 Efraimai, bausmės dieną tu siaubo reginiu pavirsi.+
Izraelio giminėms aš skelbiu, kas tikrai įvyks.
10 Judo didžiūnai yra kaip tie, kurie perkelia riboženklius,+
savo įniršį ant jų lyg vandenį išliesiu.
11 Efraimas nuengtas, pelnytai sutriuškintas,
nes savo valia nuėjo paskui priešą.+
12 Buvau Efraimui tarsi kandis,
Judo palikuoniams – tarsi puvinys.
13 Kai Efraimas pamatė turįs ligą, o Judas – skaudulį,
Efraimas nuėjo į Asiriją,+ siuntė pasiuntinius pas didį karalių.
Bet tas negalėjo jūsų išgydyti,
negalėjo jūsų skaudulio pašalinti.
14 Efraimui būsiu lyg jaunas liūtas,
Judo palikuoniams – lyg stipruolis liūtas.
15 Nueisiu, sugrįšiu į savo vietą ir palūkėsiu, kol jie atsiskaitys už kaltę.
6 „Eime, grįžkime pas Jehovą.
Jis mus sudraskė+ – jis ir išgydys,
jis sužalojo – jis ir aptvarstys.
2 Po dviejų dienų jis mus atgaivins,
trečią dieną pastatys ant kojų,
ir vėl gyvensim jo akivaizdoje.
3 Mes būsime arti Jehovos, mes prie jo veršimės.*
Jis tikrai ateis, kaip kad rytas ateina.
Jis ateis tarsi liūtis,
tarsi pavasario lietus, kuris pagirdo žemę.“ –
4 „Ką man su tavimi daryti, Efraimai?
Ką man su tavimi daryti, Judai?
Jūsų ištikimybė* – kaip rytmečio migla,
kaip rasa, kuri bemat pranyksta.
Mano nuosprendis bus lyg plieskianti šviesa.+
6 Juk ne auka mane džiugina, o ištikimoji meilė*.
Noriu ne kad deginamąsias atnašas aukotumėte, o kad pažintumėte mane, savo Dievą.+
7 Bet jie, menki žmonės, sulaužė sandorą,+
savame krašte mane išdavė.
9 Kunigai, susibūrę tarsi plėšikai, tyko žmogaus.
Jie žudo kelyje į Sichemą,+
jų elgesys – begėdiškas.
11 O tavęs, Judai, laukia pjūtis –
parvesiu tuomet savo tautą iš nelaisvės.“+
2 Tačiau širdyje jie nemano, kad aš jų visas nedorybes atminsiu.+
Piktadarystės juos apraizgė,
man jos tiesiai prieš akis.
3 Savo nedorybėmis jie džiugina karalių,
savo apgavystėmis – didžiūnus.
4 Visi jie – svetimautojai
ir jie liepsnoja it kepėjo krosnis, prikūrenta taip,
kad nebereikia kurstyti nei minkant tešlą, nei laukiant, kol įrūgs.
5 Sunegalavo didžiūnai per karaliaus šventę,
nuo vyno įsismarkavo.+
Bičiuliaujasi karalius su šaipūnais.
6 Jie artinasi, degdami širdy tarytum krosnis.*
Kepėjas visą naktį miega,
o rytą krosnis vėl karščiu alsuoja.
Deja, tautoj manęs nė vienas nesišaukia.+
8 Efraimas maišosi su tautomis.+
Efraimas – lyg neapverstas paplotis.
9 Svetimieji ryja jo jėgas,+ bet jis to nežino,
jo plaukai pražilo, bet jis to nemato.
10 Prieš Izraelį liudija jo paties išdidumas,+
bet jis nieko nepaiso –
pas Jehovą, savo Dievą, negrįžta ir jo neieško.+
12 Kad ir kur tie žmonės eitų, ant jų užmesiu savo tinklą,
iš dangaus nublokšiu žemėn lyg paukščius,
nubausiu juos, kaip ir esu įspėjęs tautą.+
13 Vargas jiems, nes nuo manęs jie bėgo!
Pražūtis jiems, nes man jie nusikalto!
Norėjau juos atpirkti, bet jie apie mane kalbėjo melą.+
14 Širdyje manęs nesišaukė,+
nors ir aimanavo savo guoliuose.
Dėl grūdų ir jauno vyno save raižė,
prieš mane maištavo.
15 Nors aš juos protinau, nors jų rankas aš stiprinau,
jie eina prieš mane ir rezga pikta.
Per savo įžūlų liežuvį jų didžiūnai kris nuo kalavijo –
dėl to jie taps pajuoka Egipto žemėje.“+
8 „Dėk ragą prie lūpų!+
2 Man jie šaukia: ‘Mūsų Dieve! Mes, Izraelis, tave pažįstame!’+
3 Izraelis atmetė, kas gera.+
Tegu priešas jį persekioja!
4 Jie rinkosi sau karalius, bet be mano žinios,
rinkosi sau didžiūnus, bet jų aš nepripažinau.
Kada gi pagaliau apsivalysi?
6 Šitas veršis – Izraelio.
Jis amatininko padarytas, jis ne Dievas.
Samarijos veršis bus sudaužytas į šipulius.
7 Jie sėja vėją –
pjaus vėtrą.+
8 Priešas praris Izraelį.+
Dabar jis bus tarp tautų+
lyg koks nereikalingas indas.
9 Mat kaip vienišas laukinis asilas jis patraukė į Asiriją.+
Efraimas nuėjo pirkti sau meilės.+
10 Nors jie ir perka meilę iš tautų,
dabar aš juos surinksiu
ir jie turės kamuotis+ po karalių ir didžiūnų užkrauta našta.
11 Efraimas prisistatė aukurų, todėl ir nusidėjo.+
Jis turi aukurų ir nuodėmiauja.+
13 Žmonės man atnašauja dovanas ir valgo aukų mėsą,
tačiau Jehovai šitos aukos nemalonios.+
Dabar jų kaltę prisiminsiu ir už nuodėmes nubausiu.+
Bet aš į tuos miestus pasiųsiu ugnį –
tepraryja jų bokštus!“+
9 „Nesidžiauk, Izraeli,+
nesilinksmink, kaip linksminasi tautos.
Juk per paleistuvystę nuo savo Dievo atsitolinai,+
ant kiekvieno grendymo tau patiko gauti paleistuvės užmokestį.+
2 Bet grendymas ir vynuogių spaudykla tavęs nebemaitins,
jaunas vynas išsibaigs.+
Jos – lyg kokia gedulo duona:
visi, kas tos duonos valgys, taps nešvarūs.
Jų duona – tik patiems valgyti,
į Jehovos Namus ji nebus nešama.
5 Ką darysite, kai ateis diena jums susiburti,
diena švęsti Jehovos iškilmę?
6 Iš niokojamo krašto jie turės bėgti.+
Egiptas juos surinks,+ Memfis palaidos.+
Dilgėlės pasiglemš jų sidabro brangenybes,
jų palapinėse žels dygiakrūmiai.
Jų pranašas pasirodys esąs kvailas, dvasios vyras – pamišęs.
Tavo kaltė didelė, didelis ir priešiškumas tau.“
8 Seniau Efraimo sargybinis+ buvo su manuoju Dievu.+
Bet dabar visi jo pranašų+ keliai yra lyg paukštgaudžio spąstai,
Dievo Namuose – priešiškumas.
9 Kaip kad Gibėjos dienomis, jie pasinėrę į pražūtingus darbus.+
Dievas prisimins jų kaltę ir už nuodėmes nubaus.+
10 „Izraelį aptikau lyg vynuoges tyruose,+
jūsų protėvius išvydau lyg pirmąsias figas ant figmedžio, pirmąsyk duodančio vaisių.
Bet jie nuėjo pas Peoro Baalą+ –
jie atsidavė gėdingajam+
ir tapo pasibjaurėtini kaip tas, kurį pamilo.
11 Garbė nuo Efraimo sprunka tarsi paukštis.
Nė viena negimdo, nė viena nesilaukia, nėra pradėta įsčiose nė vieno.+
12 Net jei vaikų kas nors ir turi,
aš juos atimsiu, neliks nė vieno.+
Vargas jam – nuo jo aš nusisuksiu!+
13 Efraimas, pasodintas lankoje, man buvo tartum Tyro miestas,+
tačiau dabar turės Efraimas atiduoti savo sūnus mirčiai.“
14 Duok jiems, Jehova, ko nusipelnė, –
persileidžiančias įsčias ir išdžiūvusias krūtis.
15 „Visas jų nedorumas pasimatė Gilgale,+ ten pradėjau jų nekęsti.
Visi jų didžiūnai užsispyrę.
16 Efraimas bus parblokštas,+
padžius jo šaknis, vaisių jis nebeduos.
Jei ir pagimdys, taip lauktus jo palikuonius numarinsiu.“
10 „Izraelis – sulaukėjęs* vynmedis, vedantis vaisių:+
kuo daugiau vaisių duoda, tuo daugiau statosi aukurų,+
kuo geresnis jo krašto derlius, tuo puošnesni jo šventstulpiai*.+
2 Jų širdis veidmainė*,
bet dabar jų kaltė išaiškės.
Bus kas jų aukurus sugriauna ir šventstulpius sudaužo!
3 Jie sakys: ‘Karaliaus mes neturime,+ nes Jehovos nesibijome.
Ir kuo karalius mums padėtų?’
4 Jų kalbos tuščios, jie prisiekia melagingai,+ sandoras sudarinėja –
neteisybė želia it nuodingos piktžolės lauko vagose.+
5 Samarijos gyventojai dėl Bet Aveno veršio baiminsis,+
apverks jį liaudis
ir žyniai, kurie šlovinguoju veršiu taip džiaugėsi,
nes jis bus paimtas nuo jų į tremtį.
6 Jį nugabens kaip dovaną didžiam karaliui į Asiriją.+
Efraimas gėdą užsitrauks,
pažemintas bus Izraelis dėl to, kad neprotingų patarimų klausė.+
8 Ir Bet Aveno šventavietės+ – Izraelio nuodėmė+ – bus sunaikintos,+
dygiažolės ir dagiai žels ant jų aukurų.+
Žmonės sakys kalnams: ‘Apdenkite mus!’
ir kalvoms: ‘Griūkite ant mūsų!’+
9 Nuo pat Gibėjos dienų tu, Izraeli, nusidedi,+
tu nė kiek nepasikeitęs.
Ne visus nedorumo sūnus karas Gibėjoje pražudė.
10 Kai panorėsiu, juos nubausiu.
Tautos susitelks prieš juos
ir teks jiems vilkti savo dviejų nusikaltimų jungą.
11 Efraimas buvo išmokyta ir mėgstanti kulti telyčia,
jos puikaus sprando neapsunkinau.
Bet dabar aš leisiu ant Efraimo joti*.+
Judas ars, Jokūbas akės.
12 Sėkite sau teisumą ir pjaukite ištikimąją meilę,
plėškite dirvoną,+
kol dar laikas ieškoti Jehovos,+
kad atėjęs jis pamokytų teisumo.+
13 Bet jūs ariate nedorybę,
pjaunate neteisumą+
ir valgote apgaulės vaisius,
nes savo pačių užmojais pasitikite,
savo karių daugybe.
14 Prieš tavo žmones griausmingai pakils priešas,
ir visi tavo įtvirtinti miestai bus nuniokoti,+
kaip kad Šalmanas* nuniokojo Bet Arbelį kovos dieną,
kai motinos drauge su vaikais buvo sutraiškytos.
15 Taip bus padaryta ir tau, Beteli,+ už tavo didelį nedorumą.
Auštant Izraelio karalius žūte pražus*.“+
3 Juk tai aš mokiau Efraimą vaikščioti,+ glėbyje nešiojau.+
Nesuvokė jis, kad aš jį gydžiau.
4 Žmonių* raiščiais, meilės virvėmis prie savęs juos traukiau,+
jiems jungą nuėmiau nuo sprando,
kiekvieną rūpestingai maitinau.
6 Jų miestuose siaus priešų kalavijas,+
sulaužys jų skląsčius, praris miestus už tai, kad užmačias piktas jie rezgė.+
8 Bet negi tave, Efraimai, galėčiau palikti?+
Nejau tave, Izraeli, galėčiau atiduoti?
Nejau galėčiau pasielgti su tavimi kaip su Adma
ar padaryti taip, kaip padariau su Ceboimais?+
Širdyje aš persigalvojau,
pajaučiau tau gailestį.+
9 Savo degančios rūstybės neišliesiu,
Efraimo daugiau nebenaikinsiu,+
nes esu Dievas – ne žmogus,
esu Šventasis tarp jūsų.
Supykęs prieš jus nepakilsiu.
10 Žmonės eis paskui Jehovą, riaumojantį it liūtas.+
Kada jis užriaumos, jo sūnūs drebėdami ateis iš vakarų.+
11 Virpėdami lyg paukščiai pargrįš jie iš Egipto,
lyg balandžiai – iš Asirijos krašto.+
Įkurdinsiu juos jų pačių namuose, – tai Jehovos žodis.+ –
12 Aplink mane vien Efraimo melas,
vien Izraelio namų apgavystės.+
Bet Judas tebeina su Dievu,
Švenčiausiajam jis ištikimas.“+
12 „Efraimas minta vėju,
visą dieną rytvėjį vaikosi,
vis daugiau meluoja ir smurtauja,
2 Jehova patrauks Judą teisman.+
Jokūbą jis pašauks atsiskaityt už tai, ką darė,
atmokės pagal jo darbus.+
4 Su angelu jis grūmėsi ir nugalėjo,
verkdamas maldavo malonės.“+
Jehova – toks jo atmintinas vardas.+
6 „Tad sugrįžk pas savo Dievą,+
ištikimai mylėk, laikykis teisingumo+
ir visuomet į Dievą savąjį dėk viltis.
7 Tačiau prekeivio rankoje – neteisingos svarstyklės,
sukčiauti jam patinka.+
Visa savo triūsu įgijau ir niekas manyje neras jokios kaltės, jokios nuodėmės.’
9 Bet aš esu Jehova – tavo Dievas nuo pat tų laikų, kai buvai Egipte.+
Aš ir vėl įkurdinsiu tave palapinėse,
kaip kad šventės dienomis.
11 Gileade – apgaulė*+ ir netiesa,
Gilgale žmonės jaučius aukoja,+
ir jų aukurai yra tarsi akmenų krūvos suartame lauke.+
Kad žmoną gautų, saugojo avis.+
14 Efraimas skaudžiai įžeidė Dievą,+
užsitraukė kraujo kaltę.
Jo Viešpats už tą paniekinimą jam atmokės!“+
13 „Efraimui prakalbus, visi drebėdavo,
iškilus jis buvo Izraelyje.+
Bet per Baalą užsitraukė kaltę+ ir pražuvo.
2 Dabar jis dar daugiau nusideda,
iš sidabro nusiliedina atvaizdų,+
su išmone pasidaro stabų (visi jie – amatininkų darbas)
ir sako: ‘Tebučiuoja aukotojai veršius!’+
3 Todėl jis bus kaip rytmečio migla,
kaip rasa, kuri bemat pranyksta,
kaip pelai, kuriuos vėtra nuneša nuo grendymo,
kaip dūmai, išeinantys pro stogo angą.
4 Bet aš esu Jehova – tavo Dievas nuo pat tų laikų, kai buvai Egipte.+
Kito Dievo tu nepažinojai, tik mane.
Kito gelbėtojo, be manęs, nėra.+
5 Rūpinausi tavimi dykumoje,+ sausringame krašte.
6 Iš savo ganyklų jie pasisotino+ –
pasisotino ir jų širdis išpuiko.
Todėl mane jie pamiršo.+
7 Aš būsiu jiems kaip liūtas,+
kaip leopardas, tykantis prie tako.
8 Užpulsiu juos tartum meška, netekusi jauniklių,
jiems perplėšiu krūtinę.
Kaip liūtas juos tenai surysiu.
Juos sudraskys lauko žvėris.
9 Šitaip, Izraeli, būsi sunaikintas,
nes prieš mane, prieš savo pagalbą, atsisukai.
10 Kurgi dabar tavo karalius? Tegelbsti jis tave visuose miestuose!+
12 Efraimo kaltė įrišta į ryšulį,
jo nuodėmė padėta saugoti.
13 Suims jį gimdymo skausmai.
Jis – vaikas neprotingas;
atėjus metui gimti, palikti įsčių jis nenori.
Kur tavo geluonys, mirtie?+
Kur tavo pragaištingoji galia, o kape?+
Pagailos mano akyse nebus.
15 Nors jis vešėtų it nendrynas,
vėjas iš rytų atkils, Jehovos vėjas,
ir nuo dykumos atkilęs jo šulinį išsekins, jo versmę išdžiovins.
Lobynas visų jo brangenybių bus išplėštas.+
16 Samarija turės už savo kaltę atsakyti,+ nes prieš Dievą savąjį maištauja.+
14 „Grįžk, Izraeli, pas Jehovą, savo Dievą,+
juk per savo kaltę suklupai.
2 Grįžk pas Jehovą su tokiais žodžiais,
taip jam sakyk: ‘Atleiski mūsų kaltę+ ir priimk, kas gera,
tai savo lūpomis tau gyrių atnašausime+ nelyginant veršius.
3 Asirija negelbės mūsų,+
ant žirgų nejosime+
ir savo rankų dirbiniui nebesakysim: „Mūsų Dievas!“,
nes tik tu esi tasai, kuris našlaičio pasigaili.’+
4 Nuo neištikimybės juos išgydysiu+
ir juos mylėsiu ne prieš savo valią,+
nes rūstauti ant jų palioviau.+
5 Izraeliui būsiu lyg rasa.
Kaip lelija jis žydės,
šaknysis kaip Libano medžiai.
6 Jis plačiai šakosis,
bus puikus kaip alyvmedis,
kvepės kaip Libano miškai.
7 Manieji žmonės vėl gyvens mano paūksmėje,
augins javus, žydės lyg vynmedis.+
Aš būsiu giriamas, kaip kad Libano vynas.
8 Efraimas sakys: ‘Kam man tie stabai?’+
Jį išklausysiu ir juo rūpinsiuosi.+
Būsiu kaip vešlus kadagys,
ant manęs jis ras vaisių.“
9 Kas išmintingas, visa tai supras,
kas nuovokus, tai permanys.
Kita vardo Hošaja forma, išvertus – „Jaho išgelbėtas“, „Jahas išgelbėjo“.
Išvertus – „Dievas pasės“.
Miestas, kuriame gyveno šiaurinės Izraelio karalystės karaliai, nors sostinė buvo Samarija. Žr. 1Ka 21:1.
Išvertus – „nepagailėtoji“.
Išvertus – „ne mano tauta“.
Žr. Oz 1:9 išn.
Žr. Oz 1:6 išn.
Išvertus – „nelaimė“.
Arba „mano baalas“.
Hebr. žodis tikriausiai reiškia ne tik roplius, bet ir kitokių rūšių gyvūnus, pavyzdžiui, graužikus ir vabzdžius.
Išvertus – „Dievas pasės“.
Žr. Oz 1:6 išn.
Turimas omenyje papločių aukojimas stabams.
Homeras buvo lygus 220 L. Žr. priedą B14.
Žr. žodynėlį.
Arba „terafų“. Žr. žodynėlį.
Arba „pražudysiu“.
Arba „pražudysiu“.
Arba „mokymą“.
Tikriausiai turimi omenyje kunigai.
Arba galbūt „Mano garbę jie išmainė į gėdą“.
Pažod. „atima širdį“.
Arba „būrimo lazda“.
Bet Avenu („piktadarybės namais“) Ozėjo knygoje paniekinamai vadinamas Betelis („Dievo namai“).
Arba „kvietinį alų“.
Pažod. „skydai“.
Arba „sudrausiu“.
Arba „laukais“.
Pažod. „veido“.
Arba „Mes pažinsime Jehovą, veršimės jį pažinti“.
Arba „ištikimoji meilė“.
Arba „gailestingumas“.
Arba galbūt „Jų širdis – lyg krosnis, kai jie su savo kėslais artinasi“.
Pažod. „teisėjus“.
Pažod. „be širdies“.
Turimas omenyje tikrojo Dievo garbinimas.
Arba „svetimieji“.
Arba „Aš surašiau jam daug pamokymų“.
Arba galbūt „Jie sugrįš“.
Pažod. „namų“.
Arba galbūt „išsišakojęs“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „slidi“, „glotni“.
Pažod. „bus nutildyta“.
Arba „leisiu Efraimą įkinkyti“.
Manoma, kad Šalmanas yra Šalmanesero vardo trumpinys (greičiausiai turimas omenyje Šalmaneseras V).
Pažod. „bus tildyte nutildytas“.
Turimi omenyje pranašai ir kiti, kurie buvo siųsti mokyti Izraelio.
Arba „Maloningumo“. Tikriausiai užuomina apie tai, kaip tėtis ar mama, raiščiu prilaikydami, moko mažylį vaikščioti.
Turimas omenyje tikrojo Dievo garbinimas.
Galbūt turima omenyje magija, mistika.
Pažod. „teisėjai“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.