JOELIO KNYGA
1 Jehovos žodis, siųstas Joeliui*, Petuelio sūnui.
2 Klausykitės, seniūnai,
sukluskite, visi krašto* gyventojai.
Ar buvo kas panašaus jūsų dienomis
arba dienomis jūsų protėvių?+
3 Pasakokite apie tai savo sūnums,
jūsų sūnūs tepasakoja savo sūnums
ir jų sūnūs – tolesnei kartai.
4 Ko nesuėdė ėdrieji skėriai, suėdė skraidantieji;+
ko nesuėdė skraidantieji, surijo besparniai;
5 Pabuskite, girtuokliai,+ ir raudokite!
Aimanuokite, visi vyno gėrėjai,
nes saldus vynas atimtas nuo jūsų burnos.+
6 Tauta, galinga ir nesuskaitoma, užplūdo mano kraštą.+
Jų dantys – kaip liūtų dantys,+ jų nasrai – kaip liūtų nasrai.
7 Mano vynmedį jie nuniokojo, mano figmedį nudraskė,
paliko visiškai plikus, numetė šalin,
net žievę nuo šakų nulupo.
10 Laukai nusiaubti, sielvartauja žemė.+
Javai sunaikinti, jaunas vynas išdžiūvo, išsibaigė aliejus.+
11 Žemdirbiai susikrimtę, vynuogininkai dejuoja
netekę kviečių ir miežių,
mat visas laukų derlius pražuvo.
Žmonių džiaugsmas pavirto gėda.
13 Jūs, kunigai, vilkitės ašutinę* ir raudokite*!
Aimanuokite, aukuro tarnai!+
Ateikit, manojo Dievo tarnai, ir visą naktį išbūkit su ašutine,
nes nei javų,+ nei liejamųjų atnašų+ niekas į jūsų Dievo Namus nebeneša.
14 Paskelbkit pasninką, sukvieskit visus į iškilmingą sambūrį!+
Seniūnus ir visus krašto gyventojus sušaukit į Jehovos, savojo Dievo, Namus+
ir melskite Jehovą pagalbos.
15 Ak, toji diena!
Jehovos diena jau arti!+
Ateina sunaikinimas nuo Visagalio!
16 Argi nepradingo maistas iš mūsų akivaizdos,
džiaugsmas ir džiūgavimas iš mūsų Dievo Namų?
18 Net gyvuliai dejuoja.
Nerimsta, bastosi galvijų bandos, nes nebeturi ganiavos.
Kamuojasi ir avių kaimenės.
19 Tavęs, Jehova, aš šaukiuosi,+
nes tyrlaukių ganyklas ugnis prarijo,
liepsna laukuose pasiglemžė visus medžius.
20 Tavęs net žvėrys laukia nesulaukia,
nes vandens tėkmės išdžiūvo,
nes ugnis prarijo tyrlaukių ganyklas.
2 Pūskite ragą Sione,+
skelbkite mano šventajame kalne, kad bus karas.
Tai lyg ankstaus ryto prieblanda, dengianti kalnus.
Štai atplūsta tauta, nesuskaitoma ir galinga,+
panašios į ją nėra buvę
ir kitos, tokios kaip ji,
per kartų kartas nebus.
3 Pirma jų eina ryjanti ugnis,
iš paskos – niokojanti liepsna.+
4 Jų išvaizda – lyg išvaizda žirgų,
kaip karo žirgai jie lekia.+
5 Kai jie kalnų viršūnėmis šuoliuoja, rodos, vežimai dunda,+
rodos, spragsi ražieną ryjanti ugnies liepsna.
Jie – lyg galinga kariuomenė, išsirikiavusi mūšiui.+
6 Tautas jų akivaizdoj baimė pagaus,
visų veidai išblykš.
7 Jie veržiasi lyg karžygiai,
jie lyg kariai per mūrus kopia,
kiekvienas žengia tiesiai,
iš savo tako neišklysta.
8 Ir nesistumdo jie –
kiekvienas skuba ta pačia kryptim.
Nors kai kuriuos ir pakerta strėlė,
jų gretos nepakrinka.
9 Jie veržiasi į miestą, bėga mūrų viršumi,
lipa į namus, lyg vagys braunasi pro langus.
10 Prieš juos dreba kraštas ir krūpčioja dangūs,
aptemsta saulė ir mėnulis,+
spindėt nustoja žvaigždės.
11 Savo kariuomenės priešakyje balsu griausmingu Jehova prabyla+ – jo pulkai labai gausūs.+
Juk Dievas, savo žodį vykdantis, yra galingas.*
Jehovos diena didi ir labai baisi!+
Kas gali ją ištverti?+
12 „Todėl kol dar laikas, grįžkite pas mane visa širdimi,+ – tai Jehovos žodis, –
grįžkite su pasninku,+ verkdami ir raudodami.
13 Persiplėškite širdis,+ o ne drabužius+
ir grįžkite pas Jehovą, savo Dievą,
nes jis atjautus* ir gailestingas, lėtas pykti+ ir kupinas ištikimosios meilės,+
jis apsigalvoja ir nelaimės nesiunčia.
14 Kas žino, gal Jehova, jūsų Dievas, ir šįkart pakeis mintį, gal apsigalvos+
ir nepaliks jūsų be palaiminimo –
be javų atnašų ir liejamųjų atnašų?
15 Pūskite ragą Sione!
Skelbkite pasninką, sukvieskite visus į iškilmingą sambūrį,+
Suburkit senolius*, surinkite vaikus ir žindomus kūdikius.+
Teišeina iš savo kambario jaunikis, iš savo miegamojo – jaunoji.
17 Tarp prieangio ir aukuro+
terauda kunigai, Jehovos tarnai, sakydami:
‘Pasigailėk, Jehova, savos tautos žmonių,
neatiduok pajuokai savojo paveldo,
neleisk, kad jiems svetimieji viešpatautų.
Kodėl tautos turėtų sakyti: „Kur tas jų Dievas?“’+
18 Tada Jehova uoliai gins savo kraštą,
pagailės savos tautos.+
Nebeleisiu tautoms jūsų niekinti.+
20 Atėjūną iš šiaurės nuo jūsų nuvarysiu,
nublokšiu į išdžiūvusį kraštą, į dykynę,
jo priešakinius būrius – rytų jūros* link,
jo užnugarinius būrius – vakarų jūros* link.
21 Nebijok, žeme,
džiaukis ir džiūgauk, nes Jehova darys didžių darbų!
22 Nebijokit, laukų žvėrys,
nes tyrlaukių ganyklos sužaliuos+
ir medžiai duos vaisių,+
figmedis ir vynmedis gausiai užderės.+
23 Būkite linksmi, Siono sūnūs, džiaukitės Jehova, savuoju Dievu,+
nes rudenį jis duos lietaus, kiek reikia,
siųs, kaip kadaise, gausų lietų,
rudens ir pavasario lietų.+
24 Grendymai bus pilni grūdų,
jaunas vynas ir aliejus spaudyklose liesis per kraštus.+
25 Aš atlyginsiu jums už visa,
ką per tuos metus suėdė skėriai – skraidantieji ir besparniai, rijikai ir ėdrūnai,
mano didi kariuomenė, kurią prieš jus siunčiau.+
26 Tikrai jūs valgysite iki soties+
ir šlovinsite vardą Jehovos, savo Dievo,+
kuris jūsų labui daro stebuklus.
Mano tautai jau niekad nebeteks kęsti gėdos.+
Mano tautai jau niekad nebeteks kęsti gėdos.
28 Paskui visokiausiems žmonėms išliesiu savo dvasios;+
jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus,
jūsų senoliai sapnuos sapnus,
jūsų jaunuoliai matys regėjimus.+
29 Net ant savo vergų ir vergių
tomis dienomis išliesiu savosios dvasios.
32 Ir kiekvienas, kas šaukiasi Jehovos vardo, bus išgelbėtas.+
Kaip Jehova ir pažadėjo, Siono kalne ir Jeruzalėje bus tų, kurie ištrūks,
bus tų, kurie išliks gyvi,+ – Jehovos pašauktųjų.“
3 „Štai tomis dienomis, tuo metu,
kai parvesiu Judo ir Jeruzalės tremtinius,+
2 aš sutelksiu visas tautas,
nuvesiu jas žemyn į Juozapato* slėnį
ir ten su jomis atsiteisiu+ –
atsiteisiu už tai, kad Izraelį, manuosius žmones, mano paveldą,
išsklaidė tarp tautų,
kad pasidalijo mano kraštą.+
3 Dėl mano tautos jie metė burtą,+
už paleistuvę atidavė berniuką,
mergaitę pardavė už vyną ir girtavo.
4 Ir kodėl gi einat prieš mane
jūs, Tyre ir Sidone, ir vi̇̀sos Filistijos sritys?
Nejaugi man kerštaujat?
Jei norit man atkeršyti,
aš greitai ir skubiai tą kerštą jums patiems sukrausiu ant galvos.+
5 Jūs grobėte mano sidabrą ir auksą,+
gabenot mano brangenybes į savo šventyklas,
6 pardavinėjot graikams Judo ir Jeruzalės gyventojus,+
kad kuo toliau nuo savo krašto būtų išsiųsti.
7 Bet aš parvesiu juos iš ten, į kur juos buvote pardavę,+
ir jūsų kerštą jums patiems sukrausiu ant galvos.
8 Aš jūsų sūnus, jūsų dukteris įduosiu* į rankas Judo žmonėms,+
o tie parduos juos šebiečiams, tolimai tautai, –
taip sako Jehova.
9 Paskelbkite tai tarp tautų:+
‘Renkitės karui! Sušaukit karžygius!
Visi kariai tesirenka, teatžygiuoja!+
10 Savo noragus perkalkite į kalavijus, geneklius – į ietis,
tegul silpnasis sako: „Aš stiprus!“
11 Sueikit, visos aplinkinės tautos, burkitės draugėn, pagelbėkite viena kitai!’“+
Ir tavo galiūnai, o Jehova, tegul tenai nužengia!
12 „Tesukrunta tautos, tesusirenka į Juozapato slėnį –
ten aš sėsiu teisti visų aplinkinių tautų.+
13 Paleiskite į darbą pjautuvą, nes derlius jau sunoko,
eikite šen ir minkite – spaudyklos vynduobė pilnutėlė,+
iš talpyklų liejasi per kraštus, nes tautų nedorumas didelis.
14 Nuosprendžio slėnyje – minių minios,
nes į nuosprendžio slėnį tuoj ateis Jehovos diena.+
15 Saulė ir mėnulis aptems,
žvaigždės neteks spindesio.
16 Jehova suriaumos iš Siono,
iš Jeruzalės prabils griausmingu balsu.
17 Tada žinosite, kad aš esu Jehova, jūsų Dievas, gyvenantis Sione, savo šventajame kalne.+
19 Egiptas taps tyrlaukiais,+
Edomas virs tuščia dykyne,+
nes skriaudė Judo žmones,+
nes jų krašte nekaltą kraują liejo.+
20 O Judas bus gyvenamas per amžius,
Jeruzalė – per kartų kartas.+
21 Aš nuimsiu kraujo kaltę nuo tų, kuriuos ji slegia.+
Ir Jehova gyvens Sione.“+
Išvertus – „Jehova yra Dievas“.
Arba „žemės“.
Šios eilutės hebr. tekste pavartoti keturi skirtingi žodžiai skėriams įvardyti.
Arba „moteris“.
Arba „vyro“.
Pažod. „susijuoskite“.
Pažod. „muškitės į krūtinę“.
Arba galbūt „Džiovintos figos po semtuvais“.
Arba „žemės“.
Arba galbūt „Juk tas, kuris Dievo žodį vykdo, yra galingas“.
Arba „maloningas“.
Pažod. „pašventinkite bendruomenę“.
Arba „seniūnus“.
T. y. Negyvosios jūros.
T. y. Viduržemio jūros.
Arba „Duosiu ženklų“.
Išvertus – „Jehova yra teisėjas“.
Pažod. „parduosiu“.
Arba „sausvagę“.