ABDIJO KNYGA
1 Abdijo* regėjimas.
Visavaldis Jehova apie Edomą kalba:+
(išgirdome Jehovos žinią,
pas tautas buvo siųstas pasiuntinys:
„Kilkite prieš jį! Ruoškimės mūšiui!“)+
2 „Štai padariau tave menką tarp tautų,
esi visiškai paniekintas.+
3 Išpuikusi širdis tave apgavo+ –
tave, įsikūrusį uolų prieglobstyje,
gyvenantį aukštybėse ir širdyje sakantį:
‘Ar gali kas mane nublokšti žemėn?’
4 Nors namus statytumeisi* aukštai kaip erelis,
nors lizdą susikrautum tarp žvaigždžių,
net ir iš ten tave išblokščiau, – tai Jehovos žodis.
5 Jei pas tave ateitų vagys, jei nakčia plėšikai įsibrautų,
argi nepasiimtų tik tiek, kiek jiems reikia?
(O tu būsi sunaikintas visiškai!*)
Ir jei vynuogių rinkėjai pas tave ateitų,
argi nepaliktų uogų kitiems pasirinkti?+
6 Kaip Ezavą iškratė!
Kaip jo paslėptus turtus išgrobstė!
7 Sąjungininkai tave lig pat savo krašto ribų nuvarė,
tave jie apgavo.
Žmonės, taikiai su tavimi sugyvenę, tave nugalėjo.
Tie, kurie duona su tavimi dalijasi, paspęs tau tinklą,
o tu net nesuprasi.
8 Argi tą dieną – tai Jehovos žodis –
neišnaikinsiu iš Edomo išmintingųjų,+
iš kalnuotojo Ezavo – protingųjų?
11 Tą dieną, kai svetimieji išsivedė jo kariuomenę į nelaisvę,+
kai svetimšaliai įsiveržė pro jo vartus ir metė burtą*+ dėl Jeruzalės,
tu tik stovėjai ir žiūrėjai –
buvai už juos ne ką geresnis.
12 Nederėjo tau piktdžiugiauti dieną, kai brolį ištiko nelaimė,+
nederėjo džiaugtis dieną, kai žuvo Judo žmonės,+
jų negandos dieną nederėjo kalbėti taip įžūliai.
13 Nederėjo tau eiti pro mano tautos vartus jų vargo dieną,+
nederėjo vargo dieną piktdžiugiauti dėl Judą ištikusios nelaimės,
vargo dieną nederėjo gvieštis jo turtų.+
14 Nederėjo stovėti kryžkelėse ir jo bėglių žudyti,+
negandos dieną nederėjo išdavinėti tų, kurie liko gyvi.+
15 Jehovos diena arti – ji užklups visas tautas.+
Kaip tu darei, taip tau padarys,+
tavo piktadarystės grįš pačiam ant galvos.
16 Kaip jūs gėrėte mano šventajame kalne,
taip turės gerti visos tautos – gerti be perstojo.+
Jos gers, prisigers
ir pražus, lyg niekad jų nebūtų buvę.
17 O Siono kalne vėl telksis išsigelbėjusieji,+
tas kalnas bus šventas,+
ir Jokūbo namai atgaus, kas jiems priklauso.+
18 Jokūbo namai bus lyg ugnis,
Juozapo namai – lyg liepsna,
o Ezavo namai – lyg ražiena.
19 Jie užvaldys Negebą ir kalnuotąjį Ezavą,+
Šefelą ir filistinų kraštą,+
užvaldys Efraimo žemę ir Samarijos žemę,+
o Benjaminas – Gileadą.
20 Izraelio žmonėms, ištremtiems iš šios tvirtovės*,+
priklausys kanaaniečių kraštas iki pat Sareptos.+
O Jeruzalės tremtiniai, gyvenę Sefarade, užvaldys Negebo miestus.+
21 Gelbėtojai kops į Siono kalną
teisti kalnuotojo Ezavo,+
ir karališkoji valdžia priklausys Jehovai.“+
Išvertus – „Jehovos tarnas“.
Arba galbūt „Nors skraidytum“.
Arba galbūt „Kiek jie tesunaikintų?“
T. y. dalijosi grobį.
Arba „nuo šio pylimo“.