MICHĖJO KNYGA
1 Jehovos žodis apie Samariją ir Jeruzalę, regėjime siųstas Michėjui*+ iš Morešeto. Tas žodis jam buvo apreikštas Judo karalių Jotamo,+ Ahazo+ ir Ezekijo+ dienomis.+
2 „Klausykitės, visos tautos,
tesuklūsta žemė ir visa, kas joje,
ir teliudija prieš jus visavaldis Jehova,+
teliudija Jehova iš šventyklos, savo šventos buveinės.
3 Štai Jehova išeina iš savo buveinės,
jis nusileis ir žengs žemės aukštumomis.
4 Kaip tirpsta vaškas prie ugnies
ir kaip vanduo nuo stataus šlaito nubėga,
taip kalnai jam po kojomis tirps+
ir skeldės slėniai.
5 Taip bus dėl to, kad Jokūbas maištauja,
kad Izraelio namai daro nuodėmes.+
Ir kas gi kaltas, kad Jokūbas maištauja?
Ar ne Samarija?+
Kas gi kaltas, kad Jude tiek šventaviečių?+
Ar ne Jeruzalė?
6 Paversiu Samariją griuvėsių krūva vidury lauko,
vieta vynuogynams veisti.
Nuritinsiu jos akmenis į slėnį,
jos pamatus atidengsiu.
7 Visi jos drožiniai bus suskaldyti,+
visos dovanos, už kurias parsiduodavo, sudegs ugnyje,*+
visus jos stabus sunaikinsiu.
Ji iš paleistuvystės užmokesčio jų įsigijo,
ir jie vėl taps užmokesčiu paleistuvėms.“
Mano aimana bus kaip šakalų stūgavimas,
mano rauda – kaip stručių klyksmas.
Toji rykštė pasiekė Jeruzalę, mano tautos vartus.+
11 Išeikite nuogi ir gėdydamiesi, Šafyro gyventojai.
Caanano gyventojai iš savo miesto neina.
Aimana girdėsis Bet Ecelyje – jis nebebus jums prieglobstis.
12 Maroto gyventojai tikėjosi gero,
bet nuo Jehovos atėjo nelaimė ir pasiekė Jeruzalės vartus.
13 Kinkykite žirgus į kovos vežimą, Lachišo gyventojai!+
14 Taigi tu duosi Morešet Gatui atsisveikinimo dovanų.
Achzibo+ namai tapo apgaule Izraelio karaliams.
15 Pas jus, Marešos+ gyventojai, atvesiu užkariautoją.+
Izraelio šlovė ateis iki Adulamo.+
16 Nusikirpk plaukus, nusiskusk galvą dėl savo mylimų vaikų,
nusiskusk ir būk plika kaip grifas*,
nes juos atėmė iš tavęs ir išvarė tremtin.“+
2 „Vargas rezgantiems nedorybę,
rengiantiems pikta savo guoliuose!
Rytui išaušus, jie savo užmačias įvykdo,
nes tai yra jų galioje.+
2 Jie užsigeidžia laukų – ir pasigrobia,+
užsimano namų – ir pasisavina.
Jie namus iš žmogaus išvilioja,+
iš žmogaus – jo paveldą.
Nebevaikščiosite išdidūs,+ nes tai bus nelaimės metas.+
4 Tą dieną žmonės apie jus priežodį kartos,
apraudos jus graudžiai.+
„Mes visiškai nuniokoti!+ – jie sakys. –
Mano tautos paveldą jis perleido kitiems, iš manęs atėmė!+
Jis atiduoda mūsų laukus svetimiesiems.“
5 Tad nebebus Jehovos bendruomenėje kas matuoklę tiestų,
kas kraštą padalytų.
6 „Nebepranašaukit! – sako jie. –
Tokių dalykų pranašauti nevalia!
Pažeminimo neteks mums kęsti.“
7 Jokūbo namai, jūs klausiat:
„Nejaugi Jehovos dvasia prarado kantrybę?
Nejaugi jis šitaip pasielgtų?“
Tačiau ar mano žodžiai doriems žmonėms nežada gera?
8 Dabar mano tauta pakyla lyg koks priešas.
Jūs nuo drabužio* dailią puošmeną begėdiškai nuplėšiat
tiems, kurie pro šalį eina drąsiai kaip kariai, pargrįžtantys iš karo.
9 Jūs mano tautos moteris iš jų jaukių namų išvarot
ir mano didįjį palaiminimą amžiams atimat iš jų vaikų.
10 Kelkitės ir eikite! Šis kraštas nebėra jums poilsio vieta.
Dėl netyrumo+ viskas naikinama, ir tas naikinimas baisus.+
11 Jei žmogus, kuris tik vėjų ir apgaulės vaikosi, imtų jums meluoti:
„Aš apie vyną, apie svaigųjį gėrimą jums pranašausiu!“,
toks pranašas šiai tautai patiktų.+
12 Jokūbai, aš tave burte subursiu,
Izraelio likučius telkte sutelksiu,+
visus kartu surinksiu lyg avis į aptvarą,
lyg kaimenę į ganyklą+ –
ji skardės nuo žmonių klegesio.’+
13 Tasai, kuris pralaužia mūre spragą, eis jų priešaky.
Jie prasilauš ir išžygiuos pro tuos vartus, pro juos išeis.+
Jų karalius išžygiuos pats pirmas,
o visus juos ves Jehova.“+
3 Aš tariau: „Klausykitės, Jokūbo vadai
ir Izraelio namų valdytojai!+
Argi jūs neturėtumėte žinoti, kas teisinga?
2 Bet jūs nekenčiate gera+ ir mylite pikta,+
jūs mano žmonėms lupate odą, plėšiate raumenis jiems nuo kaulų.+
3 Jūs ėdate mano tautos kūną,+
diriate jiems odą,
triuškinate, kapojate jų kaulus,+
lyg jie būtų skerdiena, verdama puode, lyg kokia mėsa katile.
4 Tada jūs šauksitės Jehovos,
bet jis neatsilieps.
5 Pranašai mano tautą klaidina;+ jei gauna ką kramtyti,*+ šaukia: ‘Taika!’,+
o tiems, kurie nieko neįdeda jiems į burną, skelbia karą.
Štai ką Jehova tiems pranašams pareiškia:
6 ‘Užeis jums naktis+ – regėjimų neberegėsite,+
apgaubs jus tamsa – ateities nebenuspėsite.
Pranašams nusileis saulė,
diena jiems pavirs tamsybe.+
7 Regėtojai bus sugėdinti,+
ateities spėjėjams teks nusivilti,
visi jie turės dengtis burną*,
nes nebus atsakymo iš Dievo.’“
8 O mane Jehovos dvasia pripildė jėgų,
teisingumo ir ryžto,
kad skelbčiau Jokūbui apie jo maištingus darbus, Izraeliui – apie jo nuodėmę.
9 Klausykitės, Jokūbo namų vadai
ir Izraelio namų valdytojai,+
jūs, kurie bjauritės teisingumu ir iškreipiate visa, kas tiesu,+
10 kurie Sioną statote krauju, Jeruzalę – neteisumu.+
11 Tie vadai teisia už kyšį,+
kunigai moko už atlygį,+
pranašai spėja ateitį už pinigus*,+
tačiau jie gretinasi prie Jehovos ir sako:
„Argi Jehova ne su mumis?+
Nelaimė mūsų neištiks!“+
12 Dėl jūsų kaltės
Sionas taps ariamu lauku,
Jeruzalė – krūva griuvėsių,+
o Dievo Namų kalnas – mišku apaugusia aukštuma.+
4 Paskutinėmis dienomis*
Jehovos Namų kalnas+
tvirtai stovės iškilęs virš kalnų,
bus už kalvas aukštesnis.
Link jo plūs tautos,+
2 eis žmonės iš daugybės tautų ir sakys:
„Eime, kopkime į Jehovos kalną
ir į Jokūbo Dievo Namus.+
Jis mokys mus savo kelių,
jo takais mes vaikščiosime.“
Juk iš Siono ateis įstatymas*,
Jehovos žodis – iš Jeruzalės.
3 Jis išspręs tautų nesutarimus+
ir sutaikins galingas tautas, net pačias tolimiausias.
Jos perkals savo kalavijus į noragus
ir ietis – į geneklius.+
Tauta nebekels kalavijo prieš tautą,
nebesimokys kariauti.+
Jehovos, kareivijų Viešpaties, lūpos tai ištarė.
5 Mat kiekviena tauta žengs su savo dievo vardu,
o mes žengsime su Jehovos, savojo Dievo, vardu per amžių amžius.+
6 „Tą dieną, – tai Jehovos žodis, –
sutelksiu šlubuosius,
surinksiu išblaškytuosius+
ir tuos, su kuriais pasielgiau šiurkščiai.
Nuo Siono kalno Jehova jiems karaliaus
dabar ir per amžius.
8 O tu, kaimenės bokšte,
Siono dukters kalneli,+ –
tu atgausi, tikrai atgausi pirmykštę valdžią,+
Jeruzalės dukters karalystę.+
9 Ir ko dabar šauki?
Ar nebeturi karaliaus?
Ar tavo patarėjas pražuvo,
kad tave suėmė skausmai tarsi gimdančią moterį?+
10 Raitykis ir aimanuok, Siono dukterie,
tarsi gimdanti moteris,
nes turėsi palikti miestą ir apsigyventi laukuose.
11 Tada daug tautų susiburs prieš tave
ir kalbės: ‘Tebūna ji išniekinta!
Mes norim savo akimis matyti, kaip Sionas krinta!’
12 Bet Jehovos minčių jos nežino,
ką jis yra sumanęs, nesupranta.
O jis surinks jas tarsi javų pėdus ant grendymo.
13 Pakilk ir kulk, Siono dukterie!+
Jų prisiplėštą turtą paskirsi Jehovai,
jų lobį – visos žemės Viešpačiui.“+
5 „Dabar tu raižaisi,
užpultoji dukterie!
Mes esam apgulti.+
Izraelio teisėjui jie smogia lazda per skruostą.+
2 Bet iš tavęs, Betliejau, Efrata*,+ –
nors esi per mažas būti tarp Judo tūkstančių, –
iš tavęs kils tas, kuriam aš duosiu valdyti Izraelį,+
kurio kilmė siekia seniausius laikus, senovės dienas.
3 Taigi, Dievas paliks savuosius iki laiko,
kai laukiančioji kūdikio bus pagimdžiusi.
Ir jo brolių likutis sugrįš pas Izraelio sūnus.
4 Jis stos ir ganys juos su Jehovos galybe,+
ganys Jehovos, savo Dievo, didžiu vardu.
5 Jisai įtvirtins taiką.+
Jei asiras įsibrautų į mūsų kraštą ir imtų trypti mūsų tvirtoves,+
mes išrikiuosime prieš jį septynis ganytojus, aštuonis žmonijos didžiūnus*.
Ir jis išvaduos mus nuo asiro,+
kai tas įsibraus į mūsų kraštą ir tryps mūsų valdas.
7 Jokūbo likutis tarp daugelio tautų
bus kaip rasa nuo Jehovos,
kaip augalus girdantis gausus lietus,
kuris į žmogų nededa vilčių,
nieko nelaukia iš žmonių sūnų.
8 Jokūbo likutis tarp tautų,
tarp daugelio tautų,
bus kaip liūtas tarp miško žvėrių,
kaip jaunas liūtas tarp avių:
jis stveria jas ir drasko,
ir nėra kas gelbėtų.
9 Priešų akivaizdoj tavo ranka bus pergalingai iškelta,
visi tavo priešai kris.“
10 „Tą dieną, – tai Jehovos žodis, –
aš pragaišinsiu jūsų žirgus ir sulaužysiu jūsų kovos vežimus,
11 nuniokosiu jūsų krašto miestus
ir sugriausiu visas jūsų tvirtoves.
12 Aš padarysiu galą jūsų būrimams,
nebebus pas jus kerėtojo.+
15 Įpykęs ir užsirūstinęs aš atkeršysiu tautoms,
kurios nenori man paklusti.“
6 Klausykitės, ką kalba Jehova!
Stokitės ir dėstykite savo bylą priešais kalnus,
jūsų balsą teišgirsta kalvos.+
2 Išklausykite Jehovos bylą jūs, kalnai,
tvirtieji žemės pamatai,+
nes Jehova bylinėjasi su savąja tauta,
jis kaltina Izraelį:+
3 „Mano tauta, ką tau padariau?
Kuo tave nuvarginau?+
Sakyk, ką turi prieš mane.
4 Juk išvedžiau tave iš Egipto žemės,+
iš vergystės krašto tave išpirkau,+
siunčiau pirma tavęs Mozę, Aaroną ir Mirjamą.+
5 Atsiminki, mano tauta, ką Moabo karalius Balakas buvo sumanęs+
ir ką Beoro sūnus Bileamas jam atsakė,+
atsimink kelionę nuo Šitimų+ iki Gilgalo+
ir tu suprasi, kokie teisūs Jehovos darbai.“
6 Su kokia dovana man eiti pas Jehovą?
Kuo nešinas turėčiau nusilenkt aukštybių Dievui?
Gal jam atnešti deginamųjų aukų,
atvesti metinių veršiukų?+
7 Galgi pamaloninčiau Jehovą tūkstančiais avinų,
dešimtimis tūkstančių aliejaus upelių?+
O gal turėčiau už maištingus savo darbus atiduot pirmagimį,
už nuodėmę paaukoti savo kūno vaisių?+
8 Tau, žmogau, jis pasakė, kas yra gera.
Tad ko Jehova tave prašo?
9 Štai aidi mieste Jehovos balsas:
„Klausykite rykštės ir to, kuris ją paskyrė!“+
(Kas turi išmanymo, bijosis tavo vardo.)
10 Ar dar yra nedorėlio namuose turto, prikaupto nedorybe?
Ar dar yra ten bjaurastis – sumažinta efa*?
11 Nejaugi būčiau be kaltės, jei sverčiau neteisingomis svarstyklėmis,
jei maišelyje nešiočiausi apgaulingus svarsčius?+
12 O šio miesto turtuoliai pilni smurto
ir jo gyventojai kalba melus,+
liežuvis jų burnoj klastingas.+
13 „Todėl aš smogsiu ir tave sužeisiu,+
nuniokosiu tave už tavo nuodėmes.
14 Tu valgysi, tačiau nepasisotinsi
ir vaikščiosi tuščiu pilvu.+
Nors savo turtą slėptum, jo neišsaugosi,
o jeigu ką išsaugosi, aš atiduosiu kalavijui.
15 Tu sėsi, bet nepjausi,
minsi alyvuoges, bet aliejumi nesinaudosi,
darysies jauną vyną, bet jokio vyno negersi.+
16 Tu laikaisi Omrio įstatų ir visko, ką darė Ahabo namai,+
seki jų patarimais.
7 Vargas man! Esu žmogus, kuris,
nuskynus vasaros vaisius*
ir nurinkus vynuogių likučius,
neberanda pavalgyti nei vynuogių kekės,
nei savo mėgstamų ankstyvųjų figų.
2 Ištikimasis pradingo iš žemės,
nebeliko tarp žmonių nė vieno doro.+
Visi tyko kraujo,+
kiekvienas savo brolį tinklu medžioja.
3 Jų rankos įgudusios daryti bloga.+
Pareigūnas kelia reikalavimus,
teisėjas teisia tik už atlygį,+
didžiūnas reiškia savo įnorius+ –
visi kartu jie pikta rezga.
4 Geriausias iš jų – lyg dagys,
doriausias – blogesnis už erškėčių tvorą.
Tačiau ateis jūsų sargybinių išpranašautoji diena, jūsų atsiskaitymo diena,+
ir tarp žmonių kils sąmyšis.+
5 Netikėkite bičiuliu,
nepasikliaukite draugu.+
Galvok, ką šneki net su ta, kuri guli tavo glėby.
Žmogui jo paties namiškiai yra priešai.+
Mano Dievas išklausys mane.+
8 Nepiktdžiugiauki, mano prieše.
Nors parpuoliau, aš atsikelsiu,
nors tamsybėse tūnau, Jehova bus mano šviesa.
9 Jehovai nusidėjau,+
todėl turėsiu jo rūstybę kęsti,
kol jis imsis spręsti mano bylą ir apgins mano teises.
Mane į šviesą jis išves,
regėsiu jo teisumą.
10 Mano priešas irgi tai matys
ir gėdytis turės tasai, kuris man sakė:
„Kur tas Jehova? Kur tavo Dievas?“+
Aš savo akimis regėsiu,
kaip jis bus sutryptas tarytum gatvių purvas.
11 Tą dieną statomos bus tavo sienos,
tą dieną tavo ribos prasiplės.
12 Ir žmonės tą dieną eis pas tave iš visur:
nuo Asirijos iki Egipto miestų,
nuo Egipto iki pat Upės*,
nuo jūros iki jūros ir nuo kalno iki kalno.+
13 Dėl gyventojų kaltės, dėl jų piktadarysčių,
kraštas virs dykyne.
14 Ganyk lazda savo tautą, savo paveldo kaimenę,+ –
tuos, kurie miške, sodo viduryje, vieni gyveno.
Tesigano jie Bašane ir Gileade+ kaip senovės dienomis.
15 „Kaip anomis dienomis, kai išėjote iš Egipto žemės,
aš jums parodysiu stebuklų.+
16 Tautos tai matys ir gėdysis, nors ir labai galingos būtų.+
Jos ranka užsiims burną,
jų ausys apkurs.
17 Jos laižys žemės dulkes kaip gyvatė,+
drebėdamos išlįs iš savo tvirtovių kaip žemės ropliai.
Pas Dievą, pas Jehovą, jos tirtėdamos ateis
ir jo bijosis.“+
18 Koks dievas gali tau prilygti?
Juk savo paveldo likučiui+ tu atleidi kaltę, nuodėmės neįskaitai.+
Ne amžinai tu rūstausi,
juk patinka tau mylėt ištikimąja meile.+
20 Tu būsi ištikimas Jokūbui,
ištikimai mylėsi Abraomą,
kaip ir prisiekei mūsų protėviams senovės dienomis.+
Kita vardo Michaelis (išvertus – „kas yra toks kaip Dievas?“) arba Michajas (išvertus – „kas yra toks kaip Jehova?“) forma.
Arba „visas jos paleistuvystės užmokestis bus sudegintas ugnyje“.
Arba „Afros namuose“.
Galbūt turima omenyje Siono dukra.
Arba „erelis“.
Pažod. „iš jos neištrauksite savo sprandų“.
Arba galbūt „su visu drabužiu“.
Arba galbūt „dantimis kąsdami“.
Arba „ūsus“.
Arba „už sidabrą“.
Pažod. „Dienų pabaigoje“.
Arba „mokymas“.
Manoma, kad taip seniau vadinosi pats Betliejus arba krašto dalis, kur Betliejus buvo įsikūręs.
Arba „vadus“.
Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Arba „būti teisingam“.
Pažod. „mylėti ištikimąją meilę“.
Žr. priedą B14.
Pažod. „pašvilpa“. Švilpimu tikriausiai buvo išreiškiama nuostaba, pajuoka ar panieka.
Greičiausiai turimos omenyje figos ir galbūt datulės.
T. y. Eufrato.