MALACHIJO KNYGA

1 Žinia nuo Dievo.

Žodis, kurį Jehova perdavė Izraeliui per Malachiją*.

2 „Iš meilės aš tiek dėl jūsų padariau!+ – sako Jehova. –

Bet jūs manęs klausiate: ‘Ir ką gi tu dėl mūsų padarei iš meilės?’

Ar Ezavas nėra Jokūbo brolis?+ – tai Jehovos žodis. Tačiau Jokūbą aš mylėjau, 3 o Ezavo nekenčiau.+ Jo kalnus paverčiau dykyne,+ jo paveldą atidaviau tyrų šakalams.+

4 Edomas sako: ‘Nors mus sutriuškino, mes dar sugrįšime ir prikelsime griuvėsius.’ O aš, Jehova, kareivijų Viešpats, sakau: jie statys, bet aš griausiu, ir jie bus vadinami „nedorybės kraštu“ ir „tauta, kurią Jehova pasmerkė amžiams“.+ 5 Savo akimis tai matysite ir tarsite: ‘Tebūna Jehova šlovinamas visame Izraelio krašte!’

6 Sūnus gerbia tėvą,+ tarnas – savo šeimininką. Tad jei esu tėvas,+ kodėl manęs negerbiate?+ Jei esu šeimininkas, kodėl manęs nesibijote? Taip aš, Jehova, kareivijų Viešpats, sakau jums, kunigai, – jums, kurie niekinate mano vardą.+

Bet jūs klausiate: ‘Kaipgi mes tavo vardą niekiname?’

7 Ogi atnašaudami ant mano aukuro suterštą maistą*.

Jūs klausiate: ‘Kaip mes tave suteršiame?’

Ogi sakydami: ‘Jehovos stalas+ vertas paniekos.’ 8 Atvedę aukoti aklą gyvulį jūs sakote: ‘Nieko čia blogo.’ Atvedę aukoti raišą ar ligotą gyvulį irgi sakote: ‘Nieko čia blogo.’+

Pamėginkite tokius atvesti savo valdytojui. Ar bus jisai jumis patenkintas, ar maloniai jus priims? – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

9 Nagi, maldaukite Dievą malonės! Kaip jis gali maloniai jus priimti, jei ateinate su tokiomis aukomis? – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

10 Ar rasis tarp jūsų bent vienas, kuris noriai uždarytų duris*?+ Be atlygio jūs net ugnies ant mano aukuro nekuriate!+ Neturiu dėl ko jumis džiaugtis, – sako Jehova, kareivijų Viešpats. – Nedžiugina manęs nė atnašos iš jūsų rankų.+

11 Nuo rytų iki vakarų* mano vardas bus didis tautose.+ Manajam vardui visur kils aukų dūmai ir bus aukojamos deramos aukos, nes mano vardas bus didis tautose,+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

12 O jūs paniekinate jį*+ sakydami: ‘Jehovos stalas suterštas, todėl ir maistą – Dievui skirtas atnašas – ant jo galime dėti prastą.’+ 13 Be to, jūs purkštaujate, – sako Jehova, kareivijų Viešpats, – ir skundžiatės: ‘Oi, koks vargas!’ Jūs atvedate vogtus, raišus ir ligotus gyvulius. Ir tai jūsų dovana?! Nejau turėčiau visa tai iš jūsų priimti?+ – sako Jehova. –

14 Tebūna prakeiktas klastūnas, kuris turi sveiką patiną savo kaimenėje, bet, davęs Jehovai įžadą, aukoja gyvulį su trūkumais. Juk aš esu didis Karalius,+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats, – ir mano vardas tautoms kels pagarbią baimę.+

2 Šis įsakymas skirtas jums, kunigai.+ 2 Jei neklausysite ir nepaimsite į širdį, kad mano vardą reikia gerbti, – sako Jehova, kareivijų Viešpats, – siųsiu jums prakeiksmą,+ jūsų palaiminimus paversiu prakeiksmais.+ Ir aš jau paverčiau jūsų palaiminimus prakeiksmais, nes nieko neimate į širdį.

3 Štai aš sunaikinsiu jūsų pasėlius+ ir drėbsiu jums į veidą mėšlą, jūsų švenčių aukų mėšlą, į jį būsite įmurkdyti. 4 Tuomet žinosite: šį įsakymą daviau jums tam, kad sandora, kurią esu sudaręs su Leviu, išliktų tvirta,+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

5 Sudariau su juo sandorą, kad jis manęs bijotųsi, – sandorą, laiduojančią gyvenimą ir taiką*. Ir jis manęs bijojosi, didžiai gerbė mano vardą. 6 Tiesos įstatymas* buvo jo burnoje,+ netiesa iš jo lūpų neišėjo. Jis gyveno taikoje su manimi ir elgėsi dorai mano akyse,+ nuo blogų darbų atitraukė daugelį. 7 Juk per kunigo lūpas žmonės turėtų pažinti Dievą* ir iš jo lūpų turėtų įstatymo* klausytis,+ nes kunigas yra Jehovos, kareivijų Viešpaties, pasiuntinys.

8 Deja, jūs išklydote iš teisingo kelio. Per jus įstatymas daug kam tapo suklupimu.*+ Levio sandorą jūs sulaužėte,+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats. – 9 Už tai, kad nėjote mano keliais ir įstatymą taikėte šališkai,+ visos tautos akivaizdoje aš užtrauksiu jums panieką ir pažeminimą.“

10 Argi ne vienas yra mūsų visų tėvas?+ Argi ne vienas Dievas mus visus sukūrė? Tai kodėl išduodame vienas kitą?+ Kodėl paniekiname savo protėvių sandorą? 11 Judas elgiasi išdavikiškai, Izraelyje ir Jeruzalėje daromi pasibjaurėtini dalykai. Mat Judo vyrai paniekina Jehovos šventumą,+ jam tokį brangų,* ir ima sau į žmonas svetimo dievo dukteris.+ 12 Jehova pašalins iš Jokūbo palapinių kiekvieną, kuris taip daro, kad ir kas jis būtų* – net jeigu jis ir atnašautų auką Jehovai, kareivijų Viešpačiui.+

13 „Ir dar vienas dalykas: per jus Jehovos aukuras laistomas ašaromis visų verkiančių ir dejuojančių, todėl Dievas nebežiūri į jūsų aukas, niekas iš jūsų rankų neteikia jam malonumo.+ 14 Jūs klausiate: ‘O kodėl?’ Todėl, kad Jehova buvo liudininkas, kai tu išdavei savo jaunystės žmoną, nors ji – tavo draugė ir tavo sandoros* žmona.+ 15 Bet ne visi buvo tokie, nes dar turėjo Dievo dvasios. Kas jiems labiausiai rūpėjo? Kad Dievui būtų palikuonių*. Tad sergėkite savo dvasią ir neišduokite savo jaunystės žmonos! 16 Aš nekenčiu skyrybų,+ – sako Jehova, Izraelio Dievas. – Nekenčiu žmogaus, kurio drabužis suteptas smurtu, – sako Jehova, kareivijų Viešpats. – Taigi sergėkite savo dvasią ir nesielkite išdavikiškai.+

17 Savo kalbomis jūs išvarginote Jehovą.+ Klausiate: ‘Kaip mes jį išvarginome?’ Ogi sakydami: ‘Visi, kas daro bloga, yra geri Jehovos akyse, tokie jam patinka’+ arba: ‘Kur tas teisingasis Dievas?’

3 Štai aš siunčiu pasiuntinį pirma savęs, jis paruoš man kelią.+ Viešpats, kurio jūs ieškote, staiga ateis į savo šventyklą.+ Ateis ir jūsų taip laukiamas sandoros pasiuntinys. Jis tikrai ateis, – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

2 Tačiau kas ištvers jo atėjimo dieną? Kas atsilaikys jam pasirodžius? Jis bus lyg grynintojo ugnis, lyg skalbėjo šarmas.+ 3 Atsisėdęs jis grynins Levio sūnus, kaip gryninamas ir valomas sidabras.+ Tarsi auksą ir sidabrą juos išgrynins, ir jie aukos Jehovai atnašą iš teisios širdies. 4 Judo ir Jeruzalės atnaša Jehovai vėl bus maloni kaip senovės dienomis, kaip senais laikais.+

5 Aš ateisiu jūsų teisti ir nedvejodamas liudysiu prieš būrėjus+ ir svetimautojus, prieš tuos, kurie melagingai prisiekia,+ kurie išnaudoja samdinį,+ skriaudžia našlę ir našlaitį,+ liudysiu prieš tuos, kurie atsisako padėti svetimšaliui*.+ Tokie manęs nesibijo, – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

6 Aš esu Jehova, aš nesikeičiu.+ O jūs esate Jokūbo sūnūs, todėl dar nepražuvote. 7 Nuo savo protėvių dienų jūs nepaisote mano nuostatų, jų nesilaikote.+ Sugrįžkite pas mane, tada ir aš pas jus sugrįšiu!+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

Bet jūs klausiate: ‘Kaipgi mes turėtume sugrįžti?’

8 Ar gali žmogus apiplėšti Dievą? O jūs mane apiplėšiate.

Klausiate: ‘Kaip mes tave apiplėšiame?’

Ogi neatnešdami dešimtinių ir atnašų. 9 Visa jūsų tauta mane apiplėšinėja, tad esate prakeikti*! 10 Atneškite visą dešimtinę* į sandėlį,+ kad būtų maisto mano Namuose,+ ir šitaip mane išmėginkite, – sako Jehova, kareivijų Viešpats. – Ir žiūrėkite, ar neatversiu dangaus užtvarų+ ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimo.+

11 Dėl jūsų aš sudrausiu rijūną*, kad laukų derliaus nesurytų ir kad vynmedžiai jūsų vynuogynuose neliktų bevaisiai,+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

12 Visos tautos vadins jus laimingais,+ nes būsite pasigėrėtina šalis, – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

13 Savo šnekomis jūs mane užgaunate, – sako Jehova. –

Ir dar klausiate: ‘Ką tokio mes apie tave pasakėme?’+

14 Jūs sakote: ‘Dievui tarnauti neapsimoka.+ Kas iš to, kad savo pareigas jam vykdome ir paniurę vaikštome Jehovos, kareivijų Viešpaties, akivaizdoje? 15 Dabar matome, kad laimingi įžūlieji, kad gerai sekasi piktadariams.+ Jie Dievo nepaiso* ir lieka nenubausti.’“

16 Tuo tarpu Jehovos bijantieji kalbėjosi tarpusavyje, kiekvienas su savo bičiuliu, o Jehova stebėjo ir klausėsi. Į atminimo knygą+ jo akivaizdoje buvo surašyti visi, kurie Jehovos bijo, kuriems rūpi jo vardas*.+

17 „Jie bus mano,+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats. – Tą dieną, kai imsiu veikti, jie taps mano ypatinga nuosavybe*.+ Pasigailėsiu jų, kaip kad žmogus pasigaili sūnaus, kuris jam tarnauja.+ 18 Ir jūs vėl matysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio,+ tarp to, kuris Dievui tarnauja, ir to, kuris netarnauja.

4 Štai ateina diena, liepsnojanti lyg krosnis,+ kai visi įžūlieji ir piktadariai taps lyg ražiena. Ta diena juos praris, – sako Jehova, kareivijų Viešpats, – ir neliks jų nei šaknies, nei šakos. 2 Bet jums, kurie mano vardą gerbiate,* sušvis teisumo saulė, gydanti savo spinduliais*, ir jūs šokinėsite kaip nupenėti veršeliai.

3 Tą dieną, kai imsiu veikti, jūs sutrypsite nedorėlius, jie bus lyg dulkės po jūsų padais, – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

4 Atsiminkite mano tarno Mozės Įstatymą – nuostatus ir sprendimus, kuriuos vykdyti įsakiau Izraeliui prie Horebo.+

5 Prieš ateinant didžiai ir baimę keliančiai Jehovos dienai,+ štai siunčiu pas jus pranašą Eliją.+ 6 Jis tėvų širdis padarys kaip vaikų,+ o vaikų širdis – kaip tėvų,* kad atėjęs nekirsčiau žemei, kad neatiduočiau jos pražūčiai.“

(Hebrajiškųjų ir aramėjiškųjų raštų pabaiga. Toliau – graikiškieji raštai.)