EVANGELIJA PAGAL JONĄ

1 Pradžioje buvo Žodis.+ Žodis buvo pas Dievą+ ir Žodis buvo dievas*.+ 2 Pradžioje jis buvo pas Dievą. 3 Visa atsirado per jį,+ ničnieko neatsirado be jo.

4 Per jį atsirado gyvybė. Gyvybė buvo žmonių šviesa.+ 5 Šviesa šviečia tamsoje,+ ir tamsa jos neužgožė.

6 Atėjo Dievo siųstas žmogus, jis buvo vardu Jonas.+ 7 Jis atėjo kaip liudytojas – paliudyti apie šviesą,+ kad per jį visi turėtų galimybę įtikėti. 8 Jis nebuvo ta šviesa,+ bet turėjo apie šviesą paliudyti.

9 Tikroji šviesa, apšviečianti visokius žmones, buvo jau beateinanti į pasaulį.+ 10 Jis* buvo pasaulyje+ ir pasaulis per jį atsirado,+ bet pasaulis jo nepažino. 11 Į savo kraštą atėjo, bet savieji jo nepriėmė. 12 O kas tik jį priėmė, tiems jis suteikė teisę tapti Dievo vaikais,+ nes jie tikėjo jį*.+ 13 Jie gimę ne iš kūno ir kraujo ir ne vyro valia, – jie gimę iš Dievo.+

14 Tas Žodis tapo kūnu+ ir gyveno tarp mūsų. Mes regėjome jo šlovę – šlovę, kokią viengimis sūnus+ gauna iš tėvo. Jis buvo kupinas Dievo malonės ir mokė tiesos. 15 (Jonas liudijo apie jį. Taip, jis šaukė: „Tai tas, apie kurį sakiau: ‘Tasai, kuris įkandin manęs ateina, pralenkė mane, nes gyveno dar prieš mane.’“)+ 16 Iš tos jo malonės gausos mes visi patyrėme malonę po malonės. 17 Įstatymas buvo duotas per Mozę,+ o malonė+ ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.+ 18 Dievo joks žmogus niekada nėra matęs;+ apie jį papasakojo viengimis dievas,+ esantis Tėvui prie krūtinės.+

19 Štai koks buvo Jono liudijimas, kai žydai atsiuntė iš Jeruzalės kunigų ir levitų jo pasiteirauti: „Kas tu esi?“+ 20 Jis atvirai pripažino: „Aš nesu Kristus.“ 21 Jie paklausė jo: „Tuomet kas? Gal Elijas?“+ Jonas atsakė: „Ne.“ – „Tai gal žadėtasis pranašas?“+ – „Ne.“ 22 Tada jie paklausė Jono: „Tai kas tu esi? Mes turime duoti atsakymą mus atsiuntusiems. Kas tvirtini esąs?“ 23 Jonas tarė: „Aš esu balsas šaukiančio dykumoje: ‘Ištiesinkite Jehovai* kelią!’,+ kaip sako pranašas Izaijas.“+ 24 Atsiųstieji buvo iš fariziejų. 25 Tad jie dar paklausė: „Kodėl tada krikštiji, jeigu nesi nei Kristus, nei Elijas, nei žadėtasis pranašas?“ 26 Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandenyje. Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate, 27 kuris įkandin manęs ateina. Aš nevertas jam sandalų dirželių atrišti.“+ 28 Tai atsitiko Betanijoje* kitapus Jordano, kur Jonas krikštijo.+

29 Kitą dieną Jonas pamatė Jėzų ateinantį pas jį ir tarė: „Štai Dievo Avinėlis,+ kuris naikina pasaulio nuodėmę!+ 30 Tai tas, apie kurį sakiau: ‘Įkandin manęs ateina vyras, kuris pralenkė mane, nes gyveno dar prieš mane.’+ 31 Aš pats irgi jo nepažinojau, bet krikštyti vandenyje atėjau tam, kad jis būtų parodytas Izraeliui.“+ 32 Jonas dar paliudijo: „Mačiau, kaip iš dangaus lyg balandis ant jo nusileido ir pasiliko dvasia.+ 33 Aš pats irgi jo nepažinojau, bet Tas, kuris siuntė mane krikštyti vandenyje, man pasakė: ‘Ant kurio pamatysi nusileidžiant dvasią ir pasiliekant,+ tas ir krikštys šventąja dvasia.’+ 34 Aš tai pamačiau ir paliudijau, kad šitas yra Dievo Sūnus.“+

35 Kitą dieną, stovėdamas su dviem savo mokiniais toje pačioje vietoje, Jonas 36 išvydo einant Jėzų ir tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“+ 37 Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. 38 Jėzus atsigręžė ir, pamatęs juos einančius iš paskos, paklausė: „Ko ieškote?“ Tie atsakė: „Rabi̇̀ (išvertus reiškia „Mokytojau“), kur apsistojai?“ 39 Jis tarė: „Ateikite ir pažiūrėkite.“ Taigi jie nuėję pamatė, kur jis apsistojęs, ir tą dieną prabuvo pas jį. Buvo maždaug dešimta valanda*. 40 Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo paskui Jėzų, buvo Simono Petro brolis Andriejus.+ 41 Pirmiausia jis susirado savo brolį Simoną ir jam pasakė: „Radome Mesiją!“+ (išvertus tai reiškia „Kristų“). 42 Tada nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus į jį pažvelgęs tarė: „Simonai,+ Jono sūnau, nuo šiol būsi vadinamas Kefu“ (išvertus – „Petru“)*.+

43 Kitą dieną Jėzus norėjo iškeliauti į Galilėją. Jis susirado Pilypą+ ir tarė jam: „Sek paskui mane.“ 44 O Pilypas buvo iš Betsaidos, iš to paties miesto kaip ir Andriejus su Petru. 45 Pilypas susiieškojo Natanaelį+ ir jam pasakė: „Radome tą, apie kurį parašyta Mozės Įstatyme ir Pranašuose. Tai Juozapo+ sūnus Jėzus iš Nazareto.“ 46 Natanaelis jam atsakė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas tarė: „Ateik ir pažiūrėk.“ 47 Matydamas pas jį ateinantį Natanaelį Jėzus pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.“+ 48 Natanaelis paklausė: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš Pilypui tave pakviečiant mačiau tave, tada buvai po figmedžiu.“ 49 Natanaelis tarė: „Rabi̇̀, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio Karalius!“+ 50 Jėzus atsakė: „Ar tiki dėl to, kad pasakiau matęs tave po figmedžiu? Išvysi dar didesnių dalykų.“ 51 Ir pridūrė jam: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, nusileidžiančius pas Žmogaus Sūnų ir kylančius aukštyn.“+

2 O trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės ir jose dalyvavo Jėzaus motina. 2 Į jas buvo pakviesti ir Jėzus su savo mokiniais.

3 Pritrūkus vyno, motina tarė Jėzui: „Jie nebeturi vyno.“ 4 Bet Jėzus jai pasakė: „O kas man ir tau, moterie? Mano valanda dar neatėjo.“ 5 Jo motina tarė patarnaujantiems: „Darykite viską, ką jis jums sakys.“ 6 Ten, kaip reikalavo žydų apsivalymo nuostatai,+ buvo pastatyti šeši akmeniniai ąsočiai, kiekvienas – dviejų trijų saikų* talpos. 7 Ir Jėzus patarnaujantiems tarė: „Pripilkite ąsočius vandens.“ Tie pripylė juos sklidinus. 8 Tada Jėzus pasakė: „Dabar pasemkite ir nuneškite pokylio prievaizdui.“ Ir tie nunešė. 9 Pokylio prievaizdas paragavo to vandens – jis buvo pavirtęs vynu. Nežinodamas, iš kur tas vynas (vandenį sėmę tarnai tai žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį 10 ir tarė: „Bet kuris kitas iš pradžių būtų padėjęs gerąjį vyną, o svečiams įgėrus atnešęs prastesnį. Tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ 11 Tai, ką Jėzus padarė Galilėjos Kanoje, buvo pirmasis jo stebuklas. Taip jis parodė savo šlovę,+ ir jo mokiniai jį įtikėjo.

12 Paskui Jėzus kartu su savo motina, broliais+ ir su savo mokiniais nusileido į Kafarnaumą,+ bet ten išbuvo neilgai.

13 Artinosi žydų šventė Pascha,+ ir Jėzus nukeliavo aukštyn į Jeruzalę. 14 Šventykloje jis pamatė žmones, prekiaujančius galvijais, avimis, balandžiais,+ ir sėdinčius pinigų keitėjus. 15 Pasidaręs iš virvelių rimbą, Jėzus išvarė tuos prekeivius iš šventyklos su visomis avimis ir galvijais, išbarstė pinigų keitėjų monetas ir išvartė jų stalus,+ 16 o balandžių pardavėjams pasakė: „Pasiimkite visa tai iš čia! Gana iš mano Tėvo namų daryti prekyvietę!“+ 17 Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.“+

18 Tada žydai tarė Jėzui: „Jei jau taip elgiesi, parodyk mums ženklą+ – įrodyk, kad turi tam teisę.“ 19 Jėzus jiems atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą ir per tris dienas aš ją prikelsiu.“+ 20 Žydai tarė: „Šitą šventyklą statė keturiasdešimt šešerius metus, o tu ją prikelsi per tris dienas?“ 21 Tačiau Jėzus šventykla vadino savo kūną.+ 22 Kai jis buvo prikeltas iš mirusių, jo mokiniai prisiminė, kad jis taip sakydavo.+ Tada jie įtikėjo Raštų žodžiais ir tuo, ką Jėzus buvo kalbėjęs.

23 Per Paschos šventę daug žmonių Jeruzalėje matė Jėzaus daromus ženklus ir jį* įtikėjo. 24 Bet Jėzus nelabai jais pasitikėjo*, nes visus juos perprato. 25 Jam nereikėjo, kad kas apie žmogų paliudytų, – pats žinojo, kas slypi žmogaus širdyje.+

3 Vienas fariziejus, vardu Nikodemas,+ žydų vyresnybės narys, 2 atėjo pas Jėzų nakčia+ ir pasakė: „Rabi̇̀,+ mes žinome, kad esi Dievo siųstas mokytojas, nes darai ženklus,+ kokių niekas be Dievo pagalbos negalėtų daryti.“+ 3 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims* iš naujo*,+ nematys Dievo Karalystės.“+ 4 Nikodemas jam tarė: „Kaip žmogus gali gimti senas būdamas? Argi gali jis sugrįžti į savo motinos įsčias ir būti vėl pagimdytas?“ 5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens+ ir dvasios,+ negalės įeiti į Dievo Karalystę. 6 Kas gimęs iš kūno, yra kūnas, o kas gimęs iš dvasios, yra dvasia. 7 Nesistebėk mano žodžiais, kad jums būtina gimti iš naujo. 8 Kur vėjas* nori, ten ir pučia; jo garsą girdi, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš dvasios.“+

9 Tada Nikodemas jo paklausė: „Kaip tai gali būti?“ 10 Jėzus atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nežinai? 11 Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, bet jūs mūsų liudijimo nepripažįstate. 12 Jeigu netikite, kai kalbu apie žemiškus dalykus, kaip tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškus? 13 Be to, joks žmogus nėra pakilęs į dangų,+ kaip tik Žmogaus Sūnus – tas, kuris nusileido iš dangaus.+ 14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę,+ taip ir Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas,+ 15 kad kiekvienas, kuris jį tiki, gautų amžiną gyvenimą.+

16 Mat Dievas labai mylėjo pasaulį – net atidavė savo viengimį Sūnų,+ kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai.+ 17 Juk Dievas siuntė į pasaulį savo Sūnų ne kad šis pasaulį nuteistų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.+ 18 Kas jį tiki, tas nebus teisiamas,+ o kas netiki – netiki Dievo viengimio Sūnaus*, – tas jau nuteistas.+ 19 Štai koks yra pagrindas teisti: į pasaulį yra atėjusi šviesa,+ bet žmonės mylėjo tamsą, o ne šviesą, mat jų darbai buvo pikti. 20 Kas daro bjaurius darbus, tas neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad tie darbai neišaiškėtų. 21 O kas daro teisumo darbus, tas eina į šviesą,+ kad jo darbai, derantys su Dievo valia, būtų matomi.“

22 Paskui Jėzus leidosi su savo mokiniais į kelionę po Judėjos kraštą. Jis buvo ten su jais kurį laiką ir krikštijo žmones.+ 23 Enone, netoli Salimo, krikštijo ir Jonas, mat ten buvo daug vandens.+ Žmonės ėjo pas jį ir buvo krikštijami.+ 24 Tada Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.+

25 Tarp Jono mokinių ir vieno žydo kilo ginčas dėl apsivalymo. 26 Taigi jie nuėjo pas Joną ir sakė: „Rabi̇̀, tas, kuris buvo su tavimi anapus Jordano ir apie kurį tu paliudijai,+ krikštija. Visi eina pas jį.“ 27 Jonas atsakė: „Negali žmogus nieko gauti, jeigu jam neduota iš dangaus. 28 Jūs patys esate liudininkai, kad sakiau: ‘Aš nesu Kristus,+ bet esu siųstas pirma jo.’+ 29 Kas turi nuotaką, tas yra jaunikis.+ O jaunikio draugas šalia stovėdamas ir girdėdamas jaunikio balsą džiaugte džiaugiasi. Taigi esu to džiaugsmo kupinas. 30 Anas turi didėti, o aš – mažėti.“

31 Tas, kuris ateina iš aukštybių,+ yra už visus viršesnis. Kas iš žemės, tas iš žemės ir apie žemiškus dalykus kalba. Tas, kuris ateina iš dangaus, yra už visus viršesnis.+ 32 Jis liudija apie tai, ką matė ir girdėjo,+ bet niekas jo liudijimo nesiklauso.+ 33 Kas į jo liudijimą įsiklausė, tas patvirtino*, kad Dievas yra tiesakalbis.+ 34 Juk tas, kurį Dievas siuntė, kalba Dievo žodžius,+ nes Dievas duoda dvasios nešykštėdamas*. 35 Tėvas myli Sūnų+ ir visa yra atidavęs į jo rankas.+ 36 Kas tiki Sūnų, gaus amžiną gyvenimą,+ o kas Sūnui nepaklūsta, gyvenimo nematys+ – ant jo pasilieka Dievo rūstybė.+

4 Viešpats sužinojo, kad fariziejai išgirdo jį turint ir krikštijant+ daugiau mokinių negu Jonas 2 (tiesa, Jėzus pats nekrikštijo, tik jo mokiniai), 3 todėl paliko Judėją ir vėl iškeliavo į Galilėją. 4 Jėzui reikėjo eiti per Samariją. 5 Ir štai jis pasiekė Samarijos miestą Sicharą, esantį netoli lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui.+ 6 Ten buvo Jokūbo šulinys*.+ Bekeliaudamas Jėzus pavargo, todėl atsisėdo prie to šulinio. Buvo maždaug šešta valanda*.

7 Viena moteris, samarietė, atėjo pasisemti vandens. Jėzus jai tarė: „Duok man gerti.“ 8 (Jo mokiniai tuo metu buvo išėję į miestą nupirkti maisto.) 9 Samarietė jo paklausė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)+ 10 Jėzus jai atsakė: „Jei žinotum apie Dievo dovaną+ ir kas yra tas, kuris tau sako: ‘Duok man gerti’, pati jo paprašytum ir jis tau gyvojo vandens duotų.“+ 11 Moteris tarė: „Gerbiamasis, tu net kibiro vandeniui pasemti neturi, o šulinys gilus. Tad kaip gali turėti to gyvojo vandens? 12 Tu juk nesi didesnis už mūsų protėvį Jokūbą, kuris paliko mums šitą šulinį ir gėrė iš jo pats, jo sūnūs ir jo gyvuliai?“ 13 Jėzus jai atsakė: „Kas tik gers šitą vandenį, ir vėl trokš. 14 O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius,+ ir vanduo, kurį jam duosiu, jame taps trykštančia versme, teikiančia amžiną gyvenimą.“+ 15 Tada moteris paprašė: „Gerbiamasis, duok man to vandens, kad nebetrokščiau ir man nebereikėtų vaikščioti čionai semtis!“

16 Jėzus tarė jai: „Eik, pasikviesk vyrą ir sugrįžk čia.“ 17 Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus tarė: „Tiesą pasakei: ‘Vyro aš neturiu.’ 18 Juk esi turėjusi penkis vyrus, o dabartinis nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ 19 Moteris tarė: „Gerbiamasis, matau, kad tu esi pranašas.+ 20 Mūsų protėviai garbino Dievą ant šito kalno, o jūs sakote, kad vieta, kur reikia jį garbinti, yra Jeruzalėje.“+ 21 Jėzus pasakė: „Tikėk manimi, moterie: ateina valanda, kai Tėvą garbinsite ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje. 22 Jūs garbinate, ko nepažįstate,+ o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas prasideda nuo žydų.+ 23 Tačiau ateina valanda – tiesą sakant, ji jau prasidėjo, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa, nes Tėvas tokių garbintojų ieško.+ 24 Dievas yra dvasia,+ ir jo garbintojai turi garbinti jį dvasia ir tiesa.“+ 25 Moteris jam tarė: „Žinau, kad ateina Mesijas, vadinamas Kristumi. Atėjęs jis viską mums išaiškins.“ 26 Ir Jėzus jai pasakė: „Jis – tai aš, kuris su tavimi kalbu.“+

27 Tuo metu grįžo jo mokiniai. Jie stebėjosi, kad jis kalbasi su moterimi, tačiau nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ ar: „Kodėl su ja kalbiesi?“ 28 Moteris palikusi ąsotį nuėjo į miestą ir visus ragino: 29 „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik nebus jis Kristus?“ 30 Žmonės išėjo iš miesto ir patraukė pas jį.

31 Mokiniai Jėzui tarė: „Rabi̇̀,+ pavalgyk.“ 32 Bet jis atsakė: „Aš turiu maisto, apie kurį jūs nežinote.“ 33 Tad mokiniai ėmė tarpusavyje kalbėtis: „Negi kas nors atnešė jam valgyti?“ 34 Jėzus jiems tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė,+ ir atlikti jo pavestą darbą.+ 35 Argi jūs nesakote, kad dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis? Sakau jums: pakelkite akis ir pažvelkite į laukus – jie baltuoja prinokę pjūčiai.+ Jau 36 pjovėjas gauna atlygį ir surenka derlių amžinam gyvenimui, kad drauge džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas.+ 37 Čia išties tinka posakis: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna.’ 38 Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, dėl kurio jums neteko plušėti. Kiti plušo, o jūs tik naudojatės jų darbu.“

39 Daug tame mieste gyvenančių samariečių įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių, mat ji liudijo: „Jis pasakė man viską, ką esu padariusi.“+ 40 Todėl atėję pas Jėzų samariečiai prašė jį pas juos pasilikti. Ir jis pasiliko ten dvi dienas. 41 Dėl jo žodžių įtikėjo kur kas daugiau. 42 Žmonės tai moteriai sakė: „Dabar mes tikime jau ne dėl tavo šnekos. Patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio gelbėtojas.“+

43 Po tų dviejų dienų Jėzus iškeliavo į Galilėją. 44 Jis pats sakė, kad pranašas savo tėviškėje pagarbos nesusilaukia.+ 45 Bet kai atvyko į Galilėją, galilėjiečiai jį priėmė. Jie buvo matę visa, ką jis padarė per šventę Jeruzalėje,+ nes buvo į tą šventę nuėję.+

46 Taigi Jėzus vėl atkeliavo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu.+ Kafarnaume gyveno vienas karaliaus tarnautojas; jo sūnus sirgo. 47 Išgirdęs, kad Jėzus iš Judėjos atvyko į Galilėją, tas žmogus atėjo pas jį ir ėmė prašyti, kad šis ateitų ir jo sūnų išgydytų. Tuo metu vaikas jau buvo prie mirties. 48 Tačiau Jėzus jam tarė: „Kol nepamatote ženklų ir stebuklų, tol netikite.“+ 49 Karaliaus tarnautojas jam pasakė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikelis nenumirė.“ 50 Jėzus tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas.“+ Žmogus patikėjo Jėzaus ištartais žodžiais ir iškeliavo. 51 Tarnautojui grįžtant, priešais atėjo jo vergai ir pranešė, kad berniukas gyvas*. 52 Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnus ėmė taisytis. Tie atsakė: „Karštis jam atslūgo vakar septintą valandą*.“ 53 Taip tėvas sužinojo, kad tai buvo tą valandą, kai Jėzus jam pasakė: „Tavo sūnus gyvas.“+ Ir įtikėjo jis pats ir visi jo namiškiai. 54 Taigi tai buvo antras kartas, kai Jėzus grįžo iš Judėjos į Galilėją ir padarė stebuklą.+

5 Paskui buvo žydų šventė+ ir Jėzus nuėjo į Jeruzalę. 2 Jeruzalėje prie Avių vartų+ yra maudykla, hebrajiškai vadinama Betzata, su penkiomis kolonadomis. 3 Jose gulėdavo daugybė žmonių: ligotų, aklų, luošų, su paralyžiuotomis* galūnėmis. 4 ––* 5 Tenai buvo vienas žmogus, kuris sirgo jau trisdešimt aštuonerius metus. 6 Jėzus pamatė jį ten gulintį ir žinodamas, kad jis serga jau ilgą laiką, paklausė: „Ar nori pasveikti?“+ 7 Žmogus jam atsakė: „Gerbiamasis, aš neturiu kas vandeniui sujudėjus įkeltų mane į maudyklą. Kol iki jos nusigaunu, kitas įlipa pirma manęs.“ 8 Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo gultą* ir eik.“+ 9 Žmogus iškart pasveiko. Jis pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Ta diena buvo šabas. 10 Todėl žydai sakė išgydytajam: „Dabar šabas! Tau nevalia nešti gulto.“+ 11 Bet jis atsakė: „Tas, kuris mane išgydė, tarė man: ‘Imk savo gultą ir eik.’“ 12 Tie paklausė: „Kas tas žmogus, kuris tau sakė: ‘Imk jį ir eik’?“ 13 Bet išgydytasis nežinojo, kas jis, mat Jėzus buvo pasitraukęs nuo ten besibūriuojančios minios.

14 Paskui Jėzus sutiko tą žmogų šventykloje ir pasakė: „Štai tu pasveikai. Daugiau nenusidėk, kad tau neatsitiktų kai kas blogesnio.“ 15 Tada žmogus nuėjo ir pasakė žydams, kad jį išgydė Jėzus. 16 Ir žydai ėmė Jėzų persekioti – dėl to, kad jis tai darė per šabą. 17 Jėzus jiems pareiškė: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, darbuojuosi ir aš.“+ 18 Taigi žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes, jų manymu, jis ne tik laužė šabą, bet ir prilygino save Dievui,+ vadindamas Dievą savuoju Tėvu.+

19 Todėl Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko nedaro iš savęs, jis daro tik tai, ką mato darant Tėvą.+ Ką daro Tėvas, tą patį daro ir Sūnus. 20 Tėvas myli* Sūnų+ ir parodo jam visa, ką pats daro. Jis parodys jam darbų, didesnių už šituos, kad jūs stebėtumėtės.+ 21 Kaip Tėvas prikelia mirusiuosius, juos atgaivina,+ taip ir Sūnus atgaivina tuos, kuriuos nori.+ 22 Tėvas nė vieno neteisia, bet visą teismą yra pavedęs Sūnui,+ 23 kad visi gerbtų Sūnų, kaip kad gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, negerbia jį siuntusio Tėvo.+ 24 Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kas klauso mano žodžio ir tiki tą, kuris mane siuntė, gaus amžiną gyvenimą.+ Jis neužsitrauks pasmerkimo. Iš mirties jis yra perėjęs į gyvenimą.+

25 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda – tiesą sakant, ji jau prasidėjo, – kai mirusieji girdės Dievo Sūnaus balsą. Ir kurie įsiklausys, tie gyvens. 26 Kaip Tėvas turi galią suteikti gyvybę*,+ taip jis ir Sūnui davė galią suteikti gyvybę*.+ 27 Ir Tėvas davė jam valdžią teisti,+ nes jis – Žmogaus Sūnus.+ 28 Nesistebėkite tuo. Ateina valanda, kai visi esantys kapuose* išgirs jo balsą+ 29 ir išeis: kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie darė bloga, prisikels, kad būtų teisiami.+ 30 Aš nieko negaliu daryti iš savęs. Teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas,+ nes trokštu vykdyti ne savo valią, bet valią to, kuris mane siuntė.+

31 Jei aš vienintelis apie save liudyčiau, mano liudijimas būtų nepatikimas.+ 32 Bet yra dar vienas, kuris apie mane liudija, ir aš žinau, kad jo liudijimas apie mane yra patikimas.+ 33 Jūs siuntėte pasiuntinius pas Joną, ir šis paliudijo tiesą.+ 34 Tačiau man nereikia žmogaus liudijimo. Visa tai kalbu tam, kad būtumėte išgelbėti. 35 Tas žmogus buvo degantis ir šviečiantis žiburys, o jūs trumpai tenorėjote džiaugtis jo šviesa.+ 36 Bet aš turiu svaresnį liudijimą negu Jono: darbai, kuriuos Tėvas man skyrė nuveikti, – tie darbai, kuriuos aš darau, – liudija, kad Tėvas mane siuntė.+ 37 Ir mane siuntęs Tėvas pats paliudijo apie mane.+ Jūs niekada nesate nei jo balso girdėję, nei jo pavidalo matę,+ 38 ir jo žodis jumyse nepasilieka, nes jūs netikite tuo, kurį jis siuntė.

39 Jūs tyrinėjate Raštus,+ nes tikitės juose rasti amžiną gyvenimą. Tie Raštai apie mane ir liudija.+ 40 Bet jūs nenorite ateiti pas mane+ ir gauti gyvenimą. 41 Šlovės iš žmonių aš nepriimu, 42 o jūsų širdyse, aš gerai žinau, nėra meilės Dievui. 43 Aš atėjau savo Tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate. Jei ateitų kitas, savo paties vardu, tą priimtumėte. 44 Kaipgi jūs galite manimi tikėti, jeigu priimate šlovę vienas iš kito, o šlovės, kuri iš vienintelio Dievo ateina, neieškote?+ 45 Nemanykite, kad aš kaltinsiu jus Tėvui. Jūsų kaltintojas yra Mozė+ – tas, kuriuo viliatės. 46 Mat jeigu tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.+ 47 Bet jeigu netikite jo raštais, kaipgi tikėsite mano žodžiais?“

6 Paskui Jėzus nuplaukė į kitą Galilėjos, arba Tiberiados, ežero pusę.+ 2 Jam iš paskos atsekė didelė minia žmonių,+ nes jie buvo matę stebuklus, kuriuos jis darė gydydamas ligonius.+ 3 Jėzus su savo mokiniais užlipo ant kalno ir ten susėdo. 4 Buvo arti Pascha,+ žydų šventė. 5 Jėzus pakėlė akis ir matydamas ateinančią didelę minią tarė Pilypui: „Kur pirksime duonos jiems pavalgyti?“+ 6 Jis tai sakė norėdamas Pilypą išmėginti, mat žinojo, ką darysiąs. 7 Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų* duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po truputį.“ 8 Vienas iš jo mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam tarė: 9 „Čia vienas berniukas turi penkis miežinius papločius ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“+

10 Jėzus pasakė: „Susodinkite žmones.“ Toje vietoje buvo daug žolės ir jie, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų, susėdo.+ 11 Jėzus paėmė tuos papločius, padėkojo Dievui ir padalijo susėdusiems; taip padarė ir su žuvelėmis. Visi gavo tiek, kiek panorėjo. 12 Žmonėms pasisotinus, Jėzus savo mokiniams pasakė: „Surinkite atlikusius gabaliukus, kad niekas nepražūtų.“ 13 Ir tie surinko tuos gabaliukus, kurie visiems pavalgius atliko nuo penkių miežinių papločių, ir pripildė dvylika pintinių.

14 Pamatę jo padarytą stebuklą, žmonės ėmė kalbėti: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“+ 15 Jėzus žinojo, kad jie ketina atėję pačiupti jį ir paskelbti karaliumi, todėl vėl pasitraukė+ ir vienas užlipo ant kalno.+

16 Atėjus vakarui jo mokiniai nusileido prie ežero+ 17 ir sulipę į valtį plaukė kiton pusėn, į Kafarnaumą. Buvo jau sutemę, o Jėzus dar nebuvo pas juos atėjęs.+ 18 Ežeras ėmė šiauštis, nes pūtė stiprus vėjas.+ 19 Nusiyrę dvidešimt penkias ar trisdešimt stadijų*, jie pamatė prie valties besiartinantį Jėzų – jis ėjo ežero paviršiumi. Mokiniai išsigando, 20 bet Jėzus jiems tarė: „Tai aš, nebijokite!“+ 21 Tad jie mielai priėmė jį į valtį ir visi netrukus pasiekė krantą, į kurį plaukė.+

22 Kitą dieną minia žmonių tebebuvo anoje ežero pusėje. Jie žinojo, kad kitų valčių, išskyrus vieną nedidelę valtelę, ten nebuvo. Žinojo ir tai, kad kartu su mokiniais Jėzus į tą valtį nelipo ir mokiniai išplaukė vieni. 23 Ir štai netoli tos vietos (tenai jie valgė duoną, už kurią Viešpats buvo padėkojęs Dievui) atplaukė valčių iš Tiberiados. 24 Pamatę, kad nei Jėzaus, nei jo mokinių jose nėra, žmonės sulipo į tas valtis ir nuplaukė Jėzaus ieškoti į Kafarnaumą.

25 Jie surado jį kitoje ežero pusėje ir jo paklausė: „Rabi̇̀,+ kada čionai atvykai?“ 26 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ieškote manęs ne dėl to, kad matėte ženklus, o dėl to, kad privalgėte duonos iki soties.+ 27 Darbuokitės ne dėl tokio maisto, kuris pražūva, o dėl tokio, kuris nepražūva ir teikia amžiną gyvenimą.+ Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas, pats Dievas, yra pažymėjęs savo antspaudu.“+

28 Jie paklausė jo: „Kokius darbus mums daryti, kad jie patiktų Dievui?“ 29 Jėzus jiems atsakė: „Štai koks darbas Dievui patinka: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“+ 30 O jie tarė jam: „Kokį ženklą padarysi,+ kad jį pamatę tave įtikėtume? Kokį darbą atliksi? 31 Antai mūsų protėviai dykumoje valgė maną,+ kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.’“+ 32 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: Mozė nedavė jums tikrosios duonos iš dangaus – duoną iš dangaus, tikrąją duoną, jums duoda mano Tėvas. 33 Duona nuo Dievo yra tasai, kuris nusileidžia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvenimą.“ 34 Tad jie tarė Jėzui: „Viešpatie, visada duok mums šitos duonos.“

35 Jėzus jiems pasakė: „Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, tas nebealks, ir kas mane tiki, niekada netrokš.+ 36 Bet jūs, kaip jau esu sakęs, nors ir matote mane, vis tiek netikite.+ 37 Visi, kuriuos Tėvas man duoda, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš tikrai nevarysiu šalin,+ 38 nes nusileidau iš dangaus+ vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.+ 39 Ir mano siuntėjo valia yra, kad iš tų, kuriuos jis man davė, nė vieno nepražudyčiau, – kad paskutiniąją dieną juos prikelčiau.+ 40 Mano Tėvo valia yra, kad kiekvienas, kuris pripažįsta Sūnų ir jį tiki, gautų amžiną gyvenimą.+ Paskutiniąją dieną aš jį prikelsiu.“+

41 Žydai ėmė murmėti prieš jį dėl to, kad jis pasakė: „Aš esu duona, nusileidusi iš dangaus.“+ 42 Jie kalbėjo: „Argi jis ne Jėzus, ne Juozapo sūnus? Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?+ Kaipgi jis gali sakyti: ‘Aš nusileidau iš dangaus’?“ 43 Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję. 44 Joks žmogus negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia.+ Ir tą, kuris ateina, aš prikelsiu paskutiniąją dieną.+ 45 Pranašuose parašyta: ‘Ir bus visi mokomi Jehovos.’+ Kas tik klausosi Tėvo ir mokosi, ateina pas mane. 46 Tai nereiškia, kad koks nors žmogus yra Tėvą regėjęs.+ Tėvą matė tik tas, kuris yra nuo jo* atėjęs, – tik jis regėjo Tėvą.+ 47 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas gaus amžiną gyvenimą.+

48 Aš esu gyvenimo duona.+ 49 Jūsų protėviai dykumoje valgė maną ir vis tiek mirė.+ 50 O ši duona nusileido iš dangaus, kad kiekvienas galėtų jos valgyti ir nemirtų. 51 Aš esu gyvoji duona, nusileidusi iš dangaus. Kas šią duoną valgys, gyvens amžinai. Duona, kurią aš duosiu, kad pasaulis gyventų, yra mano kūnas.“+

52 Tada žydai ėmė tarpusavyje ginčytis: „Kaip šitas gali duoti mums valgyti savo kūną?“ 53 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, negausite gyvenimo.+ 54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, gaus amžiną gyvenimą, ir aš jį prikelsiu+ paskutiniąją dieną. 55 Mano kūnas yra tikras maistas, ir mano kraujas – tikras gėrimas. 56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas tampa viena su manimi, ir aš tampu viena su juo.+ 57 Kaip mane siuntęs Tėvas yra gyvas ir kaip aš Tėvo dėka esu gyvas, taip ir tas, kuris valgo mano kūną, bus mano dėka gyvas.+ 58 Štai kas yra duona, nusileidusi iš dangaus. Ir ji ne tokia, kokią jūsų protėviai valgė ir vis tiek mirė. Kas valgo šitą duoną, gyvens amžinai.“+ 59 Tuos dalykus jis pasakė mokydamas Kafarnaumo sinagogoje*.

60 Tai išgirdę daugelis jo mokinių ėmė kalbėti: „Baisu, ką jis šneka. Kas gali šito klausytis?“ 61 Žinodamas, kad jo mokiniai dėl to murma, Jėzus paklausė jų: „Jus tai piktina? 62 O kas būtų, jei išvystumėte Žmogaus Sūnų pakylant ten, kur jis buvo anksčiau?+ 63 Gyvybę teikia dvasia,+ o iš kūno jokios naudos. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.+ 64 Bet kai kurie iš jūsų netikite.“ Mat Jėzus nuo pat pradžių žinojo, kurie netiki ir kas toks jį išduos.+ 65 Ir jis kalbėjo: „Dėl to jums ir pasakiau, kad nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.“+

66 Todėl daugelis jo mokinių sugrįžo prie to, ką buvo palikę,+ ir daugiau su juo nebevaikščiojo. 67 Jėzus paklausė Dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ 68 Simonas Petras jam atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?+ Tu turi amžino gyvenimo žodžius.+ 69 Mes įtikėjome ir supratome, kad tu esi Dievo Šventasis.“+ 70 Jėzus jiems atsakė: „Ar ne aš jus, dvylika, išsirinkau?+ Tačiau vienas iš jūsų yra šmeižikas*.“+ 71 Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų; šis, nors ir buvo vienas iš Dvylikos, vėliau jį išdavė.+

7 Paskui Jėzus ir toliau keliavo po Galilėją. Į Judėją eiti jis nenorėjo, nes žydai ieškojo progos jį nužudyti.+ 2 Tačiau buvo arti žydų Palapinių šventė.+ 3 Jėzaus broliai+ jam tarė: „Eik į Judėją, kad ir ten tavo mokiniai matytų darbus, kuriuos darai. 4 Juk joks žmogus, norėdamas būti žinomas, nieko slaptà nedaro. Jei darai tokius dalykus, parodyk save pasauliui.“ 5 Iš tikro jo broliai juo netikėjo.+ 6 Jėzus jiems pasakė: „Mano metas dar nėra atėjęs,+ o jums bet koks metas tinka. 7 Pasauliui nėra dėl ko jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai nedori.+ 8 Jūs eikite į šventę, o aš kol kas neisiu, nes mano metas dar nepribrendo.“+ 9 Jiems tai pasakęs Jėzus pasiliko Galilėjoje.

10 Tačiau kai jo broliai išvyko į šventę, jis irgi ten iškeliavo, tik slapta, niekam nežinant. 11 Per šventę žydai jo ieškojo ir klausinėjo: „Kur tasai vyras?“ 12 Žmonės visur apie jį šnabždėjosi. Vieni sakė: „Jis geras žmogus.“ Kiti kalbėjo: „Visai ne. Jis visus klaidina.“+ 13 Tačiau niekas apie jį nekalbėjo viešai, nes bijojo žydų*.+

14 Šventei įpusėjus Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. 15 Žydai stebėdamiesi kalbėjo: „Iš kur šitas taip gerai išmano Raštus?+ Juk nėra mokęsis mokyklose*.“+ 16 O Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas – ne mano, o to, kuris mane siuntė.+ 17 Kas nori vykdyti jo valią, žinos, ar šis mokslas iš Dievo,+ ar aš kalbu iš savęs. 18 Kas kalba iš savęs, ieško sau šlovės, o kas ieško šlovės savo siuntėjui,+ tas tiesakalbis ir jame nėra neteisybės. 19 Argi Mozė nedavė jums Įstatymo?+ Vis dėlto nė vienas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl norite mane nužudyti?“+ 20 Žmonės iš minios atsiliepė: „Ar tu demono apsėstas?! Kas gi nori tave nužudyti?“ 21 Jėzus atsakė: „Vieną darbą padariau, ir jūs visi stebitės. 22 Todėl pagalvokite: Mozė davė jums apipjaustymą+ – tiesa, jis ne iš Mozės, o iš protėvių,+ – ir jūs žmogų apipjaustote per šabą. 23 Jeigu žmogus apipjaustomas net ir šabo dieną, kad Mozės Įstatymas nebūtų sulaužytas, kodėl nirštate ant manęs, kad per šabą žmogų padariau visiškai sveiką?+ 24 Ne pagal išorę spręskite – spręskite teisingai.“+

25 Kai kurie Jeruzalės gyventojai ėmė kalbėti: „Ar čia ne tas, kurį nori nužudyti?+ 26 Jis kalba viešai, ir niekas jam nieko nesako. Ar tik nemano mūsų vyresnybė, kad jis Kristus? 27 Bet mes žinome, iš kur jis yra.+ O kai ateis Kristus, juk niekas nežinos, iš kur jis.“ 28 Jėzus mokydamas šventykloje garsiai kalbėjo: „Jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur esu. Aš atėjau ne savo valia.+ Tas, kuris mane siuntė, tikrai yra, tik jūs jo nepažįstate.+ 29 Aš jį pažįstu,+ nes nuo jo atėjęs esu, jis mane siuntė.“ 30 Tad jie mėgino Jėzų suimti,+ tačiau niekam to padaryti nepavyko, nes jo valanda dar nebuvo atėjusi.+ 31 Vis dėlto daug žmonių iš minios jį įtikėjo.+ Jie sakė: „Negi Kristus atėjęs padarytų daugiau ženklų, kaip kad šis yra padaręs?“

32 Fariziejai išgirdo, kad minioje taip apie jį šnibždamasi. Tada jie ir aukštieji kunigai pasiuntė sargybą jo suimti. 33 Jėzus pasakė: „Dar kiek pabūsiu su jumis, o paskui eisiu pas tą, kuris mane siuntė.+ 34 Jūs ieškosite manęs, bet nerasite, ir ten, kur aš būsiu, jūs negalite nueiti.“+ 35 Todėl žydai tarpusavyje svarstė: „Kur šitas ketina keliauti, kad mes jo nerasime? Negi jis ruošiasi vykti pas žydus, pasklidusius tarp graikų, ir mokyti graikus? 36 Ką reiškia jo žodžiai: ‘Jūs ieškosite manęs, bet nerasite, ir ten, kur aš būsiu, jūs negalite nueiti’?“

37 Paskutinę, didžiąją šventės+ dieną Jėzus atsistojęs sušuko: „Kas ištroškęs, teateina pas mane ir tegeria!+ 38 Tam, kuris mane tiki, tinka Raštų žodžiai: ‘Iš jo gilumos plūs gyvojo vandens srovės.’“+ 39 Taip jis kalbėjo apie dvasią, kurią turėjo gauti jį įtikėjusieji; tuomet jie dvasios dar nebuvo gavę,+ nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.+ 40 Kai kurie iš minios tuos žodžius išgirdę ėmė kalbėti: „Jis išties yra žadėtasis pranašas.“+ 41 Kiti sakė: „Jis yra Kristus.“+ Bet kai kurie kalbėjo: „Bene galėtų Kristus ateiti iš Galilėjos?+ 42 Argi Raštai nesako, kad Kristus kils iš Dovydo palikuonių+ ir iš Betliejaus kaimo,+ kur Dovydas gyveno?“+ 43 Taigi minioje dėl jo kilo nesutarimai. 44 Kai kurie iš jų norėjo jį suimti, bet nė vienas to nepadarė.

45 Sargyba sugrįžo pas aukštuosius kunigus ir fariziejus. Tie jų paklausė: „Kodėl jo neatvedėte?“ 46 Sargybiniai atsakė: „Joks žmogus nėra taip kalbėjęs.“+ 47 Fariziejai pasipiktino: „Ar jau ir jus suklaidino?! 48 Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų?+ 49 O šita Įstatymo neišmananti liaudis yra prakeikta.“ 50 Tada vienas iš jų, Nikodemas (tas, kuris anksčiau buvo pas jį atėjęs), kreipėsi į juos: 51 „Argi mūsų Įstatymas leidžia nuteisti žmogų, kurio niekas nėra išklausęs ir išsiaiškinęs, ką jis padarė?“+ 52 Tie jam atšovė: „Bene ir pats iš Galilėjos būsi? Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nekildinamas iš Galilėjos!“*

8 12 Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš esu pasaulio šviesa.+ Kas seka manimi, tikrai nevaikščios tamsoje, bet bus apšviestas gyvenimo šviesos.“+ 13 Tada fariziejai jam pasakė: „Tu liudiji apie save – tavo liudijimas netikras.“ 14 Jėzus jiems atsakė: „Net jei ir apie save liudiju, mano liudijimas tikras, nes aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu.+ O jūs nežinote, iš kur aš atėjau ir kur einu. 15 Jūs teisiate pagal žmogišką supratimą*,+ o aš nė vieno neteisiù. 16 Jei aš ir teisiù, mano teismas teisingas, nes esu ne vienas – mane siuntęs Tėvas yra su manimi.+ 17 Ir jūsų pačių Įstatyme parašyta, kad dviejų žmonių liudijimas yra tikras.+ 18 Apie save liudiju aš pats ir apie mane liudija mane siuntęs Tėvas.“+ 19 Tada jie paklausė: „Kurgi yra tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei mano Tėvo.+ Jei mane pažinotumėte, pažinotumėte ir mano Tėvą.“+ 20 Tuos žodžius jis kalbėjo mokydamas šventyklos iždinėje.+ Tačiau niekas jo nesuėmė, mat jo valanda dar nebuvo atėjusi.+

21 Jis dar jiems sakė: „Aš išeinu. Jūs manęs ieškosite ir mirsite savo nuodėmėje.+ Kur aš einu, jūs negalite nueiti.“+ 22 Dėl to žydai ėmė kalbėti: „Gal jis ketina nusižudyti, kad sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti’?“ 23 Jėzus jiems kalbėjo: „Jūs esate iš žemai, o aš – iš aukštai.+ Jūs – iš šio pasaulio, o aš nesu iš šio pasaulio. 24 Todėl jums ir pasakiau, kad mirsite savo nuodėmėse. Jei netikėsite, kad aš esu tas, kas sakau, mirsite savo nuodėmėse.“ 25 Tie paklausė: „Kas tu esi?“ Jėzus jiems atsakė: „Kodėl išvis su jumis kalbu? 26 Daug ką turiu apie jus pasakyti ir už daug ką smerkti, bet kalbu, ką girdėjau iš to, kuris siuntė mane į pasaulį. Jis yra tiesakalbis.“+ 27 Jie nesuprato, kad jis kalba jiems apie Tėvą. 28 Jėzus tarė: „Kai būsite Žmogaus Sūnų iškėlę,+ tada suprasite, kad aš esu tas, kas sakau,+ ir kad nedarau nieko iš savęs,+ bet kalbu tai, ko mane išmokė Tėvas. 29 Mano siuntėjas yra su manimi. Jis nepaliko manęs vieno, nes visada darau, kas jam patinka.“+ 30 Jam taip kalbant, daugelis jį įtikėjo.

31 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikotės mano žodžių, iš tikro esate mano mokiniai; 32 jūs suprasite tiesą,+ ir tiesa jus išlaisvins.“+ 33 Žydai atsiliepė: „Mes esame Abraomo palikuoniai ir niekada niekam nevergavome. Tad kodėl sakai: ‘Jus išlaisvins’?“ 34 Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas daro nuodėmę, tas yra nuodėmės vergas.+ 35 Vergas ne amžinai namuose pasilieka – amžinai pasilieka sūnus. 36 Taigi jei Sūnus jus išlaisvins, būsite iš tikro laisvi. 37 Žinau, kad esate Abraomo palikuoniai. Tačiau jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiams neatsiranda jumyse vietos. 38 Kalbu tai, ką mačiau būdamas pas savo Tėvą,+ o jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo.“ 39 Tie atsakė jam: „Mūsų tėvas Abraomas.“ Jėzus jiems tarė: „Jei būtumėte Abraomo vaikai,+ darytumėte Abraomo darbus. 40 O jūs dabar norite nužudyti mane – žmogų, kuris pasakė jums tiesą, pats ją girdėjęs iš Dievo.+ Abraomas taip nedarė. 41 Jūs darote savojo tėvo darbus.“ Tie jam atkirto: „Mes nesame nesantuokiniai vaikai* ir turime vieną Tėvą – Dievą.“

42 Jėzus tarė jiems: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, mylėtumėte mane,+ nes aš nuo Dievo atėjau ir esu čia. Ne savo valia esu atėjęs – jis mane siuntė.+ 43 Kodėl nesuprantate, ką kalbu? Todėl, kad negalite mano žodžių klausytis. 44 Jūs esate iš savo tėvo Velnio ir norite tenkinti savo tėvo įgeidžius.+ Anas nuo pradžių buvo žmogžudys+ ir nesilaikė tiesos, nes tiesos jame nėra. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.+ 45 O aš kalbu tiesą, todėl ir netikite manimi. 46 Kas iš jūsų įrodys mane nusidėjus? Jeigu kalbu tiesą, kodėl manimi netikite? 47 Kas iš Dievo, tas Dievo žodžių klauso.+ Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo.“+

48 Žydai jam tarė: „Argi ne tiesą sakėme, kad tu samarietis+ ir demono apsėstas?“+ 49 Jėzus atsakė: „Aš nesu demono apsėstas. Aš gerbiu savo Tėvą, o jūs mane niekinate. 50 Aš neieškau sau garbės;+ Tas, kuris jos ieško, sprendžia, kam ją suteikti. 51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikosi mano žodžių, neregės mirties per amžius.“+ 52 Žydai jam pasakė: „Dabar mes žinome, kad esi demono apsėstas. Mirė ir Abraomas, ir pranašai, o tu sakai: ‘Kas laikosi mano žodžių, neragaus mirties per amžius.’ 53 Bene tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą? Jis juk mirė, pranašai irgi. Kuo tu dediesi?“ 54 Jėzus atsakė: „Jeigu aš pats save šlovinčiau, mano šlovė nieko nereikštų. Šlovę man suteikia mano Tėvas,+ kurį sakote esant jūsų Dievą. 55 Tačiau jūs jo nepažįstate,+ o aš jį pažįstu.+ Jei sakyčiau, kad jo nepažįstu, būčiau melagis kaip jūs. Bet aš jį pažįstu ir jo žodžių laikausi. 56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad regės manąją dieną. Jis regėjo ją ir džiaugėsi.“+ 57 Žydai jam pasakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų, o matei Abraomą?“ 58 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš buvau pirmiau, nei gimė Abraomas.“+ 59 Tada jie griebėsi akmenų norėdami jį užmėtyti. Bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

9 Eidamas Jėzus pamatė aklą nuo gimimo žmogų. 2 Jo mokiniai paklausė: „Rabi̇̀,+ kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“ 3 Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai. Taip atsitiko, kad per jį Dievas savo darbus apreikštų.+ 4 Kol tebėra diena, turime dirbti darbus to, kuris mane siuntė.+ Ateina naktis, kai niekas negalės dirbti. 5 Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa.“+ 6 Tai pasakęs jis paspjovė ant žemės seilių ir padaręs purvo patepė juo žmogui akis.+ 7 Tada tarė: „Eik, nusiprausk Siloamo maudykloje.“ („Siloamas“ išvertus reiškia „siųstasis“.) Žmogus nuėjęs nusiprausė ir sugrįžo regintis.+

8 Kaimynai ir tie, kurie anksčiau matydavo jį elgetaujantį, ėmė kalbėti: „Ar čia ne tas, kuris elgetaudavo?“ 9 Vieni sakė: „Tai jis“, kiti: „Visai ne, tik panašus į jį.“ O anas patvirtindavo: „Tai aš.“ 10 Todėl jie ėmė jį klausinėti: „Kaip tu praregėjai?“ 11 Tas atsakė: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė man akis ir pasakė: ‘Eik prie Siloamo ir nusiprausk.’+ Tai aš nuėjęs nusiprausiau ir praregėjau.“ 12 Tie jo paklausė: „Kur tasai žmogus yra?“ Jis tarė: „Nežinau.“

13 Jie nuvedė buvusį neregį pas fariziejus. 14 O ta diena, kai Jėzus padaręs purvo atvėrė jam akis,+ buvo šabas.+ 15 Fariziejai irgi ėmė tą vyrą klausinėti, kaip jis praregėjęs. Šis jiems atsakė: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau ir štai – regiu.“ 16 Kai kurie iš fariziejų sakė: „Tas žmogus nėra nuo Dievo, nes nesilaiko šabo.“+ Kiti nesutiko: „Argi nusidėjėlis galėtų daryti tokius stebuklus?“+ Ir tarp jų kilo nesutarimas.+ 17 Tada jie vėl kreipėsi į neregį: „Ką pats manai apie žmogų, atvėrusį tau akis?“ Tas atsakė: „Jis pranašas.“

18 Tačiau žydai netikėjo, kad vyras buvo aklas ir praregėjo, todėl pasišaukė jo tėvus 19 ir paklausė: „Ar tai jūsų sūnus? Ar sakote, kad jis gimė aklas? Tai kaip jis dabar regi?“ 20 Jo tėvai atsakė: „Taip, jis mūsų sūnus ir gimė aklas. 21 Bet kaip jis dabar regi, nežinome, ir kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs. Tegul pats apie save kalba.“ 22 Jo tėvai taip kalbėjo bijodami žydų,+ nes žydai jau buvo susitarę: kas tik pripažintų Jėzų Kristumi, tas bus pašalintas iš sinagogos.+ 23 Dėl to tėvai ir pasakė: „Jis suaugęs, jį patį klauskite.“

24 Tad jie pasišaukė buvusį neregį antrą kartą ir tarė jam: „Atiduok šlovę Dievui! Mes žinome, kad tas žmogus – nusidėjėlis.“ 25 Šis atsakė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ 26 Jie klausė: „Ką jis tau padarė? Kaip atvėrė tau akis?“ 27 Tas atsakė: „Aš jums jau sakiau, bet jūs nesiklausėte. Kodėl vėl apie tai klausinėjate? Gal ir jūs norite jo mokiniais tapti?“ 28 Tada jie ėmė plūsti jį sakydami: „Tu pats esi jo mokinys! Mes – Mozės mokiniai. 29 Mes žinome, kad Dievas yra kalbėjęs Mozei, o iš kur šitas, mes nežinome.“ 30 Tada žmogus jiems atsakė: „Tikrai labai keista, kad nežinote, iš kur jis. Juk jis atvėrė man akis. 31 Mes žinome, kad Dievas nesiklauso nusidėjėlių.+ O kas dievobaimingas ir vykdo jo valią, tą jis išklauso.+ 32 Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs akis aklam nuo gimimo žmogui. 33 Jeigu tas vyras nebūtų nuo Dievo, nieko nebūtų galėjęs padaryti.“+ 34 Tie jam atsakė: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar mus mokai?!“ Tada jį išvarė.+

35 Jėzus apie tai išgirdo. Jis susirado tą vyrą ir paklausė: „Tai tu tiki Žmogaus Sūnų?“ 36 Tas atsakė: „O kas jis yra, kad jį tikėčiau, gerbiamasis?“ 37 Jėzus tarė: „Tu esi jį matęs. Iš tikro tai tas, kuris su tavimi kalba.“ – 38 „Tikiu, Viešpatie“, – pasakė tas žmogus ir parpuolė prieš jį. 39 Jėzus tarė: „Aš atėjau į šį pasaulį, kad jis būtų teisiamas, kad neregiai matytų,+ o regintieji apaktų.“+ 40 Tenai esantys fariziejai išgirdę tuos žodžius paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ 41 Jėzus jiems tarė: „Jeigu būtumėte akli, nebūtumėte kalti*. Bet dabar jūs sakote: ‘Mes regime.’ Taigi jūsų kaltė* pasilieka su jumis.“+

10 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas eina į avių aptvarą ne pro vartus, o lipa per kur kitur, tas vagis ir plėšikas.+ 2 Kas įeina pro vartus – tas yra avių ganytojas.+ 3 Vartų sargas jam atidaro,+ ir avys jo balso klauso.+ Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. 4 Visas savąsias išsivaręs, ganytojas eina pirma jų; avys seka jam iš paskos, nes pažįsta jo balsą. 5 Paskui svetimą jos tikrai neseks, jos bėgs nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso.“ 6 Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, tačiau žydai nesuprato, ką tie žodžiai reiškia.

7 Tad Jėzus dar kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš esu vartai avims įeiti.+ 8 Visi, kurie atėjo norėdami užimti mano vietą, yra vagys ir plėšikai, ir avys jų neklausė. 9 Aš esu vartai. Kuri avis įeina pro mane, bus išgelbėta. Ji įeis, išeis ir ras ganyklą.+ 10 Vagis ateina tik vogti, pjauti ir naikinti.+ O aš atėjau, kad jos gautų gyvenimą ir būtų jo pertekusios. 11 Aš esu gerasis ganytojas.+ Gerasis ganytojas guldo už avis savo gyvybę.+ 12 Samdinys nėra tikrasis ganytojas, avys jam nepriklauso, todėl pamatęs besiartinantį vilką jis palieka jas ir pabėga. Vilkas tuo tarpu puola pjauti avių ir tos išsilaksto. 13 Samdinys pabėga, nes samdiniui avys nerūpi, 14 o aš esu gerasis ganytojas. Aš pažįstu savąsias avis ir manosios pažįsta mane,+ 15 kaip kad Tėvas pažįsta mane ir aš pažįstu Tėvą.+ Už avis guldau savo gyvybę*.+

16 Ir kitų avių turiu – ne iš šio aptvaro,+ turiu atvesti ir jas. Jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė ir vienas ganytojas.+ 17 Tėvas mane myli,+ nes aš guldau savo gyvybę,+ kad ją atgaučiau. 18 Niekas iš manęs jos neatėmė – pats ją atiduodu. Turiu teisę* ją atiduoti, turiu teisę ją ir atgauti.+ Tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo.“

19 Dėl šių žodžių tarp žydų vėl kilo nesutarimas.+ 20 Daugelis kalbėjo: „Jis demono apsėstas ir pamišęs. Kam jo klausotės?“ 21 Kiti sakė: „Tai ne apsėstojo žodžiai. Argi demonas galėtų atverti akliesiems akis?“

22 Tuo metu Jeruzalėje vyko Pašventinimo iškilmės*. Buvo žiema, 23 ir Jėzus vaikštinėjo šventykloje, Saliamono kolonadoje.+ 24 Žydai jį apspito ir ėmė klausinėti: „Kiek ilgai laikysi mus nežinioje? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums tiesiai.“ 25 Jėzus tarė: „Aš sakiau jums, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.+ 26 Bet jūs netikite, nes nesate manosios avys.+ 27 Manosios avys klauso mano balso. Aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane.+ 28 Aš duodu joms amžiną gyvenimą+ ir jos tikrai nepražus per amžius, niekas neišplėš jų iš mano rankų.+ 29 Ką mano Tėvas man davė, yra svarbiau už viską, ir niekas negali to išplėšti iš Tėvo rankų.+ 30 Aš ir Tėvas esame viena*.“+

31 Žydai vėl griebėsi akmenų norėdami Jėzų užmušti. 32 Jėzus jų paklausė: „Tėvo valia padariau* jums daug gerų darbų. Už kurį iš jų dabar mane užmušite?“ 33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą tave užmušime, o už piktžodžiavimą,+ nes būdamas žmogus dediesi dievu.“ 34 Jėzus paklausė: „Argi jūsų Įstatyme neparašyta: ‘Aš tariau: „Jūs esate dievai“’?+ 35 Raštų žodžiai juk negali būti atšaukti. Tad jei dievais+ vadinami tie, kuriuos Dievo žodis smerkia, 36 tai kaipgi mane kaltinate piktžodžiavimu už tai, kad aš, Tėvo pašventintas ir atsiųstas į pasaulį, pareiškiau esąs Dievo Sūnus?+ 37 Jei nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi. 38 Bet jeigu tuos darbus darau, tai nors manimi ir netikite, tikėkite jais,+ kad suprastumėte ir žinotumėte: Tėvas su manimi ir aš su Tėvu esame viena.“+ 39 Dėl to jie vėl mėgino Jėzų sučiupti, bet jis ištrūko jiems iš rankų.

40 Jėzus vėl nukeliavo kitapus Jordano, į vietą, kur Jonas anksčiau krikštijo,+ ir ten kurį laiką pasiliko. 41 Pas jį ėjo daug žmonių. Jie kalbėjo: „Jonas nepadarė nė vieno stebuklo, bet visa, ką jis sakė apie šį žmogų, buvo teisybė.“+ 42 Ir ten daug žmonių jį įtikėjo.

11 Sirgo vienas žmogus, vardu Lozorius, jis gyveno Betanijos kaime. Ten gyveno Marija su savo seserimi Morta+ – 2 ta pati Marija, kuri patepė Viešpatį kvapiuoju aliejumi ir nušluostė savo plaukais jam kojas.+ Tasai ligonis, Lozorius, buvo jos brolis. 3 Tad seserys pasiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie, tavo brangus draugas serga.“ 4 Tai išgirdęs Jėzus pasakė: „Ta liga nesibaigs mirtimi. Per ją bus pašlovintas Dievas+ ir per ją bus garbė Dievo Sūnui.“

5 Mortą, jos seserį ir Lozorių Jėzus mylėjo. 6 Tačiau kai išgirdo, kad Lozorius serga, jis dar dvi dienas pasiliko vietovėje, kurioje buvo. 7 Tik tada mokiniams pasakė: „Eikime vėl į Judėją.“ 8 Mokiniai jam tarė: „Rabi̇̀,+ judėjai visai neseniai kėsinosi užmėtyti tave akmenimis,+ o tu vėl ten eini?“ 9 Jėzus atsakė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?+ Kas vaikšto dieną, tas neklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. 10 O kas vaikšto nakčia, tas suklumpa, nes nėra jame šviesos.“

11 Tai pasakęs jis pridūrė: „Mūsų draugas Lozorius užmigo,+ ir aš einu jo pažadinti.“ 12 Mokiniai jam pasakė: „Viešpatie, jeigu miega, pasveiks.“ 13 Jėzus kalbėjo apie Lozoriaus mirtį, o jie manė, kad jis šneka apie poilsio miegą. 14 Tad Jėzus pasakė jiems tiesiai: „Lozorius mirė,+ 15 ir aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, nes dabar tikėsite dar tvirčiau. Eime pas jį.“ 16 Tada Tomas, vadinamas Dvyniu, kitiems mokiniams pasakė: „Eime ir mes numirti drauge su juo.“+

17 Kai Jėzus atkeliavo, Lozorius jau keturias dienas gulėjo kape. 18 Betanija buvo netoli Jeruzalės, už kokių penkiolikos stadijų*, 19 ir daug žydų buvo atėję paguosti Mortos ir Marijos dėl brolio. 20 Išgirdusi, kad ateina Jėzus, Morta išėjo jo pasitikti, o Marija+ liko namie. 21 Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. 22 Tačiau ir dabar žinau: ko tik Dievą prašysi, Dievas tau duos.“ 23 Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels.“ 24 Morta atsiliepė: „Žinau, kad jis prisikels per prisikėlimą,+ paskutiniąją dieną.“ 25 Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.+ Kas tiki mane, nors ir numiršta, atgis. 26 Ir visi mane tikintys gyvieji nemirs per amžius.+ Ar tuo tiki?“ 27 Morta atsakė jam: „Taip, Viešpatie. Aš tikiu, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį.“ 28 Tada ji nuėjo, pasišaukė savo seserį Mariją ir jai vienai pasakė: „Mokytojas+ yra čia ir kviečia tave.“ 29 Tai išgirdusi, Marija skubiai pakilo ir nuėjo pas jį.

30 Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą – jis tebebuvo toje vietoje, kur kalbėjosi su Morta. 31 Žydai, kurie guodė Mariją jos namuose, pamatę ją skubiai išeinant, nusekė iš paskos manydami, kad ji eina prie kapo+ išsiverkti. 32 Atėjusi ir pamačiusi Jėzų, Marija puolė jam po kojų ir tarė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ 33 Matydamas ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius, Jėzus giliai* atsiduso ir susigraudino. 34 „Kur jį paguldėte?“ – paklausė jis. Tie atsakė: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk.“ 35 Ir Jėzus pravirko.+ 36 Žydai ėmė kalbėti: „Štai koks brangus jis jam buvo!“ 37 Bet kai kurie iš jų sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis,+ negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

38 Jėzus vėl giliai atsiduso ir tada priėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu. 39 Jėzus liepė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta jam pasakė: „Viešpatie, turbūt jau dvokia, juk jau ketvirta diena!“ 40 Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau: jei tikėsi, išvysi Dievo šlovę?“+ 41 Taigi jie nurito akmenį. Tada Jėzus pakėlė akis aukštyn+ ir pasakė: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. 42 Aš žinau, kad visada mane išklausai. Tačiau taip kalbu dėl aplink stovinčios minios, idant jie patikėtų, kad tu mane siuntei.“+ 43 Tai ištaręs Jėzus garsiai sušuko: „Lozoriau, išeik!“+ 44 Ir numirėlis išėjo. Jo kojos ir rankos buvo apvyniotos aprišalais, o veidas aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

45 Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, jį įtikėjo.+ 46 Bet kai kurie iš jų nuėjo ir apie tai, kas įvyko, papasakojo fariziejams. 47 Dėl to aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė Sinedrioną. Jie svarstė: „Ko imsimės? Šitas žmogus daro daug ženklų.+ 48 Jeigu visa taip paliksime, žmonės jį įtikės. Tada ateis romėnai ir paims į savo rankas mūsų šventąją vietą* ir tautą.“ 49 Bet vienas iš jų, Kajafas+ (tais metais jis buvo vyriausiasis kunigas), jiems pasakė: „Nieko jūs neišmanote. 50 Kaip nesuvokiate – jums juk būtų naudingiau, kad vienas žmogus mirtų už liaudį, negu kad visa tauta pražūtų.“ 51 Bet Kajafas tai pasakė ne iš savęs. Būdamas tais metais vyriausiuoju kunigu jis išpranašavo, kad Jėzus turės mirti už tautą, 52 ir ne tik už tautą, bet ir už išblaškytuosius Dievo vaikus, – kad suburtų juos į viena. 53 Todėl nuo tos dienos jie ėmė tartis, kaip jį nužudyti.

54 Dėl to Jėzus atvirai tarp žydų nebevaikščiojo. Jis su mokiniais pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos – į miestą, vadinamą Efraimu,+ ir tenai pasiliko. 55 Buvo arti žydų Pascha.+ Daug krašto žmonių prieš Paschą keliavo aukštyn į Jeruzalę, kad atliktų apsivalymo apeigas. 56 Stoviniuodami šventykloje žmonės dairėsi Jėzaus ir vienas kitam kalbėjo: „Kaip jums atrodo? Nejaugi jis nebeateis į šventę?“ 57 Norėdami Jėzų suimti, aukštieji kunigai ir fariziejai buvo davę įsakymą: jeigu kas sužinotų, kur Jėzus yra, turi apie tai pranešti.

12 Iki Paschos likus šešioms dienoms, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno Lozorius+ (tas, kurį Jėzus prikėlė iš mirusių). 2 Ten jam suruošė vakarienę. Morta patarnavo,+ o Lozorius ir kiti valgė su juo prie stalo. 3 Tada Marija, paėmusi svarą* kvapiojo aliejaus – gryno nardo, labai brangaus, – patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Aliejaus kvapas pasklido visame name.+ 4 Bet Judas Iskarijotas,+ jo mokinys, kuris rengėsi jį išduoti, tarė: 5 „Kodėl to kvapiojo aliejaus neparduoda už tris šimtus denarų* ir neišdalija pinigų vargšams?“ 6 Jis tai pasakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad buvo vagis; jo žinioje buvo pinigų dėžutė ir jis grobstė iš jos pinigus. 7 Jėzus atsakė: „Palik ją ramybėje, leisk jai tai atlikti, nes artėja mano laidotuvių diena.+ 8 Vargšų jūs visada šalia savęs turėsite,+ o mane turėsite ne visada.“+

9 Tuo tarpu žydai sužinojo, kad jis yra ten, ir visa minia atėjo pas jį. Jie norėjo pamatyti ne vien Jėzų, bet ir Lozorių, kurį Jėzus buvo prikėlęs iš mirusių.+ 10 Aukštieji kunigai tada susitarė ir Lozorių nužudyti, 11 nes dėl jo daugybė žydų atėję ten įtikėjo Jėzų.+

12 Rytojaus dieną gausi į šventę susirinkusiųjų minia išgirdo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. 13 Pasiėmę palmių šakų žmonės išėjo jo pasitikti ir šaukė: „Dieve, sergėk jį! Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu!+ Palaimintas Izraelio karalius!“+ 14 Jėzus susirado asilaitį ir užsėdo ant jo,+ kaip parašyta: 15 „Nebijok, Siono dukra! Štai ant asilės jauniklio atjoja tavo karalius.“+ 16 Iš pradžių jo mokiniai visų tų dalykų nesuprato. Bet kai Jėzus buvo pašlovintas,+ jie prisiminė, kad apie tai – apie visa, kas jam tada nutiko, – buvo parašyta.+

17 Žmonės, kurie buvo su Jėzumi tuo metu, kai jis pašaukė iš kapo Lozorių+ ir prikėlė jį iš mirusių, visiems apie tą įvykį pasakojo.+ 18 Minia todėl ir išėjo Jėzaus pasitikti, kad sužinojo jį padarius šitą stebuklą*. 19 O fariziejai tarpusavyje kalbėjo: „Matote, mes nieko negalime padaryti. Pažiūrėkite! Visas pasaulis nuėjo paskui jį!“+

20 Tarp atėjusių į šventę pagarbinti Dievo buvo ir graikų. 21 Jie priėjo prie Pilypo,+ kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir ėmė jį prašyti: „Gerbiamasis, mes norime pamatyti Jėzų.“ 22 Pilypas nuėjęs pasakė apie tai Andriejui, tada Andriejus ir Pilypas nuėjo ir perdavė tuos žodžius Jėzui.

23 O Jėzus jiems atsakė: „Atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus pašlovintas.+ 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis ir liks vienas, o jeigu numirs,+ duos gausių vaisių. 25 Kas brangina savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas savo gyvybės šiame pasaulyje negaili*,+ tas ją išsaugos ir gaus amžiną gyvenimą.+ 26 Kas nori man tarnauti, teseka paskui mane. Kur esu aš, ten bus ir mano tarnas.+ Tėvas pagerbs tą, kuris nori man tarnauti. 27 Dabar mano siela sunerimusi.+ Ir ką man sakyti? Tėve, gelbėk mane šitą valandą.+ Tačiau dėl šios valandos aš ir atėjau. 28 Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tada iš dangaus pasigirdo balsas:+ „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu.“+

29 Tai išgirdę, vieni iš minios sakė, kad sugriaudė griaustinis. Kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo.“ 30 Jėzus tarė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šis balsas. 31 Dabar atėjo šio pasaulio teismo valanda. Dabar šio pasaulio valdovas+ bus išmestas laukan.+ 32 O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės,+ visokių žmonių patrauksiu prie savęs.“ 33 Taip sakydamas jis davė suprasti, kokia mirtimi turės mirti.+ 34 Tada žmonės iš minios ėmė sakyti: „Iš Įstatymo girdėjome, kad Kristus pasiliks amžinai.+ Tai kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turi būti pakeltas?+ Kas tas Žmogaus Sūnus?“ 35 Jėzus jiems tarė: „Dar valandėlę šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite šviesoje, kol ją turite, kad tamsa jūsų nenugalėtų. Kas vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.+ 36 Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad taptumėte šviesos sūnumis.“+

Tai pasakęs Jėzus pasišalino ir nuo jų pasislėpė. 37 Nors žmonėms matant jis buvo padaręs daugybę ženklų, jie juo netikėjo. 38 Taip išsipildė pranašo Izaijo pasakytas žodis: „Jehova, kas patikėjo tuo, ką iš mūsų išgirdo?+ Kam Jehova apreiškė savo galią*?“+ 39 Jie negalėjo patikėti dėl to, kad, anot Izaijo: 40 „Jis apakino jiems akis ir užkietino jiems širdį, kad jie akimis neišvystų, širdimi nesuvoktų, kad pas mane negrįžtų ir aš jų nepagydyčiau.“+ 41 Izaijas tai pasakė, nes matė jo šlovę. Tai apie jį Izaijas kalbėjo.+ 42 Vis dėlto įtikėjusių buvo. Jį įtikėjo netgi daugelis iš vyresnybės,+ tik dėl fariziejų to atvirai nepripažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.+ 43 Mat šlovės iš žmonių jie troško labiau negu šlovės iš Dievo.+

44 O Jėzus garsiai kalbėjo: „Kas tiki mane, tiki ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė.+ 45 Ir kas regi mane, regi ir tą, kuris mane siuntė.+ 46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa,+ kad tas, kuris mane tiki, neliktų tamsoje.+ 47 Jei kas nors girdi mano žodžius ir jų nevykdo, aš jo neteisiù, nes atėjau ne teisti pasaulio – atėjau pasaulio išgelbėti.+ 48 Tą, kuris mane atmeta ir mano žodžių nepriima, yra kas teis. Žodžiai, kuriuos kalbėjau, – štai kas teis jį paskutiniąją dieną. 49 Juk aš kalbėjau ne iš savęs. Pats Tėvas, kuris mane siuntė, pasakė man, ką turiu kalbėti ir ko mokyti.+ 50 Ir aš žinau, kad tai, ką jis sako, veda į amžiną gyvenimą.+ Todėl kalbu tik tai, ką Tėvas yra man liepęs kalbėti.“+

13 Artėjo Paschos šventė ir Jėzus žinojo, kad atėjo jo valanda+ iš šio pasaulio iškeliauti pas Tėvą.+ Jis mylėjo savuosius, esančius pasaulyje, ir parodė jiems savo meilę iki galo.+ 2 Vakarienės metu Velnias Judui Iskarijotui, Simono sūnui, jau buvo davęs mintį*+ Jėzų išduoti.+ 3 Jėzus, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas ir kad jis yra atėjęs nuo Dievo ir eina pas Dievą,+ 4 pakilo nuo stalo, pasidėjo viršutinius drabužius, paėmė rankšluostį ir juo susijuosė.+ 5 Tada įsipylė į praustuvę vandens ir ėmė plauti mokiniams kojas ir šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo susijuosęs. 6 Kai priėjo prie Simono Petro, šis tarė: „Viešpatie, tu plausi man kojas?“ 7 Jėzus jam atsakė: „Dabar tu nesupranti, ką aš darau, bet paskui suprasi.“ 8 Petras paprieštaravo: „Ne! Tu man kojų niekada neplausi!“ – „Jei neplausiu,+ neturėsi bendrystės* su manimi“, – tarė Jėzus. 9 Tuomet Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, tada ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ 10 Jėzus jam pasakė: „Kas išmaudytas, to maudyti nebereikia – tik kojas nuplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, tik ne visi.“ 11 Mat jis žinojo, kuris jį išduos.+ Todėl ir pasakė: „Ne visi esate švarūs.“

12 Nuplovęs jiems kojas ir apsivilkęs viršutinius drabužius, jis grįžo prie stalo ir jiems tarė: „Ar suprantate, kodėl jums tai padariau? 13 Jūs kreipiatės į mane ‘Mokytojau’ ir ‘Viešpatie’, ir teisingai darote, nes toks ir esu.+ 14 Tad jei aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas,+ jūs irgi turite vienas kitam kojas plauti.+ 15 Parodžiau jums pavyzdį, kad darytumėte, kaip aš jums dariau.+ 16 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vergas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. 17 Jeigu žinote šituos dalykus, jeigu juos darote, esate laimingi.+ 18 Kalbu ne apie jus visus. Aš pažįstu tuos, kuriuos išsirinkau. Tačiau turi išsipildyti Raštų žodžiai:+ ‘Tas, su kuriuo aš duona dalijausi, man taikėsi įspirti*.’+ 19 Kalbu jums jau dabar, dar tam neįvykus, idant tam įvykus tikėtumėte, kad aš esu tas, kas sakau.+ 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima tą, kurį siunčiu, priima ir mane.+ O kas priima mane, priima ir tą, kuris mane siuntė.“+

21 Tai ištaręs Jėzus susisielojo* ir pasakė tiesiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“+ 22 Mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą nenuvokdami, apie kurį jis kalba.+ 23 Mokinys, kurį Jėzus mylėjo,+ buvo įsitaisęs šalia Jėzaus* 24 ir Simonas Petras jam linktelėjęs tarė: „Pasakyk, apie kurį jis kalba.“ 25 Anas atsilošė Jėzui į krūtinę ir paklausė: „Viešpatie, kas jis?“+ 26 Jėzus atsakė: „Tai tas, kuriam pamirkęs paduosiu gabaliuką duonos.“+ Tad jis pamirkė duonos ir paėmęs padavė ją Judui, Simono Iskarijoto sūnui. 27 Kai šis tą gabaliuką paėmė, jį užvaldė Šėtonas.+ Jėzus jam tarė: „Ką darai, daryk greičiau.“ 28 Tačiau nė vienas iš esančių prie stalo nesuprato, kodėl Jėzus jam tai pasakė. 29 Kadangi Judo žinioje buvo pinigų dėžutė,+ kai kurie manė, kad Jėzus jam liepė nupirkti, ko reikia šventei, ar duoti ką vargšams. 30 Taigi paėmęs aną duonos gabaliuką Judas tuojau išėjo. Buvo naktis.+

31 Jam išėjus Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas+ ir per jį pašlovintas Dievas. 32 Dievas pats jį pašlovins,+ pašlovins jį bemat. 33 Dar truputį pabūsiu su jumis, vaikeliai. Jūs manęs ieškosite, bet sakau jums dabar tą patį, ką esu sakęs žydams: kur aš einu, jūs negalite nueiti.+ 34 Duodu jums naują įsakymą: mylėkite vienas kitą. Kaip aš jus mylėjau,+ taip ir jūs vienas kitą mylėkite.+ 35 Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai.“+

36 Simonas Petras paklausė: „Viešpatie, o kur tu eini?“ Jėzus atsakė: „Dabar tu negali paskui mane sekti ten, kur aš einu, bet vėliau seksi.“+ 37 Petras jam pasakė: „Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? Aš savo gyvybę už tave atiduosiu!“+ 38 Jėzus tarė: „Tu atiduosi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.+

14 Tenebūgštauja jūsų širdys.+ Tikėkite Dievą,+ tikėkite ir mane. 2 Mano Tėvo namuose yra daug buveinių. Taip nesakyčiau, jei taip nebūtų. Tad einu jums vietos paruošti.+ 3 Kai nueisiu ir paruošiu jums vietą, parvyksiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.+ 4 Jūs žinote kelią ten, kur aš einu.“

5 Tomas+ jam tarė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini. Iš kur mums tą kelią žinoti?“

6 Jėzus jam pasakė: „Aš esu kelias,+ tiesa+ ir gyvenimas.+ Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.+ 7 Jeigu pažįstate mane, pažįstate ir mano Tėvą. Dabar jį pažįstate ir esate matę.“+

8 Pilypas jam tarė: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir to mums pakaks.“

9 Jėzus pasakė jam: „Tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė ir Tėvą.+ Kaip tad gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? 10 Nejau netiki, kad aš su Tėvu ir Tėvas su manimi esame viena?+ Ką jums kalbu, kalbu ne iš savęs,+ – tai Tėvas, kuris yra viena su manimi, daro savo darbus. 11 Tikėkite mano žodžiais, kad aš su Tėvu ir Tėvas su manimi esame viena. Arba tikėkite matydami mano darbus.+ 12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir netgi didesnių už juos,+ nes aš išeinu pas Tėvą.+ 13 Ir ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu, kad per Sūnų būtų pašlovintas Tėvas.+ 14 Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu.

15 Jeigu mane mylite, laikysitės mano įsakymų.+ 16 Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą padėjėją*, kad šis būtų su jumis per amžius,+ – 17 tiesos dvasią,+ kurios pasaulis negali priimti, nes jos nei mato, nei pripažįsta.+ O jūs pripažįstate, nes ji pasilieka su jumis ir yra jumyse. 18 Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.+ 19 Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys, o jūs mane matysite,+ nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. 20 Tą dieną jūs žinosite: aš ir mano Tėvas esame viena, taip pat jūs su manimi ir aš su jumis esame viena.+ 21 Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas; aš irgi jį mylėsiu ir save jam apreikšiu.“

22 Judas+ (ne Iskarijotas) jam tarė: „Viešpatie, kas nutiko, kad ketini apreikšti save mums, o ne pasauliui?“

23 Jėzus jam atsakė: „Kas mane myli, laikysis mano žodžių,+ ir mano Tėvas jį mylės. Mes pas jį ateisime ir pas jį bus mūsų buveinė.+ 24 Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodžiai, kuriuos girdite, – ne mano, bet mane atsiuntusio Tėvo.+

25 Aš kalbu jums tuos dalykus, kol tebesu su jumis. 26 O kai ateis padėjėjas – šventoji dvasia, kurią Tėvas mano vardu atsiųs, – jis išmokys jus visko ir primins visa, ką jums sakiau.+ 27 Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę.+ Duodu ją ne taip, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys, tenedreba iš baimės. 28 Girdėjote, kad jums sakiau: išeinu, bet vėl pas jus ateisiu. Jei mylite mane, džiaugsitės, kad aš einu pas Tėvą, – jis už mane didesnis.+ 29 Tad pasakiau jums tai dabar, prieš tam įvykstant, kad įvykus jūs tikėtumėte.+ 30 Jau nebedaug man teks kalbėtis su jumis, nes ateina pasaulio valdovas.+ Jis neturi man galios,+ 31 bet pasaulis turi žinoti, kad myliu Tėvą, todėl darau taip, kaip Tėvas man yra įsakęs.+ Kelkitės, eime iš čia!

15 Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynuogininkas*. 2 Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisių, jis pašalina, o kiekvieną, kuri duoda vaisių, apvalo*, kad duotų dar daugiau.+ 3 Žodis, kurį jums kalbėjau, jus jau apvalė.+ 4 Likite su manimi, ir aš liksiu su jumis. Kaip šakelė negali duoti vaisių pati iš savęs, atskirai nuo vynmedžio, taip ir jūs – jei neliksite su manimi.+ 5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka su manimi, tas duoda gausių vaisių, nes su juo ir aš pasilieku.+ Atskirai nuo manęs jūs nieko negalite nuveikti. 6 Kas nelieka su manimi, tas yra kaip šakelė, kuri išmetama ir sudžiūsta. Tokias surenka, sumeta į ugnį ir jos sudega. 7 Jei pasiliekate su manimi ir mano žodžiai pasilieka su jumis, prašykite, ko tik norėtumėte, ir tai bus jums suteikta.+ 8 Tuo, kad duodate gausių vaisių ir parodote esą mano mokiniai, yra pašlovinamas mano Tėvas.+ 9 Kaip Tėvas mylėjo mane,+ taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite manojoje meilėje. 10 Laikykitės mano įsakymų, ir pasiliksite mano meilėje, kaip kad aš laikausi Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje.

11 Visa tai jums pasakiau, kad jūsų džiaugsmas būtų toks kaip manasis ir kad to džiaugsmo būtumėte kupini.+ 12 Štai koks yra mano įsakymas: mylėkite vienas kitą, kaip kad aš jus mylėjau.+ 13 Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę* už draugus atiduoti.+ 14 Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau.+ 15 Jau nebevadinu jūsų vergais, nes vergas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Pavadinau jus draugais, nes paskelbiau jums visa, ką girdėjau iš savo Tėvo. 16 Ne jūs mane išsirinkote, o aš jus išsirinkau. Išsirinkau jus, kad eitumėte ir duotumėte vaisių – vaisių, kurie išliks, ir kad Tėvas jums duotų visa, ko tik mano vardu jį prašytumėte.+

17 Taigi, mano įsakymas yra toks: mylėkite vienas kitą.+ 18 Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite – manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų.+ 19 Jei jūs priklausytumėte pasauliui, pasaulis jus mylėtų kaip saviškius. Kadangi jūs pasauliui nepriklausote+ – aš jus iš pasaulio išsirinkau, – pasaulis jūsų nekenčia.+ 20 Atminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: vergas ne didesnis už savo šeimininką. Jeigu persekiojo mane, persekios ir jus;+ jei laikėsi mano žodžių, laikysis ir jūsų. 21 Bet taip su jumis elgsis dėl mano vardo, nes jie nepažįsta to, kuris mane siuntė.+ 22 Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie nebūtų kalti*.+ O dabar jie neturi kuo savo nuodėmės pateisinti.+ 23 Kas nekenčia manęs, nekenčia ir mano Tėvo.+ 24 Jei nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nėra padaręs, jie nebūtų kalti*.+ O dabar jie mane* matė, bet vis tiek ir manęs, ir mano Tėvo nekentė. 25 Tai įvyko, kad išsipildytų jų Įstatyme užrašyti žodžiai: ‘Jie nekentė manęs be priežasties.’+ 26 Kai ateis padėjėjas, kurį atsiųsiu jums nuo Tėvo, – kai ateis nuo Tėvo tiesos dvasia,+ – jis liudys apie mane.+ 27 Tada jūs irgi liudysite apie mane,+ nes nuo pradžių buvote su manimi.

16 Visa tai jums kalbu, kad nesukluptumėte. 2 Jus šalins iš sinagogų,+ ir ateina valanda, kai žmonės jus žudys+ ir kiekvienas iš jų manys, kad taip atlieka tarnystę Dievui. 3 Jie tai darys, nes nepažįsta nei Tėvo, nei manęs.+ 4 Bet aš sakau jums tuos dalykus, idant atėjus metui jiems įvykti jūs prisimintumėte, kad aš jums apie tai kalbėjau.+

Iš pradžių jums apie tai nesakiau, nes buvau su jumis. 5 O dabar einu pas tą, kuris mane siuntė.+ Tačiau nė vienas iš jūsų manęs neklausiate: ‘Kur tu eini?’ 6 Kadangi aš jums apie tai pasakiau, jūsų širdis apėmė liūdesys.+ 7 Vis dėlto, sakau jums tiesą, jums geriau, kad aš išeinu, nes jeigu neišeisiu, padėjėjas+ pas jus neateis, o jeigu išeisiu, jums jį atsiųsiu. 8 Atėjęs jis aiškiai atskleis pasauliui tiesą apie nuodėmę, teisumą ir teismą: 9 apie nuodėmę+ – kad jie netiki manimi;+ 10 apie teisumą – kad aš einu pas Tėvą ir jūs manęs nebematysite; 11 ir apie teismą – kad šio pasaulio valdovas yra nuteistas.+

12 Dar daug dalykų turiu jums pasakyti, tačiau kol kas jūs negalite jų suvokti. 13 O kai tas padėjėjas, tiesos dvasia, ateis,+ jis padės jums perprasti tiesą*, nes kalbės ne iš savęs – kalbės tai, ką bus girdėjęs, ir apreikš jums, kas turi įvykti.+ 14 Jis pašlovins mane,+ nes perduos jums tai, ką iš manęs gaus.+ 15 Visa, ką Tėvas turi, yra mano.+ Todėl ir pasakiau, kad anas perduos jums tai, ką iš manęs gaus. 16 Praeis valandėlė, ir jūs manęs nebematysite;+ dar valandėlė, ir mane regėsite.“

17 Kai kurie jo mokiniai vienas kitą klausinėjo: „Ką reiškia, kad jis mums sako: ‘Praeis valandėlė, ir jūs manęs nematysite; dar valandėlė, ir mane regėsite’ ir: ‘Aš einu pas Tėvą’?“ 18 Jie kalbėjo: „Ką reiškia „valandėlė“? Mes nesuprantame, apie ką jis kalba.“ 19 Jėzus žinojo, kad jie nori jo apie tai paklausti, todėl tarė: „Ar jūs svarstote, kodėl pasakiau: ‘Praeis valandėlė, ir jūs manęs nematysite; dar valandėlė, ir mane regėsite’? 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir raudosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.+ 21 Moteris gimdydama kamuojasi, nes yra atėjusi jos valanda, tačiau pagimdžiusi vaikelį ji to suspaudimo nebeatsimena, mat džiaugiasi, kad gimė pasaulyje žmogus. 22 Taip ir jūs dabar liūdite, bet kai vėl jus pamatysiu, jūsų širdys džiaugsis+ ir niekas to džiaugsmo iš jūsų neatims. 23 Tą dieną nieko manęs neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą+ mano vardu, jis duos jums tai.+ 24 Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite, ir gausite, kad būtumėte kupini džiaugsmo.

25 Kalbėjau jums apie šiuos dalykus palyginimais. Ateina valanda, kai kalbėsiu jums nebe palyginimais – apie Tėvą visa sakysiu tiesiai. 26 Tą dieną jūs prašysite Tėvą mano vardu. Šie žodžiai nereiškia, kad aš dėl jūsų prašysiu, – 27 pats Tėvas jus myli, nes jūs mane mylėjote+ ir įtikėjote, kad esu Dievo siųstas.+ 28 Taip, Tėvas siuntė mane į pasaulį. Dabar palieku pasaulį ir einu pas Tėvą.“+

29 Jo mokiniai pasakė: „Štai dabar tu kalbi aiškiai, be palyginimų. 30 Dabar mes matome, kad tu viską žinai, dar mums nieko nepaklausus. Dėl to mes tikime, kad esi Dievo siųstas.“ 31 Jėzus atsakė jiems: „Dabar jau tikite? 32 Štai ateina valanda, ji jau čia pat, kai jūs visi išsibėgiosite į savo namus ir paliksite mane vieną.+ Tačiau aš nesu vienas, nes su manimi yra Tėvas.+ 33 Visus šiuos dalykus jums kalbu, kad manyje turėtumėte ramybę.+ Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs – aš nugalėjau pasaulį!“+

17 Baigęs tai kalbėti, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo metas. Pašlovink savo Sūnų, kad Sūnus pašlovintų tave.+ 2 Tu suteikei jam valdžią visiems žmonėms,+ kad jis suteiktų amžiną gyvenimą+ visiems, kuriuos esi jam davęs.+ 3 O amžinai gyventi+ – tai pažinti* tave, vienintelį tikrąjį Dievą,+ ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų.+ 4 Aš pašlovinau tave žemėje+ – atlikau darbą, kurį buvai man pavedęs.+ 5 Taigi dabar, Tėve, pašlovink mane savo akivaizdoje ta šlove, kurią šalia tavęs turėjau dar prieš atsirandant pasauliui.+

6 Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio.+ Jie buvo tavo, tu davei juos man ir jie laikėsi tavo žodžio. 7 Dabar jie supranta, kad visa, ką man davei, yra iš tavęs, 8 nes žodžius, kuriuos man davei, aš perdaviau jiems.+ Jie priėmė juos ir išties suprato, kad atėjau tavo vardu,+ ir įtikėjo, kad tu mane siuntei.+ 9 Aš prašau dėl jų. Ne dėl pasaulio prašau, o dėl tų, kuriuos esi man davęs, nes jie yra tavo; 10 visa, kas mano, yra tavo, ir kas tavo – mano,+ ir aš esu pašlovintas tarp jų.

11 Aš jau nebesu pasaulyje, o jie yra pasaulyje.+ Aš ateinu pas tave. Šventasis Tėve, sergėk juos+ dėl savo vardo, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes.+ 12 Kai buvau su jais, aš pats juos sergėjau+ dėl tavo vardo, kurį esi man davęs, ir juos išsaugojau. Nė vienas iš jų nepražuvo,+ išskyrus pražūties sūnų,+ kad išsipildytų Raštų žodžiai.+ 13 O dabar aš einu pas tave. Ir kol tebesu pasaulyje, sakau visa tai, kad jie būtų kupini manojo džiaugsmo.+ 14 Aš jiems perdaviau tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie nepriklauso pasauliui,+ kaip ir aš nepriklausau pasauliui.

15 Aš neprašau, kad paimtum juos iš pasaulio, – prašau, kad sergėtum juos nuo piktojo.+ 16 Jie nepriklauso pasauliui,+ kaip ir aš nepriklausau pasauliui.+ 17 Pašventink juos tiesa!+ Tavo žodis yra tiesa.+ 18 Kaip tu siuntei mane į pasaulį, taip ir aš siunčiau juos į pasaulį.+ 19 Ir dėl jų aš sergiu savo šventumą, kad ir jie būtų pašventinti – pašventinti tiesa.

20 Prašau ne tik dėl jų, bet ir dėl tų, kurie per jų žodį mane įtiki, – 21 kad jie visi būtų viena,+ kaip tu, Tėve, su manimi ir aš su tavimi esame viena.+ Taip pat tebūna jie viena su mumis, idant pasaulis tikėtų, kad tu mane siuntei. 22 Ir aš suteikiau jiems šlovę, kurią tu esi man suteikęs, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena.+ 23 Aš esu viena su jais ir tu esi viena su manimi, idant jie būtų tobulai suvienyti ir pasaulis žinotų, kad tu mane siuntei ir kad myli juos taip, kaip myli mane. 24 Tėve, aš noriu, kad tie, kuriuos esi man davęs, būtų su manimi ten, kur būsiu aš,+ – kad jie matytų manąją šlovę, kurią esi man suteikęs, mat tu mylėjai mane dar prieš pasaulio užgimimą.+ 25 Teisusis Tėve, išties pasaulis tavęs nepažįsta,+ o aš tave pažįstu,+ ir šitie supranta, kad tu mane siuntei. 26 Aš apreiškiau jiems tavo vardą ir dar apreikšiu,+ kad juose būtų meilė, kuria mane mylėjai, ir kad aš ir jie būtume viena.“+

18 Tai pasakęs Jėzus su savo mokiniais nuėjo į sodą,+ esantį kitapus Kidrono slėnio*.+ 2 Jo išdavėjas Judas tą vietą irgi žinojo, nes Jėzus su savo mokiniais ten dažnai susitikdavo. 3 Taigi Judas pasiėmė būrį kareivių, taip pat aukštiesiems kunigams ir fariziejams pavaldžių sargybinių ir visi atėjo ten nešini deglais, žibintais ir ginklais.+ 4 Žinodamas visa, kas jam nutiks, Jėzus žengė į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ – 5 „Jėzaus Nazariečio“,+ – atsakė tie. Jėzus tarė: „Tai aš.“ Jo išdavėjas Judas stovėjo tarp jų.+

6 Jėzui pasakius „tai aš“, jie atsitraukė atgal ir parpuolė ant žemės.+ 7 Jis dar kartą jų paklausė: „Ko ieškote?“ Tie pasakė: „Jėzaus Nazariečio.“ 8 Tada Jėzus tarė: „Sakiau jums, kad tai aš. Jeigu ieškote manęs, leiskite šitiems pasišalinti.“ 9 Taip turėjo išsipildyti jo ištarti žodžiai: „Iš tų, kuriuos man davei, nė vieno nepražudžiau.“+

10 Tada Simonas Petras išsitraukęs kalaviją smogė vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto dešinę ausį.+ To vergo vardas buvo Malkus. 11 Bet Jėzus Petrui pasakė: „Kišk kalaviją į makštį!+ Negi aš negersiu taurės, kurią Tėvas man davė?“+

12 Tada kareiviai, karo vadas ir žydų sargybiniai Jėzų suėmė. Jį surišę 13 nuvedė pirma pas Aną, mat šis buvo Kajafo+ uošvis (tais metais Kajafas buvo vyriausiasis kunigas).+ 14 Tai tas pats Kajafas, kuris sakė žydams, esą būtų naudingiau, kad vienas žmogus mirtų už liaudį.+

15 Simonas Petras ir kitas mokinys sekė Jėzui iš paskos.+ Tas kitas mokinys įėjo su Jėzumi į vyriausiojo kunigo rūmų kiemą (vyriausiasis kunigas jį pažinojo), 16 o Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tada tas vyriausiajam kunigui pažįstamas mokinys išėjęs pasikalbėjo su durininke ir Petrą įsivedė. 17 Durininkė Petrui tarė: „Ar tik ir tu nesi vienas iš to žmogaus mokinių?“ Tas atsakė: „Nesu.“+ 18 Tenai vergai su sargybiniais buvo susikūrę iš anglių ugnį ir aplink ją sustoję šildėsi, nes buvo šalta. Petras irgi priėjęs prie jų šildėsi.

19 Tuo tarpu vienas iš aukštųjų kunigų* paklausė Jėzų apie jo mokinius ir jo mokymą. 20 Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Nuolat mokiau sinagogose ir šventykloje,+ kur renkasi visi žydai, ir nieko nekalbėjau slapta. 21 Kodėl tad klausi manęs? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, ką sakiau.“ 22 Jėzui tai ištarus, vienas iš greta stovinčių sargybinių trenkė jam per veidą+ ir pasakė: „Tu šitaip atsakai tokiam aukštam kunigui?!“ 23 Jėzus jam tarė: „Jei pasakiau ką blogo, paliudyk, kas blogai. O jei pasakiau teisybę, kodėl mane muši?“ 24 Tada Anas išsiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.+

25 Simonas Petras tuo metu stovėdamas prie ugnies šildėsi. Tada greta stovintys pasakė jam: „Ar tik ir tu nesi vienas iš jo mokinių?“ Petras paneigė: „Nesu.“+ 26 Vienas iš vyriausiojo kunigo vergų, giminaitis to, kuriam Petras buvo nukirtęs ausį,+ pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode su juo?“ 27 Tačiau Petras vėl to išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.+

28 Iš Kajafo namų Jėzų nuvedė į pretorijų*.+ Buvo ankstus rytas. Patys į pretorijų žydai nėjo, kad nesusiterštų+ ir galėtų valgyti Paschos vakarienę. 29 Todėl Pilotas išėjo pas juos į lauką ir paklausė: „Kuo šitą žmogų kaltinate?“ 30 Tie jam atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, nebūtume tau jo perdavę.“ 31 Pilotas jiems tarė: „Pasiimkite jį ir teiskite pagal savo įstatymus.“+ Žydai jam atsakė: „Mums neleidžiama nieko bausti mirtimi*.“+ 32 Visa tai vyko, kad išsipildytų Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nusakęs, kokia mirtimi turės mirti.+

33 Pilotas vėl įėjo į pretorijų ir pasišaukęs Jėzų paklausė: „Tai tu esi žydų karalius?“+ 34 Jėzus atsakė: „Ar pačiam kilo toks klausimas, ar kiti tau apie mane taip pasakė?“ 35 Pilotas atkirto: „Bene aš žydas? Tavo paties tauta ir aukštieji kunigai man tave perdavė. Ką padarei?“ 36 Jėzus atsakė:+ „Manoji Karalystė nėra iš šio pasaulio.+ Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano pavaldiniai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams.+ Bet manoji Karalystė nėra iš čia.“ 37 Pilotas jo paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pats pasakei, kad esu karalius.+ Esu gimęs ir atėjęs į pasaulį tam, kad liudyčiau tiesą.+ Kiekvienas, kuriam tiesa svarbi, klauso mano balso.“ 38 Pilotas jam tarė: „Kas yra tiesa?“

Tai pasakęs, jis vėl išėjo pas žydus ir jiems tarė: „Aš nematau, kad jis būtų kuo nors nusikaltęs.+ 39 Beje, pagal jūsų paprotį turėčiau per Paschą paleisti jums vieną kalinį.+ Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ 40 O jie vėl šaukė: „Ne tą! Paleisk Barabą!“ Barabas buvo plėšikas.+

19 Tada Piloto įsakymu Jėzus buvo nuplaktas.+ 2 Kareiviai nupynę iš dygių šakelių vainiką uždėjo jam ant galvos ir apsiautė jį purpuriniu drabužiu.+ 3 Vienas po kito priėję jie sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“, ir daužė jam per veidą.+ 4 Pilotas vėl išėjo į lauką ir žmonėms pasakė: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte: aš nematau, kad jis būtų kuo nors nusikaltęs.“+ 5 Jėzus išėjo į lauką su dygių šakelių vainiku ant galvos ir purpuriniu drabužiu. Pilotas jiems tarė: „Štai žmogus!“ 6 Aukštieji kunigai ir sargybiniai jį pamatę ėmė šaukti: „Ant stulpo jį! Ant stulpo!“+ Pilotas jiems tarė: „Imkite ir patys jį bauskite, nes aš nematau, kad jis būtų kuo nors nusikaltęs.“+ 7 Žydai jam atsakė: „Mes turime vieną įstatymą, pagal kurį jis turi mirti,+ nes dėjosi Dievo sūnumi.“+

8 Išgirdęs tuos žodžius Pilotas dar labiau nusigando. 9 Jis vėl nuėjo į pretorijų ir Jėzaus paklausė: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus nieko neatsakė.+ 10 Tada Pilotas tarė: „Nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir galią nubausti mirtimi?“ 11 Jėzus jam atsakė: „Neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė kaltė* tenka tam, kuris mane tau atidavė.“

12 Dėl to Pilotas ieškojo dingsties Jėzų paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleidi, nesi Cezario draugas! Kiekvienas, kuris skelbiasi esąs karalius, eina prieš Cezarį!“+ 13 Išgirdęs tuos žodžius Pilotas išvedė Jėzų į lauką ir atsisėdo ant teismo pakylos, pastatytos vietoje, pavadintoje Akmeniniu grindiniu (hebrajiškai Gabata). 14 Buvo Pasirengimo Paschai* diena,+ maždaug šešta valanda*. Pilotas tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ 15 Tačiau tie rėkė: „Šalin jį! Šalin! Ant stulpo jį!“ Pilotas paklausė: „Nejau turėčiau bausti mirtimi jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime kito karaliaus – tiktai Cezarį.“ 16 Tada Pilotas atidavė Jėzų prikalti prie stulpo.+

Taigi Jėzų išvedė. 17 Jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą+ (hebrajiškai Golgota) ir nešė kančių stulpą*.+ 18 Ten Jėzų prikalė prie stulpo+ ir greta jo ant stulpų buvo pakabinti kiti du vyrai: vienas – iš vienos pusės, kitas – iš kitos; Jėzus buvo per vidurį.+ 19 Pilotui liepus buvo padarytas ir prie stulpo pritvirtintas toks užrašas: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“+ 20 Tą užrašą perskaitė daug žydų, mat vieta, kur Jėzų prikalė prie stulpo, buvo arti miesto, ir parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. 21 Žydų aukštieji kunigai Pilotui sakė: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, rašyk tai, ką jis sakė: ‘Aš esu žydų karalius’.“ 22 Pilotas atsakė: „Ką parašiau, tą parašiau.“

23 Prikalę Jėzų prie stulpo, kareiviai paėmė jo drabužius ir padalijo į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį. Pasiėmė ir apatinį drabužį; tasai buvo be siūlės, nuo viršaus ištisai išaustas. 24 Todėl jie vienas kitam sakė: „Neplėšykime jo – meskime burtą, kuriam jis atiteks.“+ Taip išsipildė šie Raštų žodžiai: „Jie dalijosi mano drabužius, dėl mano apdaro metė burtą.“+ Kaip tik tai kareiviai ir darė.

25 Prie stulpo, ant kurio Jėzus buvo prikaltas, stovėjo jo motina,+ jo motinos sesuo, Klopo žmona Marija ir Marija Magdalietė.+ 26 Matydamas savo motiną ir šalia stovintį savo mylimą mokinį,+ Jėzus motinai tarė: „Moterie, štai tavo sūnus!“ 27 Tada pasakė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir tą dieną tasai mokinys pasiėmė ją pas save.

28 Paskui, žinodamas, kad visa jau įvykdyta ir kad taip turi išsipildyti Raštų žodžiai, Jėzus ištarė: „Gerti!“+ 29 Ten buvo indas, pilnas rūgštaus vyno. Tad primirkę kempinę to vyno jie užmovė ant isopo* stiebo ir pakėlė jam prie burnos.+ 30 Rūgštaus vyno paragavęs Jėzus tarė: „Atlikta!“+ Ir nuleidęs galvą atidavė dvasią.+

31 Kad kūnai neliktų ant stulpų+ per šabą (mat buvo Pasirengimo diena,+ o tąkart šabo diena buvo didžioji),+ žydai paprašė Pilotą, kad nubaustiesiems būtų sulaužytos kojos ir kad jų kūnai būtų nuimti. 32 Tad kareiviai atėję sulaužė kojas abiem vyrams, kabantiems ant stulpų greta Jėzaus, – vienam ir kitam. 33 Tada priėjo prie Jėzaus, bet pamatę, kad jis jau miręs, jo kojų nelaužė. 34 Tačiau vienas iš kareivių ietimi perdūrė jo šoną,+ ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. 35 Apie tai paliudijo tas, kuris tai matė, tad jo liudijimas tikras ir jis žino sakąs tiesą. Jis paliudijo, kad ir jūs tikėtumėte.+ 36 Tai įvyko, kad išsipildytų Raštų žodžiai: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas.“+ 37 Dar kitoje vietoje Raštai sako: „Jie žiūrės į tą, kurį pervėrė.“+

38 Po viso šito Juozapas iš Arimatėjos (jis buvo Jėzaus mokinys, tik bijodamas žydų kitiems apie tai nesisakė+) paprašė Pilotą, kad leistų jam pasiimti Jėzaus kūną. Pilotui leidus, jis atėjo ir paėmė kūną.+ 39 Atėjo ir Nikodemas+ – tas pats, kuris pirmiau buvo apsilankęs pas Jėzų nakčia. Jis atsinešė miros ir agarmedžio* miltelių mišinio*, apie šimtą svarų*.+ 40 Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir pagal žydų laidojimo paprotį susupo su tais kvepalais į drobules.+ 41 Vietovėje, kur jį prikalė prie stulpo, buvo sodas, o tame sode – naujas kapas,+ kuriame dar niekas nebuvo palaidotas. 42 Kadangi buvo žydų Pasirengimo diena+ ir tas kapas netoli, jie ten Jėzų ir paguldė.

20 Pirmąją savaitės dieną anksti, dar su tamsa, Marija Magdalietė atėjo prie kapo+ ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuritintas.+ 2 Ji leidosi bėgti pas Simoną Petrą ir kitą mokinį – tą, kurį Jėzus mylėjo*,+ – ir atbėgusi jiems pranešė: „Paėmė Viešpatį iš kapo,+ ir nežinome, kur jį padėjo.“

3 Tada Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. 4 Juodu išbėgo drauge, bet tas kitas mokinys bėgo greičiau už Petrą ir prie kapo atsirado pirmas. 5 Jis pasilenkė ir pamatė paliktas drobules,+ tačiau į vidų nėjo. 6 Jam iš paskos atskubėjo ir Simonas Petras. Įžengęs į kapą jis išvydo padėtas drobules, 7 taip pat skepetą, dengusią Jėzaus galvą. Ši buvo suvyniota ir padėta ne su drobulėmis, o atskirai, kitoje vietoje. 8 Tada tas mokinys, kuris atbėgo prie kapo pirmas, irgi įėjo į vidų. Jis pamatė ir patikėjo. 9 Mat jie dar nebuvo supratę Raštų žodžių, kad jis turi prisikelti iš mirusių.+ 10 Ir mokiniai parėjo į namus.

11 O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė kapo vidun 12 ir ten, kur būta Jėzaus kūno, išvydo du angelus+ baltais drabužiais: vieną sėdintį galvūgalyje, kitą – kojūgalyje. 13 Jie paklausė jos: „Moterie, ko verki?“ Ji tarė: „Paėmė mano Viešpatį ir aš nežinau, kur jį padėjo.“ 14 Tai pasakiusi Marija atsigręžė ir išvydo stovintį Jėzų, bet nesuvokė, kad tai jis.+ 15 Jėzus paklausė jos: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Manydama, kad tai sodininkas, Marija atsakė: „Gerbiamasis, jei tu jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, ir aš jį pasiimsiu.“ 16 Tada Jėzus jai tarė: „Marija!“ Atsigręžusi ji hebrajiškai jam sušuko: „Rabuni̇̀!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.) 17 Jėzus pasakė: „Nelaikyk manęs, juk aš dar nenuėjau pas Tėvą. Eik pas mano brolius+ ir pasakyk jiems: ‘Aš einu pas savo Tėvą+ ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą+ ir jūsų Dievą.’“ 18 Marija Magdalietė nuėjusi mokiniams pranešė: „Mačiau Viešpatį!“ Ir papasakojo jiems, ką jis sakė.+

19 Tą pirmąją savaitės dieną, atėjus vakarui, Jėzaus mokiniai buvo susirinkę draugėn. Jie užsirakino duris, nes bijojo žydų. Tada Jėzus atėjo ir atsistojęs į vidurį tarė: „Ramybė jums.“+ 20 Tai pasakęs jis parodė jiems rankas ir šoną.+ Pamatę Viešpatį, mokiniai nudžiugo.+ 21 Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė jums.+ Kaip Tėvas siuntė mane,+ taip ir aš jus siunčiu.“+ 22 Tai pasakęs jis pūstelėjo į juos ir tarė: „Priimkite šventąją dvasią.+ 23 Jei jūs sakysite žmogui, kad jo nuodėmės atleistos, jos ir yra atleistos, o jei sakysite, kad neatleistos, jos nėra atleistos.“

24 Kai Jėzus atėjo, Tomo,+ vadinamo Dvyniu, vieno iš Dvylikos, su jais nebuvo. 25 Todėl kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O šis jiems atsakė: „Jeigu nepamatysiu jo rankose vinių padarytų žaizdų, nepaliesiu tų žaizdų pirštu ir neuždėsiu rankos ant jo šono,+ niekada nepatikėsiu.“

26 Praėjus aštuonioms dienoms jo mokiniai vėl buvo susirinkę vienuose namuose ir Tomas buvo su jais. Durys buvo užrakintos. Ir štai atėjo Jėzus ir atsistojęs į vidurį tarė: „Ramybė jums.“+ 27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čionai pirštą, pažiūrėk į mano rankas. Ištiesk ranką ir paliesk mano šoną. Tikėk, daugiau neabejok.“ 28 Tada Tomas sušuko: „Mano Viešpatie, mano Dieve!“ 29 Jėzus jam pasakė: „Patikėjai, nes mane pamatei? Laimingi, kurie tiki nematę.“

30 Tiesa, Jėzus mokinių akivaizdoje padarė ir daug kitų ženklų, kurie neaprašyti šiame ritinyje.+ 31 O šitie aprašyti, idant tikėtumėte, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir tikėdami jo vardą įgytumėte gyvenimą.+

21 Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams, šįkart – prie Tiberiados ežero. Štai koks jo pasirodymas buvo. 2 Simonas Petras, Tomas,+ vadinamas Dvyniu, Natanaelis+ iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs+ ir du kiti jo mokiniai buvo drauge. 3 Simonas Petras jiems tarė: „Einu žvejoti.“ Tie pasakė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie nuėjo, sėdo į valtį, tačiau tą naktį nieko nepagavo.+

4 Rytui auštant, pakrantėje pasirodė bestovįs Jėzus, bet mokiniai nesuprato, kad tai jis.+ 5 Jėzus jų paklausė: „Vaikeliai, ar turite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne.“ 6 Jis tarė jiems: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Tie užmetė tinklą ir pagavo tiek žuvų, kad neįstengė jo ištraukti.+ 7 Mokinys, kurį Jėzus mylėjo,+ Petrui pasakė: „Tai Viešpats!“ Išgirdęs, kad tai Viešpats, Simonas Petras apsivilko palaidinę, mat buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą. 8 O kiti mokiniai atplaukė valtele tempdami tinklą su žuvimi, nes jie buvo netoli nuo kranto, tik apie du šimtus uolekčių*.

9 Išlipę į krantą jie pamatė rusenančias anglis ir ant jų padėtos žuvies, taip pat duonos. 10 Jėzus jiems tarė: „Atneškite kelias iš tų žuvų, kurias ką tik pagavote.“ 11 Simonas Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų; jų buvo šimtas penkiasdešimt trys. Nors jų buvo daug, tinklas neplyšo. 12 Jėzus juos pakvietė: „Eikite šen pusryčių!“ Nė vienas iš mokinių nedrįso jo klausti: „Kas tu esi?“ Jie suprato, kad tai Viešpats. 13 Jėzus paėmė duonos ir davė jiems, davė ir žuvies. 14 Tai buvo jau trečias kartas,+ kai jis pasirodė mokiniams prikeltas iš mirusių.

15 Kai jie papusryčiavo, Jėzus tarė Simonui Petrui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitàs*?“ Jis jam atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad myliu.“ Jėzus tarė jam: „Maitink mano ėriukus.“+ 16 Tada vėl jo paklausė, antrą kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad myliu.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“+ 17 Tada paklausė trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar tu mane myli?“ Petras nuliūdo, kad trečią kartą Jėzus jo paklausė: „Ar tu mane myli?“ Tad jam atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Maitink mano aveles.+ 18 Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: kai buvai jaunesnis, pats apsirengdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. Bet kai pasensi, teks tau ištiesti rankas, kitas tave aprengs ir ves, kur tu nenori.“ 19 Tokiais žodžiais Jėzus nusakė, kokia mirtimi Petras pašlovins Dievą. Tada jis jam tarė: „Sek paskui mane.“+

20 Petras apsigręžė ir pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo+ ir kuris per vakarienę atsilošęs Jėzui į krūtinę paklausė: „Viešpatie, kuris tave išduos?“ 21 Jį pamatęs Petras Jėzaus pasiteiravo: „Viešpatie, o kaip šitas?“ 22 Jėzus jam tarė: „Jeigu aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kodėl tau turėtų tai rūpėti? Sek paskui mane.“ 23 Todėl tarp brolių pasklido tokia kalba, kad tas mokinys nemirsiąs. Tačiau Jėzus nesakė, kad anas nemirs, tik: „Jeigu aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kodėl tau turėtų tai rūpėti?“

24 Kaip tik tas mokinys+ liudija apie šiuos dalykus, jis visa tai ir aprašė. Mes žinome, kad jo liudijimas tikras.

25 Jėzus padarė dar daugelį kitų dalykų. Jeigu visi iki vieno būtų surašyti į ritinius, manau, visame pasaulyje tiems ritiniams nepakaktų vietos.+