LAIŠKAS ROMIEČIAMS

1 Paulius, Jėzaus Kristaus vergas, pašauktas būti apaštalu, Dievo paskirtas garsinti gerąją naujieną.+ 2 Toji naujiena yra apie tai, ką Dievas iš anksto buvo pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose raštuose, 3 tai yra apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,+ 4 šventumo dvasios galybe prikeltą iš mirusių ir taip patvirtintą Dievo Sūnumi,+ – apie Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. 5 Per jį mes gavome malonę ir apaštalystę,+ kad jo vardo garbei visų tautų žmones+ ragintume būti klusnius dėl tikėjimo. 6 Iš tų tautų ir jūs esate pašaukti, kad priklausytumėte Jėzui Kristui. 7 Taigi aš, Paulius, rašau jums, visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiems šventiesiems.

Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus.

8 Pirmiausia noriu jums pasakyti, kad per Jėzų Kristų dėkoju už jus visus savo Dievui, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą. 9 Dievas, kuriam visa savo dvasia tarnauju, skelbdamas gerąją naujieną apie jo Sūnų, gali paliudyti, kad aš be paliovos miniu jus savo maldose+ 10 ir meldžiu Dievą leisti, jei tik įmanoma, man pagaliau pas jus atvykti. 11 Mat aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau pasidalyti su jumis kokia nors dvasine dovana ir jus sustiprinti, 12 tikriau tariant, kad visi galėtume pasidrąsinti+ vienas kito – tiek jūsų, tiek mano – tikėjimu.

13 Noriu, broliai, kad žinotumėte: daugelį kartų ketinau pas jus atvykti, tik man iki šiol vis kas nors sutrukdydavo. Juk ir tarp jūsų, kaip ir kitose tautose, trokštu rasti vaisių. 14 Esu skolingas tiek graikams, tiek barbarams*, tiek išmintingiesiems, tiek neišmanėliams, 15 tad nekantrauju ir jums Romoje paskelbti gerąją naujieną.+ 16 Gerosios naujienos aš nesigėdiju,+ juk ji yra Dievo galybė, galinti išgelbėti kiekvieną tikintįjį+ – pirma žydą,+ paskui graiką.+ 17 Mat tiems, kurie tiki, per ją apreiškiamas Dievo teisumas,+ ir jų tikėjimas stiprėja, kaip parašyta: „Teisusis bus gyvas dėl tikėjimo.“+

18 O žmonėms, kurie neteisumu užgniaužia tiesą, Dievas už jų bedievystę ir neteisumą+ apreiškia iš dangaus savo rūstybę,+ 19 juk kas gali būti apie Dievą žinoma, jiems akivaizdu, Dievas jiems tai atskleidė.+ 20 Jo neregimosios ypatybės, tai yra jo amžinoji galybė+ ir dievystė,+ aiškiai matomos nuo pat pasaulio sukūrimo, suvokiamos iš kūrinių.+ Taigi tie žmonės nepateisinami. 21 Nors pažinojo Dievą, jo kaip Dievo nešlovino ir jam nedėkojo. Per savo tuščius svarstymus jie paklydo ir neprotingos jų širdys aptemo.+ 22 Jie tvirtino esą išmintingi, bet tapo kvaili 23 ir išmainė nemirtingojo Dievo šlovę į mirtingo žmogaus, paukščių, keturkojų, roplių pavidalo atvaizdus.+

24 Todėl Dievas atidavė juos netyrumui, kad jie tenkintų savo širdžių geismus ir terštų savo kūną. 25 Dievo tiesą jie iškeitė į melą, garbino kūrinius ir tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, – tebūna jam šlovė per amžius! Amen! 26 Štai kodėl Dievas atidavė juos nežabotam geidulingumui.+ Jų moterys prigimtinius santykius iškeitė į priešingus prigimčiai.+ 27 Panašiai ir vyrai, paniekinę prigimtinius santykius su moterimis, degte užsidegė geiduliu vienas kitam. Vyrai darė begėdystes su vyrais+ ir atsiėmė pelnytą atpildą už savo nuodėmę.+

28 Kadangi jie nenorėjo pripažinti* Dievo, Dievas paliko juos vadovautis sugedusiu protu ir daryti, kas nedera.+ 29 Jie tapo pilni visokio neteisumo,+ nedorumo, gobšumo,+ blogybės, pilni pavydo.+ Jie žudo,+ kivirčijasi, apgaudinėja,+ elgiasi piktavališkai,+ liežuvauja, 30 apkalbinėja,+ nekenčia Dievo. Jie – akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklauso gimdytojų,+ 31 neturi supratimo,+ nesilaiko duoto žodžio, nemyli artimųjų, yra negailestingi. 32 Nors puikiai žino, ką skelbia Dievo teisingumas, – kad tie, kurie šitaip elgiasi, verti mirties,+ – jie ne tik patys tokius dalykus daro, bet ir kitiems, kurie taip elgiasi, pritaria.

2 Taigi, žmogau, kad ir kas būtum, esi nepateisinamas,+ jeigu teisi. Jeigu teisi kitą, pasmerki save, nes darai tuos pačius dalykus kaip ir jis.+ 2 Mes juk žinome, kad tuos dalykus darančių laukia Dievo teismas, ir jis bus teisingas.

3 Negi manai, žmogau, kad teisdamas žmones, darančius tuos dalykus, išvengsi Dievo teismo? Juk ir pats juos darai. 4 Kodėl niekini Dievo maloningumo,+ pakantumo+ ir kantrybės+ turtus? Nejau nesuvoki, kad, būdamas maloningas, Dievas nori paskatinti tave atgailauti?+ 5 Dėl to, kad esi užsispyręs ir tavo širdis atgailauti nenori, kaupi sau rūstybę, kurią patirsi Dievo rūstybės ir jo teisingo teismo apreiškimo dieną.+ 6 Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus:+ 7 tie, kurie šlovės, garbės ir negendamybės+ siekia ištvermingai darydami gera, gaus amžiną gyvenimą, 8 o tų, kurie mėgsta kivirčytis, kurie ne tiesai paklūsta, o neteisumui, laukia rūstybė ir pyktis.+ 9 Suspaudimą ir vargą kęs kiekvienas, kas daro bloga, – pirma žydas, paskui graikas, 10 o šlovės, garbės ir ramybės* sulauks kiekvienas, kas daro gera, – pirma žydas,+ paskui graikas.+ 11 Juk Dievas nėra šališkas.+

12 Visi, kas nusidėjo neturėdami Dievo įstatymo, pražus, nors ir neturi įstatymo;+ ir visi, kas nusidėjo būdami pavaldūs įstatymui, pagal tą įstatymą bus teisiami.+ 13 Dievo akyse teisūs yra ne tie, kurie įstatymo klausosi, – teisiais bus pripažinti tie, kurie įstatymo laikosi.+ 14 Mat jeigu įstatymo neturintys kitataučiai+ iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, nors ir neturi įstatymo, patys sau yra įstatymas. 15 Taip jie parodo, kad įstatymo esmė įrašyta jų širdyse. Drauge su jais tai paliudija jų sąžinė, ir jų pačių mintys juos arba kaltina, arba teisina. 16 Anot gerosios naujienos, kurią skelbiu, tai bus tą dieną, kai Dievas per Kristų Jėzų teis žmonių paslaptis.+

17 O jei tu vadiniesi žydas+ ir kliaujiesi įstatymu, jei didžiuojiesi Dievu, 18 žinai jo valią ir, būdamas išmokytas pagal įstatymą,+ moki atskirti, kas išties vertinga, 19 jei laikai save aklųjų vedliu, tamsoje tūnančių šviesa, 20 nenuovokiųjų protintoju, vaikų mokytoju, per įstatymą įgijusiu pažinimo ir tiesos pagrindus, 21 tai kodėl gi, mokydamas kitą, nepamokai savęs?+ Jei skelbi: „Nevok“,+ kodėl pats vagi? 22 Jei sakai: „Nesvetimauk“,+ kodėl pats svetimauji? Jei bjauriesi stabais, kodėl apiplėšinėji šventyklas? 23 Jei didžiuojiesi įstatymu, kodėl jį peržengi ir taip paniekini Dievą? 24 Juk kaip parašyta: „Dėl jūsų kitataučiai piktžodžiauja prieš Dievo vardą.“+

25 Apipjaustymas+ naudingas tik jeigu vykdai įstatymą,+ bet jeigu įstatymą laužai, tampi neapipjaustytu, nors esi apipjaustytas. 26 Jei tad neapipjaustytasis+ laikysis teisingų įstatymo reikalavimų, negi jis, nors ir neapipjaustytas, nebus pripažintas apipjaustytu?+ 27 Tada tas, kuris nuo gimimo neapipjaustytas, įvykdydamas įstatymą nuteis tave, įstatymo laužytoją, nors tu ir turi teisyną ir esi apipjaustytas. 28 Mat ne tas yra tikras žydas, kuris žydas iš išorės,+ ir ne tas yra tikras apipjaustymas, kuris atliktas iš išorės, kūne.+ 29 Tikras žydas yra tas, kuris žydas viduje+ ir kurio apipjaustyta širdis+ – apipjaustyta dvasios veikimu, o ne kaip liepiama teisyne.+ Toks susilauks pagyrimo iš Dievo, o ne iš žmonių.+

3 Koks tada pranašumas būti žydu? Arba kokia nauda iš apipjaustymo? 2 Pranašumas visais atžvilgiais didelis. Pirmiausia, žydams buvo patikėti Dievo apreikštieji žodžiai.+ 3 Tiesa, kai kurie tikėjimo neturėjo. Bet argi jų netikėjimas pavers niekais Dievo ištikimybę? 4 Anaiptol! Net jei visi žmonės būtų melagiai,+ Dievas išliks tiesakalbis,+ kaip ir parašyta: „Visa, ką sakai, yra tiesa ir teisiamas tu laimi.“+ 5 O jeigu mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą, ką begalime pasakyti? Kad Dievas, išliedamas rūstybę, elgiasi neteisingai? (Sakau taip, kaip žmonės sako.) 6 Anaiptol! Jei Dievas neteisus, kaip jis teis pasaulį?+

7 Taigi jei dėl mano melo Dievo tiesa dar labiau išryškėjo jo šlovei, kodėl tada esu teisiamas kaip nusidėjėlis? 8 Ir kodėl tada nesakyti: „Darykime bloga, kad išeitų į gera“, kaip kai kurie melagingai tvirtina mus sakant? Tokiems skirta bausmė yra teisinga.+

9 Ar tai reiškia, kad mes esame pranašesni? Visai ne! Juk ką tik pareiškėme, kad žydai, kaip ir graikai, yra nuodėmės valdžioje,+ 10 kaip ir parašyta: „Nėra teisaus, nėra nė vieno,+ 11 nėra kas nuovokos turėtų, nėra kas Dievo ieškotų. 12 Visi nuklydo, visi niekam tikę pasidarė, nėra kas gera darytų, nėra nė vieno“;+ 13 „jų gerklės – atviri kapai, jų liežuviai klastingi“;+ „jų lūpose – angių nuodai“;+ 14 „jų burnose – keiksmai ir kartėlis“;+ 15 „jų kojos skuba kraują lieti“;+ 16 „kur tik jie eina, ten pragaištį ir vargą sėja, 17 santarvės kelio jie nepažįsta“;+ 18 „jie nemato reikalo bijoti Dievo“*.+

19 Mes žinome: visa, ką įstatymas sako, jis sako tiems, kurie įstatymui pavaldūs, kad būtų nutildyta kiekviena burna ir kad Dievo akyse visas pasaulis taptų baustinas.+ 20 Taigi, jo akivaizdoje dėl įstatymo darbų nė vienas nebus pripažintas teisiu,+ nes iš įstatymo tik perprantama, kas yra nuodėmė.+

21 O dabar yra apreikšta, kad Dievo akyse teisumas priklauso ne nuo įstatymo,+ ir apie tai liudija pats Įstatymas ir Pranašai.+ 22 Taip, teisumą Dievo akyse gali įgyti visi, kurie turi tikėjimą – tikėjimą Jėzumi Kristumi, nes tarp jų nėra skirtumo.+ 23 Visi yra nusidėję, nė vienas neatspindi Dievo šlovės,+ 24 ir tai, kad Dievas iš savo maloningumo+ dėl Kristaus Jėzaus sumokėtos išpirkos pripažįsta juos teisiais,+ yra dovana.+ 25 Dievas davė jį kaip permaldavimo auką+ už tuos, kurie tiki pralietu jo krauju.+ Tuo buvo parodyta, kad praeityje, būdamas su žmonėmis pakantus ir atleisdamas jiems nuodėmes, Dievas elgėsi teisingai 26 ir kad jis teisingai elgiasi+ dabartiniu metu – kai pripažįsta teisiu tą, kuris tiki Jėzų.+

27 Tai ar yra priežasčių girtis? Ne, jos panaikintos. Kokiu įstatymu? Ar darbų?+ Tikrai ne – tikėjimo įstatymu. 28 Mes manome, kad žmogus teisiu pripažįstamas dėl tikėjimo, o ne dėl įstatymo darbų.+ 29 Ar Dievas yra tiktai žydų Dievas?+ Ar jis nėra ir kitataučių?+ Taip, ir kitataučių.+ 30 Kadangi Dievas yra vienas,+ jis pripažins teisiais ir apipjaustytuosius,+ ir neapipjaustytuosius+ – pripažins dėl jų tikėjimo. 31 Ar tada tikėjimu mes įstatymą panaikiname? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą patvirtiname.+

4 O ką pasakysime apie mūsų protėvį Abraomą? Ką jis gavo? 2 Jei Abraomas būtų buvęs pripažintas teisiu dėl darbų, jis būtų turėjęs pagrindą girtis, bet ne Dievo akivaizdoje. 3 Ką sako Raštai? Parašyta: „Abraomas patikėjo Jehova*, todėl buvo pripažintas teisiu.“+ 4 Tas, kuris dirba, gauna atlygį ne iš malonės – atlygis jam priklauso. 5 Kita vertus, jeigu žmogus ne darbais kliaujasi, jeigu jis tiki tą, kuris gali bedievį pripažinti teisiu, jis laikomas teisiu dėl savo tikėjimo.+ 6 Juk ir Dovydas laimingu vadina žmogų, kurį Dievas ne dėl darbų pripažįsta teisiu. Jis sako: 7 „Laimingi tie, kuriems nusikaltimai atleisti, kuriems nuodėmės dovanotos*. 8 Laimingas žmogus, kuriam nuodėmės Jehova neįskaitys.“+

9 Bet ar tokia laimė – tik apipjaustytiesiems? Kaip tada su neapipjaustytaisiais?+ Juk sakome: „Abraomas dėl tikėjimo buvo pripažintas teisiu.“+ 10 O ar tą pripažinimą jis gavo būdamas apipjaustytas? Ne, tada jis dar buvo neapipjaustytas. 11 Apipjaustymo žymę+ jis gavo kaip antspaudą, patvirtinantį, kad yra teisus dėl tikėjimo, kurį turėjo dar būdamas neapipjaustytas. Tą žymę jis gavo, kad taptų tėvu visų neapipjaustytųjų, kurie dėl savo tikėjimo+ yra pripažįstami teisiais. 12 Apipjaustytas jis buvo ir tam, kad taptų tėvu apipjaustytų palikuonių – ne vien tų, kurie laikosi apipjaustymo papročio, bet ir tų, kurie laikosi tikėjimo, kokį mūsų tėvas Abraomas+ turėjo dar nebūdamas apipjaustytas.

13 Juk ne dėl įstatymo Abraomas ir jo palikuoniai* gavo pažadą, kad jis bus pasaulio paveldėtojas,+ o dėl teisumo, kuris kyla iš tikėjimo.+ 14 Jeigu paveldėtojai yra tie, kurie laikosi įstatymo, tikėjimas yra bevertis ir pažadas tuščias. 15 Įstatymas juk užtraukia rūstybę,+ o kur nėra įstatymo, nėra ir nusižengimo.+

16 Pažadą Abraomas gavo dėl tikėjimo: kad jis būtų duotas iš malonės+ ir kad galiotų visiems jo palikuoniams+ – ne vien tiems, kurie laikosi įstatymo, bet ir turintiems tikėjimą kaip Abraomas, mūsų visų tėvas+ 17 (kaip, beje, ir parašyta: „Padariau tave daugelio tautų tėvu“+). Tai buvo akyse Dievo, kuriuo jis tikėjo, – Dievo, atgaivinančio mirusius ir kalbančio apie nesamus dalykus tarytum apie jau esamus*. 18 Vilties nebuvo, o Abraomas vis tiek turėjo viltį ir tikėjo tapsiąs daugelio tautų tėvu, nes buvo pasakyta: „Tiek bus tavo palikuonių.“+ 19 Jis žinojo, kad jo kūnas jau yra bemaž miręs (Abraomas jau buvo sulaukęs maždaug šimto metų+) ir kad Saros įsčios mirusios,+ tačiau tikėti nenustojo. 20 Dievo pažadu jis neabejojo, nepasidavė netikėjimui. Turėdamas stiprų tikėjimą Abraomas teikė Dievui šlovę 21 ir buvo visiškai tikras, kad Dievas padarys tai, ką yra pažadėjęs.+ 22 Dėl to „jis buvo pripažintas teisiu“.+

23 Tačiau žodžiai „jis buvo pripažintas“ taikytini ne vien Abraomui,+ 24 bet ir mums – mes irgi būsime pripažinti teisiais, nes tikime tą, kuris mūsų Viešpatį Jėzų prikėlė iš mirusių.+ 25 Jėzus buvo atiduotas už mūsų prasikaltimus+ ir prikeltas, kad galėtume būti pripažinti teisiais.+

5 Taigi, dėl tikėjimo būdami pripažinti teisiais,+ puoselėkime* taiką su Dievu – tokią galimybę turime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dėka.+ 2 Dėl to, kad Kristumi tikime, gavome galimybę susilaukti malonės. Ją dabar ir patiriame.+ Tad džiaukimės* Dievo šlovės viltimi. 3 Ir ne vien tuo. Džiaukimės* sunkumais,+ žinodami, kad sunkumai ugdo ištvermę,+ 4 ištvermė pelno Dievo palankumą,+ Dievo palankumas suteikia viltį,+ 5 o viltis nenuvilia.+ Mat Dievas savo šventąja dvasia, kurią mums yra suteikęs,+ pripildė mūsų širdis savo meilės.

6 Kai tebebuvome nusidėjėliai*,+ Kristus atėjus metui numirė už mus, bedievius. 7 Vargu ar kas numirtų už teisųjį, nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. 8 O Dievas parodė mums savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, nusidėjėlius.+ 9 O jeigu dėl jo kraujo esame pripažinti teisiais,+ tai neabejojame, kad jo dėka būsime išgelbėti nuo rūstybės.+ 10 Juk jeigu jo Sūnaus mirtis sutaikė mus su Dievu, kai buvome priešai,+ tai galime neabejoti, kad dėl jo gyvybės būsime išgelbėti, kai jau esame sutaikyti. 11 Maža to, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dėka džiaugiamės bendryste su Dievu, nes Kristus mus su juo sutaikė.+

12 Todėl, kaip per vieną žmogų į pasaulį atėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis,+ taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi tapo nusidėjėliais+... 13 Juk nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, tik nesant įstatymo nuodėmė neįskaitoma.+ 14 Vis dėlto mirtis viešpatavo ir nuo Adomo iki Mozės, nors žmonės ir nebuvo padarę tokios nuodėmės, kaip Adomas, turintis panašumo į tą, kuris turėjo ateiti.+

15 Bet kitaip nei su prasikaltimu yra su dovana. Jeigu vieno žmogaus prasikaltimas daugeliui užtraukė mirtį, tai kokia apsti daugeliui yra Dievo malonė ir dovana, gauta dėl vieno žmogaus,+ Jėzaus Kristaus, malonės!+ 16 Ir su dovana yra ne taip, kaip su vieno žmogaus nuodėme.+ Mat nuosprendis po vieno prasikaltimo buvo pasmerkimas,+ o dovana po daugelio prasikaltimų – teisumo pripažinimas.+ 17 Juk jeigu dėl vieno žmogaus, dėl vienintelio, nuodėmės+ įsiviešpatavo mirtis, juo labiau dėl vieno, Jėzaus Kristaus, gavę gyvenimą viešpataus+ tie, kuriems su kaupu išliejama malonė ir teisumo dovana!+

18 Taigi, kaip dėl vieno prasikaltimo visiems žmonėms buvo užtrauktas pasmerkimas,+ taip dėl vieno išteisinamojo darbo visi žmonės+ bus pripažinti teisiais ir gaus gyvenimą.+ 19 Kaip dėl vieno žmogaus neklusnumo daugelis tapo nusidėjėliais,+ taip ir dėl vieno klusnumo daugelis taps teisūs.+ 20 Įstatymas buvo duotas, kad prasikaltimų pagausėtų.+ O kai nuodėmių pagausėjo, dar apsčiau buvo išlieta malonė. 21 Kokiam tikslui? Kad kaip viešpatavo nuodėmė ir mirtis,+ taip viešpatautų ir malonė – viešpatautų dėl teisumo, kuris Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, dėka veda į amžiną gyvenimą.+

6 Tad ką pasakysime? Gal ir toliau darysime nuodėmes, kad patirtume daugiau malonės? 2 Anaiptol! Argi mes, išvaduoti iš nuodėmių,+ toliau jas darytume?+ 3 O gal nežinote, kad mes visi, pakrikštyti Kristuje Jėzuje,+ buvome pakrikštyti jo mirtyje?+ 4 Taigi, mes buvome su juo palaidoti, kai buvome pakrikštyti jo mirtyje,+ kad kaip Kristus Tėvo šlove buvo prikeltas iš mirusių, taip ir mes gyventume – gyventume naują gyvenimą*.+ 5 Juk jeigu mus su juo suvienija tokia pat mirtis,+ tikrai suvienys ir toks pat prikėlimas.+ 6 Mes žinome: mūsų senasis žmogus buvo kartu su juo prikaltas prie stulpo,+ kad mūsų nuodėmingas kūnas mums nebeviešpatautų+ ir nebevergautume nuodėmei.+ 7 Juk kas miręs, tas atsiskaitęs už nuodėmę*.

8 Ir jeigu esame su Kristumi mirę, tikime, kad su juo ir gyvensime. 9 Mes žinome: Kristus yra prikeltas iš mirusių+ ir nebemirs,+ mirtis jam nebeviešpatauja. 10 Juk kai jis mirė, tai mirė, kad visiems laikams pašalintų nuodėmę,*+ o dabar, kai gyvena, tai gyvena dėl Dievo. 11 Taip ir jūs laikykite save išvaduotais iš nuodėmės ir Kristaus Jėzaus dėka gyvenančiais dėl Dievo.+

12 Tad neleiskite, kad nuodėmė viešpatautų jūsų mirtingame kūne+ ir verstų jus paklusti jo geismams. 13 Ir neduokite savo kūno* nuodėmei, kad jis netaptų neteisumo ginklu. Verčiau, būdami atgiję iš mirusių, paveskite save Dievui – paveskite jam savo kūną*, kad jis būtų teisumo ginklas.+ 14 Nuodėmė neturi jums viešpatauti, nes nesate pavaldūs įstatymui+ ir susilaukėte malonės.+

15 Ir kas tada? Jei jau nesame pavaldūs įstatymui ir susilaukėme malonės, gal darysime nuodėmę?+ Anaiptol! 16 Argi nežinote, kad jeigu kieno nors kaip vergai klausote, tai ir esate vergai to, kurio klausote,+ – arba nuodėmės,+ vedančios į mirtį,+ arba klusnumo, vedančio į teisumą? 17 Bet dėkui Dievui, kad jūs, anksčiau buvę nuodėmės vergai, dabar iš širdies klausote mokymo, kuris jums buvo patikėtas. 18 Taip, jūs buvote išvaduoti iš nuodėmės,+ todėl tapote teisumo vergais.+ 19 Kalbu žmogiškai, nes jūsų kūnas silpnas. Kaip kad buvote atidavę savo narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad darytumėte nedorybes, taip dabar atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad elgtumėtės šventai.+ 20 Juk kai buvote nuodėmės vergai, teisumas nebuvo jūsų šeimininkas.

21 Ir kokie gi anuomet buvo jūsų elgesio vaisiai? Darbai, kokių dabar gėdijatės. Jie veda į mirtį.+ 22 O dabar, kai esate išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo vergais, duodate vaisių elgdamiesi šventai,+ ir tai veda į amžiną gyvenimą.+ 23 Juk nuodėmė atmoka mirtimi,+ o Dievas dovanoja amžiną gyvenimą+ per Kristų Jėzų, mūsų Viešpatį.+

7 Nejau nežinote, broliai (kalbu suprantantiems įstatymą), kad įstatymas saisto žmogų tol, kol šis gyvas? 2 Antai ištekėjusi moteris įstatymu susaistyta su vyru tol, kol jis gyvas, tačiau jei vyras miršta, ji nebėra vyro įstatymu susaistyta.+ 3 Taigi, jei vyrui gyvam esant ji taptų kito vyro žmona, ji būtų svetimautoja,+ bet jeigu vyras miršta, ji laisva nuo jo įstatymo. Jeigu ji taptų kito vyro žmona, nebūtų svetimautoja.+

4 Taip ir jūs, mano broliai, dėl Kristaus aukos* nebesate įstatymu susaistyti*. Jūs priklausote kitam+ – tam, kuris buvo prikeltas iš mirusių,+ – kad mes visi duotume vaisių Dievo garbei.+ 5 Juk kai gyvenome kūniškai, mūsų kūne*, kaip parodė įstatymas, veikė nuodėmingos aistros, todėl darėme darbus*, vedančius į mirtį.+ 6 O dabar esame išlaisvinti iš įstatymo+ – išvaduoti iš to,* kas mus varžė, kad būtume vergai nauja prasme, tai yra pavaldūs dvasiai,+ o ne kaip seniau – teisynui.+

7 Tai ką pasakysime? Kad įstatymas yra ydingas*? Anaiptol! Juk aš nebūčiau supratęs, kas yra nuodėmė, jei nebūtų buvę įstatymo.+ Tarkim, jei įstatyme nebūtų pasakyta: „Negeisk svetimo“,+ nebūčiau žinojęs, kad geisti svetimo yra blogai. 8 Bet nuodėmė, radusi progą, kurią suteikia įstatymas, sukėlė manyje visokiausius geismus, o nesant įstatymo nuodėmė buvo negyva.+ 9 Mat kadaise, nesant įstatymo, buvau gyvas, bet, įsakymui atėjus, nuodėmė atgijo ir aš numiriau.+ 10 Man paaiškėjo, kad įsakymas, turėjęs vesti į gyvenimą,+ veda į mirtį. 11 Mat nuodėmė, radusi progą, kurią suteikia įstatymas, mane suvedžiojo ir per jį nužudė. 12 Taigi įstatymas yra šventas, jo įsakymai irgi yra šventi, teisingi ir geri.+

13 Tad negi tai, kas gera, nuvedė mane į mirtį? Anaiptol! Tai padarė nuodėmė. Kad parodytų, kas esanti, nuodėmė užtraukė man mirtį pasinaudodama tuo, kas gera,+ ir dėl įsakymo tapo daug nuodėmingesnė.+ 14 Mes juk žinome, kad įstatymas yra dvasiškas. O aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion,+ 15 mat nesuprantu, ką darau: ko noriu, nedarau – darau, ko nekenčiu. 16 Ir jei to, ką darau, daryti nenoriu, vadinasi, pripažįstu, kad įstatymas puikus. 17 Iš tikro tai darau ne aš, o manyje gyvenanti nuodėmė.+ 18 Žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena joks gėris. Aš trokštu daryti gera, bet nesugebu.+ 19 Darau ne tai, kas gera – ne tai, ko noriu, bet tai, kas bloga, ko nenoriu. 20 O jeigu darau tai, ko nenoriu, vadinasi, ne aš tai darau, o manyje gyvenanti nuodėmė.

21 Taigi mane varžo toks įstatymas: kai noriu daryti gera, prie manęs pristoja bloga.+ 22 Juk kaip vidinis žmogus+ aš gėriuosi Dievo įstatymu, 23 tačiau suprantu, kad mano kūne* yra kitas įstatymas ir kad jis kovoja su mano proto įstatymu.+ Tas kūne* veikiantis nuodėmės įstatymas daro mane savo belaisviu.+ 24 Vargšas aš žmogus! Kas išvaduos mane iš šitai mirčiai pasmerkto kūno? 25 Dėkui Dievui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų būsiu išvaduotas! Taigi, protu aš vergauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.+

8 Todėl tie, kurie yra vienybėje su Kristumi Jėzumi, nenusipelno pasmerkimo. 2 Juk dvasios įstatymas, teikiantis gyvenimą tiems, kurie yra viena su Kristumi Jėzumi, išlaisvino+ tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo. 3 Ko Įstatymas nepajėgė padaryti,+ nes dėl kūno* buvo silpnas,+ tą padarė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų,+ panašų į turinčius nuodėmingą kūną,+ kad pašalintų nuodėmę. Taip jis kūne glūdinčią nuodėmę pasmerkė, 4 kad mes paklustume ne kūnui, o dvasiai+ ir taip įvykdytume teisingus įstatymo reikalavimus.+ 5 Juk kūniškų žmonių mintys sutelktos į kūniškus dalykus,+ o dvasingų – į dvasios dalykus.+ 6 Sutelkti mintis į tai, kas kūniška, yra mirtis,+ o sutelkti mintis į tai, kas dvasiška, – gyvenimas ir ramybė*.+ 7 Kas sutelkia mintis į kūniškus dalykus, tas tampa Dievo priešu,+ nes nepaklūsta Dievo įstatymui. Tiesą sakant, nė negali paklusti. 8 Taigi kūniški žmonės negali patikti Dievui.

9 O jei jumyse išties gyvena Dievo dvasia, esate ne kūniški, o dvasingi žmonės.+ Kas neturi Kristaus dvasios, tas nėra jo. 10 Jeigu su Kristumi esate viena,+ tai kūnas dėl nuodėmės miršta, bet dvasia dėl teisumo teikia gyvybę. 11 Jeigu jumyse gyvena dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš mirusių, tai jis – tas, kuris prikėlė iš mirusių Kristų Jėzų,+ – atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus+ savo dvasia, gyvenančia jumyse.

12 Taigi, broliai, mes esame įsipareigoję. Bet ne kūnui, kad gyventume kūniškai.+ 13 Jei gyvenate kūniškai, tikrai mirsite, o jei dvasia kūniškus įpročius marinate,+ gyvensite.+ 14 Visi, kuriuos veda Dievo dvasia, yra Dievo sūnūs.+ 15 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad ir vėl bijotumėte. Jūs gavote įsūnystės dvasią, kurios skatinami šaukiame: „Aba*! Tėve!“+ 16 Pati Dievo dvasia išvien su mūsų dvasia liudija,+ kad esame jo vaikai.+ 17 O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Gausime paveldą iš Dievo ir būsime paveldėtojai+ su Kristumi – jei su Kristumi kenčiame,+ kad su juo būtume ir pašlovinti.+

18 Taigi, aš manau, kad šito laikmečio kentėjimai nieko nereiškia palyginti su šlove, kuri bus apreikšta per mus.+ 19 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs.+ 20 Mat ji pateko tuštybės valdžion,+ tik ne savo valia, o buvo atiduota. Tas, kuris ją atidavė, suteikė ir viltį, 21 kad kūrinija irgi bus išlaisvinta+ iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę. 22 Juk matome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir kankinasi. 23 Maža to, mes patys, gavusieji pirmąjį vaisių, tai yra dvasią, širdyje dejuojame+ ir laukte laukiame, kada būsime įsūnyti,+ išvaduoti* iš kūno. 24 Dėl tos vilties ir buvome išgelbėti. Jei viltis yra išsipildžiusi*, ji nebėra viltis. Juk argi kas viliasi to, ką jau yra gavęs*? 25 O kai viliamės+ to, kas dar nėra išsipildę*,+ tai laukiame ištvermingai.+

26 Kai esame silpni, mums padeda ir dvasia.+ Būna, nežinome, ko turėtume melsti, bet tada, mums be žodžių dejuojant, dvasia pati maldauja už mus. 27 Tas, kuris tiria širdis,+ žino, ką dvasia sako, nes ji maldauja už šventuosius pagal Dievo valią.

28 Mes žinome: Dievas visa sutvarko taip, kad išeitų į gera jį mylintiems, pašauktiesiems pagal jo valią,+ 29 nes tiems, kuriuos nuo pradžių buvo numatęs, jis iš anksto skyrė tapti panašiems į jo Sūnų+ – pirmagimį+ tarp savo brolių.+ 30 Kuriems iš anksto tai skyrė,+ tuos Dievas ir pašaukė.+ Kuriuos pašaukė, tuos ir pripažino teisiais.+ Ir kuriuos pripažino teisiais, tuos pašlovino.+

31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jeigu Dievas už mus, tai kas prieš mus?+ 32 Argi tas, kuris net savojo Sūnaus nepagailėjo ir atidavė jį už mus visus,+ kartu su juo mums nedovanos ir viso kito? 33 Tad kas gali mesti kaltinimą Dievo išrinktiesiems?+ Juk pats Dievas pripažįsta juos teisiais.+ 34 Kas gi juos pasmerks? Juk pats Kristus Jėzus – tas, kuris numirė, buvo prikeltas iš mirusių ir sėdi Dievo dešinėje,+ – už mus maldauja.+

35 Kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės?+ Gal priespauda? O gal vargas? Persekiojimas? Badas? Nuogumas? Pavojus? Kalavijas?+ 36 Kaip parašyta: „Dėl tavęs mus diena iš dienos žudo, laiko pjautinomis avimis.“+ 37 Tačiau to, kuris mus pamilo, dėka mes visa tai įveikiame.+ 38 Aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei valdžios, nei esamybės, nei būsimybės, nei galybės,+ 39 nei aukštybė, nei gilybė, nei koks kitas kūrinys negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri pasireiškia per Kristų Jėzų, mūsų Viešpatį.

9 Aš, Kristaus sekėjas, sakau tiesą, nemeluoju – tą liudija ir mano paties sąžinė, vedama šventosios dvasios, – 2 kad labai liūdžiu ir nepaliauja skaudėti man širdį. 3 Verčiau jau aš pats, tarsi koks prakeiktasis, būčiau atskirtas nuo Kristaus, o ne mano broliai, mano giminaičiai pagal kūną. 4 Jie yra izraelitai, jie gavo įsūnystę,+ šlovę, sandoras,+ jiems buvo duotas įstatymas,+ šventoji tarnystė+ ir pažadai.+ 5 Jie yra palikuoniai protėvių,+ iš kurių pagal kūną kilo Kristus.+ Dievas, kuris yra viršum visko, tebūna palaimintas per amžius! Amen.

6 Tačiau tai nereiškia, kad Dievo žodis neišsipildė. Mat ne visi, nors ir kilę iš Izraelio, yra tikras Izraelis.+ 7 Ir ne visi Abraomo palikuoniai* yra jo vaikai,+ nes parašyta: „Tavo palikuoniais vadinsis tie, kurie kils iš Izaoko.“+ 8 Kitaip tariant, Dievo vaikais laikomi ne vaikai pagal kūną+ – palikuoniais laikomi pažado vaikai.+ 9 Juk pažadas buvo ištartas toks: „Ateisiu šiuo laiku, ir Sara turės sūnų.“+ 10 Jis buvo ištartas ne tik tąsyk. Pagal pažadą ir Rebeka nuo mūsų protėvio Izaoko ėmė lauktis dvynių.+ 11 Jie dar nebuvo gimę ir nebuvo padarę nei gera, nei bloga, bet Dievas, norėdamas parodyti, kad jo pasirinkimas priklauso ne nuo darbų, o nuo jo paties, nuo pašaukėjo, 12 Rebekai pasakė: „Vyresnysis vergaus jaunesniajam.“+ 13 Taip ir parašyta: „Jokūbą aš mylėjau, o Ezavo nekenčiau.“+

14 Tad ką pasakysime? Ar Dievas neteisingas? Anaiptol!+ 15 Juk Mozei jis sako: „Aš pasigailiu to, kurio noriu pasigailėti, ir atjaučiu tą, kurį noriu atjausti.“+ 16 Taigi tas pasirinkimas priklauso ne nuo žmogaus norų ir pastangų, o nuo gailestingojo Dievo.+ 17 Juk Raštuose yra tokie žodžiai faraonui: „Vis dėlto palikau tave gyvą – kad per tave parodyčiau savo galią ir kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę.“+ 18 Vadinasi, to, kurio nori, Dievas pasigaili ir tam, kuriam nori, leidžia užkietinti savo širdį*.+

19 Tu man sakysi: „Tai kodėl jis vis dar mus kaltina? Juk jo valiai niekas negali priešintis.“ 20 Kas, žmogau, tu toks, kad priešgyniautum Dievui?+ Negi lipdinys sakytų lipdytojui: „Kodėl padarei mane tokį?“+ 21 Argi puodžius neturi galios moliui,+ kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbingam reikalui, o kitą – negarbingam? 22 Panašiai ir Dievas: nors turėjo valią parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galią rūstybės indams, kurie buvo nužiesti sunaikinimui, jis buvo labai kantrus ir juos pakentė, 23 kad apreikštų savo šlovės turtus gailestingumo indams,+ kurie buvo iš anksto paruošti šlovei, 24 tai yra mums, jo pašauktiems ne tik iš žydų, bet ir iš kitų tautų.+ 25 Jis ir per Ozėją sako: „Ne savo tautą+ vadinsiu savo tauta ir nemylėtą – mylima;+ 26 ir ten, kur jiems buvo pasakyta: ‘Jūs – ne mano tauta’, jie bus vadinami gyvojo Dievo sūnumis.“+

27 O Izaijas apie Izraelį skelbia: „Net jei Izraelio sūnų būtų kaip pajūrio smilčių, tik likutis bus išgelbėtas!+ 28 Mat Jehova suves sąskaitas žemėje, suves galutinai ir skubiai.“+ 29 Dar Izaijas iš anksto pasakė: „Jeigu kareivijų Viešpats Jehova nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę tarsi Sodoma, būtume panašūs į Gomorą.“+

30 Tai ką gi pasakysime? Ogi tai, kad kitataučiai, nors teisumo nesiekė, jį įgijo+ – įgijo dėl tikėjimo.+ 31 O izraelitai, kad ir siekė teisumo mėgindami laikytis įstatymo, savo tikslo nepasiekė – to įstatymo taip ir neįvykdė. 32 Kodėl? Todėl, kad teisumą pelnyti siekė darbais, o ne tikėjimu. Jie suklupo užkliuvę už „suklupimo akmens“,+ 33 kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį,+ nupuolimo uolą, bet kas juo tiki, nenusivils.“+

10 Broliai, aš iš širdies trokštu ir maldauju Dievą, kad izraelitai būtų išgelbėti.+ 2 Mat jiems liudiju, kad Dievui jie tarnauja uoliai,+ tik jo gerai nepažįsta. 3 Nesuprasdami, ką Dievo akyse reiškia būti teisiam,+ ir siekdami to teisumo savaip,+ jie nedarė, kas Dievo akyse teisu.+ 4 Kristus juk yra įstatymo pabaiga,+ kad teisiu būtų pripažintas kiekvienas, kuris tiki.+

5 Apie teisumą, kuris įgyjamas per įstatymą, Mozė rašo: „Kas šių dalykų laikysis, gyvens.“+ 6 O apie teisumą, kylantį iš tikėjimo, kalbama šitaip: „Nesakyk sau širdyje:+ ‘Kas gali pakilti į dangų?’,+ tai yra Kristaus parvesti, 7 arba: ‘Kas nusileis į bedugnę?’,+ tai yra Kristaus iš numirusių pakelti.“ 8 Ir ką Raštai sako? „Tas žodis yra arti tavęs – tavo lūpose ir tavo širdyje“+ (turiu omenyje mūsų skelbiamą tikėjimo žodį). 9 Jeigu lūpomis išpažinsi, kad Jėzus yra Viešpats,+ ir širdimi tikėsi, kad Dievas prikėlė jį iš mirusių, būsi išgelbėtas. 10 Mat širdimi tikima, ir tai veda į teisumą, o lūpomis išpažįstama,+ ir tai veda į išgelbėjimą.

11 Raštai sako: „Kas juo tiki, nenusivils.“+ 12 Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko.+ Visų jų Viešpats yra vienas, jis dosnus visiems, kurie jo šaukiasi. 13 Juk „kiekvienas, kas šaukiasi Jehovos vardo, bus išgelbėtas“.+ 14 Tačiau kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaip įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Ir kaipgi išgirs be skelbėjo? 15 Ir kas gi skelbs nesiųstas?+ Kaip parašyta: „Kokios gražios kojos skelbiančių gerą naujieną apie puikius dalykus!“+

16 Tačiau ne visi gerąją naujieną priėmė. Izaijas juk sako: „Jehova, kas patikėjo tuo, ką iš mūsų išgirdo?“+ 17 Taigi, tikėjimas ateina iš to, ką žmogus girdi,+ o tai, ką girdi, yra žodis apie Kristų. 18 Todėl klausiu: argi jie negirdėjo? Juk „jų garsas sklinda per visą žemę ir jų žinia – iki pasaulio pakraščių“.+ 19 Ir klausiu: argi Izraelis nesuprato?+ Pirmiausia, Mozė sako: „Aš sukelsiu jums pavydą per žmones, kurie nėra tauta, per neišmanėlių tautą jus įsiutinsiu.“+ 20 O Izaijas drąsiai pareiškia: „Mane surado tie, kurie manęs nė neieškojo,+ pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.“+ 21 Apie Izraelį jis sako: „Ištisą dieną tiesiau rankas į tautą, kuri neklauso ir yra užsispyrusi.“+

11 Tad aš klausiu: negi Dievas atstūmė savo tautą?+ Anaiptol! Juk ir pats esu izraelitas, Abraomo palikuonis iš Benjamino giminės. 2 Dievas neatstūmė savo tautos, kurią pirma buvo išsirinkęs.+ Ar nežinote, ką Raštai sako apie Eliją – kaip jis skundėsi Dievui dėl Izraelio? 3 „Jehova, tavo pranašus jie išžudė, tavo aukurus išvartė. Aš vienas likau, ir dabar jie kėsinasi į mano gyvybę*.“+ 4 O ką Dievas jam atsakė? „Man dar yra likę septyni tūkstančiai vyrų, kurie nesiklaupia prieš Baalą.“+ 5 Taip ir šiuo metu yra izraelitų likutis,+ išrinktas dėl malonės. 6 O jeigu dėl malonės,+ tai nebe dėl darbų,+ antraip malonė nebebūtų malonė.

7 Ir kas tada? Ko izraelitai taip uoliai siekia, to jie negavo, o išrinktieji gavo.+ Kitų širdys surambėjo,+ 8 kaip ir parašyta: „Dievas siuntė jiems įmygio dvasią+ ir iki pat šiandien neatvėrė akių, kad matytų, ir ausų, kad girdėtų.“+ 9 Ir Dovydas sako: „Jų stalas tetampa jiems žabangais, pinklėmis, suklupimo akmeniu ir atpildu. 10 Teaptemsta jiems akys, kad nematytų, ir neleisk jų nugaroms atsitiesti.“+

11 Tad klausiu: negi suklupę jie nebeatsikels? Anaiptol! Vis dėlto dėl jų paklydimo atsivėrė išgelbėjimas kitataučiams, tad jie ėmė pavyduliauti.+ 12 O jeigu dėl jų paklydimo pasauliui atsivėrė tokie turtai, dėl jų sumažėjimo – turtai kitataučiams,+ tai kokie turtai atsivers, kai jų bus visuma!

13 Dabar kalbu jums, kitataučiams. Kadangi esu kitataučių apaštalas,+ garsinu* savo tarnystę,+ 14 kad kaip nors paskatinčiau savo tautiečius pavyduliauti ir bent kai kuriuos iš jų išgelbėčiau. 15 Juk jeigu jų atmetimas+ reiškia sutaikymą pasauliui, ką reikš jų priėmimas, jei ne gyvenimą mirusiems? 16 Jei tešlos dalis, aukojama kaip pirmasis vaisius, yra šventa, tai šventas ir visas maišymas. Ir jeigu šaknis šventa, tai ir šakos.

17 Jeigu jau kai kurios šakos buvo nulaužtos, ir tu, būdamas laukinis alyvmedis, buvai tarp jų įskiepytas ir maitiniesi alyvmedžio šaknies syvais, 18 tai nesipuikuok prieš tas šakas. Jeigu norisi puikuotis,+ prisimink, kad ne tu maitini* šaknį, o šaknis tave. 19 Tu sakysi: „Šakos buvo nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas.“+ 20 Tai tiesa. Dėl netikėjimo jos buvo nulaužtos,+ o tu laikaisi dėl tikėjimo.+ Bet nesikelk į puikybę, verčiau bijok! 21 Juk jeigu Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, nepagailės ir tavęs. 22 Tad pasvarstyk apie Dievo maloningumą+ ir griežtumą. Nupuolusiems Dievas yra griežtas,+ o tau bus maloningas, jei to būsi vertas. O jeigu ne, tai būsi iškirstas. 23 Net ir anie, jeigu įtikės, bus įskiepyti,+ nes Dievas turi galią juos įskiepyti atgal į medį. 24 Mat jei tu buvai iškirstas iš alyvmedžio, kuris iš prigimties laukinis, ir ne pagal prigimtį buvai įskiepytas į sodo alyvmedį, tai juo labiau į tą alyvmedį gali būti įskiepytos jo prigimtinės šakos!

25 Kad nelaikytumėte savęs išmintingais, broliai, noriu atskleisti jums slėpinį:+ dalies izraelitų širdys užkietėjo ir liks užkietėjusios, kol įeis kitataučių visuma. 26 Šitaip bus išgelbėtas visas Izraelis.+ Taip ir parašyta: „Iš Siono ateis gelbėtojas,+ jis nutolins bedievystes nuo Jokūbo. 27 Kai pašalinsiu jų nuodėmes,+ sudarysiu su jais sandorą.“+ 28 Tiesa, turint omenyje gerąją naujieną, jie yra priešai – jūsų labui, tačiau, turint omenyje dieviškąjį išrinkimą, protėviams duotą pažadą, jie yra numylėtiniai.+ 29 Juk jei Dievas duoda dovaną ar ką pašaukia, jis dėl to nesigailės. 30 Kaip kadaise jūs neklausėte Dievo+ ir dabar dėl jų neklusnumo+ patiriate gailestingumą,+ 31 panašiai jie: nors dabar neklauso (jūs dėl to patiriate gailestingumą), jie irgi gali patirti gailestingumą. 32 Mat Dievas visus įkalino neklusnume,+ kad visų pasigailėtų.+

33 Dievo turtai, išmintis, žinojimas – kokia gelmė! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! 34 „Kas gi yra perpratęs Jehovos mintis ir kas yra tapęs jo patarėju?“+ 35 Arba: „Ar yra kas Dievui ką nors davęs pirmas, kad Dievas turėtų jam atlyginti?“+ 36 Juk visa yra iš jo, per jį ir jam. Jam šlovė per amžius! Amen.

12 Todėl maldauju jus dėl Dievo gailestingumo, broliai, aukoti savo kūnus+ kaip gyvą, šventą,+ Dievui priimtiną auką, tebūna jūsų tarnystė sąmoninga.+ 2 Ir nebesekite šiuo pasauliu*, bet visiškai pasikeiskite ir atnaujinkite savo protą,+ kad galėtumėte įsitikinti,+ kokia yra Dievo valia – kas gera, priimtina ir tobula.

3 Dėl man suteiktos malonės sakau kiekvienam iš jūsų: nemanykite apie save geriau, negu dera manyti+ – vertinkite save nuosaikiai, pagal tai, kiek tikėjimo Dievas kiekvienam yra davęs.+ 4 Juk mūsų kūnas, nors sudarytas iš daugelio skirtingai veikiančių narių, yra vienas.+ 5 Panašiai ir mes: nors mūsų daug, esame vienas kūnas bendrystėje su Kristumi, o pavieniui – vieni nuo kitų priklausomi nariai.+ 6 Dievas iš savo malonės davė mums skirtingų dovanų.+ Tad jeigu tai pranašavimas, pranašaukime pagal tai, kiek mums duota tikėjimo, 7 jeigu tarnystė, tai ir tarnaukime. Kas geba mokyti, tegu moko,+ 8 kas geba drąsinti, tegu drąsina,*+ kas kuo dalijasi, tesidalija dosniai,+ kas vadovauja, tevadovauja rūpestingai,+ kas daro gailestingumo darbus, tedaro juos džiugiai.+

9 Meilė tebūna be veidmainystės.+ Bodėkitės to, kas pikta,+ tvirtai laikykitės to, kas gera. 10 Mylėkite vienas kitą broliška meile, pirmi rodykite kitiems pagarbą.+ 11 Būkite darbštūs*, netinginiaukite.+ Liepsnokite dvasia.+ Vergaukite Jehovai.+ 12 Džiaukitės, kad turite viltį. Būkite ištvermingi per suspaudimus.+ Nepaliaukite melstis.+ 13 Dalykitės su šventaisiais, duokite, kiek kuriam reikia.+ Puoselėkite svetingumą.+ 14 Laiminkite persekiotojus+ – laiminkite, o ne prakeiksmus siųskite.+ 15 Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. 16 Kitus vertinkite taip, kaip save. Nesiaukštinkite* – būkite nuolankūs.+ Netapkite išmintingi savo akyse.+

17 Niekam neatmokėkite blogu už bloga.+ Darykite, kas gera visų žmonių akyse. 18 Kiek įmanoma, kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis.+ 19 Nekeršykite patys, mylimieji, – užleiskite vietą Dievo rūstybei,+ juk parašyta: „Kerštas mano, aš atmokėsiu, – sako Jehova.“+ 20 Taip pat: „Jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jeigu trokšta, pagirdyk. Taip darydamas krausi kaitrias žarijas jam ant galvos.*“+ 21 Nesiduok blogio nugalimas – nugalėk blogį gerumu.+

13 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus valdžioms*,+ nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo.+ Esamos valdžios pagal Dievo sutvarkymą užima joms skirtą padėtį.+ 2 Taigi, kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui; ir kas priešinasi, užsitrauks pasmerkimą. 3 Juk vyresnybės bijoma ne gerą darbą darant, o blogą.+ Nori nebijoti valdžios? Daryk gera,+ ir susilauksi iš jos pagyrimo. 4 Mat ji yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ne veltui ji nešiojasi kalaviją. Ji yra Dievo tarnaitė – keršytoja, įvykdanti bausmę piktadariui.

5 Bet klausyti būtina ne vien bijant bausmės, o ir dėl sąžinės.+ 6 Todėl ir mokesčius mokate; juk valdytojai yra Dievo tarnai ir žmonių labui vykdo savo pareigas. 7 Atiduokite visiems, kas priklauso: kam mokestis – mokestį,+ kam muitas – muitą, kam baimė – baimę,+ kam pagarba – pagarbą.+

8 Niekam nebūkite nieko skolingi, išskyrus meilę vienas kitam,+ nes kas artimą myli, įvykdo įstatymą.+ 9 Juk įsakymus „nesvetimauk“,+ „nežudyk“,+ „nevok“,+ „negeisk svetimo“+ ir visus kitus galima apibendrinti šiais žodžiais: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“+ 10 Meilė nedaro artimui bloga,+ todėl mylėti reiškia įvykdyti įstatymą.+

11 Visa tai darykite suprasdami, koks dabar metas. Atėjo valanda jums pabusti iš miego,+ juk dabar mūsų išgelbėjimas arčiau nei tada, kai įtikėjome. 12 Naktis beveik praslinko, prisiartino diena. Tad nusivilkime tamsos darbus,+ apsiginkluokime šviesos ginklais.+ 13 Elkimės padoriai,+ kaip kad dieną. Tenebus vietos ūžavimams, girtavimui, sanguliavimui ir įžūliam elgesiui*,+ nesantaikai ir pavydui.+ 14 Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi+ ir neieškokite, kaip patenkinti kūno geismus.+

14 Silpno tikėjimo žmogų mielai priimkite+ ir neteiskite jo, jei turi kitokią nuomonę*. 2 Kieno tikėjimas stiprus, tas valgo viską, o silpnasis valgo tik daržoves. 3 Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio,+ juk Dievas tą žmogų mielai priėmė. 4 Kas gi tu toks, kad teistum kito tarną?+ Ar jis stovi, ar yra parpuolęs, sprendžia jo šeimininkas.+ Bet jis stovės, nes Jehova gali padėti jam išsilaikyti.

5 Vienas žmogus kurią nors dieną laiko svarbesne už kitą,+ o kitam visos dienos vienodos.+ Kiekvienas tedaro tai, kuo yra įsitikinęs. 6 Kas vieną dieną laiko ypatinga, laiko ją tokia Jehovos garbei. Tas, kuris valgo, valgo Jehovos garbei, nes dėkoja Dievui.+ Ir kuris nevalgo, nevalgo Jehovos garbei; jis irgi dėkoja Dievui.+ 7 Juk mes visi gyvename ne dėl savęs+ ir mirštame ne dėl savęs. 8 Jei gyvename, gyvename dėl Jehovos,+ ir jei mirštame, mirštame dėl Jehovos. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, esame Jehovos.+ 9 Kristus juk numirė ir atgijo tam, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats.+

10 Tai kodėl teisi savo brolį?+ Arba kodėl savo brolį niekini? Juk visi stosime prieš Dievo teismo pakylą.+ 11 Parašyta: „Kaip aš gyvas,+ – sako Jehova, – prieš mane priklaups kiekvienas kelis, kiekvienas liežuvis pripažins, kad esu Dievas.“+ 12 Taigi kiekvienas duosime Dievui apyskaitą už save.+

13 Tad liaukimės teisę vienas kitą.+ Sergėkimės, kad neduotume broliui pagrindo pasipiktinti ar suklupti.+ 14 Būdamas Viešpaties Jėzaus sekėjas aš žinau ir esu įsitikinęs, kad savaime nieko nešvaraus nėra.+ O jei žmogus ir laiko ką nešvariu, tai yra nešvaru tik jo požiūriu. 15 Jeigu valgai tai, dėl ko tavo brolis užsigauna, tu nebesielgi, kaip reikalauja meilė.+ Nepražudyk savo valgiu to, už kurį numirė Kristus!+ 16 Taigi, nedarykite to, ką manote esant tinkama, jeigu kiti dėl to blogai apie jus kalba. 17 Juk kelias į Dievo Karalystę yra ne valgymas ar gėrimas,+ o teisumas, taika ir džiaugsmas, kurį teikia šventoji dvasia. 18 Kas šitaip Kristui vergauja, yra priimtinas Dievui ir susilaukia žmonių palankumo.

19 Taigi siekime to, kas kuria santarvę+ ir kas padeda vienam kitą ugdyti.+ 20 Negriauk Dievo darbo dėl maisto!+ Tiesa, visas maistas yra švarus, bet jei tai, ką žmogus valgo, kelia papiktinimą, tada negerai.+ 21 Geriausia yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir nedaryti nieko, dėl ko tavo brolis galėtų suklupti.+ 22 Savo įsitikinimą pasilaikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas žmogus, kuriam netenka savęs smerkti dėl savo sprendimo. 23 O kas abejoja ir vis tiek valgo, tas pasmerktas, nes elgiasi ne iš įsitikinimo. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė.

15 Tad mes, stiprieji, privalome pakelti silpnųjų silpnumą+ ir sau nepataikauti.+ 2 Kiekvienas elkimės su artimu maloniai, dėl jo gerovės, kad jį ugdytume.+ 3 Juk ir Kristus sau nepataikavo.+ Buvo taip, kaip parašyta: „Ant manęs krinta tave užgauliojančių užgaulės.“+ 4 Mat visa, kas kadaise parašyta, mums pamokyti parašyta,+ kad dėl savo ištvermės+ ir Raštų teikiamos paguodos turėtume viltį.+ 5 O ištvermės ir paguodos Dievas teįgalina jus visus turėti tokią pačią nuostatą, kokią Kristus Jėzus turėjo, 6 kad sutartinai,+ vienu balsu šlovintumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievą ir Tėvą.

7 Tad Dievo šlovei mielai priimkite vienas kitą,+ kaip ir Kristus mielai priėmė mus.+ 8 Sakau jums: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnu,+ kad parodytų Dievą esant tiesakalbį, tai yra patvirtintų jų protėviams duotus pažadus,+ 9 ir kad tautos šlovintų Dievą už jo gailestingumą.+ Taip ir parašyta: „Todėl viešai kalbėsiu apie tave tautose ir tavo vardui giedosiu.“+ 10 Ir dar sakoma: „Džiaukitės, tautos, kartu su jo tauta!“+ 11 Ir dar: „Šlovinkit Jehovą, visos tautos! Teliaupsina jį visos gentys!“+ 12 Izaijas taip pat sako: „Iškils Jesės šaknis,+ pakils valdyti tautų.+ Tautos dės į jį viltis.“+ 13 Vilties Dievas, matydamas jūsų pasitikėjimą juo, tepripildo jus visokio džiaugsmo ir ramybės, kad šventosios dvasios sustiprinti būtumėte pertekę vilties.+

14 Aš įsitikinęs, mano broliai, kad esate kupini gerumo, kad jums netrūksta išmanymo ir galite vienas kitą paprotinti*. 15 Tačiau apie kai kuriuos dalykus parašiau jums atviriau, norėdamas dar kartą apie tai jums priminti, nes Dievas man suteikė malonę 16 būti Kristaus Jėzaus tarnu kitataučiams.+ Aš juk dirbu šventą darbą, skelbiu Dievo gerąją naujieną,+ kad kitataučiai taptų priimtina, šventąja dvasia pašventinta auka.

17 Taigi aš, Kristaus Jėzaus sekėjas, turiu pagrindą džiūgauti, kad tarnauju Dievui. 18 Apie nieką daugiau nekalbėsiu – tik apie tai, ką Kristus per mane nuveikė, kad jam paklustų kitataučiai. Kristus veikė per mano žodžius ir darbus, 19 per ženklus, stebuklus+ ir Dievo dvasios galią, kad gerąją naujieną apie jį paskelbčiau visur – nuo Jeruzalės ir jos apylinkių iki Ilyrijos.+ 20 Aš nusprendžiau neskelbti gerosios naujienos ten, kur Kristaus vardas jau yra pagarsintas, mat nenoriu statyti ant kito padėtų pamatų. 21 Juk parašyta: „Pamatys tie, kuriems nebuvo apie jį pranešta, supras tie, kurie nebuvo girdėję.“+

22 Štai kodėl aš vis negalėdavau atvykti pas jus. 23 Bet dabar jau esu aplankęs visas vietas tuose kraštuose. Kadangi daug* metų trokštu jus aplankyti, 24 viliuosi, kad pakeliui į Ispaniją su jumis pasimatysiu ir, kiek pasidžiaugęs jūsų draugija, būsiu jūsų tenai išlydėtas. 25 O dabar vykstu į Jeruzalę patarnauti šventiesiems,+ 26 mat Makedonija ir Achaja nusprendė pasidalyti tuo, ką turi, su stokojančiais Jeruzalės šventaisiais ir paruošė jiems auką.+ 27 Jos mielai tai padarė, nes yra jiems skolingos. Juk jeigu kitataučiai naudojasi šventiesiems suteiktomis dvasinėmis gėrybėmis, tai yra skolingi padėti jiems materialinėmis.+ 28 Tad sutvarkęs šį reikalą ir jiems tas aukas saugiai pristatęs keliausiu pro jus į Ispaniją. 29 Ir aš žinau, kad kai pas jus atvyksiu, tai atvyksiu su dosnia palaima nuo Kristaus.

30 Dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir dėl meilės, kuri kyla iš dvasios, raginu jus, broliai, drauge su manimi karštai melstis Dievui už mane,+ 31 kad būčiau išgelbėtas+ iš netikinčiųjų Judėjoje ir šventieji mano patarnavimu Jeruzalei+ būtų patenkinti. 32 Taip pat melskitės, kad galėčiau, jei tokia Dievo valia, su džiaugsmu pas jus atvykti ir vienas kitą padrąsintume. 33 Ramybės* Dievas tebūna su jumis visais!+ Amen.

16 Noriu pristatyti jums mūsų seserį Febę, tarnaujančią Kenchrėjos+ bendruomenėje. 2 Priimkite ją Viešpaties vardu, kaip dera priimti šventuosius,* ir suteikite jai kokią tik reikia pagalbą,+ nes ir ji yra pagelbėjusi daugeliui, taip pat ir man.

3 Pasveikinkite nuo manęs Priską ir Akvilą,+ kartu su manimi dirbančius Kristaus Jėzaus pavestą darbą. 4 Jiedu už mane yra guldę galvą.+ Esu jiems dėkingas, ir ne vien aš, bet visos kitataučių bendruomenės. 5 Pasveikinkite ir jų namuose susirenkančią bendruomenę.+ Pasveikinkite mano mylimą Epenetą – vieną iš pirmųjų Kristaus sekėjų Azijoje. 6 Pasveikinkite Mariją, kuri daug darbavosi jūsų labui. 7 Pasveikinkite Androniką ir Juniją, mano giminaičius,+ kalėjusius drauge su manimi. Apaštalai juos gerai pažįsta ir jie ilgiau už mane yra Kristaus mokiniai.

8 Pasveikinkite ir Viešpaties sekėją Ampliatą, mano brangų brolį. 9 Pasveikinkite mūsų bendradarbį, Kristaus tarną Urboną ir mano mylimą Stachį. 10 Pasveikinkite išmėgintą Kristaus tarną Apelį. Pasveikinkite tuos, kurie iš Aristobulo šeimynos. 11 Pasveikinkite mano giminaitį Erodioną. Pasveikinkite ir Viešpaties sekėjus iš Narcizo šeimynos. 12 Pasveikinkite Viešpaties darbą dirbančias Trifeną ir Trifosą. Pasveikinkite mūsų mylimąją Persidę, kuri irgi uoliai darbavosi dėl Viešpaties. 13 Pasveikinkite Rufą, išrinktąjį Viešpaties tarną, taip pat jo motiną, kuri ir man yra tarsi motina. 14 Pasveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir brolius, kurie yra su jais. 15 Pasveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, taip pat Olimpą ir visus su jais esančius šventuosius. 16 Pasveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu. Jus sveikina visos Kristaus bendruomenės.

17 Raginu jus, broliai, įsidėmėti tuos, kas kelia susiskaldymus ir stumia kitus į suklupimą, elgdamiesi priešingai mokslui, kurio buvote išmokyti. Šalinkitės tokių.+ 18 Jie vergauja ne mūsų Viešpačiui Kristui, o savo įgeidžiams*. Saldžia kalba ir meilikavimu jie suvedžioja patikliųjų širdis. 19 Jūsų klusnumas tapo žinomas visiems, todėl aš džiaugiuosi dėl jūsų. Aš noriu, kad išmanytumėte tai, kas gera, ir neišmanytumėte to, kas bloga.+ 20 O ramybės Dievas netrukus sutrins Šėtoną+ po jūsų kojomis. Tebūna su jumis mūsų Viešpaties Jėzaus malonė!

21 Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus, taip pat mano giminaičiai+ Liucijus, Jasonas ir Sosipatras.

22 Jus sveikinu ir aš, Tercijus, šio laiško surašytojas ir Viešpaties sekėjas.

23 Jus sveikina Gajus,+ kuris atvėrė savo namus man ir visai bendruomenei. Jus sveikina miesto iždininkas Erastas ir jo brolis Kvartas. 24 ––*

25 Dievui, kuris gali jus sustiprinti, kaip byloja mano garsinama geroji naujiena ir žinia apie Jėzų Kristų, taip pat kaip byloja slėpinys,+ ilgus amžius nutylėtas, o dabar apreikštas, 26 atskleistas ir per pranašiškus Raštus amžinojo Dievo įsakymu paskelbtas visose tautose, kad jos tikėtų ir būtų jam klusnios, – 27 Dievui, vieninteliam išmintingam,+ tebūna amžinai šlovė per Jėzų Kristų! Amen.