ANTRASIS LAIŠKAS KORINTIEČIAMS

1 Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus+ Dievo bendruomenei Korinte ir visiems šventiesiems Achajoje.+

2 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus.

3 Tebūna pašlovintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas+ ir Tėvas, atjautos Tėvas+ ir visokios paguodos Dievas.+ 4 Jis guodžia* mus, kai patiriame visokių išmėginimų,+ kad ir mes ta Dievo teikiama paguoda+ galėtume guosti+ visus išmėginimų prislėgtus. 5 Kaip dėl Kristaus patiriame daug kentėjimų,+ taip Kristaus dėka esame kupini paguodos. 6 Jei kenčiame mėginimus, tai tam, kad būtumėte paguosti ir išgelbėti, ir jei esame guodžiami, tai irgi tam, kad būtumėte paguosti. Paguoda įgalina jus ištverti tokius pat kentėjimus, kokius kenčiame mes. 7 Taigi mūsų viltis dėl jūsų yra tvirta, nes žinome: jei, kaip ir mes, kenčiate, tai, kaip ir mes, būsite paguosti.+

8 Norime, broliai, kad žinotumėte, kokį suspaudimą mums teko patirti Azijoje.+ Jis buvo tiesiog nepakeliamas, viršijo visas jėgas, todėl manėme neliksią gyvi.+ 9 Tiesą sakant, atrodė, kad mums jau ištartas mirties nuosprendis. Bet tai atsitiko, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu,+ kuris prikelia mirusius. 10 Jis išgelbėjo mus iš mirtino pavojaus ir, esame tikri, gelbės ateityje.+ 11 Jūs irgi galite mums padėti – maldauti už mus.+ Daugeliui už mus meldžiantis, susilauksime malonės ir tada daugelis galės už tai dėkoti.+

12 Galime pasigirti ir su gryna sąžine pasakyti, kad pasaulyje, o ypač pas jus, gyvenome šventai, buvome nuoširdūs, kaip Dievas moko, ir kliovėmės ne žmogiška* išmintimi,+ o Dievo malone. 13 Mes rašome jums tik tai, ką galite skaityti ir suprasti* ir ką, viliuosi, suprasite iki galo. 14 Kai kurie iš jūsų suprantate, kad galite mumis didžiuotis; mes irgi didžiuosimės jumis mūsų Viešpaties Jėzaus dieną.

15 Su tokiu pasitikėjimu aš ketinau pas jus atvykti, kad turėtumėte antrą progą džiaugtis*. 16 Jus aplankyti norėjau pakeliui į Makedoniją, o paskui – iš jos grįždamas. Tada, jūsų išlydėtas, ketinau vykti į Judėją.+ 17 Negi taip sumanęs aš pasielgiau lengvabūdiškai? O gal, kai ką nors sumanau, tas sumanymas kūniškas, tarsi sakyčiau „taip taip“, o paskui – „ne ne“? 18 Bet galima pasitikėti Dievu: tai, ką jums sakome, nėra sykiu ir „taip“, ir „ne“. 19 Juk Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, paskelbtas jums per mus, tai yra per mane, Silvaną ir Timotiejų,+ netapo sykiu ir „taip“, ir „ne“; jo ištartas „taip“ visada yra „taip“. 20 Kad ir kiek būtų Dievo pažadų, per Jėzų jie tapo „taip“.+ Todėl per jį tariame Dievui „amen“+ ir taip teikiame jam šlovę. 21 O tas, kuris laiduoja, kad mes ir jūs priklausome Kristui, ir kuris mus patepė, yra Dievas.+ 22 Tai jis pažymėjo mus savo antspaudu+ ir įdėjo mums į širdis dvasią, laiduojančią būsimąjį atlygį.+

23 Prisiekiu gyvybe – Dievas tebus mano liudytojas, – kad į Korintą kol kas nevykau tik gailėdamas jūsų. 24 Mes nesame jūsų tikėjimo šeimininkai+ – drauge su jumis darbuojamės dėl jūsų džiaugsmo, nes tvirtai laikotės tikėjimo.

2 Mat pats sau nusprendžiau: kai vėl pas jus vyksiu, tai ne tam, kad jus nuliūdinčiau. 2 Juk jeigu nuliūdinsiu, kas tada mane pradžiugins? Negi tas, kurį būsiu nuliūdinęs? 3 Taigi rašiau jums anksčiau, mat atvykęs nenorėjau nuliūsti dėl tų, kuriais turėčiau džiaugtis. 4 Tada buvau labai sunerimęs, rašiau skaudama širdimi, liedamas ašaras – norėjau ne kad nuliūstumėte,+ o kad žinotumėte, kaip stipriai jus myliu.

5 Jei kas nors ką nors ir buvo nuliūdinęs,+ tai ne mane, bet – kad nepasakyčiau per griežtai – tam tikra prasme jus visus. 6 Tam žmogui pakanka, kad buvo daugumos sudrausmintas. 7 Dabar mielai jam atleiskite ir jį paguoskite,+ kad pernelyg didelis liūdesys jo nesugniuždytų.+ 8 Prašau jūsų, patikinkite jį, kad jį mylite.+ 9 Juk ir anąkart rašiau jums, kad sužinočiau, ar visais atžvilgiais esate klusnūs. 10 Jei jūs atleidžiate žmogui kokį nusižengimą, aš irgi atleidžiu. Ir ką esu atleidęs – jei buvo ką, – tai esu atleidęs jūsų labui, Kristaus akivaizdoje, 11 kad nebūtume Šėtono apgauti*;+ mes juk žinome jo kėslus.+

12 Kai atvykau į Troadę+ skelbti gerosios naujienos apie Kristų ir man buvo atvertos durys dirbti Viešpaties darbą, 13 negalėjau nurimti*, nes neradau savo brolio Tito.+ Todėl atsisveikinau su broliais ir išvykau į Makedoniją.+

14 Mes dėkojame Dievui, kad mus, esančius bendrystėje su Kristumi, jis visada veda triumfo eisenoje ir kad visur per mus skleidžia savo pažinimo kvapą. 15 Dievui mes esame tarsi malonus žinios apie Kristų kvapas, atsklindantis iki tų, kurie gelbėjami ir kurie eina į pražūtį: 16 pastariesiems tai yra mirties kvapas, vedantis į mirtį,+ o aniems – gyvenimo kvapas, vedantis į gyvenimą. Ir kas gi tokiai tarnystei tinkamas? 17 Mes tinkami. Juk, kitaip nei daugelis, mes neprekiaujame Dievo žodžiu+ – kalbame nuoširdžiai, kaip Dievo siųstieji. Kalbame Dievo akivaizdoje, kaip Kristaus mokiniai.

3 Nejau vėl turime prisistatinėti? Gal turime, kaip kai kurie, jums įteikti arba iš jūsų gauti pristatomuosius laiškus? 2 Tai jūs esate mūsų laiškas,+ įrašytas mūsų širdyse. Jį supranta ir skaito visi žmonės. 3 Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, kurį parašėme mes, Dievo tarnai.+ Jis parašytas ne rašalu, o gyvojo Dievo dvasia, ir ne akmens plokštėse,+ o kūno plokštėse, tai yra širdyse.+

4 Kristaus dėka Dievo akivaizdoje galime tai pareikšti su įsitikinimu. 5 Nesakau, kad savaime esame tinkami šiai tarnystei. Pasiekėme tai ne savo jėgomis – mūsų tinkamumas iš Dievo.+ 6 Tai jis padarė mus tinkamus būti naujos sandoros tarnais.+ Esame ne teisyno,+ o dvasios tarnai; teisynas pasmerkia mirčiai,+ o dvasia teikia gyvybę.+

7 Ir jeigu į mirtį vedantis teisynas, įrašytas raidėmis akmenyse,+ buvo perduotas taip šlovingai, kad Izraelio sūnūs negalėjo žiūrėti Mozei į veidą, spindintį šlove+ – šlove, kuri turėjo išnykti, – 8 tai ar dvasia neturėtų būti perduodama+ dar šlovingiau?+ 9 Jeigu jau į pasmerkimą vedantis teisynas+ buvo šlovingas,+ tai nepalyginti šlovingesnė tarnystė, vedanti į teisumą.+ 10 Taigi, tai, kas kadaise buvo pašlovinta, šlovės neteko – ją nustelbė didingesnė šlovė.+ 11 Jeigu jau tai, ko turėjo nebelikti, buvo perduota su šlove,+ tai šlovė to, kas išlieka, turėtų būti daug didesnė!+

12 Mes turime viltį,+ todėl kalbame visiškai drąsiai. 13 Ir nedarome taip, kaip darė Mozė. Jis užsidengdavo veidą gobtuvu,+ kad Izraelio sūnūs negalėtų matyti, prie ko veda tai, ko turėjo nebelikti. 14 Jų protai buvo atbukę.+ Ir iki pat šios dienos tas gobtuvas nėra nuimtas, todėl kai skaitoma senoji sandora, jie negali jos suprasti;+ tas gobtuvas nudengiamas tik padedant Kristui.+ 15 Taip, gobtuvas jų širdis dengia iki pat šiandien, ir jie nesupranta Mozės raštų.+ 16 Tačiau kai žmogus atsigręžia į Jehovą*, gobtuvas nudengiamas.+ 17 Jehova yra dvasia,+ o kur Jehovos dvasia, ten laisvė.+ 18 Visi mes, atidengtais veidais atspindėdami Jehovos šlovę tarsi veidrodžiai, keičiamės, kad būtume panašūs į jo atvaizdą, – tampame vis šlovingesni. Taip, mes tampame tokie, kokius mus daro Jehova, kuris yra dvasia*.+

4 Šią tarnystę gavome iš gailestingumo, todėl nepasiduodame. 2 Mes nedarome slaptų gėdingų dalykų, nesielgiame suktai ir Dievo žodžio neklastojame.+ Atskleisdami tiesą, Dievo akivaizdoje pristatome save kiekvienam žmogui*.+ 3 O jeigu mūsų skelbiama geroji naujiena yra paslėpta*, tai ji paslėpta nuo einančių į pražūtį – 4 nuo netikinčių, kuriems šio pasaulio* dievas+ apakino protą,+ kad šviesa šlovingos gerosios naujienos apie Kristų, kuris yra Dievo atvaizdas,+ jų neapšviestų.+ 5 Mes skelbiame ne apie save, o apie Jėzų Kristų – kad jis yra Viešpats. Apie save mes sakome, kad dėl Jėzaus esame jūsų vergai. 6 Dievas – tas, kuris pasakė: „Tesušvinta iš tamsos šviesa“,+ – sušvito mūsų širdyse. Jis apšvietė jas,+ kad per Kristų* mus pasiektų jo šlovingas pažinimas.

7 Tačiau šitas lobis+ yra mumyse, moliniuose induose,+ todėl aišku, kad mūsų neįprastai didelė galia yra iš Dievo, o ne iš mūsų pačių.+ 8 Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti, mes sutrikę, bet nesame be išeities*,+ 9 mes persekiojami, bet nepalikti,+ mes parblokšti, bet nežuvę.+ 10 Mūsų kūnui tenka nuolat patirti mirties pavojų,+ kokį patyrė ir Jėzus; savo kūnu parodome, kad mūsų gyvenimas toks kaip Jėzaus. 11 Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus vis gresia mirtis;+ savo mirtingu kūnu parodome, koks buvo Jėzaus gyvenimas. 12 Taigi mums – mirties pavojus, o jums – gyvenimas.

13 Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: „Aš tikėjau, todėl kalbėjau.“+ Štai kodėl ir mes tikime ir kalbame. 14 Mes žinome, kad tas, kuris prikėlė Jėzų, prikels ir mus. Jis prikels mus, kaip prikėlė Jėzų, ir drauge su jumis pastatys greta jo.+ 15 Visa tai yra dėl jūsų, kad dar didesnis skaičius žmonių dėkotų Dievui ir susilauktų jo šlovei dar didesnės malonės už tą, kurios jau susilaukė.+

16 Todėl mes ir nepasiduodame. Net jeigu mūsų išorinis žmogus nyksta, vidinis diena iš dienos atnaujinamas. 17 Juk jei atlaikome suspaudimą, kuris yra laikinas ir lengvas, gausime nepranokstamą amžinos šlovės didybę*.+ 18 Mes sutelkę žvilgsnį ne į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima,+ nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji – amžini.

5 Mes juk žinome, kad mūsų žemiškoji buveinė, ši palapinė, bus nugriauta+ ir kad turėsime pastatą iš Dievo, buveinę danguje – ne rankų darbo,+ amžiną. 2 Savo žemiškojoje buveinėje mes vaitojame, trokšte trokšdami apsivilkti mums skirtą dangiškąją buveinę,+ 3 kad ją apsivilkę nebūtume nuogi. 4 Mes, tebesantys šitoje palapinėje, prislėgti vaitojame. Bet ne dėl to, kad norėtume nusivilkti šitą – norime apsivilkti aną.+ Taip gyvybė praris visa, kas mirtinga.+ 5 Dievas mus tam paruošė+ ir davė mums dvasią, laiduojančią atlygį.+

6 Mes visuomet kupini pasitikėjimo ir žinome, kad kol gyvename kūno namuose, nesame su Viešpačiu,+ – 7 juk gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. 8 Mes kupini pasitikėjimo ir mieliau gyventume ne kūne, o pas Viešpatį.+ 9 Bet ar gyvename pas jį, ar savo namuose, stengiamės būti jam priimtini. 10 Juk visi turės stoti prieš Kristaus teismo pakylą, kad kiekvienas atsiimtų atlygį už tai, ką būdamas kūne darė – gera ar bloga.+

11 Taigi, suprasdami, kad reikia bijoti Viešpaties, mes stengiamės žmones įtikinti. Dievas mus gerai pažįsta ir, viliuosi, gerai pažįsta jūsų sąžinė. 12 Mes jums iš naujo neprisistatinėjame – skatiname jus mumis girtis, kad turėtumėte ką atsakyti tiems, kurie giriasi išore,+ o ne tuo, kas širdyje. 13 Juk jeigu mes pakvaišę,+ tai dėl Dievo, jeigu mes sveiko proto, tai dėl jūsų. 14 Kristaus meilė valdo mus, nes štai kokią išvadą padarėme: vienas mirė už visus+ – taip, visi buvo mirę, – 15 mirė už visus, kad gyvieji nebe dėl savęs gyventų,+ o dėl to, kuris numirė už juos ir buvo prikeltas.

16 Todėl nuo dabar mes nė apie vieną žmogų nesprendžiame žmogišku požiūriu*.+ Net jeigu anksčiau apie Kristų sprendėme žmogišku požiūriu*, dabar sprendžiame nebe taip.+ 17 Tad kas yra bendrystėje su Kristumi, tas yra naujas kūrinys.+ Senieji dalykai praėjo, štai atsirado nauji! 18 Visa tai yra iš Dievo, kuris per Kristų sutaikė mus su savimi+ ir pavedė mums sutaikymo tarnystę,+ – 19 Dievas per Kristų sutaikė pasaulį su savimi,+ neįskaitydamas žmonėms jų prasikaltimų,+ ir patikėjo mums sutaikymo žinią.+

20 Tad Kristaus vietoje tarnaujame pasiuntiniais,+ tarytum pats Dievas kreiptųsi per mus į žmones. Kristaus vietoje maldaujame: „Susitaikykite su Dievu!“ 21 Tą, kuris nepadarė nuodėmės,+ jis dėl mūsų pavertė nuodėme*, kad per jį Dievo akyse mes taptume teisūs.+

6 Su juo bendradarbiaudami+ jus taip pat prašome, kad priėmę Dievo malonę nepamirštumėte, kodėl ji buvo jums parodyta.+ 2 Jis juk sako: „Malonės metu tave išklausiau, išgelbėjimo dieną tau padėjau.“+ Štai dabar ypatingos malonės metas! Štai dabar išgelbėjimo diena!

3 Mes niekam neduodame jokios dingsties suklupti, kad mūsų tarnystės nebūtų dėl ko peikti.+ 4 Mes visada pasirodome esą Dievo tarnai:+ kai tenka daug visko ištverti, kai patiriame išmėginimus, nepriteklius, sunkumus,+ 5 mušimus, kalinimus,+ neramumus, kai tenka sunkiai plušti, kęsti bemieges naktis ir alkanauti.+ 6 Kad esame Dievo tarnai, parodome savo tyru elgesiu, tiesos supratimu, kantrumu,+ maloningumu,+ šventąja dvasia, neveidmainiška meile,+ 7 teisinga kalba, Dievo galybe;+ taip pat kai laikome teisumo ginklus+ dešinėje* ir kairėje*, 8 kai mus šlovina ir žemina, kai peikia ir giria, kai vadina apgavikais, nors kalbame tiesą, 9 kai laiko nežinomais, nors esame gerai žinomi, kai laiko mirštančiais*, nors mes gyvi,+ kai laiko vertais bausmės, nors mirčiai nesame atiduoti,+ 10 kai mano, kad liūdime, nors visuomet džiaugiamės, kai laiko vargšais, nors praturtiname daugelį, kai mano, kad neturime nieko, nors turime viską.+

11 Mes atvirai į jus prabilome, korintiečiai, mūsų širdys plačiai atvertos. 12 Mumyse jums nėra per ankšta+ – ankšta jūsų širdyse. 13 Tad ir jūs – kalbu kaip savo vaikams – plačiai atverkite savo širdis.+

14 Neįsikinkykite į nelygų jungą su netikinčiais.+ Argi gali teisumas bičiuliautis su neteisumu?+ Kas sieja šviesą su tamsa?+ 15 Argi kas vienija Kristų su Beliaru*?+ Ar yra kas bendra tarp tikinčio ir netikinčio?+ 16 Ir kas gi sieja Dievo šventyklą su stabais?+ Mes esame gyvojo Dievo šventykla,+ kaip Dievas yra pasakęs: „Aš gyvensiu tarp jų,+ vaikščiosiu tarp jų. Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.“+ 17 Jehova sako: „Tad išeikite ir atsiskirkite nuo jų, ir nebelieskite to, kas netyra“;+ „ir aš jus priimsiu“;+ 18 „ir būsiu jums tėvas,+ o jūs būsite man sūnūs ir dukterys.+ Taip sako Jehova, Visagalis.“

7 Todėl, mylimieji, turėdami tokius pažadus,+ atsikratykime visko, kas teršia mūsų kūną ir dvasią,+ ir su Dievo baime siekime tobulo šventumo.

2 Priimkite mus į savo širdis!+ Mes nė vieno nenuskriaudėme, nė vieno nesužlugdėme, nė vieno neišnaudojome.+ 3 Tai kalbu ne tam, kad jus pasmerkčiau. Juk, kaip jau sakiau, esate mūsų širdyse – ar mirštame, ar gyvename. 4 Galiu jums kalbėti visiškai drąsiai, galiu labai jumis didžiuotis. Esu kupinas paguodos ir pertekęs džiaugsmo visuose mūsų varguose.+

5 Kai atvykome į Makedoniją,+ neturėjome jokio atilsio, buvome visaip varginami: iš išorės – priešiškumo, viduje – nerimo. 6 Tačiau Dievas, guodžiantis prislėgtuosius,+ paguodė mus Tito apsilankymu. 7 Ir ne vien jo apsilankymu, bet ir paguoda, kurią pats Titas gavo atvykęs pas jus. Mat jis mums pranešė, kaip jūs manęs ilgitės, kokie susikrimtę esate, kokie susirūpinę dėl manęs; taigi aš dar labiau nudžiugau.

8 Jeigu savo laišku jus nuliūdinau,+ dėl to nesigailiu. Jei iš pradžių ir gailėjausi (matau, kad tas laiškas, nors ir neilgam, jus nuliūdino), 9 tai dabar džiaugiuosi – ne dėl to, kad buvote nuliūdinti, o kad liūdesys paskatino jus atgailauti. Jūsų liūdesys dievobaimingas, taigi mes nė kiek jums nepakenkėme. 10 Mat dievobaimingas liūdesys skatina atgailauti, ir tai veda į išgelbėjimą; dėl jo gailėtis neteks.+ O pasauliui būdingas liūdesys veda į mirtį. 11 Ir štai, kokį sujudimą tas dievobaimingas liūdesys jumyse sukėlė! Kokį norą apsivalyti, kokį pasipiktinimą, baimę, troškimą ir ryžtą ištaisyti negerovę!+ Dėl to reikalo jūs visais atžvilgiais pasirodėte esą tyri*. 12 O rašiau jums ne dėl neteisybę padariusio+ ir ne dėl neteisybę patyrusio. Rašiau, kad Dievo akivaizdoje paaiškėtų, kaip nuoširdžiai norite mūsų klausyti. 13 Štai kas mus paguodė.

Ir ne tik tai. Dar labiau mus nudžiugino Tito džiaugsmas, nes jūs visi pakėlėte jam dvasią. 14 Taigi man nereikėjo gėdytis, kad buvau Titui jus pagyręs, nes tai, dėl ko jam gyrėme jus, pasirodė esanti tiesa – lygiai kaip ir visa, ką jums sakėme. 15 Jūs tapote jam labai brangūs, mat jis prisimena jūsų klusnumą+ ir su kokia pagarba jį priėmėte*. 16 Džiaugiuosi, kad galiu jumis visiškai pasitikėti*.

8 Norime, broliai, kad žinotumėte, kokią malonę Dievas suteikė Makedonijos bendruomenėms.+ 2 Nors slėgė sunkūs išmėginimai ir vargas, jie nestokojo džiaugsmo, todėl jų baisus neturtas tapo gausiais dosnumo turtais. 3 Jie davė, kiek išgalėjo,+ ir, galiu paliudyti, netgi daugiau.+ 4 Jie patys primygtinai maldavo mus malonės paaukoti šventiesiems ir taip prisidėti prie patarnavimo jų labui.+ 5 Jie padarė daugiau, nei galėjome tikėtis. Vykdydami Dievo valią, jie pirmiausia atidavė patys save – atidavė Viešpačiui ir mums. 6 Tai matydami mes paraginome Titą,+ kad jis, pradėjęs tą maloningą darbą pas jus, padėtų jums jį ir užbaigti. 7 Jums nieko nestinga: nei tikėjimo, nei gebėjimo kalbėti, nei supratimo, nei visokeriopo ryžto, nei mūsų meilės jums, todėl tenestinga jums ir noro aukoti.+

8 Nenoriu jums įsakinėti. Taip kalbu, kad žinotumėte apie kitų pasiryžimą ir kad patikrinčiau, kiek nuoširdi jūsų meilė. 9 Juk žinote, kokią malonę parodė mūsų Viešpats Jėzus Kristus: nors buvo turtingas, dėl jūsų tapo skurdžiumi,+ kad per jo skurdą jūs taptumėte turtingi.

10 Pasakysiu savo nuomonę.+ Visa tai jums patiems į naudą, juk šio darbo ėmėtės jau prieš metus. Ir ėmėtės labai noriai. 11 Taigi dabar užbaikite, ką pradėję, – pagal savo išgales įgyvendinkite tai, ką taip norėjote įgyvendinti. 12 Jei žmogus duoda noriai, jo dovana Dievui itin patinka – dovana iš to, ką jis turi,+ o ne iš to, ko neturi. 13 Trokštu, kad kitiems būtų lengviau, bet nenoriu jūsų apsunkinti. 14 Tenoriu, kad jūsų perteklius šiuo metu išlygintų jų nepriteklių ir kad jų perteklius išlygintų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė. 15 Taip ir parašyta: „Kas turėjo daug, neturėjo per daug, o kas turėjo mažai, neturėjo per mažai.“+

16 Dėkui Dievui, kad paskatino Tito širdį rūpintis jumis taip, kaip rūpinamės mes.+ 17 Būdamas labai uolus, jis vyksta pas jus savo noru, ne tik dėl to, kad buvo paragintas. 18 Drauge su juo siunčiame brolį, kuris visose bendruomenėse giriamas dėl to, kiek nuveikė gerosios naujienos labui. 19 Be to, bendruomenės jį paskyrė lydėti mus ir padėti paskirstyti tą maloningą dovaną Viešpaties šlovei, kad mūsų noras pasitarnauti kitiems būtų visiems akivaizdus. 20 Tada niekas negalės mūsų kaltinti dėl to, kaip šitas dosnias aukas skirstome.+ 21 Mat „mes stengiamės viską daryti deramai ne vien Jehovos, bet ir žmonių akyse“.+

22 Su jais siunčiame dar vieną brolį. Jis įvairiuose reikaluose buvo ne kartą išmėgintas ir pasirodė esąs uolus. Dabar jis dar uolesnis, nes visiškai jumis pasitiki. 23 Jei kiltų klausimų dėl Tito, tai jis yra mano bendražygis ir bendradarbis jūsų labui, o jei kiltų klausimų dėl mūsų brolių, tai jie yra bendruomenių apaštalai, Kristaus šlovė. 24 Tad įrodykite savo meilę jiems,+ ir bendruomenės matys, kad gyrėmės jumis pagrįstai.

9 Tiesą sakant, apie patarnavimą šventiesiems+ visai nebūtina jums rašyti, 2 nes žinau apie jūsų noringumą. Dėl to aš giriuosi jumis makedonams, sakydamas, kad Achaja jau nuo pernai pasiruošusi padėti. Jūsų uolumo paskatinti, dauguma jų sujudo veikti. 3 O brolius siunčiu tam, kad mūsų pasigyrimas jumis neliktų tuščias – kad būtumėte iš tikro pasiruošę padėti, kaip apie jus ir sakiau. 4 Antraip su manimi atvykę makedonai ras jus nepasiruošusius ir mums, jau nekalbant apie jus pačius, teks gėdytis, kad jumis pasitikėjome. 5 Todėl man atrodė būtina paraginti tuos brolius atvykti pas jus pirma manęs ir iš anksto surinkti jūsų žadėtąją dosnią dovaną, kad ji ir būtų dosni dovana, o ne kažkas išreikalauta.

6 Štai ką dėl to pasakysiu: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.+ 7 Kiekvienas tedaro, kaip yra širdyje nusprendęs, ne gailėdamas ar verčiamas,+ nes Dievas myli linksmą davėją.+

8 O Dievas gali apipilti jus visokeriopa savo malone, kad jums niekada nieko netrūktų ir turėtumėte visa, ko reikia kiekvienam geram darbui.+ 9 (Kaip parašyta: „Dalijasi jis dosniai, duoda vargšams ir jo teisumas tveria amžiais.“+ 10 Tas, kuris dosniai parūpina sėjėjui sėklos, žmogui duonos pavalgyti, parūpins jums sėklos sėjai, duos jos gausiai, ir padaugins jūsų teisumo vaisius.) 11 Jūs esate visaip praturtinami, kad galėtumėte būti visokeriopai dosnūs ir dėl mūsų pastangų kiltų padėka Dievui. 12 Juk ši tarnystė, šitas patarnavimas, ne vien patenkins šventųjų reikmes,+ bet ir paskatins daugelį dėkoti Dievui. 13 Šis patarnavimas bus geras liudijimas apie jus, ir jie šlovins Dievą už tai, kad klusniai laikotės to, ko mokote skelbdami gerąją naujieną apie Kristų, ir dosniai dalijatės su jais ir su visais.+ 14 Patyrę šitą neprilygstamą Dievo malonę, jie savo maldavimais jūsų labui išreikš jums savo meilę.

15 Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!

10 Dabar aš pats, Paulius, kreipiuosi į jus su tokiu kaip Kristaus romumu ir maloningumu+ – tas pats, kuris būdamas pas jus esu silpnas,+ o ne pas jus – griežtas.+ 2 Meldžiu jus elgtis taip, kad pas jus man netektų būti griežtam ir imtis priemonių prieš tuos, kurie mano, kad elgiamės kūniškai. 3 Nors kūne gyvename, kariaujame ne kūniškai. 4 Mūsų kovos ginklai ne kūniški.+ Jie Dievo duoti ir galingi,+ todėl gali griauti tvirtoves. 5 Mes juk griauname visokius samprotavimus ir visa, kas iškeliama aukščiau už Dievo pažinimą,+ ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui. 6 Kai tik jūsų klusnumas taps tobulas, mes būsime pasirengę bausti už kiekvieną nusižengimą.+

7 Jūs visa vertinate pagal išorę. Kas įsitikinęs esąs Kristaus, tepasvarsto štai apie ką: kaip jis yra Kristaus, taip esame ir mes. 8 Net jei kiek per daug pasigirčiau įgaliojimais, kuriuos Viešpats mums suteikė, kad jus ugdytume, o ne griautume,+ man nebus dėl ko gėdytis. 9 Bet nemanykite, kad savo laiškais noriu jus įbauginti. 10 Kai kurie sako: „Jo laiškai svarūs ir įtaigūs, bet pats, kai apsilanko, atrodo neįspūdingai ir jo kalba – visiški niekai.“ 11 Tokie teįsidėmi: ką sakome laiškuose, kai pas jus nesame, tą ir darysime, kai pas jus būsime.+ 12 Mes nedrįstame priskirti savęs prie tų, kurie save giria,+ ar su jais lygintis. Kadangi matuoja save pagal save ir lygina save su savimi, jie neturi nuovokos.+

13 O mes neperžengsime mums nustatytų ribų – girsimės neišeidami už ribų, kurias mums nubrėžė Dievas ir kuriose jūs esate.+ 14 Taip, mums nereikia tų ribų praplėsti – mes jus jau pasiekėme. Juk su gerąja naujiena apie Kristų atėjome pas jus pirmi.+ 15 Mes nesigiriame kitų triūsu, neišeiname už mums nustatytų ribų. Mes turime viltį, kad jūsų tikėjimas augs ir darbas, kurį atlikome mums paskirtose ribose, duos gausių vaisių. Paskui galėsime nuveikti dar daugiau 16 ir paskelbti gerąją naujieną kraštuose, esančiuose už jūsų, o ne girtis jau atliktu darbu kitiems nustatytose ribose. 17 „Kas giriasi, tesigiria Jehova.“+ 18 Juk tinkamu pripažįstamas ne tas, kuris pats save giria,+ o tas, kurį giria Jehova.+

11 O kad pakęstumėte truputį mano kvailumo! Bet jūs ir pakenčiate. 2 Nerimauju dėl jūsų, kaip dera Dievo akyse,* nes sužadėjau jus su vienu vyru, su Kristumi, ir noriu jam pristatyti jus kaip skaisčią mergelę.+ 3 Bijau, kad jums nenutiktų taip, kaip Ievai, kurią gyvatė klastingai apgavo,+ – kad kas nors nesugadintų jūsų proto ir neprarastumėte nuoširdumo ir skaistumo, kurio Kristus tikisi iš jūsų.+ 4 Mat jei kas ateina ir kalba ne apie tą Jėzų, apie kurį mes kalbėjome, arba jei skleidžia jums ne tą dvasią, kurią buvote gavę, arba skelbia ne tą gerąją naujieną, kurią buvote priėmę,+ jūs lengvai su tuo taikstotės. 5 Manau, kad už tuos jūsų ypatinguosius apaštalus nesu niekuo prastesnis.+ 6 O jeigu man ir stinga iškalbos,+ tai žinių apie Dievą tikrai ne. Tą mes jums visaip ir visais atžvilgiais atskleidėme.

7 Gal padariau nuodėmę, kai dovanai paskelbdamas jums Dievo gerąją naujieną save nužeminau, o jus išaukštinau?+ 8 Kad galėčiau jums patarnauti, aš apiplėšiau kitas bendruomenes, priimdamas iš jų paramą.+ 9 O kai pas jus būdamas ėmiau stokoti, nė vieno neapsunkinau, nes mano reikmėmis dosniai pasirūpino iš Makedonijos atvykę broliai.+ Išties, aš visaip saugojausi ir saugosiuosi tapti jums našta.+ 10 Aš nenustosiu tuo girtis+ Achajos srityse – sakau tai kaip Kristaus sekėjas. 11 Kodėl saugojausi jus apsunkinti? Ar todėl, kad jūsų nemyliu? Dievas žino, kad myliu.

12 Ką darau, ir toliau darysiu,+ kad tie, kurie ieško pagrindo pasirodyti esą lygūs su mumis ir pasigirti tuo, ką daro, tokio pagrindo nerastų. 13 Tokie žmonės yra netikri apaštalai. Jie apgaudinėja kitus, tik apsimeta Kristaus apaštalais.+ 14 Ir nėra ko stebėtis, juk ir pats Šėtonas apsimeta šviesos angelu.+ 15 Tad nieko ypatinga, kad ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Tačiau jų atlygis bus toks, kokio savo darbais nusipelno.+

16 Aš kartoju: tegul niekas nemano, kad esu kvailas. Bet jeigu ir manote, tai priimkite mane kaip kvailį, kad ir aš galėčiau truputį pasigirti. 17 Dabar kalbu ne kaip tas, kuris seka Viešpaties pavyzdžiu, o pagyrūniškai, kaip savimi pasikliaujantis kvailys. 18 Kad jau daugelis giriasi kūniškais dalykais, pasigirsiu ir aš. 19 Matau, esate protingi, todėl mielai pakenčiate kvailius. 20 Tiesą sakant, jūs netgi taikstotės su tuo, kad jus pavergia, kad ryja jūsų nuosavybę, kad iš jūsų grobia, kad prieš jus aukštinasi ir muša jums per veidą.

21 Mūsų gėdai sakau, kad šitaip elgtis mes, regis, buvome per silpni.

Bet jeigu kiti elgiasi drąsiai – kalbu kaip kvailys, – tai ir aš taip elgiuosi. 22 Jie hebrajai? Aš irgi.+ Jie izraelitai? Aš irgi. Jie Abraomo palikuoniai? Aš irgi.+ 23 Jie Kristaus tarnai? Atsakysiu kaip pamišėlis – aš juo labiau! Aš daug daugiau plušau,+ daug dažniau kalėjau,+ iškenčiau daugybę mušimų, daug sykių buvau prie mirties.+ 24 Nuo žydų penkis kartus gavau kirčių – po keturiasdešimt be vieno,+ 25 tris kartus buvau nuplaktas rykštėmis,+ sykį apmėtytas akmenimis,+ tris kartus patyriau laivo sudužimą,+ visą parą išbuvau atviroje jūroje, 26 dažnai keliavau, patyriau pavojų upėse, kentėjau nuo plėšikų, nuo tautiečių,+ nuo kitataučių,+ patyriau įvairių pavojų miestuose,+ dykumoje, jūroje, sunkumų dėl netikrų brolių. 27 Aš plūkiausi ir vargau, daug naktų buvau be miego,+ alkau ir troškau,+ dažnai stokojau maisto,+ kentėjau dėl šalčio ir nuogumo.

28 Be šitų išorinių dalykų, manęs nė dienos neapleidžia nerimas dėl visų bendruomenių.+ 29 Jei kas silpnas, argi aš nesijaučiu silpnas? Jei kas suklumpa, argi aš nedegu apmaudu?

30 Jei turiu girtis, girsiuosi tuo, kad esu silpnas. 31 Viešpaties Jėzaus Dievas ir Tėvas, kuriam tebūna gyrius per amžius, žino, kad nemeluoju. 32 Karaliaus Areto etnarchas* pastatė Damasko miesto vartuose sargybą norėdamas mane sučiupti, 33 bet mane nuleido pintinėje pro miesto sienos langą+ ir aš ištrūkau iš jo rankų.

12 Turiu girtis, nors tai nėra naudinga, – kalbėsiu apie Viešpaties regėjimus+ ir apreiškimus.+ 2 Pažįstu vieną žmogų, Kristaus tarną, kuris prieš keturiolika metų – ar kūne, ar ne kūne, nežinau, Dievas žino – buvo pagautas ir nuneštas iki trečio dangaus. 3 Taip, pažįstu žmogų, kuris – ar kūne, ar atskirai nuo kūno, nežinau, Dievas žino – 4 buvo pagautas ir nuneštas į rojų ir girdėjo žodžius, kurių nevalia sakyti, kurių žmogui neleidžiama tarti. 5 Girsiuosi tokiu žmogumi, o savimi nesigirsiu, nebent savo silpnumu. 6 Net jeigu norėčiau girtis, nebūčiau kvailas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš nuo to susilaikau, kad niekas nepriskirtų man daugiau, nei manyje mato ar iš manęs girdi, 7 vien dėl to, kad gaunu tokius nepaprastus apreiškimus.

Kad pernelyg neišsiaukštinčiau, man duotas dyglys kūne.+ Jis tarsi koks Šėtono pasiuntinys smūgiuoja mane, kad pernelyg neišsiaukštinčiau. 8 Aš tris kartus maldavau Viešpatį, kad tą dyglį pašalintų, 9 bet jis man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano galia tobulai pasireiškia, kai esi silpnas.“+ Todėl aš mielai girsiuosi silpnumu, kad Kristaus galybė gaubtų mane tarsi palapinė. 10 Taigi džiaugiuosi silpnumu, įžeidinėjimais, nepritekliais, persekiojimais ir sunkumais dėl Kristaus, mat būdamas silpnas esu galingas.+

11 Pasidariau kvailas. Jūs mane privertėte, o juk turėjote mane užtarti. Gal ir esu niekas, bet už jūsų ypatinguosius apaštalus tikrai ne prastesnis.+ 12 Išties, jūs patys matėte mano apaštalystės įrodymus – mano didelę ištvermę,+ ženklus, stebuklus ir įstabius darbus.+ 13 Kuo buvote mažiau pamaloninti už kitas bendruomenes? Tik tuo, kad aš netapau jums našta.+ Atleiskite man šitą neteisybę!

14 Štai rengiuosi trečią kartą pas jus atvykti. Našta jums nebūsiu. Man nereikia to, kas jūsų,+ tenoriu su jumis pasimatyti. Juk ne vaikai+ tėvams turi turtą krauti, o tėvai vaikams. 15 Savo ruožtu aš kuo mieliausiai dėl jūsų išeikvosiu visa, ką turiu, ir net patį save.+ Jeigu šitaip jus myliu, negi nenusipelnau tokios pat meilės? 16 Kad ir kaip būtų, aš jūsų neapsunkinau.+ Vis dėlto jūs sakote, kad buvau gudrus ir klasta jus pagavau. 17 Argi per kurį nors iš savo siųstųjų jumis pasinaudojau? 18 Aš paraginau Titą vykti pas jus ir pasiunčiau su juo vieną brolį. Argi Titas jumis kaip nors pasinaudojo?+ Argi ne tos pačios dvasios vedami mes veikėme? Argi nėjome tomis pačiomis pėdomis?

19 Ar jums vis dar atrodo, kad mes ginamės? Mes kalbame Dievo akivaizdoje, kaip Kristaus tarnai. Mylimieji, visa darome jums ugdyti. 20 Bijau, kad atvykęs nerasčiau jūsų kitokių, negu norėčiau, ir man netektų būti kitokiam, negu jūs norėtumėte. Bijau, kad nebūtų nesantaikos, pavydo, pykčių, vaidų, pagiežingų apkalbų, šnibždėjimosi, pasipūtimo, netvarkos. 21 Baiminuosi, kad kai vėl pas jus atvyksiu, mano Dievas manęs nepažemintų ir man netektų sielotis dėl tų daugelio žmonių, kurie nuodėmiavo, bet taip ir neatgailavo dėl savo darbų – netyrumo, ištvirkavimo* ir įžūlaus elgesio*.

13 Tai trečias kartas, kai pas jus vykstu. „Viskas turi būti patvirtinta dviejų ar trijų liudytojų lūpomis.“+ 2 Nors dabar nesu pas jus, kalbu taip, tarsi būčiau pas jus atvykęs antrąkart. Tuos, kurie nuodėmiavo, ir visus kitus aš iš anksto įspėju: jeigu išeis atvykti, gailesčio neparodysiu. 3 Tai bus jums įrodymas, kad per mane kalba Kristus; juk jis tarp jūsų nėra silpnas – jis galingas. 4 Tiesa, prie stulpo prikaltas jis buvo dėl silpnumo, bet gyvas yra dėl Dievo galybės.+ Taip ir mes, nors dabar esame silpni, kaip kad jis buvo, gyvensime su juo+ dėl Dievo galybės, veikiančios ir jumyse.+

5 Tikrinkite save, ar laikotės tikėjimo. Tirkite save.+ Argi nesuprantate, kad esate bendrystėje su Jėzumi Kristumi? Nebent būtumėte atmestini. 6 Mes nesame atmestini – viliuosi, tai suprasite.

7 Meldžiame Dievą, kad nedarytumėte nieko pikta. Meldžiame ne kad kitiems pasirodytume priimtini, o kad galėtumėte daryti gera, net jei mes atrodytume atmestini. 8 Juk nieko negalime daryti prieš tiesą – tik už tiesą. 9 Mes džiaugiamės visada, kai esame silpni, o jūs galingi. Ir meldžiame štai ko – kad susiprotėtumėte. 10 Todėl visa tai rašau dar pas jus nebūdamas, kad kai pas jus būsiu, man netektų elgtis griežtai ir naudotis savo įgaliojimais. Viešpats man davė juos,+ kad ugdyčiau, o ne kad griaučiau.

11 Galiausiai, broliai, džiaukitės, taisykitės, priimkite paguodą,+ būkite vienos minties,+ gyvenkite taikiai,+ ir meilės ir ramybės Dievas+ bus su jumis. 12 Sveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu. 13 Jus sveikina visi šventieji.

14 Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir šventoji dvasia, kuria esame apdovanoti, tebūna su jumis visais.