LAIŠKAS HEBRAJAMS

1 Senovėje Dievas daugelį kartų ir įvairiais būdais kalbėjo mūsų protėviams per pranašus,+ 2 o dabar* prabilo į mus per Sūnų,+ kurį yra paskyręs visa ko paveldėtoju,+ per kurį ir laikmečius* yra nustatęs.+ 3 Jis yra Dievo šlovės atspindys,+ tikslus jo esybės atvaizdas,+ ir viską palaiko jo* galingu žodžiu. Nuplovęs mūsų nuodėmes+ jis atsisėdo Aukščiausiojo* dešinėje aukštybėse.+ 4 Jis tapo pranašesnis už angelus+ – tiek pranašesnis, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.+

5 Kuriam gi iš angelų Dievas yra kada pasakęs: „Tu man esi sūnus, nuo šiandien būsiu tavo tėvas“+ ir: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“?+ 6 Apie metą, kai vėl atves Pirmagimį+ į žemę, jis sako: „Tereiškia jam pagarbą* visi Dievo angelai.“

7 Be to, apie angelus pasakyta: „Tu savo angelus darai galingais vėjais*, tarnus+ savuosius – ugnies liepsnomis“,+ 8 o apie Sūnų: „Amžių amžiais Dievas bus tavasis sostas.+ Karališkasis tavo skeptras – teisingumo skeptras. 9 Tu branginai teisumą ir bodėjais nedorybe, tad Dievas, tavo Dievas, džiugesio aliejum patepė tave+ gausiau nei tavo bičiulius.“+ 10 Ir dar: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatus, ir dangūs – tavo rankų darbas. 11 Jie pražus, o tu pasiliksi. Lyg drabužis jie visi susidėvės, 12 tarsi skraistę, tarsi apdarą juos suvyniosi. Jie bus pakeisti, o tu esi tas pats, ir tavo metams nėra galo.“+

13 Ir apie kurį iš angelų Dievas yra kada pasakęs: „Sėskis mano dešinėje ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus lyg suolelį tau po kojų“?+ 14 Argi angelai nėra tarnaujančios dvasios?+ Argi jie visi nėra siųsti patarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

2 Todėl turime būti itin dėmesingi tam, ką girdėjome,+ antraip galime būti nuplukdyti į šalį.+ 2 Juk jeigu jau angelų paskelbtas žodis+ susaistė žmogų taip, kad už kiekvieną nusižengimą ir neklusnų poelgį jis susilaukdavo teisingos bausmės,+ 3 tai argi ištrūksime nuo bausmės, jei paniekinsime didį išgelbėjimą,+ apie kurį pirmasis paskelbė mūsų Viešpats+ ir mums paliudijo girdėjusieji jį apie tai skelbiant? 4 Juk ir Dievas tą žinią paliudijo darydamas ženklus, stebuklus, įvairius įstabius darbus+ ir pagal savo valią dalydamas šventosios dvasios dovanas.+

5 Ne angelams jis atidavė valdyti būsimąją žemę,+ apie kurią kalbame. 6 Vienas liudytojas kažkur yra pasakęs: „Kas tas žmogus, kad jį prisimeni? Kas tas žmogaus sūnus, kad tu juo rūpiniesi?+ 7 Jį padarei tik truputį žemesnį už angelus, šlove ir garbe apvainikavai ir savo rankų darbus jam pavedei. 8 Visa jo valdžiai atidavei*.“+ Jeigu jau Dievas visa atidavė jo valdžiai,+ vadinasi, nepaliko nieko, kas nebūtų jam atiduota.+ Nors mes dar nematome, kad visa yra jo valdžiai atiduota,+ 9 matome, kad Jėzus – tas, kuris buvo padarytas truputį žemesnis už angelus,+ – iškentė mirtiną kančią ir dabar yra apvainikuotas šlove ir garbe.+ Taip, dėl Dievo malonės jis už kiekvieną paragavo mirties.+

10 Norėdamas nuvesti į šlovę daugelį sūnų,+ Dievas, kuriam ir dėl kurio visa gyvuoja, leido, kad didysis jų išgelbėjimo Vedlys+ kentėtų ir taip būtų ištobulintas.+ 11 Kadangi ir šventintojo, ir šventinamųjų+ tėvas yra vienas,+ šventintojas nesigėdija vadinti jų broliais.+ 12 Jis sako: „Aš skelbsiu tavo vardą savo broliams, sambūryje šlovinsiu tave giesme.“+ 13 Ir dar: „Aš juo pasitikėsiu.“+ Ir dar: „Štai aš ir vaikeliai, kuriuos Jehova* man davė.“+

14 Kadangi tie „vaikeliai“ yra kūnas ir kraujas, jis irgi tapo kūnu ir krauju,+ kad savo mirtimi į nieką paverstų tą, kuris gali užtraukti mirtį,+ tai yra Velnią,+ 15 ir išvaduotų tuos, kurie visą gyvenimą buvo mirties baimės vergystėje.+ 16 Jis juk buvo atėjęs ne angelams pagelbėti, o Abraomo palikuoniams.+ 17 Taigi, jis turėjo tapti viskuo panašus į savo brolius+ – kad tarnaudamas Dievui būtų gailestingas ir ištikimas vyriausiasis kunigas ir galėtų paaukoti permaldavimo auką+ už tautos nuodėmes.+ 18 Kadangi pats buvo mėginamas ir kentėjo,+ gali padėti tiems, kurie yra mėginami.+

3 Taigi, dangiškąjį pašaukimą+ turintys šventieji broliai, mąstykite apie Jėzų – mūsų išpažįstamą apaštalą ir vyriausiąjį kunigą.+ 2 Jėzus buvo ištikimas tam, kuris jį paskyrė,+ kaip ir Mozė buvo jam ištikimas tarnaudamas jo namuose.+ 3 Jis laikomas vertu didesnės šlovės+ negu Mozė; juk namo statytojas už namą garbingesnis. 4 Žinia, kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas. 5 Mozė ištikimai tarnavo jo namuose, nes buvo tarnas, ir jo tarnystė liudijo apie tai, kas turėjo būti atskleista vėliau, 6 o Kristus ištikimai jo Namams vadovavo, nes yra Sūnus.+ Dievo Namai esame mes,+ jei tik iki pat pabaigos darome viską, kad galėtume be baimės kalbėti ir didžiuotis savo viltimi.

7 Todėl šventoji dvasia sako:+ „O kad šiandien klausytumėt jo balso: 8 ‘Neužkietinkit savo širdies, kaip aną dieną, kai buvau užrūstintas, kai mane mėgino dykumoje+ – 9 kai jūsų protėviai mane mėgino ir bandė, nors keturiasdešimt metų matė mano darbus.+ 10 Dėl to aš bjaurėjausi ta karta ir sakiau: „Jų širdis paklydusi, mano kelių jie nepažįsta.“ 11 Taigi užsirūstinęs prisiekiau: „Į mano poilsį jie neįžengs!“’“+

12 Žiūrėkite, broliai, neatsitolinkite nuo gyvojo Dievo, kad jūsų širdis netaptų pikta ir netikinti.+ 13 Verčiau kasdien, kol dar, kaip pasakyta, yra „šiandien“,+ vieni kitus raginkite, kad klastinga nuodėmė kurio nors neužkietintų. 14 Juk bendrystėje su Kristumi būsime, jei kadaise įgytą pasitikėjimą išlaikysime iki pabaigos.+ 15 Kaip sakoma: „O kad šiandien klausytumėt jo balso: ‘Neužkietinkit savo širdies, kaip aną dieną, kai buvau užrūstintas.’“+

16 Kas gi buvo tie, kurie girdėjo Dievo balsą ir vis tiek jį rūstino? Ar ne tie, kuriuos Mozė išvedė iš Egipto?+ 17 Ir kuo gi Dievas bjaurėjosi keturiasdešimt metų?+ Argi ne tais, kurie nusidėjo ir kurių lavonai galiausiai liko gulėti dykumoje?+ 18 Ir kam tokiems jis prisiekė, kad jie neįžengs į jo poilsį? Argi ne tiems, kurie neklaũsė? 19 Taigi matome, kad jie negalėjo įžengti dėl to, kad neturėjo tikėjimo.+

4 Kadangi pažadas dėl galimybės įžengti į jo poilsį tebegalioja, saugokimės, kad kuris nors iš mūsų tos galimybės neprarastume.+ 2 Juk mums, kaip ir kadaise aniems, buvo paskelbta geroji naujiena.+ Vis dėlto aniems girdėtasis žodis naudos nedavė, nes jie neturėjo tokio tikėjimo kaip tie, kurie buvo klusnūs. 3 Mes, įtikėjusieji, įžengiame į poilsį, o apie kitus jis pasakė: „Tad užsirūstinęs prisiekiau: ‘Į mano poilsį jie neįžengs!’“+ Jis nuo pasaulio užgimimo ilsisi, užbaigęs savo darbus,+ 4 juk Raštuose apie septintą dieną yra pasakyta: „Ir Dievas septintą dieną ilsėjosi nuo visų savo darbų“,+ 5 ir dar pasakyta: „Į mano poilsį jie neįžengs!“+

6 Kadangi kai kurie dar turi į jį įžengti, o tie, kuriems kadaise pirmiems buvo paskelbta geroji naujiena, dėl neklusnumo neįžengė,+ 7 Dievas po šitiek laiko vėl nustatė tam tikrą dieną, ištardamas Dovydo psalmėje „šiandien“, kaip jau buvo pasakyta: „O kad šiandien klausytumėt jo balso: ‘Neužkietinkit savo širdies.’“+ 8 Juk jeigu Jozuė+ būtų įvedęs juos į poilsį, Dievas nebūtų vėliau kalbėjęs apie kitą dieną. 9 Taigi Dievo tautai šabo poilsis tebesitęsia.+ 10 Tas, kuris yra įžengęs į Dievo poilsį, ilsisi nuo savo darbų, kaip ir Dievas nuo savųjų.+

11 Tad darykime viską, kad galėtume įžengti į tą poilsį ir kad kuris nors nepasektume anų neklusnumo pavyzdžiu.+ 12 Mat Dievo žodis yra gyvas ir paveikus,+ aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.+ Jis prasiskverbia giliai, perskiria sielą* ir dvasią*, sąnarius ir kaulų smegenis ir gali atskleisti širdies mintis ir ketinimus. 13 Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Dievo žvilgsnio+ – visa yra nuoga ir atidengta akims to, kuriam duosime apyskaitą.+

14 Taigi turėdami didį vyriausiąjį kunigą, kuris įžengė į dangų, – Dievo Sūnų Jėzų+ – ir toliau išpažinkime, kad juo tikime.+ 15 Mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris geba atjausti mus dėl mūsų silpnumo.+ Jis, kaip ir mes, buvo visaip išmėgintas, tačiau nuodėmės nepadarė.+ 16 Tad be baimės artinkimės prie malonės sosto,+ kad patirtume gailestingumą ir sulauktume malonės ir pagalbos reikiamu metu.

5 Kiekvienas vyriausiasis kunigas, išrinktas iš žmonių, yra paskiriamas į Dievo tarnybą,+ kad žmonių labui aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes.+ 2 Jis gali atjausti tuos, kurie dėl savo neišmanymo nusideda, nes ir pats turi silpnybių. 3 Kadangi turi silpnybių, jis privalo aukoti ne tik už tautos, bet ir už savo nuodėmes.+

4 Žmogus pats negali paskirti savęs vyriausiuoju kunigu – tą garbę jam gali suteikti tik Dievas, kaip kad suteikė Aaronui.+ 5 Taip ir Kristus ne pats suteikė sau garbę+ tapti vyriausiuoju kunigu – ją suteikė tas, kuris jam pasakė: „Tu man esi sūnus, nuo šiandien būsiu tavo tėvas.“+ 6 Kitur jis dar sako: „Tu būsi kunigas per amžius kaip Melchizedekas.“+

7 Kai gyveno žemėje, Kristus garsiai šaukdamas liejo ašaras ir siuntė karštas maldas ir prašymus+ tam, kuris galėjo išgelbėti jį nuo mirties, ir dėl savo dievobaimingumo buvo išklausytas. 8 Nors buvo Dievo Sūnus, per kentėjimus mokėsi klusnumo+ 9 ir buvo ištobulintas.+ Jo dėka visi, kurie jam paklūsta, gali būti amžiams išgelbėti,+ 10 nes Dievas jį paskyrė vyriausiuoju kunigu, tokiu kaip Melchizedekas.+

11 Daug ką galėtume apie Kristų kalbėti, bet sunku viską paaiškinti, nes nenorite klausytis. 12 Nors jau turėtumėte būti mokytojai, jums patiems vėl reikia mokytojo, kad pamokytų Dievo apreikštojo žodžio pradmenų, visko nuo pradžių.+ Jūs pasidarėte tokie, kuriems reikia pieno, o ne kieto maisto. 13 Kas maitinasi pienu, tas neišmano teisumo žodžio, nes yra mažas vaikas.+ 14 Kietas maistas skirtas subrendusiems – tiems, kurie lavina įžvalgą ir, ją išlavinę, sugeba atskirti gera nuo blogo.

6 Todėl perpratę pradinį mokslą+ apie Kristų eikime toliau, veržkimės į brandumą.+ Nebedėkime pamato – iš atgailos dėl negyvų darbų ir iš tikėjimo Dievu, 2 iš mokymų apie krikštus, rankų uždėjimą,+ mirusiųjų prisikėlimą+ ir amžinąjį teismą. 3 Dievo padedami taip ir darysime – veršimės į brandumą.

4 Juk tų, kurie jau buvo apšviesti,+ gavo dangiškąją dovaną ir šventąją dvasią, 5 kurie paragavo puikiojo Dievo žodžio ir patyrė būsimojo pasaulio* galybę, 6 tačiau atsimetė,+ – tų neįmanoma atgaivinti ir paskatinti atgailauti, nes jie patys iš naujo kala Dievo Sūnų prie stulpo ir išstato jį viešai paniekai.+ 7 Antai Dievas laimina žemę dažnu lietumi, ir ji, to lietaus girdoma, išželdina augalų, naudingų tiems, kurie ją dirba. 8 Bet jeigu ji želdina dygiakrūmius ir dagius, tampa bevertė; neilgai trukus ji bus prakeikta ir galiausiai nudeginta.

9 Nors šitaip kalbame, mylimieji, esame tikri, kad jūsų padėtis geresnė ir kad darote viską dėl savo išgelbėjimo. 10 Dievas juk nėra neteisingas, jis nepamirš jūsų darbų ir meilės,+ kurią jo vardui parodėte ir teberodote tarnaudami šventiesiems. 11 Trokštame, kad kiekvienas iš jūsų būtų uolus kaip ir anksčiau ir iki galo išlaikytų tvirtą viltį.+ 12 Nenorime, kad pasidarytumėte vangūs,+ tad imkite pavyzdį iš tų, kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi, kas pažadėta.

13 Antai kai Dievas davė pažadą Abraomui, jis prisiekė pačiu savimi,+ mat nėra nieko aukštesnio, kuo jis būtų galėjęs prisiekti. 14 Jis tarė: „Aš laiminte tave laiminsiu ir pagausinsiu tavo palikuonius.“+ 15 Abraomas kantriai laukė, todėl gavo, kas pažadėta. 16 Žmonės prisiekia kuo nors aukštesniu ir prisiekdami užbaigia bet kokį ginčą, nes priesaika jiems reiškia teisinį užtikrinimą.+ 17 Taip ir Dievas, nusprendęs pažado paveldėtojams+ aiškiai parodyti, kad savo valios neatšauks, pažadą patvirtino priesaika. 18 Jis tą padarė, kad tie du neatšaukiami dalykai – neatšaukiami, nes neįmanoma, kad Dievas meluotų,+ – mums, pabėgusiems į Dievo prieglobstį, būtų stipri paskata įsitverti duotos vilties. 19 Ta viltis+ mums yra tarsi patikimas ir tvirtas gyvybę gelbstintis inkaras*. Ji veda mus pro uždangą vidun,+ 20 kur įžengė mūsų pirmtakas Jėzus,+ amžiams tapęs vyriausiuoju kunigu, tokiu kaip Melchizedekas.+

7 Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas, pasitiko Abraomą, kai šis grįžo sutriuškinęs karalius, ir jį palaimino.+ 2 Abraomas davė jam dešimtąją dalį visko, ką turėjo. Melchizedeko vardas išvertus pirmiausia reiškia „teisumo karalius“, ir dar jis yra Salemo karalius, tai yra „ramybės* karalius“. 3 Niekas nežino, kas buvo jo tėvas ir motina, kokia jo kilmė, kada jis gimė ir mirė. Būdamas panašus į Dievo Sūnų, jis lieka kunigas visam laikui.+

4 Tas, kuriam patriarchas Abraomas davė dešimtąją dalį savo grobio+ – tai, kas geriausia, – tikrai buvo didis. 5 Išties, tiems Levio sūnums,+ kurie gauna kunigystę, Įstatyme liepiama imti iš tautiečių, iš savo brolių, dešimtinę,+ nors ir šie yra Abraomo palikuoniai*. 6 O tasai Melchizedekas, nors ir nėra iš jų kildinamas, ėmė dešimtinę iš Abraomo; jis laimino tą, kuriam buvo duoti pažadai.+ 7 Žinia, žemesnį paprastai laimina aukštesnis. 8 Pirmu atveju dešimtines ima mirtingi žmonės, o antru – tas, apie kurį sakoma, kad jis gyvena.+ 9 Ir galima sakyti, kad per Abraomą dešimtinių ėmėjas Levis irgi tuo metu mokėjo dešimtinę, 10 nes kai Melchizedekas Abraomą pasitiko,+ Levis buvo savo protėvio strėnose.

11 Jei tobulumas būtų pasiekiamas per levitų kunigystę,+ kam būtų reikėję kilti kitam kunigui, kuris, kaip parašyta, turėjo būti toks kaip Melchizedekas,+ o ne kaip Aaronas? Kaip žinote, levitų kunigystė yra neatsiejama nuo tautai duoto Įstatymo. 12 Kadangi ji keičiama, turi būti keičiamas ir Įstatymas.+ 13 Juk vyras, apie kurį taip parašyta, kilo iš kitos giminės, iš kurios niekas nėra tarnavęs prie aukuro.+ 14 Kaip žinote, mūsų Viešpats kilo iš Judo giminės,+ o Mozė apie jokius kunigus iš tos giminės nekalbėjo.

15 Visa tai labiau paaiškėjo, kai panašus į Melchizedeką+ kunigas+ pasirodė. 16 Jis tapo kunigu ne dėl kūniškos kilmės, kaip reikalaujama Įstatyme, o dėl galios, teikiančios nesunaikinamą gyvybę.+ 17 Mat apie jį liudijama: „Tu būsi kunigas per amžius kaip Melchizedekas.“+

18 Taigi ankstesni įsakymai atšaukiami, nes menkai ką gali ir yra neveiksmingi.+ 19 Juk Įstatymas nė vieno nepadarė tobulo+ – tą padarė Dievo suteikta viltis,+ dėl kurios galime prie jo artintis.+ 20 Kadangi tas kunigas pasirodė dėl Dievo ištartos priesaikos 21 (taip, vieni kunigais tapo be priesaikos, o šis kunigu tapo dėl to, kad Dievas davė priesaiką sakydamas: „Jehova prisiekė ir minties nekeis*: ‘Tu būsi kunigas per amžius’“+), 22 jis, Jėzus, tapo geresnės sandoros laiduotoju.+ 23 Be to, kunigais buvo daugelis,+ nes kiekvieno kunigo tarnystę nutraukdavo mirtis. 24 O šitas yra gyvas per amžius,+ todėl jo kunigystė niekam nepereis. 25 Taigi, būdamas amžinai gyvas, jis iš tikro gali išgelbėti tuos, kurie per jį artinasi prie Dievo, ir juos užtarti.+

26 Tokio vyriausiojo kunigo mums ir reikėjo: ištikimo, nekalto, nesutepto,+ atskirto nuo nusidėjėlių ir išaukštinto viršum dangaus.+ 27 Kitaip negu aniems vyriausiesiems kunigams, jam nereikia kasdien aukoti aukų+ – pirma už savo, paskui už tautos nuodėmes,+ – nes jis paaukojo save kartą visiems laikams.+ 28 Mat pagal Įstatymą vyriausiaisiais kunigais buvo skiriami nuodėmingi žmonės,+ o pagal priesaiką,+ ištartą po Įstatymo paskelbimo, buvo paskirtas amžiams ištobulintas Sūnus.+

8 Iš to, kas pasakyta, svarbiausia štai kas: mes turime vyriausiąjį kunigą,+ kuris sėdi danguje šalia Aukščiausiojo*, jo sosto dešinėje,+ 2 ir tarnauja tikrosios Palapinės, kurią pastatė ne žmogus, o Jehova, šventojoje vietoje.+ 3 Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas aukoti dovanas ir aukas, todėl ir šis privalėjo turėti, ką paaukoti.+ 4 Jeigu jis būtų žemėje, negalėtų būti kunigas,+ nes čia jau yra kunigai, kurie pagal Įstatymą dovanas aukoja. 5 Jų tarnystė vaizduoja dangiškus dalykus,+ yra jų šešėlis.+ Tai suprantame iš dieviškojo įsakymo, kurį prieš statydamas Palapinę gavo Mozė. Jam buvo pasakyta: „Padarysi visa tiksliai taip, kaip tau buvo parodyta ant kalno.“+ 6 O Jėzus yra gavęs prakilnesnę tarnybą, nes jis yra geresnės sandoros – sandoros, įteisintos geresniais pažadais,+ – tarpininkas.+

7 Jeigu pirmoji sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję antros.+ 8 Dievas savo tautai priekaištauja: „Štai ateina dienos, – sako Jehova, – kai sudarysiu su Izraelio namais ir Judo namais naują sandorą. 9 Sudarysiu ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų protėviais, kuriuos už rankos paėmęs išvedžiau iš Egipto žemės.+ Mano sandoros jie nesilaikė, ir aš lioviausi jais rūpintis. Tai Jehovos žodis.

10 Štai kokią sandorą sudarysiu su Izraelio namais anoms dienoms praėjus, – sako Jehova: – įdėsiu savo įstatymus jiems į protą ir įrašysiu į širdį.+ Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.+

11 Nė vienam nebereikės savo artimo* ir savo brolio mokyti ir sakyti: ‘Pažink Jehovą!’ Visi, nuo mažiausio iki didžiausio, mane pažinos. 12 Aš atleisiu jiems jų nedorybes, jų nuodėmių daugiau neprisiminsiu.“+

13 Minėdamas „naują sandorą“, ankstesnę jis paskelbė atgyvenusia.+ O kas atgyvena ir pasensta, tas netrukus nueina į nebūtį.+

9 Taigi, įsigaliojus ankstesnei sandorai, tarnystė buvo atliekama pagal nuostatus, buvo ir šventovė+ žemėje. 2 Pirmojoje tos Palapinės patalpoje stovėjo žibintuvas,+ stalas ir ant jo – atnašinės duonos papločiai;+ ji vadinasi Šventoji.+ 3 Už antrosios uždangos+ buvo kita patalpa, ji vadinasi Šventų Švenčiausioji.+ 4 Ten buvo auksinis smilkytuvas+ ir auksu padengta Sandoros Skrynia,+ o joje – aukso ąsotis su mana,+ išsprogusi Aarono lazda+ ir sandoros plokštės.+ 5 Ant Skrynios buvo šlovingi kerubai, jų šešėliai krito ant permaldavimo dangčio*.+ Bet dabar ne laikas smulkiau tai aptarinėti.

6 Nuo tada, kai viskas buvo taip įrengta, kunigai pirmojoje Palapinės patalpoje kasdien eina tarnystę.+ 7 Į antrąją patalpą įžengia tik vyriausiasis kunigas ir tik kartą metuose+ – nešinas krauju,+ kurį ten aukoja už save+ ir už netyčines tautos nuodėmes.+ 8 Taip šventoji dvasia parodė, kad tol, kol tebestovi pirmoji Palapinė, kelias į šventąją vietą nėra atviras.+ 9 Toji Palapinė yra dabartinio laikmečio įvaizdis.+ Joje aukojamos dovanos ir aukos+ negali Dievui tarnaujančio žmogaus sąžinės padaryti tobulos,+ 10 nes jos tėra maistas, gėrimai ir visokie apiplovimai.+ Tie nuostatai buvo susiję su tuo, kas kūniška,+ ir galiojo iki meto, kai viskas turėjo būti pataisyta.

11 O Kristus, atėjęs kaip vyriausiasis kunigas ir jau dabar įvairiopai mus laiminantis, perėjo didingesnę ir tobulesnę Palapinę; ji – ne rankų darbo, ne žemiškas kūrinys. 12 Jis kartą ir visiems laikams įžengė į šventąją vietą – ne su ožių ir veršių krauju, o su savuoju krauju+ – ir amžiams mus išvadavo.+ 13 Juk jeigu jau ožių ir jaučių kraujas+ ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suterštieji, pašventina ir apvalo kūną,+ 14 juo labiau kraujas Kristaus,+ kuris amžinosios dvasios vedamas paaukojo save Dievui kaip beydę auką, apvalys mūsų sąžinę, suteptą negyvais darbais,+ kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.+

15 Taigi jis yra naujos sandoros tarpininkas,+ kad savo mirtimi išpirktų žmones+ iš prasikaltimų, kuriuos jie darė galiojant ankstesnei sandorai, ir kad jie galėtų tapti pašauktaisiais, kuriems skirtas amžinojo paveldo pažadas.+ 16 Kai sudaroma sandora su Dievu, tas, per kurį sandora sudaroma, turi mirti, 17 nes sandorą įteisina mirtis; ji negalioja, kol tas, per kurį ji sudaroma, gyvas. 18 Taip ir ankstesnė sandora buvo įteisinta krauju. 19 Antai, persakęs tautai visus Įstatymo įsakymus, Mozė paėmė veršių ir ožių kraujo, sumaišyto su vandeniu, ryškiai raudonos vilnos, isopą* ir apšlakstė knygą* ir visą tautą 20 sakydamas: „Šiuo krauju patvirtinama sandora, kurios Dievas jums įsakė laikytis.“+ 21 Taip pat jis apšlakstė krauju Palapinę ir visus apeiginės tarnystės indus.+ 22 Taigi, pagal Įstatymą beveik viskas apvaloma krauju+ ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.+

23 Visa, kas vaizduoja dangiškuosius dalykus,+ reikėjo apvalyti gyvulių aukomis,+ bet patiems dangiškiesiems dalykams reikėjo geresnių aukų už šitas. 24 Juk Kristus įžengė ne į rankų darbo šventąją vietą,+ tikrosios atitikmenį,+ o į patį dangų,+ kad dabar, būdamas Dievo akivaizdoje, mus užtartų.+ 25 Ir jam nereikia savęs aukoti daug kartų – kaip kad vyriausiajam kunigui, kuris, nešinas gyvulių* krauju, į šventąją vietą įeina kasmet,+ – 26 antraip jam būtų reikėję kentėti daug kartų nuo pasaulio užgimimo. Jis kartą visiems laikams pasirodė šių laikmečių* pabaigoje, kad paaukotų save ir taip pašalintų nuodėmę.+ 27 Ir kaip žmogui skirta vieną kartą mirti, o paskui stoti į teismą, 28 taip ir Kristus buvo paaukotas vieną kartą, kad nusineštų daugelio nuodėmes.+ Kai jis pasirodys antrą kartą, tai ne dėl nuodėmės, ir jį išvys tie, kurie laukte laukia, kad jis juos išgelbėtų.+

10 Kadangi Įstatymas yra būsimųjų gėrybių šešėlis,+ o ne pati esmė, jis* negali atvesti į tobulumą tų, kurie artindamiesi prie Dievo kasmet aukoja vis tas pačias aukas.+ 2 Argi tos aukos dar būtų aukojamos, jeigu einantys tarnystę, kartą apvalyti, suvoktų, kad nebeturi nuodėmės? 3 Bet šitos aukos metai iš metų primena nuodėmes,+ 4 nes neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas nuodėmes panaikintų.

5 Tad ateidamas į pasaulį Kristus sako: „Aukos ir atnašos tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. 6 Tau nepatiko deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę.+ 7 Tada pasakiau: ‘Štai atėjau, kaip ritinyje apie mane parašyta, vykdyti tavo valios, o Dieve.’“+ 8 Pirma taręs: „Tu nenorėjai, tau nepatiko aukos, atnašos, deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę“ (aukos, aukojamos pagal Įstatymą), 9 paskui sako: „Štai atėjau vykdyti tavo valios.“+ Jis panaikina, kas sena, ir įtvirtina, kas nauja. 10 Dėl tos valios+ Jėzus Kristus kartą visiems laikams paaukojo savo kūną ir taip mes buvome pašventinti.+

11 Kiekvienas kunigas diena iš dienos eina savo tarnybą+ ir daug kartų aukoja tas pačias aukas,+ kurios negali pašalinti nuodėmių.+ 12 O šis, visam laikui paaukojęs vieną auką už nuodėmes, atsisėdo Dievo dešinėje+ 13 ir nuo tada laukia, kol jo priešai bus padėti tarsi suolelis jam po kojų.+ 14 Vienintele auka jis visam laikui padarė šventinamuosius tobulus.+ 15 Apie tai mums liudija ir šventoji dvasia. Iš pradžių ji taria: 16 „Štai kokią sandorą sudarysiu su jais anoms dienoms praėjus, – sako Jehova: – įdėsiu savo įstatymus jiems į širdį ir įrašysiu į protą.“+ 17 Tada sako: „Jų nuodėmių ir nusikaltimų daugiau neprisiminsiu.“+ 18 Kadangi už tuos dalykus yra atleista, aukoti už nuodėmę nebereikia.

19 Taigi, broliai, dėl Jėzaus kraujo turėdami drąsos įžengti į šventąją vietą+ 20 jo atvertu nauju, gyvuoju keliu, vedančiu pro uždangą,+ tai yra pro jo kūną, 21 ir turėdami didį kunigą, vadovaujantį Dievo Namams,+ 22 artinkimės prie Dievo su dora širdimi ir kupini tikėjimo, apvalę* širdis, išgryninę nedorą sąžinę+ ir nuplovę kūną tyru vandeniu.+ 23 Nepaliaukime su tvirtu įsitikinimu skelbti apie savo viltį,+ nes tas, kuris davė pažadus, yra ištikimas. 24 Būkime vienas kitam dėmesingi, skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus+ 25 ir neapleiskime savųjų susirinkimų,+ kaip kai kurie yra pratę, bet vieni kitus raginkime+ – ypač dabar, kai regite artėjančią dieną.+

26 Mat jeigu mes, gerai perpratę tiesą, sąmoningai darome nuodėmes,+ tada aukos už jas nebelieka+ – 27 belieka su siaubu laukti teismo, per kurį Dievas, užsiliepsnojęs pykčiu, praris savo priešininkus.+ 28 Kas paniekina Mozės Įstatymą, tas, dviem ar trims liudininkams paliudijus, turi būti be pasigailėjimo nubaustas mirtimi.+ 29 Tad pagalvokite, kokiõs sunkios bausmės žmogus nusipelno, jei sutrypia Dievo Sūnų, nuvertina sandoros kraują,+ kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės dvasią!+ 30 Mes juk pažįstame tą, kuris pasakė: „Kerštas mano, aš atmokėsiu“, ir dar: „Jehova spręs savo tautos bylą.“+ 31 Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!

32 Atminkite ankstesnes dienas, kai buvote apšviesti+ ir ištvėrėte sunkią kovą ir kentėjimus. 33 Kartais jums patiems tekdavo viešai patirti panieką ir kentėti, o kartais buvote šalia tų, kuriems teko tai patirti. 34 Juk jūs atjautėte kalinius ir nenusiminėte, kai buvo išplėštas jūsų turtas,+ žinodami, kad turite geresnę, nenykstančią nuosavybę.+

35 Tad nenustokite drąsos, už kurią bus dosniai atlyginta.+ 36 Jums reikia ištvermės,+ kad įvykdę Dievo valią gautumėte, kas pažadėta. 37 Dar „trumpa valandėlė“,+ ir „ateinantis ateis, nesuvėluos“.+ 38 „O mano teisusis bus gyvas dėl tikėjimo“+ ir „jeigu jis atsitrauktų, man* nebebus mielas“.+ 39 Mes nesame iš tų, kurie savo pražūčiai atsitraukia,+ – mes iš tų, kurie tiki ir taip išsaugo gyvybę.

11 Tikėjimas laiduoja, kad tai, ko viliamasi, įvyks.+ Jis aiškiai įrodo, kad nematomi dalykai yra tikri. 2 Juk dėl tikėjimo mūsų protėviai gavo iš Dievo liudijimą, kad jis jiems palankus.

3 Dėl tikėjimo suvokiame, kad laikmečiai* buvo nustatyti Dievo žodžiu ir taip iš neregimybės atsirado regima.

4 Dėl tikėjimo Abelis aukojo Dievui auką, vertesnę už Kaino,+ ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, mat Dievas priėmė jo dovanas.+ Dėl savo tikėjimo jis ir miręs tebekalba.+

5 Dėl tikėjimo Henochas+ buvo paimtas*, kad neišvystų kankinamos mirties; jo neberado, nes Dievas jį paėmė.+ O prieš paimamas jis gavo liudijimą, kad Dievas yra jam palankus. 6 Be tikėjimo neįmanoma įgyti Dievo palankumo. Kas artinasi prie Dievo, tas turi tikėti, kad jis yra ir kad uoliai jo ieškantiems atlygina.+

7 Dėl tikėjimo dievobaimingasis Nojus,+ gavęs perspėjimą nuo Dievo apie dar nematomus dalykus,+ pastatė laivą+ savo šeimynai išgelbėti. Savo tikėjimu jis pasmerkė pasaulį+ ir dėl tikėjimo buvo pripažintas teisiu.

8 Dėl tikėjimo Abraomas+ Dievo pašauktas pakluso ir iškeliavo į kraštą, kurį turėjo paveldėti. Jis iškeliavo, nors nežinojo, kur.+ 9 Dėl tikėjimo jis gyveno pažadėtame krašte kaip svetimšalis,+ gyveno palapinėse+ su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais.+ 10 Jis laukė miesto su tikrais pamatais, kurio kūrėjas ir statytojas yra Dievas.+

11 Dėl tikėjimo ir Sarai buvo suteikta galios susilaukti palikuonio, nors ji buvo jau nebe to amžiaus.+ Ji laikė ištikimu tą, kuris buvo davęs jai pažadą. 12 Taip iš vieno vyro, kurio kūnas, galima sakyti, buvo miręs,+ kilo daugybė palikuonių+ – jie gausūs tarsi žvaigždės danguje, nesuskaičiuojami tarsi pajūrio smiltys.+

13 Visi jie mirė tikėdami, nors nebuvo gavę pažadėtųjų dalykų.+ Jie tik iš tolo juos regėjo,+ jais džiaugėsi ir pripažino esą tame krašte svetimšaliai ir laikini gyventojai. 14 Kas tai pripažįsta, parodo, kad ieškosi sau vietos, kuri taptų jų namais. 15 Jeigu jie būtų ilgėjęsi vietos, iš kurios išvyko,+ būtų galėję sugrįžti. 16 Bet jie troško geresnės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas jų nesigėdija, kai jie šaukiasi jo kaip savo Dievo,+ net yra paruošęs jiems miestą.+

17 Dėl tikėjimo Abraomas, kai buvo mėginamas,+ aukojo Izaoką. Taip, tas, kuris buvo nudžiugintas pažadais, aukojo savo viengimį sūnų,+ 18 nors jam buvo pasakyta: „Tavo palikuoniais* vadinsis tie, kurie kils iš Izaoko.“+ 19 Jis išsamprotavo, kad Dievas gali net iš mirties jo sūnų prikelti; iš ten jį ir atgavo, ir tai tapo įvaizdžiu.+

20 Dėl tikėjimo Izaokas, žvelgdamas į ateitį, palaimino Jokūbą+ ir Ezavą.+

21 Dėl tikėjimo Jokūbas prieš mirtį+ palaimino abu Juozapo sūnus+ ir, pasirėmęs ant savo lazdos drūtgalio, pagarbino Dievą.+

22 Dėl tikėjimo Juozapas savo gyvenimo pabaigoje kalbėjo apie Izraelio sūnų išėjimą ir liepė išnešti iš ten jo kaulus.+

23 Dėl tikėjimo Mozės tėvai slėpė savo gimusį vaikelį tris mėnesius.+ Jie matė, kad jis gražus,+ ir valdovo įsakymo nepabūgo.+ 24 Dėl tikėjimo Mozė užaugęs+ atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi+ 25 ir nusprendė verčiau kęsti skriaudą drauge su Dievo tauta negu laikinai mėgautis nuodėme. 26 Paniekinimą, kurį patyrė dėl to, kad yra pateptasis*, Mozė laikė didesniu turtu už Egipto lobius, nes sutelkė žvilgsnį į atlygį. 27 Dėl tikėjimo, nepabūgęs valdovo pykčio,+ jis paliko Egiptą.+ Jis laikėsi ištvermingai, tarsi regėtų Neregimąjį.+ 28 Dėl tikėjimo jis perdavė žmonėms nurodymus dėl Paschos ir šlakstymo krauju, kad naikintojas neliestų jų pirmagimių.+

29 Dėl tikėjimo jie perėjo per Raudonąją jūrą kaip per sausumą,+ o egiptiečiai, kai mėgino tai padaryti, buvo nuskandinti.+

30 Dėl tikėjimo žmonės septynias dienas žygiavo aplink Jerichą, ir miesto sienos griuvo.+ 31 Dėl tikėjimo paleistuvė* Rahaba draugiškai priėmė žvalgus ir nepražuvo su neklusniaisiais.+

32 Ką dar galiu pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gideoną,+ Baraką,+ Samsoną,+ Iftachą,+ Dovydą,+ taip pat Samuelį+ ir kitus pranašus. 33 Dėl tikėjimo jie nugalėjo karalystes,+ įvykdė teisingumą, gavo pažadus,+ užčiaupė liūtams nasrus,+ 34 užgesino šėlstančią ugnį,+ išvengė kalavijo ašmenų,+ atsigavo iš silpnumo,+ tapo galingais kovotojais,+ privertė bėgti užpuolikų kariuomenes.+ 35 Moterys atgavo prikeltus mirusiuosius,+ kiti buvo nukankinti, nes, tikėdamiesi geresnio prikėlimo, nesutiko išsipirkti laisvės. 36 Kitiems tekęs išbandymas buvo patyčios ir plakimai, net pančiai+ ir kalėjimai.+ 37 Kai kuriuos užmėtė akmenimis,+ visaip mėgino, pjūklais pjaustė, kalaviju žudė,+ kiti vilkėjo avikailiais ir ožkenomis,+ kentė nepriteklių, priespaudą+ ir skriaudą.+ 38 Tie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose, kalnuose, glaudėsi olose+ ir žemės plyšiuose.

39 Jie visi gavo iš Dievo liudijimą, kad jis jiems palankus, vis dėlto nė vienas nesulaukė to, kas buvo pažadėta. 40 Mat Dievas buvo numatęs pirma suteikti kai ką geresnio mums,+ kad jie būtų ištobulinti ne anksčiau už mus.

12 Šitokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime ir mes visus apsunkinimus, taip pat lengvai apraizgančią nuodėmę+ ir ištvermingai bėkime mums skirtose lenktynėse,+ 2 sutelkę žvilgsnį į savo tikėjimo didįjį Vedlį ir Ištobulintoją Jėzų.+ Dėl būsimo džiaugsmo jis nepaisydamas gėdos ištvėrė kančias ant stulpo* ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.+ 3 Gerai pamąstykite apie tą, kuris ištvėrė, kai nusidėjėliai savo pačių pražūčiai jį užgauliojo.+ Mąstykite apie jį, kad nepailstumėte ir nepasiduotumėte.+

4 Kovoje su nuodėme jums dar neteko priešintis iki kraujo. 5 Jūs pamiršote paraginimą, skirtą jums, sūnums: „Mano sūnau, nenumenkink Jehovos auklybos ir nenusimink jo drausminamas, 6 nes ką Jehova myli, tą auklėja, ir plaka* kiekvieną, kurį priima kaip sūnų.“+

7 Jums reikia ištverti kentėjimus, nes taip esate auklėjami. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis.+ O kurio gi sūnaus tėvas neauklėja?+ 8 Jeigu nebūtumėte auklėjami kaip visi kiti, būtumėte nesantuokiniai vaikai, o ne sūnūs. 9 Mūsų žemiškieji tėvai mus auklėjo ir mes juos gerbėme. Ar neturėtume juo labiau paklusti dvasiniam* Tėvui, kad gyventume?+ 10 Juk anie auklėjo mus neilgą laiką ir taip, kaip mokėjo. O jis mus visada auklėja mūsų labui, kad taptume, kaip ir jis, šventi.+ 11 Tiesa, iš pradžių joks sudrausminimas nedžiugina, veikiau atrodo skaudus. Tačiau paskui sudrausmintasis gali džiaugtis ramybės ir teisumo vaisiumi.

12 Tad pakelkite nusvirusias rankas, sustiprinkite pasilpusius kelius+ 13 ir tiesinkite takus po savo kojomis,+ kad, kas luoša, neišnirtų ir sugytų. 14 Siekite taikos su visais,+ siekite šventumo,+ nes jei nebūsite šventi, neregėsite Viešpaties. 15 Žiūrėkite, kad kuris nors neprarastumėte Dievo malonės ir kad kokia nuodinga šaknis išleidusi tarp jūsų atžalą nepridarytų vargo ir daugelio neapnuodytų*,+ 16 ir žiūrėkite, kad tarp jūsų neatsirastų ištvirkautojų* ar tokių, kurie nevertina šventų dalykų, kaip nevertino Ezavas, už vieną valgį atidavęs pirmagimio teises.+ 17 Juk žinote, kad paskui, kai norėjo paveldėti palaiminimą, jis buvo atstumtas. Jis net su ašaromis prašė tėvą pakeisti sprendimą,+ bet veltui.

18 Jūs juk prisiartinote ne prie liepsnojančio apčiuopiamo kalno,+ apgaubto juodo debesies, tamsybės ir viesulo,+ 19 aidinčio nuo trimito skardesio+ ir žodžių griausmo,+ kurį išgirdę žmonės prašė, kad daugiau jiems nekalbėtų.+ 20 Mat jie buvo išgąsdinti įsakymo: „Net gyvulys, jeigu žengtų ant to kalno, turi būti užmuštas akmenimis.“+ 21 Reginys buvo toks šiurpus, kad Mozė pasakė: „Esu išsigandęs ir drebu.“+ 22 Jūs prisiartinote prie Siono kalno+ ir gyvojo Dievo miesto – dangiškosios Jeruzalės,+ prie miriadų angelų, 23 susibūrusių į visuotinį sambūrį,+ prie danguje įrašytųjų pirmagimių bendruomenės, prie Dievo, visų Teisėjo,+ ir ištobulintų teisiųjų+ dvasinio gyvenimo,+ 24 prie naujos sandoros+ tarpininko Jėzaus+ ir jo pašlakstyto kraujo, kalbančio apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas.+

25 Žiūrėkite, klausykite to, kuris kalba. Juk jeigu anie neišvengė bausmės už tai, kad nenorėjo klausyti to, kuris perdavė Dievo perspėjimą žemėje, tai juo labiau neišvengsime mes, jei nusigręšime nuo kalbančio iš dangaus.+ 26 Anuomet jo balsas sudrebino žemę,+ o dabar bus, kaip jis yra pažadėjęs: „Aš dar sykį sudrebinsiu – ne tik žemę, bet ir dangų.“+ 27 Žodžiai „dar sykį“ rodo, kad dalykai, kurie bus drebinami – ne Dievo padarytieji, – bus pašalinti, kad liktų tie, kurie nesudrebinami. 28 Tad žinodami, kad gausime nesudrebinamą Karalystę, ir toliau būkime verti malonės, dėl kurios galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime. 29 Juk mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.+

13 Nepaliaukite vienas kitą broliškai mylėti.+ 2 Nepamirškite svetingumo+ – juk dėl to, kad buvo svetingi, kai kurie to nežinodami priėmė viešnagėn angelus.+ 3 Galvokite apie kalinius,+ lyg būtumėte drauge su jais įkalinti,+ taip pat apie skriaudžiamuosius, nes ir jūs esate kūnas*. 4 Santuoka tebūna visų gerbiama. Nesuterškite santuokos patalo,+ nes ištvirkautojus* ir svetimautojus Dievas teis.+ 5 Tenebūna jūsų gyvenime godumo* pinigams,+ pasitenkinkite tuo, ką turite.+ Dievas juk yra pasakęs: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu.“+ 6 Todėl galime juo visiškai pasitikėti ir sakyti: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką gali padaryti man žmogus?“+

7 Prisiminkite savo vadovus*,+ kurie skelbė jums Dievo žodį. Mąstykite apie tai, kokių puikių vaisių duoda jų elgesys, ir sekite jų tikėjimu.+

8 Jėzus Kristus tas pats visada: vakar, šiandien ir amžinai.

9 Žiūrėkite, kad jūsų nesuklaidintų visokie svetimi mokymai, juk širdį stiprinti labiau padeda Dievo malonė negu nuostatai dėl maisto, nenaudingi tiems, kurie jų laikosi.+

10 Mes turime tokį aukurą, nuo kurio neturi teisės valgyti einantys tarnystę Palapinėje.+ 11 Paskersti gyvuliai, kurių kraują vyriausiasis kunigas neša į šventąją vietą kaip auką už nuodėmę, yra sudeginami už stovyklos.+ 12 Panašiai ir Jėzus, kad pašventintų tautą savuoju krauju,+ kentėjo už miesto vartų.+ 13 Taigi išeikime iš stovyklos ir eikime pas jį kęsti paniekinimo kaip ir jis,+ 14 nes čia neturime išliekančio miesto – laukte laukiame būsimojo.+ 15 Per jį visada aukokime Dievui gyriaus auką+ – savo lūpomis skelbkime jo vardą.+ 16 Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais,+ nes tokios aukos Dievui patinka.+

17 Klausykite savo vadovų*,+ kurie budi jūsų labui ir turės duoti už tai apyskaitą,+ mielai jiems nusileiskite.+ Tada jie atliks savo darbą su džiaugsmu, be dūsavimo, antraip tai jums būtų žalinga.

18 Melskitės už mus. Mes esame įsitikinę turį dorą sąžinę, nes stengiamės elgtis visais atžvilgiais dorai.+ 19 Ypač prašau jus melsti, kad būčiau greičiau jums sugrąžintas.

20 O ramybės Dievas, kuris prikėlė iš mirusių didįjį avių ganytoją,+ mūsų Viešpatį Jėzų, ir kuriam Jėzus nunešė amžinos sandoros kraują, 21 teaprūpina jus viskuo, ko reikia jo valiai vykdyti, ir per Jėzų Kristų teugdo mumyse, kas miela jo akims. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.

22 Raginu jus, broliai, kantriai klausytis šio padrąsinimo žodžio, juk mano laiškas trumpas. 23 Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus išleistas į laisvę. Tikiuosi, jis netrukus atvyks, ir mudu atkeliausime pasimatyti su jumis.

24 Sveikinkite visus, kurie jums vadovauja, ir visus kitus šventuosius. Linkėjimus jums siunčia broliai, esantys Italijoje.+

25 Tebūna malonė su jumis visais.