APREIŠKIMAS JONUI

1 Apreiškimas, kurį Jėzus Kristus gavo iš Dievo.+ Jėzus turėjo atskleisti jo vergams,+ kas turi įvykti netrukus. Jis pasiuntė savo angelą ir per jį vaizdiniais tai parodė Dievo* vergui Jonui,+ 2 ir šis paliudijo Dievo žodį ir perdavė Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką regėjo. 3 Laimingas, kas balsu skaito šios pranašystės žodžius, ir laimingi, kurie klausosi ir laikosi to, kas joje parašyta,+ nes skirtas metas arti.

4 Jonas septynioms bendruomenėms+ Azijoje*.

Malonė jums ir ramybė nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina,+ nuo septynių dvasių,+ esančių priešais jo sostą, 5 ir nuo Jėzaus Kristaus – ištikimojo liudytojo,+ pirmagimio iš mirusiųjų+ ir žemės karalių valdovo.+

Tam, kuris mus myli,+ kuris išvadavo mus iš mūsų nuodėmių savuoju krauju+ 6 ir padarė mus karaliais*+ ir kunigais+ savo Dievui ir Tėvui, – jam tebūna šlovė ir galybė amžinai. Amen.

7 Štai jis ateina su debesimis!+ Jį išvys kiekviena akis, taip pat tie, kurie jį perdūrė, ir visos žemės giminės dėl jo raudos*.+ Taip, amen.

8 „Aš esu Alfa ir Omega*,+ – sako Dievas Jehova*, – tas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.“+

9 Aš, Jonas, jūsų brolis ir Jėzaus sekėjas, kuriam, kaip ir jums, skirta kęsti vargus,+ ištverti suspaudimus+ ir paveldėti karalystę,+ atsidūriau Patmo saloje už tai, kad kalbėjau apie Dievą ir liudijau apie Jėzų. 10 Dvasia nukėlė mane į Viešpaties dieną ir išgirdau už nugaros balsą, galingą lyg trimito gausmas. 11 Jis man sakė: „Ką matai, surašyk į ritinį ir nusiųsk septynioms bendruomenėms: Efezo,+ Smirnos,+ Pergamo,+ Tiatyrų,+ Sardų,+ Filadelfų+ ir Laodikėjos.“+

12 Aš atsigręžiau pažiūrėti, kas man kalba, ir pamačiau septynis aukso žibintuvus,+ 13 o tarp žibintuvų – tarsi žmogaus sūnų,+ apsivilkusį drabužiu, siekiančiu pėdas, ir apsijuosusį krūtinę aukso juosta. 14 Jo galva ir plaukai buvo balti – lyg balta vilna, lyg sniegas, o akys – tarsi ugnies liepsna.+ 15 Jo kojos buvo tarsi gryniausias varis,+ žėrintis krosnyje, o jo balsas – kaip sraunių vandenų šniokštimas. 16 Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes,+ iš jo burnos ėjo ilgas aštrus dviašmenis kalavijas,+ o jo veidas buvo lyg saulė, spindinti visu savo skaistumu.+ 17 Jį pamatęs, kritau tarsi negyvas prie jo kojų.

Jis uždėjo ant manęs dešinę ranką ir pasakė: „Nebijok. Aš esu Pirmasis+ ir Paskutinysis,+ 18 esu gyvasis.+ Buvau miręs,+ bet štai esu gyvas per amžių amžius+ ir turiu mirties ir Hado* raktus.+ 19 Todėl užrašyk, ką regėjai, kas vyksta ir kas vyks paskui. 20 O septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje rankoje, ir septynių aukso žibintuvų slėpinys reiškia štai ką: septynios žvaigždės – tai septynių bendruomenių angelai, o septyni žibintuvai – septynios bendruomenės.+

2 Efezo+ bendruomenės angelui+ rašyk: ‘Tai sako tas, kuris savo dešinėje laiko septynias žvaigždes ir vaikšto tarp septynių aukso žibintuvų:+ 2 „Žinau apie tavo darbus, tavo triūsą, ištvermę ir kad negali pakęsti blogų žmonių. Žinau, tu išmėginai tuos, kurie sakosi esą apaštalai,+ bet iš tikro nėra, ir supratai, kad jie melagiai. 3 Esi ištvermingas, daug dėl mano vardo iškentei+ ir nepailsai.+ 4 Tačiau nesu patenkintas dėl to, kad leidai išblėsti savo pirmutinei meilei.

5 Todėl prisimink, koks buvai prieš nupuldamas, atgailauk+ ir imkis ankstesnių darbų. O jei nesiimsi, jei neatgailausi,+ ateisiu pas tave ir patrauksiu tavo žibintuvą+ iš vietos. 6 Tiesa, gerai darai, kad nekenti mikalojininkų atskalos+ darbų, kurių ir aš nekenčiu. 7 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms:+ ‘Nugalėtojui+ aš leisiu valgyti nuo gyvybės medžio,+ esančio Dievo rojuje.’“’

8 Smirnos bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis,+ kuris buvo miręs ir atgijo:+ 9 „Žinau apie tavo suspaudimą ir skurdą, – vis dėlto tu turtingas.+ Taip pat žinau, kaip piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet iš tiesų nėra. Jie – Šėtono sinagoga.+ 10 Nebijok būsimųjų kentėjimų.+ Žinok, Velnias kai kuriuos iš jūsų mes į kalėjimą, kad būtumėte iki galo išmėginti ir patirtumėte dešimties dienų suspaudimą. Būk ištikimas iki mirties, ir aš duosiu tau gyvenimo vainiką.+ 11 Kas turi ausis, teklauso,+ ką dvasia sako bendruomenėms: ‘Nugalėtojo+ tikrai neištiks antroji mirtis.’“’+

12 Pergamo bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris turi aštrų ilgą dviašmenį kalaviją:+ 13 „Žinau, kur gyveni – ten, kur Šėtono sostas. Tačiau tu esi man ištikimas*+ ir išlaikei tvirtą tikėjimą manimi+ netgi tomis dienomis, kai pas jus, kur gyvena Šėtonas, buvo nužudytas+ mano ištikimas liudytojas+ Antipas.

14 Vis dėlto nesu patenkintas, kad pas tave yra tokių, kurie laikosi Bileamo mokymo.+ Tasai pamokė Balaką,+ kaip Izraelio sūnus suklupdyti, kad tie valgytų, kas paaukota stabams, ir ištvirkautų*.+ 15 Pas tave yra ir tokių, kurie laikosi mikalojininkų atskalos mokymo.+ 16 Todėl atgailauk. O jeigu ne, aš netrukus pas tave ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju.+

17 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms:+ ‘Nugalėtojui+ aš duosiu paslėptosios manos+ ir baltą akmenėlį. Ant to akmenėlio bus parašytas naujas vardas, kurio nežinos niekas, tiktai gavėjas.’“’

18 Tiatyrų+ bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako Dievo Sūnus, kurio akys – kaip ugnies liepsna,+ o kojos – tarsi gryniausias varis:+ 19 „Žinau apie tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnystę ir ištvermę ir kad šiuo metu darai daugiau negu pirma.

20 Vis dėlto nesu patenkintas, kad pakenti Jezabelę+ – tą moterį, kuri save vadina pranaše ir savo mokymais klaidina mano vergus, kad jie ištvirkautų*+ ir valgytų, kas paaukota stabams. 21 Daviau jai laiko atgailauti, bet atgailauti dėl savo ištvirkavimo* ji nenori. 22 Štai nublokšiu ją į ligos patalą, o svetimaujantiems su ja užtrauksiu didelį suspaudimą, nebent jie atgailautų dėl to, kad elgėsi kaip ji. 23 Jos vaikus maru išmarinsiu, ir visos bendruomenės žinos, kad aš esu tas, kuris ištiria slapčiausias mintis ir jausmus*. Kiekvienam iš jūsų atlyginsiu pagal darbus.+

24 O visiems tiems Tiatyruose, kurie nepersiėmė to mokymo, nesigilino į jį ir vadina jį Šėtono gelmėmis,+ sakau: ‘Jokios kitos naštos jums neužkrausiu, 25 tik saugokite tai, ką turite, kol aš ateisiu.+ 26 Kas iki galo darys, ką įsakau, ir nugalės, tas gaus iš manęs valdžią tautoms+ – 27 kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo – ir jis ganys jas geležine lazda+ ir sudaužys lyg molinius indus. 28 Taip pat duosiu jam ryto žvaigždę.+ 29 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms.’“’

3 Sardų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris turi septynias Dievo dvasias+ ir septynias žvaigždes:+ „Žinau apie tavo darbus. Tu vadinamas gyvu, bet esi miręs.+ 2 Pabusk+ ir stiprink, kas dar liko ir merdi, nes aš nematau, kad iki galo atliktum tai, ko mano Dievas iš tavęs tikisi. 3 Todėl atmink, ką esi išgirdęs ir priėmęs, laikykis to ir atgailauk.+ Jeigu nepabusi, ateisiu kaip vagis,+ užklupsiu tave valandą, kurią nesitikėsi.+

4 Vis dėlto tu turi Sarduose keletą žmonių*, kurie nėra susitepę drabužių.+ Jie vaikščios su manimi apsirengę baltai,+ nes yra to verti. 5 Nugalėtojas+ bus aprengtas baltais drabužiais+ ir jo vardo aš tikrai neištrinsiu iš gyvenimo knygos.+ Pripažinsiu jį savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje.+ 6 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms.“’

7 Filadelfų bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris yra šventas,+ tiesakalbis*+ ir turi Dovydo raktą,+ – tas, kuris atidaro, ir niekas negali uždaryti, uždaro, ir niekas negali atidaryti: 8 „Žinau apie tavo darbus. Štai atidariau priešais tave duris,+ kurių niekas negali uždaryti. Nors ir nedaug turi jėgų, tu laikaisi mano žodžio ir neišsigynei mano vardo. 9 Padarysiu taip, kad tie, kurie iš Šėtono sinagogos ir sakosi esą žydai, bet iš tiesų nėra,+ tik meluoja, ateis ir tau nusilenks. Jie žinos, kad tave pamilau. 10 Kadangi tu sekei mano ištvermės pavyzdžiu,+ tai ir aš išsaugosiu tave išmėginimo valandą,+ kuri ateis, kad būtų išmėginti visi žemės gyventojai. 11 Aš netrukus ateisiu.+ Saugok tai, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.+

12 Nugalėtoją aš padarysiu stulpu savo Dievo šventykloje, ir jis nebeis iš jos. Užrašysiu ant jo savo Dievo vardą+ ir vardą savo Dievo miesto – Naujosios Jeruzalės,+ kuri nusileis iš dangaus nuo mano Dievo, taip pat naująjį savo vardą.+ 13 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms.“’

14 Laodikėjos+ bendruomenės angelui rašyk: ‘Tai sako Amen,+ ištikimas ir tiesakalbis*+ liudytojas,+ Dievo kūrinijos pradžia:+ 15 „Žinau apie tavo darbus – kad esi nei šaltas, nei karštas. O kad būtum arba šaltas, arba karštas! 16 Kadangi esi drungnas, o ne karštas+ ar šaltas,+ ketinu išspjauti tave iš savo burnos. 17 Tu sakai: ‘Aš turtingas ir pralobęs,+ man nieko nestinga’, o nesupranti, kad esi varganas, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. 18 Todėl patariu tau pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad praturtėtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir tavo gėdingo nuogumo nesimatytų,+ ir tepalo akims pasitepti,+ kad praregėtum.+

19 Visus, kuriuos myliu, aš drausminu ir auklėju.+ Tad būk uolus ir atgailauk.+ 20 Štai stoviu prie durų ir beldžiuosi. Kas išgirs mano balsą ir jas atvers, pas tą aš užeisiu ir su juo vakarieniausiu, ir jis vakarieniaus su manimi. 21 Nugalėtojui+ leisiu atsisėsti su manimi mano soste,+ kaip ir aš tapęs nugalėtoju atsisėdau+ su savo Tėvu jo soste. 22 Kas turi ausis, teklauso, ką dvasia sako bendruomenėms.“’“

4 Paskui štai danguje išvydau atviras duris. Ir išgirdau pirmąjį balsą, gaudžiantį tarsi trimitas ir sakantį man: „Užženk čia ir aš parodysiu tau, kas turi įvykti.“ 2 Mane iš karto užvaldė dvasia, ir danguje pamačiau sostą. Tas, kuris soste sėdėjo,+ 3 atrodė kaip jaspio akmuo+ ir kaip sardis*; sostą juosė panaši į smaragdą vaivorykštė.+

4 Aplink tą sostą buvo dvidešimt keturi kiti sostai ir juose sėdėjo dvidešimt keturi vyresnieji,+ apsirengę baltais drabužiais, su aukso vainikais ant galvų. 5 Iš sosto žaibavo,+ aidėjo balsai ir griaustiniai,+ o priešais jį liepsnojo septyni deglai, tai yra septynios Dievo dvasios.+ 6 Dar priešais sostą buvo tarsi kokia stiklo jūra,+ panaši į krištolą.

Viduryje, kur buvo sostas, ir aplink sostą regėjau keturias būtybes,+ pilnas akių iš priekio ir iš nugaros. 7 Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą,+ antroji – į veršį,+ trečiosios+ veidas atrodė tarsi žmogaus, o ketvirtoji+ priminė skrendantį erelį.+ 8 Kiekviena iš tų keturių būtybių turėjo po šešis sparnus, kurie aplinkui ir iš vidinės pusės buvo pilni akių.+ Būtybės dieną naktį be atvangos sakė: „Šventas, šventas, šventas yra Dievas Jehova,+ Visagalis! Jis buvo, jis yra ir jis ateina.“+

9 Ir kaskart, kai tos būtybės išreikšdavo šlovę, pagarbą ir padėką Sėdinčiajam soste, Gyvajam per amžių amžius,+ 10 dvidešimt keturi vyresnieji+ parpuldavo priešais Sėdintįjį soste, Gyvąjį per amžių amžius, pagarbindavo jį ir mesdavo savo vainikus priešais sostą sakydami: 11 „Jehova, mūsų Dieve, tau priklauso šlovė,+ pagarba ir galybė,+ nes tu visa sukūrei+ – tavo valia visa tapo būtimi ir buvo sukurta!“

5 Soste Sėdinčiojo+ dešinėje rankoje regėjau ritinį, prirašytą iš abiejų pusių, užantspauduotą septyniais antspaudais. 2 Tada išvydau galingą angelą, garsiu balsu skelbiantį: „Kas yra vertas atplėšti ritinio antspaudus ir jį išvynioti?“ 3 Tačiau nei danguje, nei žemėje, nei po žeme nebuvo nė vieno, kuris galėtų išvynioti ritinį ir į jį pažvelgti. 4 Aš graudžiai pravirkau, nes nebuvo nė vieno, kuris būtų vertas išvynioti ritinį ir į jį pažvelgti. 5 Bet vienas iš vyresniųjų man tarė: „Neverk. Štai nugalėjo+ Liūtas iš Judo giminės,+ Dovydo šaknis.+ Tad jis atplėš septynis ritinio antspaudus ir jį išvynios.“

6 Ir šalia sosto, tarp keturių būtybių ir vyresniųjų,+ išvydau stovintį avinėlį,+ tarsi papjautą,+ su septyniais ragais ir septyniomis akimis; tos akys yra septynios Dievo dvasios,+ jos buvo išsiųstos į visą žemę. 7 Avinėlis tuojau nuėjo ir paėmė ritinį iš Sėdinčiojo soste+ dešinės rankos. 8 Kai Avinėlis paėmė ritinį, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji+ parpuolė priešais jį. Kiekvienas iš jų turėjo po lyrą, rankose jie laikė ir auksinius dubenis, pilnus smilkalų (tie smilkalai yra šventųjų maldos).+ 9 Jie giedojo naują giesmę:+ „Esi vertas paimti ritinį ir atplėšti jo antspaudus, nes buvai nužudytas ir savo krauju nupirkai Dievui žmones+ iš visų giminių, kalbų, genčių ir tautų+ 10 ir padarei juos mūsų Dievui karaliais*+ ir kunigais.+ Tie karaliai valdys žemę.“+

11 Aš regėjau aplink sostą, būtybes ir vyresniuosius daugybę angelų ir girdėjau jų balsą. Jų buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai.+ 12 Jie šaukė garsiu balsu: „Avinėlis, kuris buvo nužudytas,+ yra vertas galios, turtų, išminties, stiprybės, pagarbos, šlovės ir palaiminimo!“+

13 Ir visus kūrinius danguje, žemėje, po žeme+ ir jūroje – visus, kas juose, – girdėjau sakant: „Sėdinčiajam soste+ ir Avinėliui+ tebūna palaiminimas, pagarba,+ šlovė ir galybė per amžių amžius.“+ 14 Keturios būtybės tarė: „Amen!“, o vyresnieji parpuolę pagarbino Dievą.

6 Aš pamačiau, kaip Avinėlis+ atplėšė vieną iš septynių antspaudų,+ ir išgirdau vieną iš keturių būtybių+ tarsi griaustinio balsu sakant: „Atjok!“ 2 Ir štai išvydau baltą žirgą+ ir ant jo – raitelį su lanku rankoje. Jam buvo duotas vainikas,+ ir jis išjojo laimėti kovų ir pasiekti galutinės pergalės.+

3 Kai jis atplėšė antrąjį antspaudą, išgirdau antrąją būtybę+ sakant: „Atjok!“ 4 Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis. Ant jo sėdinčiam raiteliui buvo leista atimti iš žemės taiką – sukiršinti žmones, kad jie vieni kitus žudytų. Jam buvo duotas didelis kalavijas.+

5 Kai jis atplėšė trečiąjį antspaudą,+ išgirdau trečiąją būtybę+ sakant: „Atjok!“ Ir štai išvydau juodą žirgą. Ant jo sėdintis raitelis laikė rankoje svarstykles. 6 Ir išgirdau keturių būtybių viduryje tarsi kokį balsą, sakantį: „Stuopa kviečių už denarą,+ trys stuopos miežių už denarą;* aliejaus ir vyno neeikvok.“+

7 Kai jis atplėšė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtosios būtybės+ balsą: „Atjok!“ 8 Ir štai išvydau palšą žirgą. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Mirtis, ir jam iš paskos sekė Hadas*. Šiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti žmones kalaviju, badu,+ maru, taip pat atiduoti juos žemės žvėrims.+

9 Kai jis atplėšė penktąjį antspaudą, aukuro papėdėje+ pamačiau sielas*+ tų, kurie buvo nužudyti dėl ištikimybės Dievo žodžiui ir liudijimo darbo.+ 10 Jie garsiu balsu šaukė: „Kiek ilgai, šventasis ir tiesakalbis+ Visavaldi, neteisi žemės gyventojų ir nekeršysi jiems už mūsų kraują?!“+ 11 Kiekvienam iš jų buvo duotas baltas rūbas+ ir liepta dar šiek tiek pailsėti, kol susidarys visas skaičius tarnybos draugų ir brolių, kurie, kaip ir jie, turi būti nužudyti.+

12 Tada išvydau, kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Kilo didžiulis žemės drebėjimas, saulė tapo juoda kaip ašutinė, visas mėnulis pasidarė it kraujas+ 13 ir dangaus žvaigždės krito žemėn tarsi neprinokusios figos nuo figmedžio, draskomo smarkaus vėjo. 14 Dangus susivyniojo tarsi ritinys ir išnyko,+ ir visi kalnai, visos salos buvo išjudinti iš savo vietos.+ 15 O žemės karaliai, didžiūnai, karo vadai, turtuoliai, galingieji, visi vergai ir laisvieji išsislapstė urvuose ir kalnuose tarp uolų.+ 16 Jie sakė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų+ ir paslėpkite nuo Sėdinčiojo soste+ veido ir nuo Avinėlio+ rūstybės, 17 nes atėjo didžioji jų rūstybės diena!+ Kas prieš juos atsilaikys?!“+

7 Paskui aš išvydau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose ir laikančius keturis žemės vėjus, kad tie vėjai nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius. 2 Ir pamačiau kitą angelą, kylantį iš rytų*. Jis turėjo gyvojo Dievo antspaudą ir garsiu balsu šaukė keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: 3 „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol pažymėsime antspaudu+ mūsų Dievo vergų kaktas!“+

4 Ir išgirdau užantspauduotųjų skaičių – 144 000+ užantspauduotųjų iš visų Izraelio sūnų giminių:+

9 Paskui regėjau milžinišką minią žmonių iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų,+ ir jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Jie stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsirengę baltais rūbais,+ su palmių šakomis rankose+ 10 ir garsiu balsu šaukė: „Mūsų išgelbėjimas – iš Dievo, sėdinčio soste,+ ir Avinėlio!“+

11 O visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius+ ir keturias būtybes, parpuolė priešais sostą ant kelių ir nusilenkę iki žemės pagarbino Dievą 12 sakydami: „Amen! Gyrius, šlovė ir garbė per amžių amžius mūsų išmintingajam, padėkos vertam, galingajam, stipriajam Dievui.+ Amen!“

13 Vienas iš vyresniųjų tarė man: „Kas yra tie apsirengusieji baltais rūbais+ ir iš kur jie atėjo?“ 14 Aš iškart jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai, kas jie.“ Jis man tarė: „Čia tie, kurie pergyveno didįjį suspaudimą.+ Jie išplovė savo rūbus ir išbalino juos Avinėlio krauju.+ 15 Todėl jie yra priešais Dievo sostą ir dieną naktį jo šventykloje eina jam tarnystę. Sėdintysis soste+ išskleis virš jų savo palapinę.+ 16 Jie nebealks ir nebetrokš, nesvilins jų nei saulė, nei jokia kaitra,+ 17 nes Avinėlis,+ esantis šalia* sosto, ganys juos+ ir ves prie gyvybės vandens šaltinių.+ Ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių.“+

8 Kai jis+ atplėšė septintąjį antspaudą,+ danguje maždaug pusvalandį pasidarė tylu. 2 Ir išvydau septynis angelus,+ stovinčius Dievo akivaizdoje. Jiems buvo duoti septyni trimitai.

3 Atėjo kitas angelas, nešinas auksiniu smilkytuvu, ir atsistojo prie aukuro.+ Jam buvo duota daug smilkalų,+ kad, visiems šventiesiems meldžiantis, aukotų juos ant auksinio aukuro,+ esančio priešais sostą. 4 Ir angelo deginamų smilkalų dūmai pakilo su šventųjų maldomis+ Dievo akivaizdoje. 5 Tada angelas pripildė smilkytuvą žarijų nuo aukuro ir sviedė į žemę. Tada sugriaudėjo griaustiniai, pasigirdo balsai, sublyksėjo žaibai+ ir kilo žemės drebėjimas. 6 O septyni angelai, turintys septynis trimitus,+ pasirengė trimituoti.

7 Sutrimitavo pirmasis. Ir štai į žemę pasipylė kruša ir ugnis, susimaišiusios su krauju.+ Nuo jų išdegė trečdalis žemės, išdegė trečdalis medžių, išdegė ir visa žalia žolė.+

8 Sutrimitavo antrasis angelas. Ir štai kažkas panašaus į didelį liepsnojantį kalną krito į jūrą.+ Trečdalis jūros pavirto krauju,+ 9 trečdalis jūros padarų išgaišo+ ir trečdalis laivų buvo sudaužyti.

10 Sutrimitavo trečiasis angelas. Ir štai iš dangaus krito didelė žvaigždė, liepsnojanti tarsi deglas. Ji nukrito ant trečdalio upių ir vandens šaltinių.+ 11 Tos žvaigždės vardas – Metėlė. Trečdalis vandenų pavirto metėle ir apkarto, todėl išmirė daug žmonių.+

12 Sutrimitavo ketvirtasis angelas. Ir štai buvo pakenkta trečdaliui saulės,+ trečdaliui mėnulio ir trečdaliui žvaigždžių. Trečdalis jų aptemo,+ trečdalį dienos ir nakties nebuvo šviesos.

13 Ir aš regėjau erelį, skrendantį dangaus viduriu, ir girdėjau jį garsiai šaukiant: „Nelaimė! Nelaimė! Nelaimė+ bus žemės gyventojams, kai pasigirs kitų trimitų gausmas, nes rengiasi trimituoti kiti trys angelai!“+

9 Sutrimitavo penktasis angelas,+ ir aš išvydau žvaigždę, nukritusią iš dangaus į žemę. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės.+ 2 Žvaigždė atvėrė bedugnės angą, ir iš jos tarsi iš didžiulės krosnies pliūptelėjo dūmai. Tie dūmai aptemdė saulę+ ir orą 3 ir iš jų žemėn pasipylė skėriai.+ Skėriams buvo duota galia, kokią turi žemės skorpionai. 4 Jiems buvo liepta nekenkti nei žolei, nei jokiam žaliam augalui, nei medžiams – tik žmonėms, neturintiems kaktose Dievo antspaudo.+

5 Skėriams nebuvo leista jų žudyti, bet liepta penkis mėnesius kankinti, ir ta kančia – tokia kaip žmogaus, kuriam įgėlė skorpionas.+ 6 Tomis dienomis žmonės ieškos mirties, bet niekaip neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.

7 Skėriai atrodė kaip mūšiui parengti žirgai.+ Jiems ant galvų buvo tarytum auksiniai vainikai, jų veidai buvo tarsi žmonių veidai, 8 plaukai – tarsi moters plaukai, dantys – lyg liūto dantys.+ 9 Jie turėjo krūtinšarvius, primenančius geležies krūtinšarvius, o jų sparnai ūžė ir tas garsas buvo panašus į mūšin lekiančių žirgais kinkytų vežimų.+ 10 Jie turėjo uodegas su geluonimis kaip skorpionai, jų uodegose buvo galia kamuoti žmones penkis mėnesius.+ 11 Jų karalius yra bedugnės angelas,+ kurio hebrajiškas vardas yra Abadonas*, o graikiškas – Apolionas*.

12 Pirmoji nelaimė praėjo. Bet įkandin štai artinasi dar dvi nelaimės.+

13 Sutrimitavo šeštasis angelas.+ Tada iš Dievo akivaizdoje esančio auksinio aukuro+ ragų pasigirdo balsas. 14 Jis paliepė šeštajam angelui, turinčiam trimitą: „Atrišk keturis angelus, kurie yra surišti prie didžiosios Eufrato upės.“+ 15 Ir tie keturi angelai buvo atrišti. Jie buvo pasirengę atėjus nustatytai valandai, dienai, mėnesiui ir metams išžudyti trečdalį žmonių.

16 Kariuomenės raitininkų buvo du miriadai miriadų* – tokį jų skaičių išgirdau. 17 Raiteliai ir žirgai, kuriuos mačiau regėjime, atrodė taip: jie turėjo ugniaspalvius, hiacinto mėlynumo ir geltonus it siera krūtinšarvius, o žirgų galvos buvo tarsi liūtų galvos+ ir jiems iš nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera. 18 Šios trys negandos – ugnis, dūmai ir siera, besiveržiantys jiems iš nasrų, – išžudė trečdalį žmonių. 19 Žirgų galia yra jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates su galvomis, ir tomis uodegomis jie kenkia žmonėms.

20 O kiti žmonės – tie, kurie nežuvo nuo šių negandų, – neatgailavo ir nesiliovė garbinę demonų ir savo pasidarytų auksinių, sidabrinių, varinių, akmeninių ir medinių dievukų, negalinčių nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti.+ 21 Taip pat jie neatgailavo dėl savo žmogžudysčių, būrimo*, ištvirkavimo* ir vagysčių.

10 Ir išvydau kitą galingą angelą, apsisiautusį debesimi ir besileidžiantį iš dangaus. Jam ant galvos buvo vaivorykštė, jo veidas atrodė kaip saulė,+ kojos – lyg ugniniai stulpai, 2 o rankoje jis turėjo išvyniotą ritinėlį. Angelas atsistojo dešine koja ant jūros, kaire – ant sausumos 3 ir sušuko taip garsiai, tarsi būtų suriaumojęs liūtas.+ Jam sušukus, prabilo septyni griaustiniai.+

4 Septyniems griaustiniams prabilus, aš jau ketinau rašyti, bet išgirdau iš dangaus balsą,+ sakantį: „Užantspauduok, ką kalbėjo septyni griaustiniai, ir to nerašyk.“ 5 Tada mačiau, kaip angelas, stovintis ant jūros ir ant sausumos, iškėlė dešinę ranką į dangų 6 ir prisiekė Gyvuoju per amžių amžius+ – tuo, kuris sukūrė dangų ir visa, kas jame, žemę ir visa, kas joje, jūrą ir visa, kas joje:+ „Daugiau jis nebelauks. 7 Dienomis, kai septintasis angelas+ bus bepradedąs trimituoti,+ Dievo slėpinys,+ kurį savo vergams pranašams jis paskelbė+ kaip gerą naujieną, taps tikrove.“

8 Balsas, kurį girdėjau iš dangaus,+ vėl prabilo į mane: „Eik ir paimk iš angelo, stovinčio ant jūros ir ant sausumos, išvyniotą ritinėlį.“+ 9 Aš priėjau prie angelo ir paprašiau, kad duotų man ritinėlį. Jis man atsakė: „Imk jį ir suvalgyk.+ Jis burnoje bus saldus kaip medus, bet viduriuose apkars.“ 10 Aš paėmiau ritinėlį iš angelo rankos ir suvalgiau.+ Burnoje jis buvo saldus kaip medus,+ bet kai suvalgiau, viduriuose apkarto. 11 Ir išgirdau man sakant: „Tu turi toliau pranašauti apie gentis, tautas, kalbas ir daugelį karalių.“

11 Man buvo duota nendrė, panaši į lazdą*,+ ir buvo pasakyta: „Kelkis ir išmatuok Dievo šventyklos šventovę, aukurą ir suskaičiuok tuos, kurie joje garbina Dievą. 2 O kiemą aplink šventovę palik ir nematuok jo, nes jis atiduotas tautoms; jos tryps šventąjį miestą+ 42 mėnesius.+ 3 Aš pasiųsiu savo du liudytojus, apsivilkusius ašutinėmis, kad pranašautų 1260 dienų.“ 4 Jie yra du alyvmedžiai+ ir du žibintuvai,+ stovintys žemės Viešpaties akivaizdoje.+

5 Kas sumanys jiems pakenkti, tą praris jiems iš burnos pliūptelėjusi ugnis. Šitaip bus nužudyti tie, kas tuodviem norės pakenkti. 6 Tie liudytojai turi galią užrakinti dangų,+ kad jų pranašavimo dienomis nelytų,+ taip pat jie turi galią paversti vandenis krauju+ ir kada tik panorėję užtraukti žemei visokių negandų.

7 Kai juodu baigs pranašauti, iš bedugnės išlipęs žvėris kariaus su jais, nugalės juos ir nužudys.+ 8 Jų lavonai gulės pagrindinėje gatvėje didžiojo miesto, perkeltine prasme vadinamo Sodoma ir Egiptu; jame ir jų Viešpats buvo prikaltas prie stulpo. 9 O žmonės iš įvairių genčių, giminių, kalbų ir tautų žiūrės į jų lavonus tris su puse dienos+ ir neleis jų paguldyti į kapą. 10 Žemės gyventojai džiūgaus dėl jų mirties, linksminsis ir siųs vieni kitiems dovanas, nes tuodu pranašai kankino žemės gyventojus.

11 Bet aš mačiau, kad po trijų su puse dienos į juos įėjo gyvybės dvasia nuo Dievo.+ Jie atsistojo ant kojų ir didelė baimė apėmė tuos, kurie juos matė. 12 Tiedu liudytojai išgirdo iš dangaus garsų balsą jiems sakantį: „Užženkite čionai!“ Jie pakilo debesyje į dangų, ir jų priešai tai matė. 13 Tą valandą kilo didelis žemės drebėjimas, ir dešimtadalis miesto sugriuvo. Per žemės drebėjimą žuvo septyni tūkstančiai žmonių, o visi kiti išsigandę šlovino dangaus Dievą.

14 Antroji nelaimė+ praėjo. Štai sparčiai artinasi trečioji nelaimė.

15 Sutrimitavo septintasis angelas,+ ir danguje pasigirdo garsūs balsai. Jie skelbė: „Pasaulio karalystė nuo šiol priklauso mūsų Viešpačiui+ ir jo Kristui,+ ir jis karaliaus per amžių amžius.“+

16 O dvidešimt keturi vyresnieji+ – tie, kuriuos mačiau sėdint sostuose Dievo akivaizdoje, – parpuolė ant kelių ir nusilenkę iki žemės pagarbino Dievą 17 sakydami: „Dėkojame tau, Dieve Jehova, Visagali, kuris esi+ ir kuris buvai, kad paėmei didžią galią į rankas ir pradėjai karaliauti.+ 18 Tautos įniršo, bet sukilo ir tavo įniršis, atėjo metas teisti mirusiuosius, atsilyginti+ savo vergams pranašams,+ šventiesiems ir visiems, bijantiems tavojo vardo – mažiems ir dideliems. Ir atėjo metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę.“+

19 Dievo šventyklos šventovė danguje atsivėrė ir šventovėje buvo matyti jo Sandoros Skrynia.+ Ėmė žaibuoti, pasigirdo balsai, griaustiniai, kilo žemės drebėjimas ir smarki kruša.

12 Tada danguje išvydau didingą reginį – moterį,+ apsisiautusią saule. Jai po kojomis buvo mėnulis, o ant galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas. 2 Moteris buvo nėščia ir šaukė sąrėmių skausmuose, suimta gimdymo kančių.

3 Ir štai pamačiau danguje kitą reginį – didžiulį ugniaspalvį slibiną+ su septyniomis galvomis, dešimt ragų ir septyniomis diademomis ant galvų. 4 Savo uodega jis nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių+ ir nužėrė jas žemėn.+ Slibinas stovėjo priešais gimdančią moterį,+ norėdamas jai pagimdžius praryti vaikelį.

5 Ir ji pagimdė sūnų,+ kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda.+ Vaikelis bemat buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. 6 O moteris pabėgo į tyrus, į Dievo jai paruoštą vietą, kur turėjo būti maitinama 1260 dienų.+

7 Ir danguje kilo karas. Mykolas*+ ir jo angelai kovėsi su slibinu. Slibinas ir jo angelai kovojo, 8 bet pralaimėjo, ir danguje jiems nebeliko vietos. 9 Ir buvo išmestas didysis slibinas,+ senoji gyvatė,+ vadinamas Velniu+ ir Šėtonu,+ klaidinantis visą žemę.+ Jis buvo išmestas žemėn+ ir su juo buvo išmesti jo angelai. 10 Ir išgirdau balsą danguje garsiai sakantį:

„Štai sulaukėme išgelbėjimo+ nuo mūsų Dievo, buvo apreikšta jo galybė, Karalystė+ ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, kuris dieną naktį juos kaltina mūsų Dievo akivaizdoje!+ 11 Jie nugalėjo jį+ Avinėlio krauju+ ir savo skelbiama žinia+ ir mirties akivaizdoje nebijojo prarasti gyvybės.+ 12 Todėl džiaukitės, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai,+ juk pas jus nukrito Velnias. Jis baisiai įtūžęs, nes žino, kad mažai beturi laiko.“+

13 Supratęs, kad yra išmestas į žemę,+ slibinas ėmė persekioti moterį,+ pagimdžiusią berniuką. 14 Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai,+ kad nuskristų toli nuo gyvatės,+ į tyrus, į savo vietą, kur turėjo būti maitinama vieną laiką, du laikus ir pusę laiko*.+

15 Gyvatė pãskui moterį paleido iš nasrų vandenį, tarsi kokią upę, norėdama ją paskandinti. 16 Bet žemė moteriai pagelbėjo – prasivėrė ir sugėrė upę, kurią slibinas paleido iš nasrų. 17 Slibinas įniršo ant moters ir nuėjo kariauti su likusiais jos palikuoniais,+ kurie laikosi Dievo įsakymų ir kuriems pavesta liudyti apie Jėzų.+

13 Jis sustojo ant jūros smėlio.

Ir pamačiau išnyrantį iš jūros+ žvėrį+ su dešimčia ragų ir septyniomis galvomis. Ant jo ragų buvo dešimt diademų, ant galvų – Dievą žeidžiantys vardai. 2 Tas žvėris, kurį regėjau, buvo panašus į leopardą, jo letenos buvo tarsi lokio, nasrai – lyg liūto nasrai. Žvėris iš slibino+ gavo galią, sostą ir didelę valdžią.+

3 Ir pamačiau vieną iš jo galvų tarsi mirtinai sužeistą. Tačiau toji mirtina žaizda užgijo,+ ir visa žemė susižavėjusi nusekė paskui žvėrį. 4 Žmonės garbino slibiną už tai, kad davė valdžią žvėriui. Jie garbino ir žvėrį sakydami: „Kas gali lygintis su šituo žvėrimi? Ir kas gali su juo kautis?“ 5 Jam buvo duota valia įžūliai kalbėti ir piktžodžiauti prieš Dievą, taip pat 42 mėnesius elgtis kaip patinka.+ 6 Tad jis išžiojo nasrus ir ėmė piktžodžiauti+ prieš Dievą – prieš jo vardą, buveinę ir gyvenančius danguje.+ 7 Žvėriui buvo leista kariauti su šventaisiais ir juos nugalėti.+ Taip pat jam buvo duota valdyti visas gimines, gentis, kalbas ir tautas. 8 Jį garbins visi žemės gyventojai. Nė vieno iš jų vardas nebuvo įrašytas nužudytojo Avinėlio+ gyvenimo knygoje,+ paruoštoje nuo pat pasaulio užgimimo.

9 Kas turi ausis, teklauso.+ 10 Kas skirtas nelaisvei, tas į nelaisvę ir eina. Kas žudys kalaviju, tas pats bus kalaviju nužudytas.*+ Štai kodėl šventiesiems+ reikia ištvermės+ ir tikėjimo.+

11 Ir išvydau kitą žvėrį, lendantį iš žemės. Jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, bet prakalbo kaip slibinas.+ 12 Tas žvėris pirmojo žvėries+ akivaizdoje naudojasi visa jo valdžia ir verčia žemę ir jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį – tą, kurio mirtinoji žaizda buvo užgijusi.+ 13 Jis daro didžius stebuklus ir žmonių akyse gali net ugnį iš dangaus į žemę paleisti.

14 Jis klaidina žemės gyventojus stebuklais, kuriuos jam buvo leista daryti žvėries akivaizdoje. Žemės gyventojams jis liepia padirbti statulą+ žvėries, kuris buvo sužeistas kalaviju, bet atsigavo.+ 15 Jam buvo leista įkvėpti žvėries statulai dvasią, kad ta statula prabiltų ir įsakytų žudyti visus, kurie jos nepagarbina.

16 Jis daro viską, kad visi žmonės – maži ir dideli, turtingi ir beturčiai, laisvieji ir vergai – būtų paženklinti žyme ant dešinės rankos arba ant kaktos+ 17 ir kad žmogus, neturintis tos žymės, negalėtų nei pirkti, nei parduoti. Ta žymė yra žvėries vardas,+ o tas vardas yra skaičius.+ 18 Štai kur reikia išminties: kas įžvalgus, teišsiaiškina, ką žvėries skaičius reiškia,* nes tai žmogiškasis skaičius ir tas skaičius yra 666.+

14 Tada aš išvydau: Avinėlis+ stovi ant Siono kalno+ ir su juo 144 000+ pašauktųjų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus,+ įrašytus savo kaktose. 2 Išgirdau iš dangaus garsą – lyg sraunių vandenų šniokštimą, lyg smarkaus griaustinio dundesį. Tas garsas, kurį girdėjau, buvo kaip balsai giesmininkų, skambinančių lyromis. 3 Priešais sostą, keturias būtybes+ ir vyresniuosius+ jie giedojo, regis, naują giesmę,+ ir niekas negalėjo jos išmokti, tik tie 144 000+ pašauktųjų, nupirktų iš žemės. 4 Tai tie, kurie nesusitepė su moterimis ir yra skaistūs*.+ Tai tie, kurie seka paskui Avinėlį, kur tik jis eina.+ Jie buvo nupirkti+ iš žmonijos Dievui ir Avinėliui kaip pirmieji vaisiai,+ 5 jų lūpose nėra melo, jie be ydos.+

6 Ir aš pamačiau kitą angelą. Jis skrido dangaus viduriu* ir turėjo paskelbti amžiną gerąją naujieną žemės gyventojams – visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims.+ 7 Jis garsiai šaukė: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam šlovę, nes atėjo jo teismo valanda!+ Garbinkite tą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą+ ir vandens šaltinius!“

8 Jam iš paskos skrido kitas angelas, antrasis, ir šaukė: „Krito didžioji Babelė!+ Krito ta, kuri girdė visas tautas savo ištvirkavimo* aistros* vynu!“+

9 Jiems iš paskos skrido dar vienas angelas, trečiasis, ir garsiai šaukė: „Kas garbina žvėrį,+ jo statulą ir leidžiasi paženklinamas žyme ant kaktos ar ant rankos,+ 10 tas irgi gers Dievo pykčio vyno – neatskiesto, įpilto į jo rūstybės taurę+ – ir bus kankinamas ugnimi ir siera+ šventųjų angelų ir Avinėlio akivaizdoje! 11 Jų kankinimo ugnies dūmai kils per amžių amžius+ – dieną naktį neturės atilsio tie, kurie garbina žvėrį, jo statulą ir kurie leidžiasi paženklinami jo vardo žyme!+ 12 Štai kodėl reikia ištvermės šventiesiems+ – tiems, kurie laikosi Dievo įsakymų ir tvirtai tiki+ Jėzumi.“

13 Aš išgirdau iš dangaus balsą, sakantį: „Rašyk: ‘Nuo šiol tie, kurie miršta būdami bendrystėje su Viešpačiu, yra laimingi.+ Taip, – sako dvasia, – tesiilsi jie nuo savo vargų, nes jų darbai nebus pamiršti*.’“

14 Ir štai išvydau baltą debesį, o ant debesies sėdėjo kažkas panašus į žmogaus sūnų,+ su aukso vainiku ant galvos ir aštriu pjautuvu rankoje.

15 O iš šventyklos šventovės išėjo kitas angelas ir garsiai sušuko sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk į darbą savo pjautuvą ir pjauk, nes atėjo pjūties valanda – žemės derlius jau subrendęs!“+ 16 Sėdintysis ant debesies sviedė pjautuvą į žemę, ir žemės derlius buvo nupjautas.

17 Iš šventyklos šventovės danguje išėjo dar vienas angelas. Jis irgi turėjo aštrų pjautuvą.

18 Nuo aukuro atėjo dar kitas angelas, kurio valdžioje buvo ugnis. Jis garsiai sušuko turinčiam aštrų pjautuvą: „Paleisk savo aštrų pjautuvą į darbą ir nupjauk žemės vynmedžio kekes, nes jo vynuogės jau prinokusios!“+ 19 Tad angelas sviedė savo pjautuvą į žemę ir nupjovęs žemės vynmedį įmetė jį į didžiąją Dievo pykčio spaudyklą.+ 20 Ta spaudykla buvo už miesto. Minant joje vynuoges, kraujas pakilo žirgams iki pat žąslų ir patvino tūkstančio šešių šimtų stadijų* atstumu.

15 Ir išvydau danguje kitą reginį, didingą ir nuostabų – septynis angelus,+ nešinus septyniomis negandomis. Tos negandos yra paskutinės, nes kai jos pasibaigs, liausis ir Dievo pyktis.+

2 Pamačiau tarsi stiklo jūrą,+ sumišusią su ugnimi. Prie tos jūros su Dievo lyromis rankose stovėjo tie, kurie nugali+ žvėrį, jo statulą+ ir nesileidžia paženklinami jo vardo skaičiumi.+ 3 Jie giedojo Dievo vergo Mozės giesmę+ ir Avinėlio+ giesmę:

„Didingi ir nuostabūs tavo darbai,+ Dieve Jehova, Visagali.+ Teisūs ir tikri tavieji keliai,+ amžinybės Karaliau.+ 4 Kas gi tavęs nesibijos, Jehova, ir nešlovins tavojo vardo? Juk tu vienintelis esi ištikimas.+ Visos tautos ateis ir tavo akivaizdoje garbins tave,+ nes jos supras, kad tavo sprendimai yra teisingi.“

5 O paskui pamačiau, kaip danguje atsivėrė Liudijimo Palapinės šventovė+ 6 ir iš šventovės išėjo septyni angelai, nešini septyniomis negandomis,+ apsivilkę švaria, spindinčia lino drobe, krūtinę susijuosę aukso juostomis. 7 Ir viena iš keturių būtybių davė tiems septyniems angelams septynis aukso dubenis. Šie buvo pilni Dievo pykčio+ – Gyvojo per amžių amžius rūstybės. 8 Dėl Dievo šlovės ir galios šventovė prisipildė dūmų,+ ir niekas negalėjo į ją įeiti, kol septyni angelai baigė lieti visas septynias negandas.+

16 Ir išgirdau iš šventovės balsą,+ garsiai sakantį tiems septyniems angelams: „Eikite ir išliekite septynis Dievo pykčio dubenis ant žemės!“+

2 Pirmasis nuėjęs išliejo savo dubenį ant žemės,+ ir žmones, paženklintus žvėries žyme+ ir garbinančius jo statulą,+ ėmė varginti piktos, baisios votys.+

3 Antrasis išliejo savo dubenį į jūrą.+ Jos vanduo pasidarė lyg nužudytųjų kraujas,+ ir visi gyvi padarai* jūroje išgaišo.+

4 Trečiasis išliejo savo dubenį į upes ir vandens šaltinius,+ ir jie pavirto krauju.+ 5 Ir išgirdau angelą, turintį valdžią vandenims, sakant: „Tu esi ištikimas Dievas,+ tas, kuris esi ir kuris buvai.+ Tu esi teisus, nes paskelbei teisingus nuosprendžius.+ 6 Jie liejo šventųjų ir pranašų kraują,+ todėl kraują ir davei jiems gerti.+ Jie to nusipelno.“+ 7 Išgirdau ir aukurą sakant: „Taip, Dieve Jehova, Visagali,+ tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi.“+

8 Ketvirtasis išliejo savo dubenį į saulę,+ ir jai buvo leista karščiu svilinti žmones. 9 Žmones svilino baisi kaitra, bet jie neatgailavo ir piktžodžiavo prieš Dievą, kuriam šios negandos pavaldžios. Jie neatidavė jam šlovės.

10 Penktasis išliejo savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė aptemo.+ Žmonės iš skausmo krimtosi liežuvius, 11 bet neatgailavo dėl savo darbų ir piktžodžiavo prieš dangaus Dievą dėl savo skausmų ir vočių.

12 Šeštasis išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę,+ ir jos vanduo išdžiūvo,+ kad atsivertų kelias karaliams+ iš rytų*.

13 Ir aš išvydau, kaip iš slibino+ nasrų, žvėries nasrų ir netikro pranašo burnos išėjo trys į varles panašūs netyri pranašavimai*. 14 Tie pranašavimai yra demonų įkvėpti* ir reiškiasi stebuklais*.+ Jie pasiekia visos žemės karalius ir telkia juos didžiosios Visagalio Dievo dienos karui.+

15 „Štai aš ateinu kaip vagis.+ Laimingas, kas budi+ ir saugo savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos.“+

16 Ir jie subūrė juos į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Armagedonas*.+

17 Septintasis išliejo savo dubenį į orą, ir tada iš šventovės, nuo sosto, nuskambėjo garsus balsas:+ „Įvyko!“ 18 Ir ėmė žaibuoti, pasigirdo balsai, griaustiniai ir kilo toks didelis žemės drebėjimas, kokio nėra buvę nuo tada, kai žemėje atsirado žmogus,+ – toks smarkus, toks didžiulis žemės drebėjimas. 19 Didysis miestas+ suskilo į tris dalis, tautų miestai sugriuvo. Dievas prisiminė didžiąją Babelę,+ kuri turėjo išgerti jo didžios rūstybės vyno taurę.+ 20 Visos salos pabėgo, nebeliko ir kalnų.+ 21 Iš dangaus ant žmonių pasipylė kruša – ėmė kristi didžiuliai talento* svorio ledo luitai.+ Žmonės dėl krušos piktžodžiavo prieš Dievą, nes ta neganda buvo nepaprastai sunki.

17 Vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis,+ priėjo ir tarė man: „Ateik, parodysiu tau, kaip bus įvykdytas nuosprendis didžiajai paleistuvei*, sėdinčiai ant gausybės vandenų.+ 2 Su ja ištvirkavo žemės karaliai+ ir jos ištvirkavimo* vynu buvo nugirdyti žemės gyventojai.“+

3 Dvasios jėga jis nunešė mane į tyrus. Ir pamačiau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno Dievą žeidžiančių vardų*, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. 4 Ta moteris buvo apsirengusi purpuriniais ir skaisčiai raudonais drabužiais,+ išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais,+ o rankoje laikė aukso taurę, pilną bjaurasčių ir savo ištvirkavimo* nešvarumų. 5 Jai ant kaktos buvo užrašytas slėpiningas vardas: „Didžioji Babelė, paleistuvių ir žemės bjaurasčių motina.“+ 6 Mačiau, kad ta moteris girta nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo.+

Ją pamatęs, aš apstulbau. 7 Angelas man sakė: „Ko apstulbai? Aš atskleisiu tau slėpinį, kas yra ta moteris+ ir kas tas žvėris su septyniomis galvomis ir dešimt ragų, ant kurio ji sėdi.+ 8 Žvėries, kuris buvo ir kurį matei, nebėra. Vis dėlto jis išlips iš bedugnės;+ paskui nueis į pražūtį. O žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti gyvenimo knygoje,+ paruoštoje nuo pasaulio užgimimo, stebėsis matydami, kad žvėris buvo, paskui pradingo ir vėl pasirodė.

9 Čia reikia proto ir išminties. Septynios galvos+ – tai septyni kalnai, ant kurių ta moteris sėdi. 10 Yra septyni karaliai: penki jau krito, vienas tebėra, vienas dar neatėjo, o kai ateis, turės trumpam pasilikti. 11 Žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra,+ yra aštuntas karalius; jis kyla iš anų septynių ir eina į pražūtį.

12 Dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, dar negavusių karalystės; vis dėlto jie gaus karališkąją valdžią vienai valandai kartu su žvėrimi. 13 Jie visi turi vieną siekį, todėl atiduoda savo galią ir valdžią žvėriui. 14 Jie kovos su Avinėliu,+ bet Avinėlis juos nugalės,+ nes yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius.+ Kartu su juo nugalės ir pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji.“+

15 Ir jis man tarė: „Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi paleistuvė, yra gentys, minios, tautos ir kalbos.+ 16 Dešimt ragų,+ kuriuos matei, ir žvėris+ ims nekęsti paleistuvės,+ apiplėš ją ir nuogai išrengs, ės jos kūną ir ją sudegins,+ 17 mat Dievas paskatino jų širdis įvykdyti jo sumanymą+ – įvykdyti savo pačių siekį ir atiduoti savo karalystę valdyti žvėriui,+ kol Dievo žodžiai išsipildys. 18 Ta moteris,+ kurią regėjai, yra didysis miestas, viešpataujantis žemės karaliams.“

18 Paskui aš regėjau besileidžiant iš dangaus kitą angelą. Jis turėjo didžią valdžią ir nuo jo šlovės nušvito žemė. 2 Jis galingu balsu šaukė: „Krito! Krito didžioji Babelė!+ Ji pavirto demonų buveine, visokių netyrų dvasių* ir visokių nešvarių, nekenčiamų paukščių lindyne,+ 3 nes jos ištvirkavimo* aistros* vynas pakirto visas tautas,+ su ja ištvirkavo žemės karaliai,+ ir žemės pirkliai pralobo iš jos didžiulės begėdiškos prabangos!“

4 Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą sakant: „Išeikite iš jos, manieji žmonės,+ kad neprisidėtumėte prie jos nuodėmių ir nepatirtumėte jos negandų.+ 5 Jos nuodėmių prisikaupė ligi pat dangaus+ ir Dievas prisiminė jos nusikaltimus.+ 6 Atlyginkite jai taip, kaip ji kitiems atlygindavo,+ – atmokėkite jai dvigubai už tai, ką darė.+ Taurėje,+ kurioje ji ruošė vyną, paruoškite jai antra tiek.+ 7 Kiek ji save liaupsino ir begėdiškai ištaigavo, tiek tegu patiria kančių ir gedulo. Juk ji sako širdyje: ‘Sėdžiu lyg karalienė, nesu našlė ir gedulo tikrai nematysiu.’+ 8 Todėl per vieną dieną ištiks ją negandos, mirtis, gedulas, badas ir ji bus sudeginta,+ nes ją nuteisė galingasis Dievas Jehova.+

9 Žemės karaliai, kurie su ja ištvirkavo ir begėdiškai ištaigavo, matydami jos liepsnų dūmus verks dėl jos ir iš sielvarto mušis į krūtinę. 10 Jie stovės atokiai, išgąsdinti jos kankynės, ir sakys: ‘Vargas! Vargas! Didysis mieste,+ Babele, galingasis mieste, per vieną valandą buvo įvykdytas tau nuosprendis!’

11 Žemės pirkliai irgi jos verks ir gedės, nes niekas nebepirks jų atgabentų prekių: 12 aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, geriausios drobės, purpuro, šilko, skaisčiai raudono audinio, visokių dirbinių iš kvapiojo medžio, iš dramblio kaulo, brangiausios medienos, vario, geležies ir marmuro; 13 taip pat cinamono, kardamono, smilkalų, kvapiojo aliejaus, smilkomųjų sakų, vyno, alyvuogių aliejaus, geriausių miltų, kviečių, galvijų, avių, žirgų, vežimų, vergų ir kitų žmonių. 14 Atimti iš jos sultingieji vaisiai, kurių taip troško, ji prarado visus skanumynus ir prašmatnybes ir niekad jų neberegės.

15 Pirkliai, kurie visu tuo prekiavo ir iš jos pralobo, stovės atokiai, išgąsdinti jos kankynės. Jie verks, gedės 16 ir kalbės: ‘Vargas! Vargas! Didysis mieste, apsivilkęs geriausia drobe, purpuru ir skaisčiai raudonais apdarais, išsidabinęs aukso puošmenomis, brangakmeniais ir perlais,+ 17 per vieną valandą buvo suniokoti šitokie turtai!’

Visi laivavedžiai, jūrų keliautojai, jūreiviai ir visi, kurie pelnėsi iš jūros, stovėjo atokiai 18 žiūrėdami į jos liepsnų dūmus ir sakė: ‘Argi kas prilygo didžiajam miestui?’ 19 Jie bėrėsi žemes sau ant galvos, verkė, gedėjo ir aimanavo: ‘Vargas! Vargas! Didysis mieste, iš kurio prabangos pralobo visi turintys laivų jūroje, per vieną valandą buvai nusiaubtas!’+

20 Todėl džiaukis, dangau,+ ir jūs, šventieji,+ apaštalai ir pranašai! Dievas dėl jūsų paskelbė jai nuosprendį!“+

21 Vienas stiprus angelas iškėlė akmenį, panašų į didelę girną, ir sviedė jūron sakydamas: „Tokiu smarkumu bus nusviesta Babelė, didysis miestas, ir ji visam laikui pradings.+ 22 Nebus daugiau tavyje girdėti lyrininkų giesmių, muzikantų, fleitininkų, trimitininkų, nebeliks tavyje nė jokio amatininko, niekas daugiau negirdės tavyje girnų ūžesio. 23 Nebešvies tavyje žiburio šviesa, nebesigirdės jaunikio ir nuotakos balsų. Juk tavo pirkliai buvo žemės didžiūnai, juk savo būrimu*+ buvai suklaidinusi visas tautas. 24 Taip, tavyje buvo rastas pranašų, šventųjų ir visų žemėje nužudytųjų kraujas.“+

19 Paskui išgirdau tarsi didžiulę minią danguje garsiai skelbiant: „Šlovinkite Jahą!*+ Išgelbėjimas, šlovė ir galia priklauso mūsų Dievui, 2 nes jo nuosprendžiai tikri ir teisingi.+ Jis įvykdė nuosprendį didžiajai paleistuvei, sugadinusiai žemę savo ištvirkavimu*, ir jai atkeršijo už savo vergų kraują.“+ 3 Ir jie skelbė antrąkart: „Šlovinkite Jahą!+ Jos dūmai kils per amžių amžius.“+

4 Dvidešimt keturi vyresnieji+ ir keturios būtybės+ parpuolę pagarbino Dievą, sėdintį soste, ir sušuko: „Amen! Šlovinkite Jahą!“+

5 Nuo sosto atsklido balsas: „Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo vergai, visi, kurie jo bijote,+ maži ir dideli!“+

6 Ir išgirdau tarsi didelės minios balsus, tarsi sraunių vandenų šniokštimą ir galingų griaustinių dundesį. Tie balsai sakė: „Šlovinkite Jahą,+ nes mūsų Dievas Jehova, Visagalis,+ pradėjo karaliauti!+ 7 Džiaukimės ir džiūgaukime, atiduokime jam šlovę, nes priartėjo Avinėlio tuoktuvės ir jo jaunoji pasirengusi. 8 Jai buvo duota apsivilkti skaisčia, tyra, ploniausia lino drobe, o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai.“+

9 Angelas man pasakė: „Rašyk: ‘Laimingi pakviestieji į Avinėlio vestuvių vakarienę.’“+ Ir pridūrė: „Tai tikri Dievo žodžiai.“ 10 Tada parpuoliau jam po kojų ir norėjau jį pagarbinti. Bet jis man tarė: „Nedaryk šito!+ Aš esu tik vergas, kaip tu ir tavo broliai, kuriems pavesta liudyti apie Jėzų.+ Dievą garbink!+ Liudijimas apie Jėzų yra pranašavimo esmė*.“+

11 Ir štai atsivėrė dangus ir aš išvydau baltą žirgą.+ Jo raitelio vardas – Ištikimasis+ ir Tiesakalbis*,+ jis teisingai teisia ir kovoja.+ 12 Jo akys – ugnies liepsna,+ jis turi daug diademų ant galvos ir užrašytą vardą, kurio nežino niekas kitas, tik jis pats. 13 Jo drabužiai kruvini*, o jo vardas – Dievo Žodis.+ 14 Raiteliui iš paskos ant baltų žirgų joja dangaus kareivijos, aprengtos balta, švaria, ploniausia lino drobe. 15 Iš jo burnos eina aštrus ilgas kalavijas.+ Jis smogs juo tautoms ir ganys jas geležine lazda.+ Taip pat jis mina vynuoges Visagalio Dievo didžios rūstybės vyno spaudykloje.+ 16 O jam ant drabužio, ant šlaunies, užrašytas vardas „karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.+

17 Ir dar išvydau angelą, stovintį saulėje ir garsiai šaukiantį visiems padangių paukščiams: „Lėkite šen į didžiąją Dievo vakarienę,+ 18 leskite kūnus karalių, karo vadų, galiūnų,+ žirgų, jų raitelių+ ir visų kitų – laisvųjų ir vergų, mažų ir didelių!“

19 Ir išvydau žvėrį, žemės karalius ir jų kariuomenes, susibūrusius kariauti su raiteliu, sėdinčiu ant žirgo, ir su jo kariuomene.+ 20 Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo ir netikras pranašas,+ kuris jo akivaizdoje darė stebuklus ir jais klaidino žmones, kad tie leistųsi paženklinami žvėries žyme+ ir garbintų jo statulą.+ Juodu buvo gyvi įmesti į ugnies ežerą su degančia siera.+ 21 O visus kitus raitelis, sėdintis ant žirgo, išžudė kalaviju, einančiu iš jo burnos.+ Ir visi paukščiai prisilesė jų mėsos.+

20 Ir išvydau iš dangaus nusileidžiant angelą su raktu nuo bedugnės+ ir didele grandine rankoje. 2 Jis nutvėrė slibiną,+ senąją gyvatę,+ tai yra Velnią+ ir Šėtoną,+ ir sukaustė tūkstančiui metų. 3 Angelas įmetė jį į bedugnę,+ užrakino ir iš viršaus užantspaudavo, kad tas nebegalėtų klaidinti tautų, kol 1000 metų pasibaigs; paskui jis turės būti trumpam išleistas.+

4 Aš išvydau sostus ir tie, kurie sėdosi į juos, buvo įgalioti teisti. Mačiau sielas* tų, kurie buvo nukirsdinti, nes liudijo apie Jėzų ir kalbėjo apie Dievą, taip pat negarbino nei žvėries, nei jo statulos ir nesileido paženklinami žyme ant kaktos ir ant rankos.+ Jie atgijo ir karaliavo su Kristumi+ 1000 metų. 5 (Kiti mirusieji+ neatgijo, kol nepasibaigė 1000 metų.) Tai pirmasis prikėlimas.+ 6 Laimingi ir šventi, kurie prikeliami per pirmąjį prikėlimą.+ Tiems antroji mirtis+ neturi galios.+ Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai+ ir karaliaus su Kristumi 1000 metų.+

7 Kai tik 1000 metų baigsis, Šėtonas bus iš savo kalėjimo išleistas 8 ir išeis klaidinti tautų – Gogo ir Magogo – keturiuose žemės kampuose ir suburti jų karui. Jų buvo tiek, kiek jūros smilčių. 9 Jie žygiavo plačiai per žemę, apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Tačiau iš dangaus krito ugnis ir juos prarijo.+ 10 O jų klaidintojas Velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, ten pat, kur įmesti žvėris+ ir netikras pranašas.+ Jie bus kankinami* dieną naktį, per amžių amžius.

11 Ir išvydau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį.+ Iš jo akivaizdos pabėgo žemė ir dangus,+ vietos jiems nebeliko. 12 Mačiau mirusiuosius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą, ir buvo atverstos knygos. Buvo atversta ir gyvenimo knyga.+ Mirusiuosius teisė pagal tai, kas surašyta tose knygose. Pagal tai buvo vertinami jų darbai.+ 13 Jūra atidavė savo mirusiuosius, mirtis su Hadu* irgi atidavė savuosius, ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus.+ 14 O mirtis ir Hadas buvo įmesti į ugnies ežerą.+ Ugnies ežeras yra antroji mirtis.+ 15 Kas nebuvo įrašytas gyvenimo knygoje,+ tas buvo įmestas į ugnies ežerą.+

21 Ir išvydau naują dangų ir naują žemę.+ Ankstesnis dangus ir ankstesnė žemė buvo pranykę,+ nebeliko ir jūros.+ 2 Taip pat regėjau šventąjį miestą, Naująją Jeruzalę, nusileidžiant iš dangaus nuo Dievo.+ Ji buvo pasirengusi lyg nuotaka, pasipuošusi dėl savo jaunikio.+ 3 Tada išgirdau nuo sosto garsiai sakant: „Štai Dievo buveinė* tarp žmonių. Jis gyvens su jais ir jie bus jo tauta. Pats Dievas bus su jais.+ 4 Jis nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių,+ ir nebebus mirties,+ nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo.+ Kas buvo anksčiau, tas praėjo.“

5 O Sėdintysis soste+ tarė: „Štai aš visa darau nauja.“+ Ir pridūrė: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri.“ 6 Tada jis pasakė: „Jie tapo tikrove! Aš esu Alfa ir Omega* – pradžia ir pabaiga.+ Trokštančiam aš duosiu gerti dovanai iš gyvybės vandens šaltinio.+ 7 Nugalėtojas visa tai gaus. Aš būsiu jo Dievas ir jis bus mano sūnus. 8 O bailiai, netikintys,+ bjaurūs susiteršėliai, žudikai,+ ištvirkautojai*,+ būrėjai*, stabmeldžiai ir visi melagiai+ atsidurs degančiame ugnies ir sieros ežere.+ Tai yra antroji mirtis.“+

9 Vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų,+ priėjo ir pasakė man: „Eime, parodysiu tau nuotaką, Avinėlio jaunąją.“+ 10 Dvasios jėga jis nunešė mane į didelį, aukštą kalną ir parodė šventąjį miestą – Jeruzalę, nusileidžiančią iš dangaus nuo Dievo+ 11 ir apgaubtą Dievo šlovės.+ Ji švytėjo tarsi brangiausias akmuo, tarsi krištolo skaistumo jaspis.+ 12 Ją supo didelė aukšta siena su dvylika vartų. Vartuose buvo dvylika angelų ir įrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. 13 Rytuose buvo treji vartai, šiaurėje treji vartai, pietuose treji vartai ir vakaruose treji vartai.+ 14 Miesto siena turėjo dvylika pamatinių akmenų ir ant jų buvo dvylikos Avinėlio apaštalų vardai.+

15 Tas, kuris man kalbėjo, turėjo auksinę nendrę išmatuoti miestui, jo vartams ir sienai.+ 16 Miestas buvo keturkampis, jo ilgis toks pat kaip plotis. Ir jis ta nendre miestą išmatavo – buvo dvylika tūkstančių stadijų*. Jo ilgis, plotis ir aukštis vienodi. 17 Taip pat jis išmatavo miesto sieną – buvo šimtas keturiasdešimt keturios uolektys* matuojant žmogaus matuokle, sykiu ir angelo matuokle. 18 Jo siena pastatyta iš jaspio,+ o pats miestas – iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą. 19 Miesto sienos pamatai buvo papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmasis pamato akmuo – jaspis, antrasis – safyras, trečiasis – chalcedonas, ketvirtasis – smaragdas, 20 penktasis – sardoniksas, šeštasis – sardis, septintasis – chrizolitas, aštuntasis – berilas, devintasis – topazas, dešimtasis – chrizoprazas, vienuoliktasis – hiacintas, dvyliktasis – ametistas. 21 Dvylika miesto vartų buvo dvylika perlų, kiekvieni vartai – vienas perlas. O pagrindinė miesto gatvė nutiesta iš gryno aukso, panašaus į skaidrų stiklą.

22 Šventyklos mieste nemačiau, nes jo šventykla yra Visagalis Dievas Jehova,+ taip pat Avinėlis. 23 Miestui nereikia nei saulės, nei mėnulio šviesos, nes jį apšviečia Dievo šlovė,+ o jo žiburys yra Avinėlis.+ 24 Tautos vaikščios to miesto apšviestos+ ir žemės karaliai sutelks jame savo šlovę. 25 Jo vartai ištisą dieną nebus užveriami, nes nakties tenai nebus.+ 26 Į jį plauks tautų šlovė ir garbė.+ 27 Bet tai, kas nešventa, ir tie, kas daro bjaurystes ar meluoja, ten tikrai nepateks.+ Įeis tik tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.+

22 Jis parodė man skaidrią it krištolas gyvybės vandens upę,+ ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio+ sosto 2 ir tekančią pagrindinės gatvės viduriu. Abipus upės augo gyvybės medžiai, duodantys dvylika derlių, kas mėnesį vedantys vaisius. Tų medžių lapai skirti tautoms gydyti.+

3 Tas miestas niekada nebus prakeiktas. Jame stovės Dievo ir Avinėlio sostas.+ Dievo vergai ten tarnaus 4 ir regės Dievo veidą,+ o ant kaktų jiems bus užrašytas jo vardas.+ 5 Nakties nebebus+ ir jiems nereikės žibinto ar saulės šviesos, nes Dievas Jehova jiems švies,+ ir jie karaliaus per amžių amžius.+

6 Ir jis man tarė: „Šie žodžiai patikimi ir tikri.+ Jehova, pranašams įkvėpimą duodantis Dievas,+ siuntė savo angelą, kad šis parodytų jo vergams, kas turi netrukus įvykti. 7 Štai aš netrukus ateisiu.+ Laimingas, kas laikosi pranašiškų šios knygos žodžių.“+

8 Aš, Jonas, visa tai girdėjau ir regėjau. O išgirdęs ir pamatęs parpuoliau po kojų visa tai rodžiusiam angelui ir norėjau jį pagarbinti. 9 Bet jis man pasakė: „Nedaryk šito! Aš esu tik vergas, kaip tu, tavo broliai pranašai ir tie, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink.“+

10 Dar jis man sakė: „Neužantspauduok pranašiškų šios knygos žodžių, nes skirtas laikas arti. 11 Kas daro nedorybes, tegu toliau daro nedorybes. Kas yra save suteršęs, tegu ir toliau save teršia. O teisusis tesielgia teisiai, šventasis toliau tešventėja.

12 ‘Štai aš netrukus ateisiu ir atsinešiu atlygį, kad atmokėčiau kiekvienam už jo darbus.+ 13 Aš esu Alfa ir Omega*,+ pirmasis ir paskutinysis, pradžia ir pabaiga. 14 Laimingi, kurie išplauna savo drabužius,+ kad turėtų teisę eiti prie gyvybės medžių+ ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.+ 15 Lauke lieka šunys*, būrėjai*, ištvirkautojai*, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kam patinka meluoti ir regzti apgaulę.+

16 Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą, kad jis paliudytų jums apie šiuos dalykus bendruomenių labui. Aš esu Dovydo šaknis ir atžala,+ skaisti ryto žvaigždė.’“+

17 Dvasia ir nuotaka+ kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, tesako: „Ateik!“ Kas trokšta, teateina;+ kas nori, dovanai tesisemia gyvybės vandens.+

18 Aš pareiškiu kiekvienam, kas girdi pranašiškus šios knygos žodžius: kas prie jų ką pridės,+ tam Dievas pridės šioje knygoje aprašytų negandų,+ 19 ir kas atims ką nors iš pranašiškų šios knygos žodžių, iš to Dievas atims, kas aprašyta šioje knygoje, – neleis jam valgyti vaisių nuo gyvybės medžių+ ir įeiti į šventąjį miestą.+

20 Tas, kuris liudija apie šiuos dalykus, sako: „Taip, aš netrukus ateisiu.“+ –

„Amen! Ateik, Viešpatie Jėzau!“

21 Viešpaties Jėzaus malonė tebūna su šventaisiais.