„Kambariais“, vaizdžiai kalbant, galime pavadinti savo bendruomenes. Per didįjį suspaudimą Jehova mus globos, jeigu išsaugosime vienybę su bendratikiais. Tad ką būtina daryti jau šiandien? Ne šiaip toleruoti vienas kitą, bet nuoširdžiai mylėti. Nuo to priklausys mūsų gyvybė. „Didžioji Jehovos diena“ žmonijai atneš didžiulių vargų (Sof 1:​14, 15). Sunkumų neišvengs ir krikščionys. Kad gebėtume išsaugoti vidinę ramybę ir pagelbėti kitiems, tai dienai ruoškimės jau dabar. Tada per visus mėginimus nepritrūksime ištvermės. Taip pat nestokosime nuoširdžios atjautos ir stengsimės padėti kenčiantiems bendratikiams, rūpinsimės jų reikmėmis. Išsaugosime tarpusavio vienybę ir rodysime tikrą brolišką meilę. O suspaudimo audroms praūžus Jehova atlygins mums gyvenimu pasaulyje, kuriame visos negandos ir vargai nueis į užmarštį (Iz 65:17). w23.07 7 ¶16–17

Daugelyje Biblijos eilučių sakoma, kad Jehovai tarnauja stiprūs žmonės. Tačiau net patiems stipriausiems iš jų kartais neatrodo, kad yra stiprūs. Vienas tokių – karalius Dovydas. Būdavo, jis jausdavosi „tvirtas it kalnas“, bet kartais tos tvirtybės netekdavo. „Kai savo veidą paslėpei, mane persmelkė baimė“, – vienoje giesmėje sakė Jehovai (Ps 30:7). Arba kad ir Samsonas. Bet kas būtų galėjęs pavydėti jam jėgų. Tačiau ir šis galiūnas suvokė, kad be Dievo dvasios taptų „silpnas kaip bet kuris žmogus“ (Ts 14:​5, 6; 16:17). Visų ištikimų Dievo tarnų stiprybės šaltinis buvo Jehovos dvasia. Apaštalas Paulius irgi puikiai suvokė, kokia jam svarbi Jehovos teikiama stiprybė (2 Kor 12:​9, 10). Jis turėjo sveikatos problemų (Gal 4:​13, 14). Kartais neįstengdavo pasielgti teisingai (Rom 7:​18, 19). O kitąsyk jį vargino nerimas ir nežinomybė (2 Kor 1:​8, 9). Tačiau net būdamas silpnas apaštalas liko stiprus. Kaip tai įmanoma? Jehova kompensuodavo jėgų stygių. Šį ištikimą tarną jis visokeriopai palaikė. w23.10 12 ¶1–2

Jei esame linkę nusivertinti, atminkime, kad pats Jehova mus patraukė prie savęs (Jn 6:44). Jis pažįsta mus geriau nei mes patys save ir mato mumyse gera (2 Met 6:30). Jehova ne tuščiai sako, kad mus myli ir brangina (1 Jn 3:​19, 20). Kitus tebekamuoja kaltė dėl blogybių, kurias darė prieš sužinodami tiesą (1 Pt 4:3). Netgi ilgamečiams Dievo tarnams tenka kovoti su nuodėmingais polinkiais. Jei ir tave širdis smerkia, nepamiršk, kad panašūs jausmai slegia daugelį ištikimų Jehovos tarnų. Antai net apaštalas Paulius pripažino nepajėgiantis išsivaduoti iš tam tikrų trūkumų (Rom 7:24). Aišku, jis buvo atgailavęs dėl nuodėmių ir jau pasikrikštijęs. Bet vis tiek pavadino save „mažiausiu iš apaštalų“ ir „didžiausiu“ iš nusidėjėlių (1 Kor 15:9; 1 Tim 1:15). w24.03 27 ¶5–6