Penktadienis, spalio 3 d.
Rūpinkitės ne vien savimi, bet ir kitais (Fil 2:4).
Apaštalas Paulius Dievo įkvėptas paragino krikščionis žiūrėti ne vien savo naudos. Vadovaudamiesi šiuo principu turime atminti, kad komentuoti norime ne vien mes, bet ir kiti. Pagalvok: kai bendraujate draugų rate, tu nekalbi tiek daug, kad kitiems nelieka galimybės įsiterpti. Nori, kad pašnekesyje dalyvautų ir tavo bičiuliai. Panašiai ir per sueigas. Kaip gera, kai sueigose visi yra aktyvūs! Net norisi paskatinti, kad kuo daugiau bendratikių keltų ranką ir išreikštų savo tikėjimą (1 Kor 10:24). Stenkis komentuoti trumpai, kad būtų laiko pasisakyti kitiems. Be to, net ir trumpame komentare neaprėpk per daug minčių. Jeigu išpasakosi viską, kas rašoma pastraipoje, nieko neliks kitiems. w23.04 22–23 ¶11–13
Šeštadienis, spalio 4 d.
Visa darau dėl gerosios naujienos, kad galėčiau dalytis ja su kitais (1 Kor 9:23).
Stenkimės padėti kitiems, ypač tiems, kurie dar nežino tiesos. Tarnyboje būkime lankstūs. Sutinkame įvairiausių žmonių, jų įsitikinimai ir pažiūros labai skirtingi. Apaštalas Paulius parodė puikų lankstumo pavyzdį. Jis rašė, kad yra Jėzaus paskirtas „kitataučių apaštalu“ (Rom 11:13). Taigi, jis skelbė ne tik žydams, bet ir graikams, intelektualams, valstiečiams, valdžios atstovams ir karaliams. Apaštalas norėjo pasiekti įvairiausių žmonių širdis, tad rašė: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9:19–22). Jis atsižvelgdavo į savo klausytojų tautybę, kilmę, įsitikinimus ir prisitaikydavo. Mums irgi tarnyboje eisis geriau, jeigu būsime išradingi ir turėsime omenyje savo pašnekovų poreikius. w23.07 23 ¶11–12
Sekmadienis, spalio 5 d.
Viešpaties vergui nedera kivirčytis. Jis turi būti su visais švelnus (2 Tim 2:24).
Romumas būdingas ne silpniems, o morališkai tvirtiems žmonėms. Juk išties reikia nemažai valios, kad kylant įtampai gebėtume susitvardyti. Biblijoje žodžiu „romumas“ verčiama graikiška sąvoka, kurią kartais pavartodavo kalbėdami apie prijaukintą laukinį žirgą. Nors ir sutramdytas, gyvulys lieka stiprus. Kaip tad galime tapti romūs ir sykiu išlikti tvirti? Ne savo pastangomis. Kaip ir daugelis kitų dorybių, romumas yra Dievo „dvasios vaisius“ (Gal 5:22, 23). Taigi būtina melsti Dievą, kad savo dvasia padėtų ugdytis tą gražią savybę. Kaip rodo patirtis, tai tikrai įmanoma. Daugelis mūsų bendratikių net priešininkų puolami elgiasi pagarbiai bei maloniai ir tai žmonėms daro didelį įspūdį (2 Tim 2:24, 25). w23.09 15 ¶3