1919 metais Babelė nebeįstengė sulaikyti Dievo tarnų savo gniaužtuose. Nuo tada „ištikimas ir nuovokus vergas“ ėmė kviesti doraširdžius žmones į ką tik atsivėrusį šventąjį kelią (Mt 24:​45–47; Iz 35:8). Kadangi tame kelyje jau buvo nuveikta tiek daug parengiamųjų darbų, juo einantys žmonės galėjo vis geriau suprasti Jehovos valią ir sumanymus (Pat 4:18). Taip pat jie ėmėsi derinti savo gyvenseną su Dievo nustatytais reikalavimais. Tiesa, Jehova nesitikėjo, kad jo tarnai visų negerovių atsikratys iškart. Jis grynino juos pamažu ir ilgainiui daug kas buvo ištaisyta. Tik pagalvok, kokie būsime laimingi ateityje, kai tapsime tobuli ir visu kuo džiuginsime savo Kūrėją! Aišku, kiekvieną kelią reikia nuolat prižiūrėti. Darbai, prasidėję šventajame kelyje 1919 metais, tęsiasi iki šiol, kad kuo daugiau žmonių galėtų palikti Babelę ir keliauti juo į naująjį pasaulį. w23.05 17 ¶15; 19 ¶16

Vadovaujančioji taryba moko savo padėjėjus, jau dabar nešančius nemenką pareigų naštą. Jie puikiai parengti prižiūrėti ir ganyti Kristaus kaimenę. Didžiojo suspaudimo pabaigoje, kai likę pateptieji krikščionys bus paimti į dangų, Jehovos vardui žemėje ir toliau kils šlovė. Jėzaus Kristaus vedama krikščionių bendruomenė ištikimai tarnaus Dievui. Tiesa, tuo metu ją puls tautų koalicija, Biblijoje pavadinta Gogu iš Magogo (Ez 38:​18–20). Bet puolimas sužlugs, mūsų niekas neišgąsdins. Galime kliautis Jehovos apsauga. Regėjime apaštalas Jonas matė „milžinišką minią“ Kristaus kitų avių. Jam buvo pasakyta, kad ta minia „pergyveno didįjį suspaudimą“ (Apr 7:​9, 14). Taigi, mes tikrai būsime išgelbėti. w24.02 5–6 ¶13–14

Kad šventosios dvasios nepristigtume, turime jos melsti, studijuoti Bibliją ir glaudžiai bendradarbiauti su Jehovos organizacija. Taip brandinsime savyje „dvasios vaisių“ (Gal 5:​22, 23). Atminkime, kad Jehova savosios dvasios teikia tik tiems, kieno mąstysena ir elgesys doras. Jeigu leistumės į netyras mintis ar veiksmus, jis savo dvasios nebeduotų (1 Tes 4:​7, 8). Be to, apaštalas Paulius įspėja: „Neniekinkite pranašavimų“ (1 Tes 5:20). Pranašavimais jis vadina Jehovos įkvėptus apreiškimus – apie artėjančią teismo dieną, apie mūsų laikų įvykių reikšmę ir kitus. Argi tų apreiškimų nepaniekintume, jeigu Armagedoną mintyse atidėliotume, esą jis dar toli? Tikras krikščionis nuolat turi omenyje būsimąjį teismą ir stengiasi „šventai elgtis ir dievotai gyventi“ (2 Pt 3:​11, 12). w23.06 12 ¶13–14