DANIELIAUS KNYGA

1 Trečiais Judo karaliaus Jehojakimo+ valdymo metais Babilono karalius Nebukadnecaras atžygiavo ir apgulė Jeruzalę.+ 2 Jehova atidavė jam į rankas Judo karalių Jehojakimą,+ atidavė ir kai kuriuos Dievo Namų reikmenis, – juos Nebukadnecaras išgabeno į Šinaro kraštą*,+ į savo dievo šventyklą, ir padėjo į savo dievo iždinę.+

3 Tada karalius įsakė vyriausiajam rūmų pareigūnui Ašpenazui atvesti pas jį izraelitų, ypač tokių, kurie būtų iš karališkosios šeimos, kilmingi.+ 4 Tai turėjo būti jaunuoliai* be jokio trūkumo, gražios išvaizdos, apdovanoti išmintimi, išmanymu, nuovoka+ ir tinkami tarnauti karaliaus rūmuose. Ašpenazui buvo liepta juos mokyti chaldėjų rašto ir kalbos. 5 Karalius skyrė jiems kasdienį davinį iš karališkų valgių ir vyno, kurį pats gėrė. Jaunuoliai turėjo būti lavinami* trejus metus, kad paskui, tam laikui praėjus, galėtų tarnauti karaliui.

6 Tarp jų buvo ir keli Judo giminės jaunuoliai: Danielius*,+ Hananija*, Mišaelis* ir Azarija*.+ 7 Vyriausiasis rūmų pareigūnas davė jiems kitus vardus*: Danielių pervadino Beltšacaru,+ Hananiją – Šadrachu, Mišaelį – Mešachu ir Azariją – Abed Negu.+

8 Nenorėdamas susiteršti, Danielius savo širdyje nusprendė karališkų valgių nevalgyti ir vyno nuo karaliaus stalo negerti. Jis paprašė vyriausiąjį rūmų pareigūną leidimo susilaikyti nuo valgio ir gėrimo, kuris galėtų jį suteršti. 9 Dievas vyriausiąjį rūmų pareigūną nuteikė taip, kad šis Danieliui būtų maloningas ir gailestingas.+ 10 Vis dėlto pareigūnas tarė Danieliui: „Aš bijausi savo viešpaties karaliaus. Juk tai jis yra paskyręs, ką turite valgyti ir gerti. O kas, jeigu jis pamatys, kad atrodote prasčiau nei kiti jūsų amžiaus jaunuoliai? Per jus nusikalsčiau karaliui.“ 11 Tada Danielius kreipėsi į prižiūrėtoją, kuriam vyriausiasis rūmų pareigūnas buvo patikėjęs rūpintis Danieliumi, Hananija, Mišaeliu ir Azarija, 12 ir paprašė: „Mėgink savo tarnus dešimt dienų – tebus mums duota valgyti daržovių ir gerti vandens. 13 Paskui palygink mūsų išvaizdą su išvaizda jaunuolių, kurie valgo karališkus valgius, ir pagal tai, ką matysi, spręsk, ką su savo tarnais toliau daryti.“

14 Su pasiūlymu jis sutiko ir dešimt dienų juos mėgino. 15 Toms dešimt dienų praėjus, jie atrodė geriau ir sveikiau už visus jaunuolius, kurie valgė karališkus valgius. 16 Todėl prižiūrėtojas jiems skirtus karališkus valgius ir vyną nuo stalo nunešdavo ir patiekdavo daržovių. 17 Dievas davė tiems keturiems jaunuoliams išminties ir išmanymo, leido perprasti visokiausias knygas*. Danieliui dar buvo duotas gebėjimas išaiškinti visokius regėjimus ir sapnus.+

18 Atėjus karaliaus nustatytam laikui,+ vyriausiasis rūmų pareigūnas atvedė visus jaunuolius pas Nebukadnecarą. 19 Karalius su jais pasikalbėjo, ir tarp jų neatsirado nė vieno, kuris būtų prilygęs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai.+ Taigi jie pradėjo tarnauti karaliui. 20 Kai tik karalius kreipdavosi į juos su kokiu klausimu, reikalaujančiu išminties ir supratimo, matydavo, kad jie dešimtkart pranašesni už visus jo karalystės žynius ir būrėjus.+ 21 Danielius ten išbuvo iki pirmų karaliaus Kyro valdymo metų.+

2 Antrais savo karaliavimo metais Nebukadnecaras regėjo sapnus, ir jo dvasia buvo taip sukrėsta,+ kad jis nebegalėjo užmigti. 2 Tada karalius įsakė sušaukti žynius, būrėjus, kerėtojus ir chaldėjus*, kad tie pasakytų, ką jis susapnavo. Kai jie atėjo ir stojo karaliaus akivaizdon,+ 3 karalius tarė: „Sapnavau sapną, ir mano dvasia nerimsta – noriu sužinoti, ką tas sapnas reiškia.“ 4 Chaldėjai aramėjiškai+ atsakė karaliui:* „O karaliau, gyvuok per amžius! Papasakok sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime.“

5 Karalius chaldėjams tarė: „Toks yra mano galutinis sprendimas: jeigu jūs nepasakysite, ką sapnavau, ir to sapno neišaiškinsite, būsite sukapoti į gabalus, o jūsų namai bus paversti išviete*. 6 Bet jei pasakysite ir išaiškinsite, aš jus apdovanosiu, jums atlyginsiu ir didžiai jus pagerbsiu.+ Dabar kalbėkite: ką aš sapnavau ir ką tas sapnas reiškia.“

7 Tie antrąkart sakė: „Tepapasakoja karalius sapną savo tarnams, ir mes išaiškinsime.“ –

8 „Matau, mėginate laimėti laiko, – tarė karalius, – nes gerai suprantate, koks yra mano galutinis sprendimas. 9 Jei nepasakysite, ką sapnavau, bausmės neišvengsite nė vienas. Bet jūs susimokėte man meluoti ir mane klaidinti, kol kas nors pasikeis. Taigi sakykite, koks buvo mano sapnas, tada žinosiu, kad galite jį išaiškinti.“

10 Chaldėjai karaliui atsakė: „Žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų įvykdyti karaliaus reikalavimą. Joks galingas karalius nei valdytojas nieko panašaus iš žynių, būrėjų ar chaldėjų nėra reikalavęs. 11 Ko karalius reikalauja, įvykdyti per sunku. Niekas negali karaliui to apreikšti – tik dievai, o jų buveinė ne tarp mirtingųjų.“

12 Tai išgirdęs, karalius įtūžo ir įsakė išgalabyti visus Babilono išminčius.+ 13 Kai tas įsakas išėjo ir buvo ruošiamasi išminčius išžudyti, imta ieškoti ir Danieliaus su jo bičiuliais, kad ir tiems būtų įvykdyta mirties bausmė.

14 Tuomet Danielius apdairiai ir atsargiai kreipėsi į karaliaus sargybos viršininką Arjochą, – šis jau buvo išsiruošęs žudyti Babilono išminčių. 15 Arjochą, karaliaus pareigūną, jis paklausė: „Kodėl karaliaus įsakas toks griežtas?“ Ir Arjochas išdėstė Danieliui visą reikalą.+ 16 Tada Danielius nuėjo pas karalių ir paprašė duoti jam laiko, kad galėtų sapną išaiškinti.

17 Parėjęs namo, Danielius viską papasakojo savo bičiuliams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai. 18 Jis prašė juos melsti dangaus Dievą, kad pasigailėtų ir tą paslaptį apreikštų, antraip Danielius ir jo bičiuliai žus kartu su kitais Babilono išminčiais.

19 Nakties regėjime paslaptis Danieliui buvo apreikšta,+ ir jis šlovino dangaus Dievą. 20 Danielius sakė:

24 Danielius nuėjo pas Arjochą, kuriam karalius buvo pavedęs išžudyti Babilono išminčius,+ ir tarė: „Nežudyk Babilono išminčių. Nuvesk mane pas karalių, ir aš jo sapną išaiškinsiu.“

25 Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir pasakė: „Tarp Judo tremtinių+ radau vyrą, kuris gali išaiškinti karaliui sapną.“ 26 Danieliaus, praminto Beltšacaru,+ karalius paklausė: „Ar tu tikrai gali papasakoti, kokį sapną aš regėjau, ir jį išaiškinti?“+ – 27 „Paslapties, dėl kurios karalius teiraujasi, nesugebės išaiškinti nė vienas išminčius, būrėjas, žynys ar žvaigždininkas*,+ – atsakė Danielius. – 28 Bet danguje yra Dievas. Jis apreiškia paslaptis+ ir dabar karaliui Nebukadnecarui atskleidžia, kas vyks paskutinėmis dienomis*. Štai ką lovoje gulėdamas susapnavai, štai kokie regėjimai atėjo tau į galvą.

29 Kai lovoje gulėjai, o karaliau, tavo mintys ėmė suktis apie tai, kas bus ateityje, ir tasai, kuris apreiškia paslaptis, tau atskleidė, kas nutiks. 30 Man ši paslaptis buvo atskleista ne dėl to, kad būčiau buvęs išmintingesnis už kitus gyvuosius, o kad tau, karaliau, būtų išaiškintas sapnas ir kad suprastum savo širdies mintis.+

31 Tu, karaliau, regėjai didžiulę statulą*. Ta statula, milžiniška ir visa spindinti, stovėjo tau prieš akis, o jos išvaizda kėlė baimę. 32 Statulos galva buvo iš gryno aukso,+ krūtinė ir rankos – iš sidabro,+ pilvas ir šlaunys – iš vario,+ 33 kojos – iš geležies,+ o pėdos – iš geležies ir molio*.+ 34 Tau bežiūrint, buvo atkirstas akmuo, bet ne žmogaus rankomis. Jis trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir jas sutrupino.+ 35 Geležis, molis, varis, sidabras ir auksas – viskas subyrėjo į šipulius, tapo tarsi pelai ant grendymo vasarą. Vėjas juos išpustė, nepalikdamas nė pėdsako. O akmuo, kuris trenkėsi į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.

36 Štai toks yra sapnas. Dabar karaliui jį išaiškinsime. 37 Tu, o karaliau – karalių karaliau, kuriam dangaus Dievas davė karalystę,+ galybę, stiprybę ir šlovę, 38 į kurio rankas atidavė žmones, kad ir kur jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį padarė visų jų valdovu,+ – tu esi ta auksinė galva.+

39 Po tavęs iškils kita karalystė,+ menkesnė už tavo. Paskui iškils trečia – varinė, ir ji užvaldys visą žemę.+

40 Ketvirtoji karalystė bus tvirta lyg geležis.+ Kaip geležis visa sutriuškina ir sutrupina, kaip sudaužo visa į šipulius, taip ji sutriuškins ir sudaužys visas anas karalystes.+

41 O pėdos ir pirštai, kaip regėjai, buvo iš molio* ir geležies. Tai reiškia, kad ta karalystė bus pasidalijusi, bet turės geležies tvirtumo, nes tu matei geležį, maišytą su minkštu moliu. 42 Kadangi kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai, iš dalies moliniai, ta karalystė bus iš dalies stipri, iš dalies trapi. 43 Kaip tavo regėta geležis buvo susimaišiusi su minkštu moliu, taip jie* bus susimaišę su žmonėmis*, tačiau vienas su kitu nesukibs, panašiai kaip geležis nekimba su moliu.

44 Tų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę,+ kuri niekada nebus sunaikinta.+ Ta karalystė neatiteks jokiai kitai tautai.+ Ji sutriuškins visas anas karalystes, padarys joms galą,+ o pati gyvuos amžinai,+ – 45 lygiai kaip tavo matytasis akmuo, ne žmogaus rankomis atkirstas nuo kalno, sutriuškino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą.+ Didis Dievas apreiškė karaliui, kas įvyks ateityje.+ Sapnas yra tikras ir jo išaiškinimas patikimas.“

46 Karalius Nebukadnecaras puolė kniūbsčias prieš Danielių ir išreiškė jam pagarbą. Jis įsakė atnešti Danieliui dovaną ir paaukoti smilkalų. 47 Karalius Danieliui tarė: „Iš tikro jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių Apreiškėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šitą paslaptį.“+ 48 Nebukadnecaras išaukštino Danielių, davė jam daug puikių dovanų ir padarė visos Babilono srities valdytoju,+ taip pat visų Babilono išminčių vyriausiuoju. 49 Danieliaus prašymu karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą+ Babilono srities valdininkais, o Danielius tarnavo karaliaus rūmuose.

3 Karalius Nebukadnecaras padarė aukso statulą* – 60 uolekčių* aukščio ir 6 uolekčių* pločio – ir pastatė ją Dūros lygumoje, Babilono srityje. 2 Paskui karalius Nebukadnecaras siuntė žinią satrapams, viršininkams, vietininkams, patarėjams, iždininkams, teisėjams, tarnautojams ir visiems sričių valdytojams, kad susirinktų į jo pastatytos statulos pašventinimo iškilmę.

3 Taigi satrapai, viršininkai, vietininkai, patarėjai, iždininkai, teisėjai, tarnautojai ir visi sričių valdytojai susirinko į statulos, kurią Nebukadnecaras buvo pastatęs, pašventinimo iškilmę. Jiems sustojus priešais tą statulą, 4 šauklys garsiai paskelbė: „Jums, žmonės iš visų tautų ir genčių, kalbančių įvairiausiomis kalbomis, įsakoma: 5 kai išgirsite rago, dūdos, citros, arfos, lyros, dūdmaišio ir visų kitų instrumentų garsą, turite parpulti ir pagarbinti aukso statulą, kurią pastatė karalius Nebukadnecaras. 6 O kas neparpuls ir jos nepagarbins, tuoj bus įmestas į ugnimi plieskiančią krosnį.“+ 7 Tad kai pasigirdo rago, dūdos, citros, arfos, lyros ir visų kitų instrumentų garsas, žmonės iš visų tautų ir genčių, kalbančių įvairiausiomis kalbomis, parpuolė ir pagarbino Nebukadnecaro pastatytą aukso statulą.

8 Tuo metu keletas chaldėjų atėję ėmė skųsti* žydus. 9 „O karaliau, gyvuok per amžius! – tarė jie karaliui Nebukadnecarui. – 10 Tu, karaliau, davei įsakymą, kad kiekvienas, išgirdęs rago, dūdos, citros, arfos, lyros, dūdmaišio ir visų kitų instrumentų garsą, turi parpulti ir pagarbinti aukso statulą, 11 o kas neparpuls ir nepagarbins, bus įmestas į ugnimi plieskiančią krosnį.+ 12 Bet žydai, kuriuos tu esi paskyręs Babilono srities valdininkais, – Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas+ – tavęs, karaliau, nepaiso. Jie netarnauja tavo dievams ir aukso statulos, kurią pastatei, nepagarbino.“

13 Nebukadnecaras baisiai įtūžo ir liepė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą. Kai vyrai buvo pas karalių atvesti, 14 Nebukadnecaras paklausė: „Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, ar tiesa, kad jūs mano dievams+ netarnaujate ir aukso statulos, kurią pastačiau, nepagarbinote? 15 Jei dabar, išgirdę rago, dūdos, citros, arfos, lyros, dūdmaišio ir visų kitų instrumentų garsą, parpulsite ir mano padarytą statulą pagarbinsite, tai gerai. Bet jei nepagarbinsite, tuoj būsite įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį. Koks gi dievas išgelbės jus iš mano rankų?“+

16 Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas karaliui atsakė: „Dėl viso šito, o Nebukadnecarai, neturime tau ką pasakyti. 17 Jei taip su mumis ir pasielgtum, o karaliau, Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir iš tavo rankų.+ 18 Bet jei ir neišgelbėtų, tai tebūna tau žinoma, karaliau: tavo dievams vis tiek netarnausime ir tavo pastatytos aukso statulos negarbinsime.“+

19 Nebukadnecaras taip supyko ant Šadracho, Mešacho ir Abed Nego, kad net jo veidas persikreipė*. Jis liepė įkaitinti krosnį septyniskart karščiau nei paprastai, 20 o keliems stipriems savo kariams įsakė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir į tą ugnimi plieskiančią krosnį įmesti.

21 Taigi šiuos vyrus su visais apsiaustais, palaidinėmis, kepurėmis ir kitais drabužiais surišo ir įmetė į ugnimi plieskiančią krosnį. 22 Karaliaus įsakymas buvo labai griežtas ir krosnis taip įkaitinta, kad kariai, atvedę Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą, patys žuvo nuo ugnies liepsnų. 23 O tie trys, Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas, surišti įkrito į ugnimi plieskiančią krosnį.

24 Staiga karalius Nebukadnecaras išsigandęs pašoko ir savo aukštų pareigūnų paklausė: „Argi ne tris vyrus surišę įmetėme į ugnį?“ Tie atsakė: „Taip, karaliau.“ – 25 „Žiūrėkite, – stebėjosi karalius, – matau keturis vyrus, laisvai vaikščiojančius liepsnose. Nieko jiems nėra nutikę, o tas ketvirtas atrodo taip, lyg būtų dievų sūnus.“

26 Priėjęs prie ugnimi plieskiančios krosnies angos, Nebukadnecaras šūktelėjo: „Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, aukščiausiojo Dievo+ tarnai, išeikite! Eikite šen!“ Ir Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas išėjo iš ugnies liepsnų. 27 Satrapai, viršininkai, vietininkai ir kiti aukšti karaliaus pareigūnai, kurie ten buvo susirinkę,+ pamatė, kad ugnis tiems vyrams nė kiek nepakenkė*+ – nė vienas galvos plaukas nenusvilo, apsiaustai neapdegė, nesijautė net dūmų kvapo.

28 Tada Nebukadnecaras pareiškė: „Šlovė Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievui,+ nes jis siuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus. Juo pasitikėdami jie nepakluso karaliaus įsakymui ir verčiau pasirinko mirti* negu tarnauti ir lenktis kitam dievui, o ne savajam.+ 29 Todėl išleidžiu tokį įsaką: kas tik iš visų tautų ir genčių, kalbančių įvairiausiomis kalbomis, pasakytų ką nors prieš Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą, bus sukapotas į gabalus, o jo namai bus paversti išviete*. Mat nėra dievo, kuris galėtų išgelbėti taip, kaip jų Dievas.“+

30 Ir karalius suteikė Šadrachui, Mešachui ir Abed Negui aukštas pareigas Babilono srityje.+

4 „Karalius Nebukadnecaras – visoms tautoms ir gentims, įvairiausiomis kalbomis kalbančioms, visoje žemėje gyvenančioms: didi ramybė jums! 2 Aš panorau papasakoti, kokių ženklų ir stebuklų aukščiausiasis Dievas man parodė. 3 Kokie įstabūs tie ženklai, kokie galingi stebuklai! Jo karalystė – amžina karalystė, jis viešpatauja per kartų kartas.+

4 Aš, Nebukadnecaras, savo namuose gyvenau be rūpesčių, savo rūmuose mėgavausi gyvenimu. 5 Bet sykį susapnavau bauginantį sapną. Į galvą atėję vaizdiniai ir regėjimai mane, gulintį lovoje, labai išgąsdino.+ 6 Taigi įsakiau sukviesti pas mane visus Babilono išminčius, kad tą sapną išaiškintų.+

7 Susirinko visi žyniai, būrėjai, chaldėjai* ir žvaigždininkai.+ Kai jiems papasakojau, ką sapnavau, sapno išaiškinti jie nesugebėjo.+ 8 Galiausiai pas mane atėjo Danielius, mano dievo+ garbei pervadintas Beltšacaru,+ turįs šventųjų dievų dvasią.+ Ir aš ėmiau pasakoti jam savo sapną:

9 ‘Beltšacarai, žynių vyriausiasis,+ gerai žinau, kad tu turi savyje šventųjų dievų dvasią+ ir kad nėra paslapties, kurią tau būtų per sunku atskleisti.+ Tad pasakyk, ką reiškia tie regėjimai, kuriuos sapne mačiau, išaiškink juos.

10 Man gulint lovoje, į galvą atėjo regėjimai, ir aš išvydau medį+ žemės viduryje. Jis buvo nepaprastai aukštas.+ 11 Tas medis užaugo didelis ir tvirtas, jo viršūnė siekė dangų, matyti jį galėjai iš visų žemės pakraščių. 12 Medis buvo gražiai sulapojęs, pilnas vaisių. Maisto nuo jo pakako visiems. Ūksmės po tuo medžiu ieškojo laukų žvėrys, šakose gyveno padangių paukščiai, ir visi, kas gyvas, maitinosi jo vaisiais.

13 Kai man gulint lovoje į galvą atėjo regėjimai, išvydau ir šventąjį sargą, žengiantį iš dangaus.+ 14 Jis garsiai šaukė: „Nukirskite medį,+ nukapokite jo šakas, nudraskykite lapus ir nupurtykite vaisius! Teišsilaksto iš po jo žvėrys, padangių paukščiai teskrenda šalin nuo jo šakų. 15 Palikite tik kelmą su šaknimis žemėje. Geležimi ir variu sukaustytas, telieka jis lauko žolėje. Temerkia jį rasa iš dangaus, tebūna jis tarp lauko augalų – ten pat, kur žvėrys.+ 16 Vietoj žmogaus širdies tebūna jam duota žvėries širdis, ir taip tepraeina septyni laikai.+ 17 Šį potvarkį skelbia sargai,+ šį nuosprendį – šventieji, kad visi, kas gyvas, žinotų: žmonių karalystę valdo Aukščiausiasis.+ Jis duoda ją kam panorėjęs ir skiria jos valdovu net menkiausią žmogų.“

18 Toks yra sapnas, kurį aš, karalius Nebukadnecaras, mačiau. Dabar, Beltšacarai, išaiškink jį. Kiti mano karalystės išminčiai išaiškinti nesugeba,+ o tu sugebėsi, nes tavyje yra šventųjų dievų dvasia.’

19 Tuomet Danielius, vardu Beltšacaras,+ akimirką sustingo, nes jo mintys kėlė jam siaubą.

Karalius jam tarė: ‘Beltšacarai, nei sapnas, nei sapno reikšmė tegu tavęs negąsdina.’

Beltšacaras atsakė: ‘Mano viešpatie! O kad tai būtų sapnas apie tuos, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas – apie tavo priešus!

20 Medis, kurį regėjai, kuris buvo užaugęs didelis ir tvirtas, su dangų siekiančia viršūne, matomas iš visų žemės kampelių,+ 21 gražiai sulapojęs, pilnas vaisių ir maisto visiems, po kuriuo gyveno laukų žvėrys ir kurio šakose buvo radę prieglobstį padangių paukščiai,+ – 22 tas medis esi tu, karaliau. Tu tapai didis ir stiprus, tavo didybė išaugo ir pasiekė dangų,+ tu valdai visa iki žemės pakraščių.+

23 Karalius matė iš dangaus žengiantį šventąjį sargą,+ kuris skelbė: „Nukirskite medį, sunaikinkite jį! Palikite tik kelmą su šaknimis žemėje. Geležimi ir variu sukaustytas, telieka jis lauko žolėje. Temerkia jį rasa iš dangaus, tebūna jis su laukų žvėrimis, ir taip tepraeina septyni laikai.“+ 24 Štai, karaliau, ką tas sapnas reiškia, štai ką yra nusprendęs Aukščiausiasis. Mano viešpačiui, karaliui, nutiks šitaip: 25 tu būsi išvarytas iš žmonių tarpo, gyvensi su laukų žvėrimis, ėsi žolę kaip jaučiai, tave merks rasa iš dangaus,+ ir taip praeis septyni laikai,+ kol suprasi, kad žmonių karalystę valdo Aukščiausiasis ir kad jis duoda ją kam panorėjęs.+

26 Kadangi buvo pasakyta palikti medžio kelmą su šaknimis,+ karalystė bus tau sugrąžinta, – tik pirmiau turėsi pripažinti, kad visa valdo tasai, kuris yra danguje. 27 Todėl, karaliau, paklausyk mano patarimo: atsižadėk savo nuodėmių ir daryk, kas teisu, palik neteisybę ir būk gailestingas vargšui. Jei taip darysi, gali būti, kad dar ilgai gyvensi gerovėje.’“+

28 Karalių Nebukadnecarą visa tai ir ištiko.

29 Praėjus dvylikai mėnesių, vaikštinėdamas ant savo karališkųjų Babilono rūmų stogo, 30 karalius kalbėjo: „Argi ne didis tas Babilonas, kurį pats savo jėgomis ir savo galybe pastačiau, kad būtų mano karališkieji namai, mano pasididžiavimas ir šlovė?“

31 Tiems žodžiams dar tebesant karaliaus lūpose, iš dangaus pasigirdo balsas: „Klausykis, karaliau Nebukadnecarai: karalystė iš tavęs atimama,+ 32 tu išvaromas iš žmonių tarpo. Su laukų žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jaučiai, ir taip praeis septyni laikai, kol suprasi, kad žmonių karalystę valdo Aukščiausiasis ir kad jis duoda ją kam panorėjęs.“+

33 Ir iškart šis žodis Nebukadnecarui išsipildė. Jis buvo išvarytas iš žmonių tarpo, ėmė ėsti žolę kaip jaučiai, jo kūną merkė rasa iš dangaus, ir plaukai užaugo tokie ilgi kaip erelio plunksnos, o nagai – kaip paukščio.+

34 „Tam laikotarpiui praėjus,+ aš, Nebukadnecaras, pažvelgiau į dangų, ir man sugrįžo protas. Aš šlovinau Aukščiausiąjį – tą, kuris gyvuoja per amžius, liaupsinau jį ir garbinau, nes jo viešpatavimas amžinas ir jo karalystė tveria per kartų kartas.+ 35 Visi žemės gyventojai prieš jį yra niekas. Ir su dangaus kareivija, ir su žemės gyventojais jis elgiasi, kaip jam patinka. Nėra nė vieno, kuris galėtų jam sutrukdyti*+ ar papriekaištauti: ‘Ką gi tu darai?’+

36 Tuo metu atgavau ne tik protą, bet ir savo karališką šlovę, didybę ir prakilnumą.+ Aukštieji pareigūnai ir didžiūnai mane susiieškojo ir aš buvau sugrąžintas į savo karalystę. Man buvo suteikta dar daugiau didybės.

37 Tad aš, Nebukadnecaras, liaupsinu, aukštinu ir šlovinu dangaus Karalių,+ nes visi jo darbai yra teisūs, jo keliai teisingi,+ ir jis gali pažeminti išdidžiuosius.“+

5 Karalius Belšacaras+ tūkstančiui savo didžiūnų iškėlė didelę puotą ir visų akivaizdoje gėrė vyną.+ 2 Apsvaigęs nuo vyno, Belšacaras įsakė atnešti aukso ir sidabro indus, kuriuos jo tėvas Nebukadnecaras buvo paėmęs iš šventyklos Jeruzalėje,+ mat užsimanė iš jų gerti sykiu su savo didžiūnais, žmonomis ir sugulovėmis. 3 Taigi jiems atnešė aukso indus, paimtus iš šventyklos, iš Dievo Namų Jeruzalėje, ir karalius su savo didžiūnais, žmonomis ir sugulovėmis iš jų gėrė. 4 Jie gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, iš vario, geležies, medžio ir akmens.

5 Kaip tik tada pasirodė žmogaus ranka ir ėmė rašyti ant karaliaus rūmų sienos tinko, priešais žibintuvą. Karalius, matydamas, kaip toji ranka rašo, 6 išblyško*, jo mintys kėlė jam siaubą, iš baimės šlaunys drebėjo+ ir keliai tirtėjo.

7 Tada karalius ėmė šaukti, kad būtų atvesti būrėjai, chaldėjai* ir žvaigždininkai.+ Babilono išminčiams jis tarė: „Žmogus, kuris perskaitys šį užrašą ir pasakys, ką jis reiškia, bus aprengtas purpuru, jam ant kaklo bus užkabinta aukso grandinė+ ir jis bus trečias karalystėje.“+

8 Susirinko visi karaliaus išminčiai, tačiau nė vienas nemokėjo nei perskaityti užrašo, nei karaliui paaiškinti, ką jis reiškia.+ 9 Tad karalius Belšacaras dar labiau išsigando ir jo veidas perbalo; didžiūnai buvo visai sutrikę.+

10 Sužinojusi, apie ką šneka karalius ir didžiūnai, į puotos menę įžengė karalienė*. „O karaliau, gyvuok per amžius! – prabilo ji. – Tegu tavo mintys nekelia tau siaubo ir veidas tenebūna toks išbalęs. 11 Tavo karalystėje yra žmogus, turintis šventųjų dievų dvasią. Jau tavo tėvo dienomis jis garsėjo supratimu, išmanymu ir dieviška išmintimi.+ Karalius Nebukadnecaras, tavo tėvas, buvo paskyręs jį žynių, būrėjų, chaldėjų ir žvaigždininkų vyriausiuoju.+ Taip, karaliau, tavo tėvas jį paskyrė, 12 nes Danielius, karaliaus pervadintas Beltšacaru,+ turėjo nepaprastą dvasią ir nuovoką, gebėjo aiškinti sapnus, įminti mįsles ir išnarplioti keblius klausimus*.+ Liepk pašaukti Danielių, ir jis viską paaiškins.“

13 Taigi Danielius buvo atvestas pas karalių, ir karalius jį paklausė: „Ar tu esi tas Danielius, vienas iš tremtinių,+ kuriuos mano tėvas parsivedė iš Judo?+ 14 Aš girdėjau, kad tavyje yra dievų dvasia+ ir kad garsėji supratimu, išmanymu ir nepaprasta išmintimi.+ 15 Pas mane buvo atvesti išminčiai ir būrėjai, kad užrašą man perskaitytų ir atskleistų, ką jis reiškia. Deja, išaiškinti tų žodžių jie nesugebėjo.+ 16 O apie tave girdėjau, kad moki išaiškinti visokias paslaptis+ ir išnarplioti keblius klausimus*. Tad jei šį užrašą man perskaitysi ir pasakysi, ką jis reiškia, būsi aprengtas purpuru, tau ant kaklo bus užkabinta aukso grandinė ir tu būsi trečias karalystėje.“+

17 Danielius karaliui atsakė: „Dovanas pasilik sau, atlygį atiduok kitiems. Tą užrašą karaliui aš ir taip perskaitysiu ir jo reikšmę išaiškinsiu. 18 O karaliau! Aukščiausiasis Dievas davė tavo tėvui Nebukadnecarui karalystę, suteikė šlovę, garbę ir didybę.+ 19 Dėl jam suteiktos šlovės visos tautos ir gentys, kalbančios įvairiausiomis kalbomis, drebėjo iš baimės jo akivaizdoje.+ Ką norėdavo, tą jis nužudydavo, o ką norėdavo, palikdavo gyvą; vieną panorėjęs išaukštindavo, kitą pažemindavo.+ 20 Bet jo širdis išpuiko, dvasia surambėjo, ir jis ėmė elgtis įžūliai,+ todėl buvo nuverstas nuo karalystės sosto ir neteko savo šlovės. 21 Jis buvo išvarytas iš žmonių tarpo, jo širdis pasidarė kaip žvėries. Su laukiniais asilais jis gyveno ir ėdė žolę kaip jaučiai, jo kūną merkė rasa iš dangaus. Tada jis suprato, kad žmonių karalystę valdo aukščiausiasis Dievas ir kad jos valdovu skiria ką panorėjęs.+

22 Bet tu, jo sūnau Belšacarai, visa tai žinodamas, savo širdyje nenusižeminai. 23 Priešingai – tu išsiaukštinai prieš dangaus Viešpatį+ ir liepei atnešti jo Namų indus.+ Tada su savo didžiūnais, žmonomis ir sugulovėmis gėrei iš jų vyną ir šlovinai dievus, padarytus iš sidabro, aukso, vario, geležies, medžio ir akmens, – dievus, kurie nieko nemato, negirdi ir nieko nesupranta.+ O Dievo, kurio rankose yra tavo gyvybė+ ir visas tavo gyvenimas, tu nepagarbinai. 24 Tad jis siuntė ranką, kad parašytų šitą užrašą.+ 25 Užrašas yra toks: MENE, MENE, TEKEL ir PARSIN.

26 Ir štai ką tie žodžiai reiškia. MENE – Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir padarė jai galą.+

27 TEKEL – buvai pasvertas svarstyklėmis ir pasirodei esąs per lengvas.

28 PERES – tavo karalystė yra padalyta ir atiduota medams ir persams.“+

29 Tada Belšacaro įsakymu Danielių aprengė purpuru, ant kaklo užkabino aukso grandinę ir paskelbė, kad jis bus trečias karalystėje.+

30 Tą pačią naktį chaldėjų karalius Belšacaras buvo nužudytas,+ 31 ir karalystę valdyti gavo medas Darijus+ (jam buvo maždaug 62 metai).

6 Darijus nusprendė paskirti 120 satrapų ir jiems pavedė valdyti visas karalystės sritis.+ 2 Jie buvo pavaldūs trims aukštiems pareigūnams, kurių vienas buvo Danielius.+ Satrapai+ turėjo duoti šiems apyskaitą, kad karalius nepatirtų kokio nuostolio. 3 Danielius pranoko kitus aukštuosius pareigūnus ir satrapus, nes savyje turėjo nepaprastą dvasią,+ ir karalius ketino jį dar paaukštinti – padaryti viršiausią visoje karalystėje.

4 Tuomet aukštieji pareigūnai ir satrapai ėmė ieškoti pagrindo apkaltinti Danielių dėl karalystės reikalų, tačiau nerado nei kuo jį apkaltinti, nei dėl ko papriekaištauti. Danielius buvo patikimas, ir nebuvo įmanoma prikišti jam nė menkiausio aplaidumo ar nesąžiningumo. 5 Tada tie vyrai kalbėjo: „Pagrindo apkaltinti Danielių tikrai nerasime, nebent tai būtų dalykai, susiję su jo Dievo įstatymu.“+

6 Taigi aukštieji pareigūnai ir satrapai sugužėjo pas karalių ir jam kalbėjo: „Karaliau Darijau, gyvuok per amžius! 7 Visi karaliaus pareigūnai, viršininkai, satrapai, patarėjai ir vietininkai tarpusavyje sutarė, kad reikia karališkuoju potvarkiu įvesti tokį draudimą: kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų ko nors melstų kokį dievą ar žmogų, o ne tave, karaliau, turi būti įmestas į liūtų duobę.+ 8 Todėl dabar, karaliau, išleisk potvarkį ir jį pasirašyk,+ kad niekas negalėtų to potvarkio pakeisti, nes medų ir persų įstatymai neatšaukiami.“+

9 Ir karalius Darijus pasirašė draudžiamąjį potvarkį.

10 Sužinojęs, kad pasirašytas toks potvarkis, Danielius parėjo namo ir savo aukštutiniame kambaryje, kurio langai buvo atviri į Jeruzalės pusę,+ atsiklaupęs meldėsi ir šlovino Dievą, kaip buvo pratęs. Taip jis darydavo tris kartus per dieną. 11 Ir štai anie vyrai įsiveržę užklupo Danielių beprašantį ir bemaldaujantį savo Dievą malonės.

12 Tada jie nuėjo pas karalių ir apie jo išleistą potvarkį ėmė kalbėti: „Argi tu nepasirašei draudimo, skelbiančio, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų ko nors melstų kokį dievą ar žmogų, o ne tave, karaliau, turi būti įmestas į liūtų duobę?“ Karalius atsakė: „Taip, šis nutarimas tvirtas – tvirtas kaip ir visas medų ir persų įstatymas, kuris negali būti atšauktas.“+ 13 Tie suskubo sakyti: „Danielius iš Judo tremtinių+ nepaiso nei tavęs, karaliau, nei tavo pasirašyto draudimo ir triskart per dieną meldžiasi.“+ 14 Tai išgirdęs, karalius labai sunerimo. Jis ieškojo būdų, kaip Danielių išgelbėti, ir iki pat saulėlydžio darė viską, kad jį apsaugotų. 15 Tačiau tie vyrai vėl sugužėjo pas karalių ir kalbėjo: „Tu juk žinai, karaliau, kad pagal medų ir persų įstatymą joks karaliaus išleistas draudimas ar potvarkis negali būti pakeistas.“+

16 Karaliaus įsakymu Danielius buvo atvestas ir įmestas į liūtų duobę.+ Karalius tarė Danieliui: „Tavo Dievas, kuriam taip ištikimai tarnauji, išgelbės tave!“ 17 Tada buvo paimtas akmuo ir duobės anga užrista. Karalius užantspaudavo akmenį savo antspaudo žiedu ir didžiūnų žiedais, kad niekas negalėtų pakeisti Danieliui nuosprendžio.

18 Karalius sugrįžo į savo rūmus ir naktį praleido pasninkaudamas, atsisakęs linksmybių* – užmigti jis negalėjo. 19 Vos tik ėmė švisti, karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės. 20 Prisiartinęs prie duobės, jis sielvartingu balsu pašaukė Danielių ir paklausė: „Danieliau, gyvojo Dievo tarne, ar tavo Dievas, kuriam taip ištikimai tarnauji, įstengė išgelbėti tave nuo liūtų?“ 21 Danielius tuojau atsakė: „O karaliau, gyvuok per amžius! 22 Mano Dievas siuntė angelą ir užčiaupė liūtams nasrus,+ – jie man nieko nepadarė,+ nes Dievo akyse esu nekaltas. Nė tau, karaliau, aš nenusikaltau.“

23 Karalius nepaprastai apsidžiaugė ir liepė Danielių ištraukti iš duobės. Danielių ištraukė sveikut sveikutėlį, nes jis pasitikėjo savo Dievu.+

24 O vyrus, kurie buvo Danielių apskundę*, karaliaus įsakymu atvedė ir kartu su sūnumis ir žmonomis įmetė į liūtų duobę. Jiems dar duobės dugno nepasiekus, liūtai griebė juos ir sutriuškino visus jų kaulus.+

25 Tada karalius Darijus visoje žemėje gyvenančioms ir įvairiausiomis kalbomis kalbančioms tautoms ir gentims parašė:+ „Didi ramybė jums! 26 Išleidžiu įsaką, kad žmonės visose mano karalystės valdose turi drebėti iš baimės prieš Danieliaus Dievą.+ Jis yra gyvasis Dievas ir gyvuoja per amžius. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta ir jo viešpatavimas amžinas*.+ 27 Jis gelbsti,+ saugo, daro ženklus ir stebuklus danguje ir žemėje,+ jis išgelbėjo Danielių iš liūtų nagų.“

28 Taigi Danieliui gerai klojosi ir valdant Darijui,+ ir valdant persui Kyrui.+

7 Pirmais Babilono karaliaus Belšacaro+ valdymo metais Danielius sapnavo sapną; jam gulint lovoje, į galvą atėjo regėjimai.+ Tą sapną jis užrašė,+ išsamiai išdėstė visa, ką matė ir girdėjo. 2 Danielius pasakojo:

„Nakties regėjimuose aš mačiau, kaip keturi dangaus vėjai išjudino plačią jūrą,+ 3 ir iš tos jūros išėjo keturi didžiuliai žvėrys,+ visi skirtingi.

4 Pirmasis buvo panašus į liūtą+ ir turėjo erelio sparnus.+ Man bežiūrint, jo sparnai buvo nuplėšti. Žvėris buvo pakeltas nuo žemės ir pastatytas ant dviejų kojų kaip žmogus. Jam buvo duota žmogaus širdis.

5 Ir štai išvydau kitą žvėrį, antrąjį. Jis buvo panašus į mešką,+ vienu šonu pasikėlęs, o nasruose laikė įsikandęs tris šonkaulius. Žvėriui buvo pasakyta: ‘Pakilk, ėsk daug mėsos!’+

6 Paskui, man bežiūrint, pasirodė dar kitas žvėris, panašus į leopardą.+ Jo nugaroje buvo keturi sparnai – tokie kaip paukščio. Žvėris turėjo keturias galvas,+ ir jam buvo duota valdžia.

7 Paskui nakties regėjimuose pamačiau ketvirtąjį žvėrį – baisų, siaubą keliantį ir nepaprastai stiprų, dideliais geležiniais dantimis. Jis viską rijo ir triuškino, o kas liko – trypė kojomis.+ Jis skyrėsi nuo kitų žvėrių, pasirodžiusių pirma jo, ir turėjo dešimt ragų. 8 Bežiūrėdamas į tuos ragus išvydau tarp jų dygstantį dar vieną ragą, mažesnį.+ Kai tasai išdygo, trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Tas ragas turėjo panašias į žmogaus akis ir įžūliai* kalbančią burną.+

9 Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Ilgaamžis.+ Jo apdaras buvo baltas kaip sniegas,+ o galvos plaukai – tarsi gryna vilna. Jo sostas buvo ugnies liepsnos, sosto ratai – plieskianti ugnis.+ 10 Iš jo akivaizdos tekėjo ugnies upė.+ Tūkstančių tūkstančiai* jam tarnavo, miriadų miriadai* stovėjo priešais jį.+ Teismas+ susėdo teisti ir buvo atskleistos knygos.

11 Visą tą laiką aš stebėjau, kaip anas ragas kalba įžūlius* žodžius.+ Man bežiūrint, žvėris buvo nugalabytas, o jo kūnas sunaikintas – įmestas į liepsnojančią ugnį. 12 Iš kitų žvėrių+ valdžia buvo atimta, bet juos dar paliko gyvus vienam laikui ir vienam laikotarpiui.

13 Nakties regėjimuose išvydau kažką panašų į žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesyse.+ Jam buvo leista prieiti prie Ilgaamžio+ ir jis buvo prie jo privestas. 14 Ten jam buvo suteikta valdžia,+ garbė+ ir karalystė, kad visos tautos ir gentys, įvairiausiomis kalbomis kalbančios, jam tarnautų.+ Jo viešpatavimas yra amžinas ir nesibaigiantis, jo karalystė niekada nebus sunaikinta.+

15 Aš, Danielius, buvau sunerimęs* – regėjimai, kurie atėjo man į galvą, gąsdino mane.+ 16 Priėjęs prie vieno iš ten stovinčių paklausiau, ką visi tie dalykai reiškia, ir atsakydamas jis man išaiškino tų dalykų reikšmę:

17 ‘Tie keturi didžiuliai žvėrys+ yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje.+ 18 Bet karalystę gaus Aukščiausiojo šventieji,+ jie paveldės tą karalystę+ amžiams – amžių amžiams.’

19 Tada panorau daugiau sužinoti apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi iš visų kitų ir buvo nepaprastai baisus, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris visa rijo, triuškino, o kas liko – trypė kojomis.+ 20 Taip pat norėjau sužinoti apie tuos dešimt ragų+ ant jo galvos ir apie dar vieną ragą, kuriam išdygus trys iškrito,+ – apie tą patį, kuris turėjo akis, įžūliai* kalbančią burną ir kuris atrodė už kitus didesnis.

21 Aš mačiau, kaip tas ragas kovojo su šventaisiais ir ėmė viršų,+ 22 iki atėjo Ilgaamžis+ ir buvo paskelbtas nuosprendis Aukščiausiojo šventųjų naudai.+ Tada stojo metas šventiesiems paveldėti karalystę.+

23 Ir štai kas man buvo pasakyta: ‘Ketvirtasis žvėris – tai ketvirta žemėje iškilsianti karalystė. Ji skirsis nuo visų kitų karalysčių. Toji karalystė praris visą žemę, ją sutryps ir sutriuškins.+ 24 O dešimt ragų yra dešimt karalių, kurie kils iš tos karalystės. Po jų iškils dar vienas. Jis skirsis nuo pirmųjų ir pažemins tris karalius.+ 25 Tasai karalius įžūliai kalbės prieš Aukščiausiąjį+ ir vargins Aukščiausiojo šventuosius. Jis mėgins pakeisti laikus ir įstatymą, ir šventieji bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko*.+ 26 Bet Teismas, susėdęs teisti, atims iš jo valdžią, kad jis būtų sužlugdytas ir visiškai sunaikintas.+

27 Tada karalystė, valdžia ir visų karalysčių po dangumi didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai.+ Jų karalystė – amžina karalystė,+ visos valdžios jiems tarnaus ir paklus.’

28 Tai viskas, ką regėjau ir girdėjau. Mane, Danielių, tos mintys taip sukrėtė, kad net visas perbalau*. Tuos dalykus laikiau širdyje.“

8 Po ano regėjimo aš, Danielius, trečiais karaliaus Belšacaro+ viešpatavimo metais mačiau dar vieną regėjimą.+ 2 Kai tas regėjimas man buvo siųstas, kai jį išvydau, buvau Sūzų tvirtovėje*,+ Elamo srityje.+ Viskas vyko prie Ulajo upės*. 3 Aš pakėliau akis, ir štai – prie upės bestovįs dviragis+ avinas.+ Abu jo ragai buvo dideli, bet vienas buvo didesnis už kitą. Tasai didesnis buvo išaugęs vėliau.+ 4 Mačiau, kaip avinas badė ragais į vakarus, į šiaurę ir į pietus. Nė vienas žvėris negalėjo prieš jį atsilaikyti, ir nebuvo tokio, kas būtų galėjęs ką nors išgelbėti iš jo galybės*.+ Jis darė, kas patinka, ir didžiavosi.

5 Man bežiūrint, iš vakarų* atskubėjo ožys,+ kojomis žemės nesiekdamas. Jis lėkė skersai visą žemę. Tarp akių ožys turėjo iškilų ragą.+ 6 Jis artinosi prie dviragio avino, kurį regėjau stovint palei upę, bėgo link jo smarkiai įtūžęs.

7 Mačiau, kaip ožys, baisiai niršdamas, pribėgo prie avino, smogė jam ir nulaužė abu ragus. Avinas nepajėgė prieš ožį atsilaikyti – tasai jį parbloškė ant žemės ir ėmė trypti. Niekas negalėjo išgelbėti avino iš jo galybės*.

8 Ožys labai didžiavosi, bet vos tik pasidarė galingas, didysis ragas jam buvo nulaužtas ir to rago vietoje keturių dangaus vėjų kryptimis išaugo keturi iškilūs ragai.+

9 Iš vieno jų išdygo kitas ragas, mažutis. Jis ėmė augti pietų, rytų* ir Puošniojo krašto+ link ir užaugo labai didelis – 10 toks didelis, kad net pasiekė dangaus kareiviją. Jis numetė žemėn ir sutrypė kai kuriuos iš tos kareivijos ir kai kurias žvaigždes. 11 Jis elgėsi išdidžiai net prieš patį kareivijos Vadą. Iš Vado buvo atimta kasdienė auka, ir jo šventoji buveinė buvo nuversta.+ 12 Kareivija kartu su kasdiene auka buvo atiduota ragui dėl prasikaltimo. Jis bloškė žemėn tiesą, ir ką tik darė, tai jam sekėsi.

13 Ir aš išgirdau kalbant vieną šventąjį. Kitas šventasis to kalbančio paklausė: „Kiek ilgai truks šio regėjimo įvykiai, susiję su kasdiene auka ir su nuniokojimą užtraukiančiu prasikaltimu?+ Kiek ilgai bus trypiama šventovė ir kareivija?“ 14 Ir jis tarė man: „Kol praeis 2300 vakarų ir rytmečių. Tada šventovė vėl bus tokia, kokia turėtų būti.“

15 Kai aš, Danielius, matydamas tą regėjimą, mėginau jį suprasti, netikėtai išvydau kažką stovint priešais – jo išvaizda buvo kaip žmogaus. 16 Ir štai nuo Ulajo+ pasigirdo žmogaus balsas. Aš girdėjau šaukiant: „Gabrieliau,+ padėk jam suprasti, ką jis matė!“+ 17 Ir tas priėjo prie manęs, kur stovėjau. Jam priėjus, aš taip išsigandau, kad parpuoliau veidu į žemę. Jis tarė man: „Suprask, žmogaus sūnau, kad regėjimas išsipildys pabaigos metu.“+ 18 Jam tebekalbant, aš, kniūbodamas ant žemės, kietai įmigau. Jis palietė mane, pastatė ant kojų+ 19 ir tarė: „Padėsiu tau suprasti, kas nutiks rūstybės laikotarpiui baigiantis, nes regėjimas išsipildys pabaigos metu.+

20 Dviragis avinas, kurį matei, yra Medijos ir Persijos karaliai.+ 21 Gauruotasis ožys yra Graikijos karalius.+ Didysis ragas jam tarp akių – pirmasis karalius.+ 22 Tas ragas buvo nulaužtas, o jo vietoje iškilo keturi,+ ir tai reiškia, kad iš jo tautos iškils keturios karalystės, kurios savo galybe jam neprilygs.

23 Jų karaliavimui baigiantis, kai nusidėjėliai bus pripildę nedorybės saiką, iškils grėsmingos išvaizdos karalius, perprantantis apgaulingas šnekas*. 24 Jis taps didžiai galingas, bet ne savo jėgomis. Jis neš baisų sunaikinimą ir ką tik darys, jam seksis. Tasai karalius naikins galinguosius ir šventųjų tautą.+ 25 Jis bus klastingas ir, kad savo pasiektų, griebsis apgaulės. Širdyje jis didžiuosis ir ramybės laikotarpiu* sunaikins daugelį. Net prieš vadų Vadą jis stos, tačiau bus palaužtas, ir ne žmonių rankomis.

26 Kas pasakyta regėjime apie vakarus ir rytmečius, yra tiesa. Laikyk tą regėjimą paslaptyje, nes tik praėjus daugeliui dienų* jis išsipildys.“+

27 Aš, Danielius, buvau išsekęs ir keletą dienų negalavau.+ Tada grįžau į karaliaus tarnybą,+ bet vis dar jaučiausi sukrėstas to, ką mačiau. Niekas negalėjo to regėjimo suprasti.+

9 Pirmais Ahasvero sūnaus Darijaus,+ medų palikuonio, gavusio valdyti chaldėjų karalystę,+ metais, 2 pirmais jo karaliavimo metais, aš, Danielius, tyrinėdamas knygas* perpratau tokį dalyką: pagal Jehovos žodį, ištartą pranašui Jeremijui, Jeruzalė turėjo gulėti griuvėsiuose+ 70 metų.+ 3 Aš atsigręžiau veidu į Dievą Jehovą ir kreipiausi į jį malda ir maldavimais – pasninkaudamas,+ ašutine apsivilkęs ir pelenais apsibarstęs. 4 Jehovai, savo Dievui, meldžiausi ir išpažinau jam kaltes:

„Jehova, didis ir pagarbią baimę keliantis Dieve, tu laikaisi savo sandoros ir ištikimai myli+ tuos, kas tave myli ir tavo įsakymus vykdo.+ 5 Mes nusidėjome, klydome, nedorai elgėmės, maištavome,+ nusisukome nuo tavo įsakymų ir sprendimų. 6 Tavųjų tarnų pranašų, kurie kalbėjo tavo vardu mūsų karaliams, didžiūnams, protėviams ir visiems krašto gyventojams, mes neklausėme.+ 7 Tu, Jehova, esi teisus, o mums, Judo žmonėms, Jeruzalės gyventojams ir visam Izraeliui, šiandien tenka kęsti gėdą – mums visiems, kuriuos dėl neištikimybės esi išblaškęs po artimus ir tolimus kraštus.+

8 Jehova, dabar mums, mūsų karaliams, didžiūnams ir protėviams tenka kęsti gėdą, nes tau nusidėjome. 9 Tu, Jehova, mūsų Dieve, esi gailestingas ir atlaidus.+ O mes prieš tave maištavome.+ 10 Jehovos, savo Dievo, balso mes neklausėme – nevykdėme įstatymų, kuriuos jis per savo tarnus, per pranašus, mums davė.+ 11 Visas Izraelis peržengė tavo Įstatymą, nuo tavęs nusisuko ir tavo balso neklausė. Mes tau nusidėjome, todėl išliejai ant mūsų prakeikimą, kuris kartu su priesaika užrašytas Dievo tarno Mozės Įstatyme.+ 12 Tu įvykdei nuosprendį, ištartą mums+ ir mus valdantiems valdovams*, – siuntei didžią nelaimę. Tai, kas nutiko Jeruzalei, daugiau niekam nėra nutikę po dangumi.+ 13 Toji nelaimė užėjo ant mūsų, kaip Mozės Įstatyme parašyta,+ bet mes Jehovos, savo Dievo, nemaldavome malonės, nesiliovėme darę nusikaltimų+ ir nenorėjome pripažinti, kad jis teisus*.

14 Jehova budėjo ir siuntė mums nelaimę, nes Jehova, mūsų Dievas, visa daro teisingai. Tačiau mes vis tiek jo balso neklausėme.+

15 O Jehova, mūsų Dieve, kuris galinga ranka išvedei savo tautą iš Egipto žemės+ ir savo vardą taip išgarsinai, kad jis žinomas iki šiandien!+ Mes nusidėjome ir elgėmės nedorai. 16 Visi tavo darbai teisūs,+ Jehova, tad meldžiame: nugręžk savo pyktį ir rūstybę nuo Jeruzalės miesto, nuo savo šventojo kalno, nes dėl mūsų nuodėmių ir dėl mūsų protėvių prasikaltimų Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems, kas gyvena aplinkui.+ 17 Tad išgirsk, mūsų Dieve, savo tarno maldą bei maldavimus ir maloningu veidu nušvisk+ – pažvelk į sugriautą savo šventyklą,+ pažvelk dėl paties savęs, Jehova. 18 Palenk ausį, mano Dieve, ir išgirsk! Atmerk akis ir pažiūrėk į sugriautą mūsų miestą, tavuoju vardu vadinamą. Meldžiame tave ne dėl to, kad mūsų darbai teisūs, o dėl to, kad tu esi didžiai gailestingas.+ 19 Jehova, išgirsk! Jehova, atleisk!+ Jehova, pažvelk į mus ir veik! Dėl paties savęs nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinami tavuoju vardu.“+

20 Man tebekalbant, tebesimeldžiant, išpažįstant savo paties ir Izraelio, savo tautos, nuodėmę ir maldaujant Jehovą, savo Dievą, dėl Dievo šventojo kalno,+ 21 taigi, man meldžiantis, prie manęs priėjo vyras, vardu Gabrielius,+ kurį jau anksčiau buvau matęs regėjime+ (buvo vakarinės aukos metas ir aš jaučiausi labai pavargęs). 22 Jis padėjo man geriau viską suprasti, sakydamas:

„Danieliau, atėjau duoti tau daugiau išmanymo ir supratimo. 23 Kai tik pradėjai melstis, mane pasiekė žinia. Atėjau tau jos pranešti, nes esi labai brangus žmogus.+ Tad pasistenk suvokti, ką tau sakysiu, ir suprasti regėjimą.

24 Tavo tautai ir tavo šventajam miestui+ skirta 70 savaičių*, kad būtų padarytas galas nusikaltimui, panaikinta nuodėmė,+ atliktas permaldavimas už kaltę,+ įvestas amžinas teisumas,+ užantspauduotas regėjimas ir pranašystė*+ ir kad būtų patepta Šventų Švenčiausioji. 25 Žinok ir suprask: nuo tada, kai bus paskelbtas žodis atkurti ir atstatyti Jeruzalę,+ iki pasirodys Mesijas*+ – Vadas,+ praeis 7 savaitės ir 62 savaitės.+ Miestas bus atkurtas ir atstatytas – su aikšte ir apsauginiu grioviu, nors laikai bus sunkūs.

26 Praėjus 62 savaitėms, Mesijas bus nužudytas;+ jam nebus likę ničnieko.+

Ateisiančio karvedžio pulkai sugriaus miestą ir šventovę.+ Galas užeis lyg potvynis, o iki pat galo bus kariaujama. Taigi užklups sunaikinimas – taip yra nuspręsta.+

27 Daugelio labui jis* paliks sandorą galioti dar vieną savaitę, o tos savaitės viduryje užbaigs aukų ir atnašų aukojimą.+

Niokotojas atlėks ant bjaurysčių sparno+ ir, kaip jau nuspręsta, visiškas sunaikinimas užlies tą, kuris bus niokojamas.“

10 Trečiais Persijos karaliaus Kyro+ valdymo metais Danielius, pervadintas Beltšacaru,+ gavo apreiškimą. Apreikštoji žinia buvo tikra; tai buvo žinia apie didžią kovą. Apreiškimą Danielius suprato, nes jam buvo duota suprasti tai, ką matė.

2 Tuo metu aš, Danielius, jau ištisas tris savaites liūdėjau.+ 3 Visas tris savaites nevalgiau jokio gardaus valgio, į burną neėmiau nei mėsos, nei vyno, nesitepiau aliejumi. 4 Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, stovėdamas ant didžiosios upės, Tigro*,+ kranto, 5 pakėliau akis ir išvydau vyrą, vilkintį lininiu apdaru,+ susijuosusį Ufazo aukso juosta. 6 Jo kūnas buvo kaip chrizolitas,+ veidas – lyg švytintis žaibas, akys – tarsi liepsnojantys deglai, rankos ir kojos – lyg blizgantis varis,+ o jo žodžiai skambėjo lyg minios ūžesys. 7 Aš, Danielius, vienintelis mačiau tą regėjimą. Žmonės, kurie buvo su manimi, regėjimo nematė,+ bet juos pagavo didelė baimė – jie pabėgo ir pasislėpė.

8 Taigi likau vienas. Kai pamačiau tą įspūdingą reginį, mane apleido jėgos, atrodžiau apgailėtinai, buvau visiškai netekęs jėgų.+ 9 Tada pasigirdo jo balsas. Tą balsą išgirdęs, aš parkniubau ant žemės ir kietai įmigau.+ 10 Bet ranka palietė mane,+ pakrutino, kad kelčiausi. Ir aš, remdamasis delnais, pakilau keliaklupsčias. 11 Jis tarė man:

„Danieliau, brangusis žmogau,+ įsiklausyk į tai, ką tau pasakysiu. Stokis ant kojų, nes esu pas tave siųstas.“

Po tų žodžių aš visas drebėdamas atsistojau.

12 Jis pasakė: „Nebijok,+ Danieliau. Jau pačią pirmą dieną, kai širdyje pasiryžai visa suprasti ir savo Dievo akivaizdoje nusižeminai, tavo žodžiai buvo išgirsti, – dėl to pas tave ir atėjau.+ 13 Bet Persijos karališkųjų valdų didžiūnas+ dvidešimt vieną dieną man priešinosi. Į pagalbą man atėjo Mykolas*,+ vienas iš vyriausiųjų didžiūnų. Ir aš likau tenai, prie Persijos karalių. 14 O dabar atėjau padėti tau suprasti, kas paskutinėmis dienomis*+ ištiks tavo tautą, nes regėjimas pildysis ateities dienomis.“+

15 Jam pasakius tuos žodžius, likau be žado ir nuleidau galvą. 16 Tada tas, kuris atrodė kaip žmogus, palietė man lūpas,+ ir aš prabilau į stovintį priešais mane: „Mano viešpatie, aš visas drebu nuo to reginio ir nebeturiu jėgų.+ 17 Kaip mano viešpaties tarnas begali kalbėti su tavimi, mano viešpatie?+ Nebeturiu jėgų, negaliu net alsuoti.“+

18 Tas, kuris atrodė kaip žmogus, vėl mane palietė ir mane sustiprino.+ 19 Jis tarė: „Nebijok,+ brangusis žmogau.+ Ramybė tau.+ Būk stiprus! Taip, būk stiprus!“ Jam kalbant, aš įgavau jėgų ir pasakiau: „Kalbėk, mano viešpatie, nes tu mane sustiprinai.“

20 Jis tęsė: „Ar žinai, dėl ko pas tave atėjau? Dabar turėsiu grįžti kovoti su Persijos didžiūnu,+ o man nuėjus, ateis Graikijos didžiūnas. 21 Bet aš tau papasakosiu, kas užrašyta tiesos knygoje. Jūsų didžiūnas Mykolas+ – jis vienintelis yra man stipri pagalba šiuose reikaluose.

11 Pirmais medo Darijaus+ valdymo metais aš atėjau jam* į pagalbą, norėdamas jį pastiprinti. 2 Visa, ką dabar pasakysiu, yra tiesa.

Persijoje iškils dar trys karaliai. Ketvirtasis prikaups tiek turtų, kad viršys visus kitus. Dėl savo turtų tapęs stiprus, jis visus sukurstys prieš Graikijos karalystę.+

3 Paskui iškils galingas karalius. Jis valdys su didžia galybe*+ ir darys, kas jam patinka. 4 Tačiau karaliui įsigalėjus jo karalystė subyrės ir bus padalyta pagal keturis dangaus vėjus,+ tačiau ne jo palikuoniams. Toji karalystė nebebus tokia galinga, kokia buvo jam valdant, nes bus išrauta ir atiteks kitiems.

5 Tada įsigalės vienas iš jo didžiūnų, pietų karalius, bet kitas karalius jį pranoks ir valdys su didžia galybe, didesne negu jo.

6 Po kurio laiko jiedu sudarys sąjungą, ir pietų karaliaus dukra atvyks pas šiaurės karalių tos sąjungos patvirtinti. Bet jos ranka neteks galios; nei jis, nei jo ranka neatsilaikys. Ji bus atiduota, atiduoti bus ir tie, kurie ją atlydėjo, taip pat jos gimdytojas ir tas, kuris ją anuomet stiprino. 7 Iš jos šaknų jo* vietoje iškils atžala. Jis išeis prieš kariuomenę ir prieš šiaurės karaliaus tvirtovę, puls juos ir nugalės. 8 Grįždamas jis parsigabens į Egiptą jų dievų, liedintų atvaizdų, brangių sidabro ir aukso dirbinių ir belaisvių, tada kurį laiką paliks šiaurės karalių ramybėje. 9 O šis pakils prieš pietų karaliaus karalystę, bet turės sugrįžti į savo kraštą.

10 Jo* sūnūs rengsis karui ir sutelks didelę ir gausią kariuomenę. Vienas iš jų* žygiuos verždamasis lyg potvynis; paskui jis pasuks atgal ir kariaus, kol pasieks tvirtovę.

11 Pietų karalius įtūš ir stos į kovą su juo, tai yra su šiaurės karaliumi. Šis sutelks didelę daugybę, bet ji bus atiduota anam karaliui į rankas. 12 Visą tą daugybę jis nušluos. Jo širdis ims puikuotis ir jis išguldys dešimtis tūkstančių, tačiau savo pranašumu nepasinaudos.

13 Šiaurės karalius vėl sutelks daugybę, didesnę už pirmąją. Laikų pabaigoje, po keleto metų, jis atžygiuos su didžiule gerai aprūpinta kariuomene. 14 Tuomet daug kas pakils prieš pietų karalių.

Smurtautojai* iš tavo tautos bus užsimoję įgyvendinti regėjimą, bet suklups.

15 Tuomet šiaurės karalius atžygiuos, supils apgulos pylimą ir paims įtvirtintą miestą. Pietų pajėgos* neatsilaikys, net rinktiniai kariai neįstengs pasipriešinti. 16 Tasai užpuolikas darys, kas patinka, niekas prieš jį neatsilaikys. Jis apsistos Puošniajame krašte,+ jo rankose bus galia naikinti. 17 Jis nuspręs žygiuoti* su visomis savo karalystės pajėgomis, ir su juo bus sudaryta sutartis. Jis vykdys savo sumanymą ir jam bus leista sužlugdyti dukterį. Ji to nepakels ir daugiau jo pusės nebepalaikys. 18 Jis patrauks į pajūrio kraštą ir užgrobs daug žemių, bet vienas vadas jo įžūlumui padarys galą, ir jis nebesielgs įžūliai – jo įžūlumas bus atgręžtas prieš jį patį. 19 Tada jis pasuks link savo krašto tvirtovių, bet suklups, parkris, ir niekas jo neberas.

20 Kitas, kuris iškils jo vietoje, siųs prievaizdą*, kad tas išvaikščiotų šlovingąją karalystę, bet po kelių dienų bus pakirstas – ne iš pykčio ir ne mūšyje.

21 Jo vietoje iškils niekšas*; karaliui priderančios pagarbos iš žmonių jis nesulauks. Ateis jis ramybės laikotarpiu* ir karalystę paims apgaule. 22 Pajėgas*, kurios atplūs lyg potvynis, jis nušluos, ir jos bus sutriuškintos. Sutriuškintas bus ir sandoros+ Vadas.+ 23 Kadangi bus sudaręs sąjungą, jis toliau apgaudinės, pakils ir, nedidelės tautos padedamas, taps galingas. 24 Ramybės laikotarpiu* jis atžygiuos į turtingiausias srities žemes ir darys tai, ko nei jo tėvai, nei protėviai nebuvo darę. Jis dalys žmonėms karo laimikį, grobį ir turtus ir regs užmačias prieš tvirtoves, bet tai tęsis neilgai.

25 Jis sukaups jėgas, nuteiks širdį ir sutelks didelę kariuomenę prieš pietų karalių. Bet pietų karalius išsiruoš kariauti sutelkęs dar didesnę ir galingesnę kariuomenę. Ir anas neatsilaikys, nes prieš jį bus rengiami sąmokslai. 26 Tie, kurie valgo jo skanėstus, jį pražudys.

Jo kariuomenė bus nušluota, daugelis kris užmušti.

27 Abu karaliai širdyje bus sumanę daryti pikta. Sėdėdami prie vieno stalo jie vienas kitam kalbės melus, tačiau nieko iš to nelaimės, nes galui dar nebus atėjęs metas.+

28 Su gausybe turtų jis* patrauks atgal į savo kraštą ir širdyje bus nusistatęs prieš šventąją sandorą. Jis darys, ką panorėjęs, ir sugrįš į savo kraštą.

29 Atėjus metui, jis vėl pakils prieš pietų kraštą, bet šįkart viskas klostysis ne taip, kaip anksčiau: 30 prieš jį atplauks laivai iš Kitimų+ ir jis bus pažemintas.

Jis sugrįš ir lies įniršį* ant šventosios sandoros,+ ir darys, ką nori. Sugrįžęs jis atkreips dėmesį į tuos, kurie nuo šventosios sandoros atsimeta. 31 Jo siųstos pajėgos* išniekins tvirtovę, tai yra šventovę,+ ir pašalins kasdienę auką.+

Ir bus pastatytas bjaurusis niokotojas*.+

32 Tuos, kurie paniekina sandorą, jis saldžiais žodžiais nuves į atskalūnybę. Bet žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, liks tvirti ir veiks sėkmingai. 33 Turintys išmanymo+ pamokys daugelį, tačiau kurį laiką bus klupdomi kalaviju ir liepsna, kalinimu ir apiplėšinėjimu. 34 Klupdomi jie susilauks nedidelės pagalbos; daugelis prie jų dėsis saldžiomis kalbomis*. 35 Kai kurie iš turinčių išmanymą bus parklupdyti, kad per juos visi būtų išgryninti, apvalyti ir išbaltinti+ iki pabaigos meto, nes pabaiga turi ateiti skirtu laiku.

36 Karalius* darys, kas jam patinka, didžiuosis ir kels save aukščiau už visus dievus. Jis kalbės baisybes prieš dievų Dievą.+ Ir jam seksis, kol nebus įvykdytas nuosprendis,* nes turi įvykti, kas nuspręsta. 37 Jis negerbs savo tėvų Dievo ir nepaisys moterų norų. Jokio dievo jis negerbs, mat kels save aukščiau už visus. 38 Tačiau jis šlovins tvirtovių dievą – dievą, kurio jo tėvai nepažinojo; šlovins tą dievą auksu, sidabru, brangakmeniais ir brangenybėmis. 39 Su svetimu dievu* jis eis prieš stipriausias tvirtoves. Kas jį pripažins,* tuos jis didžiai pagerbs ir duos jiems valdyti daugelį; žemes jis dalys už užmokestį.

40 Pabaigos metu su juo grumsis* pietų karalius. Šiaurės karalius puls jį kaip viesulas su kovos vežimais, raitininkais ir daugybe laivų. Jis įsiverš į šalis ir pereis jas lyg koks potvynis. 41 Įsiverš jisai ir į Puošnųjį kraštą,+ ir daug šalių bus nugalėta. Bet kai kurie iš jo rankų ištrūks – tai Edomas, Moabas ir Amono žymiausieji. 42 Jis ties ranką į kitus kraštus, net ir Egiptas nuo jo neišsisuks. 43 Egipto aukso ir sidabro lobiai ir visos brangenybės atsidurs jo valdžioje. Libiai ir etiopai seks jam iš paskos*.

44 Bet pranešimai iš rytų* ir šiaurės sudrums jam ramybę ir baisiai įtūžęs jis išžygiuos naikinti ir žudyti daugelio. 45 Savo karališkąsias palapines jis statysis tarp didžiosios jūros ir puošnaus šventojo kalno.+ Tačiau jam ateis galas ir nebus kas padėtų.

12 Tuo metu pakils* Mykolas*,+ galingasis didžiūnas,+ kuris veikia* tavo tautos* labui. Ir užeis toks sunkmetis, kokio nėra buvę nuo tada, kai atsirado tauta. Tuo metu tavo tauta išsigelbės+ – kiekvienas, kas bus rastas įrašytas į knygą.+ 2 Ir daugelis tų, kurie miega žemės dulkėse, pabus: vieni – amžinam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinai paniekai.

3 Tie, kas turi išmanymą, spindės skaisčiai kaip dangaus skliautas, ir tie, kas veda daugelį į teisumą, – kaip žvaigždės. Jie spindės per amžių amžius.

4 O tu, Danieliau, laikyk tuos žodžius paslaptyje, užantspauduok knygą iki pabaigos meto.+ Daugelis ją kruopščiai tyrinės* ir įgis daugiau supratimo*.“+

5 Tada aš, Danielius, pakėliau akis ir pamačiau stovinčius kitus du: vieną – šiame upės krante, kitą – aname.+ 6 Vienas iš jų paklausė lininiu apdaru vilkintį vyrą,+ kuris stovėjo virš upės vandenų: „Ar ilgai reikės laukti, kol šie įstabūs dalykai išsipildys?“ 7 Tada tas vyras lininiu apdaru, stovintis virš upės vandenų, pakėlė dešinę ir kairę rankas į dangų, ir aš išgirdau, kaip jis prisiekė Gyvuoju per amžius:+ „Tai truks vieną laiką, du laikus ir pusę laiko*. Visi šie dalykai išsipildys, kai tik bus liautasi triuškinti šventosios tautos galybę.“+

8 Visa tai girdėjau, bet negalėjau suprasti.+ Tad paklausiau: „Mano viešpatie, kaip viskas galiausiai baigsis?“

9 Tasai atsakė: „Eik, Danieliau, nes šitie žodžiai turi būti laikomi paslaptyje, užantspauduoti iki pabaigos meto.+ 10 Daugelis apsivalys, bus išbaltinti, išgryninti.+ Nedorėliai elgsis nedorai ir joks nedorėlis tų žodžių nesupras, bet turintys išmanymą supras.+

11 Nuo tada, kai bus pašalinta kasdienė auka+ ir pastatytas bjaurusis niokotojas*,+ praeis 1290 dienų.

12 Laimingas, kas kantriai laukia ir išlaukia 1335 dienas!

13 O tu tvirtai laikykis iki galo. Tu atgulsi poilsio, bet dienų pabaigoje atsikelsi skirtosios dalies atsiimti*.“+