EVANGELIJA PAGAL LUKĄ
1 Daug kas ėmėsi aprašyti įvykius, kurių tikrumu esame įsitikinę.+ 2 Apie juos mums papasakojo ir tie, kas visa tai nuo pradžių matė savo akimis+ ir tapo žodžio skelbėjais.+ 3 Taigi ir aš, viską nuo pradžios kruopščiai ištyręs, nusprendžiau tuos įvykius nuosekliai aprašyti tau, didžiai gerbiamas Teofili,+ 4 kad būtum visiškai tikras tuo, ko tave mokė žodžiu.+
5 Judėjos karaliaus Erodo*+ dienomis buvo toks kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus.+ Jo žmona Elzbieta buvo iš Aarono palikuonių. 6 Abudu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai laikėsi visų Jehovos* įsakymų ir nuostatų. 7 Tačiau jiedu neturėjo vaikų, mat Elzbieta buvo nevaisinga, ir abu buvo jau senyvo amžiaus.
8 Kartą Zacharijas, kaip buvo paskirta jo skyriui, Dievo akivaizdoje ėjo kunigo tarnystę+ 9 ir pagal kunigams įprastą tvarką* jam atėjo eilė eiti į Jehovos šventyklą aukoti smilkalų.+ 10 Smilkymo valandą visa žmonių daugybė lauke meldėsi. 11 Ir štai Zacharijas pamatė Jehovos angelą, stovintį į dešinę nuo smilkalų aukuro. 12 Išvydęs tą angelą Zacharijas išsigando, jį apėmė baimė. 13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo maldavimas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų ir jį pavadinsi Jonu.+ 14 Tu džiūgausi ir būsi linksmas, jo gimimu džiaugsis daugelis.+ 15 Jehovos akivaizdoje jis bus didis.+ Jam bus nevalia gerti nei vyno, nei stipraus gėrimo,+ dar motinos įsčiose jis bus kupinas šventosios dvasios.+ 16 Daugelį Izraelio sūnų jis atgręš į jų Dievą Jehovą+ 17 ir eis pirma jo su Elijo dvasia ir galia,+ kad padarytų tėvų širdis tokias kaip vaikų*+ ir padėtų neklusniesiems įgyti teisiųjų išminties. Taip jis paruoš tautą Jehovai, kad būtų pasirengusi.“+
18 Zacharijas pasakė angelui: „Iš kur man žinoti, kad taip bus? Juk aš senas ir mano žmona senyva.“ 19 Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius+ ir tarnauju Dievo akivaizdoje.+ Mane siuntė pranešti tau šios geros naujienos. 20 Tie žodžiai atėjus metui išsipildys, bet kadangi jais nepatikėjai, tapsi nebyliu ir negalėsi kalbėti iki dienos, kada tai įvyks.“ 21 Zacharijo laukiantys žmonės stebėjosi, ko jis taip užtrunka šventykloje. 22 Kai Zacharijas išėjo iš šventyklos, nieko negalėjo žmonėms pasakyti, ir tie suprato, kad jis matė kažkokį nežemišką reginį*. Zacharijas mėgino su jais susikalbėti ženklais, nes negalėjo pratarti nė žodžio. 23 Tarnybos dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.
24 Praėjus kuriam laikui Zacharijo žmona Elzbieta tapo nėščia. Penkis mėnesius ji nesirodė tarp žmonių. 25 Ji sakė: „Štai ką Jehova dėl manęs padarė. Jis atkreipė dėmesį į mane ir pašalino gėdą, kurią tarp žmonių kenčiau.“+
26 Šeštąjį mėnesį Dievas siuntė angelą Gabrielių+ į Galilėjos miestą Nazaretą 27 pas mergelę,+ sužadėtą su vyru iš Dovydo namų, vardu Juozapas. Mergelės vardas buvo Marija.+ 28 Atėjęs pas ją angelas tarė: „Sveika, sulaukusi didžios malonės! Jehova su tavimi.“ 29 Marija dėl tų žodžių labai sutriko ir ėmė svarstyti, ką toks pasveikinimas galėtų reikšti. 30 O angelas jai sakė: „Nebijok, Marija, nes radai malonę Dievo akyse. 31 Štai tu tapsi nėščia ir pagimdysi sūnų.+ Pavadinsi jį Jėzumi.+ 32 Jis bus didis+ ir jį vadins Aukščiausiojo Sūnumi.+ Dievas Jehova jam duos jo tėvo Dovydo sostą.+ 33 Jis bus karalius ir valdys Jokūbo namus per amžius. Jo karaliavimui nebus galo.“+
34 Marija paklausė angelo: „Kaip tai įvyks, jeigu aš neturiu santykių su vyru?“+ 35 Angelas jai atsakė: „Ant tavęs nusileis šventoji dvasia+ ir Aukščiausiojo galia apgaubs tave savo šešėliu. Todėl tas, kuris gims, bus šventas,+ jį vadins Dievo Sūnumi.+ 36 Antai tavo giminaitė Elzbieta, nors jau senyvo amžiaus, laukiasi sūnaus. Žmonės ją laikė nevaisinga, bet dabar yra jau šeštą mėnesį nėščia. 37 Juk neįmanoma, kad Dievas paskelbtų žodį ir jo neįvykdytų.“+ 38 Tada Marija tarė: „Esu Jehovos vergė! Teįvyksta tai, ką man paskelbei.“ Ir angelas pasišalino.
39 Tomis dienomis Marija skubiai susiruošė ir nukeliavo į vieną miestą Judo aukštumose. 40 Įžengusi į Zacharijo namus ji pasveikino Elzbietą. 41 Kai tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, kūdikis jos įsčiose šoktelėjo. Elzbieta tapo kupina šventosios dvasios 42 ir sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! 43 Už ką man tokia garbė, kad mano Viešpaties motina atėjo pas mane? 44 Kai tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, kūdikis mano įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo. 45 Laiminga ta, kuri patikėjo, nes visa, ką Jehova jai sakė, įvyks.“
46 Marija prabilo: „Mano siela aukština Jehovą,+ 47 mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,+ 48 nes jis atkreipė dėmesį į savo nuolankią vergę.+ Štai nuo dabar visos kartos sakys, kad esu laiminga,+ 49 nes Galingasis padarė dėl manęs didžių dalykų. Šventas yra jo vardas,+ 50 per kartų kartas jis gailestingas tiems, kurie jo bijo.+ 51 Jis parodė savo rankos galybę, išblaškė tuos, kurių širdis išpuikusi,+ 52 pašalino iš sostų galinguosius+ ir išaukštino prastuolius,+ 53 pasotino alkanuosius gėrybėmis,+ o turtuolius paleido tuščiomis. 54 Jis gelbėjo savo tarną Izraelį, nes nepamiršo savo pažado amžiais būti gailestingas,+ 55 pažado, duoto mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuoniams.“+ 56 Marija išbuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui grįžo į namus.
57 Elzbietai atėjo laikas gimdyti ir ji pagimdė sūnų. 58 Sužinoję, kad Jehova parodė jai didį gailestingumą, kaimynai ir giminaičiai kartu su ja džiaugėsi.+ 59 Aštuntą dieną, kai vaikelis turėjo būti apipjaustytas,+ jie atėjo jos aplankyti. Visi norėjo, kad berniuko vardas būtų Zacharijas – toks kaip tėvo, 60 bet jo motina paprieštaravo: „Ne! Jis bus Jonas.“ 61 Tie jai sakė: „Niekas iš tavo giminių neturi tokio vardo.“ 62 Tada jie ženklais paklausė vaiko tėvą, kaip šis norėtų jį pavadinti. 63 Zacharijas paprašė rašomosios lentelės ir užrašė: „Jo vardas Jonas.“+ Visi labai nustebo. 64 Ir tuoj pat Zacharijui atsivėrė lūpos, atsirišo liežuvis – jis prakalbo+ ir ėmė šlovinti Dievą. 65 Kaimynus apėmė baimė, ir kalbos apie visa tai pasklido Judėjos aukštumose. 66 Tai girdėdami žmonės svarstė: „Kas tas vaikelis užaugęs bus?“ Mat Jehovos ranka iš tiesų buvo su juo.
67 Jo tėvas Zacharijas, apimtas šventosios dvasios, pranašavo: 68 „Tebūna palaimintas Jehova, Izraelio Dievas,+ nes jis atkreipė dėmesį į savo tautą ir ją išvadavo.+ 69 Jis pakėlė mums galingą gelbėtoją*,+ savo tarno Dovydo palikuonį,+ 70 kaip jau senovėje buvo sakęs savo šventųjų pranašų lūpomis.+ 71 Jis ėmėsi gelbėti mus nuo priešų ir nuo rankos visų, kurie mūsų nekenčia,+ 72 ir taip parodė gailestingumą, žadėtą mūsų protėviams, prisiminė savo šventą sandorą+ – 73 priesaiką, kurią buvo ištaręs mūsų protėviui Abraomui+ 74 ir kuria pasižadėjo išvaduoti mus iš priešų rankų, kad galėtume be baimės eiti jam tarnystę 75 ir tarnauti jo akivaizdoje per visas savo dienas, laikydamiesi ištikimybės ir teisingumo. 76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Jehovos, kad paruoštum jam kelius,+ 77 kad praneštum jo tautai apie išgelbėjimą, įgyjamą dėl nuodėmių atleidimo,+ 78 dėl mūsų Dievo didžios atjautos. Toji atjauta aplankys mus kaip aušros šviesa iš aukštybių, 79 apšvies tūnančius tamsoje ir mirties šešėlyje+ ir nukreips mūsų žingsnius į ramybės* kelią.“
80 Vaikelis užaugo ir subrendo*. Iki dienos, kai pasirodė Izraeliui, jis gyveno dykumoje.
2 Tomis dienomis išėjo Cezario Augusto potvarkis atlikti visų žemės gyventojų surašymą. 2 (Šis, pirmasis, surašymas įvyko Kvirinui esant Sirijos valdytoju.) 3 Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. 4 Užsirašyti susiruošė ir Juozapas.+ Jis ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją – į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi,+ nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir jo linijos. 5 Su juo užsirašyti keliavo ir Marija. Ji buvo duota jam į žmonas+ ir netrukus turėjo gimdyti.+ 6 Jiems ten esant, tas metas atėjo 7 ir Marija pagimdė pirmagimį sūnų.+ Ji suvystė vaikelį ir paguldė ėdžiose,+ nes užeigoje nebuvo vietos.
8 Tų apylinkių laukuose stovyklaujantys piemenys naktį pakaitomis saugojo savo bandas. 9 Ir štai netikėtai šalia jų pasirodė Jehovos angelas ir juos apgaubė Jehovos šlovės šviesa. Piemenys labai išsigando. 10 „Nebijokite, – tarė angelas, – štai skelbiu jums gerą naujieną apie didį džiaugsmą, kuris aplankys visą tautą. 11 Šiandien Dovydo mieste+ jums gimė Gelbėtojas.+ Jis yra Kristus ir Viešpats.+ 12 Štai iš ko jį atpažinsite: kūdikį rasite suvystytą ir paguldytą ėdžiose.“ 13 Tada greta angelo pasirodė gausi dangaus kareivija.+ Ji liaupsino Dievą: 14 „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms, kuriems jis teikia malonę.“
15 Kai angelai nuo jų pasišalino ir pakilo į dangų, piemenys vienas kitam sakė: „Tuojau pat eikime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko ir ką Jehova mums apreiškė.“ 16 Atskubėję jie rado Mariją su Juozapu ir kūdikį, gulintį ėdžiose. 17 Pamatę vaikelį piemenys ėmė pasakoti, ką apie jį sužinojo. 18 Tai, ką piemenys papasakojo, visiems kėlė nuostabą, 19 o Marija įsidėmėjo tuos žodžius ir mąstė širdyje, ką jie reiškia.+ 20 Paskui piemenys grįžo šlovindami ir liaupsindami Dievą už visa, ką girdėjo ir matė, – už tai, kas buvo jiems apreikšta.
21 Aštuntą dieną atėjo metas vaikelį apipjaustyti+ ir duoti jam vardą. Berniuką pavadino Jėzumi, kaip angelas buvo sakęs dar tada, kai vaikelis nebuvo pradėtas.+
22 O kai atėjo laikas atlikti Mozės Įstatyme nurodytas apsivalymo apeigas,+ Marija ir Juozapas atnešė berniuką į Jeruzalę Jehovos akivaizdon, 23 nes Jehovos Įstatyme parašyta: „Kiekvienas pirmagimis berniukas bus šventas Jehovai.“+ 24 Jie atnešė paaukoti auką pagal tai, kas pasakyta Jehovos Įstatyme: „Atneši porą purplelių arba du balandžiukus.“+
25 Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras. Jis laukė meto, kai Izraelis bus paguostas,+ ir šventoji dvasia buvo su juo. 26 Per šventąją dvasią jis buvo gavęs dieviškąjį apreiškimą, kad nemirs, kol neišvys Jehovos Pateptojo*. 27 Dvasios vedamas Simeonas atėjo į šventyklą. Kai tėvai atnešė vaikelį Jėzų, kad atliktų, kas parašyta Įstatyme,+ 28 jis paėmė jį ant rankų ir ėmė šlovinti Dievą tokiais žodžiais: 29 „Dabar, Visavaldi, tavo vergas gali ramiai išeiti.+ Kaip ir buvai žadėjęs, 30 mano akys išvydo tą, per kurį suteiksi išgelbėjimą,+ – 31 išvydo tavo siųstąjį, kurį pamatys visos tautos.+ 32 Jis, tavo šviesa,+ pašalins tamsos skraistę nuo tautų,+ jis – tavo tautos, Izraelio, šlovė.“ 33 Girdėdami tuos žodžius berniuko tėvas ir motina stebėjosi. 34 Simeonas juos palaimino, o vaikelio motinai Marijai pasakė: „Dėl jo daugelis Izraelyje suklups+ ir daugelis atsikels,+ jis bus ženklas, kurį paniekins+ 35 (tai pervers tavo sielą tarsi kalavijas).+ Taip atsiskleis daugelio širdžių svarstymai.“
36 Buvo tenai viena amžinga pranašė, vardu Ona, Fanuelio duktė iš Ašero giminės. Ištekėjusi ji su vyru išgyveno septynerius metus, 37 paskui tapo našle ir dabar jau buvo aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos ir dieną naktį ėjo tarnystę Dievui pasninkaudama ir melsdamasi. 38 Priėjusi prie Juozapo ir Marijos, ji ėmė dėkoti Dievui ir kalbėti apie vaikelį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.+
39 Atlikę visa, ko reikalavo Jehovos Įstatymas,+ Juozapas su Marija grįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.+ 40 Vaikelis augo, stiprėjo, darėsi išmintingas, ir Dievo malonė buvo su juo.+
41 Jo tėvai kiekvienais metais eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos.+ 42 Kartą, kai berniukui buvo dvylika metų, jie, kaip ir kasmet, vėl atkeliavo į Jeruzalę.+ 43 Šventės dienoms pasibaigus jie leidosi atgal, bet nepastebėjo, kad jaunasis Jėzus liko mieste. 44 Manydami, kad jis yra su kitais bendrakeleiviais, tėvai nuėjo dienos kelią. Tada ėmė jo ieškoti tarp giminaičių ir pažįstamų, 45 bet nerado. Sugrįžę į Jeruzalę ir išieškoję visą miestą, 46 tėvai po trijų dienų rado Jėzų šventykloje. Jis sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo. 47 Visi, kas girdėjo Jėzų kalbant, negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais.+ 48 Jį pamatę tėvai apstulbo ir motina jam tarė: „Vaike, kodėl taip padarei? Tavo tėvas ir aš šitaip nerimavome tavęs beieškodami.“ 49 Bet jis atsakė: „Kodėl manęs ieškote? Nejau nežinojote, kad būsiu savo Tėvo namuose?“+ 50 Tačiau jie šitų jo žodžių nesuprato.
51 Tada Jėzus leidosi su jais atgal ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.+ Jėzaus motina atidžiai dėjosi visus tuos dalykus į širdį.+ 52 Jėzus brendo, darėsi vis išmintingesnis ir pelnė vis didesnę malonę Dievo ir žmonių akyse.
3 Penkioliktaisiais Tiberijaus Cezario valdymo metais, Poncijui Pilotui esant Judėjos valdytoju, Erodui*+ esant Galilėjos tetrarchu*, jo broliui Pilypui – Iturėjos ir Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilenės tetrarchu, 2 prie vyriausiojo kunigo Ano ir prie Kajafo,+ Zacharijo sūnų Joną dykumoje+ pasiekė Dievo žodis.+
3 Taigi Jonas keliavo po visą pajordanę skelbdamas žmonėms, kad reikia krikštytis ir taip parodyti atgailą, vedančią į nuodėmių atleidimą,+ 4 kaip pranašo Izaijo knygoje parašyta: „Girdėti balsas šaukiančio dykumoje: ‘Paruoškite Jehovai kelią, ištiesinkite jam takus!+ 5 Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas ir kalva nulyginti, vingiai ištiesinti, duobėti keliai tebūna lygūs. 6 Ir visi žmonės išvys, kaip nuo Dievo ateis išgelbėjimas.’“+
7 Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas kalbėjo: „Angių paderme, kas jus įtikino, kad galite pabėgti nuo ateinančios rūstybės?+ 8 Duokite vaisių, priderančių atgailai. Ir nesiteisinkite: ‘Mūsų tėvas – Abraomas.’ Aš jums sakau, kad Dievas gali ir iš šitų akmenų pakelti Abraomui vaikų. 9 Juk kirvis jau pridėtas prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, neduodantis gerų vaisių, bus nukirstas ir įmestas į ugnį.“+
10 Minios Joną klausdavo: „Tai ką turėtume daryti?“ 11 Jis atsakydavo: „Kas turi dvi palaidines*, tepasidalija su neturinčiu. Kas turi ko valgyti, irgi tegul pasidalija.“+ 12 Netgi mokesčių rinkėjai ėjo krikštytis+ ir klausė jį: „Mokytojau, ką turėtume daryti?“ 13 Jonas jiems sakė: „Nereikalaukite daugiau, negu nustatyta.“+ 14 Kariai irgi klausdavo: „Ką turime daryti?“ Jiems Jonas atsakydavo: „Nieko neapiplėšinėkite ir melagingai nekaltinkite+ – tenkinkitės savo išlaikymu*.“
15 Žmonės buvo apimti lūkesčių ir visi širdyje apie Joną svarstė: „Ar tik nebus jis Kristus?“+ 16 Jonas visiems į tai sakė: „Aš, tiesa, jus krikštiju vandenyje, bet ateina galingesnis už mane. Nesu vertas nė sandalų dirželių jam atrišti.+ Jis krikštys jus šventąja dvasia ir ugnimi.+ 17 Rankoje jis turi vėtyklę. Jis suvalys viską nuo savo grendymo – kviečius supils į svirną, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“
18 Jis ir daugeliu kitokių paraginimų mokė žmones ir skelbė jiems gerąją naujieną. 19 Jonas barė tetrarchą Erodą – peikė dėl jo brolio žmonos Erodiados ir dėl kitų nedorų darbų. 20 Už tai Erodas įmetė jį į kalėjimą, taip padarydamas dar vieną piktadarybę.+
21 Visiems žmonėms krikštijantis, Jėzus irgi buvo pakrikštytas.+ Jam meldžiantis atsivėrė dangus+ 22 ir ant jo regimu* pavidalu, tarsi balandis, nusileido šventoji dvasia. Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus. Tavimi aš džiaugiuosi.“+
23 Kai pradėjo savo tarnystę, Jėzus+ buvo trisdešimties metų.+ Jis buvo, kaip apie jį ir manė,
sūnus Juozapo,+
šis – Elio,
24 šis – Matato,
šis – Levio,
šis – Melchio,
šis – Janajo,
šis – Juozapo,
25 šis – Matatijo,
šis – Amoso,
šis – Naumo,
šis – Heslio,
šis – Nagajo,
26 šis – Maato,
šis – Matatijo,
šis – Semeino,
šis – Josecho,
šis – Jodos,
27 šis – Joanano,
šis – Resos,
šis – Zerubabelio,+
šis – Šaltielio,+
šis – Nerio,
28 šis – Melchio,
šis – Adijo,
šis – Kosamo,
šis – Elmadamo,
šis – Ero,
29 šis – Jėzaus,
šis – Eliezero,
šis – Jorimo,
šis – Matato,
šis – Levio,
30 šis – Simeono,
šis – Judo,
šis – Juozapo,
šis – Jonamo,
šis – Eliakimo,
31 šis – Melėjo,
šis – Menos,
šis – Matatos,
šis – Natano,+
šis – Dovydo,+
32 šis – Jesės,+
šis – Jobedo,+
šis – Boazo,+
šis – Salmono,+
šis – Nachšono,+
33 šis – Aminadabo,
šis – Arnio,
šis – Hecrono,
šis – Pereco,+
šis – Judo,+
34 šis – Jokūbo,+
šis – Izaoko,+
šis – Abraomo,+
šis – Teracho,+
šis – Nahoro,+
35 šis – Serugo,+
šis – Reuvo,+
šis – Pelego,+
šis – Ebero,+
šis – Šelacho,+
36 šis – Kainamo,
šis – Arpachšado,+
šis – Semo,+
šis – Nojaus,+
šis – Lamecho,+
37 šis – Metušelacho,+
šis – Henocho,
šis – Jeredo,+
šis – Maleleelio,+
šis – Kainamo,+
38 šis – Enošo,+
šis – Seto,+
šis – Adomo,+
šis – Dievo.
4 Jėzus, kupinas šventosios dvasios, grįžo nuo Jordano. Tada dvasia jį vedžiojo po dykumą+ 2 keturiasdešimt dienų ir ten jis buvo Velnio gundomas.+ Visas tas dienas jis nieko nevalgė, tad joms praėjus buvo alkanas. 3 Tada Velnias jam tarė: „Jei tu Dievo sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ 4 Bet Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus bus gyvas ne vien duona.’“+
5 Užsivedęs jį aukštai ir akimirksniu parodęs visas žemės karalystes+ 6 Velnias pasakė: „Atiduosiu tau visų tų karalysčių valdžią su jų šlove, nes ji man atiduota.+ Kam noriu, tam ją ir dovanoju. 7 Jei pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ 8 Bet Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk.’“+
9 Tuomet Velnias nuvedė Jėzų į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos sienos ir tarė: „Jei tu Dievo sūnus, šok nuo čia žemyn,+ 10 juk parašyta: ‘Savo angelams jis įsakys saugoti tave’ 11 ir: ‘Tave ant rankų jie nešios, kad kojos į akmenį neužsigautum.’“+ 12 Jėzus jam atsakė: „Pasakyta: ‘Nemėgink Jehovos, savo Dievo.’“+ 13 Baigęs Jėzų gundyti, Velnias atsitraukė nuo jo iki kitos progos.+
14 Kupinas dvasios galybės Jėzus grįžo į Galilėją.+ Ir po visas apylinkes apie jį pasklido geros kalbos. 15 Jis pradėjo mokyti sinagogose ir buvo visų gerbiamas.
16 Jėzus atėjo į Nazaretą,+ kur buvo užaugęs. Kaip buvo pratęs daryti šabo dieną, jis nuėjo į sinagogą+ ir atsistojo skaityti. 17 Tenai jam padavė pranašo Izaijo ritinį. Atvyniojęs tą ritinį, Jėzus susirado vietą, kur buvo parašyta: 18 „Jehovos dvasia ant manęs – jis patepė mane skelbti gerą naujieną vargšams, siuntė skelbti belaisviams laisvės, akliesiems praregėjimo, išlaisvinti prislėgtųjų+ 19 ir pranešti apie Jehovos palankumo metus.“+ 20 Tuomet jis ritinį suvyniojo, grąžino patarnautojui ir atsisėdo, o visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. 21 Ir Jėzus ėmė sakyti: „Raštų žodžiai, kuriuos ką tik girdėjote, šiandien yra išsipildę.“+
22 Ir žmonės ėmė reikšti jam pritarimą ir stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų.+ Jie klausinėjo: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“+ 23 O Jėzus jiems atsakė: „Jūs, be abejo, pritaikysite man priežodį: ‘Gydytojau, pagydyk save’ ir sakysite: ‘Padaryk ir čia, savo tėviškėje, dalykų, kurių girdėjome buvus Kafarnaume.’“+ 24 Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad joks pranašas nėra priimamas savo tėviškėje.+ 25 Sakau jums tiesą: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai trejus metus ir šešis mėnesius dangus buvo užrakintas ir visą kraštą alino didelis badas,+ 26 vis dėlto Elijas nebuvo pasiųstas nė pas vieną iš tų moterų, tik pas našlę, gyvenančią Sareptoje, Sidono krašte.+ 27 Ir daug raupsuotųjų buvo Izraelyje pranašo Eliziejaus laikais, tačiau nė vienas iš jų nebuvo pagydytas*, tik siras Naamanas.“+ 28 Tai išgirdę visi esantys sinagogoje užsidegė pykčiu.+ 29 Jie pakilo ir išvarė jį už miesto. Ant kalno, ant kurio miestas buvo pastatytas, jie privedė Jėzų prie skardžio ir jau norėjo nustumti žemyn, 30 tačiau jis praėjo tarp jų ir pasišalino.+
31 Jėzus nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą. Šabo dieną jis ėmė mokyti žmones+ 32 ir tie jo mokymu labai stebėjosi,+ nes jo žodis turėjo galią. 33 Sinagogoje buvo žmogus, apsėstas netyrosios dvasios*. Jis garsiai sušuko:+ 34 „Ei! Kas tau darbo dėl mūsų, Jėzau Nazarieti?!+ Atėjai mūsų pražudyti?! Žinau, kas tu toks, – Dievo Šventasis!“+ 35 Bet Jėzus jį sudraudė sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Demonas bloškė žmogų į vidurį ir išėjo iš jo nė kiek nesužeidęs. 36 Visi apstulbę tarpusavyje kalbėjo: „Girdėjote, ką jis pasakė? Jis turi valdžią ir galią įsakyti netyrosioms dvasioms, ir tos išeina!“ 37 Tad kalbos apie jį pasklido po visus to krašto kampelius.
38 Iš sinagogos jis nuėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir jie paprašė Jėzaus jai padėti.+ 39 Priėjęs prie jos, jis sudraudė karštį ir šis atslūgo. Moteris tuojau atsikėlė ir ėmėsi jiems patarnauti.
40 Saulei leidžiantis pas Jėzų ėmė vesti visokiomis ligomis sergančius žmones. Jis gydė juos dėdamas ant kiekvieno rankas.+ 41 Taip pat iš daugelio jis išvarė demonus ir tie išėjo šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“+ Bet Jėzus jiems draudė, neleido kalbėti,+ nes jie žinojo, kad jis Kristus.+
42 Dienai išaušus jis nuėjo į nuošalią vietą,+ bet minios ėmė visur jo ieškoti. Suradę Jėzų žmonės susirinko ir mėgino jį sulaikyti, kad jų nepaliktų, 43 tačiau jis pasakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, nes tam esu siųstas.“+ 44 Ir Jėzus skelbė Judėjos sinagogose.
5 Sykį prie Genezareto ežero*+ Jėzus mokė minią Dievo žodžio, ir žmonės spraudėsi prie jo, norėdami jį girdėti. 2 Ežero pakrantėje jis matė dvi valtis. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė savo tinklus.+ 3 Jis įlipo į vieną iš valčių (ji buvo Simono) ir paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto. Tada atsisėdo ir ėmė mokyti minias iš valties. 4 Baigęs kalbėti, Simonui jis tarė: „Plauk, kur gilu, ir užmeskite tinklus valksmui.“ 5 Simonas atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį plušome ir nieko nesugavome,+ bet kad jau taip sakai, užmesiu tinklus.“ 6 Padarę, kaip Jėzus sakė, jie užgriebė gausybę žuvų – net ėmė tinklai trūkinėti.+ 7 Tada pamojo savo bendradarbiams kitoje valtyje, kad priplauktų padėti. Tie priplaukė, ir vyrai pripildė abi valtis, dėl žuvų gausybės jos kone skendo. 8 Tai matydamas Simonas Petras puolė Jėzui į kojas ir sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nuodėmingas žmogus!“ 9 Mat jis ir visi su juo esantys negalėjo patikėti, kad sugavo tiek žuvų. 10 Stebėjosi ir Simono bendradarbiai – Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas.+ O Jėzus Simonui tarė: „Nebijok. Nuo dabar žmones žvejosi.“+ 11 Tad jie išvilko valtis į krantą ir viską palikę nusekė paskui jį.+
12 Kitąkart viename mieste Jėzus sutiko vyrą, kuris buvo visas nusėtas raupsų. Jėzų pamatęs, raupsuotasis parpuolė ant kelių, nusilenkė iki žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“+ 13 Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir pasakė: „Noriu. Tapk švarus.“ Raupsai bemat pranyko.+ 14 Jis liepė tam žmogui, kad niekam apie tai nepasakotų, ir tarė: „Tik nueik pasirodyti kunigui ir dėl savo apvalymo paaukok auką, kaip liepta Mozės.+ Tai bus jiems liudijimas.“+ 15 Bet žinia apie jį vis plito ir didelės minios rinkdavosi jo pasiklausyti ir išsigydyti negalių.+ 16 Jėzus dažnai eidavo į atokią vietą pasimelsti.
17 Vieną dieną ten pat, kur Jėzus mokė, sėdėjo fariziejų ir Įstatymo mokytojų, atėjusių iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų ir iš Jeruzalės. Jehova buvo suteikęs Jėzui savo galios gydyti.+ 18 Ir štai keli vyrai ant gulto atnešė paralyžiuotą žmogų. Jie dairėsi, kaip jį įnešti ir paguldyti prie Jėzaus.+ 19 Negalėdami dėl minios patekti vidun, jie užlipo ant stogo ir praardę plyteles nuleido paralyžiuotąjį su gultu tiesiai Jėzui prieš akis. 20 Matydamas jų tikėjimą jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės atleistos.“+ 21 Raštų aiškintojai ir fariziejai ėmė svarstyti: „Kas jis toks, kad taip piktžodžiauja? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“+ 22 Bet Jėzus perpratęs jų mintis tarė: „Kodėl širdyje taip svarstote? 23 Ką pasakyti lengviau: ar ‘tavo nuodėmės atleistos’, ar ‘kelkis ir vaikščiok’? 24 Tačiau kad žinotumėte Žmogaus Sūnų žemėje turint galią atleisti nuodėmes, – tada jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – sakau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo.“+ 25 Vyras jiems bežiūrint atsikėlė, pasiėmė gultą ir šlovindamas Dievą nuėjo namo. 26 Visi buvo apstulbę iš nuostabos. Jie šlovino Dievą ir didžiai sujaudinti sakė: „Kokių nuostabių dalykų šiandien matėme!“
27 Iš ten išėjęs Jėzus pamatė mokesčių rinkėją, vardu Levis, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui mane.“+ 28 Tas viską paliko ir atsikėlęs nusekė paskui jį. 29 Namuose Levis surengė Jėzui dideles priėmimo vaišes. Su jais prie stalo valgė gausus būrys mokesčių rinkėjų ir kitų.+ 30 O fariziejai ir Raštų aiškintojai iš fariziejų murmėjo prieš jo mokinius sakydami: „Kodėl jūs valgote ir geriate su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“+ 31 Jėzus jiems tarė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.+ 32 Esu atėjęs tam, kad kviesčiau atgailauti ne teisiuosius, o nusidėjėlius.“+
33 Jie sakė jam: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir daug meldžiasi, taip daro ir fariziejų mokiniai. O tavieji valgo ir geria.“+ 34 Jėzus jiems atsakė: „Negi versite jaunikio draugus pasninkauti, jei jaunikis yra su jais? 35 Tačiau ateis dienos, kai jaunikis+ bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.“+
36 Ir jis pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo apsiausto ir nesiuva jo ant seno. Jeigu taip lopytų, naujas lopas atplyštų. Lopas iš naujo apsiausto senam netinka.+ 37 Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jeigu piltų, jaunas vynas juos suplėšytų, ir tiek vynas išsilietų, tiek vynmaišiai nueitų niekais. 38 Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. 39 Tačiau paragavęs seno vyno, žmogus nenori jauno. Jis sako: ‘Senasis yra puikus.’“
6 Kartą šabo dieną Jėzus ėjo per javų laukus. Jo mokiniai skabė varpas,+ trynė jas rankomis ir valgė.+ 2 Kai kurie fariziejai sakė: „Kodėl per šabą darote, kas neleistina?“+ 3 Bet Jėzus atsakė: „Argi nesate skaitę, ką darė Dovydas, kai jis ir jo vyrai buvo išalkę?+ 4 Jis įėjo į Dievo Namus, gavo atnašinės duonos, valgė ją ir davė savo palydovams, nors jos niekam nebuvo leistina valgyti, tik kunigams?“+ 5 Ir jis jiems pasakė: „Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats.“+
6 Kitą šabą+ jis atėjo į sinagogą ir ėmė mokyti. Ten buvo žmogus paralyžiuota* dešine ranka.+ 7 Raštų aiškintojai ir fariziejai akylai stebėjo, ar Jėzus imsis per šabą gydyti, mat ieškojo, kuo galėtų jį apkaltinti. 8 Bet Jėzus žinojo, ką jie svarsto,+ todėl tarė anam vyrui paralyžiuota* ranka: „Kelkis ir stok į vidurį.“ Ir tas atsistojo. 9 Tada Jėzus jiems pasakė: „Klausiu jūsų: kas leistina per šabą – daryti gera ar daryti bloga? Išgelbėti gyvybę* ar pražudyti?“+ 10 Jėzus nužvelgė visus ir tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Tasai ištiesė, ir ranka tapo sveika. 11 Jie labai įtūžo ir ėmė tartis, ko galėtų prieš Jėzų imtis.
12 Vieną dieną Jėzus užlipo ant kalno melstis Dievui+ ir meldėsi visą naktį.+ 13 Išaušus rytui jis pasikvietė savo mokinius ir išsirinkęs iš jų dvylika pavadino apaštalais.+ 14 Tai buvo Simonas, kurį jis pavadino Petru, jo brolis Andriejus, Jokūbas, Jonas, Pilypas,+ Baltramiejus, 15 Matas, Tomas,+ Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas, vadinamas Uoliuoju, 16 Jokūbo sūnus Judas ir Judas Iskarijotas (tasai vėliau Jėzų išdavė).
17 Nusileidęs su jais nuo kalno, jis sustojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus būrys jo mokinių ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos, Jeruzalės, Tyro ir Sidono pajūrio, atėjusių pasiklausyti jo ir išsigydyti ligų. 18 Buvo išgydyti net ir tie, kuriuos vargino netyrosios dvasios. 19 Minia veržėsi Jėzų paliesti, nes iš jo sklido galia+ ir visus gydė.
20 Pažvelgęs į savo mokinius, jis prabilo:
„Laimingi jūs, beturčiai, – jūsų yra Dievo Karalystė.+
21 Laimingi jūs, kurie dabar alkstate, – jūs būsite pasotinti.+
Laimingi jūs, kurie dabar verkiate, – jūs juoksitės.+
22 Laimingi esate, kai žmonės jūsų nekenčia,+ varo šalin,+ užgaulioja ir niekina jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. 23 Būkite linksmi tokią dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes jūsų laukia dosnus atlygis danguje. Juk taip jų protėviai elgėsi ir su pranašais.+
24 O jums, turtuoliai, vargas,+ nes jūs jau gavote savo paguodą.+
25 Vargas jums, kurie dabar sotūs, – jūs alksite.
Vargas jums, kurie dabar juokiatės, – jūs sielvartausite ir verksite.+
26 Vargas jums, jei visi žmonės apie jus gražiai kalba,+ nes lygiai taip jų protėviai elgėsi su netikrais pranašais.
27 O jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia,+ 28 laiminkite tuos, kurie siunčia jums prakeiksmus, melskitės už tuos, kurie jus užgaulioja.+ 29 Jei kas trenkia tau per vieną skruostą, atsuk jam ir kitą. Ir jei kas atima iš tavęs apsiaustą, nepagailėk jam ir palaidinės.+ 30 Duok kiekvienam prašančiam+ ir iš to, kuris paėmė, kas tavo, nereikalauk grąžinti.
31 Kaip norite, kad žmonės jums darytų, taip jūs patys jiems darykite.+
32 Jeigu mylite tik tuos, kurie jus myli, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli.+ 33 Jeigu darote gera tik tiems, kurie jums gera daro, koks jūsų nuopelnas? Juk taip elgiasi ir nusidėjėliai. 34 Ir jeigu skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgauti, koks jūsų nuopelnas?+ Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų tiek pat. 35 Tad mylėkite savo priešus, darykite gera, skolinkite nesitikėdami nieko atgauti,+ tai didis bus jūsų atlygis ir būsite Aukščiausiojo sūnūs, nes jis ir nedėkingiesiems, ir nedoriesiems maloningas.+ 36 Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas.+
37 Neteiskite, ir nebūsite teisiami,+ nesmerkite, ir nebūsite smerkiami. Atleiskite, ir jums bus atleista.+ 38 Duokite, ir jums bus duota.+ Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu supils jums į sterblę. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums seikės.“
39 Jis dar pasakė jiems palyginimą: „Negi gali aklas vesti aklą? Argi neįkris abu į duobę?+ 40 Mokinys nėra viršesnis už savo mokytoją. Kiekvienas, kas gerai išmokytas, bus kaip jo mokytojas. 41 Kodėl žiūri į šapelį savo brolio akyje, o nekreipi dėmesio į rąstą savojoje?+ 42 Kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu šapelį tau iš akies’, jei pats nematai savo akyje rąsto? Veidmainy! Pirma ištrauk rąstą sau iš akies, tada aiškiai matysi, kaip išimti šapelį broliui iš akies.
43 Juk nėra gero medžio, kuris vestų netikusius* vaisius, kaip nėra ir netikusio* medžio, kuris vestų gerus vaisius.+ 44 Kiekvienas medis atpažįstamas iš vaisių.+ Figos juk nerenkamos nuo dagių ir vynuogės neskinamos nuo dygiakrūmio. 45 Geras žmogus iš savo širdies gėrio turtų ima gera, o blogas žmogus iš savo blogio turtų ima bloga, – jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.+
46 Kodėl tad vadinate mane Viešpačiu, bet nedarote to, ką sakau?+ 47 Pasakysiu jums, į ką panašus kiekvienas, kuris pas mane ateina, klausosi mano žodžių ir juos vykdo.+ 48 Toksai yra tarsi žmogus, kuris norėdamas statyti namą iškasė gilią duobę ir padėjo pamatą ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė užplūdo tą namą, bet pajudinti jo nepajėgė, nes buvo gerai pastatytas.+ 49 O tas, kuris klausosi, bet nevykdo,+ panašus į žmogų, pastačiusį namą ant žemės, be pamato. Kai srovė užplūdo tą namą, jis iškart sugriuvo, ir jo griuvimas buvo smarkus.“
7 Baigęs kalbėti minioms Jėzus atėjo į Kafarnaumą. 2 Vieno šimtininko vergas sirgo ir buvo arti mirties.+ Šimtininkui tas vergas buvo brangus, 3 todėl išgirdęs apie Jėzų jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius paprašyti, kad ateitų ir vergą išgydytų. 4 Tie atėjo pas Jėzų ir labai prašė: „Tas žmogus vertas, kad jam padėtum, 5 nes jis myli mūsų tautą ir pastatė mums sinagogą.“ 6 Taigi Jėzus leidosi su jais. Tačiau jam jau esant netoli tų namų, šimtininkas pasiuntė draugus pasakyti: „Gerbiamasis, nesivargink, aš nevertas priimti tavęs po savo stogu,+ 7 todėl pas tave ir nėjau. Esu nevertas, bet tark žodį ir mano tarnas tepasveiksta. 8 Juk ir aš, nors pats esu pavaldinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Vienam tariu: ‘Eik!’, ir jis eina, kitam liepiu: ‘Ateik!’, ir jis ateina, o savo vergui sakau: ‘Daryk tai!’, ir jis daro.“ 9 Tokie jo žodžiai Jėzų nustebino. Jis atsigręžė į jį lydinčią minią ir tarė: „Sakau jums: net Izraelyje neradau tokio stipraus tikėjimo.“+ 10 Pasiuntiniai grįžo į namus ir rado vergą pasveikusį.+
11 Kiek vėliau Jėzus iškeliavo į miestą, vardu Nainas. Su juo ėjo jo mokiniai ir didelė minia. 12 Kai jie buvo netoli miesto vartų, Jėzus išvydo žmones, išnešančius mirusįjį, vienturtį našlės sūnų.+ Kartu su ja iš miesto ėjo nemaža minia. 13 Kai Viešpats tą moterį pamatė, jam labai jos pagailo.+ „Neverk“,+ – pasakė jai. 14 Tada priėjęs palietė neštuvus ir nešėjai sustojo. Jėzus tarė: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“+ 15 Mirusysis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.+ 16 Visus apėmė baimė ir jie šlovino Dievą sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų“+ ir: „Dievas atkreipė dėmesį į savo tautą“.+ 17 Ir žinia apie tai, ką Jėzus padarė, pasklido po visas apylinkes ir po visą Judėją.
18 Jono mokiniai apie visa tai papasakojo Jonui.+ 19 Jonas pasikvietė du iš jų ir pasiuntė pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti,+ ar mums laukti kito?“ 20 Atkeliavę pas Jėzų, tie vyrai pasakė: „Jonas Krikštytojas siuntė mus paklausti: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ 21 Tą valandą Jėzus išgydė daugelio ligas,+ sunkias negales, išvarė piktąsias dvasias, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. 22 Ir aniems vyrams jis atsakė: „Eikite, papasakokite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi,+ luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi,+ mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama geroji naujiena.+ 23 Laimingas tas, kuris manimi nepasipiktina.“+
24 Jono pasiuntiniams iškeliavus, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo siūbuojamos nendrės?+ 25 Ko išėjote pamatyti? Brangiais* drabužiais apsirengusio žmogaus?+ Puošnius drabužius vilki ir prabangiai gyvena tie, kurie karalių rūmuose. 26 Ko tad išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau nei pranašo.+ 27 Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai siunčiu savo pasiuntinį pirma tavęs*. Jis eis pirma tavęs ir paruoš tau kelią.’+ 28 Sakau jums: tarp žmonių* nėra nė vieno didesnio už Joną, bet ir mažiausias Dievo Karalystėje yra didesnis už jį.“+ 29 (Mokesčių rinkėjai ir kiti žmonės, kurie buvo pakrikštyti Jono krikštu,+ išgirdę tuos žodžius kalbėjo, kad Dievas teisus. 30 O fariziejai ir Įstatymo žinovai Dievo valios nepaisė+ ir krikštytis pas Joną nėjo.)
31 „Tad su kuo man palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs?+ 32 Su jais yra kaip su mažais vaikais, kurie sėdi turgavietėje ir šaukia vieni kitiems: ‘Mes jums grojome fleita, bet jūs nešokote! Mes giedojome raudas, bet jūs neverkėte!’ 33 Štai Jonas Krikštytojas – jis nevalgo duonos ir negeria vyno,+ o jūs sakote: ‘Jis demono apsėstas.’ 34 Žmogaus Sūnus valgo ir geria, o jūs sakote: ‘Pažiūrėkite, koks rijūnas ir vyno gėrėjas, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas.’+ 35 Vis dėlto išmintį išteisina visi jos darbai*.“+
36 Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pavalgyti. Tad jis atėjo pas tą fariziejų į namus ir drauge su juo vaišinosi. 37 Ir štai viena moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad jis svečiuojasi fariziejaus namuose, atėjo tenai ir atsinešė alebastrinį indelį kvapiojo aliejaus.+ 38 Verkdama ji prisiartino jam iš už nugaros prie kojų, ėmė vilgyti jas ašaromis ir šluostyti plaukais. Moteris bučiavo jas ir tepė kvapiuoju aliejumi. 39 Tasai fariziejus, kuris jį pasikvietė, tai matydamas svarstė: „Jei šitas būtų pranašas, žinotų, kas ji tokia, kokia moteris jį liečia. Jis žinotų, kad ji nusidėjėlė.“+ 40 O Jėzus kreipėsi į jį: „Simonai, turiu kai ką tau pasakyti.“ Anas tarė: „Sakyk, Mokytojau!“
41 „Du žmonės buvo skolingi vienam skolintojui: vienas – penkis šimtus denarų*, kitas – penkiasdešimt. 42 Jiedu neturėjo iš ko grąžinti, todėl skolintojas abiem skolą dovanojo. Katras iš skolininkų labiau jį mylės?“ 43 Simonas atsakė: „Manau, tas, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai mąstai.“ 44 Tada atsisuko į moterį ir pasakė Simonui: „Matai šią moterį? Kai atėjau pas tave į namus, tu nedavei man vandens kojoms, o ji mano kojas savo ašaromis suvilgė ir savo plaukais nušluostė. 45 Tu manęs nepabučiavai, o ši moteris nuo tada, kai atėjau, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46 Tu man galvos jokiu aliejumi nepatepei, o ji man kojas patepė kvapiuoju aliejumi. 47 Todėl aš tau sakau: jai atleista daugybė jos nuodėmių,+ nes ji labai mylėjo. Kam mažai atleidžiama, tas mažai myli.“ 48 Tada Jėzus tarė jai: „Tavo nuodėmės atleistos.“+ 49 Valgantys su juo prie stalo ėmė sau svarstyti: „Kas jis toks, kad net nuodėmes atleidžia?“+ 50 O moteriai jis pasakė: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo.+ Eik rami.“
8 Netrukus jis leidosi keliauti iš miesto į miestą ir iš kaimo į kaimą skelbdamas ir garsindamas gerąją naujieną apie Dievo Karalystę.+ Su juo buvo Dvylika. 2 Taip pat su juo keliavo kai kurios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete (iš jos buvo išvaryti septyni demonai), 3 Erodo patikėtinio Chūzo žmona Joana,+ Zuzana ir daug kitų. Jos patarnavo jiems ir rėmė savo turtu.+
4 Susirinkus didelei miniai, suėjus žmonėms, kurie lydėjo Jėzų iš miesto į miestą, jis prabilo palyginimu:+ 5 „Sėjėjas išėjo sėti sėklos. Jam besėjant, vienos sėklos krito prie kelio. Žmonės jas sumindžiojo, atskridę dangaus paukščiai sulesė.+ 6 Kitos nukrito ant uolos ir sudygo, bet daigai greit sudžiūvo, nes negavo drėgmės.+ 7 Kai kurios krito tarp dygiažolių, ir šios, išaugusios kartu, želmenis nustelbė.+ 8 Dar kitos krito į gerą žemę ir sudygusios davė šimteriopą vaisių.“+ Baigęs apie tai kalbėti, Jėzus garsiai tarė: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso!“+
9 Jo mokiniai paklausė, ką šitas palyginimas reiškia.+ 10 Jėzus atsakė: „Jums duota suprasti Dievo Karalystės slėpinius, bet dėl kitų tai sakoma palyginimais,+ kad jie žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.+ 11 Palyginimas reiškia štai ką. Sėkla yra Dievo žodis.+ 12 Tai, kad sėkla krinta prie kelio, reiškia, kad žmonės išgirsta žodį, bet paskui atėjęs Velnias išrauna jį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.+ 13 Kad sėkla krinta ant uolos, reiškia, kad išgirdę žodį žmonės priima jį su džiaugsmu, bet jis neįleidžia šaknies. Kurį laiką jie tiki, bet užėjus išmėginimų metui atkrinta.+ 14 Kad sėkla krinta į dygiažoles, reiškia, kad žmonės išgirsta žodį, bet šio gyvenimo rūpesčiai, turtai+ ir malonumai+ tą žodį užgožia, nustelbia, ir jis nieko nesubrandina.+ 15 O kad sėkla krinta į gerą žemę, reiškia, kad geros ir doros širdies žmonės išgirsta žodį,+ jį išsaugo ir būdami ištvermingi duoda vaisių.+
16 Uždegęs žiburį žmogus nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato ant žibintuvo, kad įėjusiems į vidų būtų šviesu.+ 17 Juk nėra nieko paslėpta, kas nebus atskleista, ir tikrai nėra nieko uždengta, kas netaps žinoma ir nebus atidengta.+ 18 Tad žiūrėkite, kaip klausotės, nes turinčiam bus dar duota,+ o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis mãno turįs.“+
19 Pas Jėzų atėjo jo motina ir broliai,+ bet per minią negalėjo prie jo prieiti.+ 20 Jam buvo pranešta: „Lauke stovi tavo motina ir tavo broliai. Jie nori tave pamatyti.“ 21 Jėzus jiems atsakė: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“+
22 Vieną dieną jis su savo mokiniais įlipo į valtį ir tarė jiems: „Kelkimės į kitą ežero krantą.“ Ir jie išplaukė.+ 23 Beplaukiant Jėzus užmigo. Tuomet ežere kilo smarki audra – valtį ėmė semti ir jie atsidūrė pavojuje.+ 24 Mokiniai pripuolę ėmė žadinti Jėzų šaukdami: „Mokytojau! Mokytojau! Mes tuoj žūsime!“ Atsibudęs jis sudraudė vėją ir šėlstančius vandenis. Šie nurimo ir stojo tyla.+ 25 Tada jis jiems pasakė: „Kur jūsų tikėjimas?“ O jie išsigandę ir priblokšti vienas kitam kalbėjo: „Kas gi jis toks, kad gali net vėjams ir vandeniui paliepti, ir tie jo klauso?“+
26 Jie atplaukė į geraziečių kraštą,+ esantį priešais Galilėją. 27 Krante Jėzų pasitiko vienas demonų apsėstas vyras iš gretimo miesto. Jis jau senokai nedėvėjo drabužių ir laikėsi kapinėse, ne namuose.+ 28 Pamatęs Jėzų jis suriko ir prieš jį parpuolęs garsiai šaukė: „Ko tau reikia,* Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“+ 29 (Mat tam vyrui pribėgus Jėzus buvo paliepęs netyrajai dvasiai iš žmogaus išeiti. Ji dažnai jį sugriebdavo.*+ Tą žmogų tekdavo laikyti sukaustytą grandinėmis, supančiotomis kojomis, tačiau jis viską nusitraukydavo ir demonas išgindavo jį į dykvietes.) 30 Jėzus jį paklausė: „Kuo tu vardu?“ Tas atsakė: „Legionas“, mat į žmogų buvo suėję daug demonų. 31 Ir jie maldavo, kad Jėzus nelieptų jiems eiti į bedugnę.+ 32 Tenai ant kalno ganėsi nemaža kiaulių banda,+ tad jie ėmė jo prašyti, kad leistų sueiti į jas. Ir jis leido.+ 33 Išėję iš žmogaus, demonai suėjo į kiaules. Banda pasileido nuo skardžio į ežerą ir nuskendo. 34 Pamatę, kas įvyko, kiauliaganiai nubėgo ir papasakojo apie tai visiems mieste ir apylinkėse.
35 Tada žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Atėję pas Jėzų jie pamatė, kad žmogus, iš kurio išėjo demonai, sėdi prie Jėzaus kojų apsirengęs ir sveiko proto; ir juos apėmė baimė. 36 Mačiusieji, kaip apsėstasis buvo išvaduotas, papasakojo jiems apie visa, kas nutiko. 37 Ir daugybė geraziečių krašto gyventojų ėmė Jėzų prašyti, kad paliktų jų kraštą, nes buvo labai išsigandę. Tad jis sėdo į valtį ketindamas plaukti atgal. 38 Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, maldavo Jėzų leisti likti su juo, bet Jėzus liepė jam eiti sakydamas:+ 39 „Grįžk namo ir visiems papasakok, ką Dievas dėl tavęs padarė.“ Vyras nuėjo ir ėmė visame mieste pasakoti, ką jam padarė Jėzus.
40 Kai Jėzus grįžo atgal, jo laukianti minia maloniai jį sutiko.+ 41 Ir štai atėjo vienas iš sinagogos vadovų, vardu Jayras. Jis puolė Jėzui po kojų ir ėmė maldauti ateiti pas jį į namus,+ 42 mat jo vienturtė maždaug dvylikos metų duktė buvo arti mirties.
Jėzui einant minia iš visų pusių jį spaudė. 43 Ir štai viena moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu+ ir kuriai pas nieką nepavyko išsigydyti,+ 44 prisiartinusi jam iš už nugaros palietė jo drabužio kutus,+ ir kraujas bemat liovėsi plūdęs. 45 Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant Petras pasakė: „Mokytojau, juk minia apgulusi tave spaudžia.“+ 46 Tačiau Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes pajutau, kad iš manęs išėjo galia.“+ 47 Pamačiusi, kad nepavyks pasišalinti nepastebėtai, moteris drebėdama priėjo ir parpuolė prieš jį. Tada visų žmonių akivaizdoje ji pasisakė, dėl ko Jėzų palietė ir kaip bematant pagijo. 48 Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami.“+
49 Jam tebekalbant, kažkas iš sinagogos vadovo namų atėjęs pasakė: „Tavo duktė mirė. Nebegaišink Mokytojo.“+ 50 Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta.“+ 51 Atėjęs į tuos namus jis neleido niekam su juo įeiti – tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui su motina. 52 Visi verkė mergaitės ir sielvartaudami mušėsi į krūtinę. Jėzus pasakė: „Neverkite,+ mergaitė nemirė, ji miega.“+ 53 Bet jie tik šaipėsi iš jo, mat žinojo, kad ji mirusi. 54 O Jėzus paėmė ją už rankos ir garsiai tarė: „Mergaite, kelkis!“+ 55 Mergaitės dvasia*+ grįžo, ir ji tuoj pat atsikėlė.+ Jėzus paliepė duoti jai valgyti. 56 Mergaitės tėvai netvėrė džiaugsmu, tačiau jis liepė jiems niekam nesakyti, kas įvyko.+
9 Tuomet jis susikvietė Dvylika ir davė jiems galią ir valdžią įsakinėti visiems demonams+ ir gydyti ligas.+ 2 Jis išsiuntė juos skelbti Dievo Karalystės, gydyti ligonių 3 ir pasakė: „Į kelionę nieko neimkite – nei lazdos, nei kelionmaišio, nei duonos, nei sidabrinių, neimkite ir dviejų palaidinių*.+ 4 Užėję į kokius namus, apsistokite juose; iš ten keliaukite toliau.+ 5 Jei kuriame mieste jūsų nepriimtų, išeidami iš jo nusikratykite ir dulkes nuo kojų, – tebus tai liudijimas prieš juos.“+ 6 Taigi jie iškeliavo ir eidami per kaimus visur skelbė gerąją naujieną ir gydė žmones.+
7 Apie visus tuos įvykius išgirdo tetrarchas Erodas*. Jis labai suglumo, mat kai kurie žmonės kalbėjo, esą Jonas prikeltas iš mirusių,+ 8 kiti sakė, kad pasirodė Elijas, dar kiti – kad prisikėlė kažkuris iš senovės pranašų.+ 9 Erodas svarstė: „Joną aš nukirsdinau.+ Tai kas gi yra šitas, apie kurį girdžiu kalbant tokius dalykus?“ Ir jis labai norėjo jį pamatyti.+
10 Sugrįžę apaštalai papasakojo Jėzui visa, ką nuveikė.+ Tada pasiėmęs juos jis pasitraukė į miestą, vadinamą Betsaida, kad pabūtų vieni.+ 11 Bet minios tai sužinojusios atsekė jam iš paskos. Jėzus mielai juos priėmė ir ėmė kalbėti apie Dievo Karalystę, taip pat išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.+ 12 Kai diena pakrypo vakarop, priėjo Dvylika ir jam tarė: „Paleisk minią, kad nuėję į aplinkinius kaimus ir ūkius susirastų nakvynę ir maisto. Juk esame nuošalioje vietoje.“+ 13 Bet Jėzus jiems atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti.“+ Tie kalbėjo: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis duonos papločius ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume visiems šiems žmonėms maisto.“ 14 (Ten mat buvo apie penki tūkstančiai vyrų.) Jėzus savo mokiniams pasakė: „Susodinkite juos būriais, maždaug po penkiasdešimt.“ 15 Jie taip ir padarė – visus susodino. 16 Jėzus paėmė tuos penkis papločius ir abi žuvis, pažvelgė į dangų ir juos palaimino. Tada laužė duoną ir su žuvimi davė mokiniams, kad šie išdalytų miniai. 17 Visi pavalgė iki soties, ir buvo surinkta dvylika pintinių atlikusių gabaliukų.+
18 Po kurio laiko, kai Jėzus vienas meldėsi, pas jį atėjo mokiniai. Jis paklausė jų: „Kuo minios mane laiko?“+ 19 Tie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti sako, kad prisikėlė dar koks iš senovės pranašų.“+ 20 Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Tu esi Dievo Pateptasis*.“+ 21 Jėzus jiems griežtai paliepė niekam to nesakyti+ 22 ir tarė: „Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, bus atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Raštų aiškintojų, nužudytas+ ir trečią dieną prikeltas.“+
23 Tuomet Jėzus ėmė visiems kalbėti: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs,+ teima kasdien savo kančių stulpą* ir tegu seka manimi.+ 24 Kas nori išgelbėti savo gyvybę*, tas ją praras, o kas dėl manęs savo gyvybę* praranda, tas ją išgelbės.+ 25 Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimės visą pasaulį, bet neteks gyvybės ar save pražudys?+ 26 Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių, to gėdysis Žmogaus Sūnus, kai ateis su savo, savo Tėvo ir šventųjų angelų šlove.+ 27 Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo Karalystę.“+
28 Praėjus maždaug aštuonioms dienoms nuo tada, kai pasakė šiuos žodžius, Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Joną ir Jokūbą ir užlipo ant kalno melstis.+ 29 Jam besimeldžiant jo veidas pasikeitė, o apdaras pasidarė skaisčiai baltas. 30 Ir štai du vyrai kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. 31 Jiedu pasirodė šlovėje ir kalbėjosi su Jėzumi apie jo išėjimą – apie tai, kas jam skirta atlikti Jeruzalėje.+ 32 O Petras ir su juo esantys tuo metu miegojo. Prabudę jie pamatė jo šlovę+ ir du vyrus greta jo. 33 Kai tiedu buvo benueiną, Petras Jėzui tarė: „Mokytojau, kaip mums čia gera! Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ Jis nesuvokė, ką šneka. 34 Jam bekalbant užėjo debesis ir mokinius apgaubė. Atsidūrę tame debesyje jie išsigando. 35 Ir iš debesies nuskambėjo balsas:+ „Šitas yra mano Sūnus, išrinktasis.+ Klausykite jo.“+ 36 Tam balsui aidint Jėzus jau buvo vienas. Po to įvykio mokiniai tylėjo, jie kurį laiką niekam nepasakojo apie tai, ką matė.+
37 Kitą dieną jie nusileido nuo kalno ir Jėzų pasitiko didelė minia.+ 38 Ir štai vienas vyras iš minios sušuko: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų – mano vienturtį!+ 39 Būna, kad dvasia sugriebia jį ir ima tąsyti. Tada jis staiga ima šaukti, visas apsiputoja. Jį apdaužiusi, dvasia nenoromis nuo jo atstoja. 40 Meldžiau tavo mokinių ją išvaryti, bet jiems nepavyko.“ 41 Jėzus atsakė: „O netikinti ir pikta karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų.“+ 42 Kai vaikas ėjo prie Jėzaus, demonas parbloškė jį ir ėmė smarkiai tąsyti. Bet Jėzus paliepė netyrajai dvasiai išeiti, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui. 43 Išvydę tokią didžią Dievo galybę visi apstulbo.
Minia stebėjosi visais jo darbais, bet savo mokiniams Jėzus pasakė: 44 „Gerai įsidėmėkite šiuos žodžius: Žmogaus Sūnus turės būti atiduotas į žmonių rankas.“+ 45 Mokiniai šito pasakymo nesuprato (mat tai buvo nuo jų paslėpta, kad nesuvoktų), o klausti jį apie tai bijojo.
46 Tuomet jie ėmė tarpusavyje ginčytis, kuris iš jų didžiausias.+ 47 Žinodamas, ką jie širdyje mano, Jėzus pasiėmė vaikelį ir pasistatęs šalia savęs 48 tarė jiems: „Kas priima šį vaikelį dėl mano vardo, mane priima. O kas mane priima, priima ir tą, kuris mane siuntė.+ Kas elgiasi kaip mažesnis tarp jūsų visų – tas yra didis.“+
49 Jonas atsiliepė: „Mokytojau, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“+ 50 Bet Jėzus jam pasakė: „Nedrauskite, nes kas ne prieš jus, tas už jus.“
51 Artėjant metui, kai turėjo būti paimtas į dangų,+ Jėzus ryžtingai nusprendė eiti į Jeruzalę. 52 Jis pasiuntė pirma savęs pasiuntinius. Šie leidosi kelionėn ir atėjo į vieną samariečių kaimą, kad visa paruoštų jo atvykimui. 53 Tačiau tenykščiai Jėzaus nepriėmė,+ nes jis buvo nusprendęs eiti į Jeruzalę. 54 Tai matydami jo mokiniai Jokūbas ir Jonas+ tarė: „Viešpatie, ar nori, kad lieptume ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?“+ 55 Bet Jėzus atsigręžęs juos sudraudė. 56 Tad jie nuėjo į kitą kaimą.
57 Jiems einant keliu vienas žmogus Jėzui pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi.“ 58 Bet Jėzus jam tarė: „Lapės turi urvus ir dangaus paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“+ 59 Kitą jis kvietė: „Sek paskui mane.“ Tas atsakė: „Leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.“+ 60 Bet Jėzus jam tarė: „Palik mirusiems+ laidoti mirusius, o pats eik ir visur skelbk Dievo Karalystę.“+ 61 Dar vienas kalbėjo: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“ 62 Jėzus jam atsakė: „Nė vienas, kuris uždėjęs ranką ant arklo žvalgosi atgal,+ netinka Dievo Karalystei.“+
10 Paskui Viešpats paskyrė dar septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du+ pirma savęs į visus miestus ir vietoves, kur ir pats ketino eiti. 2 Jis jiems kalbėjo: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža. Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.+ 3 Eikite, štai siunčiu jus tarsi avinėlius tarp vilkų.+ 4 Nesineškite nei piniginės, nei kelionmaišio, nei sandalų+ ir nieko pakeliui nesveikinkite*. 5 Į kuriuos tik namus užeisite, iš pradžių tarkite: ‘Ramybė šiems namams.’+ 6 Jeigu ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė ilsėsis ant jo, o jeigu ne, sugrįš pas jus. 7 Pasilikite tuose namuose,+ valgykite ir gerkite, kas duodama,+ nes darbininkas vertas savo užmokesčio.+ Nesikilnokite iš namų į namus.
8 Jei mieste, į kurį ateisite, jus priims, valgykite, kas jums padėta, 9 gydykite ligonius tame mieste ir sakykite: ‘Dievo Karalystė yra arti jūsų.’+ 10 O jei mieste, į kurį atkeliausite, jūsų nepriims, eikite į to miesto didžiąsias gatves ir sakykite: 11 ‘Mes nusipurtome net dulkes, prikibusias jūsų mieste prie kojų.+ Vis dėlto įsidėmėkite, kad Dievo Karalystė yra arti.’ 12 Sakau jums, kad Teismo dieną lengviau bus Sodomai negu tam miestui.+
13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų buvę atlikta tokių įstabių darbų, kokių atlikta pas jus, jie seniai būtų atgailavę sėdėdami su ašutine pelenuose.+ 14 Todėl Tyrui ir Sidonui per Teismą bus lengviau negu jums. 15 O tu, Kafarnaume, gal manai būsiąs išaukštintas iki dangaus? Tu į kapą* nugarmėsi!
16 Kas jūsų klauso, manęs klauso.+ Kas jus atmeta, mane atmeta. O kas atmeta mane, atmeta ir tą, kuris mane siuntė.“+
17 Tie septyniasdešimt sugrįžo džiaugdamiesi ir sakė: „Viešpatie, dėl tavo vardo mums netgi demonai paklūsta.“+ 18 Jis atsakė jiems: „Matau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.+ 19 Štai daviau jums galią, viršijančią visą priešo galybę. Jūs trypsite gyvates ir skorpionus+ ir niekas jums nepakenks. 20 Vis dėlto džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums paklūsta, – džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“+ 21 Tą pačią valandą Jėzus apimtas šventosios dvasios ėmė džiūgauti ir kalbėjo: „Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie! Aš šlovinu tave visų akivaizdoje už tai, kad gerai paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų ir protingųjų+ ir atskleidei vaikeliams. Taip, Tėve, nes tu taip panorėjai.+ 22 Visa man yra mano Tėvo atiduota. Niekas nežino, kas yra Sūnus, – tiktai Tėvas, nei kas yra Tėvas, – tiktai Sūnus+ ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti.“+
23 Tada jis atsigręžė į mokinius ir jiems atskirai pasakė: „Laimingos akys, kurios mato, ką jūs matote.+ 24 Sakau jums: daug pranašų ir karalių troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nepamatė,+ ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“
25 Štai vienas Įstatymo žinovas atsistojo ir mėgindamas jį tarė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“+ 26 Jėzus jį paklausė: „Kas parašyta Įstatyme? Ką supranti jį skaitydamas?“ 27 Šis atsakė: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu’+ ir: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.“+ 28 Jėzus tarė: „Teisingai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“+
29 Bet anas norėdamas pasiteisinti+ paklausė Jėzaus: „O kas yra mano artimas?“ 30 Jėzus atsakė: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo plėšikams į rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo palikę pusgyvį. 31 Pasitaikė, kad tuo keliu leidosi kunigas. Jis pamatė tą žmogų, tačiau praėjo pro jį kita kelio puse. 32 Vėliau ten ėjo levitas. Jis irgi pamatė tą žmogų, bet praėjo kita puse. 33 O kelyje jį užtikęs vienas samarietis+ jo pagailėjo. 34 Priėjęs jis užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, jas aprišo, paskui užkėlė tą žmogų ant savo gyvulio ir nugabenęs į užeigą slaugė. 35 Kitą dieną jis išsiėmė du denarus*, padavė juos užeigos šeimininkui ir pasakė: ‘Pasirūpink juo, o jeigu išleistum ką viršaus, grįžęs tau sumokėsiu.’ 36 Kuris iš tų trijų, tavo manymu, tapo artimu+ pakliuvusiam į plėšikų rankas?“ 37 Anas atsakė: „Tas, kuris pasielgė su juo gailestingai.“+ Tada Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk.“+
38 Jiems bekeliaujant Jėzus užsuko į tokį kaimą. Čia viena moteris, vardu Morta,+ priėmė jį pasisvečiuoti savo namuose. 39 Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši atsisėdo prie Viešpaties kojų ir klausėsi jo žodžio. 40 O Morta buvo užsiėmusi visokiu patarnavimu. Priėjusi ji tarė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“ 41 Viešpats jai atsakė: „Morta, Morta, tu nerimauji ir jaudiniesi dėl daugelio dalykų, 42 o pakanka kelių ar tik vieno. Marija pasirinko gerąją dalį,+ ir ji nebus iš jos atimta.“
11 Kartą vienoje vietoje Jėzus meldėsi ir jam baigus vienas iš jo mokinių pasakė: „Viešpatie, pamokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius.“
2 Jis tarė jiems: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve, tebūna šventu laikomas* tavo vardas.+ Teateina tavo Karalystė.+ 3 Kasdienės mūsų duonos duok mums, kiek dienai reikia.+ 4 Ir atleisk mums mūsų nuodėmes,+ nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas*.+ Ir nevesk mūsų į pagundą.’“+
5 Jis dar jiems kalbėjo: „Tarkim, kuris nors iš jūsų ateis pas draugą vidurnaktį ir sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris papločius duonos, 6 nes pas mane ką tik iš kelionės užsuko draugas ir neturiu ko jam padėti.’ 7 Tas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs. Durys jau užsklęstos, aš ir mano vaikeliai jau miegame. Negaliu keltis tau ko nors duoti.’ 8 Sakau jums: jis tikrai atsikels ir duos, ko bičiuliui reikia, – jei ne dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo.+ 9 Todėl sakau: prašykite,+ ir bus jums duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus atidaryta.+ 10 Mat kiekvienas prašantis gauna,+ kiekvienas ieškantis randa ir kiekvienam beldžiančiam bus atidaryta. 11 Negi atsirastų tarp jūsų tėvas, kuris savo sūnui, prašančiam žuvies, paduotų ne žuvį, o gyvatę?+ 12 Arba jeigu paprašytų kiaušinio, nejau paduotų jam skorpioną? 13 Tad jeigu jūs, būdami nedori, duodate savo vaikams gerų dalykų, juo labiau Tėvas, esantis danguje, duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo.“+
14 Vėliau jis išvarė iš žmogaus nebylumo demoną.+ Demonui išėjus tas žmogus prakalbo, ir minios stebėjosi.+ 15 Bet kai kurie sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo* galia.“+ 16 O kiti norėdami Jėzų išmėginti ėmė reikalauti, kad jis parodytų ženklą+ iš dangaus. 17 Jėzus perprato jų mintis+ ir pasakė: „Kiekviena susipriešinusi karalystė sužlugs, susipriešinę namai sugrius. 18 Todėl jei Šėtonas yra pats su savimi susipriešinęs, argi jo karalystė išsilaikys? Jūs sakote, kad aš išvarau demonus Belzebulo galia. 19 Jeigu aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia juos išvaro jūsų sūnūs*? Taigi jie bus jūsų teisėjai. 20 Tačiau jeigu aš išvarau demonus Dievo pirštu,+ tai tikrai pas jus atėjo* Dievo Karalystė.+ 21 Kai stipruolis apsiginklavęs saugo savo namus, jo turtas saugus. 22 Bet jeigu stipruolį užpuola stipresnis ir jį nugali, tai atima ginklus, kuriais tas pasitikėjo, pagrobia jo turtą ir išdalija kitiems. 23 Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto*.+
24 Išėjusi iš žmogaus, netyroji dvasia keliauja per sausringas vietoves, ieško, kur apsistoti, bet neranda ir sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kurių išėjau.’+ 25 Ji sugrįžta ir randa juos iššluotus ir išpuoštus. 26 Tada eina, pasikviečia kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir visos įėjusios ten apsigyvena. Ir tam žmogui pasidaro blogiau, negu buvo pirma.“
27 Jam kalbant šiuos dalykus, viena moteris iš minios sušuko: „Laiminga motina, kurios įsčios tave nešiojo ir kurios krūtys tave žindė!“+ 28 Bet jis tarė: „Tikriau sakant, laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“+
29 Minioms gausiai renkantis jis ėmė kalbėti: „Ši karta yra nedora karta. Ji nori ženklo, bet nebus jai duota jokio kito, kaip tik Jonos ženklas.+ 30 Mat kaip Jona+ tapo ženklu nineviečiams, taip ir Žmogaus Sūnus bus ženklas šiai kartai. 31 Pietų šalies karalienė+ bus prikelta per Teismą drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji buvo atvykusi nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties. O štai čia kai kas daugiau negu Saliamonas.+ 32 Nineviečiai prisikels per Teismą drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo išgirdę, ką Jona skelbia.+ O štai čia kai kas daugiau negu Jona. 33 Uždegęs žiburį žmogus jo niekur neslepia ir nevožia saiku*, bet stato ant žibintuvo,+ kad įėjusiems į vidų būtų šviesu. 34 Kūno žiburys yra tavoji akis. Jeigu tavo akies žvilgsnis sutelktas*, tai ir visas tavo kūnas yra šviesus, bet jeigu akis pavydžiai žvalgosi į šalis*, tada ir tavo kūnas tamsus.+ 35 Tad žiūrėk, kad tavyje esanti šviesa nebūtų tamsa. 36 Jeigu visas tavo kūnas šviesus, jeigu jame nėra nieko tamsaus, jis yra toks šviesus, tarsi būtų nutviekstas žiburio šviesos.“
37 Jėzui baigus apie tai kalbėti, vienas fariziejus pasikvietė jį pavalgyti. Tad atėjęs jis drauge su juo vaišinosi. 38 Fariziejus nustebo, kad Jėzus prieš valgį neapsiplovė*.+ 39 Bet Viešpats jam tarė: „Va jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, bet viduje esate pilni godumo* ir nedorumo.+ 40 Neprotingi žmonės! Argi tas, kuris padarė išorę, nėra padaręs ir vidaus? 41 Duokite tai, kas slypi viduje – gailestingumo dovanas, tada būsite išties švarūs. 42 Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, rūtų ir visų kitų žalumynų,+ bet esate apleidę teisingumą ir Dievo meilę! Anų dalykų reikėjo laikytis, bet neapleisti ir šitų.+ 43 Vargas jums, fariziejai, nes jūs mėgstate užsiimti pirmuosius suolus sinagogose ir mėgstate, kad jus sveikintų turgavietėse.+ 44 Vargas jums, nes jūs – kaip tie kapai, kurių žmonės nepastebi*.+ Jie mindžioja juos to nežinodami.“
45 Vienas iš Įstatymo žinovų atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas tu ir mus įžeidi.“ 46 Tuomet Jėzus tarė: „Vargas ir jums, Įstatymo žinovai, nes jūs kraunate žmonėms sunkiai panešamas naštas, o patys nenorite jų nė pirštu pajudinti!+
47 Vargas jums, nes jūs tvarkote kapus pranašų, kuriuos jūsų protėviai žudė!+ 48 Išties esate savo protėvių darbų liudytojai ir vis tiek jiems pritariate: juk anie pranašus žudė,+ o jūs kapus tvarkote. 49 Todėl Dievo išmintis ir bylojo: ‘Siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų. Kai kuriuos iš jų jie nužudys, kai kuriuos persekios, 50 kad iš šios kartos būtų pareikalauta atsiskaityti už visų pranašų kraują, pralietą nuo pasaulio užgimimo,+ 51 pradedant Abelio krauju+ ir baigiant krauju Zacharijo,+ kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir Dievo Namų.’ Taip, sakau jums, atsiskaityti už jį bus pareikalauta iš šios kartos.
52 Vargas jums, Įstatymo žinovai, nes jūs atėmėte iš žmonių pažinimo raktą. Ir ne tik patys nėjote*, bet ir norintiems įeiti trukdėte!“+
53 Kai Jėzus iš ten išėjo, Raštų aiškintojai ir fariziejai ėmė smarkiai jį spausti ir kamantinėti dėl daugelio dalykų, 54 tikėdamiesi pričiupti jį sakant ką nors, ką galėtų prieš jį panaudoti.+
12 Tuo tarpu susirinko tūkstančiai žmonių – tokia daugybė, kad net mindė vieni kitus. Pirmiausia Jėzus prabilo į savo mokinius: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainiškumo.+ 2 Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko slapta, kas netaps žinoma.+ 3 Todėl ką kalbate tamsoje, bus girdima šviesoje, ir ką šnibždate užsidarę duris, bus skelbiama nuo stogų. 4 Taip pat sakau jums, savo draugams:+ nebijokite tų, kurie gali nužudyti kūną ir daugiau nieko padaryti negali.+ 5 Aš jums pasakysiu, kurio reikia bijoti: bijokite to, kuris turi galią ne tik nužudyti, bet ir įmesti į Geheną*.+ Taip, sakau jums, jo bijokite.+ 6 Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus*? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas.+ 7 O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti.+ Nebijokite – jūs vertingesni už daugybę žvirblių.+
8 Tad sakau jums: kas tik pripažins mane žmonių akivaizdoje,+ tą ir Žmogaus Sūnus pripažins Dievo angelų akivaizdoje.+ 9 O to, kuris išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, bus išsižadėta Dievo angelų akivaizdoje.+ 10 Kiekvienam, kuris pasakys žodį prieš Žmogaus Sūnų, bus atleista, o tam, kuris piktžodžiaus prieš šventąją dvasią, nebus atleista.+ 11 Kai jus ves į viešus susirinkimus*, pas valdininkus ir valdžias, nepradėkite nerimauti, kaip ir ką gindamiesi kalbėsite ar ką sakysite,+ 12 nes šventoji dvasia tą pačią valandą pamokys jus, ką sakyti.“+
13 Tuomet vienas iš minios Jėzui tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui pasidalyti su manimi palikimą.“ 14 Jėzus jam atsakė: „Žmogau, kas paskyrė mane jūsų teisėju ar dalytoju?“ 15 Ir pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės visokio gobšumo,+ nes žmogaus gyvybė nuo turto nepriklauso, kad ir apsčiai jis turi.“+ 16 Tada Jėzus papasakojo jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus žemė davė gausų derlių. 17 Tad jis ėmė sau svarstyti: ‘Kaip čia padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.’ 18 Ir tarė: ‘Štai ką padarysiu:+ nugriausiu savo svirnus, pastatysiu didesnius ir sugabensiu ten visus savo grūdus ir visas gėrybes. 19 Tada tarsiu sau: „Turiu daug gėrybių, prikaupiau visko daugeliui metų, – galiu ilsėtis, valgyti, gerti ir linksmintis.“’ 20 Bet Dievas jam pasakė: ‘Neprotingas žmogau, šią naktį iš tavęs bus pareikalauta tavo gyvybės*. Kam tada atiteks, ką sukrovei?’+ 21 Taip atsitinka tam, kuris kraunasi turtus, bet nėra turtingas pas Dievą.“+
22 Tada Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Todėl sakau jums: liaukitės nerimavę dėl savo gyvybės* – dėl to, ką valgysite, taip pat dėl savo kūno – ką vilkėsite.+ 23 Gyvybė juk vertingesnė už maistą ir kūnas – už drabužį. 24 Pagalvokite apie varnus. Jie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlio, nei svirno, bet Dievas juos maitina.+ O jūs nepalyginti vertingesni už paukščius!+ 25 Kas iš jūsų nerimaudamas gali bent uolektimi pailginti savo gyvenimą? 26 Tad jeigu negalite padaryti tokio menko dalyko, kamgi nerimaujate dėl visų kitų?+ 27 Pagalvokite, kaip auga lelijos. Nei jos pluša, nei verpia, bet, sakau jums, net Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.+ 28 Jeigu Dievas taip aprengia laukų augalą, kuris šiandien gyvuoja, o rytoj metamas į krosnį, juo labiau jis aprengs jus, mažatikiai. 29 Tad liaukitės vis galvoję, ką valgysite ir ką gersite, liaukitės nerimavę.+ 30 Tų dalykų vaikosi pasaulio tautos. Jūsų Tėvas juk žino, kad jums to reikia.+ 31 Taigi ieškokite jo Karalystės, ir tai bus jums pridėta.+
32 Nebijok, mažoji kaimene,+ nes jūsų Tėvas panorėjo duoti jums Karalystę.+ 33 Parduokite savo turtą ir dalykite gailestingumo dovanas.+ Pasidarykite nesusidėvinčių piniginių – nenykstantį lobį danguje,+ prie kurio joks vagis neprieis, kurio jokia kandis nesuės. 34 Kur jūsų turtas, ten bus ir jūsų širdis.
35 Būkite apsirengę ir pasiruošę,*+ tedega jūsų žibintai.+ 36 Būkite kaip tie žmonės, kurie laukia savo šeimininko,+ parvykstančio iš vestuvių,+ kad šiam parvykus ir pabeldus galėtų iškart atidaryti. 37 Laimingi tie vergai, kuriuos šeimininkas parvykęs ras budinčius! Iš tiesų sakau jums: jis susijuos drabužius, pakvies juos prie stalo ir jiems patarnaus. 38 Jeigu jis parvyktų antrosios ar netgi trečiosios sargybos* metu ir rastų juos budinčius, jie laimingi! 39 Supraskite štai ką: jeigu šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, jis neleistų jam įsilaužti į namus.+ 40 Jūs irgi būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote.“+
41 Tada Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą sakai mums ar visiems?“ 42 Ir Viešpats pasakė: „Kas iš tiesų yra tas ištikimas prievaizdas, tas nuovokusis*, kuriam šeimininkas paskirs reikiamu metu duoti jo tarnams maisto davinį?+ 43 Laimingas tas vergas, jeigu šeimininkas atvykęs ras jį tai darantį! 44 Iš tikrųjų sakau jums: jis patikės jam visą savo turtą. 45 Bet jeigu vergas sakytų sau širdyje: ‘Mano šeimininkas užtrunka parvykti’ ir imtų mušti tarnus ir tarnaites, valgyti, gerti ir girtauti,+ 46 tai vergo šeimininkas ateis dieną, kurią tas nelaukia, ir valandą, kurią nesitiki. Jis griežčiausiai jį nubaus ir nublokš pas neištikimuosius. 47 Tas vergas, kuris suprato savo šeimininko valią, bet nepasiruošė ar nedarė, ko prašomas, bus smarkiai nuplaktas.+ 48 O tas, kuris šeimininko valios nesuprato ir padarė ką nors baustino kirčiais, bus mažai plakamas. Iš to, kuriam daug duota, bus daug ir pareikalauta. Kuriam daugiau patikėta, iš to bus daugiau ir pareikalauta.+
49 Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies, tad ko man benorėti, jeigu ji jau dega? 50 Bet dar vienu krikštu turėsiu būti pakrikštytas. Kol tai įvyks, sielvartas mane kamuos.+ 51 Manote, aš atėjau nešti žemei ramybės*? Anaiptol, sakau jums, – ne ramybės, o susiskaldymo.+ 52 Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. 53 Tėvas stos prieš sūnų ir sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį ir duktė prieš motiną, anyta prieš marčią ir marti prieš anytą.“+
54 Jis kalbėjo ir minioms: „Pamatę nuo vakarų kylantį debesį jūs tuoj sakote: ‘Artinasi liūtis’, ir ji prasideda. 55 O kai pučia pietys, sakote: ‘Bus kaitra’, ir ji užeina. 56 Veidmainiai, žemės ir dangaus reiškinius jūs sugebate suprasti, tai kodėl nesugebate suprasti, koks dabar laikas?+ 57 Ir kodėl nesuprantate, ką būtų teisinga daryti? 58 Antai eidamas su savo ieškovu pas valdininką pasistenk išspręsti su juo ginčą dar pakeliui. Antraip jis nutemps tave pas teisėją, teisėjas perduos teismo vykdytojui, o teismo vykdytojas įmes į kalėjimą.+ 59 Sakau tau: iš ten neišeisi, kol neatiduosi paskutinio skatiko*.“
13 Tuo pat metu kai kurie iš ten buvusių papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukų* krauju. 2 Jėzus jiems atsakė: „Ar manote, kad jeigu tiems galilėjiečiams taip atsitiko, jie buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius? 3 Anaiptol, sakau jums. Bet jeigu neatgailausite, jūs irgi visi pražūsite.+ 4 Arba anie aštuoniolika, kuriuos prie Siloamo užgriuvo bokštas, – gal manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus Jeruzalės gyventojus? 5 Anaiptol, sakau jums. Bet jeigu neatgailausite, jūs visi, kaip ir jie, pražūsite.“
6 Tada Jėzus papasakojo tokį palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasodinęs figmedį. Jis atėjo pasiieškoti ant jo vaisių, bet nerado.+ 7 Taigi tarė vynuogininkui: ‘Štai jau treti metai, kai ateinu ieškoti vaisių ant šio figmedžio, bet vis nerandu. Nukirsk jį! Kam dar žemę užima?’ 8 Tas atsakė: ‘Šeimininke, dar palik jį šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu mėšlu. 9 Jeigu tuomet duos vaisių – gerai, o jeigu ne – jį iškirsdinsi.’“+
10 Per šabą Jėzus mokė sinagogoje. 11 Tenai buvo viena moteris, kurią jau aštuoniolika metų vargino demonas. Ji buvo visa sulinkusi ir negalėjo atsitiesti. 12 Ją pamatęs Jėzus tarė: „Moterie, tu išvaduota iš savo negalės.“+ 13 Jis uždėjo ant moters rankas, ir ji iškart atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą. 14 O sinagogos vadovas pasipiktino, kad Jėzus gydo per šabą, ir pasakė žmonėms: „Darbui dirbti yra šešios dienos.+ Tad per jas ir ateikite gydytis, o ne šabo dieną.“+ 15 Tačiau Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai,+ argi jūs per šabą neatrišate nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nevedate pagirdyti?+ 16 Tad argi nederėjo šios Abraomo dukters, kurią Šėtonas jau aštuoniolika metų laikė supančiojęs, šabo dieną iš tų pančių išvaduoti?“ 17 Jam tai pasakius jo priešininkai susigėdo, o minia džiaugėsi visais šlovingais jo darbais.+
18 Tad Jėzus prabilo: „Į ką panaši Dievo Karalystė? Su kuo galėčiau ją palyginti? 19 Su ja yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus paėmęs pasėjo savo sode. Jis išaugo, tapo medžiu ir dangaus paukščiai rado prieglobstį jo šakose.“+
20 Jis dar sakė: „Su kuo man palyginti Dievo Karalystę? 21 Su ja yra kaip su raugu, kurį moteris paėmusi įmaišė trijuose dideliuose saikuose* miltų, ir visa tešla įrūgo.“+
22 Jėzus keliavo į Jeruzalę per miestus ir kaimus ir keliaudamas mokė. 23 Vienas žmogus jo paklausė: „Viešpatie, ar tiesa, kad mažai žmonių bus išgelbėta?“ Jėzus jiems tarė: 24 „Iš visų jėgų stenkitės įeiti pro siaurąsias duris.+ Sakau jums: daugelis mėgins įeiti, bet neįstengs. 25 Kai šeimininkas užsklęs duris, jūs stovėsite lauke ir belsite į jas prašydami: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’+ Bet jis atsilieps: ‘Aš nežinau, iš kur jūs.’ 26 Tada jūs sakysite: ‘Mes su tavimi valgėme ir gėrėme, tu mokei mūsų didžiosiose gatvėse.’+ 27 Bet jis tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, piktadariai!’ 28 Kai pamatysite, kad Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir visi pranašai yra Dievo Karalystėje, jūs verksite ir griešite dantimis, nes būsite išmesti laukan.+ 29 Žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų susirinks prie stalo Dievo Karalystėje. 30 Tai štai: yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai.“+
31 Tą pačią valandą atėjo keli fariziejai ir pasakė jam: „Eik, keliauk iš šitos vietos, nes Erodas nori tave nužudyti.“ 32 Jėzus jiems tarė: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai šiandien ir rytoj aš varau demonus, gydau, o poryt* būsiu baigęs savo darbą.’ 33 Šiaip ar taip, keliausiu ir šiandien, ir rytoj, ir dar kitą dieną, nes nedera pranašui žūti ne Jeruzalėje.+ 34 Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis visus, kas pas tave siunčiami.+ Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais! Bet tu to nenorėjai.+ 35 Štai jūsų Namai apleidžiami ir paliekami jums.+ Sakau jums: manęs nebematysite, kol netarsite: ‘Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu!’“+
14 Kartą per šabą Jėzus atėjo pavalgyti pas vieną iš fariziejų vyresnybės į namus. Susirinkusieji akylai jį stebėjo. 2 O priešais jį buvo vienas vandenlige sergantis žmogus. 3 Tad Jėzus Įstatymo žinovų ir fariziejų paklausė: „Leistina per šabą gydyti ar ne?“+ 4 Tie tylėjo. Tuomet Jėzus išgydė tą vyrą ir leido jam eiti. 5 O aniems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus arba jautis šabo dieną įpultų į šulinį,+ argi tuojau pat jo neištrauktumėte?“+ 6 Tie negalėjo nieko į tai atsakyti.
7 Matydamas, kad pakviestieji renkasi sau pirmąsias vietas,+ Jėzus davė jiems tokį pamokymą*: 8 „Kai kas nors pakviečia tave į vestuves, neužimk garbingiausios vietos.+ Galbūt kuris kitas pakviestasis yra už tave garbingesnis, 9 ir tas, kuris tave ir jį pakvietė, priėjęs tau pasakys: ‘Užleisk vietą jam.’ Tuomet susigėdęs turėsi pereiti į paskutinę vietą. 10 Kai tave pakvies, atėjęs verčiau užsiimk paskutinę vietą, kad tas, kuris tave pakvietė, priėjęs tau pasakytų: ‘Bičiuli, pereik į garbingesnę vietą.’ Tada visų svečių akyse tau bus garbė.+ 11 Mat kiekvienas, kuris aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas.“+
12 Paskui Jėzus kalbėjo jį pakvietusiam: „Kai suruoši pietus ar vakarienę, nekviesk nei draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, nes gali būti, kad ir jie atsidėkodami kada nors pakvies tave ir taip tau bus atlyginta. 13 Kai keli vaišes, verčiau kviesk vargšus, paliegusius, luošus, aklus,+ 14 tai būsi laimingas, nes jie neturi kuo atsilyginti, – tau bus atlyginta per teisiųjų prisikėlimą.“+
15 Vienas iš svečių tai girdėdamas jam pasakė: „Laimingas, kas valgys duoną Dievo Karalystėje.“
16 Jėzus jam tarė: „Vienas žmogus ruošė didelę vakarienę+ ir pakvietė daug svečių. 17 Atėjus vakarienės valandai jis išsiuntė savo vergą pasakyti kviestiesiems: ‘Ateikite, viskas jau paruošta.’ 18 Bet jie visi kaip vienas ėmė teisintis.+ Pirmasis jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau priimti mano pasiteisinimą.’ 19 Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau priimti mano pasiteisinimą.’+ 20 Dar kitas sakė: ‘Ką tik vedžiau, todėl negaliu ateiti.’ 21 Vergas grįžo pas savo šeimininką ir viską jam papasakojo. Šis užsirūstino ir tarė vergui: ‘Skubiai eik į miesto didžiąsias gatves ir skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegėlius, neregius ir luošius.’ 22 Vergas vėliau pranešė: ‘Šeimininke, padariau, kaip liepei, bet dar yra vietos.’ 23 Šeimininkas vergui pasakė: ‘Eik į vieškelius ir keliukus ir, ką sutiksi, priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni.+ 24 Sakau jums: nė vienas iš anų pakviestųjų neragaus mano vakarienės.’“+
25 Kartu su Jėzumi keliavo didelės minios. Atsigręžęs į jas jis tarė: 26 „Kas iš ateinančių pas mane nejaučia neapykantos* savo tėvui, motinai, žmonai, vaikams, broliams, seserims ir netgi savo paties gyvybei,+ tas negali būti mano mokinys.+ 27 Kas neneša savo kančių stulpo* ir neina paskui mane, tas negali būti mano mokinys.+ 28 Antai kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirma atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti? 29 Juk gali atsitikti, kad padėjęs pamatą žmogus neįstengs užbaigti, ir visi tai matydami ims iš jo šaipytis: 30 ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir nebegali užbaigti.’ 31 Arba kuris karalius, prieš išvykdamas kariauti prieš kitą karalių, nesėda apsvarstyti, ar pajėgs su dešimt tūkstančių karių eiti į kovą, jei anas karalius ateina su dvidešimt tūkstančių? 32 Jei mato, kad nepajėgs, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. 33 Taigi panašiai ir su jumis: kas nenori palikti viso savo turto, negali būti mano mokinys.+
34 Druska, aišku, geras daiktas. Bet jeigu druska praranda sūrumą, kaipgi ją bepasūdysi?+ 35 Ji netinka nei dirvai, nei mėšlui, ir išmetama laukan. Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“+
15 Norėdami pasiklausyti Jėzaus, prie jo būrėsi visi mokesčių rinkėjai ir nusidėjėliai.+ 2 Todėl ir fariziejai, ir Raštų aiškintojai tarpusavyje šnibždėjosi: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ 3 Tada jis papasakojo jiems tokį palyginimą: 4 „Kas iš jūsų, jei turi šimtą avių ir vienos pasigenda, nepalieka devyniasdešimt devynių tyruose ir neieško prapuolusios, kolei suranda?+ 5 Ją suradęs apsidžiaugia ir užsikėlęs ant pečių 6 eina namo. Tada susikviečia draugus, kaimynus ir sako: ‘Džiaukitės su manimi! Radau savo prapuolusią avį!’+ 7 Sakau jums: taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio+ negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgailos nereikia.
8 Arba kuri moteris, jei turi dešimt drachmų* ir vieną pameta, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir kruopščiai neieško, kol suranda? 9 Radusi susikviečia savo drauges, kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi! Radau drachmą, kurią buvau pametusi.’ 10 Sakau jums: taip ir Dievo angelai džiaugiasi dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja.“+
11 Paskui Jėzus kalbėjo: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12 Jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, duok man turto dalį, kuri turi atitekti man.’ Ir tėvas padalijo sūnums turtą. 13 Po kelių dienų jaunėlis viską susirinkęs iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas savo turtą iššvaistė. 14 Kai buvo viską išleidęs, tame krašte kilo didelis badas. Jis ėmė stokoti, 15 tad įsiprašė pas vieną to krašto gyventoją samdiniu ir buvo nusiųstas į laukus ganyti kiaulių.+ 16 Jis geisdavo prisivalgyti bent pupmedžio* ankščių, kurias ėdė kiaulės, bet niekas jam neduodavo.
17 Galop atėjęs į protą tarė: ‘Daugybė mano tėvo samdinių turi apsčiai duonos, o aš čia mirštu badu! 18 Kelsiuosi, keliausiu pas tėvą ir sakysiu jam: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19 Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane samdiniu.“’ 20 Tad jis pakilęs iškeliavo pas tėvą. Tėvas jau iš tolo jį pamatė. Gailesčio apimtas jis atbėgo, apkabino* sūnų ir pabučiavo. 21 Sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau.+ Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.’ 22 Tačiau tėvas paliepė savo vergams: ‘Greičiau atneškite patį geriausią rūbą ir mano sūnų aprenkite, užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas sandalais! 23 Atveskite ir papjaukite nupenėtą veršį. Tada valgysime ir linksminsimės, 24 nes šitas mano sūnus buvo miręs ir atgijo,+ buvo prapuolęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.
25 O vyresnysis jo sūnus tuo metu buvo laukuose. Grįždamas ir jau būdamas netoli namų jis išgirdo muziką ir šokius. 26 Pasikvietęs vieną iš tarnų jis paklausė, kas ten vyksta. 27 Tas atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis. Tavo tėvas džiaugiasi sulaukęs jo sveiko, tad papjovė nupenėtą veršį.’ 28 Sūnus įpyko ir nenorėjo eiti į vidų. Tada tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. 29 Sūnus atsakė tėvui: ‘Jau šitiek metų tau vergauju ir niekada tavo įsakymo nesu peržengęs, o tu nė karto nedavei man ožiuko, kad pasivaišinčiau su draugais. 30 Bet vos tik parsirado šitas tavo sūnus, surijęs tavąjį turtą su paleistuvėmis, jam papjovei nupenėtą veršį!’ 31 Tėvas jam pasakė: ‘Sūnau, tu visada esi su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. 32 Kaipgi mums nesilinksminti ir nesidžiaugti? Juk tavo brolis buvo miręs ir atgijo, buvo prapuolęs ir atsirado.’“
16 Paskui Jėzus kalbėjo ir mokiniams: „Vienas turtingas žmogus turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, kad švaisto jo turtą. 2 Žmogus jį pasikvietė ir pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave? Pateik savo prievaizdos ataskaitą, nes nebegalėsi prievaizdu būti.’ 3 Šis tarė sau: ‘Ką darysiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdo darbą? Kasti nepajėgčiau, o elgetauti gėda. 4 Jau žinau, ką padarysiu, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos.’ 5 Pasišaukęs savo šeimininko skolininkus po vieną, jis tarė pirmajam: ‘Kiek esi skolingas mano šeimininkui?’ 6 Tas atsakė: ‘Šimtą batų* aliejaus.’ Prievaizdas tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir skubiai rašyk: penkiasdešimt.’ 7 Paskui klausė kito: ‘O tu kiek skolingas?’ Šis atsakė: ‘Šimtą korų* kviečių.’ Prievaizdas tarė: ‘Imk savo skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.’ 8 Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis sumaniai pasielgė. Mat šio pasaulio* sūnūs, tvarkydami reikalus su savo amžininkais*, elgiasi sumaniau negu šviesos sūnūs.+
9 Sakau jums: pasinaudodami niekingais turtais+ įsigykite sau draugų, kad jie, kai tų turtų nebeliks, priimtų jus į amžinąsias buveines.+ 10 Kas patikimas menkiausiuose dalykuose, tas patikimas ir dideliuose, o kas nepatikimas menkiausiuose, tas nepatikimas ir dideliuose. 11 Tad jeigu nepasirodysite patikimi tvarkydami niekinguosius turtus, kas jums patikės tai, kas iš tikro vertinga? 12 Ir jeigu nepasirodysite patikimi tvarkydami, kas priklauso kitam, argi galėsite tikėtis ko nors sau?+ 13 Nė vienas tarnas negali vergauti dviem šeimininkams: vieno jis nekęs ir jį niekins, o kitą mylės ir bus prie jo prisirišęs. Negalite vergauti kartu ir Dievui, ir turtams.“+
14 Visa tai girdėdami fariziejai šaipėsi iš jo, mat jie mėgsta pinigus.+ 15 Todėl Jėzus jiems pasakė: „Jūs dedatės teisūs žmonių akyse,+ bet Dievas pažįsta jūsų širdis.+ Kas žmonių aukštinama, Dievo akyse yra bjaurastis.+
16 Įstatymas ir Pranašai buvo iki pasirodant Jonui. O nuo tada skelbiama geroji naujiena apie Dievo Karalystę ir visokie žmonės į ją veržiasi.+ 17 Išties, greičiau dangus ir žemė praeis, negu bent vienas Įstatymo raidės brūkšnelis liks neįvykdytas.+
18 Kas išsiskiria su žmona ir veda kitą, svetimauja. Ir kas išsiskyrusiąją veda, tas irgi svetimauja.+
19 Buvo vienas turtingas žmogus. Jis vilkėjo purpuru ir drobe, kasdien mėgavosi ištaigingu gyvenimu. 20 Prie jo vartų atnešdavo vieną votimis aptekusį elgetą, vardu Lozorius. 21 Šis troško pasisotinti tuo, kas nukrisdavo nuo turtuolio stalo. Dar ir šunys atbėgę laižydavo jo votis. 22 Galiausiai elgeta numirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį*.
Turtuolis irgi mirė ir buvo palaidotas. 23 Kape* kentėdamas jis pakėlė akis ir iš tolo išvydo Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. 24 Tada jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pagailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad pamirkęs vandenyje savo piršto galiuką atvėsintų man liežuvį, nes labai kankinuosi šitoje liepsnoje!’ 25 Tačiau Abraomas pasakė: ‘Vaike, prisimink, kad gyvendamas tu sotinaisi gėrybėmis, o Lozoriui teko kentėti. Jis dabar čia guodžiamas, o tu kankiniesi. 26 Be to, tarp mūsų ir jūsų yra atverta didelė praraja, kad norintys negalėtų persikelti nei iš čia pas jus, nei iš jūsų pas mus.’ 27 Anas tarė: ‘Jei taip, tėve, prašau nusiųsti jį į mano tėvo namus. 28 Aš turiu penkis brolius, tegul jis juos perspėja*, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.’ 29 Bet Abraomas atsakė: ‘Jie turi Mozę ir Pranašus – jų tegul klauso.’+ 30 Turtuolis tarė: ‘Ne ne, tėve Abraomai! Jei pas juos nueitų kuris nors iš mirusiųjų, jie atgailautų.’ 31 Tačiau jis atsakė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės+ ir Pranašų, nebus įtikinti, jei kas ir prisikeltų iš mirusių.’“
17 Jis pasakė savo mokiniams: „Dalykų, vedančių į suklupimą, neišvengiamai bus. Tačiau vargas tam, per kurį jų atsiranda! 2 Geriau jam būtų, jeigu kas nors užkabintų jam ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą, negu kad per jį sukluptų vienas iš šitų mažutėlių.+ 3 Žiūrėkite savęs. Jeigu tavo brolis tau nusideda, pabark jį,+ ir jeigu gailisi, jam atleisk.+ 4 Net jeigu septynis kartus per dieną jis tau nusidėtų ir septynis kartus sugrįžtų pas tave sakydamas: ‘Gailiuosi’, turi jam atleisti.“+
5 Apaštalai Viešpačiui tarė: „Suteik mums daugiau tikėjimo.“+ 6 Viešpats atsakė: „Jeigu jūsų tikėjimas bus bent kaip garstyčios grūdelis, jūs tarsite šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje!’, ir jis jums paklus.+
7 Kas iš jūsų sakytų savo vergui – artojui ar piemeniui, – grįžusiam po darbų laukuose: ‘Eikš tuojau prie stalo’? 8 Argi nesakytumėte: ‘Paruošk man ko nors vakarienei, užsirišęs prijuostę patarnauk, kol pavalgysiu ir atsigersiu, tada galėsi pats pavalgyti ir atsigerti’? 9 Bene vergui dėkojama, kad tasai padarė, kas pavesta? 10 Tad ir jūs, padarę visa, kas pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“+
11 Į Jeruzalę Jėzus keliavo per vietoves, esančias tarp Samarijos ir Galilėjos. 12 Kai jis atėjo į vieną kaimą, jį pamatė dešimt raupsuotų vyrų. Atokiai stovėdami+ 13 jie ėmė šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pagailėk mūsų!“ 14 Jėzus juos išvydęs tarė: „Eikite pasirodyti kunigams.“+ Ir tie beeidami tapo švarūs.+ 15 Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo garsiai šlovindamas Dievą. 16 Jis parpuolė ant kelių priešais Jėzų, nusilenkė iki žemės ir jam dėkojo. Tas žmogus buvo samarietis.+ 17 Tada Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt buvo išgydyti*? Tai kur kiti devyni? 18 Tik šis kitatautis grįžo atiduoti šlovės Dievui? Daugiau nė vienas?“ 19 Ir tam vyrui tarė: „Kelkis ir eik. Tavo tikėjimas tave išgydė.“+
20 Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo Karalystė,+ Jėzus atsakė: „Dievo Karalystė ateis nepastebimai. 21 Niekas nesakys: ‘Žiūrėk, ji čia!’ arba: ‘Ji ten!’ Žinokite, kad Dievo Karalystė yra tarp jūsų.“+
22 Tada jis pasakė mokiniams: „Ateis metas, kai trokšite išvysti vieną iš Žmogaus Sūnaus dienų, bet neišvysite. 23 Jums sakys: ‘Žiūrėkite, jis ten!’ arba: ‘Žiūrėkite, jis čia!’ Neikite ir nebėkite paskui juos.+ 24 Kaip žaibas tvykstelėjęs sušvinta nuo vieno padangės krašto iki kito, taip bus ir su Žmogaus Sūnumi.+ 25 Bet pirma jis turės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestas.+ 26 Be to, Žmogaus Sūnaus dienomis bus taip, kaip buvo Nojaus dienomis:+ 27 žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo iki dienos, kurią Nojus įlipo į laivą.+ Tada užėjo tvanas ir visus pražudė.+ 28 Ir bus panašiai kaip Loto dienomis:+ jie valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė. 29 Bet tą dieną, kurią Lotas išėjo iš Sodomos, iš dangaus lijo ugnis ir siera ir visus sunaikino.+ 30 Taip bus ir tą dieną, kai bus apreikštas Žmogaus Sūnus.+
31 Jei kas tą dieną bus ant stogo, tenelipa žemyn pasiimti iš namų savo daiktų; kas laukuose, irgi tenegrįžta. 32 Atsiminkite Loto žmoną.+ 33 Kas norės išsaugoti savo gyvybę*, tas ją praras. O kas ją praras, tas ją išsaugos.+ 34 Sakau jums: tą naktį du bus vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.+ 35 Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.“ 36 ––* 37 Tada jie paklausė: „Kur, Viešpatie?“ Jis jiems atsakė: „Kur bus kūnas, ten sulėks ir ereliai.“+
18 Norėdamas pamokyti savo mokinius, kaip svarbu visuomet melstis ir būti atkakliems,+ Jėzus pasakė tokį palyginimą: 2 „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesiskaitė su žmonėmis. 3 Tame mieste gyveno ir našlė, kuri vis ateidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane teisme nuo mano priešininko!’ 4 Kurį laiką jis nesileido į kalbas, bet paskui pagalvojo: ‘Nors aš nei Dievo bijau, nei su žmonėmis skaitausi, 5 vis dėlto kadangi šita našlė nuo manęs neatstoja, apginsiu ją, kad daugiau čia neitų ir nekvaršintų manęs su savo prašymais.’“+ 6 Tada Viešpats tarė: „Ar girdėjote, ką tas neteisus teisėjas pasakė? 7 Tad nejau Dievas neįvykdys teisingumo dėl savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi dieną naktį?+ Taip, įvykdys, bet kol kas jų labui jis elgiasi kantriai.+ 8 Sakau jums: teisingumą dėl jų jis tikrai įvykdys ir labai greitai. Tik ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tokį tikėjimą?“
9 Jėzus dar pasakė palyginimą tiems, kurie laikė save teisiais, o kitus niekino: 10 „Du žmonės atėjo į šventyklą pasimelsti. Vienas buvo fariziejus, o kitas – mokesčių rinkėjas. 11 Fariziejus atsistojęs meldėsi širdyje: ‘Dieve, dėkoju tau, kad nesu toks kaip visi kiti – grobikai, piktadariai, svetimautojai – arba kaip va šitas mokesčių rinkėjas. 12 Aš pasninkauju dukart per savaitę ir duodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’+ 13 O mokesčių rinkėjas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų. Jis mušėsi į krūtinę ir sakė: ‘Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.’+ 14 Sakau jums: šitas grįžo į namus teisesnis už aną.+ Kiekvienas, kuris aukštinasi, bus pažemintas, o kuris nusižemina, bus išaukštintas.“+
15 Žmonės nešė pas Jėzų kūdikius, kad šis paliestų* juos, tačiau mokiniai tai matydami žmones barė.+ 16 O Jėzus paprašė atnešti kūdikius pas jį ir pasakė: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane ir netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo Karalystė.+ 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo Karalystės kaip vaikelis, tikrai į ją neįeis.“+
18 Vienas žmogus iš vyresnybės jį paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“+ 19 Jėzus jam tarė: „Kodėl vadini mane geru? Niekas kitas, tik Dievas yra geras.+ 20 Ar žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk,+ nežudyk,+ nevok,+ neliudyk melagingai,+ gerbk savo tėvą ir motiną’?“+ 21 Žmogus atsakė: „Viso to aš laikausi nuo pat jaunumės.“ 22 Jėzus tai išgirdęs jam tarė: „Dar vieno dalyko tau trūksta: parduok viską, ką turi, ir pinigus išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane.“+ 23 Tai išgirdęs tas vyras labai nuliūdo, mat buvo itin turtingas.+
24 Jėzus į jį pažvelgė ir pasakė: „Kaip sunku bus pinigingiesiems patekti į Dievo Karalystę!+ 25 Lengviau jau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę negu turtingam žmogui patekti į Dievo Karalystę.“+ 26 Tie, kurie tai girdėjo, paklausė: „Tai kas gali būti išgelbėtas?“+ 27 Jėzus atsakė: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui.“+ 28 Tada Petras prabilo: „Štai mes palikome, ką turėjome, ir sekame paskui tave.“+ 29 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad nėra nė vieno, kuris dėl Dievo Karalystės palikęs ar namus, ar žmoną, ar brolius, ar tėvus, ar vaikus,+ 30 negautų nepalyginti daugiau jau šiuo laiku, o būsimajame pasaulyje* – amžino gyvenimo.“+
31 Jėzus pasivedė Dvylika į šalį ir pasakė: „Štai mes kylame į Jeruzalę. Visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų, bus atlikta iki galo.+ 32 Mat jį perduos svetimtaučiams,+ išjuoks,+ užgaulios ir ant jo spjaudys.+ 33 Tada nuplaks ir nužudys.+ Bet trečią dieną jis prisikels.“+ 34 Tačiau mokiniai nesuprato, ką jis sako, tų žodžių prasmė buvo nuo jų paslėpta. Apie ką jis kalbėjo, jiems liko neaišku.
35 Jėzui artinantis prie Jericho, vienas neregys sėdėjo pakelėje ir prašė išmaldos.+ 36 Išgirdęs praeinančią minią, jis ėmė klausinėti, kas vyksta. 37 Jam atsakė: „Tai Jėzus Nazarietis eina!“ 38 Tada neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pagailėk manęs!“ 39 Einantys priekyje liepė jam nutilti, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pagailėk manęs!“ 40 Jėzus sustojo ir paprašė jį atvesti. Kai tas priėjo, Jėzus paklausė: 41 „Ką nori, kad dėl tavęs padaryčiau?“ Tas atsakė: „Kad vėl regėčiau, Viešpatie.“ 42 Jėzus jam tarė: „Praregėk, tavo tikėjimas tave išgydė.“+ 43 Žmogus iškart praregėjo ir šlovindamas Dievą nusekė Jėzui iš paskos.+ Ir visi žmonės tai matydami liaupsino Dievą.+
19 Jėzus atkeliavo į Jerichą ir ėjo per miestą. 2 Vienas vyras, vardu Zachiejus, mokesčių rinkėjų viršininkas, turtingas žmogus, 3 norėjo jį pamatyti, bet per minią negalėjo, nes buvo mažo ūgio. 4 Todėl kad Jėzų pamatytų, jis pabėgėjo priekin ir įsilipo į fikusą*, mat Jėzus turėjo pro ten praeiti. 5 Atėjęs į tą vietą, Jėzus pažvelgė aukštyn ir tarė: „Zachiejau, skubiai lipk žemyn, nes šiandien ateisiu pas tave į svečius.“ 6 Išgirdęs tai, Zachiejus apsidžiaugė. Jis skubiai išlipo iš medžio ir priėmė Jėzų savo namuose. 7 Tai išvydę, žmonės ėmė šnibždėtis: „Jis svečiuojasi pas nusidėjėlį.“+ 8 O Zachiejus atsistojo ir Viešpačiui tarė: „Štai pusę savo turto atiduodu vargšams, Viešpatie, ir ką esu prievarta iš kitų paėmęs, grąžinsiu keturgubai.“+ 9 Tada Jėzus pasakė: „Šiandien į šituos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus. 10 Žmogaus Sūnus juk atėjo ieškoti ir gelbėti tų, kurie prapuolę.“+
11 Besiklausantiems tų žodžių Jėzus dar pasakė palyginimą, mat jie manė, kad jam atėjus į Jeruzalę iškart apsireikš Dievo Karalystė.+ 12 Taigi jis kalbėjo: „Vienas kilmingas žmogus iškeliavo į tolimą šalį.+ Jis turėjo ten gauti karaliaus valdžią ir parvykti. 13 Prieš išvykdamas žmogus pasišaukė dešimt vergų, davė jiems dešimt minų* ir pasakė: ‘Verskitės, kol parvyksiu.’+ 14 Bet jo kraštiečiai jo nekentė ir siuntė įkandin pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums karaliautų.’
15 Gavęs karaliaus valdžią,* žmogus parvyko. Jis įsakė pakviesti vergus, kuriems buvo davęs pinigų*, mat norėjo sužinoti, ką jie uždirbo.+ 16 Pirmasis atėjęs tarė: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo dešimt minų.’+ 17 Šeimininkas atsakė: ‘Puiku, esi geras vergas! Kadangi pasirodei patikimas mažai gavęs, dabar gauni valdyti dešimt miestų.’+ 18 Atėjo antrasis ir tarė: ‘Tavo mina, Viešpatie, pelnė penkias minas.’+ 19 Tam šeimininkas irgi atsakė: ‘Tu valdyk penkis miestus.’ 20 Tada atėjo trečias ir tarė: ‘Viešpatie, štai tavo mina. Laikiau ją suvyniojęs į skepetą. 21 Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas. Tu imi, ko nepadėjai, ir pjauni, ko nesėjai.’+ 22 Šis jam atsakė: ‘Teisiù tave tavo paties žodžiais, netikęs verge. Sakai, kad esu griežtas žmogus, kad imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau?+ 23 Tai kodėl nedavei mano pinigų* palūkininkams? Parvykęs būčiau atsiėmęs juos su palūkanomis.’
24 Tada šalia stovintiems jis tarė: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų.’+ 25 Bet tie sakė: ‘Viešpatie, jis jau turi dešimt minų!’ – 26 ‘Sakau jums: kiekvienam turinčiam bus dar duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi.+ 27 Ir dar: atveskite čia mano priešus, kurie nenorėjo, kad tapčiau jų karaliumi, ir mano akivaizdoje nubauskite mirtimi.’“
28 Tai pasakęs Jėzus leidosi aukštyn į Jeruzalę. Jis ėjo visų priešakyje. 29 Jiems atkeliavus prie Betfagės ir Betanijos, ant kalno, vadinamo Alyvmedžių kalnu*,+ jis pasiuntė du mokinius+ 30 sakydamas: „Eikite į kaimą, esantį priešais, ir ten įėję pamatysite pririštą asilaitį, ant kurio joks žmogus niekada nebuvo užsėdęs. Atriškite jį ir atveskite. 31 O jeigu kas nors jūsų paklaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, sakykite taip: ‘Jo reikia Viešpačiui.’“ 32 Pasiųstieji nuėję rado viską taip, kaip Jėzus buvo sakęs.+ 33 Jiems atrišant asilaitį, jo šeimininkai klausė: „Kodėl atrišate asilaitį?“ 34 Tie atsakė: „Jo reikia Viešpačiui.“ 35 Atvedę asilaitį jie užmetė ant jo savo apsiaustus ir Jėzus ant jo atsisėdo.+
36 Jėzui jojant, žmonės tiesė ant kelio savo apsiaustus.+ 37 Kai jis prisiartino prie vietos, kur kelias pradeda leistis nuo Alyvmedžių kalno, visa mokinių daugybė ėmė džiūgauti ir garsiu balsu liaupsinti Dievą dėl visų įstabių darbų, kuriuos buvo matę. 38 Jie šaukė: „Palaimintas karalius, ateinantis Jehovos vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“+ 39 Kai kurie fariziejai sušuko jam iš minios: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“+ 40 Bet Jėzus atsiliepė: „Sakau jums: jeigu šitie tylės, tai akmenys šauks.“
41 Kai buvo visai netoli miesto, Jėzus pažvelgė į jį ir pravirko.+ 42 Jis sakė: „Jei tik tu šiandien suprastum, kas teikia ramybę*... Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.+ 43 Mat užklups tave dienos, kai tavo priešai apjuos tave nusmailintų baslių siena, apguls ir suspaus iš visų pusių.+ 44 Jie parblokš ant žemės tave su visais tavo vaikais+ ir nepaliks tavyje akmens ant akmens,+ nes nesupratai, kad atėjo tavo patikrinimo metas.“
45 Jėzus įėjo į šventyklą ir ėmė varyti lauk prekiautojus+ 46 sakydamas jiems: „Parašyta: ‘Mano namai bus maldos namai’,+ o jūs padarėte iš jų plėšikų landynę.“+
47 Ir Jėzus kasdien mokė šventykloje. O aukštieji kunigai, Raštų aiškintojai ir tautos įtakingieji ieškojo būdo jį nužudyti.+ 48 Bet jie nerado, kaip tą galėtų padaryti, nes žmonės jo klausėsi ir nuo jo nesitraukė.+
20 Vieną iš tų dienų, kai Jėzus šventykloje mokė žmones ir skelbė gerąją naujieną, aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai su vyresniaisiais priėjo prie jo 2 ir paklausė: „Pasakyk mums, kokią teisę turi visa tai daryti? Kas tau tokią teisę davė?“+ 3 Jėzus jiems atsakė: „Aš irgi jūsų kai ko paklausiu. Pasakykite man: 4 kas suteikė Jonui teisę krikštyti – dangus ar žmonės?“ 5 Tie ėmė tarpusavyje tartis: „Jeigu sakysime, kad dangus, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ 6 O jei sakysime, kad žmonės, visa liaudis užmėtys mus akmenimis, nes jie įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas.“+ 7 Tad jie atsakė nežinantys, iš kur. 8 Tuomet Jėzus jiems tarė: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokią teisę turiu tai daryti.“
9 Ir jis ėmė pasakoti žmonėms tokį palyginimą: „Žmogus pasodino vynuogyną,+ išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.+ 10 Metui atėjus jis pasiuntė pas žemdirbius vergą, kad tie atiduotų jam dalį vynuogyno vaisių. Bet žemdirbiai jį sumušė ir išvarė tuščiomis.+ 11 Tada jis pasiuntė pas juos kitą vergą. Bet jie ir tą sumušė ir pažeminę išvarė tuščiomis. 12 Jis pasiuntė dar ir trečią. Tačiau ir šitą jie sužalojo ir išmetė lauk. 13 Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų.+ Jie tikriausiai jį gerbs.’ 14 Pamatę sūnų žemdirbiai ėmė tarpusavyje tartis: ‘Tai paveldėtojas. Nužudykime jį, kad palikimas atitektų mums.’ 15 Jie ištempė jį iš vynuogyno ir nužudė.+ Ką tad vynuogyno šeimininkas su jais padarys? 16 Jis atvyks, išgalabys tuos žemdirbius ir atiduos vynuogyną kitiems.“
Tai girdėdami jie sakė: „Tegu niekad taip nenutinka!“ 17 Bet Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „O ką tada reiškia šie Raštų žodžiai: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu*’?+ 18 Kas tik ant to akmens pargrius, tas užsimuš;+ ant kurio tas akmuo užkris, tą sutrins.“
19 Raštų aiškintojai ir aukštieji kunigai supratę, kad tą palyginimą jis taiko jiems, dar tą pačią valandą norėjo Jėzų suimti, bet bijojo liaudies.+ 20 Jie kurį laiką jį stebėjo. Paskui slapta nusamdė kelis vyrus ir pasiuntė pas Jėzų. Tie vyrai turėjo apsimesti dorais žmonėmis ir sugauti Jėzų kalboje,+ kad būtų galima jį perduoti vadovybei ir valdytojui į rankas. 21 Vyrai Jėzaus paklausė: „Mokytojau, mes žinome, kad tu kalbi ir mokai teisingai. Tu esi nešališkas ir mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos. 22 Ar mums valia* mokėti Cezariui mokesčius, ar ne?“ 23 Įžvelgęs klastą Jėzus jiems tarė: 24 „Parodykite man denarą*. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Tie atsakė: „Cezario.“ 25 Jis tarė jiems: „Taigi, kas Cezario, atiduokite Cezariui,+ o kas Dievo – Dievui.“+ 26 Jiems nepavyko žmonių akivaizdoje sugauti Jėzaus kalboje. Nustebinti jo atsakymo jie nutilo.
27 Tačiau kai kurie iš sadukiejų (jie sako, kad nebus prisikėlimo)+ priėjo ir paklausė jo:+ 28 „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei koks žmogus turėdamas žmoną mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir duoti savo broliui palikuonių.’+ 29 Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė ir mirė bevaikis. 30 Tada antrasis 31 ją vedė, paskui trečiasis. Taip atsitiko su visais septyniais – jie mirė nepalikę vaikų. 32 Paskiausiai mirė ta moteris. 33 Tad kai prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk visi septyni buvo ją vedę.“
34 Jėzus jiems pasakė: „Šio pasaulio* vaikai veda ir teka, 35 o tie, kurie bus palaikyti vertais gyventi būsimajame pasaulyje* ir būti prikelti iš mirusių, nei ves, nei tekės.+ 36 Jie ir mirti nebegalės, nes bus kaip angelai. Kadangi bus prikelti, jie bus Dievo vaikai. 37 O kad mirusieji bus prikeliami, jau ir Mozė leido suprasti, kai pasakojo apie dygiakrūmį ir pavadino Jehovą „Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu“.+ 38 Jis yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas, nes jam visi jie gyvena.“+ 39 Kai kurie Raštų aiškintojai tarė: „Mokytojau, tu gerai pasakei.“ 40 Jie mat nebedrįso jo apie nieką klausinėti.
41 O Jėzus jiems kalbėjo: „Kodėl gi jie teigia, kad Kristus yra Dovydo sūnus?+ 42 Dovydas juk pats Psalmių knygoje sako: ‘Jehova mano Viešpačiui tarė: „Sėskis mano dešinėje 43 ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus lyg suolelį tau po kojų.“’+ 44 Taigi Dovydas vadina jį Viešpačiu. Kaip tad Kristus gali būti jo sūnus?“
45 Visiems žmonėms girdint jis prabilo į mokinius: 46 „Saugokitės Raštų aiškintojų, kuriems patinka vaikštinėti apsivilkus ilgus rūbus, kurie mėgsta, kad juos sveikintų turgavietėse, mėgsta užsiimti pirmuosius suolus sinagogose ir garbingiausias vietas per vakarienes,+ 47 kurie suryja našlių namus* ir dėl akių kalba ilgas maldas. Jie gaus griežtesnį nuosprendį.“
21 Jėzus stebėjo, kaip turtingieji meta dovanas į aukų rinktuves,+ 2 ir pamatė, kaip viena vargšė našlė įmetė du smulkius pinigėlius*.+ 3 Jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiau už juos visus.+ 4 Jie mat visi aukojo dovanas iš savo pertekliaus, o ji, kad ir stokoja, atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui.“+
5 Vėliau kai kuriems kalbant apie šventyklą, kaip ji išpuošta gražiais akmenimis ir dovanotais daiktais,+ 6 Jėzus pasakė: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens – viskas bus išgriauta.“+ 7 Tada jie paklausė: „Mokytojau, kada gi tai bus? Koks ženklas liudys, kad tiems įvykiams atėjo metas?“+ 8 Jėzus tarė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti.+ Mat daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu tas’ ir: ‘Prisiartino metas’. Neikite paskui juos.+ 9 O kai girdėsite apie karus ir neramumus, nepasiduokite baimei, nes pirmiausia taip ir turi būti. Vis dėlto galas ateis ne tuoj pat.“+
10 Tada jis jiems kalbėjo: „Pakils tauta prieš tautą+ ir karalystė prieš karalystę,+ 11 bus didelių žemės drebėjimų, vietomis – maisto nepriteklių ir marų.+ Ir bus baisingų reginių ir didžių ženklų iš dangaus.
12 Bet pirma viso to jus suiminės, persekios,+ atidavinės į sinagogas ir kalėjimus, dėl mano vardo vedžios pas karalius ir valdytojus.+ 13 Tai bus jums proga liudyti. 14 Ir įsidėkite sau į širdį: jums nereikia iš anksto ruoštis, kaip ginsitės,+ 15 nes aš duosiu jums tokių žodžių ir tokios išminties, kad jokie jūsų priešininkai nesugebės pasipriešinti ar paprieštarauti.+ 16 Jus išdavinės netgi tėvai, broliai, giminaičiai ir draugai, kai kuriuos iš jūsų nužudys,+ 17 dėl mano vardo visi jūsų nekęs.+ 18 Tačiau nė plaukas jums nuo galvos nenukris.+ 19 Savo ištverme išgelbėsite savo gyvybę.+
20 O kai pamatysite Jeruzalę apsuptą karo stovyklų,+ žinokite, kad jos nuniokojimas jau arti.+ 21 Tuomet tie, kurie Judėjoje, tebėga į kalnus,+ kurie mieste, iš jo tepasitraukia, ir kurie apylinkėse, tegul į jį neina, 22 nes tomis dienomis bus įvykdytas teisingumas*, kad išsipildytų visa, kas parašyta. 23 Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!+ Mat kraštą užklups didžiulė nelaimė, šią tautą – rūstybė. 24 Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų, juos ves nelaisvėn į visas tautas.+ Jeruzalę tautos* tryps, kol baigsis tautoms* skirti laikai.+
25 Ir bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse,+ o žemėje tautos kamuosis nežinodamos, kur dėtis dėl jūros riaumojimo ir šėlsmo. 26 Žmonės alps iš baimės laukdami to, kas turės ištikti žemę, mat dangaus galybės bus sukrėstos. 27 Ir tada jie pamatys Žmogaus Sūnų+ ateinant debesyje su galia ir didžia šlove.+ 28 Kai ims dėtis tie dalykai, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes tai reikš, kad jūsų išvadavimas arti.“
29 Jis pasakė jiems palyginimą: „Pasižiūrėkite į figmedį ar bet kurį kitą medį.+ 30 Kai matote, kad jie jau išsprogę, jums aišku, kad arti vasara. 31 Panašiai, kai matysite visa tai dedantis, žinokite, kad arti Dievo Karalystė. 32 Iš tiesų sakau jums: ši karta tikrai nepraeis, iki visa tai įvyks.+ 33 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai išliks amžinai.+
34 Žiūrėkite savęs, neapsunkinkite savo širdies persivalgymu, girtavimu+ ir gyvenimo rūpesčiais,+ antraip ta diena užklups jus netikėtai, 35 taps žabangais.+ Ji užgrius visus gyventojus, visos žemės. 36 Taigi nemiegokite+ ir visą laiką karštai melskitės,+ kad išsigelbėtumėte iš visko, kas turi įvykti, ir galėtumėte stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdon.“+
37 Dieną Jėzus mokydavo šventykloje, o naktį eidavo ant kalno, vadinamo Alyvmedžių kalnu*, ir ten nakvodavo. 38 Ir nuo ankstaus ryto visa liaudis eidavo į šventyklą jo pasiklausyti.
22 Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha.+ 2 Aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai ieškojo būdo, kaip Jėzų nužudyti.+ Jie mat bijojo liaudies.+ 3 Šėtonas užvaldė Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos,+ 4 ir šis nuėjęs pas aukštuosius kunigus ir šventyklos sargybos viršininkus su jais tarėsi, kaip galėtų Jėzų jiems išduoti.+ 5 Tie apsidžiaugė ir sutarė atsilyginti jam sidabriniais.+ 6 Judui tai tiko, tad jis ėmė ieškoti progos išduoti jiems Jėzų, kai aplink nebus minios.
7 Atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėdavo aukoti Paschos auką.+ 8 Jėzus išsiuntė Petrą ir Joną tardamas: „Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschos vakarienę.“+ 9 Jie paklausė: „Kur norėtum, kad paruoštume?“ 10 Jis pasakė: „Kai įeisite į miestą, jus pasitiks žmogus, nešinas moliniu vandens indu. Sekite paskui jį ir eikite į namus, į kuriuos jis įeis.+ 11 Tų namų šeimininkui tarkite: ‘Mokytojas tau sako: „Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokiniais valgyti Paschos vakarienę?“’ 12 Jis parodys jums apstatytą didelį kambarį viršuje. Ten ir paruoškite.“ 13 Nuėję jie rado visa, kaip Jėzus jiems sakė, ir pasiruošė Paschai.
14 Atėjus metui Jėzus ir apaštalai susirinko prie stalo.+ 15 Jis tarė jiems: „Trokšte troškau prieš kentėdamas valgyti su jumis šią Paschos vakarienę, 16 nes, sakau jums, aš jos nebevalgysiu, iki visa tai taps tikrove Dievo Karalystėje.“ 17 Paėmęs taurę jis padėkojo Dievui ir tarė: „Gerkite iš jos ir perduokite vienas kitam. 18 Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, iki ateis Dievo Karalystė.“
19 Ir jis paėmė duonos paplotį,+ padėkojo Dievui, laužė ir davė jiems tardamas: „Tai yra mano kūnas,+ kuris už jus atiduodamas.+ Darykite tai mano atminimui.“+ 20 Po vakarienės jis tą patį padarė su taure ir tarė: „Ši taurė yra naujoji sandora,+ patvirtinama mano krauju,+ kurį už jus išliesiu.+
21 Bet štai su manimi prie stalo yra mano išdavėjas.+ 22 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina jam skirtu keliu,+ vis dėlto vargas tam, kuris jį išduoda!“+ 23 Ir mokiniai ėmė tarpusavyje svarstyti, kuris iš jų tai padarys.+
24 Ir dar jie susikivirčijo, kuris iš jų didžiausias.+ 25 Tad Jėzus jiems pasakė: „Tautų karaliai savo žmonėms viešpatauja ir jų valdovai vadinami geradariais.+ 26 Jūs tokie nebūkite.+ Kas tarp jūsų didžiausias, tepasidaro kaip mažiausias*,+ ir vadovaujantis – kaip patarnaujantis. 27 Kas gi didesnis: kuris valgo ar kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris valgo? O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.+
28 Jūs nepalikote manęs+ per mano išbandymus,+ 29 todėl sudarau su jumis sandorą dėl Karalystės,+ kaip ir mano Tėvas yra su manimi sudaręs sandorą. 30 Jūs valgysite ir gersite prie mano stalo mano Karalystėje+ ir sėdėsite sostuose+ teisdami dvylika Izraelio giminių.+
31 Simonai, Simonai! Štai Šėtonas pareikalavo, kad būtų leista jus išsijoti tarsi kviečius.+ 32 Bet aš karštai meldžiausi, kad tavo tikėjimas neužgestų.+ Tad kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius.“+ 33 Šis jam tarė: „Viešpatie, esu pasirengęs eiti su tavimi ir į kalėjimą, ir į mirtį!“+ 34 Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: šiandien dar gaidžiui nepragydus tu triskart išsiginsi mane pažįstąs.“+
35 Jis dar jų paklausė: „Kai siunčiau jus be piniginės, kelionmaišio ir sandalų,+ argi jums ko nors trūko?“ Tie atsakė: „Nieko netrūko.“ 36 Tada Jėzus tarė: „O dabar, kas turi piniginę, tegu ją pasiima, taip pat tepasiima kelionmaišį; ir kas neturi kalavijo, teparduoda savo apsiaustą ir tenusiperka. 37 Mat, sakau jums, turi išsipildyti žodžiai, užrašyti apie mane: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių.’+ Tai, kas apie mane parašyta, pildosi.“+ 38 Jie pasakė: „Viešpatie, štai čia turime du kalavijus.“ Jis tarė jiems: „Užteks.“
39 Jis išėjo ir, kaip buvo pratęs, patraukė link Alyvmedžių kalno*. Mokiniai nuėjo su juo.+ 40 Atėjęs į vietą, Jėzus jiems tarė: „Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“+ 41 O pats atsitraukė nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi 42 tokiais žodžiais: „Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau teįvyksta ne mano, bet tavo valia.“+ 43 Tada pasirodė angelas iš dangaus ir jį sustiprino.+ 44 Mirtino sielvarto apimtas, Jėzus meldėsi dar karščiau,+ jo prakaitas varvėjo žemėn tarsi kraujo lašai. 45 Baigęs melstis Jėzus nuėjo pas mokinius. Jis rado juos snaudžiančius, mat buvo liūdesio išsekinti.+ 46 Tada jiems tarė: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“+
47 Jam dar tebekalbant, štai pasirodė būrys ir jo priešakyje – Judas, vienas iš Dvylikos. Jis priėjo prie Jėzaus jo pabučiuoti.+ 48 O Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ 49 Kai esantys su Jėzumi suprato, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ 50 Vienas iš jų užsimojo ir vyriausiojo kunigo vergui nukirto dešinę ausį.+ 51 Bet Jėzus pasakė: „Liaukitės, gana!“ Jis palietė vergo ausį ir jį išgydė. 52 Tada Jėzus tarė aukštiesiems kunigams, šventyklos sargybos viršininkams ir vyresniesiems, atėjusiems jo suimti: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais kaip prieš kokį plėšiką?+ 53 Kai aš kasdien buvau su jumis šventykloje,+ rankos prieš mane nekėlėte.+ Bet atėjo jūsų valanda ir tamsos valdžia.“+
54 Jie suėmė Jėzų ir nuvedė+ į vyriausiojo kunigo namus. Petras sekė paskui jį iš tolo.+ 55 Žmonės kiemo vidury susikūrė ugnį ir susėdo aplink ją. Prie jų prisėdo ir Petras.+ 56 Ugnies šviesoje jį pamatė viena tarnaitė. Ji įsižiūrėjo į Petrą ir pasakė: „Šitas irgi buvo su juo!“ 57 Bet jis išsigynė: „Moterie, aš jo nepažįstu.“ 58 Netrukus dar kažkas jį pamatęs tarė: „Tu irgi esi iš jų!“ Bet Petras atsakė: „Žmogau, aš nesu!“+ 59 Praėjus maždaug valandai, dar kitas ėmė tvirtinti: „Tikrai, šitas irgi buvo su juo, nes jis galilėjietis!“ 60 Bet Petras gynėsi: „Žmogau, aš nežinau, apie ką tu kalbi!“ Ir bemat, jam dar tebekalbant, pragydo gaidys. 61 Tada Viešpats atsigręžė, pažvelgė į Petrą, ir Petras prisiminė Viešpaties jam pasakytus žodžius: „Dar gaidžiui šiandien nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“+ 62 Išėjęs laukan jis karčiai pravirko.
63 Jėzų saugantys vyrai ėmė iš jo tyčiotis,+ mušti+ 64 ir uždengę veidą klausinėjo: „Pranašauk! Kuris tau sudavė?“ 65 Ir dar daug ką jam piktžodžiaudami kalbėjo.
66 Dienai išaušus susibūrė tautos vyresnybė – aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai.+ Atvedę Jėzų į Sinedrioną jie tarė: 67 „Jei tu esi Kristus, pasakyk mums.“+ Bet Jėzus jiems atsakė: „Jeigu jums ir pasakyčiau, nepatikėtumėte. 68 Ir jeigu jūsų ko klausčiau, neatsakytumėte. 69 Tačiau nuo šiol Žmogaus Sūnus+ sėdės galingojo Dievo* dešinėje.“+ 70 Tada jie visi klausė: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jis jiems atsakė: „Patys sakote, kad esu.“ 71 Ir jie tarė: „Ar bereikia mums liudijimo? Juk girdėjome tai iš jo paties lūpų!“+
23 Tad visi kaip vienas pakilo ir nuvedė Jėzų pas Pilotą.+ 2 Tenai ėmė jį kaltinti:+ „Mes išsiaiškinome, kad šitas veda iš kelio mūsų tautą, draudžia mokėti Cezariui mokesčius+ ir tvirtina esąs Kristus, karalius.“+ 3 Pilotas jo paklausė: „Tai tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „Tu pats pasakei.“+ 4 Pilotas aukštiesiems kunigams ir miniai tarė: „Aš nematau, kad šitas žmogus būtų kuo nors nusikaltęs.“+ 5 Bet jie atkakliai tvirtino: „Jis kiršina liaudį skleisdamas savo mokslą visoje Judėjoje. Pradėjęs Galilėjoje jis atėjo net iki mūsų!“ 6 Tai išgirdęs Pilotas paklausė, ar tas žmogus galilėjietis. 7 Išsiaiškinęs, kad Jėzus yra iš Erodo valdų,+ Pilotas nusiuntė jį pas Erodą, nes šis tomis dienomis irgi buvo Jeruzalėje.
8 Išvydęs Jėzų Erodas labai apsidžiaugė. Jis jau senokai norėjo jį pamatyti, nes buvo apie jį girdėjęs+ ir tikėjosi išvysti jį darant kokį nors stebuklą. 9 Jis ilgai Jėzų klausinėjo, bet šis jam nieko neatsakė,+ 10 o aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai stojosi ir piktai jį kaltino. 11 Tada Erodas su savo sargybiniais ėmė Jėzų žeminti.+ Kad iš jo pasityčiotų,+ jis apvilko jį puošniu drabužiu ir nusiuntė atgal pas Pilotą. 12 Erodas ir Pilotas tą pačią dieną tapo draugais, nors iki tol juodu buvo priešai.
13 Sukvietęs aukštuosius kunigus, vyresnybę ir liaudį, Pilotas 14 jiems tarė: „Jūs atvedėte pas mane šitą žmogų ir tvirtinate, kad jis kursto liaudį sukilti. Bet aš jūsų akivaizdoje jį išklausinėjau ir išsiaiškinau, kad kaltinimai, kuriuos jam metate, neturi pagrindo.+ 15 Erodas irgi taip mano, todėl sugrąžino jį mums. Tai štai: jis nepadarė nieko, dėl ko būtų vertas mirties. 16 Aš jį nubausiu+ ir paleisiu.“ 17 ––* 18 Bet minia ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“+ 19 (Tasai buvo įmestas į kalėjimą už maišto kurstymą mieste ir už žmogžudystę.) 20 Norėdamas Jėzų paleisti Pilotas dar kartą kreipėsi į minią.+ 21 Tačiau tie šaukė: „Ant stulpo! Kabink jį ant stulpo!“+ 22 Jis trečią kartą jų paklausė: „Bet ką bloga šitas žmogus padarė? Aš nematau, dėl ko jis būtų vertas mirties. Nubausiu jį ir paleisiu.“ 23 Bet tie garsiai šaukė ir vis atkakliau reikalavo jam mirties bausmės. Taip galiausiai pasiekė savo+ – 24 Pilotas nusprendė jų reikalavimą patenkinti. 25 Tą, kuris buvo įkalintas už maišto kurstymą ir žmogžudystę, jis paleido, kaip jie reikalavo, o Jėzų atidavė jų valiai.
26 Vesdami Jėzų, kareiviai susistabdė tokį Simoną iš Kirėnės, pareinantį iš apylinkių, ir uždėjo jam kančių stulpą*, kad neštų Jėzui iš paskos.+ 27 Jiems įkandin sekė daugybė žmonių. Minioje buvo ir moterų, jos iš sielvarto mušėsi į krūtinę ir dėl jo raudojo. 28 Jėzus atsigręžė į jas ir pasakė: „Neverkite dėl manęs, Jeruzalės dukros. Verčiau verkite dėl savęs ir savo vaikų,+ 29 nes štai ateina dienos, kai žmonės sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos tos, kurių įsčios negimdė, kurių krūtys nežindė!’+ 30 Tada jie prašys kalnų: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvų: ‘Apdenkite mus!’+ 31 Juk jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas laukia nudžiūvusio?“
32 Su Jėzumi vedė nubausti mirtimi ir du nusikaltėlius.+ 33 Kareiviai atėjo į vietą, vadinamą Kaukole,+ ir ten prikalė jį prie stulpo, taip pat anuos nusikaltėlius – vieną iš dešinės, kitą iš kairės.+ 34 Jėzus sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Kareiviai metė burtus ir pasidalijo Jėzaus drabužius.+ 35 O žmonės stovėdami žiūrėjo. Vyresnybė šaipėsi ir sakė: „Kitus gelbėjo, tai tegul pats išsigelbėja, jeigu jis Dievo Pateptasis* ir Išrinktasis.“+ 36 Iš jo tyčiojosi ir kareiviai. Jie siūlė jam rūgštaus vyno+ 37 ir užgauliojo: „Jei tu žydų karalius, išgelbėk save!“ 38 Virš Jėzaus buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius.“+
39 Vienas iš anų dviejų nusikaltėlių ėmė jį įžeidinėti:+ „Argi tu ne Kristus? Išgelbėk save ir mus!“ 40 Bet antras jį sudraudė ir pasakė: „Ar tu visai Dievo nebijai tokį pat nuosprendį gavęs? 41 Mes juk nubausti teisingai – gavome tai, ko nusipelnę, o šitas nepadarė nieko bloga.“ 42 Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai nueisi į savo Karalystę.“+ 43 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau šiandien:* su manimi būsi rojuje.“+
44 Buvo maždaug šešta valanda*, bet visą kraštą apgaubė tamsa. Ji laikėsi iki devintos valandos*,+ 45 saulė buvo užtemusi. Šventovės uždanga+ per vidurį perplyšo pusiau.+ 46 Jėzus garsiai sušuko: „Tėve, tau į rankas aš atiduodu savo dvasią!“+ Tai ištaręs jis išleido paskutinį atodūsį.+ 47 Šimtininkas, visa tai matydamas, ėmė šlovinti Dievą sakydamas: „Tikrai šitas buvo teisus žmogus!“+ 48 Žmonės, kurie buvo susirinkę pasižiūrėti šito reginio ir matė, kas dėjosi, mušdamiesi į krūtinę nuėjo namo. 49 O tie, kurie Jėzų pažinojo, stovėjo atokiau. Ten buvo ir moterys, kurios buvo atkeliavusios su juo iš Galilėjos. Jos stovėjo ir viską stebėjo.+
50 Buvo toks vyras, vardu Juozapas, Tarybos narys, geras ir teisus žmogus.+ 51 (Jis nepalaikė jų sumanymo ir veiksmų.) Juozapas buvo iš judėjų miesto Arimatėjos, jis laukė Dievo Karalystės. 52 Nuėjęs pas Pilotą jis paprašė Jėzaus kūno. 53 Juozapas nuėmė jį,+ įsupo į geriausio lino drobę ir paguldė uoloje iškaltame kape,+ į kurį joks žmogus dar nebuvo paguldytas. 54 Tai buvo Pasirengimo diena+ ir artinosi šabas.+ 55 Moterys, kurios buvo atkeliavusios su Jėzumi iš Galilėjos, atsekė iš paskos ir matė tą kapą, kur jo kūnas buvo paguldytas.+ 56 Paskui jos grįžo paruošti kvepalų ir kvapiųjų aliejų. Žinoma, per šabą, kaip liepiama Įstatyme, jos ilsėjosi.+
24 Pirmąją savaitės dieną labai anksti, nešinos paruoštais kvepalais moterys atėjo prie kapo.+ 2 Akmenį rado nuo kapo nuritintą,+ 3 o įėjusios vidun pamatė, kad Viešpaties Jėzaus kūno nėra.+ 4 Jos labai sutriko. Ir štai šalia atsirado du vyrai tviskančiais drabužiais. 5 Moterys išsigando ir nuleido akis, o vyrai joms tarė: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusių?+ 6 Nėra jo čia, jis prikeltas. Prisiminkite, ką jis jums kalbėjo dar būdamas Galilėjoje, – 7 kad Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas, pakabintas ant stulpo ir trečią dieną prisikelti.“+ 8 Tada jos prisiminė Jėzaus žodžius.+ 9 Sugrįžusios nuo kapo jos papasakojo apie viską Vienuolikai ir kitiems.+ 10 (Tos moterys buvo Marija Magdalietė, Joana ir Jokūbo motina Marija.) Su jomis ir kitos pasakojo apaštalams apie tuos dalykus. 11 Tačiau jiems tie pasakojimai atrodė lyg kokie kliedesiai, ir jie moterimis netikėjo.
12 Vis dėlto Petras nubėgo prie kapo. Pasilenkęs jis pažiūrėjo vidun ir pamatė vien drobules. Tada sugrįžo svarstydamas apie tai, kas nutiko.
13 Tą pačią dieną du Jėzaus mokiniai keliavo į kaimą, vadinamą Emausu, esantį šešiasdešimt stadijų* nuo Jeruzalės, 14 ir eidami kalbėjosi apie visa, kas buvo įvykę.
15 Jiedviem besikalbant ir tai besvarstant, Jėzus prisigretino prie jų ir su jais keliavo, 16 bet jų akys jo neatpažino.+ 17 Jėzus paklausė: „Apie kokius dalykus judu šnekatės?“ Mokiniai stabtelėjo; jie buvo labai nusiminę. 18 Vienas, vardu Kleopas, atsakė: „Gal tu atvykėlis ir Jeruzalėje gyveni atskirai nuo kitų, kad nežinai, kas joje šiomis dienomis įvyko?“ 19 Jėzus paklausė: „Kas būtent?“ Tie atsakė: „Nagi visa, kas nutiko su Jėzumi Nazariečiu.+ Jis buvo pranašas, Dievo ir žmonių akyse darė įstabius darbus ir įtaigiai kalbėjo.+ 20 Mūsų aukštieji kunigai ir vyresnybė atidavė jį nubausti mirtimi+ ir prikalė prie stulpo. 21 O mes vylėmės, kad jis yra tas, kuris išvaduos Izraelį.+ Jau trys dienos praėjo nuo tų įvykių. 22 Dar ir kai kurios mūsiškės moterys mus pribloškė: anksti nuėjusios prie kapo+ 23 jos nerado jo kūno. Kai sugrįžo, papasakojo mačiusios nežemišką reginį – angelus, ir kad tie sakė jį esant gyvą. 24 Tada kai kurie iš mūsų nuėjo prie kapo+ ir rado viską taip, kaip moterys buvo sakiusios, kūno jie nematė.“
25 Jis jiems tarė: „O neišmanėliai, kokios nerangios jūsų širdys! Kodėl netikite tuo, ką yra kalbėję pranašai? 26 Argi Kristus neturėjo viso to iškentėti+ ir paskui būti pašlovintas?“+ 27 Ir pradėjęs nuo Mozės ir visų Pranašų+ Jėzus išaiškino jiems, kas apie jį sakoma visuose Raštuose.
28 Jie jau buvo arti kaimo, į kurį keliavo. Jėzus dėjosi einąs toliau, 29 bet mokiniai ėmė įkalbinėti: „Pasilik su mumis, nes tuoj vakaras, diena jau baigiasi.“ Taigi Jėzus įėjo į namus ir pasiliko su tais mokiniais. 30 Valgydamas su jais Jėzus paėmė duonos paplotį, palaimino, laužė ir davė jiems.+ 31 Tuomet mokiniams atsivėrė akys ir jie Jėzų atpažino. Bet šis pranyko jiems iš akių.+ 32 Mokiniai ėmė sakyti vienas kitam: „Argi mūsų širdys nedegė, kai jis kalbėjo mums kelyje ir atvėrė Raštų prasmę?“ 33 Tada jie pakilo eiti ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika ir kitus mokinius. 34 Tie sakė: „Viešpats tikrai buvo prikeltas, jis pasirodė Simonui!“+ 35 Tada aniedu papasakojo, kas atsitiko kelyje ir kaip jie atpažino Jėzų iš duonos laužymo.+
36 Visiems apie tai kalbant, pats Jėzus pasirodė ten ir tarė: „Ramybė jums.“+ 37 Mokinius apėmė baimė ir išgąstis, mat jie pamanė išvydę kažkokią dvasią. 38 Todėl Jėzus paklausė: „Ko nusigandote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? 39 Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas – čia gi aš! Palieskite mane ir pažiūrėkite: dvasia juk neturi raumenų ir kaulų, kaip matote mane turint.“ 40 Tai ištaręs jis parodė jiems savo rankas ir kojas. 41 Iš džiaugsmo ir nuostabos mokiniai vis dar negalėjo visu tuo patikėti, todėl Jėzus paklausė: „Ar turite čia ko nors valgyti?“ 42 Jie padavė Jėzui keptos žuvies 43 ir jis visiems matant valgė.
44 Jėzus kalbėjo: „Štai ką buvau sakęs jums dar būdamas su jumis:+ turi išsipildyti visa, kas apie mane parašyta Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse.“+ 45 Tada jis atvėrė mokiniams protą, kad jie suvoktų Raštų prasmę,+ 46 ir pasakė: „Parašyta: Kristus kentės, trečią dieną prisikels iš mirusių+ 47 ir jo vardu visose tautose,+ pradedant Jeruzale, bus skelbiama,+ kad reikia rodyti atgailą, vedančią į nuodėmių atleidimą.+ 48 Jūs liudysite apie šiuos dalykus.+ 49 Štai siunčiu jums tai, ką mano Tėvas yra pažadėjęs. Tad pasilikite mieste, kol jus apgaubs galia iš aukštybių.“+
50 Jėzus nusivedė mokinius iki Betanijos ir iškėlęs rankas juos laimino. 51 Belaimindamas nuo jų atsiskyrė ir buvo paimtas į dangų.+ 52 Mokiniai išreiškė jam pagarbą ir labai džiaugdamiesi grįžo į Jeruzalę.+ 53 Jie nuolat eidavo į šventyklą ir ten šlovino Dievą.+
Žr. žodynėlį.
Žr. priedą A5.
Arba „paprotį“.
Arba „kad atgręžtų tėvų širdis į vaikus“.
Arba „regėjimą“.
Pažod. „išgelbėjimo ragą“. Žr. žodynėlyje „ragas“.
Arba „taikos“.
Pažod. „sustiprėjo dvasia“.
„Pateptasis“ – gr. christos (Kristus).
T. y. Erodui Antipui. Žr. žodynėlyje „Erodai“.
Romos imperatoriaus statytinis.
Arba „antrą palaidinę“.
Arba „atlygiu“.
Pažod. „kūnišku“.
Pažod. „apvalytas“.
Pažod. „netyro demono“.
T. y. Galilėjos ežero.
Pažod. „padžiūvusia“.
Pažod. „padžiūvusia“.
Arba „sielą“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „supuvusius“.
Pažod. „išpuvusio“.
Pažod. „Švelniais“.
Pažod. „tavo veido“.
Pažod. „tarp gimusių iš moterų“.
Pažod. „vaikai“.
Žr. priedą B14.
Arba „Kas tau darbo“.
Arba galbūt „Ji jau seniai laikė jį savo gniaužtuose“.
Arba „gyvybės jėga“.
Arba „antros palaidinės“.
T. y. Erodas Antipas. Žr. žodynėlyje „Erodai“.
„Pateptasis“ – gr. christos (Kristus).
Žr. žodynėlį.
Arba „sielą“. Žr. žodynėlį.
Arba „sielą“. Žr. žodynėlį.
Pasisveikinimas anuomet galėjo būti ilga ceremonija – su pasibučiavimais, apsikabinimais ir pokalbiais.
Arba „Hadą“. Žr. žodynėlyje „kapas“.
Žr. priedą B14.
Pažod. „pašventintas“.
Pažod. „skolingas“.
Žr. žodynėlį.
T. y. sekėjai.
Arba „jus užklupo“.
Arba „kas prie manęs netelkia, tas nuo manęs gena“.
Didokas indas, kuriuo seikėdavo grūdus.
Arba „akis aiški“. Pažod. „akis paprasta“.
Pažod. „akis pikta“, „akis nedora“.
Turimas omenyje apeiginis apsiplovimas.
Arba „grobio“.
Arba „kaip tie nežymėti kapai“.
T. y. į dangaus Karalystę.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „už du asus“. Žr. priedą B14.
Arba galbūt „į sinagogas“.
Arba „sielos“. Žr. žodynėlį.
Arba „sielos“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „Tebūna sujuostos jūsų strėnos“.
Mūsų laiku antroji sargyba truktų maždaug nuo devintos valandos vakaro iki vidurnakčio, o trečioji – nuo vidurnakčio iki trečios valandos nakties.
Arba „protingasis“.
Arba „taikos“.
Pažod. „leptono“. Žr. priedą B14.
T. y. gyvulių aukų.
Pažod. „sejose“. Seja buvo lygi 7,33 L. Žr. priedą B14.
Pažod. „trečią dieną“.
Pažod. „pasakė jiems palyginimą“.
Kitaip tariant, myli labiau negu Jėzų.
Žr. žodynėlį.
Žr. priedą B14.
Turima omenyje saldžioji ceratonija.
Pažod. „puolė jam ant kaklo“.
Batas buvo lygus 22 L. Žr. priedą B14.
Koras buvo lygus 220 L. Žr. priedą B14.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „karta“.
Pažod. „prie Abraomo krūtinės“.
Arba „Hade“. Žr. žodynėlyje „kapas“.
Arba „jiems paliudija“.
Pažod. „apvalyti“.
Arba „sielą“. Žr. žodynėlį.
Žr. priedą A3.
T. y. palaimintų.
Žr. žodynėlį.
Turimas omenyje šilkmedinis fikusas.
Graikų mina (340 g) buvo lygi 100 drachmų. Žr. priedą B14.
Arba „Gavęs karalystę“.
Pažod. „sidabrą“.
Pažod. „sidabro“.
Kituose vertimuose – Alyvų kalnas.
Arba „taiką“.
Pažod. „kertės galva“.
Arba „teisinga“.
Žr. priedą B14.
Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Arba „turtą“.
Pažod. „du leptonus“. Žr. priedą B14.
Arba „kerštas“.
Arba „kitataučiai“.
Arba „kitataučiams“.
Kituose vertimuose – Alyvų kalnas.
Pažod. „jauniausias“.
Kituose vertimuose – Alyvų kalnas.
Pažod. „Dievo galybės“.
Žr. priedą A3.
Žr. žodynėlį.
„Pateptasis“ – gr. christos (Kristus).
Gr. tekste skyrybos ženklų nebuvo. Šiame vertime dvitaškis dedamas po žodžio „šiandien“, nes tokį supratimą patvirtina kitos Biblijos eilutės, pavyzdžiui: Jn 20:17; Apd 1:1–3, 9; 10:40; 1Ko 15:20; Kol 1:18.
Mūsų laiku – maždaug dvylikta valanda dienos.
Mūsų laiku – maždaug trečios valandos dienos.
Maždaug 11 km. Žr. priedą B14.