Kelionė iš Babilonijos į Izraelį galėjo būti išties nelengva ir trukti kokius keturis mėnesius. Bet Jehova pažadėjo, kad visos kliūtys bus pašalintos. Ištikimi Jehovos tarnai buvo pasirengę bet kokioms aukoms, kad vėl kaip dera tarnautų Jehovai. Jehovos garbinimo namų Babilonijoje nebuvo. Nebuvo net aukuro, ant kurio izraelitai galėtų aukoti Mozės įstatyme prisakytas aukas, ir jokių kunigų, galinčių tas aukas atnašauti. Be to, Jehovos tarnų ten gyveno tik saujelė lyginant su kitatikiais, nepripažįstančiais nei tikrojo Dievo, nei jo nustatytų normų. Taigi tūkstančiai dievobaimingų žydų troško grįžti į tėvų žemę, kad ten galėtų nekliudomai garbinti Jehovą. w23.05 14–15 ¶3–4

Mums labai svarbi Jehovos dvasios pagalba. Juk išlikti tyram sugedusiame pasaulyje nėra paprasta (1 Tes 4:​3–5, 7, 8). Šventoji dvasia įgalina mus priešintis kūniškai mąstysenai ir atmesti populiarias filosofijas bei pažiūras, nesuderinamas su Dievo požiūriu. Jos padedami galime brandinti „gerumo, teisumo ir tiesos“ vaisių (Ef 5:9). Tad būtinai melskime šventosios dvasios. Jėzus mokinius patikino, kad jo dangiškasis Tėvas „duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11:13). Dvasios gauname ir sueigose, kai visi drauge šloviname Jehovą (Ef 5:​19, 20). Taip stiprėja mūsų ryžtas savo elgesiu visada džiuginti Dievą. w24.03 23–24 ¶13–15

Ar tau reikia daugiau kantrybės? Jei taip, prašyk jos maldoje. Kantrybė yra Dievo dvasios vaisius (Gal 5:​22, 23). Tad galime prašyti Jehovą, kad savo šventąja dvasia padėtų ją ugdytis (Lk 11:13). Tai itin svarbu, kai patiriame kokių nors išbandymų. Taip pat melskime Dievą supratimo, kad gebėtume į susiklosčiusią situaciją pažvelgti jo akimis. Ir sukaupę jėgas stenkimės kasdien ištvermingai rodyti kantrybę. Jeigu nepaliausime melsti Jehovos pagalbos ir tvirtai suimsime save į rankas, kantrybė pamažu taps neatsiejamu mūsų būdo bruožu. Taip pat mąstykime apie Biblijoje aprašytus pavyzdžius. Kantrybės galime pasimokyti iš daugelio Biblijoje minimų Dievo tarnų. w23.08 22–23 ¶10–11