Tai pirmoji ir paskutinė graikų abėcėlės raidės. Vadindamas save „Alfa ir Omega“ Jehova garantuoja, kad jeigu ko nors imasi, tai ir užbaigia iki galo. Kai sukūrė Adomą ir Ievą, Jehova jiems pasakė: „Būkite vaisingi, dauginkitės, pripildykite žemę ir ją užvaldykite“ (Pr 1:28). Tuo momentu jis, galima sakyti, tarė „Alfa“. Tapo aišku, ko Dievas nori: kad tobuli, klusnūs Adomo ir Ievos palikuoniai ilgainiui apgyventų visą žemę ir paverstų ją rojumi. Kai visa tai taps tikrove, Jehova, vaizdžiai tariant, pasakys „Omega“. Baigęs kurti „dangų, žemę ir visa, kas juose“, Dievas laidavo, kad jo užmojis bus įgyvendintas. Jo valia žemėje tikrai bus įvykdyta. Baigiantis septintai dienai visa bus taip, kaip Dievo sumanyta (Pr 2:​1–3). w23.11 5 ¶13–14

Kelionė iš Babilonijos į Izraelį galėjo būti išties nelengva ir trukti kokius keturis mėnesius. Bet Jehova pažadėjo, kad visos kliūtys bus pašalintos. Ištikimi Jehovos tarnai buvo pasirengę bet kokioms aukoms, kad vėl kaip dera tarnautų Jehovai. Jehovos garbinimo namų Babilonijoje nebuvo. Nebuvo net aukuro, ant kurio izraelitai galėtų aukoti Mozės įstatyme prisakytas aukas, ir jokių kunigų, galinčių tas aukas atnašauti. Be to, Jehovos tarnų ten gyveno tik saujelė lyginant su kitatikiais, nepripažįstančiais nei tikrojo Dievo, nei jo nustatytų normų. Taigi tūkstančiai dievobaimingų žydų troško grįžti į tėvų žemę, kad ten galėtų nekliudomai garbinti Jehovą. w23.05 14–15 ¶3–4

Mums labai svarbi Jehovos dvasios pagalba. Juk išlikti tyram sugedusiame pasaulyje nėra paprasta (1 Tes 4:​3–5, 7, 8). Šventoji dvasia įgalina mus priešintis kūniškai mąstysenai ir atmesti populiarias filosofijas bei pažiūras, nesuderinamas su Dievo požiūriu. Jos padedami galime brandinti „gerumo, teisumo ir tiesos“ vaisių (Ef 5:9). Tad būtinai melskime šventosios dvasios. Jėzus mokinius patikino, kad jo dangiškasis Tėvas „duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11:13). Dvasios gauname ir sueigose, kai visi drauge šloviname Jehovą (Ef 5:​19, 20). Taip stiprėja mūsų ryžtas savo elgesiu visada džiuginti Dievą. w24.03 23–24 ¶13–15