Ar tau reikia daugiau kantrybės? Jei taip, prašyk jos maldoje. Kantrybė yra Dievo dvasios vaisius (Gal 5:​22, 23). Tad galime prašyti Jehovą, kad savo šventąja dvasia padėtų ją ugdytis (Lk 11:13). Tai itin svarbu, kai patiriame kokių nors išbandymų. Taip pat melskime Dievą supratimo, kad gebėtume į susiklosčiusią situaciją pažvelgti jo akimis. Ir sukaupę jėgas stenkimės kasdien ištvermingai rodyti kantrybę. Jeigu nepaliausime melsti Jehovos pagalbos ir tvirtai suimsime save į rankas, kantrybė pamažu taps neatsiejamu mūsų būdo bruožu. Taip pat mąstykime apie Biblijoje aprašytus pavyzdžius. Kantrybės galime pasimokyti iš daugelio Biblijoje minimų Dievo tarnų. w23.08 22–23 ¶10–11

Jėzus ne kartą patikino apaštalą Petrą, kad Jehova jį palaikys. Po prikėlimo jis darsyk stebuklingai padėjo jam ir kitiems apaštalams sugauti daug žuvies (Jn 21:​4–6). Tai leido Petrui suvokti, kad Dievui nesunku pasirūpinti jo materialinėmis reikmėmis. Galbūt apaštalas tąsyk netgi prisiminė Kalno pamoksle nuskambėjusį paskatinimą: „Pirmiausia ieškokite Karalystės ir Dievo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6:33). Taigi Petras nutarė susitelkti ne į žvejybos verslą, o į evangelizacijos darbą. 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių dieną jis drąsiai liudijo tūkstančiams Jeruzalėje susirinkusių žmonių ir daugelis iš jų įtikėjo (Apd 2:​14, 37–41). Paskui Petras atsidėjo skelbti gerąją naujieną apie Kristų samariečiams ir kitataučiams (Apd 8:​14–17; 10:​44–48). Jis tapo geru įrankiu Jehovos rankose, padėjo daugeliui žmonių įsilieti į krikščionių bendruomenę. w23.09 20 ¶1; 22 ¶11

Praėjus kokiems dvejiems metams po to, kai babiloniečiai sugriovė Jeruzalę, Babilono karalius Nebukadnecaras sapne regėjo didžiulę statulą. Tos baugios vizijos sukrėstas valdovas pagrasino savo žyniams, kad visus išžudys, jei tie neatpasakos sapno turinio ir jo neišaiškins (Dan 2:​3–5). Grėsmė iškilo ir Danieliui. Tad reikėjo skubiai veikti, delsti nebuvo kada. Danielius „nuėjo pas karalių ir paprašė duoti jam laiko, kad galėtų sapną išaiškinti“ (Dan 2:16). Kokia drąsa! Ir koks stiprus tikėjimas! Biblijoje nerašoma, kad Danielius būtų jau anksčiau kam nors aiškinęs sapnus. Vaikinas paprašė savo bičiulių „melsti dangaus Dievą, kad pasigailėtų ir tą paslaptį apreikštų“ (Dan 2:18). Ir Jehova prašymą išklausė. Danielius perprato sapno reikšmę ir jį Nebukadnecarui išaiškino. Taip jis ne tik pats išsigelbėjo nuo mirties, bet išgelbėjo ir savo draugus. w23.08 3 ¶4