Sekmadienis, spalio 19 d.
Užmeskite tinklus valksmui (Lk 5:4).
Jėzus ne kartą patikino apaštalą Petrą, kad Jehova jį palaikys. Po prikėlimo jis darsyk stebuklingai padėjo jam ir kitiems apaštalams sugauti daug žuvies (Jn 21:4–6). Tai leido Petrui suvokti, kad Dievui nesunku pasirūpinti jo materialinėmis reikmėmis. Galbūt apaštalas tąsyk netgi prisiminė Kalno pamoksle nuskambėjusį paskatinimą: „Pirmiausia ieškokite Karalystės ir Dievo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6:33). Taigi Petras nutarė susitelkti ne į žvejybos verslą, o į evangelizacijos darbą. 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių dieną jis drąsiai liudijo tūkstančiams Jeruzalėje susirinkusių žmonių ir daugelis iš jų įtikėjo (Apd 2:14, 37–41). Paskui Petras atsidėjo skelbti gerąją naujieną apie Kristų samariečiams ir kitataučiams (Apd 8:14–17; 10:44–48). Jis tapo geru įrankiu Jehovos rankose, padėjo daugeliui žmonių įsilieti į krikščionių bendruomenę. w23.09 20 ¶1; 22 ¶11
Pirmadienis, spalio 20 d.
Jeigu jūs nepasakysite, ką sapnavau, ir to sapno neišaiškinsite, būsite sukapoti į gabalus (Dan 2:5).
Praėjus kokiems dvejiems metams po to, kai babiloniečiai sugriovė Jeruzalę, Babilono karalius Nebukadnecaras sapne regėjo didžiulę statulą. Tos baugios vizijos sukrėstas valdovas pagrasino savo žyniams, kad visus išžudys, jei tie neatpasakos sapno turinio ir jo neišaiškins (Dan 2:3–5). Grėsmė iškilo ir Danieliui. Tad reikėjo skubiai veikti, delsti nebuvo kada. Danielius „nuėjo pas karalių ir paprašė duoti jam laiko, kad galėtų sapną išaiškinti“ (Dan 2:16). Kokia drąsa! Ir koks stiprus tikėjimas! Biblijoje nerašoma, kad Danielius būtų jau anksčiau kam nors aiškinęs sapnus. Vaikinas paprašė savo bičiulių „melsti dangaus Dievą, kad pasigailėtų ir tą paslaptį apreikštų“ (Dan 2:18). Ir Jehova prašymą išklausė. Danielius perprato sapno reikšmę ir jį Nebukadnecarui išaiškino. Taip jis ne tik pats išsigelbėjo nuo mirties, bet išgelbėjo ir savo draugus. w23.08 3 ¶4
Antradienis, spalio 21 d.
Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas (Mt 24:13).
Pagalvok, kokių gerų vaisių kantrybė duoda. Jeigu esame kantrūs, jaučiamės laimingesni ir išsaugome vidinę ramybę. O tai naudinga mūsų psichinei ir fizinei sveikatai. Kantrybė taip pat padeda palaikyti gerus santykius su kitais. Tada mūsų bendruomenėje vyrauja vienybė. Jeigu kas nors mus suerzintų, romiu atsaku situaciją galime sušvelninti (Ps 37:8, išn.; Pat 14:29). Svarbiausia, sekame savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu ir dar labiau su juo suartėjame. Taigi kantrybė yra labai gražus ir vertingas būdo bruožas. Jeigu šios savybės pristingame, Dievas gali padėti ją išsiugdyti. Žinodami, kad „Jehovos akys stebi tuos, kurie jo pagarbiai bijo, kurie deda viltis į jo ištikimąją meilę“, būkime nusiteikę kantriai laukti naujojo pasaulio (Ps 33:18). w23.08 22 ¶7; 25 ¶16–17