Praėjus kokiems dvejiems metams po to, kai babiloniečiai sugriovė Jeruzalę, Babilono karalius Nebukadnecaras sapne regėjo didžiulę statulą. Tos baugios vizijos sukrėstas valdovas pagrasino savo žyniams, kad visus išžudys, jei tie neatpasakos sapno turinio ir jo neišaiškins (Dan 2:​3–5). Grėsmė iškilo ir Danieliui. Tad reikėjo skubiai veikti, delsti nebuvo kada. Danielius „nuėjo pas karalių ir paprašė duoti jam laiko, kad galėtų sapną išaiškinti“ (Dan 2:16). Kokia drąsa! Ir koks stiprus tikėjimas! Biblijoje nerašoma, kad Danielius būtų jau anksčiau kam nors aiškinęs sapnus. Vaikinas paprašė savo bičiulių „melsti dangaus Dievą, kad pasigailėtų ir tą paslaptį apreikštų“ (Dan 2:18). Ir Jehova prašymą išklausė. Danielius perprato sapno reikšmę ir jį Nebukadnecarui išaiškino. Taip jis ne tik pats išsigelbėjo nuo mirties, bet išgelbėjo ir savo draugus. w23.08 3 ¶4

Pagalvok, kokių gerų vaisių kantrybė duoda. Jeigu esame kantrūs, jaučiamės laimingesni ir išsaugome vidinę ramybę. O tai naudinga mūsų psichinei ir fizinei sveikatai. Kantrybė taip pat padeda palaikyti gerus santykius su kitais. Tada mūsų bendruomenėje vyrauja vienybė. Jeigu kas nors mus suerzintų, romiu atsaku situaciją galime sušvelninti (Ps 37:​8, išn.; Pat 14:29). Svarbiausia, sekame savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu ir dar labiau su juo suartėjame. Taigi kantrybė yra labai gražus ir vertingas būdo bruožas. Jeigu šios savybės pristingame, Dievas gali padėti ją išsiugdyti. Žinodami, kad „Jehovos akys stebi tuos, kurie jo pagarbiai bijo, kurie deda viltis į jo ištikimąją meilę“, būkime nusiteikę kantriai laukti naujojo pasaulio (Ps 33:18). w23.08 22 ¶7; 25 ¶16–17

Kas elgiasi šališkai, to tikėjimas, anot Jokūbo, netikras, neskatina veikti (Jok 2:​1–5, 9). Panašiai ir su žmogumi, kuris mato bendratikį, stokojantį maisto ar drabužio, tačiau jam nepadeda. Kas iš to, kad jis teigia turįs tikėjimą, jeigu darbais jo neparodo? Jo tikėjimas nieko vertas (Jok 2:​14–16). Jokūbas priminė, kaip savo tvirtą tikėjimą parodė Rahaba (Jok 2:​25, 26). Sužinojusi, kokių didžių darbų Jehova padarė, Rahaba įtikėjo, kad jis yra izraelitų pusėje (Joz 2:​9–11). Ir tai paskatino ją veikti – apsaugoti nuo pražūties du izraelitų atsiųstus žvalgus. Dėl to ši moteris, netgi ne izraelitė, buvo pripažinta teisia, lygiai kaip ir Abraomas. Iš jos pavyzdžio akivaizdu, kad apie asmens tikėjimą turi liudyti jo darbai. w23.12 5 ¶12–13