„Meilės [...] Dievas“ Jehova yra su mumis (2 Kor 13:11). Jam kiekvienas esame svarbus. Mus tikrai „gaubia jo ištikimoji meilė“ (Ps 32:10). Kuo daugiau apie ją mąstome, tuo realesnis Jehova mums tampa ir tuo labiau su juo suartėjame. Galime į jį nevaržomai kreiptis malda ir sakyti, kaip trokštame jo meilės. Išsikalbėkime apie savo rūpesčius ir būkime tikri, kad jis mus supranta ir yra pasirengęs padėti (Ps 145:19). Jehovos meilė yra tarsi laužo šiluma šaltą dieną. Ji traukte traukia. Dievo meilė labai stipri ir švelni. Tad įsileisk ją į savo gyvenimą. Ir atsiliepk į jo meilę šiais žodžiais: „Myliu Jehovą“ (Ps 116:1). w24.01 31 ¶19–20

Jėzus Dievo vardą ne vien skelbė. Žydai jį ir taip žinojo. Jis visiems kalbėjo apie Tėvo savybes (Jn 1:​17, 18). Štai hebrajiškojoje Biblijos dalyje rašoma, kad Jehova gailestingas ir atjautus (Iš 34:​5–7). Jėzus padėjo klausytojams tai dar geriau suprasti. Vienoje alegorijoje jis kalbėjo apie tai, kaip tėvas priėmė sugrįžusį sūnų paklydėlį. Jau „iš tolo“ jį pamatė, atbėgo pasitikti, apkabino ir viską atleido. Taip Jėzus nutapė raiškų Jehovos asmenybės paveikslą (Lk 15:​11–32). w24.02 10 ¶8–9

Jehova atgaivina ir paguodžia visus, ką slegia negandos. Kaip galime mokytis būti tokie pat atjautūs? Turime ugdytis savybes, skatinančias kitus atjausti ir guosti. Kokios tos savybės? Kas padės mums išsaugoti meilę, skatinančią guosti vieniems kitus diena iš dienos? (1 Tes 4:18) Turime stiprinti tarpusavio broliškus saitus ir ugdytis gerumą (Kol 3:12; 1 Pt 3:8) Kaip tos savybės mums padeda? Kai atjauta ir panašios savybės tampa mūsų asmenybės dalimi, širdyje trokštame guosti bėdų prislėgtus draugus. Jėzaus žodžiais tariant, „lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. Geras žmogus iš savo gėrio turtų iškelia gera“ (Mt 12:​34, 35). Tad vienas svarbus būdas rodyti savo meilę bendratikiams – tai juos guosti. w23.11 10 ¶10–11