Ketvirtadienis, rugsėjo 25 d.
Jis mielai atleido mums visus prasikaltimus (Kol 2:13).
Mūsų dangiškasis Tėvas pažadėjo atgailaujantiems atleisti (Ps 86:5). Tad jeigu nuoširdžiai graužiamės dėl padarytų nuodėmių, galime neabejoti – Jehova mums atleido. Atmink, kad jis supratingas, lankstus ir nesitiki daugiau nei pajėgiame. Dievas vertina visa, ką darome, jeigu stengiamės iš širdies. Ir pamąstyk apie daugelį Biblijoje paminėtų atsidavusių Jehovos tarnų, pavyzdžiui, apie apaštalą Paulių. Jis metų metais darbavosi negailėdamas jėgų, nukeliavo tūkstančius kilometrų ir įkūrė ne vieną krikščionių bendruomenę. Bet paskui aplinkybės pasikeitė ir apaštalas nebegalėjo tiek daug nuveikti evangelizacijos darbe. Ar dėl to prarado Dievo malonę? Tikrai ne. Jis tarnavo, kiek leido galimybės, ir Jehova jį laimino (Apd 28:30, 31). Taip ir mes kartais galime daugiau, kartais mažiau. Dievui svarbiausia ne kiek nuveikiame, bet kad jį mylime. w24.03 27 ¶7, 9
Penktadienis, rugsėjo 26 d.
Anksti rytą [...] Jėzus atsikėlė ir nuėjęs į nuošalią vietą meldėsi (Mk 1:35).
Paties Jėzaus maldos buvo geras pavyzdys mokiniams. Jis melsdavosi dažnai ir tai darė per visą savo tarnybos laiką. Jėzui reikėdavo iš anksto numatyti, kokiu laiku melsis, nes turėjo daug darbo ir buvo nuolat apsuptas žmonių (Mk 6:31, 45, 46). Kad galėtų su savo Tėvu pabendrauti, jis kartais keldavosi labai anksti. Sykį, prieš apsispręsdamas itin reikšmingu klausimu, jis meldėsi ištisą naktį (Lk 6:12, 13). O vakarą prieš mirtį į Jehovą kreipėsi ne kartą, žinodamas, kad prieš akis – pati svarbiausia ir sunkiausia užduotis (Mt 26:39, 42, 44). Taigi, kad ir kiek mažai laisvo laiko turėtume, maldai jo būtina surasti. Pavyzdžiui, kaip ir Jėzus, galėtume keltis anksčiau arba eiti miegoti vėliau. Tada Jehova matys, kad trokštame su juo bendrauti. w23.05 3 ¶4–5
Šeštadienis, rugsėjo 27 d.
Dievas savo šventąja dvasia, kurią mums yra suteikęs, pripildė mūsų širdis savo meilės (Rom 5:5).
Atkreipk dėmesį į žodį „pripildė“. Viename žodyne paaiškinta, kad originalo kalbos žodis reiškia „užplūsti“. Kaip iškalbingai nusakyta didelė Jehovos meilė pateptiesiems! Jie žino, kad yra „Dievo Tėvo mylimi“ (Jud 1). Apaštalas Jonas sakė: „Pažiūrėkite, kokia meile Tėvas yra mus apdovanojęs: mes vadinami Dievo vaikais“ (1 Jn 3:1). Bet ar Jehova myli tik pateptuosius krikščionis? Ne. Jis įrodė, kad myli mus visus. Koks yra pats didžiausias Jehovos meilės įrodymas? Išpirka. Tai brangiausia Jehovos dovana (Jn 3:16; Rom 5:8). w24.01 28 ¶9–10