Rugsėjis

Jehova įgalino Jėzų išspręsti visas žmonijos problemas. Stebuklais Dievo Sūnus parodė gebantis pašalinti negeroves, kurių patys įveikti niekaip negalėtume. Pavyzdžiui, jis išvaduos žmoniją iš paveldėtos nuodėmės gniaužtų ir jos padarinių – ligų ir mirties (Mt 9:​1–6; Rom 5:​12, 18, 19). Jėzaus įstabūs darbai mus patikina, kad jis gali išgydyti „visokiausias [...] ligas ir negales“ ir netgi prikelti mirusius (Mt 4:23; Jn 11:​43, 44). Jam pavaldžios gamtos stichijos (Mk 4:​37–39). Ir prieš jį bejėgės piktosios dvasios (Lk 8:2). Kaip gera žinoti, kad Jehova suteikė savo Sūnui tokią didžią galią! Jėzaus stebuklai mus patikina, kad visi Dievo pažadai valdant jo Karalystei taps tikrove. Savo stebuklais Jėzus parodė, kiek nepaprastų darbų darys tapęs Dievo Karalystės Karaliumi. w23.04 3 ¶5–7

Jeigu bendruomenė yra didelė ir keliančių ranką daug, galbūt norisi išvis liautis komentavus. Tačiau nenusimink ir būk atkaklus. Kiekvienai sueigai galėtum paruošti keletą komentarų. Jeigu nebūsi pakviestas studijų pradžioje, turėsi kitų galimybių vėliau. Ruošdamasis Sargybos bokšto studijoms apmąstyk, kaip kiekviena pastraipa siejasi su straipsnio tema. Tada per studijas turėsi daugiau ką pasakyti. Taip pat galėtum pasiruošti pakomentuoti pastraipas, kuriose nagrinėjamos gilesnės, sudėtingesnės tiesos. Kodėl? Todėl, kad norinčių tas pastraipas komentuoti gali būti mažiau. O kaip, jei tavęs net keletą sueigų nepakviečia komentuoti? Gali prieš sueigą studijų vadovui paminėti, į kurį klausimą norėtum atsakyti. w23.04 21–22 ¶9–10

Juozapas nuolankiai klausė Jehovos ir dėl to buvo geras šeimos galva. Biblijoje paminėti trys atvejai, kai Dievas davė jam konkrečių nurodymų. Juozapas nedelsdamas pakluso, net kai tai buvo nelengva (Mt 1:20; 2:​13–15, 19–21). Todėl jis gebėjo apsaugoti Mariją ir pasirūpinti jos materialiniais poreikiais. Įsivaizduok, kokią meilę ir pagarbą Marija jautė Juozapui matydama jo dievotą elgesį! Vyrai, sekite Juozapo pavyzdžiu ir mokykitės iš Biblijos, kaip rūpintis savo šeima. Jeigu vadovausitės Dievo teikiama išmintimi net kai tai nėra paprasta, parodysite meilę žmonai ir stiprinsite judviejų santuokinį ryšį. Sesė iš Vanuatu, ištekėjusi daugiau kaip prieš 20 metų, sako: „Kadangi mano vyras stengiasi suprasti Jehovos valią ir ja vadovautis, jį labai gerbiu. Jaučiuosi saugi ir pasitikiu jo sprendimais.“ w23.05 21 ¶5

Į tėvynę iš Babilonijos turėjo sugrįžti „šventa tauta“, tikri Dievo tarnai (Įst 7:6). Tiesa, jiems reikėjo dar nemažai pasikeisti, kad Jehova juos ir toliau laimintų. Dauguma žydų gimė Babilonijoje ir tikriausiai buvo iš dalies perėmę vietinių žmonių mąstyseną bei normas. Net praėjus keletui dešimtmečių po to, kai grįžo į savo žemę, jie vis dar nebuvo atsiriboję nuo aplinkinių tautų. Valdytojas Nehemijas apstulbo sužinojęs, kad pusė Izraelyje gimusių vaikų net nekalba hebrajiškai! (Įst 6:​6, 7; Neh 13:​23, 24) Kaipgi tie vaikai galėjo pamilti Jehovą ir tapti jo garbintojais, jeigu nemokėjo kalbos, kuria buvo parašyti diduma šventųjų raštų? (Ezr 10:​3, 44) Taigi žydams reikėjo daug ką taisyti. Ir, savaime aišku, tai daryti buvo lengviausia Izraelio krašte, kur visi vėl buvo mokomi, kaip dera garbinti tikrąjį Dievą (Neh 8:​8, 9). w23.05 15 ¶6–7

Net jei mūsų motyvacija stipri ir esame labai disciplinuoti, vis tiek galime patirti nesėkmių. Būna, kad laiko ir dėmesio pareikalauja kokie nors netikėti įvykiai (Mok 9:11). Arba rankos nusvyra iškilus dideliems sunkumams (Pat 24:10). Be to, daryti dvasinę pažangą kliudo netobulas kūnas (Rom 7:23). O gal tiesiog jaučiamės pavargę (Mt 26:43). Kas padės įveikti tokias kliūtis? Atmink, nesėkmė – dar ne pralaimėjimas. Biblijoje pripažįstama, kad problemos ir vargai gali labai prislėgti. Tačiau net suklupus įmanoma atsikelti. Tad jeigu kas ir nepasisekė, nenusimink. Kelkis ir ženk pirmyn. Taip Jehova matys, kad trokšti vykdyti jo valią. Įsivaizduok, kaip jis džiaugiasi tavo atkaklumu ir noru siekti užsibrėžto tikslo! w23.05 30 ¶14–15

Daugelis patyrusių krikščionių visalaikės tarnybos ėmėsi dar jaunystėje. Pionieriaudami jie išmoko sutarti su įvairiais žmonėmis. Taip pat įprato gyventi pagal savo finansines išgales (Fil 4:​11–13). Iš pradžių pamėgink tarnauti pagalbiniu pionieriumi – taip per laiką įgysi patirties, svarbios visalaikiam evangelizuotojui. Pionieriai neretai gauna ir kitokių užduočių, pavyzdžiui, pakviečiami į teokratines statybas ar į Betelį. Broliai turėtų daryti pažangą, kad ilgainiui galėtų tarnauti bendruomenėje vyresniaisiais. Kaip sakoma Biblijoje, tai „kilnus darbas“ (1 Tim 3:1). Iš pradžių brolis tampa bendruomenės patarnautoju ir įvairiopai padeda vyresniesiems. Visi paskirti vyrai nuolankiai darbuojasi brolių ir sesių labui ir uoliai dalyvauja evangelizacijos darbe. w23.12 27–28 ¶14–16

Karalius Jošijas dar paauglystėje „ėmė ieškoti savo protėvio Dovydo Dievo“. Jis norėjo Jehovą pažinti ir vykdyti jo valią. Tačiau jaunajam valdovui gyvenimas nebuvo lengvas. Teko kovoti su paplitusia stabmeldyste, tad reikėjo nemažai ryžto ir drąsos. Ir Jošijas to išties nepristigo. Nesulaukęs nė 20, jis pradėjo valyti kraštą nuo klaidatikystės (2 Met 34:​1, 2). Tad ir tu, kaip Jošijas, nuo pat jaunumės stenkis pažinti savo dangiškąjį Tėvą ir prie jo glaustis. Jei taip darysi, širdyje gims troškimas jam pasiaukoti. Koks tada bus tavo gyvenimas? Lukas pasikrikštijo keturiolikos. Jis pasakė: „Nuo dabar tarnyba Jehovai bus svarbiau už viską. Stengsiuosi jį visu kuo džiuginti.“ (Palygink su Morkaus 12:30.) Jei pasirinksi tokį pat gyvenimo kelią, tikrai nesigailėsi. w23.09 11 ¶12–13

Kai apaštalas Paulius rašė šį laišką, tenykštė bendruomenė buvo jaunutė, susikūrusi mažiau nei prieš metus. Jos vyresnieji tikriausiai buvo nepatyrę, darė klaidų. Vis dėlto jie nusipelnė pagarbos. Didžiajam suspaudimui artėjant ryšys su vyresniaisiais bus kaip niekad svarbus. Juk gali nutrūkti kontaktai su pagrindiniu biuru ar jo filialais. Užtat meilę ir pagarbą bendruomenės ganytojams ugdykimės jau dabar. Kad ir kas nutiktų, kliaukimės sveika nuovoka ir nesusitelkime į jų trūkumus. Atminkime, kad tie dievobaimingi vyrai darbuojasi vadovaujami Jėzaus Kristaus, Jehovos įgalioto bendruomenės Galvos. Kaip šalmas saugojo kario galvą, taip mūsų mąstyseną saugoja išgelbėjimo viltis. Į ją susitelkę nesusiviliosime tuo, ką siūlo šis pasaulis (Fil 3:8). Viltis padeda išsaugoti dvasios ramybę ir tvirtybę. w23.06 11–12 ¶11–12

Jei išgirstume tos „kvailos moters“ balsą, ką rinksimės? Klausyti „kvailos moters“ balso būtų pražūtinga. Štai ji tvirtina: „Vogtas vanduo skanus“ (Pat 9:17). Kas tas „vogtas vanduo“? Biblijoje sutuoktinių intymūs santykiai prilyginami gaiviam vandeniui, poros gali teisėtai jais mėgautis (Pat 5:​15–18). O „vogtu vandeniu“ tikriausiai vadinami lytiniai santykiai tarp nesusituokusių. Paprastai jie ištvirkauja slapčia, niekam nematant, kaip kokie vagys. Ir jeigu nuodėmę pavyksta nuslėpti, „vogtas vanduo“ gali net atrodyti labai skanus. Tačiau anksčiau ar vėliau paaiškės, kad tai buvo skaudi saviapgaulė! Jehova viską mato ir nusidėjėliams atsirūgs. Jie užsitrauks Jehovos nemalonę, o tai tikrai nebus „skanu“ (1 Kor 6:​9, 10). w23.06 22 ¶7–9

Gal tarnyba tapo nuobodi arba pastebi, kad tavo maldos pasidarė mašinalios? Nedaryk išvados, kad Jehova tau nebeduoda šventosios dvasios. Netobulo žmogaus jausmai gali būti labai permainingi. Jei nustotum uolumo, prisimink apaštalą Paulių. Jis išties stengėsi sekti Jėzumi, tačiau kartais motyvacijos irgi pristigdavo. Vis dėlto Paulius buvo nusistatęs ištvermingai darbuotis, net jeigu reikėdavo prisiversti. Tad ir tu nesileisk užvaldomas slogių jausmų. Prisiversk daryti tai, kas teisinga. Tikėtina, ilgainiui pasijausi geriau (1 Kor 9:16). w24.03 11–12 ¶12–13

Mes turime mylėti tikėjimo brolius ir seseris, stengtis kuo artimiau su jais susidraugauti (2 Kor 6:​11–13). Mūsų bendruomenėse yra įvairios kilmės ir tautybių žmonių, skiriasi ir mūsų asmenybė. Tad turime stiprinti meilę bendratikiams stengdamiesi pastebėti jų geruosius bruožus. Jeigu į kitus stengsimės žiūrėti kaip Jehova, juos pamilsime vis labiau. Kai prasidės didysis suspaudimas, tarpusavio meilė mums bus ypač svarbi. Galima sakyti, ji gelbės gyvybes. Atmink, kad senovėje, medams ir persams užpuolus Babiloną, Jehova savajai tautai paliepė: „Mano tarnai, sueikite į savo kambarius, užsklęskite paskui save duris ir patūnokite trumpai – tol, kol praeis mano rūstybė“ (Iz 26:20). Atrodo, šis nurodymas bus aktualus ir tada, kai prasidės suspaudimas. w23.07 6–7 ¶14–16

Pasvarstyk: „Ką kiti pasakytų apie mane? Kad esu supratingas, nuolaidus, pakantus? O gal griežtas, labai reiklus ir valdingas? Ar esu linkęs kitų prašymus išklausyti ir nusileisti, kai tik įmanoma?“ Mūsų supratingumas yra geras matas, leidžiantis įvertinti, ar išties stengiamės sekti Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu. Supratingumas ir lankstumas gelbsti pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Vieniems, pavyzdžiui, netikėtai prireikia skubios medikų pagalbos. Kitiems gyvenimą apsunkina staigūs ekonominiai ar politiniai sukrėtimai (Mok 9:11). O kai kuriems būna labai nelengva, kai pasikeičia tarnybos užduotis ar vieta. Su nauja situacija apsiprasti lengviau, jei stengiamės (1) susitaikyti su realybe, (2) žvelgti priekin, (3) matyti gerąją pusę ir (4) darbuotis kitų labui. w23.07 21–22 ¶7–8

Danielius dar jaunystėje drauge su kitais karo belaisviais buvo išvestas į Babiloniją, toli nuo gimtojo krašto. Babiloniečiai matė, kad vaikinas „be jokio trūkumo, gražios išvaizdos“ ir kilęs iš kilmingos šeimos, tad nutarė mokyti jį chaldėjų rašto ir kalbos, kad galėtų tarnauti karaliaus rūmuose (Dan 1:​3, 4, 6; 1 Sam 16:7). Jehova Danielių mylėjo dėl jo dvasingumo. Prisiminkime, kad pranašas Ezechielis paminėjo Danielių greta kitų dviejų dievobaimingų vyrų – Nojaus ir Jobo. Pastarieji Jehovos malonę pelnė per ištisus uolios tarnybos dešimtmečius, o Danieliui tuo metu gal buvo tik apie dvidešimt ar vos daugiau (Pr 5:32; 6:​9, 10; Job 42:​16, 17; Ez 14:14). Ir Dievo akyse jis išliko doras, atsidavęs tarnas per visą savo ilgą gyvenimą (Dan 10:​11, 19). w23.08 2 ¶1–2

Jei ruošiesi pirkti namą, tikriausiai norėsi jį apeiti ir gerai apžiūrėti. Skaityti ir studijuoti Bibliją – tai tarsi vaikščioti po tokį namą. Greitai ją skaitydami sužinome tik esminius faktus – „Dievo apreikštojo žodžio pradmenis“ (Hbr 5:12). To neužtenka. Turėtume, taip sakant, įžengti vidun ir patyrinėti detales. Kad kuo geriau permanytume Biblijos mokymus, reikia įžvelgti, kaip joje aprašyti dalykai tarpusavyje susiję. Mums svarbu žinoti ne tik kuo tikime, bet ir kodėl tuo tikime. Kad Dievo Žodį puikiai išmanytume, būtina perprasti ir giliausias Biblijos tiesas. Apaštalas Paulius ragino bendratikius tyrinėti Dievo Žodį taip stropiai, kad suvoktų tiesos „plotį, ilgį, aukštį, gylį“. Tik taip jie galėjo „įsišaknyti ir įsitvirtinti“ ir išsiugdyti stiprų tikėjimą (Ef 3:​14–19). Tas pamokymas svarbus mums visiems. w23.10 18 ¶1–3

Biblijoje randame daugelį kantrybės pavyzdžių. Ar nesinori kai kuriuos iš jų patyrinėti per asmenines studijas? Antai Dovydą dar jaunuolį Jehova patepė būsimuoju Izraelio karaliumi. Tačiau jam teko laukti nemažai metų, kol sėdo į valdovo sostą. Arba prisimink Simeoną ir Oną. Jie abu ilgai laukė žadėtojo Mesijo ir visą tą laiką ištikimai tarnavo Dievui (Lk 2:​25, 36–38). Gilindamasis į tokius pavyzdžius pasvarstyk: iš kur šis žmogus sėmėsi kantrybės? kuo tai buvo jam naudinga? kaip galiu juo sekti? Verta pagalvoti ir apie tuos, kas kantrybės pristigo (1 Sam 13:​8–14). Apie juos skaitydamas taip pat kelk klausimus, pavyzdžiui: kodėl jis kantrybės stokojo? kokios buvo pasekmės? w23.08 25 ¶15

Apaštalas Petras buvo nusistatęs likti Dievui ištikimas, kad ir kas nutiktų. Kartą Jėzus pasakė kai ką sunkiai suprantamo (Jn 6:68). Kai kurie mokiniai pasipiktino. Nė nepasiteiravę, ką tie žodžiai reiškia, jie nusprendė su Jėzumi nebevaikščioti. Tačiau Petras nuo Mokytojo nenusigręžė. Jis suvokė, kad tik Jėzus „turi amžino gyvenimo žodžius“. Jėzus žinojo, kad atėjus lemtingam išbandymų metui Petras ir kiti mokiniai išgąsčio apimti jį paliks. Tačiau buvo tikras, kad Petro tikėjimas neužges (Lk 22:​31, 32). Jėzus sakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14:38). Tad netgi tada, kai Petras išsigynė jį pažįstąs, Jėzus apaštalu nenusivylė. Prisikėlęs jis susitiko su Petru, reikia manyti, atskirai nuo kitų (Mk 16:7; Lk 24:34; 1 Kor 15:5). Kokį palengvėjimą Petras turėjo tada pajausti! w23.09 22 ¶9–10

Dievas jį įtikėjusiems žmonėms nuodėmes dovanoja ir jų nebeįskaito (Ps 32:​1, 2). Dėl tikėjimo Jehova laiko tokius žmones nenusikaltusiais ir teisiais. Nors ir pripažinti teisiais, Abraomas, Dovydas ir kiti Dievo garbintojai buvo netobuli, nuodėmingi. Vis dėlto dėl tikėjimo jie Jehovai buvo tarsi be kaltės, ypač lyginant su tais, kuriems jis buvo svetimas (Ef 2:12). Apaštalas Paulius savo laiške pabrėžia, kad be tikėjimo draugystė su Dievu neįmanoma. Tikėjimo reikėjo Abraomui, Dovydui, jis būtinas ir mums. w23.12 3 ¶6–7

Šiandien visi krikščionys skiria Jehovai savo laiką, jėgas ir išteklius. Visi darbuojamės jo Karalystės labui. Atiduodame jam geriausia, ką galime. Apaštalas Paulius išvardija kai kuriuos labai svarbius mūsų tarnybos aspektus (Hbr 10:​22–25). Turime nuolatos bendrauti su Jehova maldoje, kalbėti apie savo viltį kitiems žmonėms, rinktis į bendruomenės sueigas ir drąsinti vienas kitą – „ypač dabar, kai [regime] artėjančią dieną“. Apreiškimo pabaigoje angelas dukart pabrėžia: „Dievą garbink“ (Apr 19:10; 22:9). Tad niekad nepamirškime šių jo žodžių ir branginkime didžiulę garbę aukštinti savo Kūrėją jo didžiojoje šventykloje! w23.10 29 ¶17–18

Šie žodžiai ypač aktualūs turint omenyje Jėzaus įspėjimą, kad „daugumos meilė atšals“ (Mt 24:12). Aišku, Jėzus čia kalbėjo ne apie savo mokinius. Vis dėlto, reikia būti budriems, kad pasaulio dvasia mūsų nepaveiktų. Todėl aptarkime labai svarbų klausimą: kaip žinoti, ar mūsų meilė bendratikiams stipri? Ar stipriai mylime bendratikius, matosi iš mūsų elgesio su jais kebliomis aplinkybėmis (2 Kor 8:8). Prisiminkime, ką rašė apaštalas Petras: „Svarbiausia, turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia daugybę nuodėmių“ (1 Pt 4:8). Taigi mūsų meilės tikrumą gali išbandyti kitų silpnybės ir klaidos. w23.11 10 ¶12–13

Jeigu vienus bendruomenėje mylėtume, kitų ne, Jėzaus priesakui mylėti vienas kitą nepaklustume. Aišku, ne su visais esame vienodai artimi, panašiai kaip ir Jėzus (Jn 13:23; 20:2). Tačiau apaštalas Petras primena, kad turime mylėti visą broliją – kiekvieną savo bendratikį (1 Pt 2:17). Petras mus ragina mylėti vienas kitą „karštai iš širdies“ (1 Pt 1:22). Mylėti karštai reiškia mylėti net tuos bendratikius, kurie mums ne itin patinka. Tarkim, kas nors mus įskaudina ar nuskriaudžia. Gal norisi atsakyti tuo pačiu? Petras iš Jėzaus elgesio suprato, kad kerštauti nevalia (Jn 18:​10, 11). Apaštalas rašė: „Neatmokėkite skriauda už skriaudą ar įžeidimu už įžeidimą. Verčiau laiminkite“ (1 Pt 3:9). Tikra meilė teskatina tave būti malonų ir supratingą. w23.09 28–29 ¶9–11

Stebimės matydami, kaip greitai vaikai suauga. Ir tai vyksta savaime. Tačiau dvasinė branda nėra savaiminis dalykas (1 Kor 13:11; Hbr 6:1). Ji priklauso nuo to, kiek artimas mūsų ryšys su Jehova. Taip pat mums būtina jo šventosios dvasios pagalba, kad gebėtume ugdytis krikščionišką asmenybę, lavinti įvairius naudingus įgūdžius ir būtume pasirengę imtis naujų pareigų (Pat 1:5). Žmones Dievas sukūrė dviejų lyčių (Pr 1:27). Tarp vyrų ir moterų yra akivaizdžių fizinių skirtumų. Ir ne tik fizinių. Jehova patikėjo jiems skirtingas pareigas, tad joms sėkmingai atlikti reikia atitinkamų savybių ir įgūdžių (Pr 2:18). w23.12 18 ¶1–2

Ar Jėzus norėjo, kad jo Tėvą visi vadintų vardu? Be abejo. Kai kurie anų dienų religiniai vadovai galbūt manė, kad tarti Dievo vardą būtų šventvagystė. Jėzui toks prietaringas požiūris buvo nepriimtinas. Jis norėjo, kad Tėvo vardas skambėtų kuo plačiau. Prisimink, pavyzdžiui, epizodą, kai jis išvadavo iš demonų vieną vyrą geraziečių krašte. Tenykščiai persigandę prašė Jėzų keliauti iš ten ir jis pasitraukė (Mk 5:​16, 17). Bet kad Dievo vardas plačiai nuskambėtų, paragino išgydytą vyrą: „Eik namo pas saviškius ir papasakok jiems visa, ką Jehova tau padarė“ (Mk 5:19). To paties Jėzus siekia ir šiandien – kad išgarsintume jo Tėvo vardą po visą žemę (Mt 24:14; 28:20). Jeigu taip darome, mūsų Karalius Jėzus džiaugiasi. w24.02 10 ¶10

Kokia laimė, kad šiais sunkiais laikais priklausome prie Jehovos organizacijos! Esame vieningoje tikėjimo brolių ir sesių šeimoje (Ps 133:1). Dievas mums padeda išsaugoti šiltą atmosferą (Ef 5:​33–6:1). Jis duoda įžvalgumo ir išminties, tad išlaikome vidinę ramybę. Tiesa, mūsų ištikimybė Jehovai gali būti stipriai išmėginta. Pavyzdžiui, jei nuvilia kitų trūkumai. Arba jeigu sunkiai sekasi kovoti su savo pačių silpnybėmis. Tad turime likti ištikimi Jehovai, kai (1) įžeidžia bendratikis, (2) nuvilia sutuoktinis, (3) graužiamės dėl savo paties klaidų. w24.03 14 ¶1–2

Gali mokytis iš brolių ir sesių, kurie ėmėsi daugiau nuveikti tarnyboje. Vieni baigė evangelizuotojų tobulinimosi kursus, kiti persikėlė į teritoriją, kur reikia daugiau skelbėjų. Jeigu tau aplinkybės leidžia darbuotis daugiau, būtinai taip ir daryk. Jehovos tarnai noriai imasi naujų užmojų tarnyboje (Apd 16:9). O kaip, jeigu kol kas tokie tikslai nepasiekiami? Nemanyk, kad esi prastesnis už kitus. Svarbiausia tarnauti Dievui pagal savo gebėjimus ir aplinkybes (Mt 10:22). Tavo pastangos liudija, kad ir po krikšto seki Jėzumi (Ps 26:1). w24.03 10 ¶11

Mūsų dangiškasis Tėvas pažadėjo atgailaujantiems atleisti (Ps 86:5). Tad jeigu nuoširdžiai graužiamės dėl padarytų nuodėmių, galime neabejoti – Jehova mums atleido. Atmink, kad jis supratingas, lankstus ir nesitiki daugiau nei pajėgiame. Dievas vertina visa, ką darome, jeigu stengiamės iš širdies. Ir pamąstyk apie daugelį Biblijoje paminėtų atsidavusių Jehovos tarnų, pavyzdžiui, apie apaštalą Paulių. Jis metų metais darbavosi negailėdamas jėgų, nukeliavo tūkstančius kilometrų ir įkūrė ne vieną krikščionių bendruomenę. Bet paskui aplinkybės pasikeitė ir apaštalas nebegalėjo tiek daug nuveikti evangelizacijos darbe. Ar dėl to prarado Dievo malonę? Tikrai ne. Jis tarnavo, kiek leido galimybės, ir Jehova jį laimino (Apd 28:​30, 31). Taip ir mes kartais galime daugiau, kartais mažiau. Dievui svarbiausia ne kiek nuveikiame, bet kad jį mylime. w24.03 27 ¶7, 9

Paties Jėzaus maldos buvo geras pavyzdys mokiniams. Jis melsdavosi dažnai ir tai darė per visą savo tarnybos laiką. Jėzui reikėdavo iš anksto numatyti, kokiu laiku melsis, nes turėjo daug darbo ir buvo nuolat apsuptas žmonių (Mk 6:​31, 45, 46). Kad galėtų su savo Tėvu pabendrauti, jis kartais keldavosi labai anksti. Sykį, prieš apsispręsdamas itin reikšmingu klausimu, jis meldėsi ištisą naktį (Lk 6:​12, 13). O vakarą prieš mirtį į Jehovą kreipėsi ne kartą, žinodamas, kad prieš akis – pati svarbiausia ir sunkiausia užduotis (Mt 26:​39, 42, 44). Taigi, kad ir kiek mažai laisvo laiko turėtume, maldai jo būtina surasti. Pavyzdžiui, kaip ir Jėzus, galėtume keltis anksčiau arba eiti miegoti vėliau. Tada Jehova matys, kad trokštame su juo bendrauti. w23.05 3 ¶4–5

Atkreipk dėmesį į žodį „pripildė“. Viename žodyne paaiškinta, kad originalo kalbos žodis reiškia „užplūsti“. Kaip iškalbingai nusakyta didelė Jehovos meilė pateptiesiems! Jie žino, kad yra „Dievo Tėvo mylimi“ (Jud 1). Apaštalas Jonas sakė: „Pažiūrėkite, kokia meile Tėvas yra mus apdovanojęs: mes vadinami Dievo vaikais“ (1 Jn 3:1). Bet ar Jehova myli tik pateptuosius krikščionis? Ne. Jis įrodė, kad myli mus visus. Koks yra pats didžiausias Jehovos meilės įrodymas? Išpirka. Tai brangiausia Jehovos dovana (Jn 3:16; Rom 5:8). w24.01 28 ¶9–10

Ši eilutė atskleidžia, kas padėjo Dovydui įveikti baimę. Nors gyvybė buvo pavojuje, jis mąstė apie tai, ką Jehova dėl jo dar padarys. Dovydas žinojo, kad atėjus metui Jehova jį išvaduos, nes buvo pažadėjęs jam Izraelio sostą (1 Sam 16:​1, 13). Jehova jis tikėjo besąlygiškai. O ką Jehova yra pažadėjęs padaryti dėl tavęs? Nesitikime, kad apsaugos nuo visų problemų. Tačiau kad ir kokių išmėginimų tektų patirti šioje sistemoje, naujajame pasaulyje jų tikrai nebebus (Iz 25:​7–9). Mūsų Kūrėjas pajėgus ir mirusius prikelti, ir ligas išgydyti, ir visus priešininkus pašalinti (1 Jn 4:4). w24.01 6 ¶12–13

Nepamiršk, kodėl pasiaukojai Jehovai. Taip padarei, nes nori būti Dievo pusėje. O kaip įsitikinai, kad radai tiesą? Semdamasis žinių iš Dievo Žodžio. Taip pajautei didelę pagarbą savo dangiškajam Tėvui ir jį pamilai. Tavo tikėjimas stiprėjo ir paskatino atgailauti dėl savo nuodėmių. Atsisakei blogų darbų ir stengeisi suderinti savo gyvenseną su Dievo valia. Jis tau atleido, tad širdyje pajautei didžiulį palengvėjimą (Ps 32:2). Pradėjai lankyti krikščionių sueigas ir pasakoti kitiems apie nuostabius dalykus, kuriuos sužinojai. Dabar, jau pasiaukojęs ir pasikrikštijęs, toliau žengi keliu į gyvenimą ir esi pasiryžęs iš jo niekada neišklysti (Mt 7:​13, 14). Stenkis išlikti tvirtas, atsidavęs Jehovai ir klusnus visiems jo įsakymams. w23.07 17 ¶14; 19 ¶19

Turėdamas omenyje savo pasiaukojimo maldą nepristigsi vidinės tvirtybės atmesti bet kokias pagundas. Pavyzdžiui, neprisileisi nė minties pradėti flirtuoti su kito sutuoktiniu, nes jau būsi nusistatęs to nedaryti. Todėl širdyje neįleis šaknų nederami jausmai, kurių paskui nelengva atsikratyti. Nė nesvyruodamas šalinsies „nedorėlių tako“ (Pat 4:​14, 15). Kaip ir Jėzus, stengsiesi džiuginti savo dangiškąjį Tėvą ir iškart atmesi visa, kas galėtų jį nuliūdinti (Mt 4:10; Jn 8:29). Taigi kilus išmėginimui ar pagundai turime progą parodyti, kad išties trokštame tiksliai sekti Jėzaus pėdomis. Jehova padės tai daryti. w24.03 9–10 ¶8–10