Nesiduokime suklaidinami žmonių išvedžiojimų. Jeigu Jehovos nustatytas normas imtume vertinti netobulo žmogaus akimis, tikriausiai nustotume jų paisyti (1 Kor 3:19). „Šio pasaulio išmintis“ neretai pateisina nuodėmingus troškimus. Užtat pirmajame amžiuje kai kurie Pergamo ir Tiatyrų krikščionys užsikrėtė populiariomis stabmeldiškomis ir amoraliomis idėjomis. Abiejų miestų bendruomenės ėmė toleruoti ištvirkavimą, tad Jėzus jas labai griežtai perspėjo (Apr 2:​14, 20). Šiandien ir mums brukamos visokios nelabos mintys. Šeimos nariai ar pažįstami gali įtikinėti, kad esame pernelyg griežti ir kad Biblijoje išdėstytos moralės normos pasenusios. Būtų klaida daryti išvadą, kad Jehovos duotų įsakymų nepakanka, reikia aiškesnių. Tokios mintys gali pastūmėti krikščionį peržengti, „kas parašyta“ (1 Kor 4:6). w23.07 16 ¶10–11

Marijai, Jėzaus motinai, išties reikėjo palaikymo. Netekėjusi, bet taps nėščia! Neturėdama jokios vaikų auklėjimo patirties augins berniuką, kuriam skirta tapti Mesiju! Ir pagaliau kaip apie nėštumą pranešti savo sužadėtiniui Juozapui? Kaip jam pasiaiškinti? (Lk 1:​26–33) Marija suprato, kad be kitų pagalbos neapsieis. Ji iškart paklausė Gabrieliaus, kaip įmanomas toks stebuklas (Lk 1:34). O kiek vėliau nukeliavo nemenką atstumą iki „vieno miesto Judo aukštumose“, norėdama aplankyti savo giminaitę Elzbietą. Elzbieta pagyrė merginą ir šventosios dvasios paakinta netgi išsakė džiugią pranašystę apie būsimąjį Marijos kūdikį (Lk 1:​39–45). Tada dėkingumo kupina širdimi Marija aukštino Jehovą, kad „parodė savo rankos galybę“ (Lk 1:​46–51). Gabrieliaus ir Elzbietos žodžiai ją labai pastiprino. w23.10 14–15 ¶10–12

144 000 krikščionių patepami šventąja dvasia ir jų ryšys su Jehova ypatingas. Šie Dievo sūnūs tarnaus danguje kunigais drauge su Jėzumi (Apr 14:1). Kunigų tarnyba Padangtės Šventojoje vaizduoja jų tarnybą žemėje (Rom 8:​15–17). O Šventų Švenčiausioji yra dangus, kur gyvena ir pats Jehova. „Uždanga“, skyrusi Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios, yra Jėzaus kūnas. Žemiškas kūnas buvo kliūtis Jėzui įžengti į dangiškąją šventyklą ir tapti jos vyriausiuoju kunigu. Bet Jėzus savo kūną paaukojo žmonijos labui ir taip atvėrė kelią visiems pateptiesiems krikščionims gyventi danguje. Kad gautų tokią dovaną, jie irgi turi atsisakyti savo žemiškojo kūno (Hbr 10:​19, 20; 1 Kor 15:50). w23.10 28 ¶13