Referensyë diˈib miimp mä Wiˈix njukyˈäjtëm ets nDiosmëduˈunëm tijaty yaˈëxpëkäämp ets yajtukjayëyäämp
1-7 ÄÄMBË MARSË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 7, 8
“Tijaty xytyukniˈˈijxëm extëm ja israelitëty ojts nyaynyikojëdë”
it-1-S paj. 523 parr. 7
Congregación
1En Israel, los “príncipes” solían actuar en representación de todo el pueblo. (Esd 10:14.) Así, los “principales de las tribus” hicieron sus presentaciones cuando se erigió el tabernáculo. (Nú 7:1-11.) Los sacerdotes, levitas y “cabezas del pueblo” también actuaron como representantes de la nación cuando se autenticó por sello el “arreglo fidedigno” en los días de Nehemías. (Ne 9:38–10:27.) Durante el viaje de los israelitas por el desierto, doscientos cincuenta de los “principales de la asamblea, los convocados de la reunión, hombres de fama”, se congregaron con Coré, Datán, Abiram y On en contra de Moisés y Aarón. (Nú 16:1-3.) En conformidad con la instrucción divina, Moisés seleccionó a 70 ancianos de Israel para que le ayudaran a llevar “la carga del pueblo”, demasiado pesada para él solo. (Nú 11:16, 17, 24, 25.) En Levítico 4:15 se habla de “los ancianos de la asamblea”; al parecer los ancianos de la nación, sus cabezas, sus jueces y sus oficiales eran los representantes del pueblo. (Nú 1:4, 16; Jos 23:2; 24:1.)
it-2-S paj. 874 parr. 1
Rubén
En el campamento de Israel, los rubenitas acampaban en el lado S. del tabernáculo, flanqueados por los descendientes de Simeón y de Gad. Cuando la nación se ponía en marcha, esta división de tres tribus encabezada por Rubén seguía a la división de tres tribus formada por Judá, Isacar y Zabulón. (Nú 2:10-16; 10:14-20.) Este fue también el orden en que las tribus presentaron sus ofrendas el día de la inauguración del tabernáculo. (Nú 7:1, 2, 10-47.)
w04-S 1/8 paj. 25 parr. 1
Puntos sobresalientes del libro de Números
8:25, 26. Para distribuir de manera conveniente los puestos de servicio de los levitas y por consideración a la edad, a los hombres mayores se les apartaba del servicio obligatorio. Sin embargo, podían ofrecerse para ayudar a otros levitas. Aunque en nuestros días no se jubila a nadie de su labor como proclamador del Reino, el principio implícito en esta ley nos enseña una valiosa lección. Aquel cristiano cuya edad avanzada le impida desempeñar ciertas obligaciones puede participar en otros aspectos del servicio que estén a su alcance.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
it-1 paj. 717 parr. 3
Kaˈaxkopk
Niˈamukë ja israelitëtyë kyaˈaxkopkˈuˈunk yëˈë nety nyigëbäjkˈatandëp ja fyamilyë ets nenduˈun ja nax käjpn. Jyobaa duˈun ojts ttijy ja kyäjpn: “Yëˈë Israel ëjtsëts yëˈë ngaˈaxkopk”, mët ko kyajpxytyuuny mëdë Abrahán (Éx. 4:22). Ets ko ojts dyajnitsoˈoky ja kaˈaxkopkˈuˈunk jap Egipto, ta jyënany: “Ëbëky pëjktäˈäk nidëgokyë yëˈë mˈuˈunk mˈënäˈkëty mëdiˈibë kaˈaxkopkëtyën. Jaˈa ko yëˈë Israel jäˈäyëty yëˈë kyaˈaxkopkëty ëjts yëˈë njaˈaniwäämypy, nenduˈun yëˈë jyëyujk kyaˈaxkopkëty” (Éx. 13:2). Duˈun ja israelitëty ja kyaˈaxkopkëty ojts jyaˈabëkëdë Dios.
8-14 ÄÄMBË MARSË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 9, 10
“Wiˈixë Jyobaa tnëˈëmoˈoy ttuˈumoˈoyë kyäjpn”
it-1-S paj. 403 parr. 6
Campamento
El traslado de este enorme campamento de un lugar a otro (Moisés menciona 40 de estos campamentos en Números 33) también fue una maravillosa demostración de organización. Mientras la nube descansaba sobre el tabernáculo, el campamento seguía en el mismo lugar, y cuando la nube se alzaba, el campamento partía. “Por orden de Jehová acampaban, y por orden de Jehová partían.” (Nú 9:15-23.) Dos trompetas de plata hechas de labor de martillo comunicaban estas órdenes de Jehová al campamento general. (Nú 10:2, 5, 6.) Toques especiales fluctuantes de trompeta indicaban que debía levantarse el campamento. La primera vez que esto ocurrió fue “en el segundo año [1512 a. E.C.], en el segundo mes, el día veinte del mes”. Con el arca del pacto a la vanguardia, partió la primera división de tres tribus, encabezada por Judá y seguida de Isacar y Zabulón. A continuación iban los guersonitas y los meraritas, que llevaban sus porciones asignadas del tabernáculo. Luego, la división de tres tribus, encabezada por Rubén y seguida de Simeón y Gad. Después de ellos iban los qohatitas con el santuario, y seguidamente la división de tres tribus de Efraín, por delante de Manasés y Benjamín. Por fin, en la retaguardia estaba la división encabezada por Dan, acompañada de Aser y Neftalí. De manera que las dos divisiones más fuertes y numerosas tomaron las posiciones de vanguardia y retaguardia. (Nú 10:11-28.)
w11-S 15/4 paj. 4 parr. 4, 5
¿Reconocemos el medio que Dios usa para guiarnos?
¿Cómo podemos demostrar gratitud por la guía de Dios? El apóstol Pablo nos da la respuesta: “Sean obedientes a los que llevan la delantera entre ustedes, y sean sumisos” (Heb. 13:17). Claro, esto no siempre es fácil. Para ilustrarlo, imagínese que usted es un israelita de la época de Moisés. Lleva días caminando por el desierto detrás de la columna. De repente, esta se detiene. “¿Por cuánto tiempo se quedará aquí? —piensa—. ¿Un día? ¿Una semana? ¿Varios meses?” Entonces se pregunta si valdrá la pena deshacer el equipaje. Por si acaso, saca solo lo imprescindible. Sin embargo, pasan varios días y se harta de estar buscando entre los bultos, de modo que decide sacar el resto. Pero cuando está acabando, la columna se levanta, ¡y usted tiene que volver a guardarlo todo! ¡Qué fastidio! Sin embargo, no le queda otra opción que partir “inmediatamente después”, igual que el resto del pueblo (Núm. 9:17-22).
¿Cómo reaccionamos hoy cuando Dios nos da su guía? ¿La seguimos “inmediatamente después” de recibirla, o continuamos haciendo las cosas como siempre? ¿Estamos al día con las últimas instrucciones, como por ejemplo, las relacionadas con los estudios bíblicos, la predicación a extranjeros, la adoración en familia, la conducta durante las asambleas y la colaboración con los Comités de Enlace con los Hospitales? Otra manera de agradecer la dirección divina es aceptando los consejos que se nos den. Por eso, al tomar decisiones importantes, no confiamos en nuestro propio criterio, sino que acudimos a Jehová y su organización. Y tal como un niño corre a sus padres cuando azota una tormenta, buscamos la seguridad que ofrece la congregación cuando azotan los problemas de este mundo.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
it-1 paj. 226 parr. 4
Tuˈukmujkën
Jëjpˈam ets nduˈukmujkëm. Ko ijty ja paskë yajtuny jëmëjt jëmëjt, yëˈë xytyukˈijxëm nuˈunën jyëjpˈamëty nëjkxëm reunyonk mä Jyobaa tˈëwijy tkäjpxwijy ja nyax kyäjpn. Ja ley jyënaˈany ko oogëp ja yetyëjk diˈib kyaj tmëjtuny ja paskë mët ko tsojkëngyëjxm të dyajtëgoy ets kyaj mët ko të tsyoony (Núm. 9:9-14). Ko ja rey Ezequías twoomujky ja nax käjpn diˈib Judá ets Israel duˈun ojts tˈanëëmë: ‘Miitsëty israel jäˈäyëty yajjëmbittë jatëgok ja mjot mwinmäˈänyëty mä ja mwintsënën Jyobaa, këdii mëbäät duˈun mjäˈäyˈattë ta ja mˈap mˈok jyukyˈäjttë. Awdattë, jamyatstë ja mwintsënëty; yaˈoyëdë ja mjot mwinmäˈänyëty. Mëdundë ja mwintsën ets käˈäp mdukjotˈambëkëdëty. Jaˈko yëˈë wintsën paˈëyoop nasˈëëyoˈowëp yëˈë, käˈäp jëduˈunyë mnasˈixëjäˈänëdë pën myajjëmbijttëp ja mjot mwinmäˈänyëty’ (2 Crón. 30:6-9, TY). Ko tuˈugë jäˈäy tyëgoyˈaty mä ja paskë, duˈunxyëp extëmë Dios jagam ëxkëˈëm tpëjtaˈaky. Tyamë Dios mëduumbëty kyaj tˈokmëjtuunëdë paskë, perë Pablo ojts jyënaˈany ets kyaj ndëgoyˈäjtëmë reunyonk diˈib yajtuump sëmään sëmään, duˈun tkujäˈäyë: “Nˈokˈëxtäˈäyëm ja winmäˈäny es nnaybyudëjkëm nixim niyam es nmëdäjtëm waanë niˈigyë tsojkën es nduˈunëm diˈibë oy. Näägëty kyaj nyekynyaymyukëdë mët ja myëˈˈëxpëjkpëty. Kyaj nˈadëtsëm extëm yëˈëjëty, nˈoknayjyotmëkmoˈoyëm nixim niyam, es waanë niˈigyë tyam, mët ko tyimpatnëp mä Jesus jyëmbitäˈäny” (Eb. 10:24, 25).
15-21 ÄÄMBË MARSË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 11, 12
“¿Tiko kyaj yˈoyëty nˈabajt ngutujkëm?”
w01-S 15/6 paj. 17 parr. 20
No nos hagamos oidores olvidadizos
20 La gran mayoría de los cristianos no sucumben nunca a la inmoralidad sexual. Sin embargo, hemos de tener cuidado de no seguir un proceder que resulte en que nos hagamos murmuradores, lo cual nos acarrearía la desaprobación divina. Pablo nos da este consejo: “Ni pongamos a Jehová a prueba, como algunos de [los israelitas] lo pusieron a prueba, de modo que perecieron por las serpientes. Ni seamos murmuradores, así como algunos de ellos murmuraron, de modo que perecieron por el destructor” (1 Corintios 10:9, 10). Los israelitas hablaron contra Moisés y Aarón, sí, hasta contra Dios mismo, y protestaron porque solo tenían el maná que se les proporcionaba de forma milagrosa (Números 16:41; 21:5). ¿Ofendió menos a Jehová la murmuración que la fornicación? El relato bíblico indica que muchos murmuradores murieron mordidos por serpientes (Números 21:6). En una ocasión anterior se había aniquilado a 14.700 criticones rebeldes (Números 16:49). Por tanto, no pongamos a prueba la paciencia de Jehová tratando con falta de respeto lo que nos da.
¿Tiko mbäät tijaty nguˈëˈëw ngukäjpxëm?
12 Tamˈäjtpë nety kanäk pëky tiko mbäät ja israelitëty tmoˈoytyë dyoskujuyëmë Jyobaa. Pes të nety tkexy ja mäjkpë ayoˈon parë yˈawäˈätspëtsëmdët jap Egipto mä yajtuumbëˈat yajmosëˈattë. Ets mä ja mejnyë Tsaptspë nan yaˈˈawäˈätspëtsëëmëdë ko ja soldäädëtëjk pyadëjkëdë mejnyoty. Kom jyantsy myëjjäˈäw kyunuˈkxyjyäˈäwëdë, ta tpäˈtˈëëw tpäˈtˈyaxtë Dios ko nety të myadäˈäktë. Per ¿nuˈun dyempëdaa tmëjjäˈäwëdë?
13 Jantsy jeˈeyë twinguwäˈkëdë wiinkpë jotmay, ta tjäˈäytyëgooytyaaytyë tukëˈëyë diˈibë netyë Jyobaa të tyukmëdunëdë ets kyaj tjäˈäygyëdaktë (Sal. 106:7). Biiblyë jyënaˈany: “E ko jam jyäjtë mä ja tëˈëtsˈit. Ënetyë tnimëtyaktëjkëtyë wiingaty ja Moisés ets ja Aarón”, ko duˈun yˈadëtstë, duˈunxyëp extëm yëˈë tˈëbat tkäjpxpattë Jyobaa (Éx. 16:2, 8, MNM). Jyobaa jantsy axëëk nyayjyäˈäwë, pääty tˈanmääy ko jamyë yˈoˈktäˈäyäˈändë mä ja lugäärë äänëˈëk tëëtsëˈëkpë ets ko yëˈëyë Josué mëdë Caleb diˈib kyaj yˈoogäˈändë (Núm. 14:22-24; 26:65). Min nˈokˈijxëm ti mbäät nduˈunëm parë njëjpkudijëmë tyäˈädë ijxpajtën diˈib kyaj yˈoyëty ets wiˈix mbäät nbanëjkxëmë oybyë ijxpajtën.
it-2-S paj. 855 parr. 2
Riña
Murmuración. La murmuración causa desánimo y es destructiva. Los israelitas murmuraron contra Jehová al poco de salir de Egipto, criticando la dirección que había provisto por medio de sus siervos Moisés y Aarón. (Éx 16:2, 7.) Posteriormente, sus quejas desanimaron a Moisés hasta tal punto que pidió morir. (Nú 11:13-15.) La murmuración puede poner en peligro de muerte a quien la practica. Jehová consideró aquella murmuración contra Moisés como una queja rebelde en contra de Su propio acaudillamiento. (Nú 14:26-30.) Muchos perdieron la vida a consecuencia de la crítica.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
it-2 paj. 288
Manaa
Wiˈix yˈixëty ets yˈoyë. Ja manaa duˈun yˈixëty extëmë silantrë päjk ets tyuktëˈkxnaxy extëmë kepyˈuˈpyky, o extëmë resinë ets tëˈkx jäjp. Ko yˈoyë, duˈun jyawë extëmë gayetë diˈib të yˈondëˈëtsy. Ko ijty yajmadäˈäy mä këˈam molinë o yajwindexy mä tuˈugë morteerë, ta net kyëˈëy o ta yˈoyë extëmë gayetë ets kyëˈëy ornoty (Éx. 16:23, 31; Núm. 11:7, 8).
22-28 ÄÄMBË MARSË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 13, 14
“Ko nmëdäjtëmë mëbëjkën xyajjotmëktakëm”
w06-S 1/10 paj. 17 parr. 5, 6
La fe y el temor de Dios nos infunden valor
5 Sin embargo, los otros dos espías, Josué y Caleb, estaban deseosos de entrar en la Tierra Prometida, de modo que dijeron: “[Los cananeos] son pan para nosotros. Su amparo se ha apartado de sobre ellos, y Jehová está con nosotros. No los teman” (Números 14:9). ¿Se trataba acaso de ciego optimismo? Ni mucho menos. Al igual que el resto de la nación, ellos habían visto cómo Jehová humillaba con las diez plagas al poderoso Egipto y sus dioses; y luego habían contemplado cómo ahogaba a Faraón y sus ejércitos en el mar Rojo (Salmo 136:15). Es obvio que el miedo de los diez espías y de quienes les hicieron caso carecía de justificación. De ahí que Jehová expresara cuánto le dolía esa actitud: “¿Hasta cuándo me tratará sin respeto este pueblo, y hasta cuándo no pondrán fe en mí por todas las señales que he ejecutado en medio de ellos?” (Números 14:11).
6 Jehová señaló directamente la raíz del problema: la cobardía del pueblo se debía a la falta de fe. Ciertamente, la fe y el valor van de la mano; tanto es así que el apóstol Juan escribió lo siguiente acerca de la congregación cristiana y su lucha espiritual: “Esta es la victoria que ha vencido al mundo, nuestra fe” (1 Juan 5:4). En tiempos modernos, una fe comparable a la de Josué y Caleb ha permitido que los testigos de Jehová prediquemos las buenas nuevas del Reino, sin importar que seamos jóvenes o ancianos, fuertes o débiles. No ha habido un solo enemigo capaz de acallar a este ejército lleno de fuerza y valentía (Romanos 8:31).
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
it-1 paj. 740
Ja nax diˈibë Dios myooy ja israelitëty
Jantsy oyë nety ja naxwinyëdë diˈibë Dios myooy ja israelitëty. Pes ko Moisés tkejxy ja yetyëjkëty parë nëjkx tniˈˈixtë ja it naxwinyëdë, ko jyëmbijttë yëˈë myëjjäjttë iigë, granaadë ets tuk mëjjënonyë uubëts diˈib kyëxtëëytyë kepykyëjxy ets tkëëyjäjttë nimajtskë yetyëjk. Ja käjpn niˈˈijxpë jyënandë ko jantsy oy ja nax ets ko kyaj ja jëˈxy pëky jam yˈamääytyaˈaky, oy tkamëdäjttë mëk ja mëbëjkën (Núm. 13:23, 27).
29 ÄÄMBË MARSË AXTË 4 ÄÄMBË ABRIL
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 15, 16
“Exkëm mduktëkëdë mëjˈat këjxmˈat ets këˈëm mnaytyukjotkujkˈäjtënët”
¿Xyˈixyˈäjtpëtsë Jyobaa?
12 Per mä nety tyuˈuyoˈoytyë parë jyäˈtäˈändë mä ja Nax diˈib Yajtukwinwäˈänëdë, ta Coré wyinmääy ko kyaj yˈoyëty extëm yajtuˈumoˈoy ja Diosë kyäjpn. Ta tjayajtëgatsany mët 250 yetyëjk diˈibë nety mëj ijttëp. Waˈan wyinmääytyë ko Jyobaa kyupejkypy tijaty tyunandëp ets pääty tnibëdëˈktë ja kutujkën diˈibë Moisés myëdäjtypy. Ets tˈanmääytyë: “¡Wiˈix ko miitsëty nimajtskë jantsy oy jantsy kunuˈkxy mdimynyeyajnaxëtë! Pën tëgokyëts yëˈë Israel jäˈäyëty tëëts yëˈë Dios kyunuˈkxtäˈäjëtë. Ets yëˈë Wintsën yëˈë këˈëm tim yajpatp mä ëtsäjtëmën niˈëmukë” (Núm. 16:1-3, MNM). ¡Mëj këjxm nyayajnäjxëdë! Moisés ta jeˈeyë yˈatsooy: “Jyobaa yëˈë yajnigëxëˈëgaampy pën diˈib yëˈë jyaˈäjtypy” (käjpxë Números 16:5). Ko jakumbom ojts tsyuˈujënë të nety ja Coré mëdë jyaˈay yˈoˈktäˈäytyë (Núm. 16:31-35).
¿Xyˈixyˈäjtpëtsë Jyobaa?
11 Jyobaa kyaj tuknax tˈijxyë Moisés mëdë Coré. ¿Tiko? Yëˈko kyaj tuknax tkupëjktë wiˈixë Jyobaa tijaty ttukniwijtsë ets wiˈix ttsejky tijaty yajtunët. Coré yëˈë tuˈugë lebitë diˈib tsoˈon mä fyamilyë Qohat. Jekyë nety kujk Dios mëduunë ets waˈan tˈijxy wiˈixë Jyobaa dyaˈˈawäˈätspëtseemy ja israelitëty mä ja mejnyë Tsaptspë. Nan waˈan dyaˈoˈky pënaty kyaj tmëmëdoodë Jyobaa jam Sinaí ets nan waˈan tpagëëy ja kääxë kajpxyˈatypyë (Éxo. 32:26-29; Núm. 3:30, 31). Tyäˈädë yëˈë xytyukˈijxëm ko waˈan jeky tmëmëdooyë Jyobaa, pääty may ja israelitë yajnäjxëdë mëj.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
w98 1/9 paj. 20 parr. 1, 2
Tun diˈib mas jëjpˈam
Jyobaa mëjwiin kajaa ojts tˈixyë tyäˈädë jotmay. Pesë Biiblyë jyënaˈany: “Ënet ja Dios tˈënëmääy ja Moisés: myajˈooktëp taabë jäˈäy” (Números 15:35). ¿Tiko Jyobaa tˈijxy ko tyäˈädë yetyëjk mëjwiin kajaa nety të tyëgoy?
Ja nax käjpn tëdujk xëëw nety mbäät tyundë, extëm nyëjkxtët jäˈxpë, tˈixtët ja kyaˈay yˈukën o ti wyitˈatan nyijamˈatandëp. Per ja myëjëxtujk xëëbë jam ja tiempë dyajtundët mä Diosˈawdattë. Kyaj nety wiˈixëty ko pën tkäjpmukyë jäˈäxy, per kubojkpë nety ko duˈun ttuny ja xëëw mä pyaatyëty tˈawdatëdë Jyobaa. Ëtsäjtëm kyaj tyam nekypyaduˈunëm ja Ley diˈibë Moisés yajmooy, per ¿këdii tyäˈädë yëˈë xytyukˈijxëm ko tsojkëp nwinmäˈäyëm tijaty diˈib jëjpˈam nbëjtakëm? (Filip. 1:10).
5-11 ÄÄMBË ABRIL
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 17-19
“Ëjts nëjkx mijts duˈun xyjyawë duˈun ta [...] jeexyë mgumäˈäyën”
¿Nmëdäjtëmë Jyobaa extëmë kumäˈäyën?
9 Nˈokwinmäˈäyëm jatëgok mä ja lebitëty, yëˈëjëty kyaj yajtukumääytyë nyax. Per diˈibë nety jëjpˈam tyuunkˈäjttëp yëˈë ja Diosë tyuunk, pääty mbäädë netyë Jyobaa yˈijxˈit kyuentˈatëdë extëm tyukwandakëdë: “Ëjts nëjkx mijts duˈun xyjyawë duˈun ta [...] mgumäˈäyën xypyikyën” (Núm. 18:20, Mʉgoxpʉ ja̱ noky mʉdiˈibʉ jyaayʉn Moisés). Oy tyam ngatuˈunëm mä Diosë tyëjk diˈibë jäˈäy të tkojy, oy ko nanduˈun nmëbëjkëm ko Dios yëˈë xymyoˈoyäˈänëm tijaty nyajtëgoyˈäjtëm duˈun extëm ja saserdotëty ets ja lebitëty. Kom niˈigyë nmëwingoˈonëm ja kutëgoˈoyën, pääty jyëjpˈamëty ets nmëdäjtëmë tyäˈädë mëbëjkën (Diˈibʉ Jat. 13:17).
Jyobaa yëˈë ngumäˈäyënˈäjtëm
4 Extëm nˈijxëm, ja lebitëty kyaj yajtukumääytyë nyax, per yëˈë yajtukumääytyë diˈib mas tsobatp: tyundët “extëmë Jyobaa syaserdotëty” (Jos. 18:7). Päätyë Jyobaa yˈanmääyëdë: “Ëjts nëjkx mijts duˈun xyjyawë duˈun ta [...] mgumäˈäyën xypyikyën” (Núm. 18:20, MNM). Per ¿waˈandaa nety xëmë yˈayowäˈändë mët ko kyaj tmëdattë ja kyam tyuˈu? Números tnigajpxy ko kyaj (käjpxë Números 18:19, 21, 24). Ja lebitëty yëˈë ijty yˈaxäjëdëbë diesmë extëmë kumäˈäyën diˈib ja israelitëty yäjktëp, duˈun tijaty yaˈijt yajwindëëdëp ets ja jëyujk animal diˈib myëdäjttëp. Ets ta nanduˈun ja lebitëty dyaktë diesmë, twinˈixtë tijaty mas oy parë tmoˈoytyë ja saserdotëty (Núm. 18:25-29). Tyäˈädë saserdotëty nan yëˈë yˈaxäjëdëp mä ja Diosë tyëjk, tukëˈëyë tijaty ja israelitëty yäjktëp parë Jyobaa. Ets mbäädë nety yˈittë seguurë ko Jyobaa moˈoyanëdëp tijaty tëgoyˈäjtxëp.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
Dios tsyejpyë jäˈäy diˈib wäˈäts
6 Ja tuk peky tiko mbäät nayaˈijtëm wäˈäts, yëˈko Jyobaa xëmë tˈanëëmë pënaty mëduunëp parë nyayaˈitëdët wäˈäts. Extëm nˈokpëjtakëm, ja anaˈamën diˈibë Jyobaa myooy ja israelitëty ojts ttukˈanaˈamdë ets nyayaˈitëdët wäˈäts mä myëdunëdë. Ja anaˈamën yajxon ojts tnigajxy ko ja saserdotë wintsën majtsk ok tsyiˈijët ko dyakët ja wintsëˈkënë mä niˈamukë ja israelitë yajmeˈxyë pyoky (Levítico 16:4, 23, 24). Nanduˈun ojts tnigajxy ets niˈamukë ja saserdotëty kyëbuj tyekypyujtët ko dyakäˈänët ja wintsëˈkën (Éxodo 30:17-21; 2 Crónicas 4:6). Ets naa 70 anaˈamën yajˈyajky näˈäjaty ja israelitëty yajpäätyë nyiniˈx kyëbäjk axëëk. Ko ijty duˈun yajpäättë kyaj mbäät ttuktëkëdë myëguˈuktëjk mä Dios awdattë, pes mbäät axtë tkuˈoogëdë (Levítico 15:31). Nanduˈun ja anaˈamën jyënaˈany ko tuˈuk ja israelitë kyaj yajpäädët wäˈäts, ta ttunët wiˈix ja anaˈamën dyajnigutukë, extëm tsyiˈijët ets tpujëdë wyit; pën kyaj ijty duˈun ttuny, ta “yajjoˈotsy [o kyutëgoy] mä ja kyäjpnën” (Números 19:17-20, MNM).
7 Oy tyam kyaj nyekyyajpanejxy ja anaˈamën diˈibë Moisés yajmooy, yëˈë xytyukˈijxëm wiˈixë Dios tˈixyë wäˈätsˈäjtën, yëˈë tsyejpy ets nayaˈijtëm wäˈäts parë mbäät nˈawdäjtëm. Ets yëˈë kyaj tyëgatsy (Malaquías 3:6). Jyobaa net tkupëkäˈäny tijaty ndukmëduˈunëm pën wäˈäts ets pën “kaˈp jaˈa jëbëkpë [o axëëkpë] maa” (Santiago 1:27, NTM). Pääty oy ko nijäˈäjëm tidën tyam yˈandijpy nayaˈijtëm wäˈäts.
12-18 ÄÄMBË ABRIL
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 20, 21
“Nˈokˈijtëm yuunk naxypy ko myaymyuky ja amay jotmay”
Nˈokˈijtëm yuunk naxypy parë Jyobaa nyajjotkujkˈäjtëm
19 Pën ijtëm yuunk naxypy, ta kyaj nëjkx ndëgoˈoyëm. Min jatëgok nˈoknimaytyakëmë Moisés. Kanäk jëmëjt yˈijty yuunk naxypy ets tyuun tijatyë Jyobaa tyukjotkëdakypy. Per mä nety yˈabajnë 40 jëmëjt mä ja israelitëty tsyënääyëdittë mä ja lugäärë äänëˈëk tëtsëˈëkpë, ta Moisés dyajtëgooy ja yuunkˈat naxypyˈat. Ets jantsy jeˈeyë netyë Míriam të yˈooky ets të nyaxtëkë Qadés, ko jatëgok ja israelitëty tyëjkëdë abajt kutujkpë mët ko kyaj tmëdattë tijaty jyatsojktëp. Biiblyë jyënaˈany ko ta ja nax käjpn tnibëdëˈktë Moisés mët ko kyaj ti nëë. Jyobaa jantsy kanäkˈokë netyë miläägrë të ttuny mët yëˈëgyëjxmë Moisés, etsë Moisés jantsy kanäk jëmëjtë nety të twoowˈyoˈoy ja nax käjpn tsuj yajxon, per duˈunyëm yajnibëdëˈky. Ets ko ja israelitëty tˈëbat tkäjpxpattë, duˈunxyëp extëmë Moisés tpokyëty ko kyaj ti nëë (Núm. 20:1-5, 9-11).
Nˈokˈijtëm yuunk naxypy parë Jyobaa nyajjotkujkˈäjtëm
20 Ko Moisés nyibëdëˈkë ja nax käjpn, ta jyantsy jyotˈambëjky, ets kyaj yëˈë ojts tmëgajpxy ja tsäägaats extëmë netyë Jyobaa të yˈanëˈëmxëty. Yëˈë tyukjotˈambëjk ja israelitëty ets jyënany ko yëˈë nety tyunaampy ja miläägrë. Ta net twojpy ja tsäägaats majtskˈok ets pyëtsëëmy ja kom nëë. Ko Moisés dyaˈijxë mëjˈat këjxmˈat ets ko jyantsy jyotˈambëjky, ta yajtëgooyë (Sal. 106:32, 33). Ets mët ko jantsy tuk ratë dyajtëgooy ja yuunkˈat naxypyˈat, ta Jyobaa kyaj nyekyyajtëjkë mä ja Nax diˈib Yajtukwandaktë (Núm. 20:12).
21 ¿Ti xytyukniˈˈijxëm extëm jyajtyë Moisés? Tuk pëky, yëˈë ko tsojkëp nduˈunëmë mëjääw parë duˈunyëm njäˈäyˈäjtëm yuunk naxypy. Pën nnayjyaˈaytyëgoˈoyëm oy jeˈeyë jantsy waanë, mbäät xytyuktëjkëmë mëjˈat këjxmˈat ets mbäädë net nyajpëtsëˈëmëmë ääw ayuk o nduˈunëm diˈib kyaj yˈoyëty. Myëmajtsk pëky, ko tijaty njantsy myëmäˈäy njantsy myëdäjëm, mbäät dyajtëgoy ja yuunkˈat naxypyˈat. Pääty, nˈoktuˈunëmë mëjääw parë xëmë nˈijtëm yuunk naxypy oy ti jotmay nbatëm diˈib nmëgëjx nmëdujkëm.
w09-S 1/9 paj. 19 parr. 5
Un Juez que nunca pasa por alto sus normas de justicia
Primero, Dios no le mandó a Moisés que le hablara al pueblo, y mucho menos que los llamara rebeldes. Segundo, Moisés y Aarón no glorificaron a Dios. De hecho, Jehová los censuró por no haberlo santificado (versículo 12). Con la expresión “les sacaremos agua”, Moisés dio a entender que serían él y Aarón —y no Dios— quienes proporcionarían milagrosamente agua al pueblo. Tercero, el castigo divino estuvo de acuerdo con otras sentencias que Jehová había dictado en casos similares. Recordemos que también le había negado la entrada a Canaán a una generación anterior de rebeldes (Números 14:22, 23). Y cuarto, por ser los líderes de la nación, es natural que Dios exigiera más de ellos (Lucas 12:48).
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
¿Nˈijxëm ja diˈib amääy amutsk extëmë Jyobaa tˈixy?
12 Jyobaa mbäätxyëp netyë ojts ttukumëdoyë Aarón ko kanäkˈok tyëgooy. Per jyaygyujkë ko kyaj nety yˈaxëkjäˈäyëty. Aarón tyëgooy mët ko tpatyë amay jotmay ets mët ko tmëdoowˈijty extëmë jäˈäy yˈanmääyëdë. Per ko Dios yˈanmääyë ko të nety tyëgoy netyë tkupëjky (Éx. 32:26; Núm. 12:11; 20:23-27). Aarón tsyojkë Jyobaa ets jodëmbijt, pääty ojts yajpokymyeˈkxy. Ko nyajxy kanäk jëmëjt, Aarón mët ja tyëëm yˈääts duˈunyëm yajjamyajtstë ko kyaj tmastuttë Jyobaa (Sal. 115:10-12; 135:19, 20).
19-25 ÄÄMBË ABRIL
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 22-24
“Jyobaa kunuˈkxën dyajjëmbijty ko ja kyäjpn yajkäjpxpokany”
bt-S kap. 7 parr. 5
“Declaró las buenas nuevas acerca de Jesús”
5 Hoy, como en el siglo I, los perseguidores no logran detener el avance de la predicación. Con frecuencia, al obligar a los cristianos a trasladarse —sea a una prisión o a un territorio diferente—, lo único que consiguen es expandir el mensaje del Reino. Por ejemplo, durante la II Guerra Mundial se dio un extraordinario testimonio en los campos de concentración nazis. Un judío que conoció la verdad de este modo dijo: “La fortaleza de los testigos de Jehová que estaban prisioneros me convenció de que sus creencias se basaban en las Escrituras, de modo que me hice Testigo”.
it-2-S paj. 250
Locura
La locura de oponerse a Jehová. El profeta Balaam insensatamente quiso profetizar contra Israel a fin de recibir dinero del rey moabita Balac. Pero Jehová frustró sus esfuerzos. El apóstol Pedro escribió acerca de Balaam que “una bestia de carga sin voz, expresándose con voz de hombre, estorbó el loco proceder del profeta”. Para designar la locura de Balaam, el apóstol usó la palabra griega pa·ra·fro·ní·a, que transmite la idea de “estar fuera de juicio [razón]”. (2Pe 2:15, 16; Nú 22:26-31.)
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
w04 1/8 paj. 27 parr. 2
Diˈib të yajtukwijtstuˈuty mä Números
22:20-22. ¿Tiko Jyobaa ttukjotˈambëjkyë Balaam? Jyobaa të nety tˈanëëmë ja Balaam parë kyaj tkäjpxpokët ja israelitëty (Núm. 22:12). Per kyaj tmëmëdooyë Jyobaa, pes pyatsoˈon ja jyaˈayëtyë Balac mët ko oyë nety wyëˈëmäˈäny mët ja rey parë ti myoˈoyëdët (2 Peed. 2:15, 16; Juud. 11). Kuanë ko ojts tkunuˈkx ja israelitëty en lugäär tkäjpxpokët, per oy duˈun jyajty, duˈunyëm tˈëxtääy ja winmäˈäny wiˈix oy wyëˈëmët mët ja rey. Pääty tˈanmääy parë dyajtunët ja toxytyëjkëty diˈib yˈawdäjttëbë Baal ets dyajtëgoytyët ja yetyëjkëty diˈib Israel (Núm. 31:15, 16). Jyobaa tyukjotˈambëjkë Balaam mët ko mëjwiin kajaa tˈatsojky ja meeny sentääbë.
26 ÄÄMBË ABRIL AXTË 2 ÄÄMBË MAYË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | NÚMEROS 25, 26
“Tijaty tuˈugë jäˈäy tyuumpy mbäädë wiinkpë ttukˈoyˈaty”
“Kugaˈaktë ja mëˈinduunk”
KO TUˈUGË jäˈäy tsyoony äjkxmäjtspë, yajxon twinˈixy ti pyëjtäˈägaampy mä ja xyuˈuny parë ja äjkx tmatsët, ta nyejxy mä xëmë yˈäjkxmatsy. Ko tkujëduwë ja xyuˈuny ets tjawë ko të ja äjkx tmatsy, ta tjuuty. Jantsy jotkujk nyayjawëty ko të tpëjtaˈaky mä ja xyuˈuny diˈib mbäät tniminy ja äjkx.
2 Duˈun extëmë tyäˈädë äjkxmäjtspë yajxon tˈixy ti yajtuumpy parë äjkx tmatsët, nanduˈun tyuun jyäjtë mä jëmëjt 1473 mä kyajnëm myinyë Kristë. Tuˈugë jäˈäy diˈib xyëˈäjt Balan ojts yajxon twinˈixy ti mëët dyajtëgoyët ja israelitëty diˈibë naty myëjˈijxpajnëdëp ja nax diˈibë Dios tukwandakëdë. Balan duˈunë naty nyayajnaxyëty extëmë Diosë kyugäjxpë, per yëˈë naty tuˈugë jäˈäy diˈib jantsy atsojkp, pes ojts yajmeenymyoˈoy parë nëjx ttuknikäjxpetyë ayoˈon ja israelitëty. Per niˈigyë ojts tkunuˈkxy pesë Jyobaa kyaj tnaˈijxy etsë Balan ttukpëtsëmëdë wyinmäˈäny. Per kom tsyejpy ja myëjuˈuny ta ojts tniwinmayë wiˈix mbäät dyajtëgoy ja israelitëty. Ojts wyinmay ko Dios mbäät këˈëm tˈaxëktunyë kyäjpn pën mëduundëgooyëp. Pääty, ¿ti ojts dyajtuny? Yëˈë ja toˈoxyˈënäˈkë tsujatypyë diˈib tsënääytyëp Moˈap (Números 22:1-7; 31:15, 16; Diˈibʉ Jatanʉp 2:14).
“Kugaˈaktë ja mëˈinduunk”
4 ¿Tiko may ja israelitë ojts tyëgoytyë? Yëˈko kyaj naty tnekymyëdattë oy ja jyot kyorasoon. Të nety tmëjagamgaˈaktë Jyobaa ets të nety tjäˈäytyëgoytyë tijaty të tyukmëdunëdë, extëm yaˈˈawäˈätspëtsëëmëdë Ejiptë, yajkääy yaˈukëdë, kyuentˈäjtëdë mä ja lugäärë äänëˈëk tëtsëˈëkpë ets axtë yajjäjtëdë oy mëk mä ja nax diˈibë nety të tyukwandäˈägëdë (Ebreeʉsʉty 3:12). Apostëlë Pablo jyamyajts wiˈix ja israelitë tyëgooytyë, pääty ojts tkujayë: “Kyaj nmëˈinduˈunëm, extëm yëˈëjëty nimay yˈadëtstë, es yˈoˈktë iˈpx tëgëk mil mä tuˈukpë jeˈeyë xëë” (1 Korintʉ 10:8).
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
it-2 paj. 238 parr. 1, 2
Tsëbäˈän
Waˈan ko ojts dyajwäˈkxtë ja nax, tˈijxtë nuˈun myayëty tuˈuk tuˈugë familyë tyëëm yˈääts, ets ttuundë ja rifë. Mä ttuundë ja rifë, jam tnijäˈäwëdë naa mätsoo pyäädäˈänëdë tuˈuk tuˈugë familyë, pën anikëjxytsyoow, abatkëˈëytsyoow, aˈoytsyoow, anäjnytsyoow o pën mä joyˈit o tunoty kopkoty. Kyaj pën ojts dyajtsiptaˈaky ets tnaywyinaxëjäˈäwë mët ko yëˈë Jyobaa diˈib yajnigutujkë mä tyukäˈäjëdët (Prov. 16:33). Duˈunë Dios ojts ttukniwitsë mä niduˈuk niduˈuk tyukäˈäjëdët extëm mbäät yˈadëy tijaty ojts tnaskäjpxë Jacob mä nety kyaˈookynyëm, diˈib ojts yajkujayë mä Génesis 49:1-33.
Ko net ojts tnijawëdë ja familyëty mäjaty tyukäˈäjëdë ja nax, ta net ojts tˈawitstë ja tsyëbäˈän, per yëˈë yaˈijx nuˈun nyimayˈattë, duˈun yaˈˈanmääytyë: “Tsojkëp xynyirifëtundët ja nax parë xyjyaˈˈattët. Mas kajaa yajmoˈoytyët ja diˈib nimayë tyëëm yˈääts, ets ja diˈib niwaanë yajpuwitsëp ja nyax. Niˈamukë yajkumääytyaˈaytyët extëmë nety të pyäädëdë mä ja rifë. Duˈun ja nax yajtukumaytyët extëm ja tyääk tyeetyë tyëëm yˈääts” (Núm. 33:54). Extëm ojts tyukäˈäjëdë ja nax, jamën tjaˈäjttë, jaayë yajpuwijtsy pën niwaanë tyëëm yˈäätsëty ets yajmooy ja diˈib nimay. Pääty ja Judá nyax ojts yajpuwitsy ko yaˈijxy jantsy kajaa ets yajmooy tuk pëky ja tyëëm yˈäätsë Simeón (Jos. 19:9).