Referensyë mëdiˈibë miimp mä Wiˈix njukyˈäjtëm ets nDiosmëduˈunëm tijaty yaˈëxpëkäämp ets yajtukjayëyäämp
© 2023 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
1-7 ÄÄMBË MAYË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | 2 CRÓNICAS 17-19
“Nˈokˈijxëmë nmëguˈukˈäjtëm extëmë Jyobaa yˈixëdë”
¿Mmëjpëjtäˈägaampy tijaty wëˈëm jääybyety?
7 Minë net nˈoknimaytyakëm ja yˈijxpajtënë Jehosafat, ja myäängë Asá. Jyobaa yˈoyˈijx wiˈix jyaˈayˈajtyë Jehosafat. Ko ttukˈijxpejtyë Jyobaa, ta oy tijaty ttuuny, per nan tyuun diˈib kyaj oy wyimbëtsëëmy. Extëm nˈokpëjtakëm, yajpëjkë myäänk mët ja nyëëxë rey Acab diˈib jantsy axëkjäˈäy. Ok, ta tpudëjkë Acab mä ojts tsyiptundë mët ja soldäädë diˈib Siria, oy ja kugajpxy Micaya jyaˈˈanmääyë ets kyaj tpudëkët. Jawaanë Jehosafat jyaˈoˈky mä nety tsyiptundë (2 Crónicas 18:1-32). Ko jyëmbijty Jerusalén, ta ja kugajpxy Jehú yˈanmääyë: “¿Yëˈë duˈunë axëkjäˈäy diˈib mijts mbäät xypyudëkë, ets yëˈë duˈun mbäät xytsyoky pënaty yˈaxëkˈijxypyë Jyobaa?” (käjpxë 2 Crónicas 19:2, 3).
Jamyats xëmë ko mtsojkëbë Jyobaa
8 Jyobaa xytyuknijäˈäwëm ko yëˈë kyaj tˈixy mäjaty ndëgoˈoyëm, yëˈë yˈijxypy tijaty oy nduˈunëm (2 Crónicas 16:9). Duˈun yajnimaytyaˈagyë Jehosafat, diˈib tuun rey jam Judá. Yëˈë ojts tëgok ttuny diˈib kyaj yˈoyëty, ojts tpatsoony ja rey Acab diˈib Israel ko ojts nyijkxy tsiptuumbë. Acab të nety yˈanëˈëmxëty 400 kugajpxy diˈib andaktëp ko madäˈägandëp. Perë Micaya, tuˈugë kugajpxy diˈibë kyaj yˈandaˈaky, ojts tˈanëëmë Jehosafat mëdë Acab ko kyaj myadäˈägäˈändë. Ets kyaj jyantsy myadaktë, ja rey Acab oˈk tsipoty etsë Jehosafat nan jawaanë kyaˈoky. Ta Jyobaa tkejxyë Jehú parë nëjkx tˈanëëmë Jehosafat ko axëëk extëm të yˈadëˈëtsy, per ta nanduˈun tˈanëëmët ko të “oyˈäjtën” yajpääty mä tijaty të ttuny (2 Crónicas 18:4, 5, 18-22, 33, 34; 19:1-3).
9 ¿Tijaty oyˈäjtënë nety të ttunyë Jehosafat? Të nety tkexy ja prinsipes, lebitëty ets ja saserdotëty mäjatyë yˈit lyugäärë Judá parë jäˈäy ttukniˈˈixëdët ja Diosë yˈanaˈamën. Ets oy wyimbëtsëëmy, pes mayë jäˈäy tˈixyˈäjttë Jyobaa diˈib tsoˈondëp wiink naxwinyëdë (2 Crónicas 17:3-10). Pääty, oy tëgokë Jehosafat ttuuny diˈib kyaj yˈoyëty, Jyobaa kyaj tjäˈäytyëgooy tijaty oyˈäjtënë nety të ttuny. Tyäˈädë yëˈë xytyukniˈˈijxëm ko mbäät niˈamukë ndëgoˈoyëm, per pën nduˈunëmë mëjää parë xëmë nmëduunˈadëtsëmë Jyobaa, yëˈë duˈunyëm xytsyokäˈänëm ets kyaj tjäˈäytyëgoyaˈany tijaty oyˈäjtënë të nduˈunëm.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
Nˈokmëduˈunëmë Jyobaa amumduˈukjot
10 Asá yëˈë myäänkˈäjtë Jehosafat etsë Biiblyë jyënaˈany ko yëˈë “oy winë tuuny, jëtuˈun tä ja tyeetyën” (2 Crónicas 20:31, 32, Tios yˈaaw yˈayuk [TY]). Pes ojts tpanëjkxë ja tyeetyë yˈijxpajtën ets yˈanmääy ja nax käjpn parë duˈunyëm tmëdundëdë Jyobaa. Ojts tkexyë yetyëjk mäjaty ja nax käjpn diˈib yˈaneˈembyë Judá parë tyukniˈˈixëdët wiˈix ja Diosë “yˈënäˈänëm tyiyajtën myinyën” (2 Crónicas 17:7-10, TY). Jehosafat axtë ojts nyijkxy mä ja it lugäär diˈib anikëjxytsyoo diˈib nyitënaapy ja rey diˈib Israel parë tpudëjkë ja israelitëty ets jatëgok tˈawdattëdë Jyobaa (2 Crónicas 19:4). Jehosafat yëˈë tuˈugë rey “diˈib yˈëxtääyë Jyobaa amumduˈukjot” (2 Crónicas 22:9).
11 Mä tyäˈädë tiempë, nan tsyojkypyë Jyobaa ets niˈamukë jäˈäy yˈixyˈatëdët, ets ëtsäjtëm mbäät nbudëjkëm. Pääty, nˈoknayajtëˈëwëm: “¿Nduumbyëtsë mëjääw parëts nˈëwaˈkxy ngäjpxwaˈkxy tuˈuk tuˈugë poˈo? ¿Nyaˈëxpëkaambyëts tuˈugë jäˈäy parë nanduˈun tmëdunëdë Jyobaa? ¿Nmënuˈkxtakypyëtsë Jyobaa parëts xypyudëkët etsëts nbäädët?”. Pën nduˈunëmë mëjääw, Jyobaa mbäät xypyudëjkëm parë nyaˈëxpëjktsondakëm tuˈugë jäˈäy. Per ¿nyajtunäˈänëmë tiempë parë nëjkxë jäˈäy nyaˈëxpëjkëm mä jyapäätyëty nboˈkxëm? Nˈokjamyajtsëm ko Jehosafat tyuunë mëjääw parë tpudëjkë ja israelitëty ets jatëgok tmëdundëdë Jyobaa. Ëtsäjtëm, nan mbäät nbudëjkëm pënaty të tmäjtsˈyungëdë Diosë tyuunk. Ets pënaty tuundëp mëjjäˈäy, mbäät ttukniwitsëdë parë nëjkx tkuˈixëdë ets tpudëkëdë pënaty të yaˈëxkaxtë mä Diosë kyäjpn, pes waˈan të tmastuˈuttë ja poky kaytyey.
8-14 ÄÄMBË MAYË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | 2 CRÓNICAS 20, 21
“Nˈoktukˈijxpajtëmë Jyobaa”
Nˈoknayaˈijtëm tuˈugyë parë nnitsokëm mä ja kutëgoˈoyën
8 Ja tiempë mä jyukyˈajty ja rey Jehosafat, nan ojtsë Diosë kyäjpn twinguwäˈägë tuˈugë myëtsip diˈib jantsy kumëjää. Ojts nyayajtuˈugyëdë kanäägë käjpn ets nyimiinëdë “tëgoy myayjyaˈay” parë mëët tsyiptunäˈändë (2 Crón. 20:1, 2). ¿Ti net tyuundë? Kyaj wyinmääytyë ko mbäät këˈëm nyaynyitsiptunëdë, yëˈë tyukˈijxpajttë Jyobaa (käjpxë 2 Crónicas 20:3, 4). Tuˈugyë nyayaˈijtëdë, kyaj këjkjaˈa dyajtuundë winmäˈäny extëmxyëp niˈigyë yˈoybyëtsëmët. Biiblyë jyënaˈany ko “nuˈunë tadë tiempë nyajxy niˈamukë diˈib tsënääytyëp Judá yajpattë Jyobaa wyindum, axtë ja myutskˈënäˈkuˈunk, nyëdoˈoxyëty etsë yˈuˈunk yˈënäˈk” (2 Crón. 20:13). Tuˈugyë nyayaˈijtëdë, oy wiˈixëm ja xyëë jyëmëjtëty, ets myëmëdoodë extëmë Jyobaa yˈanmääyëdë. ¿Wiˈix wyimbëtsëëmy? Ojtsë Jyobaa kyuwäˈänëdë mä ja myëtsipëty (2 Crón. 20:20-27). Tyäˈädë yëˈë xytyukˈijxëm ko jëjpˈam ets nnayaˈijtëm tuˈugyë parë nwinguwäˈkëmë ayoˈon jotmay.
Näämbëkëty, pëjtäˈäktë mwinmäˈäny parë niˈigyë xymyëdundëdë Jyobaa
7 Jyobaa yˈatsoowëmbijttë Jehosafat, mët yëˈëgyëjxm tuˈugë lebitë, diˈib xëwˈäjt Jahaziel. Duˈun yˈanmääyë: “Naybyëjtäˈägëdë mä mlugäär tukˈityë mdanëdët ets ixtë wiˈixë Jyobaa myajnitsoˈogëdë” (2 Crón. 20:13-17). Kyaj mbäät pën duˈun tsyiptuny pën jeˈeyë tukˈityë tyanë. Per yëˈë netyë Jyobaa diˈib duˈun të tniˈanaˈamë, kyaj yëˈëjëty tuˈugë naxwinyëdë jäˈäy. Jehosafat myëbëjkë Jyobaa ets myëmëdoow. Ta tsyoˈony mët ja nax käjpn parë nyaybyäädäˈänëdë mët ja myëtsipëty. Kyaj tpëjtaky jëjpˈam ja soldäädëtëjk diˈib jyäjttëp tsyiptundët, yëˈë duˈun pyëjtak ja jäˈäyëty diˈib kyaj ti tyujn pyujxnëty, diˈib kyuyˈëëw kyuyaxtëbë Jyobaa. Ets duˈun extëmë Jyobaa ttukwandakyë Jehosafat, duˈunën tyuun jyäjtë, myëmadaktë ja myëtsipëty (2 Crón. 20:18-23).
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
it-2-S paj. 33 parr. 5, 6
Jehoram
Jehoram no siguió los caminos justos de Jehosafat su padre, debido, al menos en parte, a la mala influencia de su esposa Atalía. (2Re 8:18.) Jehoram no solo asesinó a sus seis hermanos y a algunos de los príncipes de Judá, sino que también apartó de Jehová a sus súbditos para que sirvieran a dioses falsos. (2Cr 21:1-6, 11-14.) Todo su reinado se caracterizó tanto por disturbios internos como por conflictos externos. Primero Edom y más tarde Libná se sublevaron contra Judá. (2Re 8:20-22.) En una carta a Jehoram, el profeta Elías advirtió: “¡Mira!, Jehová va a asestar un gran golpe a tu pueblo y a tus hijos y a tus esposas y a todos tus bienes. Y estarás con muchas enfermedades, con una dolencia de los intestinos, hasta que los intestinos se te hayan salido debido a la enfermedad día a día”. (2Cr 21:12-15.)
Todo ocurrió exactamente de esa manera. Jehová permitió que los árabes y los filisteos invadieran la tierra y tomaran cautivos a las esposas y a los hijos de Jehoram. Únicamente permitió que escapase el hijo más joven de Jehoram, Jehoacaz (llamado también Ocozías); sin embargo, esta concesión se hizo solo por causa del pacto del Reino con David. “Después de todo esto Jehová lo plagó [a Jehoram] en los intestinos con una enfermedad para la cual no había curación.” Dos años más tarde, “se le salieron los intestinos” y con el tiempo murió. Así terminó la vida de este hombre inicuo, que “se fue sin ser deseado”. Fue enterrado en la Ciudad de David, “pero no en las sepulturas de los reyes”. Su hijo Ocozías le sucedió en el trono. (2Cr 21:7, 16-20; 22:1; 1Cr 3:10, 11.)
15-21 ÄÄMBË MAYË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | 2 CRÓNICAS 22-24
“Jyobaa kyunuˈkxypy pënaty yaˈijxëdëbë jotmëkˈäjtën”
Jehoiadá ijt amëk jotmëk
Jezabel, yëˈë nyëëxˈäjttë Atalía ets nanduˈun jantsy axëkjäˈäy yˈijty. Atalía yëˈë pyëjk ja rey diˈib Judá, ets ko yˈoˈky, ta ja myäänk tyëjkë anaˈambë. Per ko ja myäänk yˈoˈky, ta yëˈë ojts tmëwëˈëmë ja kutujktakn. Ets parë nipën kyapëjkxëdët, ta ojts dyaˈoˈktäˈäy ja reyë yˈuˈunk yˈënäˈk ets niˈamukë diˈib mbäät tmëwëˈëmëdë ja anaˈamën. ¡Axtë yaˈoˈk ja yˈokˈënäˈk! Pääty niˈamukë ja jäˈäy tsyëˈkëdë.
Per ja saserdotë wintsën, Jehoiadá, ets ja kyudëjk, Jehoseba, nyijäˈäwëdëbë nety ko jantsy axëëk extëmë Atalía yˈadëˈëtsy. Pääty tpëjtaktë ja jyukyˈäjtën oˈkën jëjpˈam ko ojts dyuˈutstë niduˈuk ja Atalía yˈok, Jehoás, diˈibë nety maxuˈunknëm. Jap ojts dyajˈyaaktë mä ja templë.
Jehoiadá ijt amëk jotmëk
Ko Jehoás tmëdäjty jëxtujkë jyëmëjt, ta Jehoiadá dyajtuˈukmujky niˈamukë ja wintsëndëjk diˈib tëjkkuentˈäjttëp ets ja lebitëty, ta tˈanmääy: “Kuentˈattë templë tëjkˈääw. Ets nipën xykyayajtëkëdët”. Ta netë Jehoiadá ojts tpëjtakë kyoronë ja Jehoás parë yëˈë tyunët rey jam Judá. Ta ja nax käjpn yaxkaktë: “¡Waˈan mëj tˈity ja rey!”.
Ta ja reyna Atalía tmëdooy ko jäˈäy yäˈäx jyoktë, ta ojts nyijkxy pyëyeˈegyë mä ja templë. Ko tˈijxy ja jembyë rey, ta yaxkeky: “¡Yajnibëdëˈkpëts! ¡Yajnibëdëˈkpëts!”. Ta ja wintsëndëjk diˈib tëjkkuentˈäjttëp myäjtsëdë, yajpëtsëëmëdë mä ja templë ets yaˈoˈkëdë. Tyäˈädë reyna jantsy axëëgë nety të tmoˈoyë ijxpajtën ja nax käjpn. ¿Ti net ok tuun jäjttë?
it-2-S paj. 1008 parr. 6
Sepultura
Al justo sumo sacerdote Jehoiadá se le concedió el honor de ser enterrado en “la Ciudad de David junto con los reyes”, siendo la única persona conocida que recibió tal distinción sin pertenecer al linaje real. (2Cr 24:15, 16.)
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
it-2-S paj. 1221
Zacarías
12. Hijo del sumo sacerdote Jehoiadá. Tras la muerte de Jehoiadá, el rey Jehoás siguió malos consejos, en vez de hacer caso a los profetas de Jehová, y se apartó de la adoración verdadera. Zacarías, que era primo de Jehoás (2Cr 22:11), amonestó con severidad al pueblo en cuanto a este proceder, pero en vez de arrepentirse, lo apedrearon en el patio del templo. Las palabras de Zacarías al morir fueron: “Jehová lo vea y lo reclame”. Se le concedió esta solicitud profética, pues Siria causó gran daño a Judá, y además Jehoás fue asesinado por dos de sus siervos “a causa de la sangre de los hijos de Jehoiadá el sacerdote”. La Versión de los Setenta y la Vulgata dicen que Jehoás fue muerto para vengar la sangre del “hijo” de Jehoiadá. Sin embargo, tanto el texto masorético como la Versión Peshitta siriaca utilizan el plural “hijos”, posiblemente para denotar la excelencia y dignidad del profeta y sacerdote Zacarías, el hijo de Jehoiadá. (2Cr 24:17-22, 25.)
22-28 ÄÄMBË MAYË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | 2 CRÓNICAS 25-27
“Jyobaa mbäät mmoˈoyëty waanë niˈigyë”
it-2-S paj. 29 parr. 8
Jehoás
En una ocasión Jehoás le prestó 100.000 hombres al rey de Judá para luchar contra los edomitas. Sin embargo, fueron despedidos siguiendo el consejo de un “hombre del Dios verdadero”; y aunque se les había pagado de antemano 100 talentos de plata (660.600 dólares [E.U.A.]), se encolerizaron por ser enviados a sus casas, probablemente debido a que perdieron la parte que esperaban del botín. Por tanto, después de su regreso al N., saquearon las ciudades del reino meridional, desde Samaria (quizás su base de operaciones) hasta Bet-horón. (2Cr 25:6-10, 13.)
Wiˈix mbäät njäˈäwëm ets nˈijxëm ko Jyobaa oyjyaˈay
16 Nayoxëdë parë niˈigyë Jyobaa xymyëdunët. Parë Jyobaa ttukjotkëdäˈägët tijaty nduˈunëm, kyaj yëˈë tˈandijy nmastutäˈäyëm tëgokyë tijaty nmëdäjtëm (Ecl. 5:19, 20). Mbäät kyaj nyajmëjwindëjkëmë Diosë tyuunk mët ko kyaj nmastuˈudäˈänëm tijaty ëtsäjtëm ntsojkënyëˈäjtëm, pes duˈunë nety nˈadëtsëm extëm ja yetyëjk diˈibë Jesus myaytyak, diˈib mëk jyantsy tyuuny jyantsy yˈayooy parë tijaty tˈijxy tpaty, per jyaˈaytyëgooyë Dios (käjpxë Lukʉs 12:16-21). Christian, tuˈugë nmëguˈukˈäjtëm diˈib tsënaapy Francia, jyënaˈany: “Kyajtsë nety jamë nxëëw ndiempë nyajtuny ni mä Jyobaa ets ni mätsë nfamilyë”. Tyäˈädë nmëguˈukˈäjtëm mëdë kyudëjk, ta ttukniwinmäˈäyëdë tyunäˈändë prekursoor, per parë duˈun tyundët, tsojkëbë nety ja tyuunk nmastuˈuttët. Ets parë ja myeeny syentääbë tpäättët, yëˈë tyuunkˈäjttë mä dyajwäˈätstë jäˈäyë jyëën tyëjk, agujk jotkujk nyayjyäˈäwëdë oyë nety kyaj nëgoo tnekypyäättë meeny sentääbë. ¿Wiˈixëdaa nyayjyäˈäwëdë ko tmastuttë ja tyuunk ets tyuundëjkëdë prekursoor? Yëˈë jyënaˈany: “Niˈigyëts njantsy tyukxondaktë kots ojts nˈëwäˈkx ngäjpxwäˈkxtë ets kots nˈijxtë wiˈix niˈigyë tmëwingondë Jyobaa pënatyëts nyaˈëxpëjktëp”.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
w07-S 15/12 paj. 10 parr. 1, 2
¿Tiene usted un mentor espiritual?
UZÍAS fue nombrado rey de Judá a la temprana edad de 16 años. Gobernó durante más de cinco décadas, entre el siglo IX y el VIII antes de nuestra era. Desde su juventud, Uzías hizo “lo que era recto a los ojos de Jehová”. ¿Qué influyó en él para que fuera por ese buen camino? El relato histórico afirma: “[Uzías] continuamente tendió a buscar a Dios en los días de Zacarías, el que instruía en el temor del Dios verdadero; y, en los días de buscar él a Jehová, el Dios verdadero lo hizo próspero” (2 Crónicas 26:1, 4, 5).
Aparte de lo que dice este relato bíblico, no se conoce mucho más sobre Zacarías, el mentor, o consejero, del rey. Pero sin duda ejercía una gran influencia positiva sobre el joven monarca, puesto que se indica que lo “instruía en el temor del Dios verdadero”. La obra The Expositor’s Bible comenta que Zacarías era obviamente “un hombre versado en las Escrituras, con amplia experiencia espiritual y capacidad para transmitir sus conocimientos”. Un comentarista bíblico lo describe así: “Consejero sabio y piadoso, quien era experto en entender el sentido y las lecciones de las antiguas profecías, y que ejercía una saludable influencia sobre [Uzías]”.
29 ÄÄMBË MAYË AXTË 4 ÄÄMBË JUNIË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | 2 CRÓNICAS 28, 29
“Mbäät xëmë xymyëdunyë Jyobaa oyë mdääk mdeety duˈun tkatundët”
Nˈokpanëjkxëmë yˈijxpajtën pënaty ojts nyaymyayëdë mëdë Jyobaa
8 Ezequías jap yeˈky pyejty mä Diosë kyäjpn, kyaj dyuˈunëty extëmë Rut. Per mä tadë tiempë kyaj nety niˈamukë ja israelitëty tmëmëdowdë Jyobaa. Extëm ja tyeety Acaz diˈib tuun rey, mëk axëkjäˈäy ijty. Ninuˈun ojts tkawintsëˈëgë ja Diosë tyëjk, ets tyukˈawdäjt ja nax käjpn ja diosëty diˈib kyaj tyëyˈäjtënëty. Axtë ojts tnoˈoky niganäägë yˈuˈunk parë ttukwintsëˈkë ja dios diˈib kyaj tyëyˈäjtënëty. Seguurë ko mä Ezequías myutskˈäjty, yˈijx wiˈix jantsy axëëk yˈadëˈëtsy ja tyeety (2 Reyes 16:2-4, 10-17; 2 Crónicas 28:1-3).
Nˈokpanëjkxëmë yˈijxpajtën pënaty ojts nyaymyayëdë mëdë Jyobaa
9 Ezequías ojtsxyëp ttukjotˈambëkyë Jyobaa mët ko ja tyeety kyaj myooyë oybyë ijxpajtënë, per yëˈë kyaj duˈun yˈadëtsy. Tyam, ta näägë nmëguˈukˈäjtëm diˈib tyukjotˈambëjktëbë Jyobaa o ja kyäjpn ko tpäättë tuˈugë jotmay diˈib kyaj tyim mëjwiin tyim kajaajëty (Proverbios 19:3). Nan ta nääk diˈib winmääytyëp ko tëdën oy kyajukyˈaty mët ko ja fyamilyë kyaj të tmëmëdowdë Jyobaa o ko nanduˈunë net jyukyˈattët extëm ja tyääk tyeety (Ezequiel 18:2, 3). Per ¿waˈandaa tyëyˈäjtënëty?
10 Ja yˈijxpajtënë Ezequías yëˈë yajnigëxëˈkypy ko kyaj tyëyˈäjtënëty. Kyaj tiko Jyobaa ndukjotˈambëjkëm, pes kyaj yëˈë tpokyëty ko axëëk njäjt ngëbajtëm (Job 34:10). Tëyˈäjtën ko tääk teety mbäädë yˈuˈunk yˈënäˈk tmoˈoyë oybyë ijxpajtënë o axëëkpë (Proverbios 22:6; Kolosʉ 3:21). Per kyaj tmëdattë ja madakën parë xyajjëmbijtëm oyjyaˈay o axëkjäˈäy. ¿Tiko? Yëˈko Jyobaa të xymyoˈoyëm ja madakën parë niduˈuk niduˈuk nwinˈijxëm ti ndunäˈänëm (Deuteronomio 30:19). ¿Wiˈixë Ezequías dyajtuunyë tyäˈädë madakën?
11 Ja tyeetyë Ezequías, yëˈë niduˈuk diˈib jantsy axëëk ojts yˈaneˈemy Judá, perë Ezequías yëˈë niduˈuk diˈib jantsy oy anaˈam (käjpxë 2 Reyes 18:5, 6). ¿Tiko yëˈë jantsy oy tyuuny? Yëˈko kyaj ojts tpanëjkxy ja axëëkpë ijxpajtën diˈibë tyeety mooyë. Yëˈë myëdoowˈijt ja käjpxwijën ets wiˈix nyëˈëmooy tyuˈumooyë ja Jyobaa kyugajpxyëty, extëm ja Isaías, Miqueas etsë Oseas. Pääty dyaˈoˈoyë tijatyë nety ja tyeety të dyajmäˈäty. Ojts dyajwäˈätsy ja Diosë tyëjk, yˈamdoowë maˈkxënë Jyobaa ko nety të pyokytyundë ja israelitëty, ets yajkutëgooytyaay ja awinax diˈibë nety jamˈäjtp mä tukëˈëyë paˈis (2 Crónicas 29:1-11, 18-24; 31:1). Ets ok, ko ja rey Senaquerib tnibëdëˈky ja Jerusalén käjpn, ta Ezequías dyajnigëxëˈky ko jotmëk ets ko mëk tmëdatyë mëbëjkën. Nan yˈanmääy ja käjpn parë amumduˈukjot tmëbëktët ko Jyobaa kuwäˈänanëdëp ets tmëjämooy mët ja yˈääw yˈayuk ets ja yˈijxpajtën (2 Crónicas 32:7, 8). Tëgok, ta jyëmbijty mëj këjxm, per kyupëjk ko Jyobaa jyëjwijtsëmbijtë ets ojts jatëgok jyëmbity yujy tudaˈaky (2 Crónicas 32:24-26). Extëm nˈijxëm, Ezequías kyaj ojts tnasˈixë ets nanduˈun axëëk jyukyˈatët extëmë nety të jyukyˈaty ja tyeety. Yajnigëxëˈk ko yëˈë mëdë Jyobaa nyaymyaayë. Oy ko niˈamukë nbanëjkxëm ja oybyë yˈijxpajtën.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
w12-S 15/2 paj. 24 parr. 6, 7
Natán, leal defensor de la adoración pura
Puesto que Natán era un fiel siervo de Jehová, apoyó con entusiasmo el proyecto de David de construir el primer centro permanente de la adoración pura en la Tierra. Sin embargo, parece que en esa ocasión expresó sus propios sentimientos en vez de hablar en nombre de Jehová. Esa noche, Dios le mandó que llevara al rey un mensaje distinto: David no construiría el templo, sino uno de sus hijos. Ahora bien, por orden divina, Natán también le anunció que Dios hacía un pacto con él por el cual su trono quedaría “firmemente establecido hasta tiempo indefinido” (2 Sam. 7:4-16).
Como vemos, la opinión de Natán respecto a la construcción del templo difería de la voluntad de Dios. No obstante, este profeta humilde se sometió de buena gana al propósito de Jehová y lo apoyó sin quejarse. Si Dios tuviera que corregirnos de algún modo, haríamos bien en seguir el ejemplo de Natán. El hecho de que siguiera ejerciendo funciones de profeta indica que no perdió el favor divino. En efecto, parece que Jehová lo inspiró, junto con “Gad el hombre de visiones”, para dirigir a David en organizar a 4.000 músicos en el servicio del templo (1 Cró. 23:1-5; 2 Cró. 29:25).
5-11 ÄÄMBË JUNIË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | 2 CRÓNICAS 30, 31
“Xypyudëjkëm ko tuˈugyë nyajpatëm mëdë nmëguˈukˈäjtëm”
it-1-S paj. 905 parr. 4
Ezequías
Su celo por la adoración verdadera. Ezequías demostró su celo por la adoración de Jehová tan pronto como ascendió al trono, a la edad de veinticinco años. Su primera acción fue abrir de nuevo el templo y repararlo. Luego reunió a los sacerdotes y a los levitas, y les dijo: “Está junto a mi corazón el celebrar un pacto con Jehová el Dios de Israel”. Este fue un pacto de fidelidad, como si se inaugurase de nuevo en Judá el pacto de la Ley, que se había pasado por alto aunque todavía estaba en vigor. Con gran tesón, procedió a organizar a los levitas en sus servicios, y restableció las disposiciones para los instrumentos musicales y el canto de alabanzas. Era el mes de Nisán, cuando se celebraba la Pascua, pero tanto el templo como los sacerdotes y los levitas estaban en una condición inmunda. Sin embargo, para el día 16 de Nisán se había limpiado el templo y restaurado sus utensilios. Entonces tenía que hacerse una expiación especial por todo Israel. En primer lugar, los príncipes llevaron sacrificios, ofrendas por el pecado a favor del reino, el santuario y el pueblo. Después, el pueblo presentó miles de ofrendas quemadas. (2Cr 29:1-36.)
it-1-S paj. 905 parr. 5
Ezequías
Puesto que la inmundicia del pueblo impidió que se observase la Pascua en la fecha habitual, Ezequías se valió de la ley que permitía que los que estaban inmundos la celebrasen un mes más tarde. De manera que no solo convocó a Judá, sino también a Israel, enviando cartas mediante correos a todo el país, desde Beer-seba hasta Dan. Muchos se mofaron de los correos, pero algunas personas, en especial de Aser, Manasés, Zabulón, Efraín e Isacar, se humillaron y asistieron. Además, también estuvieron presentes muchos otros adoradores de Jehová que no eran israelitas. Es probable que los residentes del reino norteño que estuviesen a favor de la adoración verdadera tuvieran dificultades para asistir, pues, al igual que los mensajeros, se enfrentarían a la oposición y burla del reino de diez tribus, ya decadente, sumido en la adoración falsa y hostigado por la amenaza asiria. (2Cr 30:1-20; Nú 9:10-13.)
it-1-S paj. 905 parr. 6, 7
Ezequías
Después de la Pascua se observó la fiesta de las tortas no fermentadas durante siete días, y el gozo fue tan grande que la entera congregación decidió prolongarla siete días más. Jehová bendijo al pueblo aun en esos tiempos de amenaza, de manera que “llegó a haber gran regocijo en Jerusalén, porque desde los días de Salomón hijo de David el rey de Israel no hubo ninguna como esta en Jerusalén”. (2Cr 30:21-27.)
Lo que aconteció después prueba que hubo una verdadera restauración y revivificación de la adoración verdadera y no una mera reunión emocional de efectos transitorios. Antes de regresar a sus casas, los que habían participado en la celebración salieron y destruyeron las columnas sagradas, derribaron los lugares altos y los altares, y cortaron los postes sagrados que había en todo Judá y Benjamín, así como en Efraín y Manasés. (2Cr 31:1.) Ezequías puso el ejemplo machacando y reduciendo a pedazos la serpiente de cobre que había hecho Moisés, ya que el pueblo la había convertido en un ídolo y le hacía humo de sacrificio. (2Re 18:4.) Después de aquella gran fiesta, Ezequías aseguró la continuación de la adoración verdadera al organizar las divisiones de los sacerdotes y apoyar los servicios del templo poniendo en vigor la ley referente a las décimas partes y las contribuciones de las primicias destinadas a los levitas y los sacerdotes. A todo esto el pueblo respondió de buena gana. (2Cr 31:2-12.)
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
“Pën mjaygyujkëdëbë tyäˈädë es pën mbaduundëp, mˈittëp agujk jotkujk”
14 Ja tuk pëky wiˈix nyajnigëxëˈkëm ja yujyˈat tudaˈakyˈat, jaa ko nmëdoowˈijtëm wiˈix xymyëtmaytyakëm ja nmëguˈukˈäjtëm. Biiblyë jyënaˈany ko Dios mëduumbë “tsojkëp pojënë tmëdoowˈitët” (Sant. 1:19, TNM). Etsë Jyobaa yëˈë diˈib pyëjtakypyë oybyë ijxpajtën (Gén. 18:32; Jos. 10:14). Min nˈokˈijxëm wiˈix yajnimaytyaˈaky mä Éxodo 32:11, 13, 14 (käjpx). Jyobaa kyaj nety dyajtëgoyˈaty etsë Moisés wyinmäˈänymyoˈoyëdët, per nyasˈixë parë tnigäjpxët wiˈix nyayjyawëty. ¿Jadaa pën diˈib myëdoowˈitëp wiˈix jyënaˈany tuˈugë jäˈäy diˈib të tyëgoy ets ttunët wiˈix yˈanëˈëmxëty? Jyobaa myëdoowˈijtypy maˈkxtujkën myëët pënaty mënuˈkxtakëp amumduˈukjot.
15 Pääty oy ko mnayajtëwëdët: “Pënë Jyobaa myëdoowˈijt mëdë yujyˈat tudaˈakyˈat ko myëtmaytyakë naxwinyëdë jäˈäy extëmë Abrahán, Raquel, Moisés, Josué, Manóah, Elías etsë Ezequías, ¿ti kyajts mbäät nanduˈun nduny? ¿Mbäädëts mëj nyajnaxyë nmëguˈuktëjk kots nmayˈat nwintsëˈëgët, kots nmëjpëjtakëdë kyäjpxwijën ets axtë nbadunëdëts extëm wyinmay? Mä tuˈukmujkën o mä familyë, ¿ja pën dyajtëgoyˈaty parëts nmëdoowˈitët yajxon wiˈix myaytyäˈägäˈäny? ¿Titsë net mbäät nˈoktuny?” (Gén. 30:6; Juec. 13:9; 1 Rey. 17:22; 2 Crón. 30:20).
12-18 ÄÄMBË JUNIË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | 2 CRÓNICAS 32, 33
“Nˈokjotkujkmoˈoyëmë nmëguˈukˈäjtëm ko tpäättë amay jotmay”
Tuˈugë Jyobaa yˈanklës ojts tkuwäˈäny ja Ezequías
Ja rey Senaquerib diˈib Asiria të nety tjaˈabëky ja mäjkpë tribu diˈib Israel, ets nan jyaˈabëkaambyë nety ja majtskpë tribu diˈib Judá. Pääty ogäˈän tjaˈabëjky tuˈuk tuˈuk ja nax käjpn diˈib yajpatp Judá, per diˈibë nety mas jyaˈabëkaampy yëˈë Jerusalén. Senaquerib kyaj nety tnijawë ko Jyobaa yëˈë diˈib kyuwaambyë Jerusalén käjpn.
Ta ja Ezequías, diˈib anaˈamp Judá, jantsy kajaa tmooyë meeny ja Senaquerib parë kyaj tnibëdëˈëgëdë Jerusalén käjpn. Senaquerib ta ojts tˈaxäjë ja meeny, per kyaj tkuytyuuny ja yˈayuk, kyajx ja syoldäädëtëjk parë dyajkutëgoytyët ja Jerusalén. Jantsy tsëˈkëdë ja jäˈäyëty diˈib Jerusalén mët ko ja Asiria jäˈäy niˈigyë nety myëwingonëdë. Ta Ezequías yˈanmääyëdë: “Këdii mtsëˈëgëdë. Yëˈë Asiria jäˈäy kumëjääwëty, per ëtsäjtëm niˈigyë Jyobaa xypyudëkëyäˈänëm”.
Senaquerib seguurë nety yˈity ko tim tsojk tjaˈabëkäˈänyë Jerusalén. Per mä tuˈugë koots, ta Jyobaa tkejxy tuˈugë yˈanklës mä nety ja Asiria jäˈäy të nyaynyikojëdë käjpnbëˈam. ¡Ets mä tadë koots dyaˈoˈky 185,000 ja soldäädëty! Duˈun ja Senaquerib yˈoˈktääy ja syoldäädëtëjk, ets kuanë ko net ojts jyëmbijnë mä tyëjk. Jyobaa ojts tkuwäˈäny ja Ezequías ets ja Jerusalén käjpn, extëmë nety të twandaˈaky. Koxyëp mijts mjukyˈajty jam Jerusalén, ¿ojtsxyëp xymyëbëkyë Jyobaa?
¿Pënatyën tyam yajtijp jëxtujkë borreegë kuentˈäjtpë ets tuktujkë wintsën?
12 Ko njäˈäwëm ko kyaj nmëmadäˈägäˈänëm nyaˈoˈoyëm tuˈugë jotmay, Jyobaa listë yˈity parë xypyudëkëyäˈänëm. Per tsyejpy ets nduˈunëmë mëjää parë nyaˈoˈoyëm ja jotmay. Ezequías yajnidëˈëwë mä ja “prinsipes ets mä yetyëjkëtyë kumëjääbë” ets ta ttuknibëjtakëdë “dyajnitukäˈändë mä ja kom nëë pyëtsëmy diˈibë nety yajpatp käjpn ëxkëˈëy [...]. Ets yëˈë, ta nanduˈun jyotmëktaky ets ta tnabojtstääy mä nety të nyajijtutäˈäy, ets jam dyajpëdëˈky kanäägë pilaar, ets ëxkëˈëy ta tˈakˈyajnäjxy jatuˈugë potsy [...], ets may ojts dyajkojy diˈib yajtuktiˈpxp, etsë eskuudë” (2 Crón. 32:3-5). Jyobaa yëˈë yajtuunë yetyëjkë jotmëkatypyë parë tkuentˈäjtyë kyäjpn extëmë Ezequías, prinsipes etsë kugajpxyëty diˈib kyaj myastutëdë.
¿Pënatyën tyam yajtijp jëxtujkë borreegë kuentˈäjtpë ets tuktujkë wintsën?
13 Ezequías tyuun diˈib mas jëjpˈam, kyaj jeˈeyë ojts dyajnituky mä ja kom nëë pyëtsëmy ets ojts dyajtäˈtspëky ja käjpnë nyabots. Kom yëˈë nety tuˈugë oybyë borreegë kuentˈäjtpë, ojts dyajtuˈukmuky ja nax käjpn ets ojts tjotmëkwingäjpxë mëdë tyäˈädë ää ayuk: “Këdii mtsëˈëgëdë, këdii xytsyëˈëgëdë ja rey diˈib Asiria [...], yëˈko mas nimay ëtsäjtëm ets kyaj dyuˈunëty yëˈëjëty. Yëˈë myëdäjtypyë kyëˈë diˈib ak tsuˈutsy, per mët ëtsäjtëm yajpäätyë Jyobaa diˈib nDiosˈäjtëm parë xypyudëkëyäˈänëm ets xynyitsiptunäˈänëm”. ¡Mëjwiin kajaa kyëktëjkëdë myëbëjkën ja jäˈäyëty diˈib Jerusalén ko yajtukjamyajtstë ko yëˈë netyë Jyobaa nitsiptuunëdëp! Biiblyë yˈakjënäˈäny: “Ta ja käjpn tmëbëjky extëmë netyë Ezequías të jyënaˈany, ja rey diˈib Judá”. Extëm nˈijxëm, ja yˈää yˈayukë Ezequías yëˈë diˈib mëjämooyë ja nax käjpn. Ezequías, ja prinsipes, ja yetyëjkëtyë kumëjääbë, ja kugajpxy Miqueas etsë Isaías, oy tkuentˈäjttë ja nax käjpn, duˈun extëmë netyë Jyobaa të tnaskäjpxë mët yëˈëgyëjxm ja kyugajpxy (2 Crón. 32:7, 8; käjpxë Miqueas 5:5, 6).
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
¿Ti yˈandijpy ko tuˈugë jäˈäy jyodëmbity amumduˈukjot?
11 Ko tiempë nyajxy, Jyobaa ojts tˈatsoowëmbijtë nyuˈkxtakënë Manasés. Pes yˈijx ko të nety tjantsy yajtëgatsyë jyot kyorasoon, ets yajnigëxëˈk mä myënuˈkxtakë. Jyobaa pyaˈˈayoow ko tˈijxy wiˈix yˈajëmbijty jyodëmbijty ets pääty jatëgok tnasˈijxë yˈanaˈamët. Manasés tyuunë mëjääw parë ojts dyajnigëxëˈëky ko të nety jyantsy jyodëmbity amumduˈukjot. Manasés kyaj tijaty ttuuny extëmë Acab. Pes yajtëgäjts tijatyë nety kyaj oy të ttuny ets yajjëwäˈk mä netyë jäˈäy tˈawdattë ja dios diˈib kyaj tyëyˈäjtënëty, nan pyudëjkë ja nax käjpn parë yëˈëyë tˈawdattëdë Jyobaa (käjpxë 2 Crónicas 33:15, 16, TY). Pääty tsojkëbë nety tmëdatëdë mëbëjkën ets yˈitët jotmëk parë duˈun ttunët. Kanäk jëmëjtë nety të ttuunkˈatyë axëkˈäjtën, kyaj tmooyë oybyë ijxpajtën ja fyamilyë ets ni ja nyax kyäjpn. Per ko ojts myëjjäˈäyënë, ta dyaˈoyëyany tijatyë nety kyaj oy të ttuny. Waˈan mëjwiin kajaa tpudëjkë ja yˈokmäängë Josías, diˈib ok jantsy oy ojts yˈaneˈemy (2 Rey. 22:1, 2).
12 ¿Ti xytyukniˈˈijxëm extëm yajnimaytyaˈagyë Manasés? Ko kyaj jeˈeyë jyëmbijty yujy tudaˈaky, nenduˈunën tˈamdooy tpëjktsooyë Jyobaa parë pyokymyaˈkxëdët ets dyajtëgäjtsyë jyukyˈäjtën. Nan tyuunë mëjääw parë dyaˈoˈoyë tijatyë nety kyaj oy të ttuny, yˈawdäjtë Jyobaa ets nan pyudëjkë ja nax käjpn parë duˈun ttundët. Extëm yajnimaytyaˈagyë Manasés, pudëjkëdëp axtë pënaty mëjwiin kajaa të pyokytyundë. Tyäˈädë yëˈë xytyukˈijxëm ko Jyobaa oyjyaˈay ets xypyokymyaˈkxäˈänëm (Sal. 86:5). Jyobaa pyokymyaˈkxaampy pënaty jodëmbijttëp amumduˈukjot.
19-25 ÄÄMBË JUNIË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | 2 CRÓNICAS 34-36
“¿Mnaytyukpudëjkëbë Diosë yˈAyuk?”
it-1-S paj. 1185
Huldá
Cuando Josías oyó la lectura del “mismísimo libro de la ley”, hallado por Hilquías, el sumo sacerdote, durante las obras de reparación del templo, envió una delegación para inquirir de Jehová. Se dirigieron a Huldá, quien a su vez les transmitió la palabra de Jehová, indicándoles que todas las calamidades registradas en el “libro” le acaecerían a la nación apóstata por causa de su desobediencia. Huldá añadió que Josías no tendría que contemplar la calamidad, sino que sería recogido a sus antepasados y llevado a su cementerio en paz debido a que se había humillado delante de Jehová. (2Re 22:8-20; 2Cr 34:14-28.)
Ifb paj. 134 parr. 2, 3
Josías tsyojk ja Diosë Lyey
Hilquías, diˈibë nety tuump saserdotë wintsën, ojts tpääty mä ja templë tuˈugë nekyxyaatsy mä myiny ja Diosë Lyey. Waˈanë tyäˈädë nekyxyaatsy yëˈë tjääyë Moisés. Ta ja Safán, diˈib tuump sekretaaryë, ojts tmënëjkxy ja nekyxyaatsy mä Josías ets ojts ttukwingugäjpxë. Ta Josías tmëdoowˈijty ets tpëjkyë kuentë ko ja nax käjpn kyaj nety të tmëmëdowdë Jyobaa nuˈun ja tiempë të nyaxy. Ta net ja rey Josías tˈanmääyë Hilquías: “Jyobaa të xyjantsy tyukjotˈambëjkëm. Nëjkx yajtëëw ti mbäät nduˈunëm”. Jyobaa ta tˈanmääy ja Huldá parë dyajnaxëdë tyäˈädë ayuk: “Yëˈë nax käjpn diˈib Judá tëts xymyastuˈuty. Ndukkumëdowaambyëts, per kyaj jyaayëty mä jyukyˈatyë Josías, jaˈko yëˈë yujy tudaˈaky”.
Ko ja rey Josías duˈun tmëdooy, ta ojts nyijkxy mä ja templë ets dyajtuˈukmujky ja nax käjpn diˈib Judá. Ok, ta ojts ttukwingugäjpxë ja nax käjpnë Jyobaa Lyey. Ta Josías mët ja nax käjpn twandaktë ko myëmëdowandëbë Jyobaa amumduˈukjot.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
w17.03 paj. 25, 26 parr. 15-17
¿Mmëjpëjtäˈägaampy tijaty wëˈëm jääybyety?
15 Ets ¿ti net xytyukniˈˈijxëmë yˈijxpajtënë rey Josías? Josías oy ojts yˈaneˈemy, per yëˈë tyuun diˈib axtë kyuˈoˈkë (käjpxë 2 Crónicas 35:22). ¿Wiˈix ko duˈun jyajty? Yëˈko ojts tninëjkxy ja rey Nekó diˈib Egipto parë mëët tsyiptunäˈäny, oyë tyäˈädë rey jyaˈˈanmääyë ko kyaj mëët tsyiptunäˈäny. Biiblyë jyënaˈany ko extëmë Nekó yˈanmääyë, jamë nety tsyoony “mä Diosë yˈääw”. Perë Josías ojts nyijkxy tsiptuumbë ets jam yˈoˈky. ¿Tiko tsyiptuuny mëdë Nekó? Biiblyë kyaj tnigajpxy.
16 Josías ojtsxyëp tpayoˈoy pën jam tsyoony mä Jyobaa extëm yˈanmääyë Nekó. Nan ojtsxyëp dyajtëyë Jeremías, ja Jyobaa kyugajpxy (2 Crónicas 35:23, 25). Ets nan ojtsxyëp yajxon twinmay ti nety tuun jäjtëp. Pesë Nekó kyaj nety yëˈë tnibëdëˈëgyë Jerusalén, jamë nety nyijkxy Carquemis parë tsyiptunäˈäny mëdë wiinkpë nasionk. Kyaj nety yëˈë dyajjotˈambëkäˈänyë Jyobaa ets ni ja kyäjpn. Perë Josías kyaj twinmääy tukëˈëyë tyäˈädë mä nety tkaˈixynyëm ti mbäät ttuny. ¿Ti tyäˈädë xytyukniˈˈijxëm? Ko nbatëm tuˈugë jotmay, tsojkëp jawyiin nwinmäˈäyëm ti Jyobaa tsyojkypy mä kyajnëm nwinˈijxëm ti ndunäˈänëm.
17 Mä kyajnëm nwinˈijxëm ti ndunäˈänëm, tsojkëp nbawinmäˈäyëmë käjpxwijën diˈib yajkypyë Biiblyë ets nˈijxëm wiˈix mbäät nguytyuˈunëm. Mbäät nˈëxtäˈäyëmë naybyudëkë mä ëxpëjkpajn o axtë nˈamdoˈowëmë käjpxwijën tuˈugë nmëguˈukˈäjtëm diˈib tuump mëjjäˈäy. Yëˈë mbäät xytyukˈijxëm wiˈix jyënaˈany kanäägë käjpxwijën diˈib mä Biiblyë. Nˈokpëjtakëm tuˈugë ijxpajtën, tuˈugë nmëguˈukˈäjtëm diˈibë myëmëjjäˈäy kyaj Tyestiigëty, të ttukniwitsë yajxon ti xëëw nyëjkxäˈäny käjpxwäˈkxpë (Apostʉlʉty 4:20). Per ja myëmëjjäˈäy ta yˈanëˈëmxëty ets kyaj nyëjkxët, jaˈko wyoowtsoonäˈänyëty pasialˈäjtpë mët ko kyaj mä yˈoknëjkxnëdë. Ta ja nmëguˈukˈäjtëm twinmay kanäägë tekstë diˈib mbäät pyudëkëty parë twinˈixët diˈib oybyëtsëmëp. Yëˈë nyijäˈäwëp ko tsojkëp tmëmëdowëdë Dios ets ko Jesus ojts tniˈanaˈamë parë nˈëwäˈkx ngäjpxwäˈkxëm (Matewʉ 28:19, 20; Apostʉlʉty 5:29). Per nan nyijäˈäwëp ko tsojkëp twintsëˈëgët ja kutujkën diˈib myëdäjtypyë myëmëjjäˈäy ets ko Dios mëduumbë tsojkëp kyajpxyjaygyukët (Éfesʉ 5:22-24; Filipenses 4:5, TNM). Tyäˈädë nmëguˈukˈäjtëm mbäät twinmay pën ja myëmëjjäˈäy yëˈë kyaj ttsoky ets nyëjkxët käjpxwäˈkxpë o pën yëˈë jyantsy tsyojkypy ets mëët yajpäädët mä tadë xëëw. Dios mëduumbëty kajpxyjaygyujkëdëp ets yëˈë tyuundëp diˈibë Dios tyukjotkëdäˈägëp.
26 ÄÄMBË JUNIË AXTË 2 ÄÄMBË JULIË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | ESDRAS 1-3
“Nasˈixë parë Jyobaa myajtunëdët”
¿Mˈijxypy mëdiˈibë Zacarías yˈijx?
OKPAWINMAY wiˈix jantsy agujk jotkujk nyayjyäˈäwëdë ja judiyëtëjk. “Jyobaa yëˈë yajjotujk ja rey Ciro” mëdiˈibë Persia, parë dyaˈˈawäˈätspëtsëmët ja judiyëtëjk, pes kanäk jëmëjtë nety të yˈijnëdë Babilonia. Ja rey Ciro nyiˈanaˈamë parë judiyëtëjk jyëmbittët mä ja yˈit lyugäär ets tˈagojˈoyëdët “ja tyëjkë Jyobaa, ja mëdiˈibë Diosˈäjtypyë Israel” (Esd. 1:1, 3). ¡Seguurë ko jantsy agujk jotkujk nyayjyäˈäwëdë ja judiyëtëjk! Mbäädë nety jatëgok tˈawdattë ja Diosë tëyˈäjtënbë, mä ja it lugäär mëdiˈibë yajmooytyë.
Taxkë karrë ets tuˈugë koronë diˈib xykyuwäˈänëm
2 Zacarías nyijäˈäwëbë nety ko ja judiyëtëjk diˈib jëmbijttë Jerusalén myëbëjktëbë Jyobaa. Pes myastutääytyë jyëën tyëjk ets ja jyukyˈäjt myadakënë “niˈamukë pënaty ja Diosë tëyˈäjtënbë myëjääw adëjk tuktëjkëdë” (Esd. 1:2, 3, 5). Të nety tmastuˈuttë ja it lugäär diˈib yˈixyˈäjttëp yajxon ets të nyëjkxtë mä ja it naxwinyëdë diˈib kyaj tˈixyˈattë. Kom jëjpˈamë nety tˈixtë ets yaˈˈagojët ja Diosë tyemplë, pääty ojts tyuˈuyoˈoytyë 1,600 kilometrë mä ja it lugäär diˈib jantsy kutsëˈëgë.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë mëdiˈibë ijtp yuˈutsy
w06-S 15/1 paj. 19 parr. 1
Puntos sobresalientes del libro de Esdras
1:3-6. Al igual que los israelitas que se quedaron en Babilonia, muchos testigos de Jehová no pueden ser ministros de tiempo completo o servir en lugares de mayor necesidad; pero apoyan y animan a los que sí pueden, y hacen donaciones voluntarias para promover la obra de predicar el Reino y hacer discípulos.