PIRMOJI SAMUELIO KNYGA

1 Efraimo aukštumose,+ Ramataim Cofime,+ gyveno vyras,* vardu Elkana.+ Jis buvo efraimas*, Jerohamo sūnus (šis buvo sūnus Elihuvo, šis – sūnus Tohuvo, o šis – Cūfo). 2 Elkana turėjo dvi žmonas: vienos vardas buvo Ona, kitos – Penina. Penina vaikų turėjo, o Ona buvo bevaikė. 3 Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šiloją pagarbinti Jehovos, kareivijų Viešpaties, ir atnašauti jam aukų.+ Tenai Jehovos kunigais+ tarnavo du Elio sūnūs: Hofnis ir Finehasas.+

4 Vieną tokią dieną Elkana atnašavo auką. Dalį jis davė savo žmonai Peninai ir po dalį visiems jos sūnums ir dukterims.+ 5 O štai Onai parinko ypatingą dalį, nes labai ją mylėjo, nors Jehova ir nebuvo davęs jai vaikų. 6 Onos varžovė, norėdama ją įskaudinti, iš jos tyčiojosi, kad Jehova paliko ją bevaikę. 7 Šitaip Penina elgėsi metai po metų. Kai tik Ona ateidavo į Jehovos Namus,+ varžovė imdavo iš jos taip tyčiotis, kad ji raudodavo ir nieko nevalgydavo. 8 Tąsyk jos vyras Elkana paklausė: „Ona, kodėl tu verki ir nieko nevalgai? Ko tokia nusiminusi? Argi aš tau ne vertesnis už dešimt sūnų?“

9 Jiems Šilojuje pavalgius ir atsigėrus, Ona pakilo ir nuėjo. Tuo metu ant suolo prie Jehovos šventyklos*+ įėjimo sėdėjo kunigas Elis. 10 Širdgėlos apimta Ona meldėsi Jehovai+ ir graudžiai verkė. 11 Ji davė įžadą: „O Jehova, kareivijų Viešpatie, jei pažvelgsi į savo tarnaitės kančią ir mane prisiminsi, jei nepamirši savo tarnaitės ir dovanosi savo tarnaitei sūnų,+ tai aš atiduosiu jį Jehovai, kad tarnautų jam per visas savo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos.“+

12 Ona ilgai meldėsi Jehovai, o Elis tuo tarpu stebėjo jos lūpas. 13 Ji meldėsi širdyje – tik lūpos krutėjo, balso nebuvo girdėti, tad Elis pamanė, kad moteris girta. 14 „Ką čia veiki pasigėrusi? Išsipagiriok nuo vyno!“ – sudraudė ją Elis. 15 „Aš nesu pasigėrusi, mano viešpatie! – atsakė Ona. – Aš kančios prislėgta moteris. Nei vyno, nei kitokio svaigaus gėrimo negėriau. Ne, aš lieju širdį Jehovai.+ 16 Nelaikyk savo tarnaitės niekinga moterimi, nes visą šį laiką kalbėjau iš didelio skausmo ir kančios.“ – 17 „Eik rami, – tarė Elis, – ir tegul Izraelio Dievas išpildo tavo prašymą.“+ – 18 „O, kad tavo tarnaitė rastų malonę tavo akyse!“ – atsiliepė Ona. Tada moteris nuėjo savo keliu, pavalgė ir daugiau jos veidas nebebuvo liūdnas.

19 Šeima pakilo anksti rytą, nusilenkė Jehovai ir patraukė į savo namus Ramoje.+ Elkana suėjo su savo žmona Ona, Jehova ją atsiminė+ 20 ir ji tapo nėščia. Metams nepraėjus* Ona pagimdė sūnų. Berniuką ji pavadino+ Samueliu*, sakydama: „Iš Jehovos jį išmeldžiau.“

21 Kai Elkana vėl su visais namiškiais išsiruošė atnašauti Jehovai metinės aukos+ ir savo įžado aukos, 22 Ona kartu nėjo.+ Vyrui ji pasakė: „Kai berniukas bus nujunkytas, tada jį nuvesiu Jehovos akivaizdon, ir ten jis pasiliks visam laikui.“+ – 23 „Daryk, kaip tau atrodo geriausia, – sutiko Elkana. – Lik namuose, kol vaiką nujunkysi. Ir teįvykdo Jehova tai, ką tu sakei.“ Tad Ona liko namuose ir žindė sūnų, kol galiausiai nujunkė.

24 Kai vaikas buvo nujunkytas, Ona pasiėmė jį ir iškeliavo į Šiloją. Sykiu vedėsi trimetį jautį, nešėsi efą* miltų ir didelį ąsotį vyno.+ Taip ji atėjo į Jehovos Namus Šilojuje+ su savo berniuku. 25 Papjovę jautį, nuvedė berniuką pas Elį. 26 Ona Eliui tarė: „Dovanok, mano viešpatie! Kaip gyvas mano viešpats, aš esu ta pati moteris, kuri stovėjo šioje vietoje tavo akivaizdoje ir meldėsi Jehovai.+ 27 Tai šio vaikelio aš meldžiau, ir Jehova mano prašymą išklausė.+ 28 O dabar atiduodu* jį Jehovai. Jis priklausys* Jehovai visą savo gyvenimą.“

Ir jis* nusilenkė Jehovai.

2 Ona meldėsi:

Džiaugiuosi, kad tu mane gelbsti!

Juk ne savo jėgomis žmogus pasiekia pergalę.+

Jehova teis žemės pakraščius.+

11 Tada Elkana grįžo namo į Ramą, o berniukas, prižiūrimas Elio, liko tarnauti Jehovai.+

12 Elio sūnūs buvo niekšai+ ir negerbė Jehovos. 13 Jiems buvo maža to, ką kunigai galėjo teisėtai gauti iš žmonių,+ tad štai ką jie darė: žmogui atnašaujant auką, tuo metu, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje, 14 smeigdavo į mėsą puode, kaistuve, katile ar kitame inde, ir visa, ką jis ištraukdavo, pasiimdavo kunigas. Taip jie elgėsi su visais izraelitais, atkeliaujančiais į Šiloją. 15 Dar prieš sudeginant aukos taukus,+ kunigo tarnas, atėjęs pas aukotoją, reikalaudavo: „Duok kunigui mėsos išsikepti. Jis neims virtos, tik žalią.“ 16 Net jei žmogus sakydavo: „Leisk pirmiau taukus sudeginti,+ paskui imk, ką nori“, anas neatstodavo: „Ne, duok dabar. Neduosi – pats paimsiu!“ 17 Jehovos akyse tų vyrų nuodėmė buvo labai didelė,+ nes jie paniekino Jehovos aukas.

18 Samuelis, nors buvo dar tik vaikas, vilkėjo lininį efodą+ ir tarnavo Jehovai.+ 19 Be to, motina kasmet pasiūdavo jam berankovę palaidinę ir, ateidama su vyru atnašauti metinės aukos,+ ją atnešdavo. 20 Sykį Elis palaimino Elkaną ir jo žmoną: „Teduoda tau Jehova iš šios moters kitą vaiką vietoj to, kurį atidavėte* Jehovai.“+ Paskui jie grįžo namo. 21 Jehova atsiminė Oną ir ji vėl pastojo.+ Ona pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. O jaunasis Samuelis augo Jehovos akivaizdoje.+

22 Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas, kaip jo sūnūs elgiasi su visais izraelitais+ ir kad jie sugula su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo Palapinę,+ 23 jiems priekaištaudavo: „Kodėl darote tokius dalykus? Iš visų žmonių girdžiu apie jūsų blogus darbus. 24 Taip negalima, mano sūnūs. Negeros kalbos apie jus sklinda Jehovos tautoje. 25 Jeigu žmogus nusideda žmogui, kas nors dar gali už jį melstis Jehovai*. Bet jei žmogus nusideda pačiam Jehovai,+ kas begalės už jį melstis?“ Tačiau sūnūs neklausė tėvo, mat Jehova buvo nusprendęs atiduoti juos mirčiai.+ 26 Tuo tarpu jaunasis Samuelis augo ir darėsi vis mielesnis Jehovai ir žmonėms.+

27 Pas Elį atėjo Dievo vyras ir jam kalbėjo: „Taip sako Jehova: ‘Argi ne tavo protėvio namams aš apsireiškiau, kai jie dar buvo faraono namų vergai Egipte?+ 28 Iš visų Izraelio giminių jį išsirinkau,+ kad tarnautų man kunigu, žengtų prie mano aukuro+ aukų atnašauti, smilkalus smilkytų* ir vilkėtų efodą mano akivaizdoje. Tavo protėvio namams atidaviau visas ugnines izraelitų atnašas.+ 29 Kodėl tad paniekinate* aukas ir dovanas, kurias esu įsakęs nešti į mano buveinę?+ Kodėl savo sūnus gerbi labiau nei mane? Jūs tunkate imdami iš mano tautos Izraelio geriausią kiekvienos aukos dalį!’+

30 Taigi toks yra Jehovos, Izraelio Dievo, žodis: ‘Buvau pažadėjęs, kad tavo namai ir tavo protėvio namai man kunigaus amžiais.’+ Tačiau dabar Jehova pareiškia: ‘To nebus! Aš pagerbsiu tuos, kas mane gerbia,+ o tie, kas mane niekina, bus paniekinti. 31 Štai ateina dienos, kai aš nukirsiu tavo galybę* ir tavo protėvių namų galybę*. Nė vienas tavo namuose nesulauks senatvės.+ 32 Nors Izraelis patirs daug gera, tu mano buveinėje matysi varžovą,+ ir jau niekada nebebus tavo namuose žilagalvio. 33 Vyras, kuris tau liks, kurio aš nebūsiu atkirtęs nuo tarnystės prie savojo aukuro, tau tik graužatį kels ir nuo ašarų tau tems akys. Bet didžioji dalis tavo namų kris nuo žmogaus kalavijo.+ 34 Kad taip ir įvyks, liudys šis ženklas: abu tavo sūnūs, Hofnis ir Finehasas, mirs tą pačią dieną.+ 35 Tada aš paskirsiu kunigą, kuris bus man ištikimas+ ir elgsis pagal mano širdį ir mano sielą. Jo namus aš padarysiu tvirtus ir jis visada tarnaus kunigu mano pateptajam. 36 O kas tik bus išlikęs iš tavo namų, ateis ir puls prieš jį ant kelių dėl pinigėlio ar duonos papločio, sakydamas: „Meldžiu paskirti man kokį nors kunigo darbą, kad turėčiau ką valgyti.“’“+

3 Jaunasis Samuelis, prižiūrimas Elio, tarnavo Jehovai.+ Tomis dienomis žodis nuo Jehovos buvo retenybė ir regėjimai+ nedažni.

2 Kartą Elis gulėjo savo kambaryje. Jo akys jau buvo nusilpusios, jis nebematė.+ 3 Dievo žibintuvas+ vis dar degė, o Samuelis buvo atsigulęs miegoti Jehovos šventykloje*,+ kur stovėjo Dievo Skrynia. 4 Tada Jehova pašaukė Samuelį. Šis atsiliepė: „Aš čia!“ 5 Jis nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Šaukei mane?“ Bet tas atsakė: „Ne, nešaukiau. Eik atgal ir gulkis.“ Berniukas nuėjo ir atsigulė. 6 Jehova vėl jį pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuskubėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Šaukei mane?“ – „Ne, mano sūnau, nešaukiau tavęs, – atsakė Elis. – Eik atgal ir miegok.“ 7 (Samuelis Jehovos dar nepažinojo ir Jehovos žodis jam dar nebuvo apreikštas.+) 8 Jehova vėl, trečią kartą, pašaukė: „Samueli!“ Šis atsikėlė ir atėjęs pas Elį tarė: „Aš čia. Juk šaukei mane?“

Tada Elis suprato, kad berniuką šaukia Jehova. 9 Elis pamokė Samuelį: „Eik, atsigulk ir, kai jis tave vėl pašauks, sakyk: ‘Jehova, kalbėk, tavo tarnas klauso.’“ Samuelis grįžo į savo vietą ir atsigulė.

10 Jehova atėjo ir, kaip pirma, pašaukė: „Samueli, Samueli!“ Šis atsiliepė: „Kalbėk, tavo tarnas klauso.“ 11 Jehova pasakė: „Žiūrėk, darau Izraelyje tokį dalyką. Apie jį išgirdus net ausyse suspengs.+ 12 Tą dieną aš įvykdysiu Eliui ir jo namams visa, ką sakiau, – nuo pradžios iki galo.+ 13 Perduok jam, kad visiems laikams pasmerkiu jo namus už kaltę, apie kurią jis žino,+ – už tai, kad jo sūnūs keikia Dievą,+ o jis jų nesudraudžia.+ 14 Todėl Elio namams aš prisiekiau: Elio namų kaltė nebus atpirkta jokiomis aukomis nei atnašomis.“+

15 Samuelis gulėjo iki ryto, tada atsikėlęs atidarė Jehovos Namų duris. Apie regėjimą pasakoti Eliui jis bijojo. 16 Bet Elis pats pasikvietė berniuką: „Samueli, mano sūnau!“ – „Aš čia“, – atsiliepė šis. 17 „Ką jis tau sakė? – paklausė Elis. – Prašau nieko nuo manęs neslėpti. Tenubaudžia tave Dievas ir dar teprideda, jei nuslėpsi bent vieną žodį iš to, ką jis tau kalbėjo.“ 18 Tad Samuelis viską papasakojo, nieko nenutylėjo. Elis tarė: „Tokia Jehovos valia. Tedaro, kas jo akyse tinkama.“

19 Samuelis augo. Jehova buvo su juo+ ir nepaliko neišpildyto nė vieno žodžio iš to, ką jis kalbėjo. 20 Visas Izraelis nuo Dano iki Beer Šebos suprato, kad Samuelis yra Jehovos paskirtas pranašu. 21 Jehova vis apsireikšdavo Šilojuje – Samuelį tenai vis pasiekdavo Jehovos žodis. Taip Samuelis pažino Jehovą.+

4 Ir Samuelio žodis pasklido po visą Izraelį.

Izraelis išėjo į kovą su filistinais. Stovyklą izraelitai įsirengė prie Eben Ezero, o filistinai – prie Afeko. 2 Išsirikiavę kautynių gretomis filistinai puolė, ir mūšis pasisuko izraelitų nenaudai. Izraelis pralaimėjo – mūšio lauke neteko maždaug 4000 vyrų. 3 Kariams sugrįžus į stovyklą, Izraelio seniūnai klausė: „Kodėl Jehova leido filistinams šiandien mus sutriuškinti?*+ Atsigabenkime Jehovos Sandoros Skrynią iš Šilojo,+ kad būtų su mumis ir išgelbėtų nuo priešų rankos.“ 4 Tad jie pasiuntė vyrus į Šiloją ir šie atnešė kareivijų Viešpaties Jehovos, sėdinčio soste viršum* kerubų, Sandoros Skrynią.+ Dievo Sandoros Skrynią atlydėjo ir abu Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas.+

5 Kai Jehovos Sandoros Skrynia pasirodė stovykloje, visi izraelitai ėmė taip garsiai šaukti, kad net žemė drebėjo. 6 Išgirdę riksmą filistinai klausė: „Kodėl hebrajų stovykloje toks garsus šauksmas?“ Sužinoję, kad į stovyklą atnešta Jehovos Skrynia, 7 filistinai išsigando. „Dievas atėjo į stovyklą!+ – sakė jie. – Vargas mums! To dar nėra buvę! 8 Mums galas! Kas mus išgelbės iš šio galingo Dievo rankos? Juk tai Dievas, kuris dykynėje visokiomis bausmėmis pragaišino egiptiečius.+ 9 Tad susiimkite, filistinai! Būkite tikri vyrai, antraip teks tarnauti hebrajams, kaip jie tarnauja jums.+ Būkite vyrai, kaukitės!“ 10 Filistinai stojo į kovą su izraelitais ir juos nugalėjo.+ Šie bėgo, kiekvienas į savo namus*. O žudynės buvo didelės – krito 30 000 izraelitų pėstininkų. 11 Negana to, buvo pagrobta Dievo Skrynia. Žuvo ir abu Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas.+

12 Tą pačią dieną iš mūšio lauko į Šiloją atbėgo vienas Benjamino giminės vyras, persiplėšęs drabužius, žemėmis apsibarstęs galvą.+ 13 Elis tuo metu sėdėjo šalikelėje ant suolo ir laukė, o jo širdis drebėjo dėl Dievo Skrynios.+ Įbėgęs į miestą anas vyras pranešė žinią ir visi žmonės ėmė raudoti. 14 Išgirdęs aimanas Elis paklausė: „Kas čia per sąmyšis?“ Tas vyras atskubėjo prie jo ir viską papasakojo. 15 (Eliui buvo 98 metai ir jo akys jau buvo aptemusios, jis nebematė.+) 16 Vyras kalbėjo: „Aš iš mūšio lauko! Va ką tik atbėgau!“ – „Kas ten atsitiko, mano sūnau?“ – teiravosi Elis. 17 „Izraelitai bėgo nuo filistinų, kariuomenė skaudžiai pralaimėjo.+ Abu tavo sūnūs, Hofnis ir Finehasas, žuvo,+ o Dievo Skrynia pagrobta“,+ – atsakė žinianešys.

18 Kai tik šis paminėjo Dievo Skrynią, Elis krito aukštielninkas nuo suolo šalia vartų. Kadangi Elis buvo senas ir sunkus, jam lūžo sprandas ir jis mirė. Teisėju Izraelyje Elis buvo ištarnavęs 40 metų. 19 Jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia ir tuoj turėjo gimdyti. Išgirdusi, kad Dievo Skrynia pagrobta ir kad uošvis mirė, o vyras žuvo, ji sukniubo ir sąrėmių užklupta pagimdė. 20 Jai merdint, šalia stovinčios moterys kalbėjo: „Nebijok, pagimdei sūnų.“ Tačiau ji nieko neatsakė ir į jų žodžius nekreipė dėmesio. 21 Berniuką ji pavadino Ikabodu*,+ sakydama: „Izraelio šlovė pateko į tremtį“,+ nes Dievo Skrynia buvo pagrobta, o jos uošvis ir vyras mirę.+ 22 „Izraelio šlovė pateko į tremtį, – ištarė ji, – Dievo Skrynia pagrobta.“+

5 Pasigrobtą Dievo Skrynią+ filistinai atgabeno iš Eben Ezero į Ašdodą. 2 Jie įnešė Dievo Skrynią į Dagono šventyklą ir pastatė šalia Dagono statulos.+ 3 Atsikėlę anksti rytą ašdodiečiai pamatė, kad Dagonas guli nuvirtęs priešais Jehovos Skrynią veidu žemėn.+ Tad jie statulą pakėlė ir pastatė į vietą.+ 4 Ankstų kitos dienos rytą jie žiūri, kad Dagonas vėl kniūbsčias parpuolęs priešais Jehovos Skrynią, o galva ir abi jo plaštakos nukirstos guli ant slenksčio, tik žuvies liemuo* nepaliestas. 5 Dėl to Dagono žyniai ir visi, kurie ateina į Dagono šventyklą Ašdode, iki pat šiol nemina ant šventyklos slenksčio.

6 Jehovos ranka smarkiai spaudė ašdodiečius. Jis juos niokojo, bausdamas Ašdodo ir jo apylinkių gyventojus skauduliais*.+ 7 Matydami, kas dedasi, ašdodiečiai kalbėjo: „Nelaikykime pas save Izraelio Dievo Skrynios, nes mus ir mūsų dievą Dagoną sunkiai slegia jo ranka.“ 8 Taigi jie susikvietė visus filistinų valdovus ir paklausė: „Ką mums daryti su Izraelio Dievo Skrynia?“ Šie atsakė: „Izraelio Dievo Skrynią reikia gabenti į Gatą.“+ Tad jie taip ir padarė.

9 Perkėlus Skrynią į Gatą, Jehovos ranka pakilo ir prieš šį miestą. Žmones apėmė siaubas. Dievas baudė miestiečius, nuo mažo iki didelio, – juos irgi ėmė kamuoti skauduliai.+ 10 Tada jie Dievo Skrynią išgabeno į Ekroną.+ Skryniai pasiekus miestą, ekroniečiai pradėjo šaukti: „Jie perkėlė čionai Izraelio Dievo Skrynią, kad mus ir mūsų žmones išmarintų!“+ 11 Ekroniečiai sukvietė visus filistinų valdovus ir tarė: „Paimkite Izraelio Dievo Skrynią iš čia! Tesugrįžta ji į savo vietą, kad mes ir mūsų žmonės neišmirtume!“ Visą miestą buvo apėmusi mirties baimė, nes Dievo ranka sunkiai slėgė visus,+ 12 ir tie, kurie nemirė, kentėjo nuo skaudulių. Miesto šauksmas kilo iki dangaus.

6 Jehovos Skrynia filistinų krašte išbuvo septynis mėnesius.+ 2 Susikvietę žynius ir būrėjus,+ filistinai teiravosi: „Ką mums daryti su Jehovos Skrynia? Sakykite, kaip sugrąžinti ją į vietą?“ 3 Tie atsakė: „Jeigu Jehovos, Izraelio Dievo, Sandoros Skrynią siųsite atgal, nesiųskite jos be atnašos. Už savo kaltę būtinai pridėkite jam dovaną.+ Tik tada pagysite ir suprasite, kodėl jo ranka jus slegia.“ – 4 „Kokią atnašą už savo kaltę privalome jam nusiųsti?“ – klausė filistinai. Tie paaiškino: „Penkis aukso skaudulius* ir penkias aukso peles nuo visų filistinų valdovų,+ nes ir jus, ir jūsų valdovus vargina ta pati bausmė. 5 Turite padaryti skaudulių ir kraštą alinančių pelių pavidalo dirbinius+ ir pagerbti Izraelio Dievą. Gal tuomet jo ranka taip sunkiai nebeslėgs nei jūsų, nei jūsų dievo, nei jūsų krašto.+ 6 Kam jums užkietinti savo širdį, kaip kadaise užkietino egiptiečiai ir faraonas?+ Tik griežta Dievo bausmė+ juos privertė išleisti izraelitus, ir tie galėjo iškeliauti.+ 7 Taigi dabar parūpinkite naują vežimą, atveskite dvi žindančias karves, ant kurių dar nebuvo uždėtas jungas, ir jas įkinkykite, o jų veršiukus atskyrę uždarykite. 8 Paimkite Jehovos Skrynią ir įkelkite į vežimą. Aukso dirbinius, kuriuos duodate jam kaip auką už kaltę, padėkite šalia Skrynios atskiroje dėžėje,+ ir tegul keliauja. 9 Tada stebėkite: jei Skrynia judės keliu į Bet Šemešą,+ savo krašto link, vadinasi, šią didelę bausmę mums yra siuntęs jų Dievas. O jeigu ne, žinosime, kad ne jo ranka mus slėgė, kad visa įvyko atsitiktinai.“

10 Filistinai taip ir padarė. Atvedę dvi žindančias karves, įkinkė į vežimą, o jų veršiukus uždarė namie. 11 Tada į vežimą įkėlė Jehovos Skrynią, taip pat dėžę su aukso pelėmis ir skaudulių pavidalo dirbiniais. 12 Karvės patraukė keliu tiesiai į Bet Šemešą.+ Baubdamos jos ėjo vieškeliu ir nesuko nei dešinėn, nei kairėn. Filistinų valdovai sekė įkandin iki pat Bet Šemešo ribos. 13 Tuo metu Bet Šemešo žmonės slėnyje pjovė kviečius. Pakėlę akis ir išvydę Skrynią, visi labai apsidžiaugė. 14 Vežimas įriedėjo į betšemešiečio Jozuės lauką ir sustojo netoli didelio akmens. Sukapoję vežimą, žmonės atnašavo karves+ kaip deginamąją auką Jehovai.

15 Levitai+ iškėlė Jehovos Skrynią ir dėžę su aukso dirbiniais ir padėjo ant to akmens. Tądien Bet Šemešo+ gyventojai atnašavo Jehovai deginamąsias ir kitas aukas.

16 Tai stebėję penki filistinų valdovai tą pačią dieną sugrįžo į Ekroną. 17 Taigi, kaip auką už savo kaltę filistinai Jehovai siuntė aukso skaudulius:+ vieną už Ašdodą,+ vieną už Gazą, vieną už Aškeloną, vieną už Gatą+ ir vieną už Ekroną.+ 18 Taip pat aukso pelių davė tiek, kiek visoje Filistijoje yra gyvenviečių, priklausančių penkiems valdovams, – davė ir už įtvirtintus miestus, ir už atvirus kaimus.

Tas didelis akmuo, ant kurio buvo padėta Jehovos Skrynia, iki šiol stovi betšemešiečio Jozuės lauke kaip paminklas. 19 Bet Šemešo gyventojai žiūrėjo į Jehovos Skrynią ir Dievas juos už tai nubaudė – žuvo 50 070 žmonių*. Visi ėmė raudoti, kad Jehova siuntė tokią skaudžią nelaimę.+ 20 „Kas gali atsilaikyti Jehovos, šventojo Dievo,+ akivaizdoje? – dejavo Bet Šemešo gyventojai. – Ir pas ką jis keliaus po mūsų?“+ 21 Tad jie siuntė pasiuntinius pas Kirjat Jearimų+ gyventojus ir pranešė: „Filistinai grąžino Jehovos Skrynią. Ateikit ir pasiimkit.“+

7 Kirjat Jearimų vyrai atėję paėmė Jehovos Skrynią ir nunešė į Abinadabo namus+ ant kalvos. Jo sūnus Eleazaras buvo įpareigotas* Jehovos Skrynią saugoti.

2 Nuo tos dienos, kai Skrynią atgabeno į Kirjat Jearimus, praėjo daug laiko – ištisi du dešimtmečiai. Tada Izraelio namai ėmė gręžtis į Jehovą*.+ 3 Samuelis visiems Izraelio namams kalbėjo: „Jei grįžtate prie Jehovos visa širdimi,+ atsikratykite svetimų dievų+ ir astarčių,+ atiduokite Jehovai savo širdį ir tik jam vienam tarnaukite.+ Tada jis išgelbės jus iš filistinų rankos.“+ 4 Taigi izraelitai atsikratė baalų ir astarčių ir tarnavo tik Jehovai.+

5 Samuelis paliepė: „Sušaukite visą Izraelį į Micpą+ ir aš už jus melsiuosi Jehovai.“+ 6 Tad žmonės, susirinkę į Micpą, tą dieną sėmė ir liejo vandenį Jehovos akivaizdoje ir pasninkavo.+ Jie sakė: „Nusidėjome Jehovai.“+ Micpoje Samuelis pradėjo tarnauti Izraelio teisėju.+

7 Sužinoję, kad izraelitai susirinko Micpoje, filistinų valdovai+ išžygiavo prieš Izraelį. Izraelitai apie tai išgirdę persigando. 8 Jie prašė Samuelį: „Nepaliauk meldęs Jehovą, mūsų Dievą, kad mums padėtų+ ir išgelbėtų iš filistinų rankos.“ 9 Samuelis paėmė žinduklį ėriuką ir atnašavo kaip deginamąją auką Jehovai.+ Jis maldavo Jehovą padėti Izraeliui, ir Jehova jį išklausė.+ 10 Samueliui atnašaujant deginamąją auką, kaip tik atžygiavo filistinai kovoti su Izraeliu. Bet tądien Jehova stipriu griausmu+ sukėlė filistinų gretose sąmyšį,+ ir izraelitai juos nugalėjo.+ 11 Išėję iš Micpos, Izraelio vyrai žudydami persekiojo filistinus iki pat pietinio Bet Karo pakraščio. 12 Tada Samuelis paėmė akmenį,+ pastatė tarp Micpos ir Ješanos ir pavadino jį Eben Ezeru*, sakydamas: „Iki šiol Jehova mums padėjo.“+ 13 Taip filistinai buvo parklupdyti ir daugiau nebedrįso įžengti į Izraelio kraštą.+ Jehovos ranka juos slėgė per visas Samuelio gyvenimo dienas.+ 14 Izraelitai atgavo miestus, kuriuos filistinai buvo užgrobę, – nuo Ekrono iki Gato. Iš filistinų rankų Izraelis susigrąžino ir aplinkines žemes.

Taip pat įsivyravo taika tarp izraelitų ir amoritų.+

15 Samuelis buvo Izraelio teisėjas visą savo gyvenimą.+ 16 Kasmet jis apeidavo Betelį,+ Gilgalą+ ir Micpą+ ir visose tose vietose spręsdavo izraelitų bylas. 17 Paskui sugrįždavo į Ramą,+ kur buvo jo namai. Čia jis irgi teisdavo izraelitus. Ramoje Samuelis pastatė aukurą Jehovai.+

8 Samuelis paseno ir Izraelio teisėjais paskyrė savo sūnus. 2 Jo pirmagimis buvo vardu Joelis, antrasis – Abija.+ Jiedu buvo teisėjai Beer Šeboje. 3 Tačiau Samuelio sūnūs nėjo jo pėdomis. Geisdami pasipelnyti jie elgėsi nesąžiningai+ – ėmė kyšius+ ir iškraipė teisingumą.+

4 Vieną dieną visi Izraelio seniūnai drauge atėjo pas Samuelį į Ramą. 5 „Žiūrėk, tu pasenai, o tavo sūnūs neina tavo pėdomis, – tarė jam. – Tad paskirk mums karalių, kad jis vykdytų teisingumą, kaip yra visose kitose tautose.“+ 6 Bet jų prašymas „paskirk mums karalių, kad jis vykdytų teisingumą“ Samueliui nepatiko. Jis meldėsi Jehovai, 7 ir Jehova jam atsakė: „Daryk visa, ko žmonės prašo. Ne tave jie atstūmė, o mane, kad nebūčiau jų karalius.+ 8 Taip jie elgiasi nuo tada, kai išvedžiau juos iš Egipto, iki pat šiol – gręžiasi nuo manęs+ ir tarnauja kitiems dievams.+ Panašiai elgiasi ir su tavimi. 9 Daryk, kaip žmonės sako, tik aiškiai perspėk, kas jų laukia; paskelbk, kokias teises turės karalius, kuris juos valdys.“

10 Žmonėms, prašantiems paskirti karalių, Samuelis perdavė visus Jehovos žodžius. 11 Jis kalbėjo: „Štai kokias teises turės karalius, kuris jus valdys.+ Jis paims jūsų sūnus+ ir vienus padarys savo kovos vežimų vadeliotojais,+ kitus raitininkais,+ dar kiti turės bėgti jo vežimų priešaky. 12 Jis pasiskirs iš jų sau tūkstantininkų+ ir penkiasdešimtininkų.+ Kitiems lieps arti jo laukus,+ nuimti derlių,+ dirbti ginklus ir kovos vežimų reikmenis.+ 13 Karalius paims jūsų dukteris ir jos bus tepalų* gamintojos, virėjos ir kepėjos.+ 14 Geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių giraites+ jis paims ir atiduos savo tarnams. 15 Be to, savo dvariškiams ir tarnams atiduos dešimtadalį jūsų javų ir vynuogių derliaus. 16 Prie savo darbų jis pristatys jūsų tarnus ir tarnaites,+ geriausius jūsų galvijus bei asilus. 17 Jis paims ir dešimtadalį jūsų kaimenių,+ ir jūs patys tapsite jo tarnais. 18 Ateis diena, kai skųsitės dėl karaliaus, kurį išsirinkote,+ bet Jehova jūsų neišklausys.“

19 Tačiau žmonės nekreipė dėmesio į Samuelio žodžius. Jie reikalavo: „Ne, mes vis tiek norime karaliaus. 20 Tada būsime kaip visos kitos tautos: karalius vykdys teisingumą, žengs mūsų priekyje, ves mus į mūšį.“ 21 Išklausęs žmones Samuelis persakė jų žodžius Jehovai. 22 Jehova jam tarė: „Daryk, kaip žmonės prašo, – paskirk karalių, kad juos valdytų.“+ Samuelis tada izraelitams pasakė: „Grįžkite kiekvienas į savo miestą.“

9 Benjamino giminėje+ buvo vienas labai turtingas vyras, vardu Kišas,+ Abielio sūnus (šis buvo sūnus Ceroro, šis – sūnus Bechorato, o šis – Afiacho). 2 Kišas turėjo sūnų, vardu Saulius.+ Tai buvo jaunas, išvaizdus vyras, visa galva aukštesnis už kitus, – Izraelyje nebuvo už jį gražesnio.

3 Sykį prapuolė Kišo asilės. Savo sūnaus Sauliaus jis paprašė: „Būk geras, pasiimk kurį nors tarną ir eik ieškoti asilių.“ 4 Jie išvaikščiojo Efraimo aukštumas, apėjo Šališos žemę, bet jų nerado. Tada apėjo Šaalimų žemę, bet ir ten asilių nebuvo. Jie apkeliavo visą Benjamino kraštą, tačiau asilių nerado.

5 Kai jiedu atėjo į Cūfo žemę, Saulius jį lydinčiam tarnui tarė: „Klausyk, grįžkime atgal, antraip tėvui jau nebe asilės rūpės – ims nerimauti dėl mūsų.“+ 6 Tačiau tarnas pasiūlė: „Va tame mieste yra Dievo vyras, visų labai gerbiamas. Ką jis pasako, tai ir įvyksta.+ Traukim tenai. Gal jis patars, kur mums eiti.“ – 7 „Bet jeigu ten nueisim, ką tam žmogui duosim? – paklausė Saulius. – Krepšiuose duonos neliko, nėra ką nunešti tam Dievo vyrui dovanų. Ar beturim ką jam duoti?“ – 8 „Štai turiu ketvirtį šekelio* sidabro. Duosiu jį Dievo vyrui ir jis mums parodys kelią“, – atsakė tarnas. 9 (Seniau Izraelyje, jei kas norėdavo pasiklausti Dievo, sakydavo: „Eikime pas regėtoją“,+ nes ką šiandien vadina pranašu, anuomet vadino regėtoju.) 10 Tada Saulius tarė: „Gerai sakai. Eime!“ Ir jiedu pasuko link miesto, kuriame buvo Dievo vyras.

11 Kopdami šlaitu į miestą jie sutiko merginas, einančias vandens pasisemti, ir paklausė: „Ar regėtojas+ tenai?“ – 12 „Taip, jis kaip tik ten, – atsakė merginos. – Paskubėkite, jis dabar atėjo į miestą, nes šiandien žmonės atnašauja auką+ šventavietėje.+ 13 Įžengsite į miestą ir jį ten rasite. Skubėkite, kol jis dar nepatraukė į šventavietę valgyti. Žmonės nevalgys, kol jis neateis ir nepalaimins atnašos. Tik kai palaimins, visi sukviestieji galės valgyti. Eikite nedelsdami ir jį sutiksite.“ 14 Tada jiedu kopė aukštyn, o kai įžengė į miestą, jiems priešais pasirodė Samuelis. Jis kaip tik ėjo jų pasitikti ir palydėti į šventavietę.

15 Dieną prieš Sauliui atkeliaujant, Jehova buvo pasakęs Samueliui: 16 „Rytoj, maždaug tokiu laiku, atsiųsiu pas tave žmogų iš Benjamino krašto.+ Patepsi jį mano tautos Izraelio vadu.+ Jis išgelbės mano tautą iš filistinų rankų. Aš matau, kaip mano žmonės vargsta, ir jų šauksmas pasiekė mane.“+ 17 Kai tik Samuelis pamatė Saulių, Jehova jam tarė: „Štai vyras, apie kurį sakiau: ‘Jis valdys mano tautą.’“+

18 Miesto vartuose Saulius priėjo prie Samuelio ir paklausė: „Gal malonėtumei pasakyti, kur regėtojo namai?“ – 19 „Aš esu tas regėtojas, – atsakė Samuelis. – Kilk pirma manęs į šventavietę, šiandien valgysite kartu su manimi.+ O rytoj rytą, tave išleisdamas, pasakysiu viską, ką nori žinoti*. 20 Dėl asilių, kurios prapuolė prieš tris dienas,+ nesijaudink, jos jau surastos. Kam gi priklauso visa, kas vertinga Izraelyje? Argi ne tau ir tavo tėvo namams?“+ 21 Saulius ištarė: „Aš juk esu benjaminas ir mano giminė mažiausia iš visų Izraelio giminių,+ o mano kiltis menkiausia tarp visų Benjamino giminės kilčių, tad kodėl man taip sakai?“

22 Samuelis įsivedė Saulių ir jo tarną į valgomąjį ir pasodino garbingiausioje vietoje tarp pakviestųjų. Ten buvo apie trisdešimt vyrų. 23 Tada Samuelis paprašė virėjo: „Atnešk tą dalį, kurią tau padaviau ir liepiau atidėti.“ 24 Virėjas atnešė šlaunį ir patiekė Sauliui. Samuelis tarė: „Štai tavo dalis – ji tau atidėta. Buvau perspėjęs, kad pakviečiau svečių, tad valgyk. Ją pasaugojo būtent tau.“ Ir Saulius tądien valgė su Samueliu. 25 Paskui iš šventavietės+ jie nusileido į miestą ir Samuelis kalbėjosi su Sauliumi ant plokščiastogio. 26 Kitą rytą jie kėlėsi anksti, vos išaušus. Saulių, miegantį ant plokščiastogio, Samuelis pašaukė: „Kelkis, išlydėsiu tave į kelionę.“ Saulius susiruošė ir kartu su Samueliu išėjo laukan. 27 Palikę miestą, jie leidosi šlaitu. Tada Samuelis tarė Sauliui: „Liepk tarnui+ paėjėti priekin.“ Kai tas nuėjo, Samuelis tęsė: „O tu dabar sustok, noriu tau perduoti žodį nuo Dievo.“

10 Samuelis paėmė indelį aliejaus, išpylė Sauliui ant galvos,+ pabučiavo jį ir tarė: „Jehova patepė tave, kad būtum jo tautos+ vadas.+ 2 Šiandien, kai išsiskirsime, tu prie Rachelės kapo+ Celcache, Benjamino žemėje, sutiksi du vyrus. Jie tau sakys: ‘Asilės, kurių buvai išėjęs ieškoti, surastos. Tavo tėvui nebe asilės rūpi,+ dabar jis nerimauja dėl jūsų. Sako: „Ką daryti, kad mano sūnus dingo?“’ 3 Tada keliauk toliau, kol prieisi didįjį Taboro medį. Čia sutiksi tris vyrus, einančius į Betelį+ pagarbinti Dievo. Vienas nešis tris ožiukus, antras – tris duonos papločius, trečias – didelį ąsotį vyno. 4 Pasveikinę tave, jie pasiūlys du duonos papločius – paimk juos. 5 Paskui prieisi Dievo kalvą, kur įsikūrusi filistinų įgula. Pasiekęs miestą, sutiksi būrį pranašų, besileidžiančių žemyn nuo šventavietės. Jie pranašaus, o jų priekyje eis muzikantai su arfomis, būgneliais, fleitomis ir lyromis. 6 Tada tave apims Jehovos dvasia+ – tu imsi pranašauti kartu su jais ir pasikeisi, tapsi visai kitu žmogumi.+ 7 Kai visi tie ženklai išsipildys, daryk, ką manai esant reikalinga, nes Dievas su tavimi. 8 Leiskis pirma manęs į Gilgalą+ ir aš ten ateisiu deginamųjų ir bendrystės aukų atnašauti. Lauk manęs septynias dienas. Atėjęs pasakysiu, ką turi daryti.“

9 Sauliui apsigręžus eiti nuo Samuelio, Dievas pakeitė Sauliaus širdį. Tą dieną išsipildė visi minėti ženklai. 10 Jiems priėjus prie kalvos, Saulių pasitiko būrys pranašų. Dievo dvasia iškart apėmė Saulių+ ir jis ėmė drauge su jais pranašauti.+ 11 Visi, kurie Saulių pažinojo, matydami, kad jis su pranašais pranašauja, tarpusavyje stebėjosi: „Kas pasidarė Kišo sūnui? Negi ir Saulius pranašas?“ 12 Kažkas iš vietinių tarstelėjo: „O tie anie? Kas jų tėvas?“ Tad pasakymas „negi ir Saulius pranašas?“ virto priežodžiu.+

13 Baigęs pranašauti, Saulius atėjo į šventavietę. 14 Vėliau Sauliaus dėdė paklausė jo ir tarno: „Kur buvote?“ – „Ieškojome asilių,+ bet neradome, todėl nuėjome pas Samuelį“, – atsakė Saulius. 15 „Ką Samuelis jums pasakė?“ – toliau teiravosi Sauliaus dėdė. 16 „Sakė, kad asilės jau atsirado“, – tarė Saulius. Tačiau ką Samuelis kalbėjo apie karaliavimą, jis nutylėjo.

17 Samuelis sukvietė tautą į Micpą Jehovos akivaizdon+ 18 ir kalbėjo: „Štai ką Jehova, Izraelio Dievas, sako: ‘Tai aš išvedžiau Izraelį iš Egipto, išvadavau iš Egipto+ ir iš visų jus engusių karalysčių valdžios. 19 Bet jūs šiandien atstumiate savo Dievą,+ išgelbėjusį jus iš visokių bėdų ir negandų, ir reikalaujate: „Paskirk mums karalių!“ Todėl dabar sustokite Jehovos akivaizdoje giminėmis ir kiltimis.’“

20 Samuelis liepė visoms Izraelio giminėms prieiti paeiliui,+ ir burtas krito Benjamino giminei.+ 21 Tada Benjamino giminė turėjo prieiti kiltis po kilties, ir burtas krito Matrio kilčiai. Galiausiai burtas krito Kišo sūnui Sauliui.+ Bet kai žmonės suskato jo ieškoti, niekur nerado. 22 Tad jie teiravosi Jehovos:+ „Ar jis yra čia?“ – „Taip. Jis pasislėpęs tarp mantos“, – atsakė Jehova. 23 Vyrai nubėgę atvedė Saulių. Kai jis atsistojo tarp žmonių, buvo visa galva už kitus aukštesnis.+ 24 Samuelis tarė: „Ar matote, ką Jehova išsirinko?+ Kito tokio nėra visoje tautoje.“ Ir visi žmonės ėmė šaukti: „Tegyvuoja karalius!“

25 Samuelis išdėstė tautai karaliaus teises,+ surašė į knygą ir padėjo Jehovos akivaizdoje. Tada Samuelis paleido žmones ir kiekvienas grįžo į savo namus. 26 Saulius irgi parėjo namo į Gibėją. Jį lydėjo kariai, kurių širdį buvo sužadinęs Jehova. 27 Vis dėlto radosi niekšelių, sakančių: „Kaipgi šitas mus išgelbės?“+ Jie paniekino Saulių ir neatnešė jam jokios dovanos,+ bet jis nieko dėl to nesakė*.

11 Amonitų+ karalius Nahašas pakilo į žygį prieš Jabešą, esantį Gileade,+ ir atžygiavęs prie miesto pasistatė stovyklą. Jabešo vyrai Nahašui pasiūlė: „Sudaryk su mumis sandorą* ir mes tau tarnausime.“ – 2 „Sandorą sudarysiu tik su viena sąlyga, – atsakė amonitas Nahašas: – kiekvienam iš jūsų turės būti išdurta dešinė akis. Šitaip aš pažeminsiu visą Izraelį.“ 3 Jabešo seniūnai paprašė: „Duok mums septynias dienas, kad galėtume išsiųsti pasiuntinius į visą Izraelio kraštą. Jei niekas neateis mūsų gelbėti, pasiduosime.“ 4 Taigi pasiuntiniai atvyko ir į Gibėją,+ kur gyveno Saulius*. Kai jie pranešė tą žinią žmonėms, visi pratrūko raudoti.

5 Kaip tik tuo metu Saulius parginė iš laukų galvijus. „Kas atsitiko? – paklausė jis. – Kodėl žmonės rauda?“ Tada jam papasakojo, kokią žinią Jabešo vyrai atnešė. 6 Vos Saulius tai išgirdo, jį apėmė Dievo dvasia,+ ir jis užsidegė pykčiu. 7 Paėmęs porą jaučių, Saulius sukapojo juos į gabalus ir išsiuntinėjo per pasiuntinius po visą Izraelio žemę su įspėjimu: „Taip bus padaryta su jaučiais kiekvieno, kas neprisidės prie Sauliaus ir Samuelio!“ Žmones pagavo Jehovos baimė, ir atėjo visi kaip vienas. 8 Jie susirinko Bezeke ir Saulius juos suskaičiavo: izraelitų buvo 300 000, o Judo vyrų – 30 000. 9 Pasiuntiniams, atnešusiems žinią, buvo pasakyta: „Štai ką sugrįžę į Gileadą turite perduoti Jabešo vyrams: ‘Rytoj, saulei ėmus kaitinti, jūs būsite išgelbėti.’“ Grįžę pasiuntiniai viską papasakojo Jabešo gyventojams, ir tie labai apsidžiaugė. 10 Taigi Jabešo vyrai amonitams pranešė: „Rytoj jums pasiduosime ir su mumis galėsite daryti, kas jums patiks.“+

11 Kitą dieną Saulius padalijo žmones į tris būrius. Ryto sargybos metu* jie įsiveržė į stovyklą ir kirto amonitus,+ kol diena įkaito. Net ir tie, kurie liko gyvi, buvo taip išblaškyti, kad niekur neliko dviejų vienoje vietoje. 12 Tada žmonės prakalbo į Samuelį: „Kas tokie sakė: ‘Ar tai Saulius mus valdys?!’+ Atveskite juos čionai ir mes nubausime juos mirtimi.“ 13 Tačiau Saulius pareiškė: „Šiandien nė vienas nebus nubaustas mirtimi,+ nes šiandien Jehova išgelbėjo Izraelį.“

14 Paskui Samuelis tautą paragino: „Eikime į Gilgalą+ ir dar sykį paskelbkime Saulių karaliumi.“+ 15 Taigi visi žmonės nuėjo į Gilgalą ir ten Jehovos akivaizdoje paskelbė Saulių karaliumi. Taip pat aukojo Jehovai bendrystės aukas.+ Saulius ir visi izraelitai šventė didžiai džiaugdamiesi.+

12 Galiausiai Samuelis kreipėsi į visą Izraelį: „Aš padariau visa, ko prašėte, ir paskyriau karalių, kad jus valdytų.+ 2 Taigi dabar jau turite karalių, savo vadą*!+ O aš – aš pasenau ir pražilau, ir mano sūnūs yra tarp jūsų.+ Vadovavau jums nuo pat jaunystės iki šiol.+ 3 Ir jei kuo nusikaltau, – štai aš! Jehovos ir jo pateptojo+ akivaizdoje liudykite prieš mane. Gal paėmiau kieno nors jautį ar asilą?+ Gal ką nors apgavau ar išnaudojau? Iš kieno rankos aš paėmiau kyšį, kad užsimerkčiau prieš neteisybę?+ Jei ką tokio padariau, aš jums atlyginsiu.“+ 4 Į tai izraelitai atsakė: „Tu mūsų neapgavai ir neišnaudojai, nieko iš mūsų nepaėmei.“ – 5 „Jehova šiandien yra liudytojas prieš jus, – tarė Samuelis, – ir liudytojas yra jo pateptasis, kad neradote kuo mane apkaltinti.“ Žmonės patvirtino: „Taip, jis yra liudytojas.“

6 Samuelis toliau jiems kalbėjo: „Jehova – tas, kuris išsirinko Mozę ir Aaroną ir išvedė jūsų protėvius iš Egipto žemės,+ – yra liudytojas. 7 Dabar tad sustokite, ir aš jus teisiu Jehovos akivaizdoje, nes jums ir jūsų protėviams Jehova yra padaręs tiek daug gera!

8 Kai Jokūbas atsikėlė į Egiptą+ ir kai jūsų protėviai ėmė šauktis Jehovos,+ Jehova siuntė Mozę+ ir Aaroną, kad jūsų protėvius iš Egipto išvestų ir apgyvendintų šiame krašte.+ 9 Tačiau jie pamiršo Jehovą, savo Dievą, todėl jis atidavė*+ juos į rankas Hacoro kariuomenės vadui Siserai,+ atidavė filistinams,+ taip pat Moabo karaliui,+ ir tie su jais kariavo. 10 Jie šaukėsi Jehovos+ ir sakė: ‘Nusidėjome,+ palikome Jehovą ir garbinome baalus+ ir astartes.+ Bet dabar vaduok mus iš priešų rankos ir mes tau tarnausime.’ 11 Tad Jehova siuntė ir Jerubaalą,+ ir Bedaną*, ir Iftachą,+ ir Samuelį+ – vadavo jus iš visų priešų, kad gyventumėte saugiai.+ 12 O kai pamatėte, kad į žygį prieš jus susiruošė amonitų karalius Nahašas,+ ėmėte reikalauti: ‘Ne, mes norime karaliaus!’,+ nors karalių jūs turite – Dievą Jehovą.+ 13 Štai jums karalius, kurio taip norėjote ir kurio taip prašėte! Žiūrėkite – Jehova davė jums karalių!+ 14 Jei bijosite Jehovos,+ jam tarnausite,+ jo balsui paklusite+ ir Jehovos įsakymams nesipriešinsite, jeigu jūs ir jus valdantis karalius liksite ištikimi Jehovai, savo Dievui, – tada gerai. 15 Bet jeigu Jehovos balso neklausysite ir Jehovos įsakymams priešinsitės, Jehovos ranka bus prieš jus ir prieš jūsų tėvus.+ 16 O dabar sustokite ir stebėkite, kokį nepaprastą dalyką Jehova padarys jūsų akivaizdoje. 17 Argi šiandien ne kviečiapjūtė? Melsiu Jehovą siųsti griaustinį ir lietų. Tada žinosite ir suprasite, kokią nedorybę Jehovos akyse padarėte prašydami karaliaus.“+

18 Samuelis šaukėsi Jehovos, ir Jehova tą dieną siuntė griaustinį ir lietų. Visi žmonės ėmė didžiai bijoti Jehovos ir Samuelio. 19 Jie prašė Samuelį: „Melsk Jehovą, savo Dievą, už mus,+ kad nemirtume, nes prie visų savo nuodėmių pridėjome dar vieną nedorybę – pareikalavome karaliaus.“

20 Samuelis į tai atsakė: „Nebijokite. Tiesa, jūs nedorai pasielgėte, tačiau nepalikite Jehovos,+ tarnaukite Jehovai visa širdimi.+ 21 Nenuklyskite paskui tai, kas tėra tuštybė*+ – kas niekam nenaudinga+ ir kas išgelbėti negali, nes tai tik tuštybė*. 22 Dėl savo didžio vardo+ Jehova savosios tautos neatmes,+ nes pats Jehova nusprendė padaryti jus savo tauta.+ 23 O aš – argi galėčiau paliauti už jus melstis ir šitaip nusidėti Jehovai? Aš ir toliau mokysiu jus eiti geru ir teisingu keliu. 24 Tik bijokite Jehovos+ ir ištikimai, visa širdimi jam tarnaukite. Juk matėte, kokių didžių darbų jis dėl jūsų padarė.+ 25 Bet jei užsispirsite ir elgsitės nedorai, pražūsite+ ir jūs, ir jūsų karalius.“+

13 Saulius buvo ...* metų amžiaus, kai tapo karaliumi,+ ir jau dvejus metus karaliavo Izraelyje. 2 Iš izraelitų Saulius išsirinko 3000 vyrų: 2000 buvo su juo Michmaše ir Betelio aukštumose, o 1000 buvo su Jehonatanu+ Benjamino Gibėjoje.+ Kitus žmones jis paleido namo*. 3 Tada Jehonatanas sumušė filistinų+ įgulą Geboje+ ir filistinai apie tai sužinojo. Saulius liepė pūsti ragą+ visame krašte, sakydamas: „Teišgirsta hebrajai!“ 4 Visus izraelitus pasiekė žinia: „Saulius sumušė filistinų įgulą! Dabar izraelitai užsitraukė filistinų neapykantą*.“ Taigi žmonės buvo sušaukti pas Saulių į Gilgalą.+

5 Filistinai irgi susibūrė kovoti su Izraeliu. Jie turėjo 30 000 kovos vežimų, 6000 raitininkų, ir jų karių buvo gausu kaip pajūrio smilčių.+ Atžygiavę filistinai įsirengė stovyklą Michmaše, į rytus nuo Bet Aveno.+ 6 Izraelitai matė, kad pakliuvo į bėdą ir kad gresia didelė nelaimė; žmonės slapstėsi olose, urvuose,+ uolų plyšiuose, rūsiuose ir vandens talpyklose. 7 Kai kurie hebrajai netgi persikėlė per Jordaną į Gado žemes ir į Gileadą.+ Tačiau Saulius pasiliko Gilgale. Visi su juo esantys žmonės drebėjo iš baimės. 8 Saulius laukė septynias dienas iki laiko, kurį Samuelis buvo nurodęs. Bet Samuelis į Gilgalą neatėjo ir žmonės ėmė skirstytis. 9 Galiausiai Saulius paliepė: „Atneškite čionai deginamąją auką ir bendrystės aukas.“ Ir jis atnašavo deginamąją auką.+

10 Vos jam baigus atnašauti deginamąją auką, atkeliavo Samuelis. Saulius išėjo jo pasitikti ir pasveikinti. 11 Samuelis prabilo: „Ką tu padarei?!“ Saulius atsakė: „Mačiau, kad mano žmonės skirstosi,+ o tu nurodytu laiku neateini, ir kad filistinai telkiasi prie Michmašo.+ 12 Tariau sau: ‘Filistinai tuojau užpuls mane Gilgale, o aš dar nemaldavau Jehovą malonės.’ Todėl jaučiau pareigą atnašauti deginamąją auką.“

13 Samuelis tarė Sauliui: „Pasielgei kvailai! Nepaklusai Jehovos, savo Dievo, įsakymui.+ Jeigu būtum paklusęs, Jehova būtų įtvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams. 14 Bet dabar tavo karaliavimas neišsilaikys.+ Jehova ras vyrą pagal savo širdį+ ir Jehova paskirs jį savo tautos vadu,+ nes tu nepaklusai Jehovos įsakymui.“+

15 Tuomet Samuelis pakilo ir nuėjo iš Gilgalo į Benjamino Gibėją. Saulius suskaičiavo žmones – su juo buvo likę apie 600 vyrų.+ 16 Saulius, jo sūnus Jehonatanas ir su jais pasilikę kariai laikėsi Benjamino Geboje,+ o filistinų stovykla buvo Michmaše.+ 17 Iš filistinų stovyklos vis išeidavo trys būriai siaubti apylinkių. Vienas būrys traukdavo keliu link Ofros, į Šualo žemę, 18 kitas sukdavo link Bet Horono,+ o trečias žygiuodavo keliu, vedančiu iki ribos priešais Ceboimų slėnį, dykumos link.

19 Visame Izraelio krašte negalėjai rasti nė vieno kalvio, nes filistinai buvo pasakę: „Hebrajai nedirbs sau kalavijų ir iečių!“ 20 Galąsti noragų, kaplių, kirvių ir pjautuvų visiems izraelitams tekdavo eiti pas filistinus. 21 Už norago, kaplio, trišakės, kirvio galandimą ir už akstino jaučiams varyti sutaisymą reikėjo mokėti vieną pimą*. 22 Taigi mūšio dieną nė vienas iš Sauliaus ir Jehonatano karių neturėjo nei kalavijo, nei ieties.+ Tik Saulius ir Jehonatanas buvo ginkluoti.

23 Tuo tarpu vienas filistinų sargybos būrys buvo įžengęs į Michmašo perėją.+

14 Vieną dieną Sauliaus sūnus Jehonatanas+ savo ginklanešiui tarė: „Eikš, paėjėkime iki filistinų sargybos būrio anoje pusėje.“ O savo tėvui jis nieko apie tai nesakė. 2 Saulius tąsyk buvo apsistojęs po granatmedžiu Migrone, netoli Gibėjos.+ Su juo buvo apie 600 karių.+ 3 (Efodą+ tuo metu vilkėjo Ahija, sūnus Ahitubo.+ Šis ir jo brolis Ikabodas+ buvo sūnūs Finehaso,+ o šis – sūnus Elio,+ Jehovos kunigo Šilojuje.+) Žmonės nežinojo, kad Jehonatanas išėjęs. 4 Tarp perėjų, kuriomis Jehonatanas norėjo nusigauti iki filistinų sargybos būrio, vienoje ir kitoje pusėje buvo dvi smailios uolos, viena vadinama Bocecu, antra – Sene. 5 Viena uola it koks stulpas stūksojo šiaurėje priešais Michmašą, kita – pietuose priešais Gebą.+

6 Taigi Jehonatanas ginklanešiui tarė: „Paėjėkime iki tų neapipjaustytųjų būrio.+ Gal Jehova mums padės? Jehovai juk nesunku išgelbėti nei per daugelį, nei per keletą.“+ 7 Ginklanešys atsakė: „Daryk visa, kas tavo širdyje. Eik, kur sumanei, o aš seksiu paskui tave, kad ir kur širdis tave vestų.“ 8 Tada Jehonatanas pasakė: „Mudu nueisime iki tų vyrų ir jiems pasirodysime. 9 Jeigu jie tars: ‘Palaukite, kol mes ateisime!’, liksime stovėti ir pas juos nekopsime. 10 Bet jeigu pakvies: ‘Kilkite šen!’, mudu taip ir padarysime, nes tai bus ženklas, kad Jehova atidavė juos į mūsų rankas.“+

11 Kai jiedu pasirodė filistinų sargybos būriui, filistinai ėmė kalbėti: „Žiūrėkit, hebrajai lenda iš urvų, kuriuose slėpėsi.“+ 12 Sargybos būrio vyrai Jehonatanui ir jo ginklanešiui šūktelėjo: „Kilkit šen, mes jus pamokysim!“+ Tada Jehonatanas ginklanešiui tarė: „Sek paskui mane, nes Jehova atiduos juos Izraeliui į rankas.“+ 13 Jehonatanas kopė kabindamasis rankomis ir kojomis, ginklanešys – iš paskos. Jehonatanas puolė filistinus ir tie krito, o ginklanešys eidamas įkandin juos pribaiginėjo. 14 Per šį pirmąjį puolimą Jehonatanas ir jo ginklanešys vos pusės jungo* plote paguldė apie dvidešimt vyrų.

15 Šiurpas pagavo esančius lauko stovykloje ir visus sargybos būrio vyrus, persigando net anie būriai, siaubiantys apylinkes.+ Žemė pradėjo drebėti, ir Dievas sukėlė filistinams didelę baimę. 16 Sauliaus sargybiniai Benjamino Gibėjoje+ pamatė, kad sąmyšis plinta į visas puses.+

17 Savo kariams Saulius įsakė: „Suskaičiuokite visus ir pažiūrėkite, ko iš mūsiškių trūksta.“ Jie suskaičiavo ir pamatė, kad nėra Jehonatano ir jo ginklanešio. 18 Saulius paliepė kunigui Ahijai:+ „Atnešk čionai Dievo Skrynią.“ (Tuo metu* Dievo Skrynia buvo su izraelitais.) 19 Kol Saulius kalbėjosi su kunigu, filistinų stovykloje sumaištis vis didėjo. Kunigui Saulius tarė: „Kol kas palauk!“* 20 Tada Saulius ir visi su juo esantys kariai susitelkė ir išžygiavo į mūšį. Filistinus jie rado kertančius vienas kitą kalavijais – tarp jų buvo baisi suirutė. 21 Hebrajai, kurie anksčiau buvo persimetę pas filistinus ir laikėsi kartu su jais stovykloje, dabar prisidėjo prie izraelitų, vedamų Sauliaus ir Jehonatano. 22 Taip pat visi Izraelio vyrai, kurie slapstėsi+ Efraimo aukštumose, išgirdę, kad filistinai bėga, puolė su jais kautis ir juos vijosi. 23 Tą dieną Jehova išgelbėjo Izraelį.+ Kautynės nusitęsė iki pat Bet Aveno.+

24 Izraelio kariai tądien labai nusilpo, mat Saulius buvo žmones prisaikdinęs: „Tebūna prakeiktas tas, kas valgytų ką nors* iki vakaro, iki atkeršysiu savo priešams.“ Tad nė vienas iš žmonių nelietė maisto.+

25 Kariai pasiekė mišką ir čia rado medaus ant žemės. 26 Nors atėję į mišką jie matė varvantį medų, nė vienas nedrįso jo imti ir ragauti, nes bijojo sulaužyti priesaiką. 27 Bet Jehonatanas nebuvo girdėjęs, kaip tėvas prisaikdino žmones,+ tad ištiesė lazdą, kurią turėjo rankoje, ir jos galu pakabino iš korio medaus. Kai jo paragavo, jam net akys nušvito. 28 Tuomet vienas iš vyrų pasakė: „Tavo tėvas žmones griežtai prisaikdino: ‘Tebūna prakeiktas tas, kas šiandien ką nors valgytų!’+ Todėl kariai yra taip nusilpę.“ – 29 „Mano tėvas nuvargino šį kraštą, – atsakė Jehonatanas. – Žiūrėk, kaip nušvito man akys, kai paragavau truputį medaus. 30 O kad kariai būtų galėję laisvai valgyti+ tai, ką paėmė iš priešų! Tada būtume nukovę kur kas daugiau filistinų.“

31 Tą dieną izraelitai guldė filistinus nuo Michmašo iki Ajalono+ ir labai išseko. 32 Jie metėsi prie grobio, godžiai stvėrė avis, jaučius, veršius, pjovė juos tiesiai ant žemės ir valgė kraujingą mėsą.+ 33 Sauliui buvo pranešta: „Žmonės nusideda Jehovai – valgo mėsą su krauju!“+ Saulius pasakė: „Jūs pasielgėte neištikimai. Tuojau pat atridenkite didelį akmenį.“ 34 Ir dar jis paliepė: „Apeikite žmones skelbdami: ‘Tegu kiekvienas atsiveda jautį ar avį, tegu pjauna čia ir valgo. Nenusidėkite Jehovai valgydami mėsą su krauju.’“+ Ir tą vakarą visi vedė tenai savo jaučius ir pjovė. 35 O Saulius pastatė Jehovai aukurą.+ Tai buvo pirmas jo aukuras Jehovai.

36 Paskui Saulius tarė: „Pulkime filistinus naktį ir plėškime juos iki ryto. Nepalikime gyvo nė vieno.“ Kariai pritarė: „Daryk, kas tau atrodo tinkama.“ Bet kunigas sakė: „Pirma atsiklauskime Dievo.“+ 37 Tad Saulius klausė Dievą: „Ar man vytis filistinus?+ Ar atiduosi juos į rankas Izraeliui?“ Tačiau Dievas tądien jam neatsakė. 38 Saulius kreipėsi į tautos vadus: „Visi ateikit šen! Išsiaiškinkime, kokia nuodėmė šiandien buvo padaryta. 39 Kaip gyvas Jehova, išvadavęs Izraelį, net jeigu nusidėjo mano sūnus Jehonatanas, jis turės mirti.“ Bet žmonės tylėjo. 40 Tada jis tarė izraelitams: „Jūs sustokite vienoje pusėje, o aš ir mano sūnus Jehonatanas stovėsime kitoje.“ Žmonės atsakė: „Daryk, kas tau atrodo tinkama.“

41 Saulius prašė Jehovos: „Izraelio Dieve, atsakyk per Tumimus.“+ Burtas krito Jehonatanui ir Sauliui, o tauta pasirodė esanti be kaltės. 42 „Meskite burtus+ man ir mano sūnui Jehonatanui“, – liepė Saulius. Ir burtas krito Jehonatanui. 43 „Sakyk, ką padarei?“ – paklausė Saulius Jehonatano. „Aš tik paragavau truputį medaus nuo lazdos galo.+ Dabar esu pasiruošęs mirti“, – atsakė šis.

44 Tada Saulius tarė: „Tenubaudžia mane Dievas ir dar teprideda, jeigu tu, Jehonatanai, nebūsi atiduotas mirčiai.“+ 45 Tačiau kariai pasakė Sauliui: „Argi Jehonatanas, kuris atvedė Izraelį į tokią didžią pergalę*,+ turi mirti? To nebus! Kaip gyvas Jehova, nė plaukas nenukris jam nuo galvos! Juk šiandien jis veikė išvien su Dievu.“+ Taip žmonės išgelbėjo* Jehonataną nuo mirties.

46 Taigi Saulius liovėsi vytis filistinus ir tie grįžo į savo kraštą.

47 Saulius įtvirtino Izraelyje savo karališką valdžią ir visose pusėse kovojo su priešais – moabitais,+ amonitais,+ edomitais,+ su Cobos karaliais+ ir filistinais.+ Prieš ką išžygiuodavo, tą nugalėdavo. 48 Jis kovojo narsiai, sumušė amalekiečius+ ir išvadavo Izraelį iš grobikų nagų.

49 Sauliaus sūnūs buvo Jehonatanas, Išvis ir Malkišūva.+ Jis turėjo ir dvi dukteris – vyresniąją vardu Meraba+ ir jaunesniąją vardu Mikalė.+ 50 Sauliaus žmona buvo Ahinoama, Ahimaaco duktė. Jo kariuomenės vadas buvo Abneras,+ Nero sūnus, Sauliaus dėdė. 51 Sauliaus tėvas buvo Kišas;+ Abnero tėvas Neras+ buvo Abielio sūnus.

52 Nuožmus karas su filistinais tęsėsi per visas Sauliaus dienas.+ Kai jis pamatydavo tvirtą narsų vyrą, paimdavo jį į kariuomenę.+

15 Samuelis kalbėjo Sauliui: „Jehovos siųstas patepiau tave Izraelio, jo tautos, karaliumi,+ tad paklausyk, ką Jehova nori tau pasakyti.+ 2 Štai ką sako kareivijų Viešpats Jehova: ‘Pareikalausiu Amaleko atsiskaityti už tai, kad izraelitams, išėjusiems iš Egipto, pastojo kelią.+ 3 Dabar eik ir užpulk amalekiečius,+ išnaikink juos+ bei visa, ką jie turi. Negailėk jų, nepalik gyvo nei vyro, nei moters, nei vaiko, nei kūdikio, išgalabyk jų jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus.’“+ 4 Taigi Saulius sušaukė vyrus į Telaimus ir juos suskaičiavo: buvo 10 000 vyrų iš Judo giminės ir 200 000 pėstininkų iš kitų giminių.+

5 Atžygiavęs iki Amaleko miesto, Saulius slėnyje* išdėstė pasalą. 6 Tada kreipėsi į kenitus:+ „Pasitraukite nuo amalekiečių, kad kartu nesunaikinčiau ir jūsų.+ Juk jūs parodėte didį gerumą* visiems izraelitams,+ kai jie ėjo iš Egipto.“ Tad kenitai nuo amalekiečių pasitraukė. 7 Ir Saulius sutriuškino amalekiečius,+ gyvenančius nuo Havilos+ iki pat Šūro,+ kuris yra Egipto pašonėje. 8 Amaleko karalių Agagą+ jis paėmė gyvą, o visus kitus žmones išžudė kalaviju.+ 9 Saulius ir jo kariai pasigailėjo Agago, taip pat išsaugojo geriausius įmitusius galvijus, avis, avinus ir visa, kas vertinga.+ Šito sunaikinti jie nenorėjo. Tik beverčius ir nereikalingus daiktus sunaikino.

10 Tada Samuelį pasiekė Jehovos žodis: 11 „Gailiuosi, kad padariau Saulių karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymo.“+ Samuelis labai nuliūdo, jis maldavo Jehovą visą naktį.+ 12 Atsikėlęs anksti rytą, Samuelis ruošėsi eiti pas Saulių, bet jam buvo pranešta: „Saulius nuvyko į Karmelį+ ir ten pasistatė sau paminklą.+ Dabar jis yra nusileidęs į Gilgalą.“ 13 Kai Samuelis galiausiai atėjo pas Saulių, šis pasakė: „Telaimina tave Jehova! Įvykdžiau, ką Jehova liepė.“ – 14 „Tai kodėl girdžiu avių bliovimą ir galvijų baubimą?“+ – paklausė Samuelis. 15 „Šie gyvuliai iš Amaleko. Žmonės pagailėjo geriausių avių ir galvijų, kad galėtų paaukoti juos Jehovai, tavo Dievui, – paaiškino Saulius. – Bet visa kita sunaikinome.“ 16 Samuelis tarė: „Gana! Paklausyk, ką Jehova man pasakė šią naktį.“+ – „Kalbėk“, – atsakė Saulius.

17 Samuelis tęsė: „Argi nelaikei savęs menku,+ kai Jehova padarė tave Izraelio giminių galva ir patepė viso Izraelio karaliumi?+ 18 Vėliau Jehova davė tau užduotį: ‘Eik ir išnaikink tuos nusidėjėlius amalekiečius.+ Kovok su jais, kol visiškai juos sunaikinsi.’+ 19 Kodėl tad nepaklusai Jehovos balsui? Kodėl su godulyste puolei prie grobio+ ir pasielgei nedorai Jehovos akyse?“

20 Saulius paprieštaravo: „Bet aš juk paklusau Jehovos balsui! Išsiruošiau į žygį, kaip Jehova man liepė, ir parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius išnaikinau.+ 21 Tiktai avis ir galvijus iš grobio – geriausia iš to, kas skirta sunaikinti, – kariai paėmė, kad galėtų Gilgale paaukoti Jehovai, tavo Dievui.“+

22 Tada Samuelis tarė: „Argi deginamąsias aukas ir atnašas Jehova vertina labiau už klusnumą jo balsui?+ Žinok, klusnumas yra vertesnis už auką,+ klausyti Jehovos – svarbiau negu avinų taukus aukoti.+ 23 O neklusnumas+ – tokia pat nuodėmė kaip žyniavimas,+ savivalė – kaip kerėjimas ir stabmeldystė*. Kadangi atmetei Jehovos žodį,+ jis atmetė tave, ir tu nebebūsi karalius.“+ –

24 „Nusidėjau, nepaklusau Jehovos įsakymui ir tavo žodžiams, nes bijojau žmonių ir dariau, ką jie sakė, – teisinosi Saulius. – 25 Bet dabar meldžiu: atleisk mano nuodėmę, grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Jehovą.“+ – 26 „Negrįšiu, – atsakė Samuelis. – Tu atmetei Jehovos žodį, todėl Jehova atmetė tave. Tavo karaliavimas Izraelyje nutrūks.“+ 27 Samueliui pasisukus eiti, Saulius griebė jam už apsiausto, ir apsiausto skvernas atplyšo. 28 Tada Samuelis tarė: „Jehova šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atiduos ją tavo artimui, geresniam už tave.+ 29 Izraelio Šlovingasis+ nelaužys savo žodžio+ ir neapsigalvos*, nes jis ne žmogus, kad apsigalvotų*.“+ –

30 „Nusidėjau. Bet meldžiu: pagerbk mane tautos seniūnų ir viso Izraelio akyse, – prašė Saulius. – Grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Jehovą, tavo Dievą.“+ 31 Samuelis nuėjo paskui Saulių ir šis pagarbino Jehovą. 32 Tada Samuelis paliepė: „Atveskite čionai Amaleko karalių Agagą.“ Tas ėjo prie jo nenoriai*, mat jau buvo sau taręs: „Mirtis man tikrai nebegresia.“ 33 Samuelis pasakė: „Kaip tavo kalavijas atimdavo motinoms vaikus, taip tavo motina telieka bevaikė.“ Ir Samuelis sukapojo Agagą į gabalus Jehovos akivaizdoje Gilgale.+

34 Paskui Samuelis grįžo į Ramą, o Saulius parkeliavo namo į Gibėją*. 35 Iki pat savo mirties Samuelis daugiau nebesimatė su Sauliumi, bet labai dėl jo sielojosi.+ Ir Jehova gailėjosi, kad paskyrė Saulių Izraelio karaliumi.+

16 Praėjus kuriam laikui, Jehova tarė Samueliui: „Kiek dar sielosies dėl Sauliaus?+ Aš jį atmečiau, Izraelyje jis nebekaraliaus.+ Tad pripildyk savo ragą aliejaus+ ir eik. Siunčiu tave pas betliejietį Jesę,+ nes iš jo sūnų išsirinkau karalių.“+ – 2 „Kaip aš galiu eiti? – išsigando Samuelis. – Kai Saulius apie tai išgirs, jis mane nužudys.“+ Jehova atsakė: „Nusivesk telyčią ir sakyk: ‘Atėjau Jehovai aukos atnašauti.’ 3 Pasikviesk prie aukos Jesę ir aš tau pasakysiu, ką turi daryti. Patepk tą, kurį nurodysiu.“+

4 Samuelis padarė, kaip Jehova liepė. Kai jis atėjo į Betliejų,+ miesto seniūnai jį pasitiko drebėdami iš baimės. Jie klausė: „Ar su taika ateini?“ – 5 „Su taika. Atėjau Jehovai aukos atnašauti, – atsakė Samuelis. – Apsivalykite* ir eikite su manimi prie aukos.“ Tada jis pašventino Jesę ir jo sūnus ir pakvietė juos prie aukos. 6 Jiems suėjus, Samuelis pažvelgė į Eliabą+ ir pamanė: „Šitas tikrai bus Jehovos pateptasis!“ 7 Bet Jehova Samueliui tarė: „Nežiūrėk, kad jis išvaizdus ir aukštas,+ nes ne jį aš pasirinkau. Dievas mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į tai, kas akimis matoma, o Jehova žiūri į širdį.“+ 8 Tada Jesė pakvietė Abinadabą+ ir liepė jam praeiti pro Samuelį, bet tas pasakė: „Ne jį Jehova išsirinko.“ 9 Paskui Jesė pakvietė Šamą,+ bet ir vėl Samuelis tarė: „Jehova išsirinko ne jį.“ 10 Ir taip Jesė liepė pro Samuelį praeiti septyniems savo sūnums, tačiau Samuelis pasakė Jesei: „Nė vienas iš šitų nėra Jehovos išrinktasis.“

11 „Ar čia jau visi tavo sūnūs?“ – paklausė Samuelis. „Dar liko jauniausias.+ Jis gano avis“,+ – atsakė Jesė. Samuelis paliepė: „Siųsk ką nors jo pakviesti, nes nesėsime valgyti, kol jis neateis.“ 12 Tad Jesė siuntė jo pakviesti. Tai buvo raudonskruostis*, gražių akių, dailiai nuaugęs jaunuolis.+ „Tai jis, – tarė Jehova. – Stokis ir patepk jį!“+ 13 Samuelis paėmė ragą aliejaus+ ir patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos Jehovos dvasia buvo su Dovydu.+ Paskui Samuelis pakilo ir sugrįžo į Ramą.+

14 O Saulių Jehovos dvasia jau buvo palikusi+ ir jį ėmė kamuoti bloga dvasia nuo Jehovos.+ 15 Sauliaus tarnai pasiūlė: „Matai, kad tave kankina bloga dvasia nuo Dievo. 16 Tegu mūsų valdovas įsako savo tarnams paieškoti žmogaus, kuris mokėtų gražiai skambinti lyra.+ Kai tik bloga dvasia nuo Dievo tave apims, jis pradės skambinti ir pasijausi geriau.“ 17 Taigi Saulius tarnams paliepė: „Suraskite vyrą, mokantį gražiai skambinti, ir atveskite jį čionai.“

18 Vienas iš tarnų tarė: „Girdėjau, kaip gražiai skambina betliejiečio Jesės sūnus. Jis drąsus ir stiprus kovotojas,+ iškalbus ir dailiai nuaugęs,+ be to, su juo yra Jehova.“+ 19 Saulius siuntė pas Jesę pasiuntinius, sakydamas: „Atsiųsk pas mane Dovydą, savo sūnų, kuris gano avis.“+ 20 Jesė užkrovė ant asilo duonos, vynmaišį, ožiuką ir per savo sūnų Dovydą visa tai pasiuntė Sauliui. 21 Taip Dovydas atkeliavo pas Saulių ir ėmė jam tarnauti.+ Saulius labai jį pamilo ir jis tapo jo ginklanešiu. 22 Saulius siuntė Jesei žinią: „Tegul Dovydas pasilieka mano tarnyboje, nes jis man labai patinka.“ 23 Kada tik bloga dvasia nuo Dievo užvaldydavo Saulių, Dovydas paimdavo lyrą ir skambindavo. Saulius nusiramindavo, pasijausdavo geriau, bloga dvasia nuo jo pasitraukdavo.+

17 Filistinai+ sutelkė savo pulkus karui ir susibūrė prie Sochojo,+ priklausančio Judui. Stovyklą jie įsirengė Efes Damimuose,+ tarp Sochojo ir Azekos.+ 2 Saulius ir Izraelio vyrai taip pat susibūrė ir stovyklą pasistatė Elos slėnyje.+ Ruošdamiesi mūšiui su filistinais, jie išsirikiavo kovos gretomis. 3 Filistinai stovėjo ant vienos kalvos, izraelitai – ant kitos, o tarp jų plytėjo slėnis.

4 Iš filistinų stovyklos išėjo kovotojas – toks Galijotas+ iš Gato,+ šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio* vyras. 5 Jis mūvėjo varinį šalmą ir vilkėjo vario žvynelių šarvus,+ sveriančius 5000 šekelių*. 6 Jo kojas dengė variniai antblauzdžiai, ant nugaros kabojo trumpa varinė ietis.+ 7 Medinis jo ilgosios ieties kotas buvo lyg audimo staklių riestuvas,+ o geležinis ieties antgalis svėrė 600 šekelių*. Pirma jo ėjo skydnešys. 8 Sustojęs Galijotas šaukė Izraelio karių gretoms:+ „Ko jūs išėjote ir išsirikiavote kovai? Argi aš ne filistinas? O jūs – ar ne Sauliaus tarnai? Tad parinkite iš saviškių kokį vyrą ir teateina jis pas mane. 9 Jeigu jis su manimi kausis ir mane užmuš, mes tapsime jūsų tarnais. Bet jeigu aš jį nugalėsiu ir užmušiu, jūs tapsite mūsų tarnais ir mums tarnausite. 10 Šiandien Izraelio gretoms metu iššūkį,+ – tęsė filistinas. – Duokit man kovotoją, su kuriuo galėčiau susikauti!“

11 Išgirdę filistino žodžius, Saulius ir visi izraelitai persigando, juos pagavo didelė baimė.

12 Dovydas buvo Jesės+ iš Efratos,+ iš Judo Betliejaus,+ sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus+ ir, Sauliui karaliaujant, jau buvo senyvo amžiaus. 13 Trys vyriausi jo sūnūs buvo išėję kartu su Sauliumi į karą.+ Štai tų trijų į karą išėjusių sūnų vardai: pirmagimis Eliabas,+ antras sūnus Abinadabas,+ trečias – Šama.+ 14 Dovydas buvo jauniausias.+ Trys vyriausieji buvo išėję su Sauliumi.

15 Dovydas vis grįždavo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų ganyti avių.+ 16 O anas filistinas kiekvieną rytą ir vakarą išėjęs stodavo izraelitų akivaizdon. Tai tęsėsi 40 dienų.

17 Jesė savo sūnaus Dovydo paprašė: „Būk geras, paimk šią efą* pagruzdintų grūdų ir šiuos dešimt duonos papločių ir skubiai nunešk broliams į stovyklą, 18 o tuos dešimt sūrių paduok tūkstantininkui. Pažiūrėk, kaip laikosi tavo broliai, ir jeigu viskas gerai, parnešk nuo jų kokį ženklą.“ 19 Dovydo broliai kartu su Sauliumi bei kitais Izraelio vyrais lūkuriavo Elos slėnyje+ – visi pasirengę kautis su filistinais.+

20 Taigi Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis saugoti sargui, pasiėmė nešulius ir iškeliavo, kaip tėvas buvo liepęs. Kai jis pasiekė stovyklos užkardą, kariai, garsiai šaukdami, kaip tik rikiavosi į kovos gretas. 21 Izraelitų ir filistinų gretos sustojo priešpriešiais. 22 Palikęs savo nešulius mantos sargui, Dovydas nuskubėjo prie karių. Nubėgęs susirado savo brolius ir ėmė teirautis, kaip jiems sekasi.+

23 Kol Dovydas su jais šnekėjosi, nuo filistinų kovos gretų atsiskyrė ir priekin išėjo kovotojas Galijotas,+ filistinas iš Gato. Jis prabilo tais pačiais žodžiais kaip ir anksčiau,+ ir Dovydas viską girdėjo. 24 Išvydę Galijotą, Izraelio kariai persigando ir ėmė trauktis nuo jo.+ 25 „Matote tą vyrą?! Jis išeina pasityčioti iš Izraelio*,+ – kalbėjo kariai. – Tą, kuris Galijotą užmuš, karalius apdovanos dideliais turtais ir atiduos jam savo dukterį,+ o jo tėvo namus Izraelyje atleis nuo mokesčių ir kitų prievolių.“

26 Dovydas pasiteiravo greta stovinčių karių: „Kaip bus apdovanotas žmogus, kuris užmuš tą filistiną ir pašalins gėdą nuo Izraelio? Juk kas tas neapipjaustytas filistinas, kad drįsta tyčiotis iš gyvojo Dievo kariuomenės*!“+ 27 Tada vyrai jam pakartojo tą patį, ką jis jau buvo girdėjęs: „Taip ir taip bus apdovanotas žmogus, kuris jį užmuš.“ 28 Vyriausias brolis Eliabas+ išgirdęs, kad Dovydas kalbasi su kariais, supyko ir ėmė jį barti: „Ko čia atėjai? Ir kieno priežiūroje palikai tas kelias avis dykumoje?+ Gerai žinau, koks įžūlus esi ir kokia nedora tavo širdis. Atėjai čia tik kad mūšį pamatytum.“ – 29 „Ką tokio padariau? Aš tik paklausiau!“ – gynėsi Dovydas. 30 Pasitraukęs nuo brolio, jis to paties teiravosi kito kario+ ir išgirdo tokį pat atsakymą.+

31 Dovydo žodžius kažkas nugirdęs perdavė Sauliui ir šis pasiuntė jo atvesti. 32 Dovydas Sauliui kalbėjo: „Tegul niekam nedreba širdis dėl šio filistino. Tavo tarnas eis ir su juo susikaus.“+ 33 Tačiau Saulius Dovydui sakė: „Tu nepajėgsi kautis su šiuo filistinu, nes esi tik vaikas,+ o jis karys nuo pat jaunumės.“ 34 Tada Dovydas ėmė pasakoti: „Kartą, kai tavo tarnas ganė savo tėvo avis, atėjo liūtas+ ir pasičiupo iš bandos avį, o kitąsyk avį pasičiupo meška. 35 Pasivijęs smogiau žvėriui ir išgelbėjau avį iš jo nasrų. O kai jis puolė mane, stvėriau jį už gaurų* ir užmušiau. 36 Tavo tarnas taip yra nudobęs liūtą ir mešką. Toks pat galas laukia ir šio neapipjaustyto filistino už tai, kad tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės*!“+ 37 Dovydas kalbėjo toliau: „Jehova, išgelbėjęs mane iš liūto ir meškos nagų, išgelbės ir iš filistino rankų.“+ Tada Saulius tarė Dovydui: „Eik, ir Jehova tebūna su tavimi.“

38 Saulius aprengė Dovydą savo karine apranga, užmovė jam ant galvos varinį šalmą, užvilko šarvus. 39 Dovydas dar prisijuosė Sauliaus kalaviją ir pamėgino eiti, bet neįstengė, nes nebuvo pratęs prie tokios aprangos. Sauliui jis pasakė: „Negaliu paeiti taip apsirengęs, aš taip nepratęs.“ Ir tą aprangą Dovydas nusivilko. 40 Tada į ranką paėmė lazdą, parinko iš upelio vagos* penkis glotnius akmenis ir, įsidėjęs juos į piemens krepšį, su mėtykle+ rankoje ėmė artintis prie filistino.

41 Filistinas irgi artinosi prie Dovydo, o pirma jo ėjo skydnešys. 42 Pamatęs Dovydą, filistinas niekinamai išsiviepė, nes tas tebuvo dailus raudonskruostis* jaunuolis.+ 43 „Ar aš šuo,+ kad eini prieš mane su lazda?!“ – klausė filistinas ir keikė Dovydą savo dievais. 44 „Ateik čionai ir aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir laukų žvėrims!“ – grasino jis Dovydui.

45 Dovydas filistinui atsakė: „Tu pasitinki mane kalaviju ir ietimis,+ o aš žengiu vardu Jehovos, kareivijų Viešpaties+ ir Izraelio gretų Dievo, iš kurio tu tyčiojiesi*.+ 46 Šiandien pat Jehova atiduos tave man į rankas,+ aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą. Ir šiandien pat atiduosiu filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Tada visa žemė sužinos, kad yra Dievas Izraelyje.+ 47 Ir visi čia susirinkusieji pamatys, kad ne kalaviju ar ietimi gelbsti Jehova.+ Mūšis yra Jehovos,+ ir jis jus atiduos mums į rankas.“+

48 Kai Galijotas vėl ėmė artėti prie Dovydo, šis, pasitikdamas jį, pabėgėjo priešo gretų link. 49 Įkišęs ranką į krepšį, Dovydas išsitraukė akmenį, paleido iš mėtyklės ir pataikė filistinui tiesiai į kaktą. Akmuo įsmigo į kaktą ir tas krito veidu žemėn.+ 50 Šitaip Dovydas be kalavijo rankoje, vien mėtykle ir akmeniu, nugalėjo filistiną – jį parbloškė ir užmušė.+ 51 Pribėgęs Dovydas atsistojo prie filistino, ištraukė jo kalaviją+ iš makšties ir jį pribaigė – nukirto galvą. Pamatę, kad jų galiūnas žuvęs, filistinai puolė bėgti.+

52 Tada pakilo visi Izraelio ir Judo vyrai ir šaukdami persekiojo filistinus nuo to slėnio+ iki Ekrono+ vartų. Filistinų lavonai nuklojo Šaaraimų+ kelią iki pat Gato ir Ekrono. 53 Baigę persekioti filistinus, izraelitai grįžo ir apiplėšė jų stovyklą.

54 Dovydas paėmė filistino galvą ir nunešė į Jeruzalę, o jo ginklus pasidėjo savo palapinėje.+

55 Matydamas Dovydą einantį kautis su filistinu, Saulius paklausė kariuomenės vado Abnero:+ „Kieno sūnus yra šis jaunuolis,+ Abnerai?“ – „Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau!“ – atsakė tas. 56 „Išsiaiškink, kieno jis sūnus“, – paprašė karalius. 57 Kai Dovydas, užmušęs filistiną, grįžo su jo galva rankoje,+ Abneras nuvedė jį pas Saulių. 58 Saulius paklausė: „Kieno tu sūnus, jaunuoli?“ – „Aš tavo tarno betliejiečio+ Jesės sūnus“,+ – tarė Dovydas.

18 Jehonatanas+ girdėjo Dovydo ir Sauliaus pokalbį ir jo siela prisirišo prie Dovydo sielos – pamilo Jehonatanas jį kaip save patį.+ 2 Nuo tos dienos Saulius paėmė Dovydą į savo tarnybą ir nebeleido jam pareidinėti į tėvo namus.+ 3 O Jehonatanas, pamilęs Dovydą kaip save patį,+ sudarė su juo sandorą.+ 4 Jis nusivilko ir atidavė Dovydui savo apsiaustą, taip pat karinę aprangą, kalaviją, lanką ir diržą. 5 Dovydas leidosi į karo žygius ir visur, kur tik Saulius jį siųsdavo, jam sekėsi*.+ Todėl Saulius įpareigojo jį vadovauti kariams.+ Visa tauta ir Sauliaus tarnai tuo džiaugėsi.

6 Kai Dovydas ir kiti vyrai, nugalėję filistinus, traukdavo iš mūšio, moterys su būgneliais+ ir liutniomis džiugiai dainuodamos+ ir šokdamos išeidavo iš visų Izraelio miestų pasitikti karaliaus Sauliaus. 7 Švęsdamos pergalę jos dainuodavo:

8 Tokios dainos Sauliui nepatiko. Jis labai įširdo+ ir mąstė sau: „Dovydui jos skyrė dešimtis tūkstančių, o man – tik tūkstančius. Karalystės jam betrūksta!“+ 9 Nuo tos dienos Saulius ėmė žiūrėti į Dovydą įtariai.

10 Kitą dieną bloga dvasia nuo Dievo apėmė Saulių+ ir jis pradėjo elgtis keistai* savo namuose. Dovydas, kaip paprastai, skambino lyra.+ Saulius rankose turėjo ietį+ 11 ir staiga sviedė ją,+ tardamas sau: „Prismeigsiu Dovydą prie sienos!“ Bet Dovydui pavyko išsisukti. Taip atsitiko du kartus. 12 Saulius ėmė bijoti Dovydo, nes su Dovydu buvo Jehova,+ o nuo Sauliaus jis buvo pasitraukęs.+ 13 Saulius daugiau nebelaikė Dovydo prie savęs ir paskyrė tūkstantininku. Taigi Dovydas vedė karius į kautynes*.+ 14 Kad ir ką Dovydas darydavo, jam sekėsi*+ ir Jehova buvo su juo.+ 15 Matydamas, kad Dovydui taip sekasi, Saulius jo bijojo. 16 O visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis vesdavo juos į karo žygius.

17 Paskui Saulius pasiūlė Dovydui: „Štai mano vyriausioji duktė Meraba+ – duosiu ją tau į žmonas.+ Tik būk narsus mano karys ir kovok Jehovos kovas.“+ Mat Saulius taip mąstė: „Pats rankos prieš jį nekelsiu. Tegu žūva nuo filistinų rankos.“+ 18 Dovydas jam atsakė: „Kas aš toks ir kas yra mano giminė, mano tėvo šeima Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?“+ 19 Tačiau kai atėjo metas Dovydui imti Sauliaus dukterį Merabą į žmonas, paaiškėjo, kad ji jau ištekinta už meholiečio Adrielio.+

20 Bet Dovydą buvo pamilusi Sauliaus duktė Mikalė.+ Kai Saulius apie tai sužinojo, apsidžiaugė. 21 Jis tarė sau: „Duosiu Dovydui Mikalę ir taip paspęsiu jam spąstus. Tekrinta nuo filistinų rankos!“+ Tad Saulius vėl pasiūlė Dovydui: „Šiandien gali tapti mano žentu.“ 22 Savo tarnus Saulius primokė: „Slapčia kalbėkite Dovydui: ‘Klausyk! Karaliui tu patinki ir visi jo tarnai tave myli, tad susigiminiuok su karaliumi!’“ 23 Girdėdamas tokius Sauliaus tarnų žodžius, Dovydas sakė: „Manote, kad susigiminiuoti su karaliumi taip paprasta? Juk esu žmogus neturtingas ir menkas.“+ 24 Tada tarnai Sauliui pranešė: „Dovydas kalbėjo taip ir taip.“

25 Saulius paliepė: „Sakykite Dovydui štai ką: ‘Jokios išpirkos už nuotaką+ karalius nenori, tik šimto filistinų apyvarpių,+ kad būtų atkeršyta jo priešams.’“ Šitaip Saulius ketino filistinų rankomis Dovydą pražudyti. 26 Sauliaus tarnai perdavė tuos žodžius Dovydui ir šis apsidžiaugė, kad galės su karaliumi susigiminiuoti.+ Dar nepraėjus skirtam laikui, 27 Dovydas su savo kariais užpuolė ir nužudė 200 filistinų. Visų jų apyvarpes jis atnešė karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Taigi Saulius apvesdino jį su savo dukra Mikale.+ 28 Saulius matė, kad Jehova yra su Dovydu+ ir kad Mikalė jį myli.+ 29 Karalius dar labiau bijojo Dovydo ir visą likusį gyvenimą buvo jo priešas.+

30 Filistinų didžiūnai vis atžygiuodavo kovoti, o kai jie atžygiuodavo, Dovydui kovoje sekdavosi labiau nei kitiems Sauliaus vyrams,*+ ir jo vardas plačiai išgarsėjo.+

19 Galiausiai Saulius pareiškė savo sūnui Jehonatanui ir visiems tarnams, kad Dovydas turi mirti.+ 2 O Jehonatanas Dovydą labai mylėjo,+ todėl perspėjo: „Mano tėvas Saulius nori tave nužudyti. Tad rytoj rytą pasisaugok! Susirask saugią vietą ir tenai slėpkis. 3 Aš išeisiu į lauką, kur būsi pasislėpęs, atsistosiu šalia tėvo ir su juo apie tave pakalbėsiu. Jei ką sužinosiu, tau pasakysiu.“+

4 Jehonatanas apie Dovydą savo tėvui kalbėjo vien gera.+ „Tegul karalius savo tarnui Dovydui nenusideda. Juk tau jis niekuo nenusidėjo, – sakė Jehonatanas. – Visa, ką Dovydas darė, išėjo tau į gera. 5 Jis statė pavojun savo gyvybę, kovėsi su filistinu,+ ir Jehova tąsyk dovanojo Izraeliui didelę pergalę*. Tu pats tai matei ir džiaugeisi, tad kodėl turėtum Dovydą nužudyti? Jis to nenusipelnė. Praliedamas nekalto žmogaus kraują, padarytum nuodėmę.“+ 6 Saulius sutiko su tuo, ką Jehonatanas kalbėjo, ir prisiekė: „Kaip gyvas Jehova, jis nebus nužudytas.“ 7 Pasikvietęs Dovydą, Jehonatanas viską jam papasakojo, tada nuvedė jį pas Saulių, ir Dovydas tarnavo jam kaip anksčiau.+

8 Po kurio laiko vėl kilo karas. Dovydas išžygiavęs kovėsi su filistinais ir nemažai jų išguldė; filistinai bėgo nuo jo.

9 Sykį Saulius sėdėjo savo namuose, laikydamas rankoje ietį, ir jį vėl apėmė bloga dvasia nuo Jehovos.+ O Dovydas tuo metu skambino lyra.+ 10 Staiga Saulius sviedė ietį, norėdamas prismeigti Dovydą prie sienos, bet šis išsisuko, ir ietis įsmigo į sieną. Tąnakt Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. 11 Saulius siuntė vyrus prie Dovydo namų, kad jo tykotų ir ryte nužudytų.+ Bet žmona Mikalė perspėjo Dovydą: „Jei šiąnakt nepabėgsi, rytoj būsi nebegyvas.“ 12 Mikalė nedelsdama padėjo Dovydui nusileisti pro langą. Taip jis ištrūko ir pabėgo. 13 Paskui Mikalė paėmė ir paguldė į lovą šeimos dievuką*, galvūgalyje padėjo ožkų vilnos tinklelį, o patį dievuką užklojo drabužiu.

14 Saulius siuntė vyrus Dovydo atvesti, bet Mikalė pasakė: „Jis serga.“ 15 Tada Saulius dar sykį siuntė vyrus pas Dovydą. „Atneškit jį man su visa lova, – liepė jis. – Aš jį užmušiu.“+ 16 Įėję į namus vyrai žiūri – lovoje paguldytas dievukas, o galvūgalyje padėtas ožkų vilnos tinklelis. 17 Saulius užsipuolė Mikalę: „Kodėl mane apgavai?! Kodėl leidai mano priešui+ pabėgti?“ Mikalė teisinosi: „Jis pagrasino: ‘Padėk man pabėgti, kitaip tave nužudysiu!’“

18 Gelbėdamas savo gyvybę, Dovydas pabėgo pas Samuelį į Ramą.+ Jis papasakojo Samueliui, kaip Saulius su juo pasielgė. Tada jiedu nuėjo į Najotus ir pasiliko ten kurį laiką.+ 19 Sauliui buvo pranešta: „Dovydas yra Najotuose, Ramoje.“ 20 Tučtuojau Saulius siuntė savo vyrus Dovydo suimti. Bet kai tie pamatė vyresnius pranašus pranašaujančius ir Samuelį, jų vadovą, stovintį šalia, juos apėmė Dievo dvasia ir jie taip pat ėmė pranašauti*.

21 Tai sužinojęs Saulius tuojau pasiuntė kitus vyrus, bet ir šie ėmė pranašauti*. Tada Saulius siuntė dar kitus, jau trečią sykį, bet pranašauti* ėmė ir šitie. 22 Galiausiai į Ramą išsiruošė jis pats. Priėjęs didžiąją vandens talpyklą, esančią Sechuve, Saulius paklausė: „Kur yra Samuelis ir Dovydas?“ – „Jie Najotuose,+ Ramoje“, – išgirdo atsakymą. 23 Tad Saulius toliau traukė į Najotus, į Ramą. Beeinantį jį irgi apėmė Dievo dvasia, ir visą kelią iki Najotų, iki pat Ramos, jis pranašavo*. 24 Paskui Saulius, kaip ir anie vyrai, nusivilkęs drabužius pranašavo* Samuelio akivaizdoje. Visą tą dieną ir visą naktį jis išgulėjo nuogas*. Todėl yra sakoma: „Negi ir Saulius pranašas?“+

20 Tada iš Najotų, iš Ramos, Dovydas pabėgo ir atėjo pas Jehonataną. „Ką tokio aš padariau?+ Kuo nusikaltau, kuo tavo tėvui nusidėjau, kad jis tyko mano gyvybės?“ – klausė Dovydas. 2 „Na jau ne, tu tikrai nežūsi!+ – tikino Jehonatanas. – Mano tėvas nedaro nieko, nei svarbaus, nei nesvarbaus, man nepasakęs. Kodėl jis turėtų slėpti nuo manęs tokį dalyką? Taip tikrai nebus.“ 3 Tačiau Dovydas tvirtino: „Tavo tėvas gerai žino, kad esi man palankus,*+ todėl mano sau: ‘Jehonatanas neturi apie tai žinoti, kad širdies jam neskaudėtų.’ Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, mane tik žingsnis skiria nuo mirties!“+

4 Jehonatanas Dovydui pažadėjo: „Dėl tavęs padarysiu viską, ko prašysi.“ – 5 „Žiūrėk, rytoj jaunaties šventė,+ – ėmė dėstyti Dovydas, – ir aš turėčiau sėdėti prie stalo sykiu su karaliumi, bet tu leisk man pasišalinti. Aš slėpsiuosi laukuose iki poryt vakaro. 6 Jei tavo tėvas manęs pasiges, sakyk: ‘Dovydas labai prašė, kad leisčiau jam nubėgti į gimtąjį Betliejų,+ nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką.’+ 7 Jei karalius atsakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas saugus. O jeigu supyks, vadinasi, tikrai yra sumanęs pikta prieš mane. 8 Parodyk savo tarnui ištikimąją meilę,+ juk Jehovos akivaizdoje su savo tarnu esi sudaręs sandorą.+ Bet jeigu aš kaltas,+ pats mane užmušk. Tik neatiduok manęs savo tėvui.“ –

9 „Net nekalbėk taip, – atsakė Jehonatanas. – Jei sužinosiu, kad tėvas yra sumanęs pikta prieš tave, būtinai perspėsiu.“+ – 10 „O kas man praneš, jei tėvas atsakys tau šiurkščiai?“ – klausė Dovydas. 11 „Eime į lauką“, – tarė Jehonatanas. Ir abu išėjo. 12 Tada Jehonatanas kalbėjo Dovydui: „Jehova, Izraelio Dievas, tebūna liudininkas: rytoj arba poryt aš tėvą atsargiai apie tave išklausinėsiu. Jeigu į tave jis žiūri palankiai, tuoj pat duosiu tau žinią. 13 Bet jei mano tėvas ketina tau pikta daryti, tenubaudžia Jehova Jehonataną ir dar teprideda, jei aš tavęs neįspėsiu ir nepadėsiu tau saugiai pasišalinti. Kaip Jehova buvo su mano tėvu,+ taip tebūna su tavimi.+ 14 Mylėk mane ištikimąja Jehovos meile dabar, kol esu gyvas, ir net tada, kai numirsiu.+ 15 Ir kai Jehova bus išnaikinęs žemėje visus Dovydo priešus, tenepalieka tavo ištikimoji meilė mano namų.“+ 16 Tada Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: „Jehova pašauks Dovydo priešus atsiskaityti.“ 17 Jis paprašė Dovydą patvirtinti jųdviejų draugystės* įžadą, nes mylėjo jį kaip save patį.+

18 Tuomet Jehonatanas tarė: „Rytoj jaunaties šventė.+ Tavęs pasiges, nes tavo vieta bus tuščia. 19 O poryt pasiges dar labiau. Eik ten, kur jau anksčiau slėpeisi, ir būk netoli to akmens. 20 Į šoną nuo jo aš paleisiu tris strėles, tarsi šaučiau į taikinį, 21 ir liepsiu tarnui jas atnešti. Jeigu jam šūktelsiu: ‘Žiūrėk, strėlės prie pat tavęs, surink jas!’, tada gali grįžti, nes viskas gerai ir, kaip gyvas Jehova, joks pavojus tavęs netyko. 22 Bet jeigu jam sušuksiu: ‘Žiūrėk, strėlės guli toliau, priekyje tavęs’, tada pasišalink, nes pats Jehova tave išsiunčia. 23 O dėl pažado, kurį vienas kitam davėme,+ – tebūna Jehova tarp mudviejų per amžius!“+

24 Taigi Dovydas pasislėpė tame lauke. O karalius, jaunačiai atėjus, sėdosi prie šventės stalo.+ 25 Jis, kaip paprastai, sėdėjo savo vietoje prie sienos, Jehonatanas – priešais jį, Abneras+ – šalia Sauliaus, o Dovydo vieta liko tuščia. 26 Saulius pamanė: „Matyt, kas nors jam atsitiko. Gal jis tapo nešvarus ir dar neapsivalė“,+ todėl tądien nieko nesakė. 27 Tačiau ir kitą dieną, jau po šventės, Dovydo vieta buvo tuščia. Saulius savo sūnaus Jehonatano paklausė: „Kodėl Jesės sūnus+ neatėjo valgyti nei vakar, nei šiandien?“ – 28 „Dovydas labai prašė, kad išleisčiau jį į Betliejų,+ – atsakė Jehonatanas. – 29 Jis meldė: ‘Leisk man keliauti, nes mūsų šeima tenai atnašaus auką ir brolis mane pakvietė. Tad jeigu radau malonę tavo akyse, būk geras, leisk man išsprukti ir aplankyti savo brolius.’ Todėl jo ir nėra prie karaliaus stalo.“ 30 Saulius ant Jehonatano įtūžo. „Ak tu, maištininkės sūnau! – užriko jis. – Manai, nežinau, kad susidėjai su Jesės sūnumi savo paties ir savo motinos gėdai*?! 31 Kol Jesės sūnus gyvas, nei tau bus saugu, nei tavo valdžia bus tvirta.+ Tuojau pat siųsk ką nors jo atvesti. Jis turi mirti!“+ –

32 „Kodėl reikia jį bausti mirtimi?+ Ką jis padarė?“ – klausė Jehonatanas. 33 Tada Saulius sviedė į Jehonataną ietį, norėdamas jį nudurti.+ Ir šis suprato, kad tėvas tikrai yra nusprendęs Dovydą nužudyti.+ 34 Jehonatanas perpykęs pašoko nuo stalo ir tą dieną po jaunaties šventės nieko nebevalgė. Jam skaudėjo širdį dėl Dovydo,+ kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.

35 Rytą Jehonatanas, lydimas jauno tarno, nuėjo į lauką, kur turėjo su Dovydu susitikti.+ 36 „Tuoj iššausiu strėles. Bėk ir surink jas!“ – liepė jis tarnui. Tarnas leidosi bėgti, o Jehonatanas šovė taip, kad strėlė kristų priekyje vaikinuko. 37 Kai šis atlėkė į vietą, kur gulėjo strėlė, Jehonatanas šūktelėjo: „Ar strėlė ne tolėliau, priekyje tavęs?!“ 38 Tada Jehonatanas vėl sušuko: „Greičiau! Paskubėk! Negaišuok!“ Tarnas surinko strėles ir grįžo pas šeimininką. 39 Vaikinukas nieko neįtarė, visą reikalą žinojo tik Jehonatanas ir Dovydas. 40 Jehonatanas padavė jam savo ginklus ir liepė: „Eik, parnešk į miestą.“

41 Tarnui pasišalinus, išėjo Dovydas iš savo slėptuvės, esančios netoliese, pietų pusėje. Jis puolė ant kelių ir tris kartus žemai nusilenkė. Jehonatanas ir Dovydas vienas kitą pabučiavo. Abu jie apsiverkė, o ypač graudžiai verkė Dovydas. 42 Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje. Juk mudu esame Jehovos vardu prisiekę:+ ‘Tebūna Jehova amžiais tarp tavęs ir manęs, tarp tavo palikuonių ir mano palikuonių.’“+

Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jehonatanas sugrįžo į miestą.

21 Dovydas atkeliavo į Nobą+ pas kunigą Ahimelechą. Pamatęs Dovydą, šis ėmė drebėti iš baimės ir klausė: „Kodėl tu vienas, be palydovų?“+ 2 Dovydas kunigui Ahimelechui paaiškino: „Karalius siuntė mane su vienu reikalu ir liepė: ‘Tegu niekas nežino, kokią užduotį tau patikėjau ir ką įsakiau.’ Su savo vyrais susitiksiu sutartoje vietoje. 3 O dabar duok man, jei turi, penkis papločius duonos arba ką tik rasi.“ 4 Kunigas atsakė: „Paprastos duonos neturiu, tiktai šventą.+ Tačiau jei tavo vyrai yra susilaikę nuo moterų, galiu jos duoti.“+ – 5 „Moterų nesame lietę, kaip ir anais kartais, kai kildavau į karo žygius,+ – patikino Dovydas. – Jei vyrai laiko savo kūnus šventai, kai užduotis paprasta, juolab šventi yra šiandien.“ 6 Tada kunigas davė jam šventos duonos,+ nes neturėjo kitokios, tik atnašinę, paimtą iš Jehovos Padangtės tą dieną, kai keitė ją į šviežią.

7 Tuo metu tenai Jehovos akivaizdoje buvo užsilaikęs vienas iš Sauliaus tarnų, vyriausias kerdžius edomitas+ Doegas.+

8 Dovydas paklausė Ahimelecho: „Ar neturi čia ieties ar kalavijo? Nespėjau nei savo kalavijo, nei jokio kito ginklo pasiimti, nes karaliaus reikalas vertė skubėti.“ – 9 „Yra filistino Galijoto kalavijas+ – to, kurį tu Elos slėnyje nukovei,+ – atsakė kunigas. – Ten už efodo+ guli suvyniotas į skraistę. Jei nori, imk, nes daugiau nieko neturiu.“ Dovydas tarė: „Kito tokio nerasi! Duok jį man.“

10 Tą pačią dieną Dovydas, bėgdamas nuo Sauliaus,+ vėl leidosi į kelią ir galiausiai atėjo pas Gato karalių Achišą.+ 11 Tarnai karaliui kalbėjo: „Argi tai ne Dovydas, to krašto karalius? Argi ne jį pasitikdavo su šokiais ir daina:

12 Dovydui nuo tų žodžių persmelkė širdį, jis labai išsigando+ Gato karaliaus Achišo. 13 Todėl apsimetė pamišėliu+ ir ėmė tarp jų* kvailioti: keverzojo visokius ženklus ant miesto vartų, varvino seiles sau ant barzdos. 14 Galop Achišas savo tarnams pasakė: „Juk matote, kad jis beprotis. Kam jį pas mane atvedėte? 15 Ar man pamišėlių trūksta, kad dar vienas čia atėjęs darkytųsi? Nejau tokį galima įleisti į mano namus?“

22 Taigi iš ten Dovydas pasitraukė+ ir prisiglaudė Adulamo oloje.+ Apie tai išgirdę, pas jį atėjo broliai ir visa tėvo šeimyna. 2 Prie Dovydo telkėsi visi, kurie buvo vargų prispausti, prasiskolinę, kuriems gyvenimas buvo apkartęs. Dovydas tapo jų vadu; prie jo prisidėjo apie 400 vyrų.

3 Vėliau Dovydas nukeliavo į Moabo+ miestą Micpę ir Moabo karaliaus paprašė: „Leisk mano tėvui ir motinai čia pagyventi, kol sužinosiu, ką Dievas ketina su manimi daryti.“ 4 Ir Dovydas paliko savo tėvus pas Moabo karalių. Ten jie gyveno visą tą laiką, kol jis glaudėsi tvirtovėje.+

5 Vieną dieną pranašas Gadas+ tarė Dovydui: „Nebebūk tvirtovėje, eik į Judo žemę.“+ Tada Dovydas nukeliavo į Hereto mišką.

6 Saulius išgirdo, kad Dovydas ir jo vyrai aptikti. Kaip tik tuo metu Saulius sėdėjo Gibėjoje+ ant kalvos po eglūnu. Rankoje jis laikė ietį, o aplink stovėjo visi tarnai. 7 „Klausykite, jūs benjaminai! – kreipėsi Saulius į tarnus. – Negi Jesės sūnus+ duos jums laukų ir vynuogynų? Negi paskirs jus tūkstantininkais ar šimtininkais?+ 8 Visi jūs susimokėt prieš mane! Niekas man nepranešė, kad mano sūnus sudarė sandorą su Jesės sūnumi!+ Niekas iš jūsų manęs nepagaili, niekas man nepasako, kad mano paties sūnus yra nuteikęs mano tarną prieš mane ir kad šis dabar tyko manęs iš pasalų!“

9 Tada prabilo edomitas Doegas,+ Sauliaus tarnų vyriausiasis: „Mačiau, kad Jesės sūnus buvo atėjęs į Nobą pas Ahitubo sūnų Ahimelechą.+ 10 Tas dėl jo teiravosi Jehovos, aprūpino jį maistu ir netgi davė filistino Galijoto kalaviją.“+ 11 Karalius tuojau liepė iš Nobo iškviesti Ahitubo sūnų kunigą Ahimelechą ir visus kitus kunigus, priklausančius jo tėvo namams. Visi jie atėjo pas karalių.

12 „Paklausyk, Ahitubo sūnau!“ – tarė Saulius. „Klausau, mano viešpatie“, – atsiliepė tas. 13 „Kodėl su Jesės sūnumi prieš mane susimokei? – priekaištavo Saulius. – Kodėl davei jam duonos, kalaviją ir dėl jo teiravaisi Dievo? Jis yra tapęs mano priešu ir dabar iš pasalų manęs tyko!“ 14 Ahimelechas atsakė karaliui: „Kas iš karaliaus tarnų yra toks patikimas* kaip Dovydas?+ Juk jis karaliaus žentas,+ asmens sargybos viršininkas ir gerbiamas tavo namuose.+ 15 Argi aš pirmą sykį dėl jo teiravausi Dievo?+ To ir būti negali, kad eičiau prieš tave! Tegul karalius nekaltina savo tarno ir jo tėvo namų, nes tavo tarnas nieko apie tai nežinojo.“+ –

16 „Tu mirsi,+ Ahimelechai! Tu ir visi tavo tėvo namai,+ – tarė karalius 17 ir paliepė aplinkui stovintiems sargybiniams*: – Pulkite ir išžudykite Jehovos kunigus, nes jie remia Dovydą! Jie žinojo, kad jis bėglys, bet man nepranešė.“ Tačiau karaliaus vyrai nenorėjo kelti rankos prieš Jehovos kunigus. 18 Tada karalius kreipėsi į Doegą:+ „Nagi, tu pulk kunigus!“ Edomitas+ Doegas nedelsdamas puolė kunigus, ir tą dieną nuo jo rankos krito 85 vyrai, dėvintys lininį efodą.+ 19 Galiausiai kalaviju jis išžudė visą kunigų miestą Nobą:+ vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, taip pat išgalabijo jaučius, asilus ir avis.

20 Tačiau vienam Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnui, vardu Abjataras,+ pavyko išsigelbėti. Jis paspruko ir atbėgo pas Dovydą. 21 Abjataras pranešė Dovydui: „Saulius išžudė Jehovos kunigus.“ 22 Dovydas tarė Abjatarui: „Kai tądien tenai pamačiau edomitą Doegą,+ iškart supratau, kad jis viską papasakos Sauliui. Tai aš kaltas dėl to, kad žuvo visi tavo tėvo namai*. 23 Pasilik su manimi ir nebijok. Tie, kas tyko tavo gyvybės, tyko ir manosios. Aš tave apsaugosiu.“+

23 Vieną dieną Dovydui buvo pranešta: „Filistinai kariauja su Keila+ ir nuo grendymų grobia javus.“ 2 Dovydas klausė Jehovos:+ „Ar man eiti ir užpulti tuos filistinus?“ – „Eik, kovok su filistinais ir išgelbėk Keilą“, – atsakė Jehova. 3 Tačiau Dovydo vyrai nuogąstavo: „Klausyk, mums net ir čia, Judo žemėje,+ baugu. Tai kas bus, kai išeisime kautis su filistinais į Keilą?“+ 4 Todėl Dovydas vėl kreipėsi į Jehovą,+ ir Jehova atsakė: „Eik, leiskis žemyn į Keilą. Aš atiduosiu filistinus tau į rankas.“+ 5 Dovydas ir jo vyrai nužygiavo į Keilą ir stojo į mūšį su filistinais. Jie sutriuškino filistinus ir išsivarė jų gyvulius. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.+

6 Kai Ahimelecho sūnus Abjataras+ atbėgo pas Dovydą į Keilą, atsinešė ir efodą. 7 Sauliui buvo pranešta: „Dovydas Keiloje.“ Tad Saulius sakė: „Dievas atidavė jį man į rankas,+ nes įžengdamas į miestą su vartais ir velkėmis pats įlindo į spąstus.“ 8 Saulius sušaukė visus savo karius, kad žygiuotų į Keilą sučiupti Dovydo ir jo vyrų. 9 Sužinojęs, ką Saulius prieš jį rezga, Dovydas kunigo Abjataro paprašė: „Atnešk efodą.“+ 10 Ir Dovydas meldėsi: „O Jehova, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius dėl manęs ruošiasi pulti Keilą ir miestą sunaikinti.+ 11 Ar Keilos vadai* atiduos mane jam į rankas? Ar Saulius ateis čionai, kaip tavo tarnas girdėjo? O Jehova, Izraelio Dieve, maldauju atsakyti savo tarnui.“ Jehova atsakė: „Taip, jis ateis.“ 12 Dovydas paklausė: „Ar Keilos vadai atiduos mane ir mano vyrus Sauliui į rankas?“ – „Atiduos“, – atsakė Jehova.

13 Dovydas nedelsdamas susiruošė ir su savo vyrais, kurių buvo maždaug 600,+ išėjo iš Keilos. Jie kilnojosi iš vietos į vietą – kur tik galėjo. Išgirdęs, kad Dovydas paliko Keilą, Saulius savo žygį atšaukė. 14 Dovydas laikėsi Zifo+ dykumos aukštumose, sunkiai prieinamose vietose. O Saulius nesiliovė jo ieškojęs,+ tačiau Jehova neatidavė Dovydo jam į rankas. 15 Dovydas žinojo, kad Saulius išėjęs jo ieško* norėdamas nužudyti. Tuo metu Dovydas glaudėsi Horešoje, Zifo dykumoje.

16 Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo pas Dovydą į Horešą ir padėjo jam rasti stiprybės* Jehovoje.+ 17 „Nebijok, – drąsino jis, – mano tėvas Saulius tavęs neras. Tu būsi Izraelio karalius,+ o aš būsiu antras po tavęs. Net mano tėvas tai žino.“+ 18 Tada jiedu sudarė sandorą+ Jehovos akivaizdoje. Dovydas pasiliko Horešoje, o Jehonatanas grįžo namo.

19 Po kurio laiko Zifo gyventojai atėjo pas Saulių į Gibėją+ ir pranešė: „Dovydas slapstosi netoli mūsų+ Horešoje,+ ant Hachilos kalvos,+ iškilusios į pietus* nuo Ješimono*,+ sunkiai prieinamose vietose. 20 Tad, karaliau, ateik, kada tik panorėsi, ir mes jį atiduosime karaliui į rankas.“+ – 21 „Telaimina jus Jehova už tai, kad parodėte man atjautą, – kalbėjo Saulius. – 22 Prašyčiau nueiti ir tiksliai sužinoti, kur jis laikosi ir kas jį ten matė, nes man pasakyta, kad jis labai gudrus. 23 Išžvalgykite, kur yra jo slaptavietės, ir kai viską gerai ištirsite, sugrįžkite pas mane. Tada su jumis eisiu ir, jeigu jis yra šiame krašte, surasiu jį tarp visų Judo tūkstančių.“

24 Taigi jie iškeliavo ir nuėjo pirma Sauliaus į Zifą.+ Dovydas su savo vyrais tuo metu buvo Maono+ dykumoje, Araboje,+ į pietus nuo Ješimono. 25 Paskui ir Saulius atėjo jo ieškoti kartu su savo kariais.+ Dovydui buvo apie tai pranešta ir jis iškart patraukė tolyn į Maono dykumą, prie uolos.+ Saulius, apie tai išgirdęs, metėsi į dykumą Dovydui iš paskos. 26 Kai Saulius atėjo prie kalno iš vienos pusės, Dovydas su savo vyrais buvo prie to paties kalno iš kitos pusės. Dovydas leidosi bėgti,+ o Saulius su savo kariais vijosi Dovydą ir jo vyrus, ir nedaug trūko, kad juos sučiuptų.+ 27 Kaip tik tada pasiuntinys atnešė Sauliui žinią: „Greičiau sugrįžk, nes filistinai įsiveržė į kraštą!“ 28 Saulius liovėsi persekioti Dovydą+ ir nužygiavo į kovą su filistinais. Todėl ta vieta pavadinta Išsiskyrimo uola.

29 Dovydas iš ten pasitraukė ir laikėsi En Gedyje,+ sunkiai prieinamose vietose.

24 Kai Saulius išvijęs filistinus grįžo, jam buvo pranešta: „Dovydas yra En Gedžio dykumoje.“+

2 Saulius susikvietė 3000 rinktinių vyrų iš viso Izraelio ir išėjo Dovydo ir jo žmonių ieškoti į uolynus, kur gyvena kalnų ožiai. 3 Pakeliui priėjo avių aptvarus. Ten buvo ola ir Saulius įėjo į ją nusilengvinti. O tos olos gilumoje kaip tik sėdėjo Dovydas su savo vyrais.+ 4 Vyrai ėmė kalbėti Dovydui: „Štai diena, kada Jehova tau sako: ‘Atiduodu priešą tau į rankas.+ Pasielk su juo, kaip nori.’“ Dovydas prisėlino ir patylomis nupjovė Sauliaus drabužio skverną. 5 Bet Dovydui širdyje buvo negera*,+ kam jis tą skverną nupjovė. 6 Savo vyrams jis sakė: „Su savo viešpačiu, Jehovos pateptuoju, taip nepasielgsiu – rankos prieš jį nekelsiu. Tesaugo Jehova net nuo tokios minties! Juk jis Jehovos pateptasis!“+ 7 Šiais žodžiais Dovydas sulaikė savo vyrus ir Sauliaus užpulti jiems neleido. O Saulius, išėjęs iš olos, patraukė savo keliu.

8 Dovydas irgi išėjo iš olos ir pašaukė Saulių: „Mano viešpatie karaliau!“+ Kai Saulius atsisuko, Dovydas puolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės. 9 Jis kalbėjo Sauliui: „Kodėl klausaisi šnekų, esą Dovydas siekia tau pakenkti?+ 10 Dabar pats matai, kad oloje Jehova buvo atidavęs tave man į rankas. Ir kai kas ragino nužudyti tave,+ bet aš tavęs pasigailėjau ir tariau: ‘Nekelsiu rankos prieš savo viešpatį, nes jis yra Jehovos pateptasis.’+ 11 Pažiūrėk, mano tėve, – rankoje laikau tavo drabužio skverną. Aš jį nupjoviau, bet tavęs nenužudžiau. Dabar matai ir supranti, kad aš nenoriu tau pakenkti ir prieš tave nemaištauju. Tau aš nenusidėjau,+ nors tu ir medžioji mane, norėdamas atimti gyvybę.+ 12 Tebūna Jehova mūsų teisėjas,+ už mane tau teatkeršija Jehova,+ o aš rankos prieš tave nekelsiu.+ 13 Kaip senovės patarlė sako, „nedorybė ateina iš nedorėlių“. Rankos prieš tave aš nekelsiu. 14 Prieš ką gi išėjo Izraelio karalius? Ką tu persekioji? Pastipusį šunį? Blusą?+ 15 Tebūna Jehova teisėjas, tegul jis teisia tave ir mane, tegul viską ištiria ir mane apgina.+ Tegul mane teisia ir išgelbėja iš tavo rankų.“

16 Dovydui nutilus, Saulius paklausė: „Ar čia tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“+ Ir Saulius ėmė garsiai verkti. 17 „Tu esi teisesnis už mane, nes darei man gera, o aš tau atmokėjau piktu,+ – kalbėjo jis. – 18 Tu išties padarei man gera: Jehova, kaip dabar ir sakei, buvo atidavęs mane tau į rankas, bet tu manęs nenužudei.+ 19 Koks gi žmogus, suradęs savo priešą, paleistų jį gyvą ir sveiką? Jehova apdovanos tave+ už tai, ką dėl manęs šiandien padarei. 20 Žinau, tu tikrai tapsi karaliumi+ ir Izraelio karalystė amžiais liks tavo rankose. 21 Tad Jehovos vardu prisiek,+ kad po manęs neišnaikinsi mano palikuonių ir neištrinsi mano vardo iš mano tėvo namų.“+ 22 Ir Dovydas jam prisiekė. Tada Saulius grįžo namo,+ o Dovydas su savo vyrais patraukė į tvirtovę.+

25 Po kurio laiko mirė Samuelis,+ ir visas Izraelis susirinko jo apraudoti. Žmonės palaidojo Samuelį prie jo namų Ramoje.+ Paskui Dovydas nukeliavo į Parano dykumą.

2 Maone+ gyveno vienas vyras, turintis nuosavybės Karmelyje*.+ Tas žmogus buvo labai turtingas: laikė 3000 avių ir 1000 ožkų. Karmelyje jis kirpo savo avis. 3 Jo vardas buvo Nabalas,+ o žmonos – Abigailė.+ Abigailė buvo protinga ir graži, o Nabalas, iš Kalebo+ kilties, – šiurkštus ir piktavalis.+ 4 Dovydas būdamas dykumoje išgirdo, kad Nabalas kerpa avis, 5 tad siuntė pas jį dešimt vyrų ir prisakė: „Nueikite į Karmelį pas Nabalą ir mano vardu pasiteiraukite, kaip jis laikosi. 6 Paskui tarkite: ‘Linkiu tau ilgo gyvenimo ir kad gerai klotųsi* tau, tavo šeimynai ir viskam, ką turi! 7 Išgirdau, kad kerpi avis. Kai tavo piemenys buvo su mumis, mes jų neskriaudėme+ ir jie nieko nepasigedo per visą laiką, kol ganė Karmelyje. 8 Paklausk savo žmonių ir jie tau pasakys. Todėl teranda mano vyrai malonę tavo akyse, juk atėjome tokią džiugią dieną! Prašyčiau sušelpti, kuo gali, savo tarnus ir savo sūnų Dovydą.’“+

9 Taigi Dovydo vyrai nuėjo pas Nabalą ir Dovydo vardu perdavė jam visus tuos žodžius. Jiems baigus kalbėti, 10 Nabalas pareiškė: „Kas tas Dovydas, kas tas Jesės sūnus? Dabar daug tarnų bėga nuo savo šeimininkų.+ 11 Kodėl turėčiau imti duoną, vandenį ir mėsą, priruoštą avių kirpėjams, ir atiduoti nežinia iš kur atsibasčiusiems vyrams?!“

12 Sugrįžę pas Dovydą, vyrai viską jam papasakojo. 13 Dovydas savo žmonėms tuojau paliepė: „Prisijuoskit kalavijus!“+ Tad visi prisijuosė kalavijus; Dovydas irgi prisijuosė savo kalaviją. Maždaug keturi šimtai vyrų lydėjo Dovydą, o du šimtai liko prie daiktų.

14 Tuo tarpu vienas iš Nabalo tarnų pranešė jo žmonai Abigailei: „Dovydas buvo atsiuntęs iš dykumos pasiuntinius su geriausiais linkėjimais mūsų šeimininkui, bet tas juos iškoneveikė.+ 15 Tie vyrai buvo mums labai geri, jokios skriaudos mums nepadarė. Per visą laiką, kol buvome su jais laukuose, nieko nepasigedome.+ 16 Dieną naktį jie saugojo mus it kokia siena, kai šalia jų ganėme bandą. 17 Tad dabar pagalvok, ką daryti, nes mūsų šeimininkui ir visiems jo namams gresia nelaimė.+ Jis toks niekšingas žmogus,+ kad niekas negali su juo susikalbėti.“

18 Abigailė+ skubiai paėmė 200 papločių duonos, du didelius ąsočius vyno, penkias paruoštas avis, penkias sejas* gruzdintų grūdų, 100 razinų slėgtainių, 200 figų slėgtainių ir užkrovė viską ant asilų.+ 19 Tada pasakė tarnams: „Eikite pirmi. Aš seksiu iš paskos.“ Bet savo vyrui Nabalui nieko nepranešė.

20 Kai Abigailė, jodama ant asilo, kalno priedangoje leidosi žemyn, netikėtai priešais pasirodė Dovydas su vyrais ir jie susitiko. 21 Dovydas buvo pasakęs: „Be reikalo saugojau dykumoje to žmogaus turtą. Nė menkiausio daikto jis nepasigedo,+ o dabar už gera man piktu atmoka!+ 22 Tenubaudžia Dievas Dovydo priešus* ir dar teprideda, jeigu iki ryto paliksiu gyvą bent vieną vyrą* iš jo šeimynos.“

23 Pamačiusi Dovydą, Abigailė skubiai nulipo nuo asilo, parpuolė prieš Dovydą ant kelių ir iki žemės nusilenkė. 24 Parklupusi prie jo kojų maldavo: „Mano viešpatie, tekrinta kaltė ant manęs. Leisk man kalbėti, išklausyk savo tarnaitės žodžius. 25 Meldžiu savo viešpaties nekreipti dėmesio į Nabalą, tą niekšingą žmogų,+ nes koks jo vardas, toks jis pats. Jo vardas Nabalas* ir jis tikrai yra kvailas. Aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties siųstų vyrų. 26 Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, mano viešpatie, tai Jehova sulaikė tave,+ kad neužsitrauktum kraujo kaltės+ ir neimtum keršyti savo paties ranka. Tegul tavo priešai ir visi, kas nori mano viešpačiui pakenkti, tampa kaip Nabalas. 27 O ši dovana*,+ tavo tarnaitės atnešta savo viešpačiui, tebūna duota vyrams, kurie yra sykiu su mano viešpačiu.+ 28 Malonėk atleisti savo tarnaitei jos nusižengimą. Jehova tikrai įkurs mano viešpačiui patvarius namus*,+ nes mano viešpats kovoja Jehovos kovas+ ir per visą gyvenimą nėra padaręs nieko pikta.+ 29 Jei kas nors tave persekios ir kėsinsis atimti gyvybę, Jehova, tavo Dievas, saugos mano viešpaties gyvybę įrišęs į gyvųjų ryšulėlį, o tavo priešų gyvybes jis išsvaidys it akmenis mėtykle. 30 Kai Jehova bus įvykdęs visus gerus pažadus, duotus mano viešpačiui, ir bus paskyręs jį Izraelio vadu,+ 31 mano viešpačiui neteks gailėtis ir graužtis, kad be reikalo praliejo kraują ir keršijo savo paties ranka.+ O kai Jehova bus apdovanojęs mano viešpatį viskuo, kas gera, atmink savo tarnaitę.“

32 Dovydas tarė Abigailei: „Tebūna pašlovintas Jehova, Izraelio Dievas, šiandien tave atsiuntęs manęs pasitikti! 33 Būk palaiminta už tokią savo nuovoką! Būk palaiminta už tai, kad sulaikei mane ir aš neužsitraukiau kraujo kaltės,+ nekeršijau savo paties rankomis. 34 Jeigu nebūtum atskubėjusi manęs pasitikti,+ – kaip gyvas Jehova, Izraelio Dievas, kuris neleido, kad tau pakenkčiau,+ – iki ryto Nabalui nebūtų likę nė vieno vyro.“+ 35 Dovydas paėmė visa, ką ji atgabeno, ir pasakė: „Gali rami grįžti namo. Aš įsiklausiau į tavo žodžius ir padarysiu, kaip sakei.“

36 Abigailė sugrįžo pas Nabalą. Tuo metu jis puotavo savo namuose it koks karalius, buvo gerai nusiteikęs ir girtut girtutėlis. Abigailė iki ryto jam ničnieko nesakė. 37 Kitą rytą, kai Nabalas jau buvo išsiblaivęs, žmona viską jam papasakojo. Nabalui širdis apmirė ir jis tarsi suakmenėjo*. 38 Maždaug po dešimties dienų Jehova nubaudė jį mirtimi.

39 Išgirdęs, kad Nabalas mirė, Dovydas pasakė: „Tebūna pašlovintas Jehova už tai, kad atmokėjo+ Nabalui, mano įžeidėjui,+ o savo tarną sulaikė nuo pikta.+ Nabalo piktadarystes Jehova užkrovė jam pačiam ant galvos.“ Paskui Dovydas siuntė pasiuntinius, kad pasiūlytų Abigailei tapti jo žmona. 40 Atėję pas Abigailę į Karmelį, jo tarnai kalbėjo: „Dovydas nori tave imti į žmonas.“ 41 Ji tučtuojau pakilo, nusilenkė iki žemės ir pasakė: „Esu vergė, pasiruošusi plauti savo viešpaties tarnams kojas.“+ 42 Abigailė+ nedelsdama sėdo ant asilo ir, lydima penkių tarnaičių, iškeliavo su Dovydo pasiuntiniais. Abigailė tapo jo žmona.

43 Dovydas jau buvo vedęs Ahinoamą+ iš Jezreelio.+ Taigi jos abi buvo jo žmonos.+

44 O Dovydo žmoną Mikalę+ jos tėvas Saulius buvo atidavęs Laišo sūnui Palčiui+ iš Galimų.

26 Zifo+ gyventojai atėjo pas Saulių į Gibėją+ ir pranešė: „Dovydas slapstosi ant Hachilos kalvos, ties Ješimonu*.“+ 2 Saulius pakilo ir su 3000 rinktinių Izraelio vyrų patraukė ieškoti Dovydo į Zifo dykumą.+ 3 Ant Hachilos kalvos, iškilusios palei kelią ties Ješimonu, jis įsirengė stovyklą. Dovydas tuo metu laikėsi dykumoje. Išgirdęs, kad Saulius atėjo į dykumą jo ieškoti, 4 Dovydas išsiuntė žvalgus patikrinti, ar taip yra iš tikrųjų. 5 Vėliau ir pats Dovydas atėjo prie Sauliaus stovyklos ir įsižiūrėjo, kur Saulius ir jo kariuomenės vadas Nero sūnus Abneras+ yra atsigulę. Saulius gulėjo užkardos viduryje, o aplink jį buvo įsitaisę kariai. 6 Dovydas kreipėsi į hetitą+ Ahimelechą ir Cerujos+ sūnų Abišają,+ Joabo brolį: „Katras leisis su manimi į Sauliaus stovyklą?“ – „Aš eisiu“, – pasisiūlė Abišajas. 7 Nakčia atsėlinę prie karių, Dovydas ir Abišajas rado Saulių miegantį užkardos viduryje. Jo ietis styrojo įsmeigta į žemę prie galvos; Abneras ir kariai buvo sugulę aplinkui.

8 Abišajas tarė Dovydui: „Šiandien Dievas atidavė tavo priešą tau į rankas.+ Leisk man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės, antrąkart smogti nereikės.“ 9 Tačiau Dovydas sulaikė Abišają: „Neliesk jo. Negi žmogus, pakėlęs ranką prieš Jehovos pateptąjį,+ liks nekaltas?+ 10 Kaip gyvas Jehova! Arba Jehova jį nubaus,+ arba ateis diena ir jis pats mirs,+ arba žus mūšyje,+ – tęsė Dovydas. – 11 Bet aš rankos prieš Jehovos pateptąjį nekelsiu.+ Tesaugo Jehova net nuo tokios minties! Dabar paimk ietį, įsmeigtą jam prie galvos, ir vandens ąsotį ir eikim iš čia.“ 12 Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį, kurie buvo Sauliui prie galvos, ir jiedu nuėjo. Niekas to nematė+ ir nepajuto, nė vienas neprabudo. Visi miegojo, nes Jehova buvo siuntęs jiems kietą miegą. 13 Dovydas perėjo į kitą slėnio pusę ir atsistojo ant kalno, geroku atstumu nuo Sauliaus stovyklos.

14 Dovydas šūktelėjo kariams ir Nero sūnui Abnerui:+ „Abnerai, ar girdi?!“ Abneras atsiliepė: „Kas čia toks drumsčia karaliui ramybę?!“ 15 Dovydas kalbėjo Abnerui: „Argi tu ne vyras? Argi yra Izraelyje kitas tau lygus? Kodėl nesaugojai savo viešpaties karaliaus? Juk į stovyklą buvo atėjęs vienas karys tavo viešpaties karaliaus nužudyti!+ 16 Neatlieki savo pareigų. Kaip gyvas Jehova, jūs nusipelnėte mirties, nes nesaugojote savo viešpaties, Jehovos pateptojo.+ Apsižvalgyk! Kur karaliaus ietis ir vandens ąsotis,+ buvę jam prie galvos?“

17 Saulius atpažino Dovydo balsą ir paklausė: „Ar čia tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“+ – „Taip, mano viešpatie karaliau, – atsakė Dovydas 18 ir pridūrė: – Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną?+ Ką tokio padariau? Kuo nusikaltau?+ 19 Mano viešpatie karaliau, meldžiu išklausyti savo tarną. Jei pats Jehova sukurstė tave prieš mane, tepriima jis iš manęs javų atnašą. Bet jei tave sukurstė žmonės,+ tebūna Jehovos akivaizdoje jie prakeikti už tai, kad ištrėmė mane, atskyrė nuo Jehovos tautos*,+ sakydami: ‘Eik, tarnauk kitiems dievams!’ 20 Tenebūna pralietas mano kraujas toli nuo Jehovos veido, juk Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos,+ medžioti kalnuose kurapkos.“

21 Saulius atsakė: „Nusidėjau.+ Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, daugiau nebedarysiu tau bloga, nes šiandien parodei, kad mano gyvybė tau brangi.+ Elgiausi kvailai, padariau didelę klaidą.“ 22 Dovydas tarė: „Štai karaliaus ietis. Atsiųsk ką iš saviškių jos paimti. 23 O Jehova atlygins kiekvienam už jo teisumą+ ir ištikimybę. Šiandien Jehova buvo atidavęs tave man į rankas, bet prieš Jehovos pateptąjį aš rankos nepakėliau.+ 24 Kaip tavo gyvybė šiandien buvo brangi man, taip mano gyvybė tebūna brangi Jehovos akyse, ir teišgelbėja jis mane iš visų vargų.“+ – 25 „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai. Tu nuveiksi didžių darbų ir daug pasieksi“,+ – pasakė Saulius. Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius grįžo namo.+

27 Dovydas savo širdyje sakė: „Vieną dieną vis tiek žūsiu nuo Sauliaus rankos. Geriausia bus, jei bėgsiu+ į filistinų žemę. Tada Saulius paliaus manęs ieškoti po visą Izraelį+ ir taip iš jo rankų išsigelbėsiu.“ 2 Taigi Dovydas su visais 600 savo vyrų+ perėjo pas Gato karalių Achišą,+ Maocho sūnų. 3 Jis pats ir jo vyrai, kiekvienas su savo šeima, apsigyveno pas Achišą Gate. Dovydas čia atėjo su abiem žmonomis – jezreeliete Ahinoama+ ir karmeliete Abigaile,+ Nabalo našle. 4 Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo į Gatą, tas daugiau jo nebeieškojo.+

5 Dovydas paprašė Achišo: „Jei radau malonę tavo akyse, leisk man įsikurti kuriame nors miestelyje. Kamgi tavo tarnui gyventi pas tave karališkajame mieste?“ 6 Tą pačią dieną Achišas paskyrė jam Ciklagą.+ (Todėl Ciklagas priklauso Judo karaliams iki pat šiol.)

7 Filistinų žemėje Dovydas pragyveno metus ir keturis mėnesius.+ 8 Jis su savo vyrais leisdavosi į žygius ir puldinėjo gešūriečius,+ girzus ir amalekiečius+ – tautas, gyvenančias krašte nuo Telamo iki pat Šūro+ ir Egipto. 9 Kai Dovydas į tą kraštą įsiverždavo, nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters.+ O jų avis, ožkas, galvijus, asilus, kupranugarius, taip pat drabužius jis pasiimdavo ir grįždavo pas Achišą. 10 Šiam paklausus, ką jis tądien buvo užpuolęs, Dovydas atsakydavo: „Judo pietinį pakraštį“*+ arba: „Jerachmeelitų pietinį pakraštį“,+ arba: „Kenitų pietinį pakraštį.“+ 11 Dovydas nepalikdavo gyvų nei vyrų, nei moterų, nes nenorėjo parsivesti jų į Gatą, kad tie neimtų šnekėti: „Štai ką Dovydas padarė.“ Taip Dovydas darė visą laiką, kol gyveno filistinų žemėje. 12 Achišas tikėjo Dovydu ir manė sau: „Dabar jis tikrai užsitraukė savo tautiečių neapykantą*, tad visada bus mano tarnas.“

28 Tomis dienomis filistinai telkė pajėgas kariauti su Izraeliu.+ Ir Achišas pareiškė Dovydui: „Tu, be abejo, supranti, kad tau ir tavo vyrams teks žygiuoti su manimi į mūšį.“+ 2 Dovydas atsiliepė: „Tu pats žinai, ką tavo tarnas darys.“ – „Žinau, todėl ir paskirsiu tave savo nuolatiniu asmens sargybiniu“,+ – pasakė Achišas.

3 Samuelis tada jau buvo miręs. Izraelitai jį buvo apraudoję ir palaidoję jo gimtojoje Ramoje.+ Saulius iš Izraelio krašto jau buvo pašalinęs dvasių iššaukėjus ir būrėjus.+

4 Susitelkę filistinai atžygiavo ir įsirengė stovyklą Šuneme.+ Todėl Saulius sušaukė visus Izraelio vyrus ir jie pasistatė stovyklą ant Gilbojos.+ 5 Matydamas filistinų stovyklą, Saulius išsigando, širdis jam drebėte drebėjo.+ 6 Nors jis ne sykį kreipėsi į Jehovą,+ Jehova jam neatsakė – nei per sapnus, nei per Urimus,+ nei per pranašus. 7 Galiausiai Saulius paliepė tarnams: „Suraskite man dvasių iššaukėją.+ Nueisiu jos pasiteirauti.“ – „En Dore+ yra moteris, galinti iššaukti dvasias“, – pranešė tarnai.

8 Kad niekas jo neatpažintų, Saulius persirengė ir nakčia su dviem savo vyrais nuėjo pas tą moterį. „Prašyčiau dvasių iššaukėjos+ atskleisti, kas manęs laukia, ir iššaukti tą, kurį nurodysiu“, – tarė jis. 9 Tačiau moteris nesutiko: „Juk tu žinai, ką padarė Saulius: pašalino iš šio krašto dvasių iššaukėjus ir būrėjus.+ Tai kodėl spendi man spąstus? Nori, kad mane nužudytų?“+ 10 Saulius prisiekė Jehovos vardu: „Kaip gyvas Jehova, dėl šito tu nebūsi apkaltinta!“ 11 Tada moteris paklausė: „Ką man iššaukti?“ – „Samuelį“, – atsakė Saulius. 12 Pamačiusi „Samuelį“*,+ moteris garsiai sušuko. Ji tarė Sauliui: „Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!“ 13 Karalius ją nuramino: „Nebijok. Sakyk, ką matai.“ – „Matau it kokį dievo pavidalą, kylantį iš žemės“, – sakė moteris. 14 „Kaip jis atrodo?“ – teiravosi Saulius. „Tai senas vyras, vilkintis berankovį apsiaustą“,+ – apibūdino moteris. Saulius nusprendė, kad čia esąs Samuelis, ir, puolęs ant kelių, nusilenkė iki žemės.

15 „Samuelis“ paklausė Sauliaus: „Kodėl drumsti man ramybę? Kam mane iškvietei?“ – „Pakliuvau į didelę bėdą, – ėmė aiškinti Saulius. – Filistinai susibūrė kovoti prieš mane, o Dievas mane paliko ir nebeatsako nei per pranašus, nei per sapnus,+ todėl ir iškviečiau tave, kad pasakytum, ką man daryti.“+

16 „Samuelis“ kalbėjo: „Kodėl klausi manęs, jeigu pats Jehova tave paliko+ ir tapo tavo priešu? 17 Jehova tikrai įvykdys, ką per mane yra pasakęs: Jehova išplėš karalystę tau iš rankų ir atiduos ją tavo artimui – Dovydui.+ 18 Tu nepaklusai Jehovos balsui ir neišnaikinai amalekiečių,+ užsitraukusių jo rūstybę, todėl Jehova šitaip su tavimi ir elgiasi. 19 Maža to, Jehova atiduos ir tave, ir visą Izraelį filistinams į rankas.+ Rytoj tu+ ir tavo sūnūs+ jau būsite su manimi. Filistinams į rankas Jehova atiduos ir Izraelio kariuomenę.“+

20 „Samuelio“ žodžiai Saulių labai sukrėtė ir jis krito ant žemės paslikas. Jėgos jį apleido, nes visą dieną ir visą naktį nebuvo nieko valgęs. 21 Moteris priėjo prie Sauliaus ir matydama, koks jis persigandęs, tarė: „Štai tavo tarnaitė paklaũsė tavo žodžių. Aš stačiau savo gyvybę į pavojų+ ir padariau, ko manęs prašei. 22 Tad meldžiu dabar paklausyti savo tarnaitės. Leisk, atnešiu tau gabalėlį duonos, kad pavalgytum ir įgavęs jėgų galėtum eiti savo keliu.“ 23 Saulius valgyti atsisakė. Bet tarnai ir moteris atkakliai jį įkalbinėjo ir šis galiausiai sutiko. Saulius pakilo nuo žemės ir atsisėdo ant lovos. 24 Moteris turėjo įmitusį veršį, tad skubiai jį papjovė*. Paėmusi miltų užminkė tešlą ir iškepė neraugintos duonos. 25 Visa tai atnešė Sauliui ir jo tarnams ir jie pavalgė. Paskui, dar tą pačią naktį, jie pakilo ir išėjo.+

29 Filistinai+ sutelkė savo pulkus Afeke, o izraelitai pasistatė stovyklą palei šaltinį prie Jezreelio.+ 2 Filistinų valdovai žygiavo kiekvienas su savo šimtais ir tūkstančiais, Dovydas ir jo vyrai ėjo jiems iš paskos su Achišu.+ 3 Filistinų didžiūnai paklausė: „Ką čia veikia tie hebrajai?“ Achišas atsakė: „Tai Dovydas, Izraelio karaliaus Sauliaus tarnas. Pas mane jis jau metai suvirš.+ Nuo tos dienos, kai pas mane perbėgo, iki pat šiol neturiu jam ko prikišti.“ 4 Tačiau filistinų didžiūnai supyko ant jo. „Siųsk tą vyrą atgal,+ – sakė jie. – Tegul grįžta į vietą, kurią jam paskyrei. Su mumis į mūšį jis neis, kad mūšio įkarštyje neimtų prieš mus kovoti.+ Kaip kitaip, jei ne mūsų karių galvomis, jis atgaus savo valdovo malonę? 5 Argi čia ne tas pats Dovydas, kurį pasitikdavo su šokiais ir daina:

6 Achišas+ pasikvietė Dovydą ir tarė: „Kaip gyvas Jehova, esi doras žmogus. Aš tikrai norėčiau, kad su mano kariais trauktum į žygį,+ nes nuo tos dienos, kai pas mane atėjai, iki pat šiol neturiu tau ko prikišti.+ Tačiau kiti valdovai tavimi nepasitiki.+ 7 Grįžk atgal ramybėje ir nedaryk nieko, kas filistinų valdovus papiktintų.“ – 8 „Kuo aš nusikaltau? Sakyk, kaip tavo tarnas nusižengė tau per visą tą laiką, kai yra su tavimi? Kodėl negaliu eiti sykiu ir kovoti su savo viešpaties karaliaus priešais?“ – klausė Dovydas. 9 Achišas atsakė: „Mano akimis, esi geras lyg Dievo angelas.+ Bet filistinų didžiūnai pareiškė: ‘Su mumis į mūšį jis neis.’ 10 Tad atsikelkite anksti rytą – tu ir tavo karaliaus tarnai, kurie su tavimi yra atėję. Anksti rytą vos prašvitus atsikelkite ir leiskitės į kelią.“

11 Taigi Dovydas su savo vyrais anksti rytą pakilę leidosi atgal į filistinų žemę, o filistinai nužygiavo į Jezreelį.+

30 Trečią dieną Dovydas su savo vyrais parkeliavo į Ciklagą.+ Kol jų nebuvo, Negebą* ir Ciklagą nusiaubė amalekiečiai.+ Miestą jie užpuolė ir sudegino, 2 o moteris+ ir visus, kas buvo Ciklage, nuo mažiausio iki didžiausio, paėmė į nelaisvę. Nė vieno jie nenužudė, bet išeidami visus išsivarė ir taip traukė savo keliu. 3 Grįžę Dovydas ir jo vyrai pamatė, kad miestas sudegintas, o žmonos, dukterys ir sūnūs išvesti į nelaisvę. 4 Dovydas ir visi vyrai ėmė balsu verkti ir verkė, kol nebeliko jėgų. 5 Pagrobtos buvo ir abi Dovydo žmonos – jezreelietė Ahinoama ir Abigailė, karmeliečio Nabalo našlė.+ 6 Vyrai, praradę sūnus ir dukteris, buvo apimti kartėlio ir jau tarėsi užmėtyti Dovydą akmenimis. Jį tai labai prislėgė, tačiau stiprybės Dovydas sėmėsi iš Jehovos, savo Dievo.+

7 Dovydas kreipėsi į kunigą Abjatarą,+ Ahimelecho sūnų: „Prašyčiau atnešti efodą.“+ Kai Abjataras atnešė efodą, 8 Dovydas teiravosi Jehovos:+ „Ar man vytis tuos plėšikus? Ar pasivysiu?“ Dievas atsakė: „Vykis. Tikrai juos pavysi ir visa atsiimsi.“+

9 Dovydas su šešiais šimtais vyrų+ tuojau leidosi į žygį. Jiems pasiekus Besoro sausvagę*, dalis žmonių čia pasiliko. 10 Du šimtai vyrų buvo taip išvargę, kad nebepajėgė pereiti Besoro sausvagės, tad liko tenai,+ o Dovydas su keturiais šimtais traukė toliau.

11 Laukuose jie rado vieną egiptietį ir atvedė pas Dovydą. Davė jam užkąsti duonos ir atsigerti vandens, 12 taip pat davė gabalėlį figų slėgtainio ir du razinų slėgtainius. Pasistiprinęs jis atgavo jėgas*, nes nebuvo nei valgęs, nei gėręs ištisas tris dienas ir tris naktis. 13 Dovydas jo paklausė: „Kieno tu? Iš kur esi?“ – „Esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas, – atsakė šis. – Prieš tris dienas susirgau, todėl šeimininkas mane paliko. 14 Mes siaubėme keretų+ pietinį pakraštį*, Judo kraštą, Kalebo+ pietinį pakraštį* ir sudeginome Ciklagą.“ 15 Dovydas paprašė: „Ar nuvestum mane pas tuos plėšikus?“ – „Prisiek Dievu, kad manęs nenužudysi ir kad neatiduosi šeimininkui į rankas, ir aš nuvesiu tave pas tą gaują“, – pažadėjo jis.

16 Ir jis nuvedė Dovydą pas amalekiečius. Tie, plačiai pasklidę, valgė, gėrė ir linksminosi, nes didelį grobį buvo parsigabenę iš filistinų krašto ir Judo žemių. 17 Dovydas užpuolė juos ir guldė nuo priešaušrio iki vakaro. Tiktai 400 vyrų užsėdę ant kupranugarių pabėgo, daugiau neištrūko nė vienas.+ 18 Dovydas susigrąžino visa, ką amalekiečiai buvo paėmę,+ taip pat abi žmonas. 19 Neprapuolė niekas – nei mažas, nei didelis; žmonės atgavo savo sūnus, dukteris ir turtą.+ Taigi Dovydas atsiėmė viską, ko buvo netekęs. 20 Be to, jis paėmė visas avis ir galvijus. Žmonės ginė juos pirma savo bandų, sakydami: „Tai Dovydo grobis.“

21 Dovydas sugrįžo prie Besoro sausvagės, kur buvo pasilikę anie du šimtai vyrų, nebepajėgusių iš nuovargio keliauti toliau.+ Jie išėjo pasitikti Dovydo ir jo žmonių. Dovydas priėjęs ėmė teirautis, kaip jie laikosi. 22 Tačiau tarp tų, kurie su Dovydu buvo žygiavę, radosi ir bjaurių niekšelių, sakančių: „Su mumis jie nėjo, tad nieko ir negaus iš to, ką susigrąžinome. Tepasiima kiekvienas savo žmoną ir vaikus ir tegu sau eina.“ 23 Bet Dovydas paprieštaravo: „Mano broliai, taip nevalia elgtis su tuo, ką Jehova mums davė. Jis mus apsaugojo ir į mūsų rankas atidavė mus užpuolusią plėšikų gaują.+ 24 Kas gi jums gali pritarti? Vienoda dalis teks ir tam, kas ėjo į mūšį, ir tam, kas liko prie mantos.+ Visi dalysis po lygiai.“+ 25 Ši Dovydo įvesta tvarka ir taisyklė Izraelyje galioja iki pat šiol.

26 Grįžęs į Ciklagą, dalį grobio Dovydas nusiuntė savo draugams Judo seniūnams, tardamas: „Paėmėme grobį iš Jehovos priešų. Štai jums dovana*!“ 27 Jis siuntė dovanų į Betelį,+ Negebo Ramotus,* Jatyrą,+ 28 Aroerą, Sifmotą, Eštemoją,+ 29 Rakalą, į jerachmeelitų+ ir kenitų+ miestus, 30 į Hormą,+ Bor Ašaną, Atachą, 31 Hebroną+ ir į visas kitas vietoves, kur jam su vyrais ne kartą buvo tekę užeiti.

31 Filistinai stojo į kovą su Izraeliu.+ Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų ir daug jų krito ant Gilbojos kalno.+ 2 Sauliui ir jo sūnums filistinai lipo ant kulnų, ir galiausiai Sauliaus sūnūs+ Jehonatanas,+ Abinadabas ir Malkišūva buvo nukauti. 3 Aplink Saulių virė arši kova. Lankininkai, jį pastebėję, šovė ir jį sunkiai sužeidė.+ 4 Saulius paprašė savo ginklanešio: „Išsitrauk kalaviją ir nudurk mane, kad neapipjaustytieji+ atėję iš manęs neišsityčiotų prieš nužudydami.“ Tačiau ginklanešys atsisakė tai padaryti, nes labai bijojo. Tada pats Saulius paėmė kalaviją ir krito ant jo.+ 5 Pamatęs, kad Saulius nebegyvas,+ ginklanešys irgi krito ant savo kalavijo ir mirė. 6 Taigi tą pačią dieną žuvo Saulius, trys jo sūnūs, ginklanešys ir visi Sauliaus vyrai.+ 7 Kai slėnyje ir pajordanėje gyvenantys izraelitai sužinojo, kad Izraelio kariai pabėgo ir kad Saulius ir jo sūnūs žuvo, jie paliko miestus ir traukėsi.+ O jų vietoje atėję įsikūrė filistinai.

8 Kitą dieną filistinai išėjo apiplėšti nužudytųjų. Ant Gilbojos kalno jie rado žuvusius Saulių ir tris jo sūnus.+ 9 Filistinai nukirto Sauliaus galvą, pasiėmė jo ginklus ir išsiuntinėjo žinią po visą savo kraštą,+ kad apie tai būtų paskelbta stabų šventyklose+ ir tarp žmonių. 10 Sauliaus ginklus jie padėjo Astartės šventykloje, o kūną pakabino ant Bet Šeano+ sienos. 11 Kai Jabeš Gileado+ gyventojai išgirdo, ką filistinai padarė su Sauliumi, 12 visi jų narsuoliai pakilo į žygį ir ėjo ištisą naktį. Pasiekę Bet Šeaną, jie nukabino Sauliaus ir jo sūnų kūnus nuo miesto sienos, tada grįžo į Jabešą ir tenai kūnus sudegino. 13 Kaulus+ surinko ir palaidojo Jabeše+ po eglūnu. Paskui septynias dienas pasninkavo.