Vasaris

Jėzus išties gailėjo kitų. Žmonės jautė jo meilę, ir nemažai kas palankiai atsiliepė į gerąją naujieną apie Karalystę. Todėl galime daryti tokią išvadą: kuo atjautesni stengsimės būti, tuo sėkmingesnė bus mūsų evangelizacijos tarnyba. Kaip galime rodyti atjautą tarnyboje? Stenkimės įsijausti į mūsų pašnekovų padėtį ir elkimės su jais taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis (Mt 7:12). Pirmiausia išsiaiškinkime, kokios pagalbos žmogui reikia. Turėtume atsižvelgti į kiekvieno pašnekovo aplinkybes ir požiūrį. Kad geriau žmogų pažintume, užduokime taktiškų klausimų (Pat 20:5). Daugiau apie jį sužinoję suprasime, kodėl jam būtina išgirsti gerąją naujieną. Tada, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, galėsime įsijausti į to žmogaus padėtį ir suteikti reikalingą pagalbą. (Palygink su 1 Korintiečiams 9:19–23.) w19.03 20 ¶2; 22 ¶8–9

Buvo akivaizdu, kad Adomas ir Ieva už visas dovanas nėra Jehovai dėkingi. Kiekvienas iš mūsų turime galimybę parodyti, kad tokiam pirmųjų žmonių sprendimui nepritariame. Kai pasikrikštijame, Jehova mato, kad pripažįstame jo teisę nustatyti, kas gera ir kas bloga. Taip išreiškiame savo meilę Dievui ir pasitikėjimą juo. Pasikrikštijus svarbu kasdien gyventi taip, kaip nori Jehova, o ne kaip norisi patiems. Visame pasaulyje šitaip gyvena milijonai Dievo tarnų. Ir tu gali būti vienas iš jų, jeigu stengsiesi vis geriau suprasti Bibliją, palaikysi glaudžius ryšius su broliais ir sesėmis ir noriai pasakosi kitiems, ką sužinojai apie savo gerąjį Tėvą (Hbr 10:24, 25). Kai reikia dėl ko nors apsispręsti, įsiklausyk, ką Jehova tau pataria per savo Žodį ir organizaciją (Iz 30:21). Tada visi tavo užmojai bus sėkmingi (Pat 16:20). w19.03 7 ¶17–18

Jehova tiekia mums apsčiai dvasinio maisto. Kiek naudingų pamokymų girdime per sueigas, randame leidiniuose ir mūsų svetainėse! Argi nėra buvę taip, kad, klausydamasis kokios kalbos, skaitydamas tą ar kitą straipsnį arba žiūrėdamas mūsų internetinės televizijos laidą, pagalvojai: „Tai būtent man“? Kaip gali atsidėkoti Jehovai? (Kol 3:15) Viena, tai maldoje visada tarti „ačiū“ už šias puikias dovanas. Dėkingumą Jehovai rodome ir tada, kai jo garbinimo vietoje palaikome švarą ir tvarką. Savo Karalystės salę reguliariai valome, prižiūrime, taip pat saugome ir atsakingai naudojame čia esančius elektroninius įrenginius. Jei tinkamai rūpinsimės sale, ilgiau ja naudosimės ir rečiau teks ją remontuoti. Šitaip taupome lėšas, o tai leidžia statyti naujas Karalystės sales arba renovuoti esamas. w19.02 18 ¶17–18

Jobas, regis, nemažai laiko praleido mąstydamas apie kūrinijos stebuklus (Job 26:7, 8). Žvelgdamas į žemės ir dangaus platybes, lydėdamas akimis debesis, klausydamasis griaustinio trenksmo, jis negalėjo nesistebėti. Vis dėlto jis pripažino, kad apie nesuskaitomus Jehovos kūrinius išmano labai mažai. Žavėjosi jis ir Dievo žodžiais, savo širdyje juos brangino (Job 23:12). Tas vyras Jehovą didžiai gerbė, mylėjo, stengėsi viską daryti taip, kad dangiškasis Tėvas juo džiaugtųsi. Jo ryžtas likti ištikimam per laiką tik stiprėjo. Lygiai taip turėtų būti su mumis. Apie kūrinijos stebuklus žinome kur kas daugiau nei žmonės anais laikais. Be to, turime visą rašytinį Dievo Žodį – per jį mums atsiskleidžia Jehovos asmenybė. Visos tos žinios nepalieka mūsų abejingų. Širdyje mes žavimės Jehova, didžiai jį gerbiame. Iš čia kyla ir mūsų meilė Jehovai, noras jam paklusti, būti iki galo ištikimiems (Job 28:28). w19.02 5 ¶12

Istorijoje yra buvę daugybė atvejų, kai Jehovos garbintojus persekiojo. Kad ir kokius kaltinimus valdžia mums mestų, labiausiai jai kliūva tai, kad vadovaujamės principu „privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29). Neretai iš mūsiškių šaipomasi, jie kalinami, su jais žiauriai elgiamasi. Vis dėlto mes nekerštaujame – su Jehovos pagalba išmėginimus pakeliame kantriai. Pagalvokime apie tris tremtinius hebrajus – Hananiją, Mišaelį ir Azariją. Babilono karalius įsakė jiems pulti žemėn ir nusilenkti didžiulei aukso statulai. Karaliui jie pagarbiai paaiškino, kodėl tai statulai nesilenks. Trys hebrajai liko klusnūs Dievui, nors karalius ir grasino įmesti juos į liepsnojančią krosnį. Jie nežinojo, kad Jehova tuojau pat juos išgelbės, ir buvo pasiruošę viskam, ką tik Jehova leistų (Dan 3:1, 8–28). Ko iš tų trijų hebrajų pasimokome? Kai išbandoma mūsų ištikimybė, turime būti nuolankūs ir neabejoti, kad Jehova mumis pasirūpins (Ps 118:7). Savo kaltintojams turime atsakyti ramiai, pagarbiai (1 Pt 3:15). Svarbiausia – mums nevalia daryti nieko, kas griautų mūsų santykius su Dievu. w19.02 10–11 ¶11–13

Drąsos įgausime mąstydami, kiek daug mums duoda Kristaus išpirka – mes turime nuostabią ateities viltį (Jn 3:16; Ef 1:7). Artėjant Minėjimui, stengiamės dar aiškiau įsisąmoninti, kokia ta išpirka vertinga. Tuo laikotarpiu skaitome mums nurodytas evangelijų eilutes ir su malda apmąstome, kas vyko paskutinėmis Jėzaus gyvenimo žemėje dienomis ir kokie įvykiai klostėsi po jo mirties. Tada per Viešpaties vakarienę dar geriau suvokiame, kokie prasmingi yra Minėjimo simboliai ir kokia neįkainojama pati auka, kurią jie vaizduoja. Gilindamiesi, ką Jėzus ir Jehova dėl mūsų padarė ir ką tai reiškia mums ir mūsų artimiesiems, vis stipriname savo viltį ir ryžtą ištverti iki galo (Hbr 12:3). Kaip džiaugiamės, kad Jėzus, dabar jau Vyriausiasis Kunigas danguje, mūsų užtarėjas, yra toks nuolankus ir drąsus! (Hbr 7:24, 25) Dėkingumą kiekvienas parodysime, jei kasmet paminėsime Jėzaus mirtį, kaip jo prisakyta (Lk 22:19, 20). w19.01 22 ¶8; 23–24 ¶10–11

Savo komentarais mes šloviname Jehovą, ir tai yra didelė garbė. Mūsų komentarus per sueigas galima laikyti „gyriaus auka“. Niekas kitas už mus jos nepaaukos (Hbr 13:15). Ar Jehova reikalauja, kad visi jam aukotume tą patį – kad mūsų komentarai būtų vienokie? Tikrai ne. Bendruomenės sueigas galima palyginti su vaišėmis, į kurias susirenka geri draugai. Jeigu tave pakviestų į tokias vaišes ir paprašytų paruošti šio to skanaus, kaip reaguotum? Gal mažumėlę jaudintumeis, bet turbūt iš visų jėgų stengtumeis pagaminti ką nors, kas visiems patiktų. Jehova yra tarsi šeimininkas, kviečiantis mus visus į vaišes – mūsų sueigas – ir nukraunantis stalą įvairiausiomis gėrybėmis (Ps 23:5; Mt 24:45). Jam smagu matyti, kad ir patys norime prie vaišių prisidėti ir atnešame tai, ką turime geriausio. Tad stenkimės sueigoms gerai pasiruošti ir laisvai jose pasisakyti. Tada į sueigas neateisime tuščiomis ir turėsime, kuo pasidalyti su bendratikiais. w19.01 8 ¶3; 13 ¶20

Biblijos laikais per stabmeldiškas apeigas dažnai būdavo begėdiškai ištvirkaujama (Oz 4:13, 14). Daugeliui tokios apeigos patikdavo, mat jie galėdavo nesivaržydami tenkinti kūniškus geismus. Tačiau laimės tai neatnešdavo. Dovydas sakė: „Kas skuba pas kitus dievus, tas daugina savo skausmus.“ O kiek vaikų per stabmeldiškus ritualus buvo nukankinta ir paaukota dievams! (Iz 57:5) Tokiu žiaurumu Jehova bjaurėte bjaurėjosi (Jer 7:31). Šiandien daugelis klaidamokslių religijų irgi nesmerkia lytinio amoralumo, netgi homoseksualizmo. Tačiau kaip Biblijos laikais, taip ir dabar tokia moralinė laisvė neduoda gerų rezultatų (1 Kor 6:18, 19). Kaip turbūt pastebėjai, žmonės tik „daugina savo skausmus“. Tad, jaunuoliai, klausykite savo dangiškojo Tėvo. Neabejokite, kad visi jo įsakymai yra jūsų pačių labui. Įsisąmoninkite, kad žala, kurios prisidarysite nesilaikydami Dievo normų, bus nepalyginti didesnė už tą trumpalaikį malonumą, kurį galbūt patirsite (Gal 6:8). w18.12 27–28 ¶16–18

Krikščionis, sužinojęs apie sutuoktinio neištikimybę, turės apsispręsti, ką darys. Viena vertus, Jėzus sakė, kad nekaltasis sutuoktinis tokiu atveju turi teisę skirtis ir kurti naują šeimą (Mt 19:9). Kita vertus, jis gali antrajai pusei atleisti. Toks sprendimas irgi nebūtų smerktinas. Štai Ozėjas priėmė neištikimą žmoną atgal į savo namus ir prisakė jai nebesvetimauti. Kurį laiką jis su žmona neturėjo intymių santykių (Oz 3:1–3). Tačiau, reikia manyti, vėliau juos atnaujino. Visa tai vaizdavo, kad Dievas yra pasirengęs atleisti savo tautai ir vėl susisaistyti su ja artimais ryšiais (Oz 2:2 [1:11, Brb]; 3:4–5). Kuo ši istorija reikšminga nūdienos krikščionims? Jeigu nekaltasis sutuoktinis, nusprendęs santuokos neardyti, atnaujina su prasikaltusiuoju lytinius santykius, parodo, kad jam atleido (1 Kor 7:3, 5). Pagrindo skirtis tada nebelieka. Susitaikę sutuoktiniai privalo toliau puoselėti savo santykius ir ugdytis tokį kaip Jehovos požiūrį į santuoką. w18.12 13 ¶13

Kai tyrinėjame Šventąjį Raštą, pagalvokime, kokių situacijų gali kilti ateityje ir kaip, Jehovos požiūriu, mums tuomet derėtų pasielgti. Tada net ir susiklosčius netikėtoms aplinkybėms nebūsime išmušti iš vėžių ir gebėsime apsispręsti protingai. Štai Juozapas nė nedvejodamas atmetė Potifaro žmonos viliones. Matyt, Juozapas jau anksčiau buvo apmąstęs, kokia Jehovai svarbi santuokinė ištikimybė (Pr 39:8, 9). Taip pat jo žodžiai Potifaro žmonai „kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ rodo, kad vaikinas gyvenime vadovavosi Jehovos požiūriu. O kaip yra su mumis? Sakykim, bendradarbis ima su tavimi flirtuoti. Arba kas nors telefonu tau atsiunčia seksualinio pobūdžio žinutę ar nuotrauką. Likti doriems bus žymiai lengviau, jeigu iš anksto būsime patyrinėję Jehovos požiūrį į tokius dalykus, jį priėmę ir jau nusprendę, kaip tada pasielgsime. w18.11 25 ¶13–14

Kai kurių biblistų nuomone, ši eilutė pažodžiui skambėtų taip: „Aš šokinėsiu iš džiaugsmo Viešpatyje; šoksiu džiugiai Dieve.“ Kaip tai mus įkvepia! Jehova ne tik žada, bet ir patikina, kad netrukus savo pažadus įvykdys. Pagrindinė Habakuko knygos tema – pasitikėjimas Jehova (Hab 2:4). O pasitikėjimą Jehova išsiugdysime tik jei stiprinsime savo ryšį su juo. Todėl mums svarbu 1) nuolat melstis, išsakyti Jehovai visas nerimastingas mintis ir nuogąstavimus, 2) įsiklausyti į Dievo Žodį ir jo organizacijos nurodymus, 3) ištikimai ir kantriai laukti Jehovos. Būtent taip darė Habakukas. Nors savo knygą jis pradėjo su liūdesiu, ją pabaigė džiugia dvasia. Sekime pranašo pavyzdžiu, kad ir patys pajustume šiltą, tėvišką Jehovos apkabinimą. Kas gi kitas šiame niūriame pasaulyje galėtų mus šitaip paguosti ir padrąsinti! w18.11 17 ¶18–19

Iš kur dar žinome, kad Dievas mus myli? Jono evangelijoje sakoma: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3:16). Išpirka byloja ir apie Jėzaus meilę. Jo meilė įkvepia mus nenuleisti rankų. Dievo Žodis patikina, kad nei priespauda, nei vargas neatskirs mūsų nuo Kristaus meilės (Rom 8:35, 38, 39). Kartais sunkumai išsekina mus fiziškai, emociškai ar net atima džiaugsmą Jehovos tarnyboje. Tačiau mąstydami, kaip stipriai Kristus mus myli, pajėgsime ištverti (2 Kor 5:14). Kristaus meilė suteiks mums stimulą nepasiduoti ir toliau tarnauti Jehovai, net jeigu užkluptų nelaimė, prasidėtų persekiojimai, apimtų nusivylimas ar nerimastingos mintys. w18.09 14 ¶8–9

Kas mums padėtų nuolat laikytis tiesos kelio? Privalome įsiklausyti į visus Jehovos žodžius ir jiems paklusti. Tiesai turėtume skirti pirmenybę gyvenime; laikytis teisingų Biblijos principų būtina kasdien. Kaip ir Dovydas, turime būti pasiryžę eiti tiesos keliu. Jeigu mes tokio ryžto pritrūktume, galbūt imtume ilgėtis dalykų, kuriuos dėl tiesos paaukojome, ar net kiltų noras prie jų sugrįžti. Verčiau tvirtai apsispręskime neatsitraukti nuo Jehovos. Supraskime, kad čia negalime būti išrankūs – kurią nors Biblijos tiesą priimti, o kitą atmesti. Turime nuoširdžiai stengtis perprasti visą Dievo Žodį. Viena, kas padėtų nenutolti nuo tiesos, – tai teisingas savo laiko paskirstymas. Jeigu būtume neatsargūs, pradėtume pernelyg daug laiko skirti poilsiui, pomėgiams, naršymui internete ar televizijos žiūrėjimui. Nors visi šie užsiėmimai iš esmės nėra blogi, jie gali atimti asmeninėms studijoms ir kitai dvasinei veiklai skirtą laiką. w18.11 10 ¶7–8

Kai gyvenime susiklosto netikėtos aplinkybės, patiriame įtampą, imame būgštauti (Pat 12:25). Kartais prisitaikyti prie permainų yra labai sunku. Kaip tada galėtume, Biblijos žodžiais tariant, nuraminti ir nutildyti savo sielą? (Ps 131:1–3, Brb) Kad ir kokios nemalonios aplinkybės susiklostytų, mus palaikyti gali „Dievo ramybė“. Ji saugos mūsų protą ir vys šalin nerimastingas mintis (Fil 4:6, 7). Jeigu jaučiame, kad nerimas ima pernelyg slėgti, kreipkimės į Jehovą. Jo teikiama ramybė įkvėps mums ryžto nenuleisti rankų ir toliau tarnauti Jehovai. Jehova per savo dvasią gali ne tik mus nuraminti, bet ir priminti Biblijos eilutes, kurios padės sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia, – į dvasinius dalykus (Jn 14:26, 27). w18.10 27 ¶2; 28 ¶5, 8

Vienas „išradimas“ užvis labiausiai apkartino žmonijos gyvenimą. Kas tai? Melas. Šiuo žodžiu įvardijamas sąmoningas tiesos iškraipymas siekiant ką nors suklaidinti. O kas pirmasis sumanė pameluoti? „Melo tėvu“ Jėzus Kristus pavadino Velnią (Jn 8:44). Kada piktasis pirmąsyk kalbėjo netiesą? Tai atsitiko prieš tūkstančius metų Edeno sode. Ten, Jehovos įkurtame rojuje, pirmieji žmonės Adomas ir Ieva galėjo mėgautis gyvenimu. Bet tada viską aukštyn kojom apvertė Šėtonas. Jis žinojo, ką Dievas porai buvo įsakęs – nevalgyti nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“, antraip už neklusnumą turės mirti. Vis dėlto Šėtonas, pasinaudodamas gyvate, Ievai tvirtino priešingai: „Jūs tikrai nemirsite!“ Šie žodžiai ir buvo pati pirmoji melagystė. Piktasis dar pridūrė: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 2:15–17; 3:1–5). w18.10 6 ¶1–2

Mūsų širdis liks tyra, jei mąstysime tyromis mintimis ir puoselėsime tyrus troškimus. Saugoti savo širdį nesuteptą yra labai svarbu, nes tik tada mūsų tarnystė Jehovai bus priimtina (2 Kor 4:2; 1 Tim 1:5). O kaip reikėtų suprasti Jėzaus žodžius, esą „tyraširdžiai [...] regės Dievą“? Juk Jehova yra pasakęs: „Žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“ (Iš 33:20). Graikiškas veiksmažodis, Mato 5:8 išverstas „regėti“, turi ir kitų reikšmių, pavyzdžiui, „įsivaizduoti“, „suvokti“, „žinoti“. Vadinasi, Jehovą savo „širdies akimis“ regėsime, jeigu semsimės apie jį žinių ir žavėsimės jo asmenybe (Ef 1:18). Jehovą regime ir kai patiriame, kaip jis mums padeda (Job 42:5). Savo „širdies akimis“ taip pat galime matyti visus nuostabius dalykus, kuriuos Jehova yra paruošęs tiems, kas liks tyri ir jam ištikimi. w18.09 20 ¶13, 15–16

Darydami, kas teisinga, elgiamės išmintingai ir esame Jehovos dosniai laiminami. Ir nors išmintis neatsiejama nuo žinių, vien jų nepakanka. Ar žmogus išmintingas, rodo jo sprendimai. Biblija netgi skruzdėles vadina išmintingais padarėliais. Kodėl? Instinktų vedamos jos sugeba vasarą priruošti sau maisto atsargų (Pat 30:24, 25). Kristus, „Dievo išmintis“, visada daro tai, kas Tėvui patinka (1 Kor 1:24; Jn 8:29). Tegu ir mūsų sprendimai bei darbai liudija, kad ne tik suvokiame Jehovos valią, bet ir nuolankiai ją vykdome. Tada jis su kaupu mums atlygins (Mt 7:21–23). Taigi visomis išgalėmis stenkimės bendruomenėje palaikyti tokią atmosferą, kad kiekvienam būtų lengva toliau nuolankiai tarnauti Jehovai. Suprantama, tam, kad pritaikytume išmintingus jo pamokymus, reikia laiko, kantrybės ir nuolankumo. Bet tokios pastangos nenueis veltui – būsime laimingi dabar ir amžinai. w18.09 7 ¶18

Kurdamas tobulus žmones Jehova numatė, kad jie su juo bendradarbiaus ir taip prisidės prie jo sumanymų įgyvendinimo. Ir nors žmonija tobulybę prarado, ištikimi Jehovos tarnai vis vien gali kasdien su juo darbuotis. Pasak Biblijos, tampame „Dievo bendradarbiais“, kai skelbiame žinią apie Karalystę ir darome žmones Kristaus mokiniais (1 Kor 3:5–9). Tik pagalvokime, kokia garbė, kad, paties visatos Kūrėjo požiūriu, esame verti vykdyti tokią svarbią užduotį. Tačiau išvien su Jehova veikiame ne tik užsiimdami evangelizacija. Dar keliais būdais galime tai daryti: padėdami artimiesiems ir bendratikiams, rodydami svetingumą, pagelbėdami įgyvendinti įvairius teokratinius projektus ir išplėsdami savo tarnybą (Kol 3:23). Bet pasistenkime nelyginti savo ir bendratikių galimybių Jehovos tarnyboje. Turėkime omenyje, kad mūsų amžius, sveikata, aplinkybės ir gebėjimai skiriasi. w18.08 23 ¶1–2

Jehova Habakuką patikino, kad į jo maldavimus netrukus atsakys ir pranašui nebebus dėl ko nerimauti. Dievas tarytum kalbėjo: „Tik būk kantrus, pasitikėk manimi. Gal tau ir atrodo, kad mano žodis gaišuoja išsipildyti, bet jis tikrai išsipildys.“ Jehova priminė pranašui, kad yra nustatęs laiką, kada savo pažadus įvykdys. Jis paragino Habakuką kantriai laukti. Juk pranašo jis tikrai neapvils. Mes irgi turėtume kantriai laukti Jehovos ir klausytis, ką jis mums kalba. Tada imsime labiau juo pasitikėti ir užklupus išmėginimams neprarasime dvasios ramybės. Jėzus ragino nesusitelkti į „laikus ar laikotarpius“, kurių mums kol kas neduota žinoti (Apd 1:7). Verčiau kliaukimės Jehova, nes jis viskam nustato tinkamiausią laiką ir metą. Laukti mums padės nuolankumas, kantrybė ir tikėjimas. Kol galime, gerai išnaudokime laiką – tarnaukime Jehovai visomis jėgomis (Mk 13:35–37; Gal 6:9). w18.11 16 ¶13–14

Petrui, kaip ir kitiems to meto žydams, nuo vaikystės buvo skiepijama, kad neapipjaustyti svetimtaučiai yra nešvarūs. Tačiau pastarųjų metų įvykiai privertė apaštalą tokį požiūrį permąstyti. Vienas jų – kiek anksčiau tądien Petrui siųstas stebuklingas regėjimas (Apd 10:9–16). Kaip ir Petras, privalome nuolankiai priimti pagalbą ir patikrinti, ar iš širdies visiškai pašalinome išankstinį nusistatymą. Ko dar galėtume imtis? Išankstinio nusistatymo kratysimės plačiai atverdami kitiems savo širdį (2 Kor 6:11–13). Pamąstyk: ar dažniausiai leidi laiką tik su tais, kurių rasė, tautybė ir kalba tokia pat kaip tavo? Jeigu taip, pats metas praplėsti širdį. Kodėl gi nepakvietus įvairios kilmės bendratikių į tarnybą, pietų arba į kokį linksmą draugų sambūrį? (Apd 16:14, 15) Tada pajausi, kad laikui bėgant tavo širdyje kaupiasi tiek daug meilės, jog nebelieka vietos jokiam priešiškumui. w18.08 9 ¶3, 6; 10 ¶7

Kad kai kurie bendratikiai nėra tvirtai pasiryžę skirtis nuo šio nedoro pasaulio, matosi iš jų sprendimų bei poelgių. Pavyzdžiui, vakarėliuose jie leidžia sau šokti ir elgtis taip, kaip krikščioniui nedera. Apie jų kūnišką mąstyseną liudija ir tai, kokias savo nuotraukas ir komentarus jie publikuoja socialiniuose tinkluose. Šie asmenys bendruomenėje gali daryti blogą įtaką tiems, kas nuoširdžiai stengiasi būti pavyzdingi Jehovos tarnai (1 Pt 2:11, 12). Pasaulis atkakliai propaguoja „kūno geismą, akių geismą, puikavimąsi pragyvenimo ištekliais“ (1 Jn 2:16). Bet kadangi priklausome Jehovai, jis mus ragina, kad „atsisakę bedievystės ir pasaulio geismų santūriai, teisiai ir dievotai gyventume dabartinėje santvarkoje“ (Tit 2:12). Mūsų kalba, valgymo bei gėrimo įpročiai, apranga, išvaizda, darbo etika – visa, ką tik darome, – turi aplinkiniams byloti, jog savo gyvenimą esame paskyrę išimtinai Jehovai. w18.07 25 ¶13–14

Jeigu savo dėmesį būsime sutelkę į Jehovą, neleisime, kad dėl kitų žmonių veiksmų irtų mūsų draugystė su juo arba širdyje kiltų pasipiktinimas. Tai ypač svarbu atminti visiems, kas kaip ir Mozė turi atsakingų pareigų Dievo organizacijoje. Suprantama, kiekvienam iš mūsų reikia rūpestingai darbuotis dėl savo išgelbėjimo (Fil 2:12). Bet nepamirškime, kad Jehova atskiro žmogaus vertę nustato ne pagal tą patį nekintamą matą. Kuo didesnė atsakomybė mums suteikta, tuo daugiau iš mūsų Dievas ir tikisi (Lk 12:48). Vis dėlto jeigu mes iš širdies mylime Jehovą, niekas negalės mūsų parklupdyti ar atskirti nuo jo meilės (Ps 119:165; Rom 8:37–39). Šiais nelengvais laikais tegul mūsų žvilgsnis būna nuolat sutelktas į Tą, kuris „sėdi dangaus soste“. Taip galėsime suvokti, kokia jo valia (Ps 123:1). Ir neleiskime, kad mūsų ryšį su Jehova sugadintų kitų žmonių veiksmai. w18.07 16 ¶19–20

Kaip džiaugiamės girdėdami, kad Jehovos garbintojų veikla nepaliauja plėstis! 2017 metais kas mėnesį buvo vedama dešimt milijonų suvirš Biblijos studijų. Taip pat pagalvokime apie milijonus susidomėjusiųjų, kurie atsiliepė į mūsų kvietimą ir kartu dalyvavo Minėjime. Ten jie galėjo daugiau sužinoti apie meilingą Dievo dovaną – išpirką (1 Jn 4:9). Akivaizdu, kad Dievo tarnai, Biblijos žodžiais tariant, leidžia savo šviesai šviesti. Nors po visą pasaulį išsibarstę Jehovos liudytojai kalba daugybe skirtingų kalbų, tai nekliudo jiems savo Tėvą Jehovą šlovinti vieningai (Apr 7:9). Nesvarbu, kur gyventume ar kokia kalba šnekėtume, mes galime šviesti „tarsi šviesuliai pasaulyje“ (Fil 2:15). Užsiimdami evangelizacija, puoselėdami tarpusavio vienybę ir likdami dvasiškai budrūs leidžiame savo šviesai šviesti ir taip šloviname Jehovą. w18.06 21 ¶1–3

Jėzus jiems atsakė, kad vykdyti Tėvo valią – skelbti gerąją naujieną – jam yra nelyginant maistas. Suprasdamas, kad Jehova nori, jog kiekvienas, taigi ir ši samarietė, išgirstų tiesos žinią, Jėzus liudijo taip uoliai, kad net pamiršo esąs alkanas (Jn 4:32–34). Jokūbas ir Jonas šios svarbios pamokos nesuprato. Štai kas nutiko, kai kitą kartą Jėzus su mokiniais keliavo per Samarijos kraštą. Viename kaime jie ieškojo vietos nakvynei, tačiau tenykščiai keliauninkų nepriėmė. Jokūbas su Jonu smarkiai įpyko ir Jėzui pasiūlė: „Viešpatie, ar nori, kad lieptume ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?“ (Lk 9:51–56). Jėzus brolius griežtai sudraudė. Galimas dalykas, juodu nebūtų taip aršiai sureagavę, jeigu tai būtų atsitikę ne Samarijoje, o jų gimtojoje Galijėjoje. Matyt, toks priešiškumas kilo dėl išankstinio nusistatymo. Tad kai Jonas vėliau nuvyko liudyti samariečiams ir daugybė jų priėmė tiesą, savo ankstesnio poelgio jis tikriausiai gėdijosi (Apd 8:14, 25). w18.06 10–11 ¶12–13

Jeigu būsime, taip sakant, tvirtai susijuosę Biblijos tiesa, jausime paskatą vadovautis ja savo gyvenime ir niekada nemeluoti. Kodėl? Nes melas visais laikais buvo vienas efektyviausių Šėtono ginklų. Sakydamas netiesą žmogus kenkia tiek kitam, tiek sau pačiam (Jn 8:44). Vis dėlto, nors esame netobuli, stengiamės kalbėti tik tiesą (Ef 4:25). Tačiau tai nėra lengva. Aštuoniolikmetė Abigailė sako: „Kartais galbūt atrodo, kad tiesos sakyti neverta, ypač jei pameluodamas gali išsisukti iš nemalonios situacijos.“ Kodėl turime niekada nemeluoti? Viktorija, kuriai 23-eji, sako: „Nors kartais gali sulaukti priekabių ir patyčių, sakydamas tiesą ir drąsiai gindamas savo įsitikinimus visada patirsi daug gera: įgysi pasitikėjimo savimi, artimiau susidraugausi su Jehova ir pelnysi tave mylinčių žmonių pasitikėjimą.“ Nuolat juosėti tiesos diržu iš tikrųjų verta. w18.05 28 ¶3, 5

Šiems laikams vis blogėjant, kiekvienas iš mūsų turime nuolat budėti. Jehova ims veikti savo nustatytu metu (Mt 24:42–44). To laukdami likime kantrūs ir budrūs. Kasdien skaitykime Dievo Žodį ir nepaliaukime melstis (1 Pt 4:7). Imkime ištikimybės pavyzdį iš bendratikių, kurie su džiaugsmu lieka budrūs ir leidžia savo šviesai šviesti. Užsiimkime prasminga veikla ir džiaukimės ugdančia bendratikių draugija. Tada mūsų gyvenimas bus iš tikro laimingas, nė nepastebėsime, kaip greitai bėga laikas (Ef 5:16). Kaip gera žinoti, kad Jehova, nors ir esame netobuli, leidžia jam tarnauti. Jis padeda mums duodamas „žmones dovanų“ – bendruomenės vyresniuosius (Ef 4:8, 11, 12). Parodyk, jog šią Jehovos dovaną vertini. Kai vyresnieji tave lankys, įsiklausyk į jų patarimus ir iš jų žodžių semkis išminties. w18.06 24–25 ¶15–18

Kristus mokiniams prisakė pasilikti jo meilėje ir šį veiksmažodį savo trumpame palyginime pavartojo net kelissyk (Jn 15:4–10). Šitaip Jėzus pabrėžė, kad krikščioniška tarnystė reikalauja nemažai ištvermės. Kaip parodome, kad norime pasilikti Kristaus meilėje ir jausti jo pritarimą? Laikydamiesi jo įsakymų. Trumpai tariant, Jėzus mus ragina: „Klausykite manęs.“ Iš mūsų jis prašo tik to, ką ir pats darė. Jis argumentavo: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip ir aš laikiausi Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje.“ Jėzus davė mums puikų klusnumo pavyzdį (Jn 13:15). Tie įsakymai iš tiesų yra ne Jėzaus, o dangiškojo Tėvo. Taigi, paklusdami Jėzaus priesakui skelbti gerąją naujieną, parodome meilę Jehovai (Mt 17:5; Jn 8:28). Tada tiek Jehova, tiek Jėzus gaubs mus savo meile. w18.05 18 ¶5–7

Paauglystėje tau teks pasirinkti, kokios profesijos mokysies, kur įsidarbinsi ir panašiai. Jeigu aiškiai žinai, ką gyvenime nori nuveikti, pasirinkti teisingą kelią nebus sunku. Kuo anksčiau nusistatysi tinkamus siekius, tuo greičiau pajusi, koks sėkmingas tavo gyvenimas. Tūkstančiai jaunuolių mūsų bendruomenėse nusipelno nuoširdaus pagyrimo. Jie atsideda tarnauti Jehovai ir susitelkia į teokratinius siekius. Taip pat jie mokosi paklusti Dievui įvairiose situacijose, pavyzdžiui, spręsdami, kurs šeimą ar ne. Šitaip darydami jie išties džiaugiasi prasmingu gyvenimu. „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu, – rašė Saliamonas. – Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius“ (Pat 3:5, 6). Jaunuoliai, Jehova jus labai myli! Jam esate labai brangūs ir jis jus saugos, mokys ir laimins. w18.04 26 ¶7; 27 ¶9

Atsakingas pareigas pirmųjų krikščionių bendruomenėje ėjo ir apaštalas Jonas. Jo parašyta evangelija – dėmesį prikaustantis pasakojimas apie Jėzaus žemiškąją tarnybą – stiprina krikščionis iki pat šios dienos. Tik šioje evangelijoje randame Jėzaus žodžius, kad meilė turi būti skiriamasis tikrųjų jo mokinių bruožas (Jn 13:35). Daug brangių tiesų užrašyta ir trijuose apaštalo laiškuose. Kai slegia nuodėmės našta, argi nepalengvėja skaitant, kad „Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visokios nuodėmės“? (1 Jn 1:7) O jei širdis ima mus smerkti, ar iš dėkingumo akys nepritvinksta ašarų, kai skaitome, kad „Dievas didesnis už mūsų širdį“? (1 Jn 3:20) Tik Jonas parašė, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8, 16). Savo antrame ir trečiame laiške apaštalas pagyrė krikščionis už tai, kad vaikšto tiesoje (2 Jn 4; 3 Jn 3, 4). w18.04 18 ¶14–15