Kovas

Skaitydami pirmus du Pradžios knygos skyrius, aiškiai matome, kad Adomas su Ieva džiaugėsi tokia laisve, apie kokią šiandien galime tik pasvajoti. Jų nevargino nei skurdas, nei baimė, nei priespauda, nereikėjo jaudintis dėl maisto ar darbo, nerimauti dėl ligų ar mirties (Pr 1:27–29; 2:8, 9, 15). Ar tai reiškia, kad jiedu turėjo absoliučią laisvę? Ne. Atminkime: vienintelis, turintis absoliučią ir neribotą laisvę, yra Jehova. Kodėl taip galima sakyti? Nes jis yra visa ko Kūrėjas ir visatos Valdovas (1 Tim 1:17; Apr 4:11). O kokią laisvę turi Dievo kūriniai danguje ir žemėje? Tik santykinę. Kiekvienam privalu suvokti, kad vienintelio Jehovos valioje yra nuspręsti, kokie apribojimai teisingi, reikalingi ir racionalūs. Tam tikras ribas jis buvo nustatęs jau pačiai pirmai žmonių porai. w18.04 4 ¶4, 6

Gyvenimas šiame pasaulyje gali būti labai sunkus ir be Jehovos pagalbos neištvertume (2 Kor 4:7, 8). Kaip tad nelengva yra tiems, kas neturi artimo ryšio su Jehova! Kaip ir Jėzus, mes jaučiame jiems gailestį ir norime pradžiuginti juos geromis žiniomis iš Biblijos. Biblijos tiesų mokykime kantriai. Atminkime, apie kai kurias mums gerai žinomas tiesas mūsų pašnekovai, galimas dalykas, nėra nė girdėję. Be to, daugelis savo įsitikinimus labai brangina ir tikriausiai mano, kad jų religija suvienija juos su šeimos nariais, tautiečiais ar bendruomene. Jeigu norime, kad jie atsisakytų senų įsitikinimų, kuriuos taip brangino, pirmiau padėkime jiems suprasti naujas, anksčiau negirdėtas Biblijos tiesas ir jų vertę. Tik tada jie bus pasirengę keisti savo pažiūras. Žinoma, tam gali reikėti laiko ir nuolatinės mūsų pagalbos (Rom 12:2). w19.03 23 ¶10, 12; 24 ¶13

Šitaip Jehova išreiškė savo Sūnui meilę ir prielankumą (Jn 5:20). Sekdami jo pavyzdžiu, nepraleidžiame progos tarti kitiems gerą žodį. Juk ir patys jaučiamės pakylėti, kai artimas žmogus parodo mums meilę ir pelnytai pagiria. Meilės ir gero žodžio reikia bendruomenės broliams ir sesėms, taip pat šeimos nariams. Kitus pagirdami sustipriname jų tikėjimą ir ryžtą ištikimai tarnauti Jehovai. Pagyrimas būtinas ir vaikams. Jeigu tėvai nestokoja meilės ir nepamiršta atžalų nuoširdžiai pagirti, šie jaučiasi įvertinti ir laimingi. Žodžiais „tavimi aš džiaugiuosi“ Jehova išreiškė, jog tikrai buvo dėl ko džiaugtis. Jis neabejojo, kad Jėzus ištikimai vykdys jo valią, savo Sūnumi pasitikėjo. Mes irgi galime būti visiškai tikri, kad Jėzus išpildys visus iki vieno Dievo pažadus (2 Kor 1:20). Kai apmąstome, kaip Jėzus vykdė Jehovos valią, jaučiame dar stipresnę paskatą iš jo mokytis ir sekti jo pavyzdžiu (1 Pt 2:21). w19.03 8 ¶3; 9 ¶5–6

Gavę vertingą dovaną, būname labai dėkingi davėjui. Deja, izraelitai nebrangino Jehovos jiems dovanotos laisvės. Praėjus vos keliems mėnesiams po išvadavimo iš Egipto vergijos, žmonės jau ėmė trokšti tenai valgyto maisto, skundėsi Jehovos aprūpinimu, net norėjo grįžti atgal į aną kraštą. Tik pagalvok: žuvis, agurkai, melionai, porai, svogūnai ir česnakai jiems buvo svarbiau nei gauta laisvė garbinti tikrąjį Dievą Jehovą. Tad nenuostabu, kad jis labai užsirūstino ant savo tautos (Sk 11:5, 6, 10; 14:3, 4). Kokia rimta pamoka mums! Apaštalas Paulius perspėjo visus krikščionis, kad laisvės, Dievo maloningai duotos per Sūnų Jėzų Kristų, neimtų tuščiai (2 Kor 6:1). w18.04 9 ¶6–7

Visi norime būti mylimi ir kad su mumis būtų elgiamasi teisingai. Jei žmogus nesulaukia meilės arba nuolat patiria neteisybę, jis gali nusivilti ir jaustis niekam tikęs. Jehova žino, kad trokštame meilės ir teisingumo (Ps 33:5). Galime neabejoti: Dievas mus labai myli ir nori, kad su mumis būtų elgiamasi teisingai. Tai akivaizdu, kai įsižiūrime į Mozės Įstatymą, Dievo duotą Izraelio tautai. Gilindamiesi į Mozės Įstatymą sužinome, koks mylintis ir atjautus yra Jehova (Rom 13:8–10). Kodėl galima teigti, kad Mozės Įstatymo pagrindas buvo meilė? Todėl, kad Įstatymą davė Jehova, o jis visa daro iš meilės (1 Jn 4:8). Tą teisyną Jehova sudarė taip, kad būtų pagrįstas dviem pagrindiniais įsakymais – mylėti Dievą ir mylėti artimą (Kun 19:18; Įst 6:5; Mt 22:36–40). Kiekvienas iš daugiau nei 600 priesakų, sudarančių Įstatymą, gali ką nors atskleisti apie Jehovos meilę. w19.02 20–21 ¶1–4

Jobas suprato, kad nevalia geidulingai žvilgčioti į svetimą moterį, taigi elgėsi su jomis deramai (Job 31:1). Gyvename pasaulyje, kur nuolat esame gundomi nepaisyti moralės normų. Ar iš Jobo pasimokysime ir neleisime sau dairytis į žmogų, kuris nėra mūsų sutuoktinis? Ar būsime tvirtai nusistatę niekada nežiūrėti pornografinių nei šiaip gašlių vaizdų – nesvarbu, kokio jie būtų pavidalo? (Mt 5:28) Jei kasdien rodysime tokį susivaldymą, mūsų ištikimybė Dievui, be abejo, stiprės. Kad Jobas pakluso Jehovai, byloja ir jo požiūris į materialines vertybes. Pasak Jobo, sudėti viltis į turtus būtų baustinas paklydimas (Job 31:24, 25, 28). Šiais laikais visuomenė ypač susitelkusi į materialinius siekius. Bet jeigu į pinigus ir turtą ugdomės teisingą požiūrį – tokį kaip pataria Biblija, mūsų ryžtas likti Dievui ištikimiems bus dar tvirtesnis (Pat 30:8, 9; Mt 6:19, 20). w19.02 6–7 ¶13–14

Jėzus, kaip ir jo dangiškasis Tėvas, viską darė iš meilės (1 Jn 4:8–10). Savo gyvybę Jėzus paaukojo todėl, kad mus labai mylėjo. Tą auką Jehova ir jo Sūnus iš meilės atidavė už mus visus – ir už pateptuosius, ir už „kitas avis“ (Jn 10:16; 1 Jn 2:2). Jau patys Minėjimo simboliai rodo, kaip Jėzus savo sekėjus myli ir jais rūpinasi. Kodėl galime taip tvirtinti? Savo pateptiesiems sekėjams Jėzus meilę parodė prisakydamas kaskart atlikti paprastą ceremoniją jo mirčiai paminėti – nereikalavo jokių įmantrių ritualų. Pateptieji Minėjimą turėjo rengti kasmet, o aplinkybės metams bėgant keitėsi; kai kurie net buvo įmesti į kalėjimą (Apr 2:10). Ar jiems pavyko laikytis Jėzaus priesako? Taip, pavyko! Tikrieji krikščionys visais laikais stengėsi nepraleisti nepaminėję Jėzaus mirties. w19.01 24 ¶13–15

Tiesa, apie kurią Jėzus kalbėjo, išlaisvina iš klaidingos religijos, visokių nepagrįstų tradicijų ir prietarų, į kuriuos žmonės įsipainioja neturėdami aiškių žinių. Bet Jėzaus žadėta laisvė tuo neapsiriboja. Galiausiai mūsų laukia „šlovinga Dievo vaikų laisvė“ (Rom 8:21). Jos paragauti tu gali jau dabar – tik turi laikytis Jėzaus mokymų (Jn 8:31). Jeigu jų laikysiesi, iš savo patirties įsitikinsi, kad žinai tiesą. Dabartinėje pasaulio santvarkoje vadinamasis geras gyvenimas būna labai nepastovus ir gali greit sugriūti. Juk nežinome, kas bus rytoj (Jok 4:13, 14). Todėl išmintinga eiti keliu, vedančiu į „tikrąjį gyvenimą“ – amžiną gyvenimą naujajame pasaulyje (1 Tim 6:19). Aišku, Dievas tikrai nevers tavęs tuo keliu eiti. Tai tavo sprendimas. Ugdykis vis glaudesnį ryšį su Jehova, kad jis būtų tavo „skirtoji dalis“ (Ps 16:5). Vertink visus gerus dalykus, kuriuos jis taip dosniai teikia (Ps 103:5). Ir būk tikras, kad jis apdovanos tave „džiaugsmo pilnatve“ ir „amžina linksmybe“ (Ps 16:11). w18.12 28 ¶19, 21

Visi krikščionys turi gerbti santuoką ir žiūrėti į ją taip kaip Jehova ir Jėzus. Žinia, tai ne visada lengva, juk žmonės netobuli (Rom 7:18–23). Todėl nereikia stebėtis, jog kai kurie pirmo amžiaus krikščionys turėjo rimtų šeimyninių problemų. Paulius rašė, kad žmona neatsiskirtų nuo vyro, vis dėlto kartais taip įvykdavo (1 Kor 7:10). Paulius nepaaiškino, dėl kokios priežasties kai kurie sutuoktiniai atsiskirdavo. Bet akivaizdu, kad tai nebuvo dėl, tarkim, vyro svetimavimo, antraip žmona būtų turėjusi teisę išsiskirti ir tuoktis su kitu. Paulius rašė, kad žmona, atsiskyrusi nuo vyro, liktų netekėjusi arba su vyru susitaikytų. Taigi Dievo akyse sutuoktiniai tebebuvo vienas su kitu susisaistę. Paulius leido suprasti štai ką: kad ir kokia būtų nesutarimų priežastis (aišku, išskyrus ištvirkavimą), vyras ir žmona turėtų stengtis pataisyti santykius. Jiedviem derėtų prašyti bendruomenės vyresniųjų pagalbos. Šie savo patarimus tvirtai grįs Biblijos žodžiais. w18.12 13 ¶14–15

Jehova nori, kad puoselėtume su juo artimą draugystę ir kuo uoliausiai dirbtume jo pavestą darbą (Mt 28:19, 20; Jok 4:8). Tačiau kartais gerų ketinimų vedami žmonės bando atkalbinėti mus nuo pasiaukojamos gyvensenos. Ką darytum, jeigu darbdavys pasiūlytų tave paaukštinti ir žadėtų geresnį atlyginimą, bet dėl naujojo darbo nukentėtų tavo dvasinė veikla? Arba jeigu esi moksleivis ir gauni pasiūlymą tęsti mokslus kitame mieste? Tokiais atvejais vertėtų su malda patyrinėti, kas apie tai rašoma mūsų leidiniuose, pasitarti su kitais ir tik tada priimti sprendimą. Taigi stenkis jau dabar įžvelgti, kokia Jehovos nuomonė tuo ar anuo klausimu, ir ja vadovaukis. Jei pasitaikytų panašūs siūlymai, jie tavęs nesuvilios, nes jau būsi užsibrėžęs dvasinius tikslus ir širdyje tvirtai pasiryžęs jų siekti. w18.11 27 ¶18

Saliamonas tapo Izraelio karaliumi dar būdamas jaunuolis. Netrukus po to sapne jam pasirodė Jehova ir tarė: „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau.“ Saliamonas atsakė: „Esu tik jaunas vaikinas [...]. Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą“ (1 Kar 3:5–10). Koks gražus prašymas: suteikti imlią, arba, kaip sakoma kituose vertimuose, klusnią, širdį! Jehova Saliamoną labai mylėjo ir nuolankų jo maldavimą išklausė – davė jam „išmintingą ir įžvalgią širdį“ (1 Kar 3:12; 2 Sam 12:24). Kol buvo Dievui ištikimas, Saliamonas džiaugėsi dosnia jo palaima. Karaliui buvo suteikta garbė pastatyti šventyklą – didingus namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui (1 Kar 8:20). Dėl Jehovos suteiktos išminties jis išgarsėjo visuose aplinkiniuose kraštuose. Posakiai, kuriuos jis ištarė Jehovos įkvėptas, netgi tapo Biblijos dalimi ir yra užrašyti trijose jos knygose. Vieną iš jų šiandien vadiname Patarlių knyga. w19.01 14 ¶1–2

Kai kurie žmonės išvis nenori, kad kiti darytų įtaką jų mąstymui. „Gyvenu savo galva“, – sako ne vienas. Jie, ko gero, turi omenyje, kad apsisprendžia patys ir kad tokia yra jų teisė. Jie nenori būti kieno nors kontroliuojami ar prarasti savo individualumo. Derinti savo mąstymą prie Jehovos nereiškia visiškai atsisakyti savo nuomonės. Kaip gera žinoti, kad Dievas to iš mūsų nereikalauja. Šventajame Rašte pasakyta: „Kur Jehovos dvasia, ten laisvė“ (2 Kor 3:17). Kiekvienas galime laisvai puoselėti individualią asmenybę, turėti savo pomėgius ir rinktis, kas mums patinka. Taip esame Dievo sukurti. Vis dėlto neribota laisvė mums neduota (1 Pt 2:16). Kai reikia dėl ko nors svarbaus apsispręsti, Jehova nori, kad vadovautumės jo Žodyje nustatytomis gėrio ir blogio normomis. w18.11 19 ¶5–6

Pažinę tiesą suvokėme, kad nėra nieko svarbiau už tarnybą Jehovai, tad savo materialinius siekius noriai pastūmėme į šalį. Tačiau laikui bėgant tikriausiai pastebime, kad kiti mėgaujasi finansine gerove, leidžia sau nusipirkti naujausių elektroninių įrenginių ir kitų daiktų. Tokiu atveju gali kirbėti mintis, esą dėl Jehovos aukodamiesi daug ką prarandame. Gal nebepasitenkinsime paprasta buitimi ir, apleidę tarnybą, imsime vaikytis turtų. Pirmame amžiuje šitaip atsitiko Demui. „Pamilęs šią santvarką“ jis paliko garbingą tarnystę su Pauliumi. Kodėl Demas taip pasielgė? Biblijoje tiksliai nepasakyta. Galbūt meilė materialiniams dalykams nustelbė jo meilę dvasinėms vertybėms, o gal tiesiog jis nebenorėjo daugiau aukotis. Ko mes pasimokome? Sergėkime savo širdį, kad joje iš naujo neužgimtų daiktų ir pinigų troškimas. w18.11 10 ¶9

Šėtono melas buvo išties niekšiškas. Kodėl? Jis puikiai žinojo, kad Ieva, patikėjusi apgaule ir suvalgiusi uždraustą vaisių, mirs. Taip ir nutiko. Ieva, paskui ir Adomas nepakluso Jehovos įsakymui ir galiausiai mirė (Pr 3:6; 5:5). Tačiau žala buvo kur kas didesnė. Dėl pirmosios poros nuodėmės „mirtis prasiskverbė į visus žmones“. Tiesą sakant, „mirtis karaliavo [...] netgi tiems, kurie nebuvo nusidėję nusižengimu, tokiu kaip Adomo“ (Rom 5:12, 14). Dėl to šiandien žmonės nėra tobuli ir negali gyventi amžinai, kaip Dievas iš pradžių buvo sumanęs. Pasak Biblijos, „gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias. Bet tų metų dauguma – tik triūsas ir vargas“ (Ps 90:10). Visos tos kančios žmoniją prislėgė dėl Šėtono melo. Jėzus apie Šėtoną pasakė: „[Jis] nesilaikė tiesos, nes tiesos jame nėra“ (Jn 8:44). Situacija nė kiek nepasikeitė, savo apgaulėmis jis tebeklaidina „visą gyvenamą žemę“ (Apr 12:9). Bet mes nenorime leistis Šėtono suvedžiojami. w18.10 6–7 ¶1–4

Tie, kas imasi iniciatyvos atkurti taiką, tikrai gali jaustis laimingi. Jokūbas rašė: „Teisumo vaisius taikoje sėjamas tarp tų, kurie neša taiką“ (Jok 3:18). Jeigu mūsų santykiai su kuriuo nors bendratikiu ar artimuoju pasidaro įtempti, prašykime Jehovą suteikti mums ryžto išsaugoti santarvę. Jehova duos mums savo šventosios dvasios, padėsiančios rodyti gražias krikščioniškas savybes ir elgtis teisiai. O tada galėsime džiaugtis tarpusavio taika ir ramybe. Apie būtinybę pirmam žengti žingsnį link taikos Jėzus pasakė: „Jeigu neši savo dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, kad tavo brolis turi ką nors prieš tave, palik dovaną ten prie aukuro ir eik pirma susitaikyti su broliu; paskui grįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5:23, 24). w18.09 21 ¶17

Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus net apie trisdešimt kartų paminėjo meilę. Savo mokiniams jis prisakė mylėti vieniems kitus (Jn 15:12, 17). Jų tarpusavio meilė turėjo būti tokia didelė, kad visi iškart atpažintų, kas jie tokie – tikrieji Kristaus sekėjai (Jn 13:35). Tačiau ši dorybė nėra vien jausmai. Jėzus kalbėjo apie pačią kilniausią – pasiaukojamą meilę. Jis sakė: „Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris už draugus savo sielą guldo. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką aš jums įsakau“ (Jn 15:13, 14). Šiandien Jehovos tarnai išties pasižymi nuoširdžia, pasiaukojama meile ir nesuardoma tarpusavio vienybe (1 Jn 3:10, 11). Visu tuo džiaugtis mums nekliudo skirtinga tautybė, kalba ar kilmė. w18.09 12 ¶1–2

Jehova tikisi, kad rūpinsimės savo artimaisiais. Galbūt tu išlaikai šeimą? Gal esi motina ir kasdien namie prižiūri savo mažamečius vaikus? O gal tau tenka slaugyti pasiligojusius tėvus? Atlikti šeimos pareigas būtina. Jeigu ir tavo pečius užgulusi tokia atsakomybė, teokratinei veiklai tikriausiai negali skirti tiek laiko, kiek norėtum. Tik nenusimink! Matydamas tavo rūpinimąsi šeima Jehova išties džiaugiasi (1 Kor 10:31). Jeigu tavęs pernelyg nespaudžia šeimyniniai įsipareigojimai, gal galėtum padėti pagyvenusiems, neįgaliems, kitiems ypatingų reikmių turintiems bendratikiams, taip pat tiems, kas jais rūpinasi? Pagalvok, kam praverstų tavo pagalba. Kas žino, gal tavo geras darbas yra Jehovos atsakas į kurio nors bendratikio maldą (1 Kor 10:24). w18.08 24 ¶3, 5

Juozapą jo tėvas Jokūbas mylėjo labiau nei kitus savo sūnus. Kai Juozapui buvo kokie septyniolika, broliai iš pavydo pardavė jį į vergiją (Pr 37:2–4, 23–28). Apie trylika metų Juozapas Egipte turėjo kęsti vergystę, taip pat kalėjimo pančius. Būdamas taip toli nuo namų, jis negalėjo matyti mylimo tėvo. Kas Juozapui padėjo nepasiduoti nusivylimui ir kartėliui? Įkalintas Juozapas, be abejonės, stengdavosi įžvelgti, kaip Jehova jam padeda (Pr 39:21; Ps 105:17–19). Tikriausiai jis taip pat prisimindavo vaikystėje regėtus pranašiškus sapnus. Jie liudijo Juozapui apie Jehovos malonę (Pr 37:5–11). Reikia manyti, ne sykį savo kančią jis išliejo maldoje (Ps 145:18). Jehova Juozapą išklausė: suteikė tikėjimo, kad bus su juo per visus išmėginimus. w18.10 28 ¶3–4

Žmogaus materialinė padėtis gali turėti įtakos mūsų požiūriui. Skaudžią tiesą apie netobulus žmones užrašė Dievo dvasios įkvėptas karalius Saliamonas, kaip sakoma dienos citatoje. Ką iš šių žodžių suprantame? Jeigu nebūsime atsargūs, galime pradėti draugauti vien su pasiturinčiais bendratikiais ir net vengti vargingiau gyvenančių brolių ir sesių. Kuo tai būtų pavojinga? Ogi tuo, kad tarp bendratikių gali kilti susiskaldymų. Jokūbas savo laiške įspėjo, kad kai kuriose pirmo amžiaus bendruomenėse ėmė rastis „luominis susiskirstymas“ (Jok 2:1–4). Turime saugotis, kad tokia negera situacija nesusiklostytų ir mūsų bendruomenėje. w18.08 10 ¶8–10

Kas rodo, kad draugystę su Jehova branginame? Mūsų elgesys su kitais jo garbintojais. Juk jie taip pat priklauso Jehovai. Jeigu tai nuolat turėsime omenyje, su broliais ir sesėmis visada elgsimės maloniai, negailėsime jiems savo meilės (1 Tes 5:15). Jėzus savo sekėjams pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, – jei vieni kitus mylėsite“ (Jn 13:35). Įdomu, kad, anot Malachijo, Jehova „stebėjo ir klausėsi“, kaip jo tarnai tarpusavyje bendrauja (Mal 3:16). Jehova gerai „pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ (2 Tim 2:19). Jis įsidėmi kiekvieną mūsų žodį ir poelgį (Hbr 4:13). Jeigu su bendratikiais elgiamės šiurkščiai, tai tikrai nepraslys Jehovai pro akis. Antra vertus, lygiai taip jis pastebės mūsų rodomą svetingumą, dosnumą, atlaidumą ir gerumą (Hbr 13:16). w18.07 26 ¶15, 17

Kaip išmintinga yra glaustis prie Jehovos! Niekas kitas nepasižymi tokia galia ir protu kaip Jehova. Ir niekas kitas mūsų nemyli taip stipriai kaip jis. Tad visai suprantama, kad norime būti jam ištikimi (Ps 96:4–6). Vis dėlto kai kurie Jehovos garbintojai sudėtingomis aplinkybėmis susvyravo ir pritrūko ryžto palaikyti jo pusę. Atsiminkime Kaino istoriją. Jis tikrai nebuvo klaidatikis, garbino Jehovą. Vis dėlto Kainas prarado jo malonę. Kodėl? Nes vyro širdyje šaknis buvo suleidę nedori polinkiai (1 Jn 3:12). Norėdamas Kainui padėti, Jehova jį perspėjo: „Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4:6, 7). Jehova tarytum Kainui sakė: „Jeigu atgailausi ir stosi mano pusėn, aš tavęs nepaliksiu.“ Tačiau Kainas Dievo žodžių nepaklausė. w18.07 17 ¶1, 3; 18 ¶4

Kaip leidžiame savo šviesai šviesti? Viena, skelbiame gerąją naujieną ir darome žmones Kristaus mokiniais (Mt 28:19, 20). Kita, elgiamės taip, kaip dera krikščionims. Nepamirštame, kad tarnyboje žmonės mus stebi. Draugiška šypsena ir šiltas pasisveikinimas padeda kitiems susidaryti teigiamą nuomonę apie mus ir apie Dievą, kuriam tarnaujame. Savo sekėjus Jėzus mokė: „Užėję į namus pasveikinkite juos“ (Mt 10:12). Vietovėje, kur Jėzus su apaštalais skelbdavo, būdavo priimta parodyti svetingumą nepažįstamajam. Vis dėlto šiais laikais daugelyje kraštų taip elgtis nėra įprasta. Pamatęs nepažįstamą žmogų prie savo namų durų ne vienas sunerimsta ar net suirzta. Situaciją sušvelninsime ir šeimininko nerimą išsklaidysime, jei būsime draugiški ir maloniai paaiškinsime, kodėl apsilankėme. Neretai geriausia pokalbio įžanga yra nuoširdi šypsena. Tai byloja daugelio bendratikių, liudijančių su literatūros stendais, patirtis. Tikriausiai pastebi, kad tavo šypsena ir pasisveikinimas palankiai nuteikia praeivius. w18.06 22 ¶4–5

Apaštalas Petras iki tol daugiausia bendraudavo tik su savo tautiečiais. Tačiau kai Jehova jam parodė, jog nevalia būti šališkam, Petras gerąją naujieną paskelbė romėnų šimtininkui Kornelijui (Apd 10:28, 35). Vėliau Petras laiką leisdavo ir su krikščionimis nežydais, drauge vaišindavosi. Vis dėlto po keliolikos metų apaštalas, būdamas Antiochijoje, vienu metu liovėsi valgęs drauge su kitataučiais bendratikiais (Gal 2:11–14). Apaštalo elgesį supeikė Paulius, ir, reikia manyti, Petras tą pastabą priėmė. Pirmąjį savo laišką Petras adresavo tiek žydų, tiek kitokios kilmės bendratikiams, gyvenantiems Mažojoje Azijoje, ir jame Petras ragino mylėti visą broliją (1 Pt 1:1; 2:17). Akivaizdu, kad apaštalai, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, išmoko mylėti visus žmones (Jn 12:32; 1 Tim 4:10). Nors ir prireikė kiek laiko, jie pataisė savo mąstyseną. Apsivilkę naująją asmenybę pirmieji krikščionys perėmė Dievo požiūrį – kad visi žmonės yra lygūs (Kol 3:10, 11). w18.06 11 ¶15–16

Pirmame amžiuje kai kurie romėnų kariai dėvėjo krūtinšarvį, sudarytą iš horizontalių, viena kitą pridengiančių geležinių juostų. Reikėjo dažnai tikrinti, ar kiekviena juosta tvirtai laikosi savo vietoje, kad strėlės nepažeistų kario širdies ir kitų svarbių organų. Krūtinšarvis puikiai pailiustruoja mūsų simbolinę širdį saugančias teisias Jehovos normas (Pat 4:23). Karys geležinių šarvų jokiu būdu neiškeistų į prastesnius, pagamintus iš žemesnės kokybės metalo. Panašiai ir mes nenorime atsisakyti Jehovos vadovavimo ir patys imti spręsti, kas teisinga. Mūsų mąstymas per daug ydingas, kad gebėtume užsitikrinti apsaugą (Pat 3:5, 6). Tad turime nuolat žiūrėti, ar laikomės Jehovos įsakymų – vaizdžiai tariant, ar „teisumo krūtinšarvis“ saugo mūsų širdį. Kuo labiau tas tiesas pamilstame, tuo lengviau darosi dėvėti „teisumo krūtinšarvį“, tai yra gyventi pagal Dievo nustatytas normas (Ps 111:7, 8; 1 Jn 5:3). w18.05 28 ¶3–4, 6–7

Žmonės pamiršo, su kokiu atsidavimu tas vyras vedė juos ilgus metus. Tauta piktinosi ne tik dėl troškulio – piktinosi ir pačiu Moze, tarsi jis būtų kaltas dėl susiklosčiusios padėties (Sk 20:1–5, 9–11). Nebeištvėręs Mozė užsiplieskė pykčiu. Užuot parodęs tikėjimą ir prabilęs į uolą, kaip liepė Jehova, Mozė išliejo kartėlį ant tautos ir sau prisiėmė garbę. Paskui jis du kartus trenkė lazda į uolą, ir iš ten pliūptelėjo srautas vandens. Apimtas išdidumo ir pykčio, jis padarė skaudžią klaidą (Ps 106:32, 33). Akimirką pristigęs romumo, Mozė prarado galimybę įžengti į Pažadėtąją žemę (Sk 20:12). Iš šio atsitikimo pasimokome kai ko svarbaus. Pirma, romūs turime stengtis būti visur ir visada, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės. Jeigu bent trumpam užsimirštume, greit viršų paimtų išdidumas ir, ko gero, prišnekėtume neapgalvotų žodžių, pasielgtume neprotingai. Antra, kadangi įtampa mus sekina, turime ypač stengtis romumo neprarasti, kai situacija įtempta. w19.02 12–13 ¶19–21

Ar paklusti Jėzaus priesakui skelbti gerąją naujieną mums yra našta? Anaiptol. Užbaigęs palyginimą apie vynmedį Jėzus patikino, kad skelbdami Karalystės žinią patirsime džiaugsmą (Jn 15:11). Kaip Jėzaus džiaugsmas gali virsti ir mūsų džiaugsmu? Prisiminkime, kad Jėzus save prilygino vynmedžiui, o savo mokinius – šakelėms (Jn 15:5). Iš vynmedžio stiebo šakelės gauna vandens ir maistinių medžiagų, tačiau tik tol, kol ant jo laikosi. Panašiai yra ir su mumis: jei liekame išvien su Kristumi ir tiksliai sekame jo pėdomis, patiriame tokį džiaugsmą, kokį jis patyrė vykdydamas savo Tėvo valią (Jn 4:34; 17:13; 1 Pt 2:21). Hanė, daugiau kaip 40 metų tarnaujanti pioniere, sako: „Džiaugsmas, kurį jaučiu kaskart po tarnybos, skatina mane ir toliau tarnauti Jehovai.“ Didelis vidinis džiaugsmas įkvepia jėgų skelbti gerąją naujieną netgi ten, kur į mus žmonės žiūri nepalankiai (Mt 5:10–12). w18.05 17 ¶2; 20 ¶14

Stiprinti brolius labai stengėsi ir apaštalas Paulius. Jis buvo šventosios dvasios siųstas liudyti visoms Romos imperijoje gyvenančioms tautoms, garbinančioms daugybę dievų (Gal 2:7–9). Paulius keliavo po žemes, šiandien priklausančias Turkijai, taip pat po Graikiją, Italiją ir ten tarp kitataučių įkūrė ne vieną krikščionių bendruomenę. Tiems naujiems krikščionims teko nemažai iškentėti nuo savo kraštiečių, tad jiems labai reikėjo padrąsinimo (1 Tes 2:14). Apie 50 m. e. metus Paulius rašė jaunai Tesalonikos bendruomenei: „Mes visada Dievui dėkojame minėdami visus jus savo maldose, nuolatos prisimindami jūsų tikėjimo darbą, meilės triūsą ir ištvermę“ (1 Tes 1:2, 3). Apaštalas taip pat ragino tenykščius: „Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite“ (1 Tes 5:11). w18.04 18–19 ¶16–17

Jaunuoliai, kurie trokšta gyventi taip, kaip patinka Jehovai, nemažai dėmesio skiria evangelizacijai. Kadangi skelbti gerąją naujieną yra kaip niekad skubu, šiam darbui turėtume skirti pirmenybę. Kodėl neužsibrėžus tikslo į tarnybą išeiti dažniau? Gal net galėtum tarnauti pionieriumi? Bet ką daryti, jeigu tarnyba tau ne prie širdies? Ir ko galėtum imtis, kad apie Jehovą liudytum paveikiau? Čia iš esmės tau padėtų du dalykai: geras pasiruošimas ir tvirtas ryžtas dalytis savo įsitikinimais. Tikėtina, nustebsi matydamas, kokia džiugi gali būti evangelizacijos tarnyba. Galėtum pradėti štai nuo ko: pasirink klausimą, neretai kylantį tavo bendramoksliams, ir pasiruošk, kaip į jį atsakytum. Pavyzdžiui, gal jiems įdomu, kodėl tu tiki Dievą. Mūsų svetainėje jw.org rasi straipsnių, kurie parengti taip, kad padėtų tau pačiam sugalvoti tinkamą atsakymą. Tada susirask veiksmų planą „Kodėl tikiu Dievą?“ Jis užves tave ant kelio ir padės pamąstyti, kaip galėtum paaiškinti kitiems apie savo tikėjimą. w18.04 27 ¶10–11

Adomas su Ieva, tiesa, mėgavosi didele laisve, vis dėlto ne absoliučia. Kai kurie juos ribojantys dalykai buvo natūralūs, galima sakyti, instinktyvūs. Pavyzdžiui, kad išgyventų, jie privalėjo kvėpuoti, valgyti, miegoti. Ar tai juodu kaip nors varžė? Jokiu būdu. Jehova pasirūpino, kad tokie kasdieniai dalykai netgi būtų malonūs ir teiktų pasitenkinimą (Ps 104:14, 15; Mok 3:12, 13). Pirmajai porai Jehova taip pat kai ką įsakė: jie turėjo susilaukti vaikų, apgyventi žemę ir ja rūpintis. Ar tai kaip nors ribojo jųdviejų laisvę? Tikrai ne. Laikydamiesi šio priesako, abudu galėjo prisidėti prie Kūrėjo sumanymo paversti planetą gražiu rojumi, kur jie patys ir jų tobuli palikuonys būtų gyvenę amžinai (Ps 127:3; Iz 45:18). Adomas su Ieva savo šeimyniniu gyvenimu būtų galėję džiaugtis ištisą amžinybę. w18.04 4 ¶7–8

Atjauta skatins mus būti kantrius ir supratingus. Nesitikėsime, kad išgirdę Biblijos mokymus žmonės iškart juos perpras ir su viskuo sutiks. Pavyzdžiu paimkime mokymą, kad žemė bus paversta rojumi ir kad žmonės čia gyvens amžinai. Vieni galbūt įsitikinę, kad su mirtimi viskas baigsis. Kiti gal mano, kad visi geri žmonės eis į dangų. Vienas brolis pasidalijo štai tokiu paveikiu metodu. Visų pirma jis perskaito Pradžios 1:28. Tada paklausia pašnekovo: „Kur, jūsų manymu, Dievas norėjo, kad žmonės gyventų? Ir koks tas gyvenimas turėjo būti?“ Dauguma žmonių atsako: „Žemėje. Ir gyvenimas turėjo būti geras.“ Paskui brolis perskaito Izaijo 55:11 ir paklausia, ar Dievo sumanymas pasikeitė. Pašnekovas paprastai atsako, kad nepasikeitė. Galiausiai brolis perskaito Psalmyno 37:10, 11 ir paklausia, kokia ateitis žmonijos laukia. Šitaip naudodamasis Biblijos eilutėmis, brolis padėjo ne vienam suprasti: Dievas tebenori, kad geri žmonės amžinai gyventų žemėje, paverstoje rojumi. w19.03 24 ¶14–15; 25 ¶19

Akivaizdu: Jehova nori, kad laikytumės visko, ką jo Sūnus prisakė. Būdamas žemėje Jėzus kalbėjo apie daugelį svarbių dalykų. Pavyzdžiui, jis su meile mokė savo sekėjus, kaip skelbti gerąją naujieną, nuolat primindavo, kad būtina budėti (Mt 24:42; 28:19, 20). Taip pat jis ragino mokinius iš visų jėgų stengtis įeiti pro siaurąsias duris ir nepasiduoti, kad ir kaip sunku būtų (Lk 13:24). Dar Jėzus pabrėžė, kaip svarbu vieniems kitus mylėti, būti vieningiems ir laikytis jo įsakymų (Jn 15:10, 12, 13). Kokie geri pamokymai! Šiandien jie tokie pat aktualūs kaip ir anuomet. Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuriam tiesa svarbi, klauso mano balso“ (Jn 18:37). Jėzaus balso klausome, jei esame vieni kitiems pakantūs ir mielai atleidžiame (Lk 17:3, 4; Kol 3:13). Mūsų klusnumas Jėzui matysis ir iš to, kad uoliai skelbiame gerąją naujieną „tiek palankiu, tiek sunkiu metu“ (2 Tim 4:2). w19.03 10 ¶9–10