Balandis

O ką galime pasakyti apie save – mąstome kaip Jehova ar kaip pasaulio žmonės? Suprantama, mes stengiamės elgtis, kaip reikalauja Dievas. Tačiau kokios yra mūsų mintys? Ar jos derinasi su Jehovos mintimis? Išmokti į viską žvelgti Dievo akimis nėra taip paprasta, o perimti pasaulio požiūrį, priešingai, labai lengva, nes esame supami jo dvasios (Ef 2:2). Be to, žmonės aplinkui rūpinasi vien savo interesais ir tokia gyvensena atrodo viliojanti. Ugdytis Jehovos mąstymą reikia pastangų, o štai pasaulio mąstysena tiesiog pati prilimpa. Jei leisime pasauliui formuoti mūsų mąstymą, palinksime į egoizmą ir užsinorėsime patys nustatyti, kas teisinga, o kas ne (Mk 7:21, 22). Tad itin svarbu mokytis mąstyti Dievo, o ne žmonių mintimis. w18.11 18 ¶1; 19 ¶3–4

Kai pats Jehova triskart prabilo iš dangaus ir patikino, kad Sūnų myli, Jėzus, be abejonės, jautėsi laimingas ir pakylėtas. Jam pasikrikštijus Jordano upėje, Jehova ištarė anksčiau minėtus žodžius. Atrodo, kad tąsyk Dievo žodžius išgirdo dar ir Jonas Krikštytojas. Vėliau, likus maždaug metams iki Jėzaus mirties, trys apaštalai girdėjo, kaip nuskambėjo Jehovos balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas. Klausykite jo“ (Mt 17:5). Galiausiai, kelios dienos prieš Jėzaus mirtį, Dievas dar kartą iš dangaus prakalbo į savo Sūnų (Jn 12:28). Nors žinojo būsiąs melagingai apkaltintas piktžodžiavimu ir atiduotas gėdingai mirčiai, Jėzus meldė, kad įvyktų ne jo, o Jehovos valia (Mt 26:39, 42). „Nepaisydamas gėdos, jis ištvėrė kančių stulpą“, nes troško ne pasaulio, bet dangiškojo Tėvo pripažinimo (Hbr 12:2). w18.07 10–11 ¶15–16

Jau įsteigęs Viešpaties vakarienę, Jėzus parodė nepaprastą drąsą. Jis sutiko, kad viskas įvyktų pagal Tėvo valią, nors tai reiškė, kad teks iškęsti didelę gėdą: jis bus apkaltintas – neva piktžodžiavo prieš Dievą – ir nubaustas mirtimi (Mt 26:65, 66). Jėzus liko ištikimas Tėvui iki galo. Taip jis pašlovino Jehovos vardą, apgynė Dievo teisę viešpatauti ir atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą kiekvienam atgailaujančiam žmogui. Sykiu Jėzus paruošė savo sekėjus būsimiems įvykiams. Drąsą Jėzus parodė ir nesusitelkdamas į savo nerimastingas mintis. Daugiausia dėmesio jis skyrė ištikimiesiems apaštalams. Tos kuklios vaišės, patiektos tada, kai išėjo Judas, dvasia pateptiems sekėjams turės priminti, ką jiems reiškia pralietas Jėzaus kraujas ir kokia jiems garbė būti naujosios sandoros dalininkais (1 Kor 10:16, 17). w19.01 22 ¶7–8

Dievas iš dangaus į Jėzaus prašymą atsakė: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu.“ Tuo metu Jėzų slėgė didžiulė įtampa ir atsakomybės našta: jis žinojo, kad netrukus bus negailestingai nuplaktas, pasmerktas žiauriai mirčiai ir kad per visas tas kančias turės likti ištikimas Jehovai (Mt 26:38). Užvis svarbiau jam buvo pašlovinti savo Tėvo vardą. Apkaltintas piktžodžiavimu prieš Dievą, Jėzus nerimavo, kad mirdamas kaip piktžodžiautojas užtrauks Jehovai negarbę. Mes, kaip Jėzus, galbūt irgi patiriame neteisybę. Priešininkai neretai kaltina mus nebūtais dalykais, skleidžia apie mus visokias išgalvotas istorijas. Labai nenorime, kad tokios melagystės juodintų Jehovos vardą. Dievo žodžiai, anuomet pasigirdę iš dangaus, mus nuramina ir suteikia paguodos. Neabejokime, Jehova būtinai pašlovins savo vardą (Ps 94:22, 23; Iz 65:17). w19.03 11–12 ¶14–16

Mokiniai negalėjo patikėti jo žodžiais. Tas, kuris, kaip jie vylėsi, atkurs Izraelio karalystę, pasakė greitai turėsiąs kentėti ir mirti. Apaštalas Petras ėmė jį drausti: „Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!“ Jėzus jam tarė: „Traukis už manęs, šėtone! Tu man suklupimo akmuo, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16:22, 23; Apd 1:6). Taip sakydamas Jėzus nubrėžė aiškią ribą tarp Dievo mąstysenos ir Šėtono valdomo pasaulio idėjų (1 Jn 5:19). Petro žodžiuose ataidėjo pasaulyje vyraujantis požiūris tausoti save. Bet Jėzus žinojo, kad dangiškasis Tėvas laukia iš jo ko kito. Todėl jis Petrui aiškiai pareiškė, kad Dievo mąstysenos į priešingą protavimą nekeis. w18.11 18 ¶1–2

Visame pasaulyje į Viešpaties vakarienę kasmet susirenka milijonai. Ką Jehova tą vakarą mato? Ar tik didžiules mases žmonių? Ne, jis pastebi kiekvieną asmeniškai. Pavyzdžiui, jis žino, kas į Jėzaus mirties minėjimą ateina jau daug metų iš eilės. Kai kurie iš jų gal yra nuožmiai persekiojami. Kiti, nors ir retai pasirodo savaitinėse sueigose, Minėjimą laiko ypatingu sambūriu ir jame visada dalyvauja. Jehova nepraleidžia pro akis ir tų, kurie paminėti Kristaus mirties ateina pirmą kartą, galbūt iš smalsumo. Dievui, be abejonės, gera matyti tiek daug susirinkusiųjų (Lk 22:19). Bet labiausiai jam rūpi, iš kokių paskatų žmonės ateina. Ar mes su džiaugsmu laukiame kiekvienos progos klausytis Jehovos ir jo organizacijos pamokymų? (Iz 30:20; Jn 6:45) w19.01 26 ¶1–3

Jėzus už savo sekėjus noriai atidavė gyvybę. Meilę jiems rodė ir kitaip – kasdien jų reikmėmis rūpinosi labiau nei savo. Jėzus skirdavo mokiniams laiko net kai būdavo išvargęs. Nepaliko jų ir sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis, kai jį slėgė didžiulė įtampa (Lk 22:39–46). Jis visada galvodavo, ką galėtų duoti, o ne gauti (Mt 20:28). Mes negailėdami laiko kviečiame kitus prisidėti prie tikrųjų krikščionių brolijos. Bet ypatingą dėmesį norime parodyti tiems, kas jau yra mūsų „tikėjimo namiškiai“, tik nuo bendruomenės atitolo (Gal 6:10). Savo meilę jiems išreiškiame skatindami ateiti į sueigas, ypač į Minėjimą. Kai neveiklus krikščionis grįžta prie savo dangiškojo Tėvo, džiaugiasi ne tik Jehova su Jėzumi – džiaugiamės ir mes (Mt 18:14). w19.01 29 ¶12, 14; 30 ¶15

Kai Jėzus įsteigė savo mirties minėjimą, jis paėmė tai, kas buvo ant Paschos stalo: davė apaštalams valgyti neraugintos duonos ir gerti vyno. Apaštalams Jėzus pasakė, kad toji duona ir vynas simbolizuoja jo tobulą kūną ir kraują, kuriuos netrukus už juos paaukos. Naujoji šventė buvo išties paprasta, bet apaštalų tai, ko gero, nestebino. Pažiūrėkime kodėl. Prieš keletą mėnesių Jėzus lankėsi pas savo bičiulius – Lozorių, Mortą ir Mariją – ir čia nepraleido progos mokyti. Morta, nors buvo šalia, stengėsi suruošti savo garbingam svečiui dideles vaišes, tad negalėjo susikaupti ir jo klausytis. Tai matydamas Jėzus maloniai paaiškino Mortai, kad ištaigingų vaišių ne visada reikia (Lk 10:40–42). Paskui, iki jo pasiaukojamos mirties likus vos kelioms valandoms, Jėzus pats pritaikė tai, ką buvo Mortai sakęs. Minėjimui jis patiekė kuklias vaišes. w19.01 20–21 ¶3–4

Jėzų, prikeltą dvasiniu kūnu iš mirusių, Dievas padarė „dar aukštesnį“ ir apdovanojo tuo, ko anksčiau jis neturėjo, – nemarybe (Fil 2:9; 1 Tim 6:16). Kaip nuostabiai Jehova atlygino Jėzui už ištikimą tarnystę! Tad kas padės mums siekti ne pasaulio, o Jehovos pripažinimo? Gerai įsidėmėkime: Jehova visada laimina savo ištikimus tarnus ir neretai pritarimą parodo pačiu netikėčiausiu būdu. Galime tik įsivaizduoti, kokių dovanų nuo Jehovos sulauksime ateityje. O dabar, kol dar tenka kęsti įvairius sunkumus ir išbandymus, atminkime, jog šis pairęs pasaulis praeina (1 Jn 2:17). Jehova, mus mylintis Tėvas, nėra neteisingas ir niekada nepamirš mūsų darbo ir meilės, kurią rodome jo vardui (Hbr 6:10). w18.07 11 ¶17–18

Paskutinės vakarienės metu buvo akivaizdu, kad Jėzui labai rūpi apaštalų vienybė. Drauge su jais melsdamasis Jėzus išreiškė troškimą, kad tarp visų jo mokinių vyrautų santarvė – tokia, kokia yra tarp jo paties ir Jehovos. Mokinių tarpusavio vienybė turėjo aiškiai byloti, kad jų Mokytojas Jėzus iš tikrųjų yra siųstas Jehovos ir vykdo jo valią. Be to, vienybė neatsiejama nuo tarpusavio meilės – dorybės, kuri yra skiriamasis tikrųjų krikščionių bruožas (Jn 13:34, 35). Kodėl Jėzus pabrėžė vienybės svarbą? Nes pastebėjo, kad apaštalams jos dar trūksta. Tą vakarą, kaip jau buvo nutikę ir anksčiau, mokiniai „susikivirčijo, kuris iš jų laikytinas didžiausiu“ (Lk 22:24–27; Mk 9:33, 34). O kartą apaštalai Jokūbas ir Jonas paprašė Jėzaus garbingų vietų Karalystėje, šalia jo paties (Mk 10:35–40). w18.06 8 ¶1–2

Jehova nori, kad sutuoktiniai vienas kitą stipriai mylėtų ir kad ta meilė neblėstų visą gyvenimą (Mt 19:3–6). Todėl svetimavimas yra labai rimta nuodėmė. Kaip žinome, svetimauti draudė septintasis iš Dešimties įsakymų (Įst 5:18). Svetimautojas nusideda Dievui ir smarkiai užgauna savo sutuoktinį (Pr 39:7–9). Skausmas dėl antrosios pusės išdavystės gali neatlėgti daugybę metų. Jehovai labai svarbi ir vaikų gerovė. Dievas įsakė tėvams rūpintis ne tik fiziniais, bet ir dvasiniais savo atžalų poreikiais. Kiekviena tinkama proga tėvai turėjo skiepyti vaikams pagarbą Įstatymui ir meilę Dievui (Įst 6:6–9; 7:13). Vaikas jiems turėjo būti ne kaip koks daiktas, su kuriuo galima daryti ką nori, o brangintinas turtas, Jehovos dovana (Ps 127:3). w19.02 21 ¶5, 7

Jobas liko ištikimas guosdamasis viltimi, kad Dievas jam už viską atlygins. Jis neabejojo, kad Dievui jo ištikimybė rūpi. Per visus išmėginimus Jobas neprarado vilties, kad galiausiai Jehova jį apdovanos. Ir tas įsitikinimas tikrai padėjo jam ištikimai laikytis prie Dievo. Jobo ištikimybė Jehovą taip džiugino, kad jis tą žmogų, nors ir netobulą, apdovanojo su kaupu (Job 42:12–17; Jok 5:11). Dar daugiau dovanų Jobo laukia ateityje. O tu ar tiki, kad Jehova už ištikimybę tau atlygins? Dievas juk nepasikeitė (Mal 3:6). Kai įsisąmoniname, kad mūsų ištikimybę jis labai brangina, nuostabios ateities viltis mums tampa dar ryškesnė (1 Tes 5:8, 9). Pasirinkęs gyvenime tokią kryptį, kartais gali pasijausti vienišas. Bet tu niekada nebūsi paliktas vienas! Su tavimi – milijonai ištikimų Dievo tarnų. Be to, kelią tau pramynė ištikimi Dievo garbintojai, gyvenę praeityje. Tikėjimo jie neišsižadėjo net gresiant mirčiai (Hbr 11:36–38; 12:1). w19.02 7 ¶15–16

Praėjus Minėjimo laikotarpiui, kiekvienas pamąstykime: kaip, sekdamas Jėzumi, galėčiau parodyti dar daugiau meilės bendratikiams? ar man labiau rūpi jų ar mano paties gerovė? gal iš savo brolių ir sesių per daug tikiuosi? ar atsižvelgiu į jų ribotumus? Visada sekime Jėzumi ir stenkimės įsijausti į kito žmogaus padėtį. Mums jau nebeilgai reikės minėti Kristaus mirtį. Atėjęs per didįjį suspaudimą Jėzus paims žemėje tebegyvenančius savo išrinktuosius į dangų, ir daugiau Minėjimas nebebus rengiamas (1 Kor 11:26; Mt 24:31). Net tada, kai Minėjimo rengti nebereikės, šias kuklias vaišes Jehovos garbintojai mielai prisimins kaip didžiausio nuolankumo, drąsos ir meilės apraišką. w19.01 25 ¶17–19

Kaip savo vidiniu žmogumi turėtume rūpintis? Panašiai, kaip rūpinamės savo kūnu. Kad būtume sveiki, privalome racionaliai maitintis ir reguliariai mankštintis. Jei norime būti sveiki dvasiškai, irgi turime sotintis visaverčiu dvasiniu maistu ir nuolat „mankštinti“ savo tikėjimą – taikyti tai, ką sužinome iš Dievo Žodžio, ir apie savo įsitikinimus pasakoti kitiems (Rom 10:8–10; Jok 2:26). Kartais būna, kad žmogus iš pažiūros atrodo sveikas, bet iš tiesų turi rimtų sveikatos sutrikimų. Panašiai ir su dvasingumu: krikščionis gali laikytis įprasto teokratinės veiklos tvarkaraščio ir manyti, kad jo tikėjimas stiprus, bet viduje gali puoselėti nederamas mintis (1 Kor 10:12; Jok 1:14, 15). Atminkime, kad Šėtonas nori užkrėsti mūsų mąstymą. w19.01 15 ¶4–5

Pagalvokime: „Ar aš elgiuosi taip, kaip anas samarietis? Ar mano gailestis ir atjauta kenčiantiems pasireiškia gerais darbais?“ (Lk 10:30–35). „Gal tų darbų galėtų būti dar daugiau? Pavyzdžiui, gal galėčiau pasisiūlyti į pagalbą pagyvenusiems bendratikiams, našlėms ar jaunuoliams, kurių tėvai netarnauja Jehovai? O gal galėčiau imtis iniciatyvos ir paguosti tuos, kas jaučiasi prislėgti?“ (1 Tes 5:14; Jok 1:27). Darydami gera vargų prispaustiems, patiriame davimo džiaugsmą. Be to, savo gražiais darbais džiuginame Jehovą (Apd 20:35; Hbr 13:16). Apie žmogų, dėmesingą kitiems, karalius Dovydas pasakė: „Viešpats jį saugos ir stiprins, padarys laimingą žemėje“ (Ps 41:2, 3 [41:1, 2, Brb]). Jeigu gailestingumas ir atjauta bus matomi iš mūsų darbų, Jehova mums irgi bus gailestingas, o tai garantuos mums amžiną laimę (Jok 2:13). w18.09 19 ¶11; 20 ¶12

Jošiko iš savo gydytojos išgirdo liūdną žinią: gyventi jai liko vos keli mėnesiai. Kaip Jošiko sureagavo? Ji prisiminė vieną mėgstamą Biblijos eilutę, pacituotą aukščiau. Mūsų sesė ramiai pasakė gydytojai, kad jai nebaisu, nes už rankos ją laiko Jehova. Ta eilutė Jošiko labai guodė ir skatino ją visiškai pasitikėti Dievu. Šie žodžiai gali padėti ir mums neprarasti ramybės, kai užgriūva išmėginimai. Izaijo pranašystė visų pirma buvo skirta paguosti izraelitams, kuriems vėliau teks išeiti į Babilonijos nelaisvę. Bet Jehova norėjo, kad Izaijo knyga teiktų vilties ir visiems jo tarnams paskesniais laikais, tad pasirūpino, kad pranašo raštai nedingtų (Iz 40:8; Rom 15:4). Šiais sunkiais laikais padrąsinantys Jehovos žodžiai iš Izaijo knygos mums kaip niekad reikalingi (2 Tim 3:1). w19.01 2 ¶1–2

Net ir nusprendus atsiskirti, santuokos saitai nenutrūksta. Gyvendami atskirai sutuoktiniai neišvengs sunkumų. Apaštalas Paulius pateikė priežastį neatsiskirti: „Netikintis vyras yra pašventintas dėl savo žmonos ir netikinti žmona yra dėl brolio pašventinta. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi“ (1 Kor 7:14). Nemažai krikščionių neatsiskyrė nuo savo netikinčio sutuoktinio, nors ir buvo labai sunku. Kaip jie džiaugėsi matydami, kad antroji pusė galiausiai apsisprendžia tarnauti Jehovai! Tas džiaugsmas viršijo visa, ką jiems teko paaukoti (1 Kor 7:16; 1 Pt 3:1, 2). Šiandien visame pasaulyje daugybė mūsų bendratikių džiaugiasi laimingu šeimos gyvenimu. Tokių porų, tikėtina, yra ir tavo bendruomenėje. Santuokinį ryšį branginantys vyrai yra ištikimi savo žmonoms ir jas myli, o žmonos savo ruožtu yra atsidavusios vyrams ir didžiai juos gerbia (Hbr 13:4). w18.12 14 ¶18–19

Vietovardis „Edenas“ išvertus reiškia „malonumas“. Tas sodas buvo išties maloni vieta: žmogus ten galėjo gardžiuotis daugybe maisto, grožėtis akiai patraukliais vaizdais ir džiaugtis taika su gyvūnais (Pr 1:29–31). Verčiant hebrajišką Biblijos tekstą į graikų kalbą, hebrajiškas žodis, reiškiantis „sodas“, buvo išverstas žodžiu paradeisos. Vienoje Biblijos enciklopedijoje apie jį sakoma: „Erdvus, nuo kenkėjų aptvertas parkas, kuriame išsaugotas natūralus gamtos grožis; kuriame auga medžiai, daugelis iš jų – vaismedžiai; kurį drėkina skaidraus vandens upeliai, o jų pakrantėse ganosi didžiulės antilopių ar avių bandos – štai koks vaizdas ateidavo į galvą graikų keliautojui išgirdus žodį paradeisos“ (J. McClintock, J. Strong. Cyclopaedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature). (Palygink su Pradžios 2:15, 16.) Taigi Dievas įkurdino Adomą su Ieva nuostabaus grožio sode. Deja, jiedu nusprendė nepaklusti Jehovai, todėl galimybė gyventi rojuje iš jų buvo atimta. Be to, tokią galimybę prarado ir visi jų palikuoniai (Pr 3:23, 24). Atrodo, žmonių paliktas Edeno sodas egzistavo iki pat tvano, užėjusio Nojaus dienomis. w18.12 3–4 ¶3–5

Tėvai stengiasi įskiepyti savo atžalai dorybes, tarp jų sąžiningumą, darbštumą, rūpinimąsi kitais. Kai vaikas užauga ir palieka namus, pats gali rinktis, ką ir kaip daryti. Jeigu jis nutaria laikytis, ko yra tėvų išmokytas, reikia manyti, įvairiais klausimais apsispręs tinkamai ir išvengs daugelio bereikalingų rūpesčių ir bėdų. Mūsų rūpestingas dangiškasis Tėvas Jehova irgi nori, kad jo vaikų gyvenimas būtų kuo geriausias ir prasmingiausias (Iz 48:18). Todėl jis nurodo mums pagrindinius dorovės ir elgesio su kitais principus. Dievas siūlo mąstyti jo mintimis ir vadovautis jo vertybėmis. Tai mūsų laisvės nė kiek nevaržo, bet kaip tik stimuliuoja, lavina ir plečia mūsų gebėjimą mąstyti (Ps 92:6 [92:5, Brb]; Pat 2:1–5; Iz 55:9). Priimdami Jehovos kvietimą mokėsime rinktis tai, kas teikia laimę, ir sykiu išsaugosime savo individualumą (Ps 1:2, 3). Mąstyti taip kaip Jehova mums iš tikrųjų vien į naudą. w18.11 19–20 ¶7–8

Turime saugotis, kad nepasiduotume aplinkinių spaudimui. Kai stojome į tiesos kelią, mūsų santykiai su draugais ir artimaisiais, netarnaujančiais Jehovai, pasikeitė. Kai kurie iš jų gerbė mūsų naująjį tikėjimą, tačiau kiti galbūt ėmė smarkiai jam priešintis. Šeimynykščiai, kolegos ir bendramoksliai galbūt ragina mus kartu dalyvauti gimtadieniuose ir kitose šventėse. Kas padėtų mums nesileisti įkalbamiems ir neprisidėti prie papročių, kurie neteikia garbės Jehovai? Derėtų vis pamąstyti, kodėl jis tokių dalykų nekenčia. Taip pat mūsų leidiniuose peržvelkime straipsnius, kuriuose aptariama įvairių šventadienių kilmė. Gerai suprasdami, kodėl jų nešvenčiame, būsime pasiryžę visuomet daryti tai, „kas patinka Viešpačiui“ (Ef 5:10). Jei tvirtai kliausimės Jehova ir jo Žodžiu, nepasiduosime žmonių baimei (Pat 29:25). w18.11 11 ¶10, 12

Kai gyvenimas netikėtai pasuka kita vaga, būgštavimai dėl ateities gali mums pakirsti jėgas. Ar taip nutiko ir Juozapui? Ne. Jis verčiau nusprendė daryti geriausia, ką gali savo keblioje padėtyje, ir šitaip siekti Jehovos palaiminimo. Įkalintas Juozapas dirbo stropiai, kaip anksčiau pas Potifarą, ir atlikdavo viską, ką kalėjimo prižiūrėtojas jam pavesdavo (Pr 39:21–22). Galbūt pakliuvome į panašią padėtį kaip Juozapas ir, rodos, nieko negalime pakeisti. Vis dėlto, jei neprarandame kantrybės ir stengiamės kiek įmanoma geriau išnaudoti esamas aplinkybes, Jehova mus palaimins (Ps 37:5). Pasak apaštalo Pauliaus, net jeigu apimtų nerimas ir jaustumės sutrikę, niekada neliksime be vilties (2 Kor 4:8). Įsitikinti šių žodžių teisingumu galime kiekvienas iš mūsų, ypač jei būsime susitelkę į tarnybą. w18.10 29 ¶11, 13

Kaip pasijaustum, jei asmuo, kurį gerai pažįsti ir gerbi, pamirštų tavo vardą ar dar blogiau – tavęs nebeatpažintų? Turbūt labai nusimintum. Kodėl? Kiekvienas iš mūsų norime, kad kiti mus pastebėtų ir žinotų, kas mes tokie. Tačiau šis įgimtas troškimas vien tuo neapsiriboja. Mums taip pat svarbu, kad kiti vertintų mus už tai, kokie žmonės mes esame ir ką gyvenime pasiekėme (Sk 11:16; Job 31:6). Šį, kaip ir kitus natūralius troškimus, žmogus dėl netobulumo gali pernelyg sureikšminti. Jeigu nebūsime atsargūs, galime užsigeisti būti kitų liaupsinami, aukštinami. Šėtono valdomas pasaulis būtent tokius geidulius ir kursto, šitaip atitraukdamas žmonijos dėmesį nuo to, kuriam iš tikrųjų priklauso visa šlovė ir garbė, – mūsų dangiškojo Tėvo Jehovos (Apr 4:11). w18.07 7 ¶1–2

Nė kiek nesistebime, kad Šėtonas ir jo demonai skatina įtakingus asmenis kalbėti melus (1 Tim 4:1, 2). Ypač didelę skriaudą daro melą skleidžiantys religiniai vadovai. Kodėl? Jei žmogus patiki jų klaidingais mokymais ir daro tai, ką Dievas smerkia, jis gali prarasti galimybę gyventi amžinai (Oz 4:9). Jėzui nebuvo paslaptis, kad tuomečiai dvasiniai vadai klaidina tautą ir šitaip užsitraukia didelę kaltę. Jėzus jiems tiesiai pasakė: „Vargas jums, veidmainiai Raštų žinovai ir fariziejai, nes jūs keliaujate po jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai tokį surandate, padarote iš jo Gehenos [amžinos pražūties] sūnų, dvigubai smerktinesnį už save pačius“ (Mt 23:15). Religinius lyderius Jėzus pasmerkė griežčiausiais žodžiais. Tie melagiai iš tikrųjų buvo tokie, kaip ir jų tėvas Velnias, dar pavadintas žmogžudžiu (Jn 8:44). w18.10 7 ¶5–6

Ką Jėzus turėjo omenyje? Čia pat jis paaiškino: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didis jūsų atlygis danguje. Juk taip seniau persekiojo ir pranašus“ (Mt 5:12). Prisimename, kad kai apaštalus nuplakdino ir jiems prisakė nebeskelbti apie Kristų, jie „eidami iš sinedriono džiaugėsi“. Aišku, kirčių sukeltas skausmas apaštalams malonumo neteikė. Bet jie džiūgavo dėl to, „kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl [Jėzaus] vardo“ (Apd 5:41). Mūsų laikais Jehovos tarnai irgi su džiaugsmu ištveria persekiojimus dėl Kristaus vardo ir kitokius išbandymus (Jok 1:2–4). Mes, kaip ir apaštalai, tikrai nejaučiame malonumo kentėdami. Bet neabejojame, kad Jehova, matydamas mūsų ištikimybę jam, suteiks jėgų išmėginimus pakelti. Jausdami Jehovos, „laimingojo Dievo“, pritarimą, galime būti laimingi nepaisant persekiojimo arba artimųjų priešiškumo (1 Tim 1:11). w18.09 21 ¶18–20

Šiais „sunkiais laikais“ daugelis jaučiasi prislėgti (2 Tim 3:1–5). Kai kuriuos bėdos taip nukamuoja, kad jie net praranda norą gyventi. Paskaičiuota, jog kasmet nusižudo 800 000 suvirš žmonių – po vieną kas keturiasdešimt sekundžių. Deja, netgi kai kas iš mūsų bendratikių, neatlaikę didelės įtampos, atėmė sau gyvybę. Mūsų bendratikiai retai nusimena tiek, kad prarastų norą gyventi, vis dėlto daugeliui iš jų kasdien tenka kovoti su nerimu ir įtampa. Kai kurie patiria persekiojimą, patyčias. Kitus kritikuoja ir apkalbinėja kolegos. Nemažai kas pervargsta dirbdami viršvalandžius arba nuolat skubėdami atlikti darbus iki nustatyto termino. Dar kitus gniuždo problemos šeimoje, pavyzdžiui, netikinčio sutuoktinio užgaulės. Dėl minėtų ir kitokių priežasčių daug mūsų brolių ir sesių jaučiasi išsekę tiek fiziškai, tiek emociškai. w18.09 13 ¶3, 5

Krikščionys tėvai darbuojasi su Jehova, kai padeda savo vaikams užsibrėžti dvasinius tikslus. Nemažai tokių tėvų vėliau mato, kaip jų vaikai imasi visalaikės tarnybos, netgi toli nuo namų. Vieni tarnauja misionieriais, kiti pionieriais ten, kur trūksta gerosios naujienos skelbėjų, dar kiti triūsia Betelyje. Dėl didelio atstumo tokioms šeimoms turbūt nepavyksta susitikti taip dažnai, kaip norėtų. Vis dėlto šie tėvai skatina savo vaikus nepasiduoti ir toliau ištvermingai tarnauti, kad ir kur juos paskirtų. Kodėl? Žinodami, kad jų atžalos pirmenybę teikia Karalystės reikalams, tėvai jaučia pasitenkinimą ir neapsakomą džiaugsmą. Jie rodo pasiaukojamą dvasią ir, galimas dalykas, jaučiasi kaip Ona, apie savo sūnų Samuelį pasakiusi: „Skolinu jį Viešpačiui“ (1 Sam 1:28, išnaša). Šitaip bendradarbiauti su Jehova tėvai laiko didele garbe. Kitokio gyvenimo jie nė neįsivaizduoja. w18.08 24 ¶4

Jėzus nepasakė, kad tai bus neįmanoma. Dar jis kalbėjo: „Laimingi jūs, beturčiai, – jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6:20). Vis dėlto tai nereiškia, kad visi vargšai priėmė Jėzaus skelbiamą žinią ir buvo kaip nors ypatingai palaiminti. Tiesą sakant, daugelis jų Jėzaus mokymų nesiklausė. Esmė tokia: apie žmogaus ryšį su Dievu negalime spręsti iš jo materialinės padėties. Į Jehovos tautą įeina tiek pasiturinčiai, tiek kukliai gyvenantys broliai ir sesės. Jie visi myli Jehovą ir iš širdies jam tarnauja. Šventasis Raštas ragina turtinguosius „dėti viltis ne į nepatikimus turtus, o į Dievą“ (1 Tim 6:17–19). Sykiu Biblija įspėja visus Dievo tarnus, daugiau ar mažiau turinčius, saugotis pinigų nepamilti (1 Tim 6:9, 10). Jeigu, taip sakant, plačiai atsimerksime ir stengsimės į bendratikius žiūrėti taip kaip Jehova, neimsime apie juos spręsti vien iš jų materialinės padėties. w18.08 10–11 ¶11–12

Norime Jehovai parodyti dėkingumą už tai, kad suteikė garbę priklausyti prie jo tautos. Savanoriškai jam pasiaukodami priėmėme patį geriausią sprendimą. Esame pasiryžę saugotis elgesio, kuriuo Jehova bodisi. Be to, pripažindami, kad mūsų bendratikiai irgi priklauso Jehovai, nešykštime jiems savo meilės ir pagarbos (Rom 12:10). Biblijoje randame pažadą: „Viešpats neapleis savo tautos“ (Ps 94:14). Kad ir kokia nelaimė mus ištiktų, Jehova garantuoja būsiąs šalia. Netgi mirtis nepajėgi atskirti mūsų nuo jo meilės (Rom 8:38, 39). „Ar gyvename, ar mirštame, esame Jehovos“, – pasakyta Šventajame Rašte (Rom 14:8). Su nekantrumu laukiame dienos, kai Dievas iš mirties prikels visus savo ištikimus tarnus (Mt 22:32). Jau dabar jis mus dosniai laimina. Pritariame psalmininko žodžiams: „Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova, tauta, kurią jis išsirinko savo nuosavybe“ (Ps 33:12, NW). w18.07 26 ¶18–19

Kai kas gal pasakytų, kad sprendimai tokiose gyvenimo srityse kaip išsilavinimas ir darbas yra grynai asmeniški, todėl galima rinktis, kas patinka, jei tik neprieštarauja sąžinė. Galbūt jiems ateina į mintį apaštalo Pauliaus žodžiai Korinto krikščionims dėl maisto: „Kamgi kito sąžinei teisti mano laisvę?“ (1 Kor 10:29). Tiesa, rinktis daug ką galime savo nuožiūra, bet reikia nepamiršti, kad mūsų laisvė yra santykinė ir kad visi mūsų sprendimai turės pasekmes. Todėl apaštalas Paulius prieš užduodamas minėtą klausimą pasakė žodžius, parinktus šios dienos citata. Taigi, kai naudodamiesi savo laisve turime dėl ko nors apsispręsti, atminkime, kad yra daug svarbesnių dalykų nei mūsų norai. w18.04 10 ¶10

Kuris nors krikščionis galbūt tariasi, kad Jehovai tarnauja, tačiau iš tikrųjų jau yra pasukęs nedoru keliu (Jud 11). Tikėtina, kad jis aktyviai dalyvauja evangelizacijos tarnyboje, reguliariai lanko krikščioniškus sambūrius. Tačiau tuo pat metu jis leidžiasi į amoralias fantazijas, vis galvoja, kaip čia praturtėjus, arba puoselėja neapykantą kuriam nors bendratikiui (1 Jn 2:15–17; 3:15). Toks mąstymas gali pastūmėti į nuodėmę. Kiti žmonės greičiausiai nesužinos, kas dedasi mūsų galvoje, ar netgi pavyks nuo jų nuslėpti savo darbus. Bet Jehova viską puikiai mato ir žino, ar esame su juo visa širdimi (Jer 17:9, 10). Net jeigu žmogus suklysta, Jehova neskuba jo nurašyti. Tuos, kas pasuka klaidingu keliu, Jehova ragina: „Sugrįžkite pas mane.“ Dievas supranta, kaip mums nelengva grumtis su silpnybėmis. Tačiau būtent tada, kai vyksta tokia kova, jis tikisi, kad nuo jo nesitrauksime ir nuodėmei nepasiduosime (Iz 55:7). Jehova žada, kad jeigu tvirtai stovėsime jo pusėje, jis mus palaikys – suteiks fizinių, emocinių ir dvasinių jėgų nuodėmingiems polinkiams įveikti (Pr 4:7). w18.07 18 ¶5–6