Gegužė

Pastaraisiais metais daugybė žmonių buvo priversti palikti namus ir bėgti į svetimą šalį. Kodėl pirmiausia neišmokus, kaip jų kalba pasisveikinti? O gal galėtum pramokti vieną kitą frazę ir taip sužadinti jų susidomėjimą? Tada gal pavyktų parodyti jiems svetainę jw.org ir kaip jie ten gali rasti įvairių vaizdo siužetų ir skaitinių savo gimtąja kalba. Kad paskirtą evangelizacijos darbą atliktume kuo našiau, Jehova su meile mus moko, pavyzdžiui, per šiokiadienio sueigą. Joje išgirstame praktiškų patarimų, taip įgyjame daugiau drąsos lankyti žmones pakartotinai ir vesti jiems Biblijos studijas. Tėvai, mokykite vaikus pasisakyti savais žodžiais. Jų paprasti, bet sykiu nuoširdūs komentarai ne vieną paskatino susimąstyti: „Gal čia iš tikrųjų tiesa?“ (1 Kor 14:25). w18.06 22–23 ¶7–9

Nederėtų pamiršti, kad kadaise mes visi buvome „svetimi“ Dievui (Ef 2:12). Tačiau Jehova susisaistė su mumis „meilės ryšiais“ (Oz 11:4; Jn 6:44). Be to, mus mielai priėmė ir Kristus. Jis atvėrė mums duris į Jehovos garbintojų šeimą. Nors esame netobuli, Jėzus mus vis tiek patraukė prie savęs. Tad jokiu būdu neatstumkime nuo savęs nė vieno žmogaus, net neprisileiskime tokios minties. Artėjant šios ydingos santvarkos galui, pasaulyje, be abejo, ir toliau didės susiskaldymas, išankstinis nusistatymas, priešiškumas (Gal 5:19–21; 2 Tim 3:13). Bet mes, Jehovos tarnai, vadovaujamės „išmintimi iš aukštybių“, vadinasi, stengiamės elgtis nešališkai ir taikiai (Jok 3:17, 18). Mums smagu užmegzti draugystę su kitokios tautybės ar kultūros žmonėmis, galbūt net pramokstame jų kalbą. Tada, Biblijos žodžiais tariant, mūsų santarvė teka kaip upė ir mūsų teisumas banguoja kaip jūra (Iz 48:17, 18). w18.06 12 ¶18–19

Karys į mūšį negali žygiuoti basas. Romėnų legionieriai avėdavo odinius sandalus. Šie buvo patvarūs, patogūs, stabiliai laikė pėdą, neslydo. Romėnų pėstininkai, dėvėdami patogų apavą, galėjo tvirtai žygiuoti į karą, o krikščionys, „apsiavę kojas pasirengimu“, gali sėkmingai skleisti taikos žinią (Iz 52:7; Rom 10:15). Vis dėlto ją skelbti, kai tik pasitaiko proga, reikia drąsos. Dvidešimtmetis Bo pasakoja: „Bijojau liudyti klasiokams. Manau, aš gėdijausi. Nesuprantu, kodėl tuomet taip jaučiausi. Dabar mielai liudiju bendraamžiams.“ Daugelis jaunuolių pamatė, kad tarnyboje jaučiasi kur kas drąsiau, jei būna gerai pasiruošę. w18.05 29 ¶9–11

Jėzus mokiniams pasakė: „Duodu jums savo ramybę“ (Jn 14:27). Kaip ši dovana – Jėzaus ramybė – padeda mums tarnyboje toliau uoliai darbuotis? Jei nepaliaujamai skleidžiame tiesą, pelnome Jehovos ir Jėzaus pritarimą ir tai žinodami jaučiame vidinę ramybę. O mūsų širdis, kupina tokios ramybės, skatins duoti gausių vaisių (Ps 149:4; Rom 5:3, 4; Kol 3:15). Po to, kai išreiškė viltį, kad apaštalų „džiaugsmas taptų tobulas“, Jėzus paaiškino, kaip svarbu rodyti pasiaukojamą meilę (Jn 15:11–13). Tada jis ištarė: „Pavadinau jus draugais.“ Kokia brangi dovana – draugystė su Jėzumi! Ką apaštalams reikėjo daryti, kad liktų jo bičiuliais? Jie privalėjo duoti vaisių (Jn 15:14–16). Maždaug prieš dvejus metus Jėzus savo apaštalams buvo paliepęs: „Keliaudami skelbkite: ‘Prisiartino dangaus karalystė’“ (Mt 10:7). Todėl paskutinį vakarą prieš savo mirtį jis drąsino apaštalus ištvermingai tęsti pradėtą darbą (Mt 24:13; Mk 3:14). w18.05 20–21 ¶15–16

Jaunuoli, susitelkti į tarnystę Jehovai ir siekti dvasinių tikslų yra labai svarbu. Daugeliui kitų tavo bendraamžių, galimas dalykas, terūpi linksmintis ir pramogauti. Jie tikriausiai ir tave kviečiasi į savo būrį. Tačiau atmink: anksčiau ar vėliau tau reikės parodyti, kad esi pasiryžęs nuo užsibrėžto tikslo nenukrypti. Neleisk, kad bendraamžių spaudimas išmuštų tave iš vėžių. O kaip bendraamžių spaudimui nepasiduoti? Viena, venk situacijų, kuriose atsispirti įkalbinėjimams bus itin sunku (Pat 22:3). Taip pat pagalvok, kokie skausmingi būna nederamo elgesio padariniai. Ir nuolankiai pripažink: tau reikia gerų patarimų. Tada bus lengviau įsiklausyti, ką tau sako tėvai ir dvasiškai brandūs bendratikiai (1 Pt 5:5, 6). Pagalvok, ar tau nuolankumas padeda įsiklausyti į vertingą patarimą? w18.04 28–29 ¶14–16

Jėzus kai kurioms Mažosios Azijos bendruomenėms perdavė padėką už tai, ką jos nuveikė. Pavyzdžiui, į Tiatyrų bendruomenę jis kreipėsi tokiais žodžiais: „Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnystę ir ištvermę ir kad pastaruoju metu tavo darbų daugiau negu pirma“ (Apr 2:19). Jėzus ne vien paminėjo, kiek daug jie nuveikė, bet ir pagyrė už dorybes, kurios skatino juos daryti gera. Nors kai kuriuos Tiatyrų bendruomenės narius Jėzui teko sudrausti, savo laišką jis pradėjo ir užbaigė teigiama gaida (Apr 2:27, 28). Tik pagalvok, kokią valdžią Jėzus turi: jis – visų bendruomenių galva! Dėkoti už tai, kad atliekame jo pavestą darbą, jis neprivalo, vis dėlto padėkoja. Kokį gražų pavyzdį jis rodo vyresniesiems! w19.02 16 ¶10

Pirmame amžiuje vadovaujančioji taryba visokeriopai palaikė tiek atsakingas pareigas einančius brolius, tiek visą krikščionių bendruomenę. Antai kai evangelizuotojas Pilypas skelbė gerąją naujieną samariečiams, vadovaujančioji taryba siuntė į pagalbą du savo narius – Petrą ir Joną, kad melstųsi už naujus krikščionis ir šie gautų šventąją dvasią (Apd 8:5, 14–17). Kaip Pilypas ir tie naujatikiai turėjo džiaugtis sulaukę vadovaujančių brolių paramos! Šiandien Vadovaujančioji taryba labai stengiasi drąsinti ir stiprinti beteliečius bei kitus specialiuosius visalaikius tarnus ir, žinoma, visą daugiatautę tikrųjų krikščionių broliją. Kaip broliams pirmame amžiuje, taip ir mums dabar labai gera sulaukti tokio pastiprinimo. Be to, 2015 metais Vadovaujančioji taryba parengė brošiūrą Grįžkite pas Jehovą, skirtą paraginti nutolusius nuo organizacijos grįžti prie dangiškojo Tėvo. Šis leidinys daugelį paguodė ir įkvėpė naujų jėgų. w18.04 19 ¶18–20

Kai kurie mano, kad kuo daugiau laisvės turės, tuo geresnis bus jų gyvenimas. Tačiau lazda turi du galus. Laisvė, žinoma, suteikia daug gera. Vis dėlto baisu pagalvoti, kas dėtųsi, jei išvis nebūtų jokių apribojimų. Todėl vienoje enciklopedijoje teigiama: „Kiekvienos organizuotos visuomenės teisynas yra sudėtingas laisvių ir apribojimų derinys“ (The World Book Encyclopedia). Žodis „sudėtingas“ rodo, kad tuos du priešingus dalykus – laisves ir apribojimus – suderinti nelengva. Ne veltui įstatymų prirašyti tomų tomai, o jiems aiškinti ir jų pažeidimams spręsti reikia armijos juristų ir teisėjų. Bet tikrajai laisvei įgyti reikia dviejų dalykų: priimti Jėzaus skelbtą tiesą ir tapti jo mokiniu. O iš ko tuomet būsime išlaisvinti? Jėzus paaiškino: „Kiekvienas darantis nuodėmę yra nuodėmės vergas. [...] Jeigu Sūnus jus išlaisvins, būsite iš tikro laisvi“ (Jn 8:34, 36). w18.04 6–7 ¶13–14

Mums smagu bendrauti su tais, kuriems rūpi mūsų jausmai ir kurie nori mums gero. Tokie žmonės stengiasi įsijausti į mūsų padėtį, suprasti, kaip mąstome. Jie geba įžvelgti, kokios pagalbos mums reikėtų ir nieko nelaukdami ją suteikia – kartais nė neprašius. Tuos, kas moka parodyti atjautą, labai vertiname. Kadangi esame krikščionys, norime būti atjautūs. Bet kartais parodyti atjautą ne taip ir lengva. Kodėl? Viena, mes netobuli (Rom 3:23). Todėl turime kovoti su įgimtu polinkiu pirmiausia galvoti apie save. Kai kuriems išreikšti atjautą sunku, nes nebuvo to mokomi šeimoje arba patyrė kokių nors skaudžių išgyvenimų. Be to, mus gali veikti aplinkinių žmonių požiūris. Šiuo pabaigos metu daugelis yra savimylos ir kitų jausmai jiems nerūpi (2 Tim 3:1, 2). O mes atjautos galime mokytis iš Jehovos ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus. w19.03 14 ¶1–3

Paskutinis iš Dešimties įsakymų draudė geisti to, kas priklauso kitam (Įst 5:21; Rom 7:7). Duodamas šį įsakymą Jehova norėjo pamokyti kai ko svarbaus: jo tarnai turi saugoti savo širdį, tai yra kontroliuoti mintis ir jausmus. Dievas žino, kad nedoros mintys ir jausmai priveda prie blogų darbų. Būtent taip nutiko karaliui Dovydui. Apskritai jis buvo geras žmogus. Tačiau sykį užsigeidė svetimos moters, ir tas geismas pastūmėjo jį į nuodėmę (Jok 1:14, 15). Dovydas svetimavo, paskui bandė apgauti tos moters sutuoktinį ir netgi jį pražudė (2 Sam 11:2–4; 12:7–11). Jehova mato ne tik žmogaus išorę, bet ir tai, kas slypi jo širdyje (1 Sam 16:7). Jokia mintis, joks poelgis nėra nuo jo paslėptas. Dievas įžvelgia gerus mūsų bruožus ir nori, kad juos puoselėtume. Be to, jis ragina kontroliuoti nederamas mintis, kad jos neprivestų mūsų prie blogų darbų (2 Met 16:9; Mt 5:27–30). w19.02 21 ¶9; 22 ¶11

Biblijoje apie Mozę pasakyta, kad jis buvo „pats romiausias iš visų žmonių“ (Sk 12:3). Ar tai reiškia, kad jis buvo silpnas, neryžtingas, leidosi kitų žeminamas ir bijojo kam nors paprieštarauti? Kai kurie įsivaizduoja, kad romus žmogus yra būtent toks. Tačiau jie labai apsirinka. Mozė buvo tvirtas, ryžtingas, drąsus Dievo tarnas. Jehovos padedamas jis stojo prieš galingą Egipto valdovą, vedė per dykumą kokius tris milijonus žmonių, padėjo Izraelio tautai įveikti priešus. Nors mes neatliekame tokių žygdarbių kaip Mozė, kasdien patenkame į įvairias situacijas, kurios išbando mūsų romumą, ir turime reikalų su žmonėmis, su kuriais nelengva būti romiems. Bet Jehova pažadėjo, kad „romieji paveldės žemę“, – tai stipri paskata ugdytis romumą (Ps 37:11). Ar sakytum, kad esi romus žmogus? O kaip tave apibūdintų kiti? w19.02 8 ¶1–2

Jehova apdovanojo žmones sąžine. Sąžinę turėjo jau Adomas su Ieva. Sulaužę Jehovos įsakymą jie pasislėpė. Kodėl? Juos ėmė graužti sąžinė. Sąžinė – tai vidinis žmogaus elgesio vertintojas, padedantis atskirti gera nuo bloga. Jos neišlavinęs žmogus yra nelyginant laivas, kurio kompasas netikslus. Leistis kelionėn į atvirą jūrą be patikimai veikiančio kompaso yra pavojinga. Vėjų ir povandeninių srovių nešamas laivas gali lengvai nukrypti nuo reikiamo kurso. Dėl to kapitonui reikia tikslaus kompaso. Kad sąžinė mums rodytų teisingą kryptį, ją, kaip ir kompasą, reikia suderinti. Jeigu sąžinė nebus tinkamai išlavinta, ji nesulaikys mūsų nuo nederamo elgesio (1 Tim 4:1, 2). Tokia sąžinė net gali imti mus įtikinėti, kad tai, kas bloga, iš tiesų yra gera. w18.06 16 ¶1–3

Kartais pasaulis savo požiūrį perša subtiliai. Šią klastą turime atpažinti. Štai žinių reportažai gali tendencingai kalbėti apie tam tikras politines pažiūras. Kitos žurnalistų paruoštos istorijos iškelia žmonių siekius ir laimėjimus. Kai kurie filmai ir knygos skatina pirmiausia rūpintis asmeniniais ir šeimos interesais. Tačiau Biblijoje sakoma, kad mes ir mūsų šeimos bus iš tikro laimingos tik jei užvis labiausiai mylės Jehovą (Mt 22:36–39). Suprantama, nėra nieko bloga mėgautis prasmingais laisvalaikio užsiėmimais. Vis dėlto turėtume pagalvoti: „Ar įžvelgiu net ir netiesiogiai peršamą pasaulio nuomonę vienu ar kitu klausimu? Ar saugau savo vaiką nuo netinkamų televizijos laidų ir skaitinių ir ar pats jų šalinuosi? Jeigu mano vaikas išgirsta arba pamato ką nors netinkamo, ar skiriu laiko paaiškinti, kodėl tuo ar anuo dalyku Jehova bodisi? Ar mokau vaiką viską vertinti Jehovos požiūriu?“ w18.11 22 ¶18–19

Dievas rodo mums asmeninį dėmesį ir negaili šiltų jausmų. Jehova į kiekvieną iš mūsų švelniai kreipiasi: „Tu man brangus, vertingas ir mylimas“ (Iz 43:4). Ničniekas nepajėgs užgesinti Jehovos meilės savo tarnams. Jo ištikimybė mums nepalaužiama (Iz 54:10). Jehova pažada ne kad pašalins nuo mūsų kelio visas kliūtis, o kad neleis mums patirti neatitaisomos žalos. Jis, taip sakant, neduos mums paskęsti rūpesčių upėse ar sudegti išmėginimų liepsnose. Jehova patikina, kad užgulus sunkumams bus su mumis ir padės viską ištverti. O kaip padės? Pavyzdžiui, net jeigu išmėginimai keltų pavojų mūsų gyvybei, jis nuramins baimę, kad galėtume likti jam ištikimi (Iz 41:13; 43:2). Jei tikime Dievo pažadu „aš būsiu su tavimi“, mes irgi nepristigsime drąsos ir ištvermės per išmėginimus. w19.01 3 ¶4–6

Tave, jaunuoli, galbūt mokytojai, karjeros konsultantai ir kiti ragina siekti aukštojo išsilavinimo ir pelningo darbo. Bet Jehova tau siūlo sukti kiek kitokia kryptimi. Suprantama, jis nori, kad stropiai mokytumeisi ir įgytum įgūdžių, kurie vėliau tau padės užsidirbti pragyvenimui (Kol 3:23). Vis dėlto jis primena, kad gyveni paskutinėmis šios santvarkos dienomis ir kad nuo to, kaip apsispręsi dabar, priklauso tavo ateitis. Todėl skatina tave vadovautis jo duotais principais ir nuolat turėti omenyje, ko jis netrukus imsis visų mūsų labui (Mt 24:14). Jehova žino viską iki smulkmenų: kaip klostysis pasaulio įvykiai ir kiek tiksliai laiko šiai santvarkai liko (Iz 46:10; Mt 24:3, 36). Jehova, be to, puikiai pažįsta tave. Jam ne paslaptis, ko reikia, kad būtum laimingas, ir kas tau atneštų nusivylimą. Žmonių patarimai kartais gali skambėti labai įtikinamai, bet jeigu nėra pagrįsti Dievo Žodžiu, vertės jie neturi. w18.12 19 ¶1–2

Anot Dovydo, tuomet „romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“. Dar jis pridūrė: „Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai“ (Ps 37:11, 29; 2 Sam 23:2). Kokią išvadą, tavo manymu, iš šių žodžių galėjo padaryti Dievo tarnai? Jie galėjo tikėtis, kad vieną dieną žemėje gyvens tik teisūs žmonės ir kad tada čia vėl bus rojus, kaip senovėje Edene. Bėgant metams dauguma izraelitų, tvirtinusių, kad garbina Jehovą, nuo jo nusigręžė. Todėl Dievas leido babiloniečiams juos užkariauti, nuniokoti jų kraštą ir daugelį paimti į nelaisvę (2 Met 36:15–21; Jer 4:22–27). Vis dėlto Dievas per pranašus pažadėjo, kad jo tauta po 70 metų tremties grįš į tėvynę. Nors tos pranašystės jau seniai išsipildė, jos reikšmingos ir mums šiandieną – jos pagrindžia mūsų viltį čia, žemėje, sulaukti rojaus. w18.12 4 ¶9–10

Daug pasaulio siūlomų patarimų aiškiai prieštarauja Šventajam Raštui. Bet galbūt jie praktiški šiuolaikiniam žmogui? Jėzus kartą pasakė: „Išmintį pateisina jos darbai“ (Mt 11:19). Nors žmogus savo technologijomis pasiekė neregėtas aukštumas, jam nepavyko pašalinti didžiausių kliūčių, trukdančių mūsų laimei, kaip antai karo, rasizmo ir nusikalstamumo. O ką galima pasakyti apie liberalų visuomenės požiūrį į dorovės normas? Daug kas sutinka, jog toks požiūris ne tik nepadeda spręsti problemų, bet dar daugiau jų sukelia – išyra santuokos, pakenkiama fizinei ir emocinei sveikatai, atsiranda kitų vargų. Viso to išvengia krikščionys. Jie laikosi Jehovos normų, todėl džiaugiasi šiltais santykiais šeimoje, apsisaugo nuo bereikalingų sveikatos sutrikimų ir gyvena vienybėje su pasauline brolija (Iz 2:4; Apd 10:34, 35; 1 Kor 6:9–11). Argi ne akivaizdu, kad Jehovos išmintis kur kas pranašesnė negu žmonių? w18.11 20 ¶8–10

Suprantama, mes nuoširdžiai stengiamės palaikyti gerus santykius su šeimos nariais ir elgtis su jais maloniai. Tačiau jokiu būdu nepaminsime Jehovos normų vien tam, kad artimiesiems įtiktume. Į artimą draugystę leisimės tik su tais, kas myli Jehovą. Kiekvienas, einantis tiesos keliu, privalo išlikti šventas, tai yra tyras Jehovos akyse (Iz 35:8; 1 Pt 1:14–16). Pradžioje visi mes turėjome prisiderinti prie teisingų Biblijos normų. Kai kam teko smarkiai pasikeisti. Tad būdami tyri ir švarūs nesusiviliokime šio pasaulio pasiūlymais nerti į nedorumo liūną. Kas mums padės nepasiduoti pagundai? Pamąstykime, ką Jehova atidavė, kad mus pašventintų, – savo Sūnaus gyvybę (1 Pt 1:18, 19). Kad liktume tyri, visada aiškiai turėkime omenyje, kokia vertinga dovana yra Kristaus išpirka, ir ją branginkime. w18.11 11 ¶10–11

Daugybė visalaikių tarnų iš savo patirties gali patvirtinti, kad užklupus permainoms džiaugsmo ir pusiausvyros neprarasime, jei būsime susitelkę į tarnybą. Tokie pavyzdžiai byloja, kad jeigu esamomis aplinkybėmis stengiamės daryti geriausia, ką galime, ir kliaujamės Jehova, išsaugome vidinę ramybę. Gal netgi pastebėsime, kad taikantis prie naujų aplinkybių auga mūsų dvasingumas. Jeigu gyvenime pasitaikytų netikėtų vingių – gautume naują teokratinį paskyrimą, sušlubuotų sveikata ar pasikeistų aplinkybės šeimoje, – būkime tikri, kad Jehova mumis rūpinasi ir reikiamu laiku ateis į pagalbą (Hbr 4:16; 1 Pt 5:6, 7). Tuo tarpu patys stenkimės kuo geriausiai išnaudoti esamas aplinkybes. Artinkimės prie dangiškojo Tėvo malda ir mokykimės visiškai juo kliautis. Tada net ir atėjus nelauktiems pokyčiams išsaugosime brangią ramybę. w18.10 30 ¶17; 31 ¶19, 22

Biblijoje randame nemažai pasakojimų, atskleidžiančių, koks supratingas Jehova yra su savo tarnais. Pavyzdžiui, atkreipkime dėmesį į 1 Samuelio 3:1–18 užrašytą istoriją, bylojančią, kaip įžvalgiai Dievas padėjo jaunam Samueliui pranešti griežtą nuosprendį vyriausiajam kunigui Eliui. Jehovos Įstatyme buvo nurodyta vaikams gerbti pagyvenusiuosius, ypač tautos vadą (Iš 22:27 [22:28, Brb]; Kun 19:32). Ar įsivaizduoji Samuelį ryte einantį pas Elį ir drąsiai pranešantį jam griežtą Dievo nuosprendį? Tikriausiai ne. Biblijoje rašoma, kad Samuelis „apie regėjimą Eliui pasakyti bijojo“. Tačiau Dievas padėjo Eliui suprasti, kas šaukė Samuelį, todėl kunigas ėmėsi iniciatyvos ir paragino berniuką kalbėti nenuslepiant nė žodžio. Samuelis klusniai „pasakė jam visa“ ir ta žinia Eliui priminė jau anksčiau jam perduotus žodžius (1 Sam 2:27–36). Šis pasakojimas liudija, koks supratingas ir išmintingas yra Jehova. w18.09 23 ¶2; 24 ¶4–5

Meluoti pasidarė įprasta kiekviename visuomenės sluoksnyje. Straipsnyje „Kodėl meluojame“ rašytojas J. Batačardžis teigia, kad visuomenė pripažįsta „melą kaip įsišaknijusią žmogišką savybę“. Dažniausiai meluojama norint nuslėpti klaidas bei nusižengimus, taip pat siekiant finansinės ar kitokios naudos. Straipsnio autorius šiandieninę situaciją apibūdina tokiais žodžiais: „Meluojame lengvai, rezgame dideles ir mažas apgaules, mulkiname nepažįstamus žmones, bendradarbius, draugus ir mylimuosius.“ Kokių padarinių sukelia melagystės? Prarandamas pasitikėjimas vienas kitu, nutrūksta tarpusavio ryšiai. Psalmininkas Dovydas maldoje Jehovai sakė: „Tu trokšti tiesos ir nuoširdumo“ (Ps 51:8 [51:6, Brb]). Dovydas suprato, kad žmogaus sąžiningumas kyla iš pačios širdies. Tikrieji krikščionys visada kalba vienas kitam tiesą (Zch 8:16). w18.10 7 ¶4; 8 ¶9–10; 10 ¶19

Iš Egipto 1513 m. p. m. e. iškeliavo daugiau kaip trys milijonai izraelitų. Tarp jų buvo vaikų, pagyvenusių ir turbūt ligotų ar luošų žmonių. Vadovauti tokiai didžiulei miniai galėjo tik supratingas, atjautus vadovas. Jehova per Mozę parodė, kad būtent toks jis ir yra. Todėl palikdami savo namus izraelitai jautėsi saugūs (Ps 78:52). Ką Jehova darė, kad žmonės nesibaimintų? Viena, vedė juos gerai organizuotus, „mūšio gretomis“ (Iš 13:18). Tokia tvarka izraelitams leido suprasti, kad Dievas valdo padėtį. Be to, jis patikino žmones, kad yra su jais, – „dieną vedė juos debesimi, o kiekvieną naktį – ugnies šviesa“ (Ps 78:14). Jehova tartum sakė: „Nebijokite, aš jus globosiu ir saugosiu.“ w18.09 26 ¶11–12

Biblijos laikais ne vienas ištikimas Dievo tarnas, prispaustas įvairiausių sunkumų, irgi troško mirties. Pavyzdžiui, skausmo išvargintas Jobas aimanavo: „Aš nebenoriu gyventi!“ (Job 10:1). Pranašas Jona labai nusivylė pamatęs, kad įvykiai susiklostė kitaip, nei jis tikėjosi. Jehovai jis sakė: „Viešpatie, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi“ (Jon 4:3). Pranašas Elijas vienu tarpu jautėsi atsidūręs itin beviltiškoje padėtyje. „Gana! – šaukė jis, – imk, Viešpatie, imk mano gyvastį“ (1 Kar 19:4). Tačiau Jehova tuos savo atsidavusius tarnus brangino ir tikrai nenorėjo, kad jie mirtų. Dievas nepasmerkė jų už tai, kaip jie jautėsi. Priešingai, iš meilės atgaivino jų troškimą gyventi ir įkvėpė jėgų toliau ištikimai jam tarnauti. w18.09 13 ¶4

„Dievo bendradarbiai“ taip pat pasižymi svetingumu. Graikiškojoje Biblijos dalyje žodis, verčiamas „svetingumas“, paraidžiui reiškia „gerumas svetimiems“ (Hbr 13:2). Dievo Žodyje gausu pavyzdžių, mokančių mus rodyti tokį gerumą (Pr 18:1–5). Stenkimės išnaudoti kiekvieną progą padėti kitiems, nesvarbu, bendratikiai jie ar ne (Gal 6:10). Išvien su Jehova darbuojamės ir tada, kai po savo stogu priimame besisvečiuojančius visalaikius tarnus (3 Jn 5, 8). Tai puiki galimybė „pasidrąsinti vienas kito tikėjimu“ (Rom 1:11, 12). Dievo Žodis ragina vyrus darbuotis su Jehova ir siekti atsakingų pareigų bendruomenėje (1 Tim 3:1, 8, 9; 1 Pt 5:2, 3). Šie broliai nori bendratikiams padėti tiek praktiškai, tiek dvasiškai (Apd 6:1–4). Broliai, atliekantys bendruomenėje šias užduotis, patvirtins, kad nėra nieko maloniau kaip patarnauti kitiems. w18.08 24 ¶6–7; 25 ¶10

Nors Timotiejui buvo patikėta tiems vyrams vadovauti, tai jis privalėjo daryti su atjauta ir pagarba. Tačiau ar visada turėtume šio principo laikytis besąlygiškai? Pavyzdžiui, ar derėtų nekreipti dėmesio, jeigu vyresnio amžiaus bendratikis ima nuodėmiauti arba propaguoti tai, ką Dievas smerkia? Jehova jokiu būdu nenuolaidžiaus nusidėjėliui vien todėl, kad jis amžingas ir kitų gerbiamas. Atminkime principą, užrašytą Izaijo 65:20: „Nusidėjėlis bus prakeiktas, nors ir šimto būtų sulaukęs.“ Panašų principą galime įžvelgti ir Ezechielio matytame regėjime (Ez 9:5–7). Tad užvis labiausiai turėtume gerbti Jehovą – tą, kuris vadinamas Ilgaamžiu (Dan 7:9, 10, 13, 14). Jeigu nuolat turėsime tai omenyje, išdrįsime pataisyti klystantįjį, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų (Gal 6:1). w18.08 11 ¶13–14

Mes, tikrieji krikščionys, turėtume mokytis atskirti, kur tiesa, o kur ne, ir apie vieną ar kitą reikalą spręsti objektyviai (Pat 3:21–23; 8:4, 5). Jeigu šio gebėjimo neugdytume, Šėtonui ir jo valdomam pasauliui būtų kur kas lengviau sugadinti mūsų mąstymą (Ef 5:6; Kol 2:8). Suprantama, tik žinant visus faktus įmanoma prieiti prie teisingų išvadų. Šiandien informacijos srautai liejasi per internetą, televiziją, kitas žiniasklaidos priemones. Gal ir mūsų draugai bei pažįstami iš gerų paskatų prisiunčia elektroninių laiškų ar pranešimų su visokiausiomis naujienomis ir istorijomis. Vis dėlto yra tokių žmonių, kurie tyčia skleidžia melagingą arba iškreiptą informaciją. Todėl privalome būti itin atsargūs ir atidžiai įvertinti tai, ką išgirstame. w18.08 3 ¶1; 4 ¶3

Atėjus metui žemėje pasirodyti Dievo Sūnui, Jehova išsirinko nuolankią merginą, vardu Marija, kad būtų žadėtojo Mesijo motina. Marija gyveno mažame Nazareto miestelyje, toli nuo Jeruzalės, nuo įspūdingos ten stūksančios šventyklos (Lk 1:26–33). Merginos ryšys su Jehova buvo išties stiprus, ir apie tai aiškiai bylojo jos žodžiai giminaitei Elzbietai (Lk 1:46–55). Jehova stebėjo Mariją ir matydamas jos ištikimybę pavedė tokią garbingą užduotį, kokios ji nesitikėjo. Kai Marija pagimdė Jėzų, kam Jehova suteikė garbę apie tai sužinoti? Ne kokiems nors žymiems Jeruzalės ar Betliejaus pareigūnams. Apie Jėzaus gimimą Dievas per angelus pranešė paprastiems Betliejaus piemenims (Lk 2:8–14). Šie iškart nuskubėjo pažiūrėti gimusio vaikelio (Lk 2:15–17). Kokia nuostaba turėjo apimti Mariją su Juozapu matant, kaip Jehova pagerbia Jėzų! w18.07 9–10 ¶11–12

Kodėl Jehova supyko ant Saliamono? Biblijoje rašoma: „Nes jo širdis nusigręžė nuo Viešpaties, [...] kuris buvo du kartus jam pasirodęs. Nors buvo jam įsakyta šiuo reikalu, kad nesektų kitų dievų, jis nesilaikė to, ką Viešpats buvo įsakęs.“ Todėl Jehovos pritarimo bei paramos jis daugiau nebesulaukė. Saliamono palikuonys jau niekada nevaldė viso Izraelio ir ištisos jų kartos patyrė daugybę skaudžių nelaimių (1 Kar 11:9–13). Kaip ir Saliamono atveju, didelę grėsmę mūsų dvasingumui gali kelti draugystė su tais, kurie negerbia Dievo nustatytų normų. Blogą įtaką mums gali daryti Jehovai netarnaujantys giminaičiai, kaimynai, kolegos ir bendramoksliai. Netinkama draugija gali būti netgi bendratikis, kuris nepuoselėja glaudaus ryšio su Jehova. Jeigu bičiuliautumės su žmogumi, nesilaikančiu Dievo reikalavimų, mūsų santykiai su Jehova pašlytų ir, galimas dalykas, per laiką nutrūktų. w18.07 19 ¶9–10

Šėtonas perša savo mąstyseną. Jis, pavyzdžiui, puikiai žino, kad įdomios istorijos, pasakojamos filmuose ir televizijos laidose, žmonėms labai patinka ir gali daryti didelę įtaką jų požiūriui ir elgesiui. Jėzus, mokydamas minias, irgi pasakodavo paveikias istorijas. Gerai prisimename alegorijas apie gailestingąjį samarietį ir apie sūnų paklydėlį (Mt 13:34; Lk 10:29–37; 15:11–32). Svarbu nepamiršti vieno dalyko: tie, kas yra perėmę Šėtono mąstyseną, gali naudotis kinu ir televizija, kad užterštų ir mūsų mintis. Aišku, yra įdomių, edukacinių filmų ir laidų, neteršiančių mūsų proto. Tačiau turime būti įžvalgūs ir atsargūs. Rinkdamiesi, ką žiūrėti, pamąstykime: „Ar šis filmas arba televizijos laida nepirš man požiūrio, kad nieko bloga tenkinti kūniškus troškimus?“ (Gal 5:19–21; Ef 2:1–3). Jei ką nors žiūrėdamas pajauti, kad tau brukamos Šėtono mintys, venk tokių reginių tarsi maro! w19.01 15–16 ¶6–7

Kario šalmas saugojo svarbų organą – smegenis. Panašiai ir „išgelbėjimo vilties šalmas“ saugo mūsų protą (1 Tes 5:8; Pat 3:21). Ko Šėtonas gali griebtis, kad įtikintų mus nusiimti šalmą? Pagalvokime, kaip piktasis mėgino paveikti Jėzų. Jis gerai žinojo, kad Jėzus viliasi vieną dieną tapti žmonijos valdovu. Bet valdžią Kristus turėjo gauti tik sulaukęs Jehovos paskirto meto, prieš tai jam dar reikėjo daug iškentėti ir mirti. Šėtonas pasiūlė nieko nelaukti: esą jei bent kartelį jį pagarbintų, Jėzus iškart galėtų valdyti visą pasaulį (Lk 4:5–7). Piktasis taip pat žino, ko mes viliamės – daugybės gėrybių, kurias Jehova mums pažadėjo suteikti naujajame pasaulyje. Tačiau šio pažado išsipildymo turime palaukti. Be to, tenka patirti visokių sunkumų. Taigi Šėtonas mus vilioja piršdamas įvairias galimybes jau dabar susikurti patogų gyvenimą. Jis trokšta, kad pirmiausia rūpintumės materialine gerove ir tik po to Karalystės reikalais (Mt 6:31–33). w18.05 30–31 ¶15–17

Tau, jaunuoli, Jehova linki patirti daug laimės. Susitelk į teokratinius tikslus ir visuose reikaluose vadovaukis Jehovos išmintimi. Kuo anksčiau to imsiesi, tuo greičiau pajausi, kaip Jehova tave veda, globoja ir laimina. Pagalvok, kiek daug naudingų patarimų randi Biblijoje, ir dėkis į širdį šiuos Dievo žodžius: „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis“ (Mok 12:1). Krikščionys jaunuoliai verti šiltų pagyrimo žodžių už tai, kad nepaisydami visokių sunkumų pirmenybę gyvenime skiria Jehovai. Jie atkakliai siekia dvasinių tikslų ir negaili savęs darbuodamiesi evangelizacijos tarnyboje. Be to, jie neleidžia, kad pasaulis atitrauktų juos nuo teokratinių siekių. Jaunuoli, neabejok, kad tavo pastangos nenueis veltui. Atmink, kad bendruomenės broliai ir sesės tave myli ir tavimi rūpinasi. Tad visada kliaukis Jehova ir tavo užmojai bus sėkmingi. w18.04 29 ¶17, 19