Birželis

Šis pažadas apaštalus turėjo labai sustiprinti. Tuo metu jie dar aiškiai nesuvokė, kad jų Mokytojo gyvenimas žemėje greitai nutrūks. Tad po Jėzaus mirties jie galėjo jaustis palikti vieni. Tačiau Jehova buvo pasiruošęs išklausyti jų maldas ir padėti jiems garsinti žinią apie Karalystę. Netrukus taip ir įvyko: Dievas suteikė apaštalams tai, ko jie prašė (Apd 4:29, 31). Taip yra ir mūsų dienomis. Ištvermingai dirbdami Jėzaus paskirtą darbą, liekame jo draugais. Be to, jei skelbdami gerąją naujieną susiduriame su kliūtimis, galime neabejoti, kad Jehova yra pasirengęs išklausyti mūsų pagalbos prašymus (Fil 4:13). Kokie dėkingi esame Jehovai už tai, kad atsako į maldas ir leidžia džiaugtis artima draugyste su Jėzumi! Šios Dievo dovanos mus stiprina ir įgalina be perstojo duoti vaisių (Jok 1:17). w18.05 21 ¶17–18

Anuomet Jeruzalėje gyvenusiems krikščionims šis raginimas buvo itin aktualus: vos po penkerių metų jie išvys artėjančią „Jehovos dieną“, taip pat atpažins Jėzaus išpranašautą ženklą, bylojantį, kad jau metas gelbėti gyvybę ir palikti miestą (Apd 2:19, 20; Lk 21:20–22). Ta diena atėjo 70 m. e. metais, kai romėnai įvykdė Jehovos nuosprendį ir nuniokojo Jeruzalę. Mūsų situacija labai panaši. Neabejojame, kad „didi ir labai baisi“ Jehovos diena jau čia pat (Jl 2:11). Dabartiniam metui tinka Sofonijo pranašystė: „Didžioji Viešpaties diena jau arti, arti ir sparčiai artėja“ (Sof 1:14). Tai suvokdami, įsiklausome į Pauliaus žodžius: „Būkime vienas kitam dėmesingi – skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus“ (Hbr 10:24). Taigi turime vis labiau bendratikiais domėtis, kad iškilus būtinybei juos padrąsintume ir pastiprintume. w18.04 20 ¶1; 21 ¶2

Koks padrąsintas Jozuė turėjo jaustis girdėdamas tokius Jehovos žodžius, ištartus prieš pat tautai įžengiant į Pažadėtąją žemę! Jehova drąsino ne tik pavienius asmenis, bet ir visą savo garbintojų tautą. Žydams, kurie bus išvesti į Babilonijos nelaisvę, Dievas jau iš anksto buvo ištaręs tokią paguodos kupiną pranašystę: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Iz 41:10). Tokia Jehovos pagalba vėliau kliovėsi pirmo amžiaus krikščionys, ja kliaujamės ir mes šiandieną (2 Kor 1:3, 4). Padrąsinančių Jehovos žodžių sulaukė ir pats jo Sūnus Jėzus. Per savo krikštą jis išgirdo balsą iš dangaus sakant: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mt 3:17). Tie žodžiai, be abejonės, įkvėpė Jėzui jėgų atlikti savo tarnystę žemėje. w18.04 16 ¶3–5

Kai kurie, perskaitę Jehovos įsakymą Adomui, papriekaištautų, esą jam nebuvo leista daryti ką nori. Bet šitaip teigiantys painioja du skirtingus dalykus: valios laisvę ir teisę pačiam spręsti, kas gera ir kas bloga. Adomas ir Ieva galėjo laisvai rinktis, paklusti Dievui ar ne. Tačiau tik Jehova turi teisę spręsti, kas yra gera ir kas bloga. Tą jo teisę simbolizavo Edeno sode augantis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2:9). Duodamas Adomui ir Ievai minėtą įsakymą, Jehova su meile pamokė, kad savo laisve jie geriausiai pasinaudos, jeigu paklus jam. Deja, mūsų pirmieji tėvai nutarė Dievui nepaklusti. Ar Adomas ir Ieva dėl savo pasirinkimo įgijo daugiau laisvės? Anaiptol. Panorėję patys spręsti tai, kas jiems nepriklauso, Adomas su Ieva prarado tikrosios laisvės dovaną. w18.04 5–6 ¶9–12

Jehova ne tik atjaučia savo kenčiančius tarnus, bet ir skuba jiems į pagalbą. Kai izraelitai vergavo Egipte, Jehova matė jų skausmą ir panoro padėti. Mozei jis sakė: „Aš mačiau, kaip mano tauta vargsta Egipte, ir girdėjau, kaip jie skundžiasi [...]. Gerai žinau, kaip jie kenčia. Aš atėjau išvaduoti jų iš egiptiečių rankų“ (Iš 3:7, 8). Atjautos skatinamas Jehova išlaisvino savo tautą iš vergijos. Vėliau, kai izraelitai jau buvo įsikūrę Pažadėtojoje žemėje, juos ėmė puldinėti priešai. Kaip Jehova į tai reagavo? Biblijoje sakoma: „Jehova pagailėdavo izraelitų, regėdamas, kad tie aimanuoja ir kenčia nuo engėjų ir skriaudėjų.“ Dievas jautė gailestį savo tautai, todėl siuntė teisėjus, kad jie vaduotų izraelitus nuo priešų (Ts 2:16, 18). w19.03 15 ¶4–5

Pirmieji du iš Dešimties įsakymų reikalavo, kad izraelitai būtų atsidavę vien tik Jehovai, ir draudė garbinti stabus (Iš 20:3–6). Šiuos įsakymus Jehova davė ne dėl savo paties, o dėl izraelitų naudos. Kai jie imdavo lenktis kitų tautų dievams, patirdavo visokiausių vargų. O kai izraelitai būdavo ištikimi Dievui ir teisingai elgdavosi vienas su kitu, jis dosniai juos laimindavo (1 Kar 10:4–9). Nedera kaltinti Dievo už tai, kad kai kurie jo tarnai ima nepaisyti jo nustatytų normų ir daryti žalą bendruomenei. Jehova mus myli ir žino, kada patiriame neteisybę. Jam skauda dėl mūsų – netgi labiau nei motinai, matančiai savo kenčiantį vaiką. Jehova galbūt neištaisys neteisybės iškart, bet galime neabejoti, kad nustatytu metu neatgailaujantys nusidėjėliai atsakys už padarytas skriaudas. w19.02 22 ¶13–15

Iki Minėjimo likus keletui savaičių, per sueigas aptarinėjame Jėzaus pavyzdį – kaip nuolankiai jis paaukojo už mus savo gyvybę. Visa tai žadina mūsų dėkingumą už Jėzaus auką, skatina sekti jo pavyzdžiu ir nuolankiai vykdyti Jehovos valią net kai sunku. Pagalvokime, koks drąsus jis turėjo būti prieš savo mirtį. Jėzus gerai žinojo, kad priešai jį žemins, muš ir galiausiai nužudys (Mt 20:17–19). Bet mirties jis nepabūgo. Atėjus lemtingai akimirkai, savo ištikimiems apaštalams, esantiems su juo Getsemanės sode, jis tarė: „Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia pat“ (Mt 26:36, 46). Kai ginkluotas būrys atėjo jo suimti, Jėzus žengė priekin, pasakė esąs tas, kurio jie ieško, ir paprašė kareivių leisti apaštalams pasišalinti (Jn 18:3–8). Kokia didžiulė drąsa! Šiandien krikščionys – tiek dvasia patepti, tiek iš „kitų avių“ – stengiasi sekti tokiu Jėzaus pavyzdžiu. w19.01 27–28 ¶7–8

Kaip paveikslą sudaro įvairių spalvų potėpiai, taip romumas susideda iš daugelio dorybių. Ryškiausios iš jų – nuolankumas, klusnumas, švelnumas, vidinė stiprybė. Tik nuolankūs žmonės paklūsta Dievo valiai. O Dievo valia yra tokia, kad su visais būtume švelnūs (2 Tim 2:24). Vykdydami Dievo valią užsitraukiame Šėtono pyktį. Ir nors esame švelnūs, nuolankūs, daugelis žmonių pasaulyje mūsų nekenčia (Jn 15:18, 19). Taigi mums reikia vidinės stiprybės – kitaip prieš Šėtoną ir jo valdomą pasaulį neatsilaikytume. Priešingybė romumui būtų išdidumas, nežabotas pyktis, neklusnumas Jehovai. Kaip niekam kitam tai tinka apibūdinti Šėtonui. Nieko nuostabaus, kad romių žmonių jis neapkenčia. Jų dorumas dar labiau išryškina jo nedorumą. Tie žmonės, be to, yra gyvas liudijimas, kad Šėtonas – visiškas melagis. Kad ir ką jis tvirtintų, kad ir kaip kliudytų, romus žmogus ištikimai tarnauja Jehovai (Job 2:3–5). w19.02 8–9 ¶3–5

Kodėl žydams, išeisiantiems į tremtį Babilonijoje, Jehova sakė nebūgštauti? Nes žinojo, kad svetimame krašte jie tikrai pradės baimintis. Babiloną užims galinga Medijos ir Persijos imperija. Jehova ja pasinaudos, kad išvaduotų savo tautą iš nelaisvės (Iz 41:2–4). Kai babiloniečiai ir aplink gyvenančios tautos išgirdo, kad artinasi priešas, jie bandė drąsinti vienas kitą, taip pat darėsi dar daugiau stabų, tikėdamiesi iš jų apsaugos (Iz 41:5–7). Bet Jehova norėjo, kad žydai būtų ramūs, todėl jiems sakė: „Tu, Izraeli, esi mano tarnas.“ Šitaip Dievas parodė, kad į juos žiūri kitaip nei į babiloniečius. Tada pridūrė: „Nebūgštauk – aš tavo Dievas“ (Iz 41:8–10, NW). Jehova kalbėjo esamuoju laiku ir patikino savo ištikimus garbintojus, kad jų nepamiršo – kad jis tebėra jų Dievas, o jie tebėra jo tauta. Dar jis sakė: „Aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės.“ Be abejonės, šie žodžiai žydų tremtinius labai sustiprino (Iz 46:3, 4). w19.01 4 ¶8

Morkaus 1:9–11 aprašytas pirmasis atvejis iš trijų, kai Dievas prabilo iš dangaus. Jehova tarė: „Tu esi mano mylimasis Sūnus. Tavimi aš džiaugiuosi.“ Šilti Tėvo žodžiai, bylojantys apie jo meilę ir pasitikėjimą, be abejo, palietė Jėzui širdį. Iš šių žodžių suprantame tris svarbius dalykus apie Jėzų. Pirma, jis yra Dievo Sūnus. Antra, Jehova savo Sūnų myli. Ir trečia, savo Sūnumi Jehova džiaugiasi. Kuo reikšmingas patikinimas „tu esi mano mylimasis Sūnus“? Prieš ateidamas į žemę, Jėzus gyveno danguje ir buvo vienas iš Dievo sūnų. Per krikštą gavęs šventąją dvasią, jis tapo Jehovos pateptuoju Sūnumi. Šis patepimas rodo, kad Jėzus įgijo viltį sugrįžti pas Tėvą į dangų ir ateityje būti paskirtas Karaliumi ir Vyriausiuoju Kunigu (Lk 1:31–33; Hbr 1:8, 9; 2:17). Taigi Jehovos žodžiai „tu esi mano mylimasis Sūnus“ turi iš tiesų didelę reikšmę (Lk 3:22). w19.03 8–9 ¶3–4

Blogų patarimų išgirdo jau patys pirmieji žmonės. Šėtonas niekieno neprašytas ėmė įžūliai tvirtinti Ievai, esą ji ir jos vyras bus laimingesni, jei patys spręs, kaip gyventi (Pr 3:1–6). Šėtono motyvai buvo savanaudiški: jis troško, kad Adomas su Ieva ir jų palikuoniai garbintų ne Jehovą, o jį. Bet visa, ką Adomas su Ieva turėjo, – vienas kitą, nuostabią vietą gyventi, tobulą kūną ir galimybę gyventi amžinai – jie buvo gavę iš savo Kūrėjo. Deja, Adomas su Ieva apsisprendė Dievui nepaklusti. Tokio sprendimo pasekmės buvo tragiškos. Kaip kad nuskintas gėlės žiedas pamažu suvysta, taip ir pirmoji pora, nusigręžę nuo Jehovos, paseno ir mirė. Nuodėmės padarinius teko kęsti ir visoms iš jų kilusioms žmonių kartoms (Rom 5:12). Nepaisant to, šiandien dauguma žmonių vis tiek nenori paklusti Dievui ir gyvena taip, kaip jiems patinka (Ef 2:1–3). Tačiau toks gyvenimas tik patvirtina, kokie teisingi šios dienos citatos žodžiai. w18.12 20 ¶3–4

Apaštalas Paulius irgi buvo gabus, išsilavinęs žmogus, šnekėjo mažiausiai dviem kalbomis (Apd 5:34; 21:37, 39; 22:2, 3). Tačiau apsispręsdamas esminiais gyvenimo klausimais Paulius rėmėsi ne pasaulio išmintimi, o Dievo Žodžiu (Apd 17:2; 1 Kor 2:6, 7). Vadovaudamasis Jehovos pamokymais, Paulius džiaugėsi sėkminga tarnyba ir puoselėjo viltį gauti nenykstantį dangiškąjį apdovanojimą (2 Tim 4:8). Dievo mąstymas išties lenkia visą pasaulio išmintį. Laikydamiesi Jehovos nustatytų normų, būsime be galo laimingi ir mus lydės sėkmė. Tačiau Kūrėjas savo mąstymo mums neprimeta. To nedaro nei „ištikimas ir nuovokus vergas“, nei bendruomenės vyresnieji (Mt 24:45; 2 Kor 1:24). Mokytis mąstyti taip kaip Jehova yra mūsų pačių pareiga. w18.11 20–21 ¶12–13

Per Izaiją Jehova pažadėjo, kad iš nelaisvės grįžusiems izraelitams nebus ko baimintis. Savame krašte jų nepuls nei laukiniai žvėrys, nei priešiški žmonės. Ir jauni, ir seni jausis saugiai (Iz 11:6–9; 35:5–10; 51:3). Izaijas taip pat išpranašavo, kad visa žemė – ne vien tik Izraelio kraštas – „bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“. Pranašas Izaijas darkart pasakė, kad tremtiniams tiek kelyje į tėvynę, tiek parkeliavus niekas nekels grėsmės. Jiems nereiks baimintis nei priešininkų, nei kokių žvėrių. Jų kraštas bus gerai drėkinamas, kaip kadaise Edeno sodas, ir duos gausų derlių (Pr 2:10–14; Jer 31:12). Ar ši pranašystė turėjo išsipildyti tik aniems izraelitams? Atkreipkime dėmesį, kas dar minėtose eilutėse išpranašauta: aklieji, kurtieji ir luošieji bus pagydyti. Iš tremties grįžusiems izraelitams taip neatsitiko. Akivaizdu, Jehova norėjo pasakyti, kad žmonės nuo visų negalių pasveiks tik ateityje. w18.12 5 ¶11–12

Be abejonės, kiekvienas trokštame išsilaikyti tiesos kelyje visą amžinybę. Kaip galime stiprinti savo ryžtą iš jo neišklysti? Nepaliaukime tyrinėti brangių Dievo Žodžio tiesų ir tai, ką sužinome, apmąstykime. Reguliariai skirkime tam laiko. Šitaip tiesą vertinsime dar labiau ir stiprinsime savo ryžtą nė už ką jos neparduoti. Patarlių 23:23 (NW) ragina pirkti ne tik tiesą, bet ir „išmintį, drausmę ir supratimą“. Nepakanka vien sukaupti žinių iš Biblijos. Jas turime taikyti savo gyvenime. Įgavę daugiau supratimo, pamatysime, kad Jehovos pamokymai tarpusavyje puikiai dera. O išmintis skatins juos pritaikyti praktiškai. Kartais tiesos iš Biblijos mus drausmins – parodys, kur turime keistis. Visada noriai leiskimės Jehovos auklėjami. Anot Biblijos, tokios auklybos vertė didesnė nei sidabro (Pat 8:10). w18.11 9 ¶3; 11 ¶13–14

Kas tau yra brangiausias turtas? Ar iškeistum jį į ką nors menkesnio? Atsakymai į šiuos klausimus kiekvienam Jehovos garbintojui labai aiškūs. Didžiausia mūsų vertybė – draugystė su Jehova. Jos į nieką neiškeistume. Mes taip pat branginame Biblijos tiesą, padėjusią išsiugdyti tą glaudų ryšį su dangiškuoju Tėvu (Kol 1:9, 10). Tik pagalvokime apie visa tai, ką Jehova, Didysis Mokytojas, atskleidžia mums per savo Žodį, Bibliją. Jis nusako savo vardo prasmę ir savo nuostabias savybes. Iš Biblijos sužinome, kokia didelė jo meilė: jos skatinamas atidavė už mus savo Sūnų. Taip pat įgyjame žinių apie Mesijo valdomą Karalystę. Jehova suteikia viltį, kad bus atkurtas rojus žemėje. Be to, Dievas moko, koks turi būti mūsų elgesys. Labai vertiname tas tiesas, nes jos įgalina mus stiprinti santykius su Kūrėju ir šitaip įprasminti savo gyvenimą. w18.11 3 ¶1–2

Veidmainiai nieko nenuslėps nuo Jehovos, nes „visa yra nuoga ir atidengta“ jo akims (Hbr 4:13). Biblijoje randame pasakojimą apie vieną pirmame amžiuje gyvenusią porą, kuri, sukurstyta Šėtono, pamelavo Dievui. Jiedu, Ananijas ir Sapfyra, susimokė apgauti apaštalus. Pardavę sklypą, dalį pinigų jie pasiliko sau, o likusius atnešė apaštalams. Sutuoktiniai, norėdami sudaryti bendruomenei įspūdį, kokie jie dosnūs, teigė atidavę visą už nuosavybę gautą sumą. Tačiau ši apgavystė nepraslydo Jehovai pro akis ir pora susilaukė pelnytos bausmės (Apd 5:1–10). Kaip Jehova žiūri į melą? Visi, kas piktavališkai meluoja ir to nesigaili, savo dienas baigs ten, kur ir Šėtonas – „ugnies ir sieros ežere“ (Apr 20:10; 21:8; Ps 5:7 [5:6, Brb]). Žinome, kad Jehova „nėra žmogus, kad meluotų“. Tai tiesiog neįmanoma (Sk 23:19; Hbr 6:18). Biblijoje dar sakoma, kad Dievas „nekenčia [...] melagingo liežuvio“ (Pat 6:16, 17). Jeigu norime, kad Jehova mumis džiaugtųsi, turime visada ir visur elgtis sąžiningai. w18.10 8 ¶10–12; 9 ¶13

Ką tu darytum, jeigu darbdavys paprašytų prisidėti prie rinkliavos kokiai nors artėjančiai religinei šventei? Kam gi laukti, kol papulsime į panašią padėtį? Kur kas geriau būtų jau dabar pamąstyti, kokia Jehovos nuomonė vienu ar kitu klausimu. Jeigu šitaip pasiruošime, iškilus reikalui mums pasakyti ir padaryti tai, kas teisinga, nebus sunku. Likti ištikimi Jehovai ir jo principams norime ir rūpindamiesi savo sveikata. Tad būtų neprošal pagalvoti, koks gydymas mums priimtinas, jei prireiktų skubios medicininės pagalbos. Aišku, esame tvirtai pasiryžę atsisakyti kraujo bei keturių pagrindinių jo komponentų (Apd 15:28, 29). Tačiau dėl tam tikrų su krauju susijusių procedūrų kiekvienam krikščioniui tenka spręsti pačiam, vadovaujantis Jehovos nustatytais Biblijos principais. Ne metas tokius dalykus svarstyti ligoninėje, galbūt kai esi varstomas skausmų ir spaudžiamas skubiai apsispręsti. Todėl jau dabar imkis veiksmų: skirk laiko patyrinėti daugiau informacijos šia tema, užpildyk reikiamus dokumentus, kaip antai Neterminuotą valios pareiškimą ir atstovo įgaliojimą, ir pasikalbėk su savo gydytoju. w18.11 24 ¶5; 26 ¶15–16

Jehova, mylintis Ganytojas, savo žmones švelniai globoja, saugo nuo priešų. Kokia paguoda tai žinoti ypač dabar, kai šios santvarkos galas taip arti! Jehova savo garbintojų nepaliaus globoti ir per didįjį suspaudimą, kuris sparčiai artėja (Apr 7:9, 10). Taigi Dievo tarnai – jauni ir seni, sveiki ir ligoti – prasidėjus didžiajam suspaudimui nedrebės iš baimės, nepuls į paniką. Drąsos jie semsis iš Jėzaus Kristaus žodžių: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes artėja jūsų išvadavimas“ (Lk 21:28). Jų pasitikėjimas Jehova nesusvyruos ir kai juos puls Gogas – galingas tautų aljansas (Ez 38:2, 14–16). Kodėl Dievo tarnai liks ramūs? Jie žino, kad Jehova nesikeičia. Jis ir vėl įrodys esąs rūpestingas bei sumanus Gelbėtojas (Iz 26:20). w18.09 26 ¶15–16

Pagalvokime, kokia atgaiva Izraelio tautai buvo išgirsti aukščiau užrašytus Dievo žodžius. Būkime tikri, kad kiekvieną iš mūsų Jehova labai myli ir brangina. Biblijoje randame tokį pažadą: „Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile“ (Sof 3:16, 17, Brb). Jehova žada savuosius guosti ir palaikyti, kad ir kokios bėdos juos užkluptų. Šventajame Rašte sakoma: „Tave žindys, ant rankų nešios, ant kelių šokdins. Kaip mama paguodžia sūnų, taip aš jus paguosiu“ (Iz 66:12, 13, NW). Tik įsivaizduokime tą širdžiai mielą reginį: mama laiko vaikelį glėbyje, žaidžia su juo šokdindama ant savo kelių. Tokiu vaizdingu palyginimu Jehova leidžia suprasti, kaip stipriai jis mus myli ir kaip švelniai mumis rūpinasi. Tad niekada neabejok, kad tu Jehovai brangus (Jer 31:3). w18.09 13 ¶6–7

Biblijos laikais izraelitai turėjo įvairių galimybių rodyti savanorišką dvasią (Iš 36:2; Neh 11:2). Šiandien mums taip pat nestinga progų bendratikių labui panaudoti tai, ką turime, – savo įgūdžius, laiką ir materialinius išteklius. Šitaip darydami patirsime daug gera ir jausimės laimingi. Tie, kas prisideda prie teokratinių projektų įgyvendinimo, neretai susiranda naujų draugų. Štai sesė vardu Mardžė aštuoniolika metų darbavosi Karalystės salių statybose. Po savo sparnu ji priglausdavo jaunesnes seses ir mokydavo jas įvairių įgūdžių. Mardžė patyrė, kad tokia bendra veikla suteikia puikią progą pastiprinti vienas kitą dvasiškai (Rom 1:12). O kai pačiai sesei kildavo sunkumų, padrąsinimo ji sulaukdavo iš bendratikių, su kuriais susibičiuliavo per Karalystės salių statybas. Galbūt ir tau yra tekę prisidėti prie panašių organizacijos užmojų? w18.08 25 ¶9, 11

Kai apaštalas siuntė savo laišką, Timotiejus buvo apie trisdešimties. Vis dėlto Paulius jam pavedė labai atsakingų užduočių. Kad ir kokia buvo apaštalo pamokymo priežastis, jo esmė aiški: nedera spręsti apie jaunesnius brolius vien tik pagal jų amžių. Ir nepamirškime, kad Jėzui buvo kiek per trisdešimt, kai jis atliko savo žemiškąją tarnystę. Galimas dalykas, užaugome ten, kur į jaunesnius vyrus paprastai nežiūrima rimtai. Dėl to vyresnieji galbūt dvejoja, ar rekomenduoti kurį nors brolį į bendruomenės vyresniuosius ar patarnautojus. Tačiau reikia atminti, kad Šventajame Rašte nenurodyta, kokio amžiaus brolis gali būti paskiriamas į šias pareigas (1 Tim 3:1–10, 12, 13; Tit 1:5–9). w18.08 11–12 ¶15–16

Kad deramai dėl ko nors apsispręstume, mums reikia patikimos informacijos. Taigi turime rūpestingai atsirinkti, ką skaitome (Fil 4:8, 9). Nevertėtų eikvoti laiko naršant abejotinos reputacijos naujienų portaluose ar skaitant elektroniniu paštu bei kitais būdais skleidžiamus gandus. Ypač svarbu saugotis interneto svetainių, kuriose savo idėjas perša atskalūnai. Jie siekia pakirsti Dievo tarnų tikėjimą ir iškraipyti tiesą. Atminkime, kad netiksli informacija nulemia prastus sprendimus. Ir niekad nemanykime, jog klaidinanti informacija mūsų nepaveiks. Pagalvokime, kas nutiko izraelitams Mozės dienomis. Dvylika vyrų buvo pasiųsti išžvalgyti Pažadėtosios žemės. Grįžę dešimt iš jų apie kraštą prikalbėjo blogų dalykų (Sk 13:25–33). Išpūsdami faktus tie žvalgai atėmė savo tautiečiams drąsą (Sk 14:1–4, 6–10). Užuot patikrinę gautus pranešimus ir kliovęsi Jehova, izraelitai patikėjo bloga žinia. w18.08 4 ¶4–5

Aišku, tie, kas Jehovos negarbina, nebūtinai užsiima piktadarystėmis. Apskritai dauguma žmonių, tikriausiai ir tavo pažįstami, turi gerų savybių. Bet ar manai, kad tau tinka su jais bičiuliautis? Pagalvok, kaip jų draugija atsilieptų tavo santykiams su Dievu. Ar priartintų tave prie Jehovos? Kas jiems labiausiai rūpi? Gal jų kalba sukasi tik apie madas, pramogas, pinigus, išmaniuosius įrenginius ir panašiai? Gal jie yra linkę kritikuoti kitus arba mėgsta laidyti nešvankius juokelius? Jėzus įžvalgiai pastebėjo: „Lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Jeigu matai, kad tie, su kuriais leidi laiką, silpnina tavo ryšį su Dievu, elkis ryžtingai: apribok bendravimą su jais ir, reikalui esant, draugystę nutrauk (Pat 13:20). w18.07 19 ¶11

Kai Mozei buvo 80 metų, Jehova davė jam užduotį – išvesti izraelitus iš Egipto vergijos (Iš 3:10). Jehova išliko kantrus su Moze, netgi įgalino jį daryti stebuklus (Iš 4:2–9, 21). Dievas panorėjęs galėjo bauginimais priversti Mozę paklusti, bet taip nesielgė. Jehova kantriai ir švelniai drąsino savo kuklų, nuolankų tarną. Ar toks supratingumas pasiteisino? Be jokios abejonės! Mozė tapo puikiu vadu ir kitiems buvo toks pat dėmesingas kaip ir Jehova jam. Jei tau patikėta tam tikra valdžia, labai svarbu, kad mokytumeisi iš Jehovos ir būtum supratingas, švelnus, kantrus su žmona, vaikais, bendruomenės nariais (Kol 3:19–21; 1 Pt 5:1–3). Sekdamas Jehova ir didesniuoju Moze, Jėzumi Kristumi, būsi lengvai prieinamas, teiksi kitiems atgaivą (Mt 11:28, 29). w18.09 24–25 ¶7–10

Savo geru elgesiu ir šiandien kiekvienas iš mūsų gali būti tikra atgaiva broliams ir sesėms. Pagirtina, jei esi pasiryžęs šitaip stiprinti bendruomenės vienybę. O ar negalėtum savo širdies atverti dar plačiau negu iki šiol – artimai pabendrauti su daugiau tikėjimo draugų ir tą daryti dažniau? (2 Kor 6:11–13) Ar negalėtume leisti Biblijos tiesos šviesai dar ryškiau šviesti savo kaimynystėje? Malonūs žodžiai ir gražūs poelgiai gali patraukti šalia mūsų gyvenančius žmones prie tiesos. Pagalvokime: „Kokia kaimynų nuomonė apie mane? Ar mano namai ir jų aplinka yra tvarkingi, ar sudaro kitiems gerą įspūdį? Ar imuosi iniciatyvos ir pasisiūlau kaimynams padėti?“ Paklauskime bendratikių, kaip jų gerumas ir pavyzdingas elgesys paveikė artimuosius, kaimynus, bendradarbius ar bendraklasius (Ef 5:9). w18.06 24 ¶13–14

Būtent taip manė tie, kurie nužudė Steponą (Apd 6:8, 12; 7:54–60). Ironiška, anie vyrai ir daugybė kitų religinių fanatikų žudydami ir darydami kitokias blogybes buvo įsitikinę, kad veikia Dievo vardu. Bet iš tikrųjų jie šiurkščiai pažeidė Jehovos įstatymus (Iš 20:13). Akivaizdu, kad jų sąžinė buvo nepatikimas vadovas. Ką turėtume daryti, kad sąžinė mūsų nepaklaidintų ir galėtume drąsiai ja kliautis? Dievo Žodyje užrašyti įsakymai ir principai yra naudingi „mokyti, drausminti, taisyti, auklėti teisume“ (2 Tim 3:16). Turime stropiai tyrinėti Bibliją ir tai, ką sužinojome, apmąstyti ir pritaikyti gyvenime. Šitaip mokomės mąstyti, kaip mąsto Jehova, ir ugdome savo sąžinę. w18.06 16–17 ¶3–4

Pauliaus laikais romėnų pėstininkai su savimi turėjo apie 50 centimetrų ilgio kalaviją. Jis buvo labai parankus dvikovoje. Viena, kodėl romėnų kariai buvo sunkiai įveikiami, yra tai, kad naudotis ginklais, taigi ir kalaviju, jie lavindavosi kasdien. Apaštalas Dievo Žodį prilygina kalavijui. Šį galingą ginklą mums davė pats Jehova. Bet mes turime mokytis sumaniai juo naudotis, kad prireikus apgintume savo įsitikinimus arba pataisytume savo mąstymą (2 Kor 10:4, 5; 2 Tim 2:15). Nėra reikalo bijoti Šėtono ir demonų. Tiesa, jie labai grėsmingi, bet anaiptol nėra neįveikiami. Be to, jie neegzistuos amžinai. Greitu laiku, stojus Kristaus viešpatavimo tūkstantmečiui, Šėtonas su demonais bus nudanginti į bedugnę – visiško neveiklumo būseną, o vėliau ir amžiams sunaikinti (Apr 20:1–3, 7–10). Puikiai žinome, kas yra mūsų priešas, kokie jo kėslai ir kokios taktikos jis griebiasi. Jehovos padedami, piktojo puolimą mes sėkmingai atremsime. w18.05 30 ¶15; 31 ¶19–21

Adomas, be abejonės, žinojo, kad gyvatės negali kalbėti. Tad greičiausiai numanė, kad prisidengusi gyvate su jo žmona Ieva šnekėjosi dvasinė būtybė (Pr 3:1–6). Apie ją pirmoji žmonių pora nežinojo nieko. Vis dėlto Adomas sąmoningai nusprendė nusigręžti nuo savo mylinčio dangiškojo Tėvo ir prisidėti prie to nepažįstamojo sukelto maišto (1 Tim 2:14). Nuo tada Jehova ėmė pamažu atskleisti daugiau žinių apie šį piktadarį, suvedžiojusį mūsų protėvius, ir dar Edeno sode pažadėjo, kad tas piktadarys galiausiai bus sunaikintas. Sykiu Dievas perspėjo, kad ana nedora dvasinė būtybė kurį laiką priešinsis visiems, kas iš širdies jį myli (Pr 3:15). Jehova nusprendė, kad išmintingiausia bus neatskleisti žmonėms prieš jį sukilusio angelo vardo. Nuo maišto Edeno sode praėjo pustrečio tūkstančio metų ir tik tada Dievas leido sužinoti bent jau kaip tą piktąjį vadinti – Šėtonu (Job 1:6). w18.05 22 ¶1–2

Ar tau nėra buvę taip, kad matydamas žmonių abejingumą skelbiamai žiniai nusiminei? Tada tikriausiai supranti, kaip jautėsi apaštalas Paulius. Per visą maždaug trijų dešimtmečių tarnystės laikotarpį jis daug kam padėjo tapti Kristaus mokiniais (Apd 14:21; 2 Kor 3:2, 3). O ar Pauliui sekėsi patraukti prie Jėzaus savo tautiečius? Ne. Diduma žydų apaštalui priešgyniavo, kai kurie jį net persekiojo (Apd 14:19; 17:1, 4, 5, 13). Kaip tokia nepakanta veikė Paulių? Jis atvirai pasakė: „Sakau tiesą Kristuje, [...] kad labai liūdžiu ir nepaliauja skaudėti man širdis“ (Rom 9:1–3). Kodėl Paulius jautėsi toks prislėgtas? Jis visa širdimi buvo atsidavęs evangelizacijos darbui ir mylėjo žmones. Kadangi Pauliui labai rūpėjo tautiečių gerovė, jis skatino juos suklusti. Kaip ir Paulius, skleidžiame gerąją naujieną dėl to, kad nuoširdžiai norime kitiems padėti (Mt 22:39; 1 Kor 11:1). w18.05 13 ¶4–5

Padrąsinimo reikia netgi tiems, kurie patys kitus drąsina. Apie tai apaštalas Paulius rašė Romoje gyvenantiems krikščionims: „Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau pasidalyti su jumis kokia dvasine dovana jums sustiprinti, tikriau tariant, kad visi galėtume pasidrąsinti vienas kito tikėjimu, – tiek jūsų, tiek mano“ (Rom 1:11, 12). Taigi ir pačiam Pauliui, visokeriopai drąsindavusiam kitus, prireikdavo pastiprinimo (Rom 15:30–32). Šiandien gero žodžio verti visi, kas rodo pasiaukojamą dvasią. Palaikymo taip pat reikia broliams ir sesėms, kurie laikosi priesako tuoktis „tik Viešpatyje“ ir dėl to kol kas lieka vieni (1 Kor 7:39). Pastiprinimo bei paguodos reikia ir tiems mūsų bendratikiams, kurie yra persekiojami ar kovoja su liga (2 Tes 1:3–5). w18.04 21 ¶3–5