Liepa

Gyvename išties „sunkiais laikais“ (2 Tim 3:1). Deja, iki pat to meto, kol išauš naujojo pasaulio rytas ir įsivyraus tikra taika ir ramybė, sąlygos žemėje netgi sunkės. Tad turime rimtai pagalvoti: „Į ką kreipiu žvilgsnį ieškodamas paramos ir vadovavimo?“ Turbūt nė nedvejodamas ištartum „į Jehovą“. Kad tai daryti itin svarbu, prieš daugelį šimtmečių pabrėžė psalmininkas (Ps 123:1–4). Anot psalmės rašytojo, į Jehovą žiūrime taip, kaip tarnas į savo šeimininką. Kodėl pavartotas būtent toks palyginimas? Tarnas ne vien viliasi maisto ir apsaugos. Jis akylai stebi šeimininką, kad suprastų, kokie jo pageidavimai, ir iškart juos vykdytų. Panašiai ir mums reikia kasdien tyrinėti Dievo Žodį, kad suvoktume, ko Jehova tikisi iš kiekvieno. Paskui privalu ir elgtis taip, kaip jis liepia. Tik tada galime būti tikri, kad Jehova išties savo ranką, kai jo šauksimės. w18.07 12 ¶1–2

Jėzus turėjo omenyje išvadavimą iš pačių sunkiausių žmoniją slegiančių pančių – nuodėmės (Jn 8:34). O kokia prasme nuodėmė mus pančioja? Ji ne vien skatina mus elgtis blogai, bet ir kliudo daryti tai, kas teisu, neleidžia pasiekti viso savo žmogiškojo potencialo. Būdami jos valdžioje patiriame nusivylimą, neišvengiame skausmo, kančių ir galiausiai mirties (Rom 6:23). Tik tada, kai mūsų nebevaržys nuodėmės pančiai, galėsime džiaugtis tikrąja laisve – tokia, kokią kadaise turėjo pirmoji žmonių pora. Sakydamas „jei laikotės mano žodžio“, Jėzus pabrėžė, kad išlaisvinti būsime tik jei paklusime tam tikriems reikalavimams (Jn 8:31). Paaukodami savo gyvenimą Jehovai, mes išsižadėjome savęs ir nusprendėme laikytis priesakų, kuriuos Kristus davė savo mokiniams (Mt 16:24). Jeigu jų laikysimės, tuomet, kaip Jėzus ir pažadėjo, sulauksime meto, kai pajausime visą jo išpirkos galią ir tapsime iš tikro laisvi. w18.04 7 ¶14–16

Jehova atsižvelgdavo į savo tarnų jausmus net ir tada, kai jų požiūris nebūdavo teisingas. Čia įsidėmėtinas Jonos pavyzdys. Dievas siuntė šį pranašą į Ninevę, kad paskelbtų tenykščiams griežtą nuosprendį. Išgirdę Jonos žodžius, nineviečiai atgailavo ir Jehova jų pasigailėjo. Bet Jona dėl to nė kiek nesidžiaugė. Matydamas, kad jo pranašavimai nesipildo, „jis ėmė širsti“. Ką darė Jehova? Su pranašu jis elgėsi labai kantriai ir padėjo jam pataisyti savo požiūrį (Jon 3:10–4:11). Jona pamoką suprato ir net buvo Jehovos įkvėptas užrašyti šią istoriją mums pasimokyti (Rom 15:4). Iš to, kaip Jehova elgiasi su savo tarnais, akivaizdu, kad jis labai atjautus. Dievas supranta, ką kiekvienam iš mūsų tenka išgyventi. Jehova permato mūsų slapčiausias mintis ir jausmus, žino ribotumus ir, pasak Biblijos, neleis mūsų mėginti virš jėgų (1 Kor 10:13). Tai mus labai guodžia. w19.03 15–16 ¶6–7

Mozės Įstatymas reikalavo, kad Jehovos tautos seniūnai teisėjautų sąžiningai. Jie turėjo nagrinėti ne tik klausimus, susijusius su Dievo garbinimu, bet ir civilinius ieškinius bei kriminalinius nusikaltimus. Štai keli pavyzdžiai. Jei kuris nors izraelitas nužudydavo žmogų, nebūdavo iškart baudžiamas mirtimi. Miesto seniūnai kruopščiai ištirdavo aplinkybes, kad nustatytų, ar yra pagrindo skirti jam tokią bausmę (Įst 19:2–7, 11–13). Seniūnai spręsdavo ir daugybę įvairiausių kasdienių reikalų – tiek viešus ginčus dėl nuosavybės, tiek privačius šeimyninius konfliktus (Iš 21:35; Įst 22:13–19). Jeigu seniūnai savo pareigas atlikdavo sąžiningai, o izraelitai laikydavosi Įstatymo, tauta džiaugdavosi gerove, ir šitaip buvo šlovinamas Jehova (Kun 20:7, 8; Iz 48:17, 18). Akivaizdu, Jehovai svarbi kiekviena mūsų gyvenimo sritis. Jis nori, kad su visais elgtumės teisingai ir nestokotume meilės. Dievas žino viską – net ir tai, kokie esame namie, kai kiti mūsų nemato ir negirdi. w19.02 23 ¶16–18

Kai patiri įtampą, nelengva išlikti romiam. Ir tavo balso tonas, žiūrėk, pasidaro šaltas, imi kalbėti šiurkščiai. Jei tau yra taip buvę, kodėl nepasimokyti iš Jėzaus? Paskutiniais savo gyvenimo žemėje mėnesiais Jėzus jautė didelę įtampą. Jis žinojo, kad teks iškęsti baisias kančias ir mirti kaip nusikaltėliui ant stulpo (Jn 3:14, 15; Gal 3:13). Likus keliems mėnesiams iki mirties, jis sakėsi esąs labai prislėgtas (Lk 12:50). O likus vos kelioms dienoms, sakė: „Mano siela sukrėsta.“ Koks Jėzus buvo nuolankus, koks klusnus Dievui, matyti iš jo nuoširdžios maldos (Jn 12:27, 28). Lemiamu momentu Jėzus drąsiai atidavė save Dievo priešams į rankas. Jie pasityčiojo iš jo, kaip tik galėjo, ir pasmerkė ypač skausmingai mirčiai. Nors Jėzui teko patirti didžiulę įtampą ir daug iškęsti, Dievo valią jis vykdė itin romiai. Be jokios abejonės, Jėzus parodė išskirtinį pavyzdį, kaip net sudėtingiausiomis aplinkybėmis išlikti romiam (Iz 53:10). w19.02 11 ¶14–15

Dėl įvairių priežasčių gali būti labai nelengva lankyti visas sueigas. Vienus slegia sielvartas, nusivylimas, vargina sveikatos problemos. Kitiems aršiai priešinasi šeimos nariai ar šalies valdžia. Bet ryžtas ir drąsa padeda jiems sueigų nepraleisti. Pamąstykime, kaip mūsų pavyzdys gali paveikti brolius, įkalintus už tikėjimą (Hbr 13:3). Girdėdami, kad per išbandymus nepaliaujame tarnauti Jehovai, jie įgauna jėgų išlaikyti tikėjimą tvirtą, likti ištikimi Dievui ir drąsūs. Kai apaštalas Paulius kalėjo Romoje, labai džiaugdavosi išgirdęs, kad jo broliai su atsidavimu tarnauja Jehovai (Fil 1:3–5, 12–14). Prieš pat atgaudamas laisvę arba iškart po to jis parašė laišką krikščionims hebrajams. Jame apaštalas ragino bendratikius neapleisti savųjų susirinkimų (Hbr 10:25). w19.01 28 ¶9

Šėtonas nori, kad taptume tokie kaip jis – maištininkai, nepaisantys Jehovos normų ir gyvenantys grynai savanaudiškai. Stengiasi, kad mus suptų tie, kieno mąstymą jis jau yra sugadinęs. Piktasis tikisi, kad blogi draugai neigiamai paveiks mūsų mintis ir elgesį (1 Kor 15:33). Sugadinti mūsų širdį Šėtonas bando ir skatindamas kliautis žmogiška išmintimi, o ne Jehovos patarimais (Kol 2:8). Viena iš jo peršamų idėjų – kad svarbiausia gyvenime yra praturtėti. Toks mąstymas labai pavojingas. Jam pasidavę žmonės dėl pinigų būna pasiryžę paaukoti viską: sveikatą, šeimą, kartais net draugystę su Dievu. Be to, praturtėti pavyksta toli gražu ne visiems (1 Tim 6:10). Kokie mes dėkingi savo dangiškajam Tėvui, kad padeda mums išlaikyti teisingą požiūrį į pinigus! (Mok 7:12; Lk 12:15) w19.01 15 ¶6; 17 ¶9

Dar prieš Jehovos Sūnui ateinant į žemę ir parodant puikų pavyzdį, kaip pakelti kitiems dvasią, ištikimi Dievo tarnai suprato, koks svarbus yra padrąsinimas. Štai karalius Ezekijas, kai prieš jį atžygiavo didžiulė asirų armija, sukvietė karo vadus ir liaudį, kad juos pastiprintų. Biblijoje sakoma: „Žmones Judo karaliaus Ezekijo žodžiai labai padrąsino“ (2 Met 32:6–8). Jobas, didžiai kentėdamas, priminė trims „apgailėtiniems guodėjams“, kaip reikėtų savo žodžiais kitą pastiprinti. Jis paaiškino, ką darytų jų vietoje: „Galėčiau jus padrąsinti žodžiais, ir mano lūpų paguoda palengvintų jūsų skausmą“ (Job 16:1–5). Taip trokštamos paguodos Jobas sulaukė iš Elihuvo, o vėliau ir iš paties Jehovos (Job 33:24, 25; 36:1, 11; 42:7, 10). w18.04 16 ¶6; 17 ¶8–9

Pranašas Izaijas jau buvo pasakęs, kaip Dievas savo tautą sustiprins: „Viešpats Dievas ateina su galybe, o jo ranka – valdinga“ (Iz 40:10). Biblijoje ranka dažnai simbolizuoja valdžią. Taigi žodžiai „jo ranka – valdinga“ mums primena, kad Jehova yra galingas Karalius. Kaip senovėje Dievas pasitelkdavo savo neįveikiamą jėgą, kad apgintų savo tarnus, taip ir šiandien jis stiprina ir saugo visus, kurie juo kliaujasi (Įst 1:30, 31; Iz 43:10). Kad savo pažado „sustiprinsiu tave“ Dievas laikosi, ypač pasimato, kai esame persekiojami. Kai kuriose šalyse priešininkai siekia sustabdyti mūsų atliekamą evangelizacijos darbą arba išvis uždrausti Jehovos liudytojų veiklą. Bet net ir tokie išpuoliai neišmuša mūsų iš vėžių. Jehova garantuoja: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės“ (Iz 54:17). Šie žodžiai suteikia mums jėgų, vidinės tvirtybės. w19.01 5–6 ¶12–13

Kitaip nei gyvūnai, tu jauti ne vien fizinį, bet ir dvasinį alkį. Jį patenkinti gali tik Kūrėjas (Mt 4:4). Turi įdėmiai klausytis, ką Jehova tau sako. Tada įgausi išminties, įžvalgos, tapsi laimingesnis. Kad dvasiškai nealktum, Jehova duoda savo Žodį, taip pat per „ištikimą ir nuovokų vergą“ parūpina gausybę dvasinio maisto (Mt 24:45). Koks tas maistas sotus ir įvairus! (Iz 65:13, 14) Jehovos tiekiamas dvasinis maistas padės tau įgyti išminties ir lavins gebėjimą protauti. Išmintis ir protas tave visokeriopai saugos (Pat 2:10–14). Pavyzdžiui, tu gebėsi atpažinti ir atmesti melą, kad Kūrėjas išvis neegzistuoja arba kad laimę suteikia tik pinigai ir materialinės vertybės. Taip pat lengviau atsispirsi nedoriems geismams ir išsisaugosi žalingų įpročių. Taigi negailėdamas pastangų semkis Dievo išminties ir mokykis aiškiai protauti. w18.12 20 ¶6–7

Jehova pažadėjo, kad žmonės bus tokie ilgaamžiai kaip medis. Kai kurių medžių amžius siekia ne vieną tūkstantį metų. Kad tiek išgyventų, žmogus turėtų būti tobulos sveikatos. Tik pagalvok: kaip būtų nuostabu nesuskaičiuojamą daugybę metų džiaugtis pranašystėje paminėtomis puikiomis sąlygomis! Tada tikrai galėtume pasakyti, kad gyvename rojuje. Taigi visiško šių pažadų išsipildymo dar laukiame. Aptartos pranašystės byloja, kad ateityje mūsų laukia tikras rojus. Žemė bus pilna teisių žmonių ir Jehova visus juos laimins. Nereikės baimintis, kad užpuls koks laukinis žvėris ar piktas žmogus. Aklieji praregės, kurtieji ims girdėti, luošieji bus pagydyti. Žmonės statysis sau namus, veis sodus ir turės apsčiai sveiko maisto. Be to, savo amžiumi pralenks net medžius. Štai kokį ateities vaizdą Biblija mums piešia. Bet kai kas gal pasakytų, kad minėtose pranašystėse įžiūrime tai, ko ten nėra. Kokių dar yra įrodymų, kad ateityje visa žemė bus rojus? Tvirtą pagrindą mūsų vilčiai davė Jėzus, pats svarbiausias kada nors gyvenęs žmogus (Lk 23:43). w18.12 5 ¶13–15

Žmogaus protas yra lankstus ir gali vis keistis. Šiuos pokyčius daugiausiai lemia tai, kuo maitiname protą ir kokioms mintims leidžiame galvoje suktis. Pripildydami protą Jehovos minčių įsitikinsime, kad jo mąstymas yra teisingas. Tada širdyje užgims troškimas į viską žiūrėti Dievo akimis. Tam, kad mūsų mintys panašėtų į Jehovos, turime nebesileisti „šios santvarkos formuojami“. Vadinasi, privalome užkirsti kelią į mūsų protą bet kokiam požiūriui ar idėjai, nesuderinamai su Jehovos nuostata. Koks svarbus šis žingsnis, padeda suprasti vienas pavyzdys. Norėdamas pagerinti sveikatą, žmogus nusprendžia valgyti visavertį maistą. Bet ar iš to bus naudos, jei jis kartu vartos ir sugedusius maisto produktus? Panašiai ir mūsų pastangos semtis Jehovos išminties nueis veltui, jei sykiu protą teršime nesveikomis pasaulio mintimis. w18.11 21 ¶14–15

Būkime pasiryžę laikytis tiesos ir kasdien ja gyventi. Biblijoje ji prilyginta kario diržui. Senovėje toks diržas saugodavo juosmenį ir vidaus organus, tačiau tik tada, jei karys tvirtai juo susijuosdavo. O kaip mus saugo tiesa? Jeigu ją laikysime taip arti savęs, kaip suveržtas diržas priglunda prie kario kūno, ji mus saugos nuo netinkamos mąstysenos ir neprotingų sprendimų. Jeigu patirsime išmėginimų ar pagundų, Biblijos tiesa skatins mus daryti, kas teisu. Antai karys nežygiuodavo į mūšį atpalaidavęs ar išvis nusiėmęs diržą. Panašiai ir mes, taip sakant, nenusijuoskime tiesos. Vadovaukimės ja kiekviename gyvenimo žingsnyje. w18.11 12 ¶15

Norint sužinoti Dievo Žodžio tiesas, reikia pastangų. Dėl jų turime būti pasiruošę paaukoti visa kita. O jei tiesą, anot išmintingo Patarlių knygos rašytojo, nuperkame, arba įsigyjame, privalu niekada jos neparduoti – saugoti, kad neprarastume. Kartais kokį nors daiktą gauname dykai, bet iš tikro ir jis turi kainą. Patarlių 23:23 pavartotas veiksmažodis „pirkti“ dar gali būti verčiamas „įsigyti“. Abu rodo, kad žmogus dėl vertingo dalyko deda pastangas arba už jį ką nors įkeičia. Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Tarkim, turguje nemokamai siūlomi bananai. Ar šie vaisiai ant mūsų stalo atsiras savaime? Jokiu būdu. Turime į prekyvietę nueiti ir jų parsinešti. Taigi, nors bananai veltui, reikėjo pastangų ir laiko, kad jų turėtume. Taip ir su tiesa: mokėti už ją mūsų niekas neprašo, tačiau be triūso jos neįgysime. w18.11 4 ¶4–5

Jėzus tąsyk buvo pasikvietęs Petrą, Jokūbą ir Joną ant aukšto kalno. Ten apaštalai išvydo kai ką įspūdingo. Jėzaus veidas skaisčiai sušvito, drabužiai ėmė žvilgėti. Šalia jo atsirado du vyrai, panašūs į Mozę ir Eliją, ir kalbėjosi su Jėzumi apie artėjančią jo mirtį ir prikėlimą (Lk 9:29–32). Tada visus apdengė šviesus debesis ir iš to debesies nuskambėjo paties Dievo balsas. Šis įvykis leido akies krašteliu pamatyti, koks šlovingas ir galingas Jėzus bus ateityje, kai taps Dievo Karalystės Karaliumi. Žinodamas, kad netrukus turės daug iškentėti ir numirti, Kristus, be abejonės, buvo labai pastiprintas. Jo atsimainymas sustiprino ir mokinių tikėjimą: jų irgi laukė dideli išbandymai ir ne vieneri metai sunkaus darbo. Net praėjus maždaug trims dešimtmečiams, tas reginys vis dar buvo gyvas Petro atmintyje, ir apie jį apaštalas rašė savo bendratikiams (2 Pt 1:16–18). w19.03 10 ¶7–8

Kuo tikrieji krikščionys skiriasi nuo tų, kas priklauso prie klaidingų religijų? Vienas skirtumas tas, kad mes visada sakome tiesą (Zch 8:16, 17). Sakome tiesą ir mažame, ir dideliame reikale, neapgaudinėjame nei nepažįstamų žmonių, nei bendradarbių, nei draugų, nei mylimųjų. Jeigu esi jaunuolis, tikriausiai tau rūpi pritapti prie savo bendraamžių. Tik saugokis, kad neimtum gyventi dvilypio gyvenimo: prie savo artimųjų ir bendratikių apsimestum, kad esi doras, bet būdamas tarp tų, kas Jehovai netarnauja, arba naršydamas socialiniuose tinkluose visiškai pasikeistum. Tai reikštų skęsti apgaulėse – meluoti savo tėvams, bendratikiams ir Jehovai (Ps 26:4, 5). Dievas mato kiekvieną, kas garbina jį lūpomis, bet širdimi yra nuo jo nutolęs (Mk 7:6). Nepalyginti geriau laikytis šių patarlės žodžių: „Nepavydėk savo širdyje nusidėjėliams, verčiau kasdien pasižymėk pagarbia Viešpaties baime“ (Pat 23:17). w18.10 9 ¶14–15

Jehovos tarnai visame pasaulyje yra lyg viena didelė šeima, kurioje tarpsta nuoširdi meilė (1 Jn 4:21). Toji meilė dažniausiai pasireiškia ne kokiais didžiuliais žygdarbiais, bet daugybe mažų darbų – švelniais žodžiais ir maloniais poelgiais. Jei elgiamės su kitais dėmesingai ir supratingai, sekame savo dangiškuoju Tėvu (Ef 5:1). Jehovos pavyzdžiu tobulai sekė Jėzus. Jis buvo „romus ir nuolankios širdies“. Jėzus kvietė: „Ateikite pas mane visi, kurie sunkiai plušate ir esate prislėgti, – aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11:28, 29). Jei sekame Kristaus pavyzdžiu ir kitais rūpinamės, mumis džiaugiasi Jehova ir patys jaučiamės laimingi (Ps 41:2 [41:1, Brb]). Tad rodykime supratingumą šeimoje, bendruomenėje ir tarnyboje. w18.09 28 ¶1–2

Bendradarbiauti su Jehova galime ir tada, kai mūsų tikėjimo draugus užklumpa įvairios nelaimės. Kaip? Viena, nukentėjusiuosius paremdami finansiškai (Jn 13:34, 35; Apd 11:27–30). Taip pat galime padėti tvarkyti ir atstatyti nuniokotą turtą. Lenkijoje mūsų sesės Gabrielos namus itin smarkiai apgadino potvynis. Tačiau kaip ji nudžiugo, kai broliai iš netoliese esančių bendruomenių atskubėjo jai į pagalbą. „Nenoriu kalbėti apie tai, ko netekau, juk visa tai tėra daiktai, – sako sesė. – Mieliau norėčiau papasakoti, kiek daug įgijau. Šis nutikimas man priminė, kokia didi laimė ir neapsakomas džiaugsmas priklausyti krikščionių bendruomenei.“ Daugelis tų, kurie pergyveno nelaimę ir po to sulaukė meilingos bendratikių pagalbos, jaučiasi praturtėję. O tuos, kas veikdami išvien su Jehova padėjo nukentėjusiesiems, apima malonus pasitenkinimo jausmas (Apd 20:35; 2 Kor 9:6, 7). w18.08 26 ¶12

Kad savo širdį apsaugotume, turime atpažinti pavojų ir kuo greičiau imtis reikiamų veiksmų. Saliamono pavartotas žodis „saugoti“ mums primena tai, ką senovėje darydavo sargybiniai. Jiems buvo pavesta stovėti ant miesto sienų ir kilus pavojui duoti signalą. Šis pavyzdys padeda suprasti, kaip galime užkirsti kelią Šėtono mėginimams sugadinti mūsų protą. Sargybiniai anuomet turėjo glaudžiai bendradarbiauti su vartų sargais (2 Sam 18:24–26). Visi kartu jie buvo atsakingi už tai, kad priešams prisiartinus vartai būtų užsklęsti ir miesto gyventojai liktų saugūs (Neh 7:1–3). Sąžinė, išlavinta pagal Bibliją, gali būti kaip tas sargybinis. Kai tik Šėtonas puola mūsų širdį – mintis, jausmus, paskatas ir troškimus, – sąžinė turėtų duoti pavojaus signalą. Privalu visada jos klausyti ir, taip sakant, sandariai užverti vartus į savo širdį. w19.01 17 ¶10–11

Vertinant jaunus brolius privalu vadovautis Dievo Žodžiu, o ne savo nuomone ar vietiniais papročiais (2 Tim 3:16, 17). Štai kas gali nutikti, jeigu vyresnieji to nepaisytų. Vienoje šalyje bendruomenės patarnautojui buvo patikėta atsakingų užduočių ir brolis šauniai su jomis tvarkėsi. Vyresniųjų taryba sutiko, kad jis atitinka Šventajame Rašte vyresniajam keliamus reikalavimus, tačiau jo į šias pareigas nerekomendavo. Kodėl? Nes, kai kurių vyresnio amžiaus tarybos narių nuomone, anas brolis atrodė pernelyg jaunai. Liūdna, kad vien tik dėl tokios priežasties broliui tada nebuvo patikėtos ganytojo pareigos. Pasak pranešimų iš įvairių mūsų filialų, tokio nusistatymo laikomasi daugelyje kraštų. Kaip tad svarbu kliautis ne savo asmenine nuomone, bet Šventuoju Raštu! Tik šitaip parodysime, jog paklūstame Jėzaus priesakui spręsti apie kitus ne pagal išorę (Jn 7:24). w18.08 12 ¶16–17

Turime svarią priežastį neskubėti dalytis gautais pranešimais. Kai kuriuose kraštuose mūsų organizacijos veikla yra ribojama ar net uždrausta. Priešininkai ten gali sąmoningai platinti tam tikrus pranešimus siekdami mus įbauginti ar kelti nepasitikėjimą vieni kitais. Pagalvokime, kokia taktika naudotasi buvusioje Sovietų Sąjungoje. Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai skleidė gandus, esą kai kurie žinomi broliai išsižadėjo savo tikėjimo. Liūdna, bet nemažai mūsų bendratikių tuo patikėjo ir atsiskyrė nuo Jehovos organizacijos. Tiesa, daugelis jų vėliau sugrįžo, kiti, deja, ne. Šių žmonių tikėjimo laivas sudužo (1 Tim 1:19). Kaip mums išvengti tokios katastrofos? Jokiu būdu neplatinkime neigiamų arba nepatvirtintų pranešimų. Nebūkime naivuoliai ar lengvatikiai. Verčiau įsitikinkime, ar gauta žinia yra tikras faktas. w18.08 5 ¶8

Seniausiuose turimuose Biblijos rankraščiuose, parašytuose graikiškai, skyryba nebuvo nuosekli. Tad kyla klausimas, kaip iš tikrųjų Jėzus pasakė: ar „iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“, ar „iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“? Prisiminkime, ką Jėzus anksčiau buvo pasakęs savo sekėjams: „Žmogaus Sūnus tris dienas ir tris naktis išbus žemės širdyje“ (Mt 12:40; 16:21; 17:22, 23; Mk 10:34; Apd 10:39, 40). Vadinasi, tą dieną, kai mirė drauge su anuo nusikaltėliu, Jėzus nenuėjo į jokį rojų. Pasak Biblijos, Jėzus kelias dienas išbuvo hade, tai yra kape, ir tada Jehova jį prikėlė (Apd 2:31, 32). Anas mirštantis nusikaltėlis nežinojo, kad Jėzus su ištikimais savo apaštalais sudarė sandorą ir suteikė jiems galimybę karaliauti danguje (Lk 22:29). Be to, nusikaltėlis nebuvo pakrikštytas šventąja dvasia (Jn 3:3–6, 12). Taigi Jėzus nusikaltėliui pažadėjo gyvenimą ne dangiškame, o žemiškame rojuje. w18.12 6 ¶17–18, 20–21

Visai netrukus izraelitai jau lenkėsi aukso veršiui. Ir nors akivaizdžiai nepakluso Jehovai, žmonės ėmė save apgaudinėti manydami, jog tebėra jo pusėje. Aaronas veršio garbinimo iškilmes netgi pavadino Jehovos švente. Kaip į visa tai žiūrėjo Dievas? Jis jautėsi išduotas. Jehova pasakė Mozei, kad tauta „nedorai pasielgė“ – suskubo pasukti iš kelio, kuriuo liepė jai eiti. Užsirūstinęs Jehova net buvo pasirengęs sunaikinti visą savo tautą (Iš 32:5–10). Vis dėlto Jehova pasigailėjo žmonių ir tautos nepražudė (Iš 32:14). Aaronas atgailavo dėl savo rankomis padaryto veršio ir dabar stojo už Jehovą sykiu su levitais, pasiryžusiais laikytis ištikimybės Dievui. Dar tą pačią dieną tūkstančiai garbinusių stabą neteko gyvybės. O tie, kas ėjo su Jehova, liko gyvi ir gavo pažadą būti jo laiminami (Iš 32:26–29). w18.07 20 ¶13–16

Kieno pripažinimo labiausiai turėtume siekti? Daug kas nori būti vertinami už laimėjimus moksle, versle, sporte ar mene. Tačiau atkreipkime dėmesį į apaštalo Pauliaus žodžius: „Kodėl gi dabar, pažinę Dievą, ar veikiau Dievo pažinti, vėl grįžtate prie menkų bei vargingų pradmenų ir trokštate iš naujo jiems vergauti?!“ (Gal 4:9). Kokia didžiulė garbė – būti paties Dievo, visatos Valdovo, pažintiems! Pasak vieno biblisto, Paulius čia turi omenyje tai, kad Dievas ima mums rodyti palankumą. Jehova nori, kad užmegztume su juo artimą ryšį. Kai jis pripažįsta mus savo draugais, gyvenimas įgyja prasmę (Mok 12:13, 14). w18.07 8 ¶3–4

Kad iš Dievo įstatymų turėtume naudos, svarbu juos branginti ir gerbti (Am 5:15). O ką tai praktiškai reiškia? Būtina išmokti viską vertinti Jehovos akimis. Pailiustruokime tai pavyzdžiu: tave kamuoja nemiga, tad kreipiesi į gydytoją. Jis rekomenduoja laikytis sveikos mitybos, daugiau mankštintis, pakoreguoti gyvenseną. Taikydamas specialisto patarimus pastebi, kokie jie veiksmingi. Tikriausiai būsi jam labai dėkingas, kad padėjo tau pagerinti gyvenimo kokybę. Panašiai ir Kūrėjas davė įstatymus, kad apsaugotų mus nuo žalingų nuodėmės padarinių ir kad džiaugtumės geresniu gyvenimu. Tik pagalvok, kaip mums naudinga paisyti Biblijos įsakų, draudžiančių meluoti, apgaudinėti, vogti, paleistuvauti, smurtauti, domėtis ar užsiimti okultizmu (Pat 6:16–19; Apr 21:8). Kai patiriame, kad laikytis Dievo priesakų mums į gera, imame juos vis labiau vertinti ir, aišku, auga mūsų meilė bei dėkingumas pačiam Jehovai. w18.06 17 ¶5–6

Piloto kaip valdytojo pagrindinė pareiga buvo užtikrinti krašte tvarką, tad veikiausiai jis baiminosi galimo maišto. Tačiau Jėzus Pilotui atsakė: „Manoji karalystė nėra iš šio pasaulio“ (Jn 18:36). Žinodamas, kad karaliaus danguje, Jėzus neketino kištis į politiką. Pilotui jis paaiškino, kad jo užduotis yra liudyti tiesą (Jn 18:37). Jeigu kaip Jėzus aiškiai turėsime omenyje, kokia yra svarbiausia mūsų užduotis, saugosimės, kad net ir nebyliai neimtume palaikyti kokio nors tautinio sąjūdžio. Tai gali būti tikras iššūkis. Vienas rajono prižiūrėtojas pažymi: „Mūsų krašte žmonių pažiūros darosi vis radikalesnės. Stipriai įsigalėjo nacionalistinė dvasia ir daugelis tiki, kad šaliai išsikovojus nepriklausomybę jų gyvenimas pagerės. Džiugu matyti, kad broliai susitelkia į žinios apie Karalystę skelbimą ir šitaip išlaiko krikščionišką vienybę. Jie viliasi, kad Dievas atitaisys visą neteisybę ir išspręs kitas mūsų bėdas.“ w18.06 4–5 ¶6–7

Hebrajiškuosiuose raštuose Šėtonas paminėtas tik trijose knygose – Pirmojoje Metraščių, Jobo ir Zacharijo. Kodėl prieš žadėtajam Mesijui ateinant į žemę apie Šėtoną Šventraštyje užsiminta tik truputį? Akivaizdu, Jehova nenorėjo, kad hebrajiškuosiuose raštuose pernelyg daug dėmesio būtų skirta Šėtonui ir piktiems jo darbams. Ta Šventojo Rašto dalis pirmiausia turėjo padėti Dievo garbintojams atpažinti Mesiją ir juo sekti (Lk 24:44; Gal 3:24). O kai Mesijas pasirodė, Jehova pasirūpino, kad apie Šėtoną ir prie jo prisidėjusius angelus gautume dar daugiau informacijos. Didžiąją dalį to, ką šiandien apie juos žinome, mums nusakė Jėzus ir jo mokiniai. Tai suprantama, juk Jehova pasirinko būtent Jėzų drauge su pateptaisiais sunaikinti piktojo ir visų jo bendrų (Rom 16:20; Apr 17:14; 20:10). Šėtono galia yra ribota. Mus saugo Jehova, taip pat Jėzus ir ištikimieji angelai. Jų padedami galime sėkmingai piktajam pasipriešinti. w18.05 22–23 ¶2–4

Dievas laiko mus savo tarnais tik jeigu duodame vaisių (Mt 13:23; 21:43). O gal palyginime, užrašytame Jono 15:1–5, vaisius, kurį kiekvienam krikščioniui privalu duoti, vaizduoja naujus Kristaus mokinius? (Mt 28:19) Jei taip būtų, tada ištikimi Jehovai tarnai, kurie gyvena tarp tiesai abejingų žmonių ir kuriems nė vieno nepavyksta padaryti Jėzaus mokiniu, prilygtų nevaisingoms šakelėms. Tačiau šitaip teigti neteisinga. Kodėl? Nes jokio žmogaus negalime priversti tapti Jėzaus sekėju. Be to, Jehova savo tarnus myli, todėl niekad neskiria neįveikiamų užduočių. Jis tikrai nereikalauja to, ko mes nepajėgiame (Įst 30:11–14). Ką tad reiškia Jėzaus raginimas „duoti vaisių“? Suprantama, čia kalbama apie užduotį, kuri yra visų mūsų jėgoms. O kokią užduotį Jehova pavedė kiekvienam savo tarnui? Skelbti gerąją naujieną apie Karalystę (Mt 24:14). w18.05 14 ¶8–9

Dvasinių vadovų – kunigų, pastorių, rabinų, svamių ir kitų – gausu ir šiandien. Kaip fariziejai pirmame amžiuje, taip ir jie „užgniaužia tiesą“ iš Dievo Žodžio ir iškeičia ją į melą (Rom 1:18, 25). Jie skleidžia klaidingus mokymus apie pragarą, nemirtingą sielą, reinkarnaciją; teigia, neva Dievas toleruoja homoseksualią gyvenseną ir tos pačios lyties santuokas. Žmoniją klaidina ir nesąžiningi politikai. Greitai išgirsime vieną didžiausių jų melagysčių – esą žemėje jau įsigalėjo „taika ir saugumas“. Tačiau būtent „tada juos ištiks staigi pražūtis“. Kad ir kokiomis kalbomis politikai dangstytų apgailėtiną pasaulio padėtį, nesileiskime jų apgaunami. Juk gerai žinome, „kad Jehovos diena ateis lygiai taip, kaip vagis naktį“ (1 Tes 5:1–4, išnaša). w18.10 7–8 ¶6–8

Kad šiuo nelengvu metu padrąsintų prislėgtus ir nusiminusius savo tarnus ir jiems vadovautų, Jėzus Kristus pasitelkia „didžiūnus“, tai yra bendruomenių ganytojus. Šie vyrai – tiek dvasia pateptieji, tiek iš „kitų avių“ – yra ne mūsų „tikėjimo šeimininkai“, bet mūsų „džiaugsmo bendradarbiai“ (Iz 32:1, 2; 2 Kor 1:24). Puikų pavyzdį vyresniesiems paliko apaštalas Paulius. Persekiojamiems bendratikiams Tesalonikoje apaštalas rašė: „Puoselėdami jums švelnius jausmus, buvome pasirengę mielai pasidalyti su jumis ne tik Dievo gerąja naujiena, bet ir savo sielomis, nes jus pamilome“ (1 Tes 2:8). Kad žodžių čia nepakanka, akivaizdu iš Pauliaus paraginimo, pasakyto Efezo bendruomenės vyresniesiems ir parinkto šios dienos citata. w18.04 21–22 ¶6–8

Kad ta laisve ir jos teikiamais privalumais galėtume džiaugtis, turime gręžtis į Dievą – puoselėti su juo artimą ryšį (2 Kor 3:16). Izraelitai dykumoje neturėjo dvasinio regėjimo, jų širdį ir protą tarsi dengė gobtuvas. Jie viską vertino žmogišku, o ne Jehovos požiūriu, todėl laisve, kurią gavo išvaduoti iš Egipto vergijos, naudojosi savo kūniškiems troškimams tenkinti (Hbr 3:8–10). Tačiau Jehovos dvasios teikiama laisvė yra daugiau nei išvadavimas iš žmogaus primestos vergijos. Dievo dvasia gali padaryti tai, ko žmonės savo pastangomis nepajėgtų, – išlaisvinti juos iš nuodėmės ir mirties pančių, taip pat iš klaidatikystės ir su ja susijusių papročių (Rom 6:23; 8:2). Kokia tai nuostabi laisvė! Žmogus gali ja mėgautis net būdamas kalinys ar vergas (Pr 39:20–23). w18.04 9 ¶3–5