Rugpjūtis

Bendruomenės sambūriuose nuolat prisimename, ką Jehova ir Jėzus dėl mūsų padarė. Kupini dėkingumo Jėzui už paaukotą gyvybę, mes stengiamės kasdien sekti jo pėdomis (2 Kor 5:14, 15). Ir norime visa esybe šlovinti Jehovą už tai, kad siuntė savo Sūnų išpirkti mūsų. Viena, kaip galime Dievą šlovinti, – nuoširdžiai pasisakyti per sueigas. Kokia stipri yra mūsų meilė Jehovai ir jo Sūnui Jėzui, pasimato iš to, kad mielai dėl jų aukojamės. Juk kad ateitume į sueigas, paprastai tenka ko nors atsisakyti. Daugelis bendruomenių vieną sueigą rengia šiokiadienio vakare, po visų dienos darbų. O kita sueiga vyksta savaitgalį, kai žmonės ilsisi. Ar Jehova mato, kad stengiamės ateiti į sueigą, nors ir jaučiamės pavargę? Žinoma, mato. Kuo daugiau mums reikia aukotis, tuo labiau Jehova vertina mūsų meilę (Mk 12:41–44). w19.01 29 ¶12–13

Jėzus pats patyrė įvairių žmonėms įprastų sunkumų. Iš visko sprendžiant, Jėzus augo neturtingoje šeimoje. Su savo tėvu Juozapu jis dirbo sunkų fizinį darbą (Mt 13:55; Mk 6:3). Tikėtina, kad dar prieš Jėzui pradedant savo tarnystę, Juozapas mirė. Jei taip, Jėzui buvo pažįstamas artimo žmogaus netekties skausmas. Be to, jis žinojo, ką reiškia gyventi su šeimos nariais, kurių nuomonė tikėjimo klausimais yra kitokia (Jn 7:5). Visa tai ir kiti dalykai padėjo Jėzui suprasti paprastų žmonių bėdas ir išgyvenimus. Kad Jėzui rūpi žmonės, ypač matėsi iš jo stebuklų. Juos Jėzus darė ne iš pareigos, o apimtas gailesčio kenčiantiems (Mt 20:29–34; Mk 1:40–42). Jėzui buvo gaila tų žmonių ir jis norėjo jiems padėti (Mk 7:32–35; Lk 7:12–15). w19.03 16 ¶10–11

Tik įsivaizduokime, kokią įtampą Jėzus jautė paskutinį gyvenimo žemėje vakarą! Ar jis nepalūš? Ar liks ištikimas Tėvui iki pat mirties? Nuo to priklausys milijonų žmonių gyvybė (Rom 5:18, 19). Svarbiausia – ar Tėvo vardui jis neužtrauks nešlovės? (Job 2:4) Ir štai per paskutinę vakarienę apaštalai, jo draugai, susikivirčija, „kuris iš jų laikytinas didžiausiu“. Nuostabu, kad ir šįkart Jėzus nesuirzta, išlieka ramus. Maloniai, bet sykiu tvirtai dar sykį jiems paaiškina ir net savo pavyzdžiu parodo, kokiems nuolankiems reikia būti. Paskui Jėzus pagiria savo draugus už tai, kad visada ištikimai jį palaikė (Lk 22:24–28; Jn 13:1–5, 12–15). Jėzaus pavyzdys rodo, kad žmogus, net ir jausdamas didžiulę įtampą, gali išlikti romus. Tokiems likti bus lengviau, jei atminsime, kad visi mes ir pasakome, ir padarome tai, kas kitus užgauna (Pat 12:18; Jok 3:2, 5). Be to, nepamirškime kitų pagirti už gerus jų darbus (Ef 4:29). w19.02 11–12 ¶16–17

Mozės Įstatymas smarkiai apribojo galimybę melagingai apkaltinti žmogų padarius kokį nusikaltimą. Kaltinamasis turėjo teisę žinoti, kas jį kaltina (Įst 19:16–19; 25:1). Be to, nuteistas jis galėjo būti remiantis mažiausiai dviejų liudytojų parodymais (Įst 17:6; 19:15). O kaip tada, jei nusikaltimas iš tiesų buvo įvykdytas, bet apie tai paliudijo tik vienas žmogus? Ar nusikaltėlis galėjo manyti išvengsiąs atsakomybės už piktadarystę? Vargu, juk tai, ką jis padarė, matė Jehova. Išties Jehova yra tobulas teisingumo pavyzdys – jo darbuose nėra neteisybės. Kiekvienam, kuris visada vadovaujasi jo normomis, Dievas atlygina geru. O tų, kurie turi atsakingų pareigų ir savo valdžia piktnaudžiauja, jis nepaliks nenubaustų (2 Sam 22:21–23; Ez 9:9, 10). Jei kas nors elgiasi nedorai, manydamas, kad bausmės išvengs, Jehova atėjus metui pašauks jį atsakyti (Pat 28:13). Neatgailaujantys nusidėjėliai netrukus sužinos, kaip „baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas“ (Hbr 10:30, 31). w19.02 23–24 ¶20–21

Mozė visada laikėsi Jehovos nurodymų ir kliovėsi jo vadovavimu. Parašyta, kad šis vyras „buvo tvirtas, tarytum regėtų Neregimąjį“ (Hbr 11:24–27). Nepraėjus nė porai mėnesių nuo izraelitų išėjimo iš Egipto ir jiems dar nepasiekus Sinajaus kalno, kilo rimta problema. Žmonės pritrūko vandens ir ėmė skųstis, netgi murmėti prieš Mozę. Situacija pasidarė tokia kritiška, kad jis šaukėsi Jehovos: „Ką turiu daryti su šia tauta? Dar truputį, ir jie ims mane akmenimis mušti“ (Iš 17:4). Dievas aiškiai nurodė Mozei, ką daryti. Jam reikėjo paimti lazdą, suduoti į uolą ir tada turėjo pasipilti vanduo. „Mozė Izraelio seniūnų akivaizdoje taip ir padarė“, – rašoma Biblijoje. Izraelitai atsigėrė, kiek tilpo, ir viskas baigėsi laimingai (Iš 17:5, 6). w18.07 13 ¶4–5

Jehova su meile ugdo savo tarnus ir per krikščionių bendruomenę. Kiekvienas galime jam atsidėkoti rodydami meilę savo broliams ir sesėms, stiprindami juos ne tik dvasiškai, bet ir emociškai (1 Jn 4:19–21). Apaštalas Paulius krikščionis ragino: „Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite, ką jūs ir darote“ (1 Tes 5:11). Taigi sekti Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu – stiprinti bei guosti kitus – nėra tik vyresniųjų pareiga. Tą daryti galime mes visi (Rom 15:1, 2). Kartais bendratikiams, turintiems emocinių problemų, reikalingas gydymas ir profesionali pagalba (Lk 5:31). Žinoma, vyresnieji ir kiti bendruomenės nariai nėra psichinės sveikatos specialistai, vis dėlto kiekvieno iš mūsų pastangos paguosti kenčiantį žmogų labai reikšmingos. Įsiklausykime į šiuos Biblijos žodžius: „Guoskite prislėgtuosius, palaikykite silpnuosius, su visais būkite kantrūs“ (1 Tes 5:14). w18.09 14 ¶10; 15 ¶11

Jehova labiau pasitikėsime, jeigu geriau jį pažinsime. O vienintelis patikimas būdas jį pažinti – tai atidžiai skaityti Bibliją ir perskaitytas eilutes apmąstyti. Šioje knygoje nuodugniai aprašyta, kaip Jehova saugojo savo tarnus praeityje. Tai žinodami galime būti tikri, kad jis pasirūpins mumis ir šiandien. Pranašas Izaijas Jehovos globą apibūdino labai gražiu ir šiltu palyginimu. Jis sakė, kad Dievas yra tarsi avių kaimenės ganytojas, o jo tarnai – lyg ėriukai. Štai pranašo žodžiai: „Savo rankomis [Jehova] surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės“ (Iz 40:11). Kai skaitome, kad Jehova pakelia mus savo tvirtomis rankomis ir priglaudžia prie krūtinės, argi nesijaučiame ramūs ir saugūs? Kad vargų prispaustas neprarastum ramybės, apmąstyk dienos citata parinktus žodžius. Tai suteiks tau jėgų pakelti visus sunkumus, kurie gali užklupti ateityje. w19.01 7 ¶17–18

Kokie tavo dvasiniai siekiai? Gal stengiesi išsiugdyti įprotį kasdien skaityti Bibliją, gal nori patobulinti savo viešo kalbėjimo įgūdžius, tapti geresniu Dievo Žodžio mokytoju, o gal esi užsibrėžęs dar kitokių dvasinių tikslų. Kaip jautiesi, kai matai savo pažangą arba kai kiti ją pastebi ir tave pagiria? Be abejo, jauti pasitenkinimą, džiaugiesi. Ir toks džiaugsmas visiškai deramas, juk seki Jėzaus pavyzdžiu ir pirmiausia darai ne tai, kas patinka tau, o kas Jehovai (Pat 27:11). Susitelkęs į dvasinius tikslus, būsi užimtas prasminga veikla, teikiančia tikrą laimę. Apaštalas Paulius rašė: „Būkite tvirti, nepajudinami, visada pertekę Viešpaties darbo, ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Kor 15:58). Žmonės, kurie siekia gero gyvenimo, nori išgarsėti ar praturtėti, dažnai nebūna laimingi. Net jeigu atrodo, kad jiems sekasi, neretai viduje jie jaučia didelę tuštumą (Lk 9:25). w18.12 22 ¶12–13

Dovydas kalbėjo apie metą, kai visi žmonės žemėje laikysis teisingų Jehovos normų (2 Pt 3:13). Taip pat skaitome Izaijo 65:22: „Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus mano tauta.“ Tai rodo, kad žmonės gyvens tūkstančius metų. Pasak Apreiškimo 21:1–4, Dievas didžiai palaimins žmoniją. Viena, ką jis padarys, – pašalins mirtį. Taigi jo tarnai naujajame pasaulyje galės gyventi be pabaigos. Adomas su Ieva turėjo galimybę amžinai gyventi Edeno sode, bet ją prarado. Laimei, rojus nėra prarastas amžiams. Jehova pažadėjo, kad ateityje jis bus atkurtas. Dievas įkvėpė Dovydą užrašyti žodžius, kad romūs ir teisūs žmonės paveldės žemę ir joje gyvens amžinai (Ps 37:11). Izaijo pranašystės padeda mums įsivaizduoti, kokios nuostabios tada bus gyvenimo sąlygos (Iz 11:6–9; 35:5–10; 65:21–23). Viso to sulauksime, kai išsipildys Jėzaus pažadas, duotas šalia ant stulpo pakabintam nusikaltėliui (Lk 23:43). Rojuje gyventi gali ir tu. w18.12 7 ¶22–23

Visiškai išvengti žmonių brukamų idėjų, aišku, nepavyks. Negalime nuo pasaulio izoliuotis, kai kas iš ten vis tiek pateks į mūsų protą (1 Kor 5:9, 10). Jau vien liudydami kitiems prisiklausome daugybės klaidingų pažiūrų. Tačiau tai nereiškia, kad išgirdę mums svetimą idėją, turime dėtis ją į galvą ar netgi su ja sutikti. Kaip ir Jėzus, privalome iškart atmesti kiekvieną mintį, kuri skatintų elgtis pagal Šėtono valią. Taip pat nepamirškime, kaip svarbu saugotis nebūtino sąlyčio su viskuo, per ką sklinda bedieviška pasaulio mąstysena. Viena, turime atidžiai žiūrėti, ką renkamės į draugus. Biblija perspėja, kad jei artimai bičiuliausimės su tais, kurie negarbina Jehovos, nejučia perimsime jų požiūrį (Pat 13:20; 1 Kor 15:12, 32, 33). Taip pat neskaitykime ir nežiūrėkime nieko, kas palaiko evoliucijos teoriją arba yra persunkta smurto ir amoralumo. Šitaip saugosime savo protą nuo to, „kas iškeliama aukščiau Dievo pažinimo“ (2 Kor 10:5). w18.11 21 ¶16–17

Kaip mums vaikščioti tiesoje padeda dvasios kalavijas? Viena, išnaudojant kiekvieną progą mokyti tiesos kitus. Tai padės mums įgusti naudotis „dvasios kalaviju, tai yra Dievo žodžiu“ (Ef 6:17). Visi mes galime lavėti ir stengtis būti kuo geresniais mokytojais, teisingai perteikiančiais „tiesos žodį“ (2 Tim 2:15). Kai naudodamiesi Šventuoju Raštu padedame žmonėms įsigyti tiesą ir atmesti melagystes, patys aiškiau įsisąmoniname Dievo pamokymus ir imame labiau juos vertinti. Kartu stiprėja ir mūsų ryžtas laikytis tiesos kelio. Tiesa yra neįkainojama Jehovos dovana. Juk sužinoję tiesą galėjome įgyti pačią didžiausią vertybę – artimą ryšį su savo dangiškuoju Tėvu. Visa, ko jis mus iki šiol išmokė, tėra pradmenys. Jehova pažadėjo, kad tiesos pažinimo nesiliausime sėmęsi visą amžinybę. Todėl Dievo Žodžio tiesą branginkime lyg kokį rinktinį perlą. Ją įsigiję, niekada jos neparduokime (Pat 23:23). w18.11 8 ¶2; 12 ¶15–17

Nojus Biblijoje vadinamas skelbėju. Jo garsinama žinia, be kita ko, matyt, buvo ir įspėjimas apie artėjančią ano prieštvaninio pasaulio žūtį. Daryti tokią išvadą leidžia Jėzaus žodžiai: „Kaip ir anomis dienomis prieš tvaną, iki pat dienos, kurią Nojus įėjo į laivą, žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo ir nesusimąstė, kol atėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir Žmogaus Sūnui čia esant“ (Mt 24:38, 39). Tad nors žmonės nepaisė perspėjimo, Nojus ištikimai skelbė, kas jam buvo liepta. Šiandien skleisdami Karalystės naujieną, suteikiame kitiems galimybę sužinoti, ką Dievas yra numatęs žmonijai. Kaip ir Jehova, mes labai norime, kad žmonės priimtų skelbiamą žodį ir gyventų amžinai (Ez 18:23). Kai liudijame po namus ir viešose vietose, įspėjame kiek įmanoma daugiau žmonių, kad ateis Dievo Karalystė ir padarys galą dabartiniam bedieviškam pasauliui (Ez 3:18, 19; Dan 2:44; Apr 14:6, 7). w18.05 19 ¶8–9

Ką turėtum daryti, jeigu mūsų organizacijos veikla tavo šalyje ribojama ir esi iškviestas į apklausą? Ar privalai pareigūnams iškloti viską, ką jie nori sužinoti apie brolius? Kaip elgėsi Jėzus romėnų valdytojo tardomas? Laikydamasis Dievo Žodžio principo, kad yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“, Jėzus kai kuriais momentais neištarė nė žodžio (Mok 3:1, 7; Mt 27:11–14). Panašiomis aplinkybėmis būkime apdairūs, kad neįstumtume bendratikių į pavojų (Pat 10:19; 11:12). O jeigu kuris nors brolis ar sesė sunkiai nusidėjo ir tu apie tai sužinojai? Kalbėk tiesą. Tavo pareiga yra išpasakoti vyresniesiems visą tiesą ir neiškraipyti faktų. Bendruomenės ganytojai turi teisę viską žinoti, kad matytų, kaip geriausiai padėti nusižengusiajam atkurti santykius su Jehova (Jok 5:14, 15). w18.10 10 ¶17–18

Kaip galėtume kitus stiprinti? Viena, jei meilę prislėgtam bendratikiui rodysime su atjauta jį išklausydami (Jok 1:19). Maloniai užduokime jam taktiškų klausimų, kad perprastume jo jausmus. Tada bus kur kas lengviau nusiminusį paguosti ir sustiprinti. Tegul tavo veido išraiška byloja, kad tau nuoširdžiai rūpi jo gerovė. Jei bendratikis norėtų išsipasakoti, nepristik kantrybės ir jo nepertraukinėk. Jei klausysiesi atidžiai, geriau suprasi, kaip jis jaučiasi, be to, įgysi jo pasitikėjimą. Tada, tikėtina, jis bus labiau linkęs įsiklausyti į tavo žodžius. Savo meile ir nuoširdžiu rūpinimusi gali pakelti kenčiančiajam dvasią. w18.09 14 ¶10; 15 ¶13

Laikas – tai kaina, kurią kiekvienas perkantis tiesą turi už ją sumokėti. Įsiklausyti į Karalystės žinią, skaityti Bibliją ir ja grindžiamus leidinius, pačiam ją tyrinėti, ruoštis bendruomenės sueigoms ir jose dalyvauti – viskam reikia laiko. Mums tenka laiką išpirkti, tai yra atimti jį iš ne tokios svarbios veiklos (Ef 5:15, 16, išnaša). Kiek laiko būtina skirti tam, kad aiškiai suprastume pagrindinius Biblijos mokymus? Nelygu mūsų aplinkybės. Žinių lobynas apie Jehovos išmintį, principus, darbus neišsemiamas (Rom 11:33). Pačiame pirmame Sargybos bokšto numeryje tiesa prilyginta „kukliai mažai gėlei“. Toliau ten buvo rašoma: „Nepasitenkink viena tiesos gėle. Jeigu tik tos pakaktų, kitų nė nebūtų. Nenustok rinkti, nepaliauk ieškoti.“ Semtis naujų žinių apie Jehovą reikės ištisą amžinybę. Todėl jau dabar labai svarbu laiką naudoti išmintingai ir, kiek tik įmanoma, gilinti Dievo pažinimą. w18.11 4 ¶7

Biblija ragina vyrus: „Gyvenkite su žmonomis supratingai“ (1 Pt 3:7). Nuovokus vyras žino, kad sutuoktinė nuo jo daug kuo skiriasi, bet jokiu būdu nelaiko jos prastesne už save (Pr 2:18). Jis atsižvelgia į žmonos jausmus, elgiasi su ja pagarbiai. Supratingas vyras taip pat galvoja apie savo antrosios pusės jausmus bendraudamas su kitomis moterimis. Jis neflirtuoja ir kitaip nerodo joms nederamo dėmesio. Jis nesidomi svetimomis moterimis socialiniuose tinkluose ar interneto svetainėse (Job 31:1). Savo žmonai vyras yra ištikimas, nes myli ją, myli Jehovą ir nekenčia to, kas bloga (Ps 19:15 [19:14, Brb]; 97:10, Brb). w18.09 29 ¶3–4

Kodėl mums ne visada lengva pritaikyti Dievo Žodžio mokymus? Visų pirma dėl to, kad norint elgtis teisiai reikia nuolankumo. O šiomis „paskutinėmis dienomis“ išlikti nuolankiam yra tikras iššūkis. Kodėl? Daugelis aplink mus yra „savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išpuikę, [...] nesusivaldantys“ (2 Tim 3:1–3). Net jei visuomenėje toks elgesys yra liaupsinamas, Dievo tarnai juo bodisi. Bet kartais gali apimti pavydas matant, kad tiems savanaudžiams puikiai sekasi (Ps 37:1; 73:3). Galbūt svarstome: „Nejau išties verta pirmiausia žiūrėti kitų gerovės, o ne savo? Jei elgsiuosi „kaip mažesnis“, ar žmonės nenustos manęs gerbę?“ Leisdami pasaulyje vyraujančiai egoizmo dvasiai daryti mums įtaką, sugadintume artimus ryšius su bendratikiais, be to, nebepanėšėtume į tikruosius krikščionis. Tokių liūdnų pasekmių išsisaugosime, jei gilinsimės į Biblijoje aprašytus gerus pavyzdžius ir jais seksime. w18.09 3 ¶1

Jehova dar tada, kai buvo vienui vienas, galvojo ne tik apie save. Norėdamas pasidalyti gyvenimo džiaugsmu jis ėmėsi kurti protingas būtybes tiek danguje, tiek žemėje. Jam, „laimingajam Dievui“, labai patinka dovanoti kitiems gerų dalykų (1 Tim 1:11; Jok 1:17). Jehova nori, kad ir mes būtume laimingi, todėl moko mus būti dosnius (Rom 1:20). Žmogų Dievas sukūrė panašų į save (Pr 1:27). Tai reiškia, kad jis įdiegė mums gebėjimą rodyti tokias kaip jo savybes. Kad gyvenime jaustume laimę ir pasitenkinimą, privalome, kaip ir Jehova, domėtis kitais ir dosniai dalytis tuo, ką turime (Fil 2:3, 4; Jok 1:5). Kodėl taip galima teigti? Trumpai tariant, tokia yra mūsų Kūrėjo valia. Ir nors esame netobuli, tikrai galime sekti jo dosnumo pavyzdžiu. Jehova nori, kad juo sektume, taigi matydamas mūsų dosnumą labai džiaugiasi (Ef 5:1). w18.08 18 ¶1–2; 19 ¶4

Kristaus sekėjai ne vien žino, ką jis yra pasakęs, bet ir jo žodžių laikosi. Jie nesileidžia užvaldomi nerimo dėl visokių gyvenimo rūpesčių (Lk 21:34). Visų svarbiausia jiems yra paklusti Jėzaus priesakams – net ir tuomet, kai tai yra labai nelengva. Bet jie lieka ištikimi Jehovai. Klusnumą Jėzui galime parodyti ir bendradarbiaudami su tais, kuriuos jis paskyrė prižiūrėti krikščionių bendruomenę (Hbr 13:7, 17). Pastaraisiais metais mūsų organizacijoje įvyko daug pokyčių: ėmėme taikyti naujus evangelizacijos metodus ir tarnyboje naudotis naujomis priemonėmis, taip pat pasikeitė šiokiadienio sueigos programa, Karalystės salių statybos, renovavimo ir priežiūros tvarka. Broliai, kuriems organizacijoje pavestos atsakingos pareigos, mumis nuoširdžiai rūpinasi, viską daro mūsų labui, pačiu laiku duoda reikalingų nurodymų. Už tai esame jiems labai dėkingi. Neabejokime, kad Jehova laimins mūsų pastangas paklusti tų brolių vadovavimui. w19.03 10–11 ¶11–12

Informacija, kurioje tiesos tik dešimt procentų, iš esmės yra šimtu procentų klaidinga. Prisiminkime, kas atsitiko su izraelitais, apsigyvenusiais į vakarus nuo Jordano (Joz 22:9–34). Jie gavo žinią, kad jų tautiečiai, įsikūrę į rytus nuo Jordano, pasistatė didžiulį, įspūdingą aukurą. Ir tai buvo tiesa. Tik tiek težinodami, vakarų krašto žmonės pamanė, kad jų broliai atsimetė nuo Jehovos, ir jau rengėsi su jais kovoti (Joz 22:9–12). Laimei, iš pradžių jie siuntė būrį patikimų vyrų, kad viską išsiaiškintų iki galo. Ką ta delegacija sužinojo? Aukuras buvo pastatytas kaip paminklas, kuris ateinančioms kartoms turėjo liudyti, kad ir jie ištikimai tarnauja Jehovai. Kokį palengvėjimą jautė anie izraelitai, kad neskubėjo pakelti kalavijo prieš savo brolius ir visų pirma reikalą gerai ištyrė! w18.08 5 ¶9–10

Anot Pauliaus, netgi kai kas iš Dievo tarnų gali imti nuodėmiauti. Toks pagundai pasidavęs žmogus galbūt mano, kad Jehova jam ir toliau yra palankus. Tačiau ar tai tiesa? Juk vien tik noras būti Jehovos draugu arba tvirtinimas, esą žmogus jam ištikimas, dar negarantuoja Jehovos pritarimo (1 Kor 10:1–5). Kai Mozė užtruko ant Sinajaus kalno, izraelitai sunerimo. Panašiai gali nutikti ir mums. Galbūt atrodo, kad Jehovos teismo diena ir naujasis pasaulis dar toli toli. O gal manome, kad Jehovos pažadai pernelyg gražūs, kad iš tikro išsipildytų. Jeigu leistume tokioms mintims suktis galvoje, kiltų pavojus pirmiausia tenkinti savo įgeidžius, o ne vykdyti Dievo valią. Laikui bėgant gal net išvis atitoltume nuo Jehovos ir pradėtume elgtis nedorai – taip, kaip anksčiau nė nebūtume įsivaizdavę. w18.07 21 ¶17–18

Tuos, ką pažįsta vardu, Jehova dosniai laimina. Tačiau ką turime daryti, kad Jehova ir mus laikytų savo draugais? Mylėti jį ir paaukoti jam savo gyvenimą (1 Kor 8:3). Vis dėlto atminkime, kad ryšį su Dievu reikia puoselėti. Mes, kaip ir pirmo amžiaus Galatijos krikščionys, turime saugotis, kad nepradėtume vergauti „menkiems bei vargingiems pradmenims“, įskaitant siekį būti šio pasaulio pripažintiems (Gal 4:9). Krikščionys galatai jau buvo Dievo pažinti, tai yra užmezgę su juo draugystę. Tačiau apaštalas Paulius paminėjo, kad tie patys galatai grįžo prie beverčių dalykų. Galima sakyti, Paulius jų klausė: „Kodėl, tiek toli pažengę, vėl užsiimate niekam tikusiais, tuščiais dalykais, kuriuos jau buvote palikę?“ w18.07 8 ¶5–6

Nusižengdami Dievo įstatymams skaudžiai nukentėtume. Laimei, kad šią tiesą suvoktume, neprivalu mokytis iš savo karčios patirties. Verčiau mokykimės iš kitų žmonių klaidų, aprašytų Biblijoje. Atminkime, kad Jehovos pamokymai yra patys veiksmingiausi. Pavyzdžiui, pagalvokime, kaip kankinosi karalius Dovydas, nepaklusęs Jehovos įstatymui ir svetimavęs su Batšeba (2 Sam 12:7–14). Skaitydami šią istoriją, pasvarstykime: „Kaip Dovydas būtų galėjęs išvengti tokios širdgėlos? Kaip aš panašioje situacijoje pasielgčiau? Ar kaip Dovydas pasiduočiau geismui, o gal pabėgčiau kaip kadaise Juozapas?“ (Pr 39:11–15). Jei gerai apmąstome, kokios liūdnos pasekmės būna nusidėjus, stipriname savo ryžtą nekęsti to, kas pikta (Am 5:15). w18.06 17 ¶5, 7

Patiriama neteisybė neretai sukelia politines aistras. Jėzaus dienomis daug karštų debatų užvirdavo dėl mokesčių. Štai siekdami užtikrinti, kad visi mokėtų duoklę, romėnai surengė gyventojų surašymą ir tai įžiebė Judo Galilėjiečio vadovaujamą maištą. O mokesčių tuomet būta įvairiausių, kaip antai prekių, žemės, pastatų. Gyventojų naštą apsunkino ir korumpuoti mokesčių rinkėjai. Teisę tuo verstis jie galėdavo įsigyti viešame aukcione. Šitokia veikla jiems atnešdavo didelį pelną. Zachiejus, Jeriche gyvenęs mokesčių rinkėjų viršininkas, pralobo neteisingais kaltinimais išreikalaudamas iš žmonių pinigų (Lk 19:2, 8). Regis, mokesčių rinkėjams šitaip elgtis būdavo įprasta. Sykį priešininkai provokavo Jėzų, kad diskusijoje dėl mokesčių jis imtų palaikyti kurią nors pusę. Jie teiravosi, ar, Jėzaus nuomone, reikia mokėti romėnų nustatytą vieno denaro dydžio asmens mokestį (Mt 22:16–18). Šio mokesčio žydai itin nemėgo, nes jis priminė apie krašto pavaldumą Romos imperijai. w18.06 5–6 ¶8–10

Net jeigu ir atrodo, kad Šėtonas siūlo ką nors gero, žmogus, palaikydamas jo pusę, visada skaudžiai nukenčia (Job 21:7–17; Gal 6:8). Kuo mums naudinga žinoti, kiek plačiai išsikerojusi Šėtono įtaka? Trumpai tariant, tai padeda išlaikyti tinkamą požiūrį į valdžią ir skatina mus užsiimti evangelizacijos tarnyba. Suprantame, ko Jehova iš mūsų tikisi, – kad valdžią gerbsime ir paklusime jos įstatymams, jei tik šie nesikerta su jo įsakais (Rom 13:1–4; 1 Pt 2:17). Kartu suvokiame, kad privalome likti neutralūs, taigi niekuomet neimsime rodyti palankumo kokiam politikui ar partijai (Jn 17:15, 16; 18:36). Taip pat matydami, kaip Šėtonas teršia Jehovos reputaciją, jaučiame stiprią paskatą kalbėti kitiems tiesą apie Dievą. Didžiuojamės, kad vadinamės jo vardu, ir mielai jį vartojame savo kalboje. Esame tikri, kad išties laimingi būsime, jei iš širdies mylėsime ne turtus, o Jehovą (Iz 43:10; 1 Tim 6:6–10). w18.05 24 ¶8–9

Šeimoje iškilus problemoms, ar gyvenimas skyrium – pateisinama išeitis? Kokiu atveju vyrui su žmona leidžiama gyventi skyrium, Biblijoje nepasakyta. Paulius parašė: „Moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul vyro nepalieka“ (1 Kor 7:12, 13). Šis principas tebegalioja ir šiandien. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai netikintis vyras savo veiksmais parodo, kad su žmona gyventi nenori. Galbūt jis labai agresyvus, kelia pavojų namiškių sveikatai ar net gyvybei, gal visai nenori prisidėti prie šeimos išlaikymo, o gal sukuria tokias sąlygas, kad žmonai pasidaro beveik neįmanoma tarnauti Dievui ir laikytis Biblijos priesakų. Tokiais atvejais kai kurios mūsų sesės nutarė, jog nesvarbu, ką sutuoktinis sako, taikiai kartu gyventi jis nenori, tad vienintelė išeitis yra atsiskirti. Bet kitos panašiomis aplinkybėmis nusprendė neatsiskirti ir toliau ištvermingai stengėsi situaciją pagerinti. w18.12 13 ¶14, 16; 14 ¶17

Palyginime apie sėjėją, užrašytame Luko 8:5–8, 11–15, sėkla simbolizuoja „Dievo žodį“, arba žinią apie Karalystę. Dirva – tai žmogaus širdis. Sėkla, kritusi į gerą žemę, išleido šaknis, želmenį, šis išaugo ir „davė šimteriopą vaisių“. Kaip kad užaugusio kviečio vaisius yra ne nauji želmenys, o nauji grūdai, taip mūsų tarnybos vaisius yra ne nauji mokiniai, o naujos Karalystės sėklos. O kaip tos naujos Karalystės sėklos atsiranda? Kiekvieną sykį, kai vienaip ar kitaip garsiname Karalystės žinią, mes, taip sakant, gausiname tą sėklą ir ją barstome (Lk 6:45; 8:1). Vadinasi, ištvermingai duoti vaisių reiškia nepaliaujamai skleisti žinią apie Karalystę. w18.05 14 ¶10–11

Apaštalas Paulius troško brolius ir seses paremti savo gerais darbais. Jis rašė: „Kuo mieliausiai eikvosiu, ką turiu, ir pats leisiuosi išeikvojamas jūsų sielų labui“ (2 Kor 12:15). Panašiai turi elgtis ir vyresnieji: bendratikiams pakelti dvasią ne vien savo žodžiu, bet ir nuoširdžiu rūpinimusi bei praktine pagalba (1 Kor 14:3). Kartais vyresnieji, norėdami bendratikį sustiprinti, jį pamoko arba pataiso. Kad jų patarimas būtų ugdantis, šiems broliams privalu sekti Biblijoje užrašytais pavyzdžiais, ypač Jėzaus. Atkreipkime dėmesį, kaip po savo mirties ir prikėlimo jis pamokė kai kurias Mažosios Azijos bendruomenes. Štai nors turėjo griežtai įspėti Efezo, Pergamo ir Tiatyrų krikščionis, Jėzus visų pirma juos šiltai pagyrė (Apr 2:1–5, 12, 13, 18, 19). Kai tenka bendratikį pamokyti, vyresnieji stengiasi sekti nuostabiu Kristaus pavyzdžiu. w18.04 22 ¶8–9

Tėvai, nuo žalingos Šėtono įtakos turite saugoti ir savo vaikų širdį. Jūs, be abejonės, gerai prižiūrite savo namus ir atsikratote visko, kas galėtų sukelti pavojų jūsų atžalų sveikatai. Panašiai reikia stengtis ir dėl dvasinės jų būklės: sergėti vaikus nuo filmų, televizijos laidų, kompiuterinių žaidimų ir interneto svetainių, kurios jų prote galėtų pasėti Šėtono propaguojamas idėjas. Rūpintis mažųjų dvasine sveikata jus įpareigojo pats Jehova (Pat 1:8). Todėl nebijok savo namuose nustatyti taisykles, paremtas Dievo Žodžio principais. Pasakyk savo vaikams, ką jie gali, o ko negali žiūrėti, ir paaiškink, kodėl taip nusprendei (Mt 5:37). Vaikams augant, padėk jiems patiems suprasti, kas Dievo požiūriu gera ir kas bloga (Hbr 5:14). Pamokymo žodžiai vaikams, žinoma, būtini. Bet atmink, kad kur kas paveikesnis jiems bus tavo pavyzdys (Įst 6:6, 7; Rom 2:21). w19.01 16 ¶8

Jeigu esi jaunuolis, užsibrėžk tikslą geriau susipažinti su vyresnio amžiaus bendratikiais. Pasiteirauk, ką gera jie patyrė per ilgus ištikimos tarnystės metus. Pamatysi, tų brolių ir sesių pasakojimai tave įkvėps, o jie patys pasijaus esą reikalingi. Tiek jie, tiek tu užsidegsite dar didesniu troškimu skleisti tiesos šviesą. Be to, kiekvienas iš mūsų galime šiltai sutikti visus, ateinančius į Karalystės salę. Broliai, vedantys tarnybos sueigą, turėtų pasirūpinti, kad prie evangelizacijos darbo prasmingai prisidėtų ir pagyvenusieji. Ar galėtumėte pasiūlyti šiems bendratikiams darbuotis ten, kur jiems būtų patogu? Paskirkite juos liudyti drauge su jaunesniu skelbėju, kuris prireikus suteiktų pagalbą. Taip pat elkitės supratingai su tais, kas dėl silpnos sveikatos ar kitų nepalankių aplinkybių negali tarnyboje nuveikti tiek, kiek norėtų. Būdami dėmesingi ir įžvalgūs, padėsite jauniems ir pagyvenusiems, daugiau ir mažiau patirties turintiems bendratikiams skleisti gerąją naujieną su visu uolumu (Kun 19:32). w18.06 23–24 ¶10–12

Visada būkime dėkingi Jehovai, kad išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties pančių. Dėl Dievo parūpintos išpirkos galime jam tarnauti švaria sąžine ir tuo iš širdies džiaugtis (Ps 40:8). Turime ne tik būti dėkingi už brangią laisvės dovaną, bet ir saugotis ja piktnaudžiauti. Apaštalas Petras įspėjo krikščionis nesinaudoti laisve kaip dingstimi tenkinti kūno geidulius. Šis perspėjimas tikriausiai primena, kas dykumoje atsitiko izraelitams. Šiandien mūsų tyko toks pat pavojus kaip anuomet jų. Visokių vilionių yra kaip niekad daug. Šėtonas ir jo valdomas pasaulis žeria pasiūlymus, kaip rengtis ir atrodyti, ką valgyti ir gerti, kaip leisti laisvalaikį bei pramogauti ir taip toliau. Sumanūs reklamuotojai dažnai pasitelkia gražios išvaizdos žmones norėdami įpiršti visokiausių daiktų, kurių mums iš tikrųjų nereikia. Kaip lengva pasiduoti tokiai apgaulei ir savo laisve naudotis netinkamai! w18.04 10 ¶7–8